Karalių kova

Ketlina

Iki Riverano buvo likę keliauti dvi dienas, kai jų būrį, girdantį drumzliname upelyje arklius, aptiko žvalgas. Ketlina dar niekada taip nesidžiaugė matydama Frėjų giminės ženklą — du bokštus.

Ji paprašė palydėti pas dėdę, tačiau žvalgas atsakė:

— Juodoji Žuvis išvykęs į vakarus su karalium, miledi. Vietoj jo priešakiniams žvalgams vadovauja Martinas Riversas.

— Aišku.

Riversą ji anksčiau buvo mačiusi Dvyniuose. Žemakilmis lordo Valderio Frėjaus sūnus, sero Pervino pusbrolis. Ketlina nenustebo išgirdusi apie Robo smūgį į pačią Lanisterių galios širdį. Matyt, išsiųsdamas ją derėtis su Renliu kaip tik apie tai ir mąstė.

— Kur dabar Riversas?

— Iki jo stovyklos — dvi valandos kelio, miledi.

— Vesk mus tenai, — liepė ji. Brienė padėjo jai užsėsti ant žirgo, ir jie tuoj pat nujojo.

— Ar atvykstate nuo Karčiojo tilto, miledi? — pasiteiravo žvalgas.

— Ne.

Pro ten keliauti ji nedrįso. Žuvus Renliui, Ketlina nežinojo, kaip ją pasitiks jaunoji našlė ir jos globėjai. Todėl traukė per labiausiai karo siaubiamas vietas — derlingas upių žemes, kurios dabar dėl Lanisterių įtūžio virto pajuodusiomis dykynėmis. Jos žvalgai kas vakarą grįžę pasakojo ką matę, ir nuo jų žodžių Ketlinai darėsi bloga.

— Lordas Renlis nužudytas, — pridūrė ji.

— Vylėmės, kad tos kalbos — tik dar viena Lanisterių melagystė ar…

— Būtų puiku, bet, deja… Riveranui vadovauja mano brolis?

— Taip, miledi. Jo malonybė paliko serą Edmurą ginti Riverano ir saugoti jo užnugario.

Tegu dievai suteikia jam jėgų tai atlikti, pagalvojo Ketlina. Ir dar išminties.

— Ar yra žinių, kaip Robui sekasi vakaruose?

— Tai jūs nieko negirdėjote? — tas žmogus akivaizdžiai nustebo. — Jo malonybė iškovojo didžią pergalę prie Okskroso. Seras Stafordas Lanisteris žuvo, jo kariuomenė išblaškyta.

Seras Vendelis Manderlis džiugiai ūktelėjo, bet Ketlina tik palenkė galvą. Rytojaus išmėginimai jai rūpėjo labiau negu vakarykštė šlovė.

Martinas Riversas buvo įkūręs stovyklą sugriautos sodybos liekanose, greta stogo netekusios arklidės ir šimto ką tik sukastų kapų kauburių. Ketlinai nušokus nuo balno, jis priklaupė ant vieno kelio.

— Labai laiku susitikome, miledi. Jūsų brolis pavedė mums stebėti, kada pasirodysite su savo būriu, ir, jei sutiktume jus, kuo skubiausiai palydėti į Riveraną.

Tokie žodžiai Ketlinai iš karto sukėlė nerimą.

— Tai dėl mano tėvo?

— Ne, miledi. Lordas Hosteris vis toks pat, — patikino rausvažandis Riversas, visiškai nepanašus į savo netikrus brolius. — Tik baiminomės, kad nesusidurtumėt su Lanisterių žvalgais. Lordas Taivinas išžygiavo iš Harenholo ir su visomis pajėgomis traukia į vakarus.

— Stokitės, — susiraukusi tarė ji Riversui. Netrukus pajudės ir Stanis Barateonas, tegu dievai būna maloningi. — Per kiek laiko lordas Taivinas ateis iki čia?

— Per tris dienas, gal keturias, sunku pasakyti. Mūsų žmonės budi palei visus kelius, bet geriau nedelsti.

Delsti niekas nesirengė. Riversas skubiai susiruošė ir jau raitas atsidūrė šalia Ketlinos. Visi — dabar jau beveik penkiasdešimties žmonių būrys — tuoj pat išjojo po plevėsuojančiomis vėliavomis su didvilkiu, iš vandens šokančiu upėtakiu ir dviem bokštais.

Jos vyrams rūpėjo daugiau sužinoti apie Robo pergalę prie Okskroso, ir Riversas mielai papasakojo.

— Riverane dabar apsistojęs dainius, besivadinantis Rimundu Eiliuotoju. Jis apie tą kovą sudėjo dainą. Be abejo, ją šįvakar išgirsite, miledi. Tą dainą Rimundas pavadino — „Vilkas naktyje“.

Riversas toliau dėstė, kaip sero Stafordo kariuomenės likučiai puolė slėptis atgal į Lanisportą. Be apgulties mašinų šturmuoti Kasterlių Uolą buvo neįmanoma, tad Jaunasis Vilkas ėmėsi atsilyginti Lanisteriams už nusiaubtas upių žemes. Lordai Karstarkas ir Gloveris niokojo pakrantę, ledi Mormont užgrobė tūkstantines raguočių bandas ir jau varė jas atgal į Riveraną, o Didysis Džonas užėmė aukso kasyklas prie Kastamero, Vienuolės daubos ir Pendriko kalvų. Seras Vendelis nusijuokė:

— Niekas taip nepriverčia Lanisterių bėgti, kaip pavojus jų auksui.

— O kaip karalius sugebėjo paimti Auksinį Dantį? — seras Pervinas stebėdamasis paklausė savo netikro brolio. — Tai stipri ir tvirta pilis, sauganti kelią per kalvas.

— Jis jos ir neėmė. Naktį prasmuko pro šalį. Sako, kelią parodė jo didvilkis, tas Pilkasis Vėjas. Šitas žvėris beuostinėdamas žemiau keteros rado ožkų takelį, besileidžiantį tarpeklio šlaitu žemyn, o paskui aukštyn, labai vingiuotą ir nelygų, bet užtektinai platų vyrams joti po vieną. Lanisterių sargybiniai bokštuose taip nieko ir nepastebėjo.

Šiek tiek tyliau Riversas pridūrė:

— Kai kas kalba, esą po mūšio karalius išpjovė Stafordui Lanisteriui širdį ir sušėrė tam vilkui.

— Netikėčiau tokiais plepalais, — griežtai atsiliepė Ketlina. — Mano sūnus — ne laukinis.

— Sutinku, miledi. Vis dėlto tas žvėris būtų tikrai to nusipelnęs. Ten tikrai ne koks paprastas vilkas. Girdėjau Didįjį Džoną sakant, kad tuos didvilkius jūsų vaikams atsiuntė senieji šiaurės dievai.

Ketlina atsiminė dieną, kai jos berniukai vėlyvos vasaros sniegynuose rado tuos vilkiukus. Iš viso jų buvo penki, trys vilkiukai ir dvi vilkiukės — penkiems tikriesiems Starkų giminės vaikams… ir dar šeštas, baltakailis, raudonomis akimis, Nedo pavainikiui sūnui Jonui Snou. Ne šiaip paprasti vilkai, pagalvojo ji. Tikrai ne paprasti.

Tą vakarą, apsistojus nakčiai, prie jos palapinės atsirado Brienė.

— Miledi, jau atsidūrėte tarp saviškių, pavojus jums nebegresia, nuo brolio pilies skiria vienos dienos žygis. Prašau leisti man jus palikti.

Ketlina per daug nenustebo šitai išgirdusi. Per visą kelionę tos neišvaizdžios merginos tarsi nebuvo matyti, daugiausia laiko ji praleisdavo su arkliais, valė ir šukavo juos, krapštė akmenis iš pasagų. Dar padėdavo Šadui virti valgį, doroti sumedžiotus žvėris; visi netrukus įsitikino, kad medžioti ji sugeba ne blogiau už kitus. Nesvarbu, kokio darbo Ketlina prašydavo jos imtis, Brienė viską atlikdavo vikriai ir neatsikalbinėdama, klausiama atsiliepdavo mandagiai, tačiau niekada neplepėdavo šiaip sau, neliejo ašarų ir nesijuokė. Ne vieną dieną ji jojo su šituo būriu, nakvojo su visais stovyklose, bet liko vieniša ir jiems svetima.

Tokia pat ji buvo ir pas Renlį, pagalvojo Ketlina. Per puotą, turnyro grumtynėse, net ir Renlio palapinėje su vaivorykštės sargybos broliais. Ją supa sienos, aukštesnės negu Vinterfele.

— Kur ketini keliauti mus palikusi? — paklausė ji Brienės.

— Atgal, — atsiliepė ši. — Į Vėtrų Gūžtą.

— Viena? — Ketlina tuo nė neabejojo.

Platus Brienės veidas atrodė tarsi sustingęs tvenkinio paviršius, patikimai slepiantis visa, kas dedasi jo gelmėje.

— Taip.

— Rengiesi nužudyti Stanį?

Šiurkščiais, nuospaudų nusėtais pirštais Brienė suspaudė kalavijo rankeną. Tas kalavijas anksčiau priklausė jam.

— Aš prisiekiau. Triskart. Jūs girdėjote mano priesaiką.

— Tikrai girdėjau, — sutiko Ketlina. Ji žinojo, kad ši mergina išmetė visus sukruvintus drabužius, bet tebesaugojo vaivorykštinį apsiaustą. Bėgdama ji paliko visą savo mantą, tad jai teko vilkėti tai, ką atliekama galėjo pasiūlyti seras Vendelis, nes būryje daugiau niekas neturėjo jai tinkamo dydžio drabužių.

— Priesaikos dera laikytis, iš tiesų, bet aplink Stanį — didžiulė kariuomenė ir jo paties sargybiniai, irgi davę priesaiką jį saugoti.

— Jo sargybinių aš nebijau. Galiu įveikti kiekvieną iš jų. Man nederėjo pabėgti.

— Nejaugi tik šitai tave slegia, — kad koks kvailys gali pavadinti tave baile? — Ketlina atsiduso. — Nesi kalta dėl Renlio mirties. Narsiai jam tarnavai, bet sumaniusi paskui jį žengti į kapą nepasitarnausi niekam, — ji ištiesė ranką tikėdamasi paguosti bent prisilietimu. — Žinau, kaip sunku…

Brienė jos ranką nustūmė.

— To nežino niekas.

— Klysti, — griežtai atkirto Ketlina. — Kas rytą nubudusi prisimenu, kad Nedo nebėra. Nemoku kautis su kalaviju, tačiau tai nereiškia, kad nesvajoju atsidurti Karaliaus Uoste, abiem delnais sugniaužti baltą Sersėjos kaklą ir spausti, kol ji pajuoduos.

Aukštoji Gražuolė pakėlė akis — gražiausia, ką ji turėjo.

— Jeigu apie tai svajojate, kodėl stengiatės mane sulaikyti? Ar dėl to, ką Stanis kalbėjo per derybas?

Negi tikrai dėl to? Ketlina žvilgtelėjo į stovyklą. Du vyrai su ietimis rankose stovėjo sargyboje.

— Mane visada mokė, kad geras žmogus privalo kovoti su blogiu šiame pasaulyje, o Renlio mirtis, be jokių abejonių, buvo pats tikriausias blogis. Tačiau nuo mažens girdėjau tvirtinant, kad karaliai gimsta ne žmonių kalavijų, o dievų valia. Jeigu Stanis yra mūsų teisėtas karalius…

— Ne, jis toks nėra. Net ir Robertas nebuvo teisėtas karalius, taip manė ir pats Renlis. Teisėtąjį karalių užmušė Džeimis Lanisteris, vėliau jo įpėdinį prie Trišakio nužudė Robertas. Kurgi tada žiūrėjo dievai? Dievams žmonės nerūpi, kaip ir karaliams — jų valstiečiai.

— Geras karalius rūpinasi savo valdiniais.

— Lordas Renlis… jo malonybė, jis… būtų buvęs geriausias visų laikų karalius, miledi, jis buvo toks nuostabus, jis…

— Briene, jo nebėra, — kaip įmanydama švelniau tarė Ketlina. — Stanis ir Džofris gyvi… taip pat ir mano sūnus.

— Jis juk ne… jūs niekada nesitaikysite su Staniu? Neprisieksite jam ištikimybės? Juk ne…

— Pasakysiu tau tiesą, Briene. Nežinau. Galbūt mano sūnus — karalius, bet aš — ne karalienė, tik motina, kuri rūpinasi, kaip kuo geriau apsaugoti savo vaikus.

— Aš nesutverta būti motina. Man reikia kovoti.

— Tai kovok… tačiau už gyvuosius, o ne už mirusius. Renlio priešai — taip pat priešai ir Robui.

Brienė stovėjo mindžikuodama, įsmeigusi žvilgsnį į žemę.

— Nepažįstu jūsų sūnaus, miledi, — ji pakėlė akis. — Galėčiau tarnauti jums. Jeigu priimtumėte.

Ketlina apstulbo.

— Man? Kodėl?

Toks klausimas, regis, Brienę prislėgė.

— Jūs man padėjote. Ten, palapinėje… kai jie manė, kad… kad aš…

— Tavo kaltės ten nebuvo.

— Nesvarbu, juk neprivalėjote taip elgtis. Galėjote nekliudyti jiems užmušti mane. Aš jums buvau niekas.

Galbūt nenorėjau būti vienintelė, žinanti tamsią tiesą, kas ten įvyko, pagalvojo Ketlina.

— Briene, per daugelį metų esu priėmusi daug aukštakilmių ledi man tarnauti, bet nė viena jų nebuvo tokia kaip tu. Aš juk nevedu karių į mūšį.

— Taip, tačiau esate drąsi. Tikriausiai tai ne kario drąsa, bet… nežinau… moteriška drąsa. Ir man atrodo, kad atėjus laikui nemėginsite manęs sulaikyti. Prašau iš jūsų tokio pažado, — kad nekliudysite man pasiekti Stanį.

Ketlinai ausyse tebeskambėjo Stanio žodžiai, kad netrukus ateisianti eilė ir Robui. Tarsi kieno šaltas alsavimas už nugaros.

— Kai ateis laikas, nemėginsiu tavęs sulaikyti.

Aukštoji mergina nerangiai priklaupė, ištraukė iš makšties Renlio kalaviją ir padėjo jai prie kojų.

— Tada priklausau jums, miledi. Jūsų pavaldinė ar… nesvarbu, kuo mane skirsite. Visada ginsiu jus, vykdysiu įsakymus ir, jeigu reikės, dėl jūsų paaukosiu gyvybę. Prisiekiu ir senaisiais, ir naujaisiais dievais.

— O aš prisiekiu, kad tau visada bus skirta vieta prie mano židinio, duona ir midus visada tavęs lauks prie mano stalo. Prižadu nereikalauti tokio darbo, kuris galėtų suteršti tavo garbę. Prisiekiu ir senaisiais, ir naujaisiais dievais. Stokis.

Abiem delnais spausdama merginai rankas, Ketlina neištvėrusi nusišypsojo. Kiek kartų esu mačiusi Nedą priimant ištikimybės ir tarnystės priesaiką? Kažin ką jis dabar galvotų, jeigu matytų mane, svarstė Ketlina.

Kitos dienos pavakarę jie pasiekė Raudonosios Šakos brastą aukščiau Riverano, kur upė sukosi plačiu lanku, jos srovė drumstėsi, o vaga seklėjo. Ją saugojo Molisterių ženklais pasipuošusių lankininkų ir ietininkų būrys. Išvydę Ketlinos vėliavas, jie išlindo iš už aštriakuolių užtvaros ir vieną saviškių pasiuntė į kitą krantą pervesti jos palydos.

— Iš lėto, miledi, ir labai atsargiai, — įspėjo vedlys, imdamas jos žirgą už apynasrio. — Matot, po vandeniu prismaigstėme geležinių virbų, o tarp akmenų primėtėme dyglių. Ir taip visose brastose, kaip įsakė jūsų brolis.

Edmuras ketina čia kautis. Tai suvokus visą kūną nusmelkė nemalonus jausmas, bet ji prikando liežuvį.

Pakeliui nuo Raudonosios Šakos iki Akmenvarčio jie įsiliejo į prasčiokų srautą — tie žmonės skubėjo į saugumą žadantį Riveraną. Kai kurie kartu varėsi gyvulius, kiti tempė vežėčias, tačiau užleisdavo kelią pro šalį jojančiai Ketlinai ir sveikino šūksniais: „Tuliai!“ arba „Starkai!“ Likus iki pilies pusei mylios, ji pamatė didelę stovyklą su skaisčiai raudona Blekvudų vėliava virš lordo palapinės. Ten iš jos būrio pasitraukė Lukas, nujojęs ieškoti savo tėvo — lordo Tito. Kiti keliavo toliau.

Palei Akmenvarčio krantą šiaurėje Ketlina pastebėjo dar vieną stovyklą; ir ten vėjyje plaikstėsi pažįstamos vėliavos — šokanti Marko Paiperio mergelė, Dario artojas, susivijusios raudonai baltos Peidžų gyvatės. Visi jie buvo jos tėvo didžiūnai, Trišakio lordai. Daugelis paliko Riveraną dar iki jos iškeliavimo ir patraukė ginti savo žemių. Jeigu jie vėl čia, vadinasi, Edmuras sušaukė juos atgal. Dievai, saugokit mus, jis iš tiesų ketina kautis su lordu Taivinu.

Ant Riverano sienų Ketlina iš tolo įžiūrėjo siūbuojant kažką tamsaus. Prijojusi arčiau suprato, kad tai negyvėliai, ant ilgų kanapinių virvių nuleisti nuo sienos dantų ir pajuodusiais bei išbrinkusiais veidais kybantys jų kaklus tvirtai suveržusiose kilpose. Lavonus jau seniai kapojo varnos, bet raudoni apsiaustai vis dar ryškiai švietė sienų smiltainio fone.

— Jie pakorė keletą Lanisterių, — ištarė Halis Molenas.

— Puikus vaizdas, — džiugiai tarė seras Vendelis Manderlis.

— Draugai pradėjo be mūsų, — pajuokavo Pervinas Frėjus. Visi nusijuokė, išskyrus Brienę, kuri žvelgė į viršuje kabančius kūnus, bet nesišypsojo ir netarė nė žodžio.

Jeigu jie nugalabijo Karalžudį, tai ir mano dukterys jau nebegyvos. Spustelėjusi pentinais, Ketlina paleido žirgą risčia. Pro ją, garsiai šaukdami vartų sargybai, nušuoliavo Halis Molenas ir Robinas Flintas. Kariai ant sienų, aišku, jau seniai matė jos vėliavas, nes prijojus prie vartų grotos laukė pakeltos.

Jos pasitikti iš pilies išjojo Edmuras, apsuptas trijų jos tėvo valdinių — vyriausiojo ginklininko, pilvotojo sero Desmondo Grelio, pilies valdytojo Uterido Veino ir sero Robino Rigerio, stambaus plikagalvio sargybos viršininko. Amžiumi visi jie buvo lygūs lordui Hosteriui ir visą gyvenimą jam tarnavę. Seniai, staiga suvokė Ketlina.

Edmuras ant tunikos su sidabru išsiuvinėta žuvimi buvo užsimetęs mėlynos ir raudonos spalvos apsiaustą. Pažiūrėjus atrodė, lyg būtų nesiskutęs nuo to laiko, kai ji iškeliavo į pietus: jo barzda priminė liepsnojantį krūmą.

— Kete, gerai, kad pagaliau saugiai grįžai. Išgirdę apie Renlio mirtį, baiminomės dėl tavo gyvybės. Be to, ir lordas Taivinas jau išsirengė į žygį.

— Man jau pasakojo apie tai. Kaip laikosi mūsų tėvas?

— Vieną dieną atrodo stipresnis, kitą… — jis papurtė galvą. — Vis prašė tave pakviesti. Nežinojau, ką jam sakyti.

— Tuoj pat eisiu pas jį, — atsiliepė ji. — Gal buvo žinių iš Vėtrų Gūžtos po Renlio mirties? Ar nuo Karčiojo tilto?

Pakeliui jokių varnų jie nesulaukdavo, tad Ketlinai rūpėjo sužinoti, kas ten nutiko jai išvykus.

— Nuo Karčiojo tilto nieko negirdėjome. Iš Vėtrų Gūžtos atskrido trys paukščiai, siųsti pilies valdytojo sero Kortnėjaus Penrouzo. Visuose laiškuose buvo tas pats pagalbos šauksmas. Stanis laiko jį apsupęs ir iš sausumos, ir iš jūros. Seras Kortnėjus siūlosi prisiekti ištikimybę bet kuriam valdovui, kuris pralauš apsiaustį. Rašo bijąs dėl berniuko. Kažin koks ten galėtų būti berniukas, gal žinai?

— Edrikas Stormas, — tarė Brienė. — Roberto pavainikis sūnus.

Edmuras smalsiai pažvelgė į ją.

— Stanis prisiekė leisiąs įgulai laisvai išeiti, jeigu per dvi savaites ji atiduos pilį ir tas berniukas atsidurs jo rankose, tačiau seras Kortnėjus nesutinka.

Dėl prastakilmio berniuko iš jam svetimos giminės jis pavojun stato viską, pagalvojo Ketlina.

— Pasiuntėte jam atsakymą?

— O kam, jeigu neturime jėgų jam padėti? — papurtė galvą Edmuras. — Be to, Stanis nėra mūsų priešas.

— Miledi, — prabilo seras Robinas Rigeris, — gal galite papasakoti, kaip mirė lordas Renlis? Girdėjome visokių keistų kalbų.

— Kete, — tarė jos brolis, — kai kas kalbėjo, esą Renlį nužudei tu. Kiti tvirtino, kad tai padarė kažkokia moteris pietietė. — Jo žvilgsnis stabtelėjo ties Briene.

— Mano karalius buvo nužudytas, — tyliai pratarė mergina. — Bet ne ledi Ketlinos ranka. Prisiekiu savo kalaviju senųjų ir naujųjų dievų akivaizdoje.

— Tai Brienė iš Tarto, lordo Selvino Vakario duktė, ji tarnavo Renlio vaivorykštės sargyboje, — paaiškino jiems Ketlina. — Briene, turiu garbės supažindinti tave su savo broliu seru Edmuru Tuliu, Riverano įpėdiniu. Jo pilies valdytojas Uteridas Veinas. Seras Robinas Rigeris ir seras Desmondas Grelis.

— Man didelė garbė, — ištarė seras Desmondas. Tą patį pakartojo ir kiti. Mergina nuraudo sutrikusi net dėl tokių įprastų mandagumo žodžių. Ko gero, Edmurui ta ledi pasirodė keistoka, bet jam užteko nuovokos apie tai neužsiminti.

— Brienė ruošė Renlį mūšiui tuo metu, kai jis buvo nužudytas, šalia stovėjau ir aš, — papasakojo Ketlina, — bet prie jo mirties mes neprisidėjome.

Apie šešėlį ji kalbėti nenorėjo, juo labiau čia, aplinkui stovint būriui žmonių, tad mostelėjo ranka į kybančius kūnus.

— Kas tie jūsų pakarti žmonės?

Edmuras nejaukiai pakėlė akis.

— Jie atvyko su seru Kleosu, atgabenusiu karalienės atsaką į mūsų taikos pasiūlymą.

— Nužudėte pasiuntinius? — apstulbo Ketlina.

— Netikrus pasiuntinius, — pareiškė Edmuras. — Jie skelbė ateiną su taikingais ketinimais ir atidavė ginklus, tad leidau jiems laisvai vaikščioti po pilį. Tris dienas, kol kalbėjau su seru Kleosu, jie naudojosi mano vaišingumu ir kiekvieną vakarą puotavo. O ketvirtą naktį mėgino išlaisvinti Karalžudį.

Edmuras dūrė pirštu aukštyn.

— Tas milžinas galvažudys plikomis rankomis nudėjo du sargybinius — tais savo delnais kaip ližėmis stvėrė juos už gerklės ir, trenkęs vieną į kitą galvomis, suknežino jiems kaukoles, o liesasis, kur greta jo, vielos galiuku tuojau atrakino Lanisterio kambario duris, tegu jį dievai prakeikia. Anas pačiame gale buvo kažkoks vaidintojas. Pamėgdžiodamas mano balsą, liepė atidaryti Upės vartus. Visi trys sargybiniai — Engeris, Delpas ir Ilgasis Levis — sutartinai prisiekė. Mano nuomone, to žmogėno balsas skambėjo visiškai kitaip negu mano, bet tie pusgalviai jau vis tiek buvo bekelią vartų grotas.

Čia tikriausiai Kipšo darbas, įtarė Ketlina; kvepėjo tokia pat klasta, kokią jis parodė Lizde. Kadaise Tirioną ji būtų laikiusi mažiausiai pavojingu iš visų Lanisterių. Dabar taip tikriausiai nebegalvotų.

— Kaip vis dėlto juos sučiupote?

— Et, taip sutapo, kad manęs pilyje tuo metu nebuvo. Persikėliau per Akmenvartį pas, na…

— Kokią bobą ar kekšę. Gerai, pasakok toliau.

Edmuro skruostai liepsnojo kaip ir jo barzda.

— Viskas vyko paryčiais, valandą prieš aušrą, kaip tik tuo metu grįžau į pilį. Ilgasis Levis pamatė mano valtį, atpažino mane, tada pagaliau susimąstė: kas gi tuomet ten, apačioje, įsakinėja ir rėkauja. Paskui jau pakėlė triukšmą.

— Tikiuosi, Karalžudys buvo sučiuptas?

— Taip, nors ir nelengvai. Džeimis, gavęs kalaviją, nukovė Polą Pemfordą ir sero Desmondo ginklanešį Milsą, be to, taip sunkiai sužeidė Delpą, kad meisteris Vimanas baiminasi, jog ir tas netrukus mirs. Ten buvo tikrai daug kraujo. Sužvangus ginklams į pagalbą puolė ir daugiau raudonųjų apsiaustų, tegu ir beginklių. Šituos pakoriau greta tų keturių, kurie bandė išlaisvinti Džeimį, o likusius įmečiau į požemį. Kartu su jais — ir Karalžudį. Daugiau bėgti jis nebandys. Šį kartą jis patupdytas giliai po žeme, belangiame rūsyje, rankos ir kojos jam sukaustytos grandinėmis, o šios pritvirtintos prie sienos.

— O Kleosas Frėjus?

— Prisiekinėja nieko nenumanęs apie tą sąmokslą. Ką gali žinoti? Jis — pusė Lanisterio, pusė Frėjaus ir visas visutėlis melagis. Uždariau jį į senąjį Džeimio kambarį bokšte.

— Sakei, kad jis atgabeno taikos sąlygas?

— Jeigu jas galima taip vadinti. Esu tikras, kad tau jos nepatiks lygiai taip pat, kaip ir man.

— Ledi Stark, ar galėtume tikėtis kokios pagalbos iš pietų? — pasiteiravo Uteridas Veinas, jos tėvo pilies valdytojas. — Tas kaltinimas kraujomaiša… lordas Taivinas ne iš tų, kurie negirdomis nuleistų tokį įžeidimą. Jis sieks dėmę nuo dukters vardo nuplauti kaltinančiojo krauju. Lordas Stanis tikriausiai tai supranta. Jam nėra iš ko rinktis, jis privalo sudaryti su mumis sąjungą.

Stanis sudarė sąjungą su tamsesne ir galingesne jėga.

— Kol kas pokalbį apie šituos reikalus atidėkime. — Ketlina užjojo ant pakeliamojo tilto, palikdama už nugaros šiurpią negyvų Lanisterių eilę. Brolis jojo šalia. Atsidūrus Riverano viršutinio kiemo bruzdesyje, prieš jos arklį išbėgo nuogas vaikutis. Ketlina smarkiai trūktelėjo vadeles, sulaikė arklį, kad to vaiko nesumindytų, ir suglumo. Į pilį buvo įleista šimtai prasčiokų, palei sienas eilėmis rikiavosi jų suręstos varganos pašiūrės. Visur po kojomis painiojosi jų vaikai, kieme grūdosi jų karvės, avys, vištos.

— Kas jie visi tokie?

— Mano žmonės, — atsakė Edmuras, — jiems baisu, todėl slepiasi pilyje.

Tik mano mielasis brolis gali leisti šitoms nereikalingoms burnoms grūstis į pilį, kurią netrukus galbūt apsiaus priešas. Ketlina žinojo, kad Edmuras — minkštos širdies; tiesa, kartais jai atrodydavo, kad jo galva dar minkštesnė. Mylėjo jį už tai, bet vis dėlto…

— Ar galima Robui pasiųsti žinią?

— Jis žygyje, miledi, — atsiliepė seras Desmondas. — Paukštis niekaip nesugebės jo rasti.

Uteridas Veinas kostelėjo.

— Išvykdamas jaunasis karalius mums liepė jus, ledi Stark, kai grįšite, siųsti toliau į Dvynius. Prašė daugiau sužinoti apie lordo Valderio dukteris, kad jam, atėjus laikui, būtų lengviau išsirinkti nuotaką.

— Pasirūpinsime, kad gautum pailsėjusių žirgų ir reikiamų atsargų, — užtikrino ją brolis. — Tikriausiai norėsi atsipūsti prieš…

— Ne, norėsiu būti čia, — nutraukė jį Ketlina lipdama nuo arklio. Ji neketino palikti Riverano, kur miršta tėvas, ir ieškoti žmonos Robui. Robas nori, kad man būtų saugu, negaliu jam dėl to priekaištauti, tačiau jo sugalvotos dingstys jau visiškai neišradingos. — Berniuk, — šūktelėjo ji, ir iš arklidžių išpuolęs vaikinukas čiupo jos žirgo vadeles.

Nušoko nuo arklio ir Edmuras. Nors visa galva už ją aukštesnis, bet vis vien tik mažasis jos broliukas.

— Kete, — nelaimingu veidu tarė jis, — ateina lordas Taivinas…

— Jis traukia į vakarus ginti savo žemių. Jeigu pasislėpsime už pilies sienų ir užremsime vartus, jo kariuomenė tik pražygiuos pro šalį.

— Tai Tulių žemė, — pareiškė Edmuras. — Jeigu Taivinas Lanisteris mano galįs be vargo ją pereiti, tai aš ketinu jį skaudžiai pamokyti.

Taip, kaip pamokei jo sūnų? Jos brolis būdavo užsispyręs ir nepajudinamas kaip akmuo upės vagoje, jei tik kas užgaudavo jo garbę, bet jie abu gerai atminė, kaip, paskutinį kartą jam susikovus su Lanisteriais, seras Džeimis sukapojo Edmuro kariuomenę į kruviną košę.

— Stoję mūšio lauke prieš lordą Taiviną, nieko nelaimėsime, bet pralaimėti galime viską, — atsargiai tarė Ketlina.

— Kiemas — netinkama vieta aptarinėti mano karo planams.

— Sutinku. Kur tuomet eisime?

Brolio veidas aptemo. Akimirką jai atrodė, kad jis tuoj pratrūks įniršęs, bet pagaliau Edmuras burbtelėjo:

— Į dievų giraitę, jeigu taip jau nori.

Ketlina nužingsniavo paskui jį dengta galerija prie dievų giraitės vartų. Supykęs Edmuras visada būdavo niūrus ir grėsmingas. Ketlina graužėsi jį įskaudinusi, bet klausimas buvo per daug svarbus, kad ji dar rūpintųsi neįžeisti brolio. Kai jie medžių paunksmėje liko vieni, Edmuras atsigręžė į ją.

— Turi per mažai jėgų, kad stotum į atvirą mūšį prieš Lanisterius, — rėžė ji be užuolankų.

— Susirinkus visai kariuomenei, turėsiu aštuonis tūkstančius pėstininkų ir tris tūkstančius raitelių, — atsakė Edmuras.

— Vadinasi, lordas Taivinas turės beveik dvigubai daugiau.

— Robas yra laimėjęs mūšių, kai jėgų santykis buvo dar blogesnis, — atšovė Edmuras, — o aš turiu parengęs sumanymą. Matyt, pamiršai Ruzą Boltoną. Prie Žaliosios Šakos lordas Taivinas jį sutriuškino, bet daugiau nebepersekiojo. Lordui Taivinui grįžus į Harenholą, Boltonas užėmė Raudonąją brastą ir kryžkelę. Turi ten dešimt tūkstančių vyrų. Nusiunčiau įsakymą Helmanui Tolhartui prisijungti prie jo su įgula, kurią Robas paliko Dvyniuose…

— Edmurai, tuos vyrus Robas paliko, kad gintų Dvynius ir užtikrintų lordo Valderio ištikimybę mums.

— Taip, paliko, — Edmuras neketino nusileisti. — Frėjai narsiai kovėsi Kuždesių girioje, o senasis seras Stevronas, kaip girdėjome, žuvo prie Okskroso. Seras Raimanas ir Valderis Juodasis kariauja su Robu vakaruose, Martinas labai pasižymėjo vadovaudamas žvalgams, o seras Pervinas padėjo tau saugiai nusigauti iki Renlio. Dievai maloningiausieji, kiek dar galime iš jų reikalauti? Robas susižadėjęs su viena iš lordo Valderio dukterų, girdėjau, kad Ruzas Boltonas vedęs kitą. Ir dar tu Vinterfele augini du jo anūkus.

— Globotinis gali, jei prireiktų, nesunkiai tapti įkaitu.

Ji nežinojo nei apie sero Stevrono mirtį, nei apie Boltono vedybas.

— Ką gi, jei turime du įkaitus, galime būti beveik tikri, kad seras Valderis nedrįs mūsų apgaudinėti. Boltonui reikia ir Frėjų, ir Helmano žmonių. Įsakiau jam paimti Harenholą.

— Reikės pralieti daug kraujo.

— Taip, bet kai ta pilis kris, lordas Taivinas nebeturės kur atsitraukti. Manieji kariai saugos Raudonosios Šakos brastas ir neleis jam persikelti. Jei pamėgins pulti per upę, jam baigsis taip, kaip Reigarui, kai tas bandė įveikti Trišakį. Jeigu atsitrauks, įstrigs tarp Riverano ir Harenholo, tuomet, Robui grįžus iš vakarų, galėsime jį pribaigti visiems laikams.

Brolio balse skambėjo atsainus pasitikėjimas savimi, bet Ketlina iš karto pasigailėjo, kad su Robu į vakarus iškeliavo ir jos dėdė Brindenas. Juodoji Žuvis buvo patyręs karys, regėjęs bent pusšimtį mūšių, o Edmuras regėjo vieną, ir tą patį pralaimėjo.

— Taigi, mano sumanymas geras, — baigė jis. — Taip sako ir lordas Titas, ir lordas Jonas. Štai ir klausiu — ar atsimeni, kad Blekvudai ir Brakenai sutartų net dėl menkiausio dalyko, jei tai nėra visiškai akivaizdu?

— Kaip bus, tebūnie, — Ketlina staiga pasijuto nuvargusi. Gal ji be reikalo jam prieštarauja. Gal tai puikus planas, o jos priekaištai — tik moteriškos baimės pagimdyti. Ji troško, kad šalia būtų Nedas arba dėdė Brindenas, ar… — Gal kalbėjai apie tai su tėvu?

— Tėvas nepajėgus svarstyti rimtų reikalų. Prieš dvi dienas jis kalbėjo, kaip susitarti dėl tavo vedybų su Brandonu Starku! Jeigu netiki, nueik pati, aplankyk jį. Pamatysi, Kete, šitas sumanymas atneš mums sėkmę.

— Tikiuosi, kad taip, Edmurai, iš tiesų tikiuosi. — Ketlina pakštelėjo jam į skruostą, kad išsklaidytų jo abejones, ir nuėjo pas tėvą.

Lordas Hosteris Tulis atrodė beveik toks pat, kaip jai išvykstant — gulėjo lovoje išsekęs, pablyškęs, šaltomis ir drėgnomis rankomis. Kambaryje tvyrojo troškus ligos kvapas: šleikščiai atsidavė senu prakaitu ir vaistais. Ketlinai atitraukus užuolaidą, tėvas tyliai sudejavo ir pramerkė akis. Žvelgė į ją lyg negalėdamas suvokti, kas ji ir ko nori.

— Tėve, — ji pabučiavo kaulėtą skruostą, — aš grįžau.

Regis, tą akimirką jis ją pažino.

— Pagaliau atėjai, — sušnibždėjo vos girdimai, beveik nejudindamas lūpų.

— Taip, — atsakė ji, — Robas buvo išsiuntęs mane į pietus, bet parskubėjau atgal.

— Į pietus… kur… ar Lizdas pietuose, mieloji? Nebeatsimenu… ak, širdele, aš bijojau… ar atleidai man, vaikeli? — jam iš akių pasruvo ašaros.

— Tėve, nesate padaręs nieko, už ką reikėtų atleisti, — ji paglostė baltus sulipusius plaukus ir palietė kaktą. Nepaisant visų gydomųjų meisterio gėrimų, karštis iš vidaus tebesvilino.

— Taip buvo geriausia, — šnibždėjo jos tėvas. — Jonas — geras žmogus, geras… stiprus, malonios širdies… pasirūpins tavimi… tikrai pasirūpins… ir aukštos kilmės, klausyk manęs, privalai klausyti, juk aš — tavo tėvas… tavo tėvas… ištekėsi po Ketės vedybų, būtinai ištekėsi…

Jis mano, kad aš — Lisa, suvokė Ketlina. Dievai maloningiausieji, jis kalba taip, tartum dar nebūčiau ištekėjusi.

Tėvo plaštakos, suplazdėjusios lyg du išgąsdinti paukšteliai, įsitvėrė jos rankų.

— Tas jaunikaitis… apgailėtinas piemuo… neminėk man jo vardo, tavo pareiga… tavo motina, ji būtų… — Staiga lordo Hosterio kūną sudrebino skausmo banga, jis sudejavo balsu. — Ak, dievai, atleiskite man, atleiskite, atleiskite man. Mano vaistai…

Šalia iš karto atsirado meisteris Vimanas ir priglaudė jam prie lūpų taurę. Lordas Hosteris godžiai siurbė tirštą baltą skystį lyg krūtį žindantis kūdikis, ir Ketlina matė, kaip jį vėl apgaubia ramybė.

— Dabar jis miegos, miledi, — tarė meisteris, kai taurė ištuštėjo. Aplink tėvo lūpas liko tiršta balta plėvelė. Meisteris Vimanas rankove ją nušluostė.

Ilgiau žiūrėti Ketlina nebeištvėrė. Kadaise Hosteris Tulis buvo stiprus ir išdidus vyras. Buvo skaudu matyti jį tokį sumenkusį. Ji išėjo į terasą. Žemai kieme knibždėjo būriai pabėgėlių, visa pilis ūžė nuo jų triukšmo, bet už sienų upės plukdė tyrus ir ramius, regis, begalinius vandenis. Tai jo upės, ir netrukus jis grįš prie jų paskutinei savo kelionei.

Meisteris Vimanas išėjo paskui ją.

— Miledi, — tyliai tarė jis, — jau neilgai pajėgsiu atitolinti pabaigą. Reikėtų siųsti raitelį pas jo brolį. Seras Brindenas norėtų būti čia.

— Taip, — atsiliepė Ketlina iš sielvarto prikimusiu balsu.

— Galbūt ir ledi Lisa?

— Lisa neatvyks.

— Gal jeigu pati jai parašytumėte…

— Jeigu norite, brūkštelsiu kelis žodžius.

Jai nedavė ramybės mintis, kas buvo tas Lisos „apgailėtinas jaunikaitis“. Koks jaunas ginklanešys ar pakelės riteris, ar kas panašus… nors, sprendžiant iš to, kaip karštai lordas Hosteris reiškė nepasitenkinimą, galėjo būti ir pirklio sūnus ar prasčiokas pameistrys, net dainininkas. Lisai visada pernelyg patikdavo dainininkai. Man nedera jos kaltinti. Jonas Arinas, tegu ir labai kilmingas, buvo dvidešimčia metų vyresnis už tėvą.

Brolio jai apsistoti skirtas bokštas buvo tas pats, kuriame jos abi su Lisa gyveno mergautiniais metais. Bus malonu vėl miegoti ant pūkų čiužinio, jaučiant iš židinio sklindančią šilumą. Pailsėjus pasaulis atrodys ne toks nykus.

Tačiau prie savo kambarių ji rado laukiantį Uteridą Veiną su dviem moterimis pilkais drabužiais ir uždengtais veidais, jų buvo matyti tik akys. Ketlina iš karto suprato, kodėl jos čia.

— Nedas?

Seserys nuleido žvilgsnius. Uteridas tarė:

— Seras Kleosas atgabeno jį iš Karaliaus Uosto, miledi.

— Veskite mane pas jį, — paliepė ji.

Jis buvo paguldytas ant paprasto stalo ir užklotas vėliava, balta Starkų giminės vėliava su pilku didvilkiu.

— Noriu į jį pažvelgti, — tarė Ketlina.

— Ten likę tik kaulai, miledi.

— Noriu į jį pažvelgti, — pakartojo ji.

Viena iš tyliųjų seserų atklojo vėliavą.

Kaulai, pagalvojo Ketlina. Tai ne Nedas, ne tas vyras, kurį mylėjau, kuris buvo mano vaikų tėvas. Jo rankos gulėjo sunertos ant krūtinės, pirštų kaulai apglėbę kažkokio kalavijo rankeną, bet tai buvo ne Nedo rankos, kadaise stiprios ir kupinos gyvybės. Kaulus gaubė Nedo apsiaustas iš puikaus balto aksomo su didvilkio ženklu ant krūtinės, bet nė žymės nebuvo to šilto kūno, prie kurio tiek daug naktų ji glaudė galvą, ir tų rankų, kurios laikydavo ją apglėbusios. Galva buvo prijungta prie kūno plona sidabrine viela, tačiau visos kaukolės panašios, ir tose tuščiose akiduobėse ji nerado jokių pėdsakų, kad ten anksčiau buvo tamsiai pilkos jos lordo akys. Akys, galėjusios žvelgti švelniai tarsi rūkas ar kietai lyg akmuo. Jo akis jie atidavė varnoms, prisiminė ji.

Ketlina nusigręžė.

— Tai ne jo kalavijas.

— Ledo mums negrąžino, miledi, — tarė Uteridas. — Tik lordo Edardo kaulus.

— Matyt, turiu karalienei būti dėkinga ir už tiek.

— Dėkokite Kipšui, miledi. Tai padaryta jo įsakymu.

Kada nors atsidėkosiu jiems visiems.

— Esu dėkinga jums už tarnystę, seserys, — tarė Ketlina, — bet privalau skirti dar vieną užduotį. Lordas Edardas buvo Starkas, ir jo kaulai turi atgulti poilsio po Vinterfelu.

Ten nukals jo statulą, akmeninį jo pavidalą, kuris sėdės tamsoje su didvilkiu prie kojų ir kalaviju ant kelių.

— Pasirūpinkite, kad seserims būtų duota pailsėjusių arklių ir visko, kas reikalinga kelionei, — liepė ji Uteridui Veinui. — Į Vinterfelą jas lydės Halis Molenas, jis pilies sargybos viršininkas ir jo vieta — tenai.

Ketlina pažvelgė į tuos kaulus — visa, kas liko iš jos valdovo ir mylimojo.

— Dabar palikite mane visi. Šią naktį praleisiu viena su Nedu.

Moterys pilkais apdarais nusilenkė. Tyliosios seserys nekalba su gyvaisiais, tarsi per miglą prisiminė Ketlina, bet, sako, jos gali kalbėti su mirusiais. Kaip ji joms pavydėjo…