Karalių kova

Branas

Pirmieji blausūs šviesos pirštai dar nė nemėgino brautis pro Brano kambario langines, o jis jau gulėjo plačiai atsimerkęs.

Vinterfelas buvo pilnas svečių, atvykusių į derliaus šventę. Šį rytą jie ketino surengti kieme varžybas, kas taikliau nusmeigs kario iškamšą. Anksčiau toks įvykis būtų jį giliai jaudinęs, bet tai buvo anksčiau.

Ne dabar. Valderiai laužys ietis su lordo Manderlio palydos ginklanešiais, tačiau Brano ten nebus. Jam teks sėdėti tėvo menėje ir vaidinti princą.

— Klausykis ir galbūt išmoksi, kaip reikia būti lordu, — kalbėjo meisteris Luvinas.

Branas visiškai nenorėjo būti princu. Jis visada svajojo apie riterius, žėrinčius šarvus, besiplaikstančias vėliavas, ietis ir kalavijus, karo žirgą po balnu. Kodėl jis turi tuščiai leisti dienas klausydamasis senių kalbų, kurių pusės nė nesupranta? Nes esi sulaužytas, priminė balsas viduje. Lordas pagalvėmis išklotame soste gali sėdėti ir luošas — Valderiai pasakojo, kad jų senelis toks silpnas, jog jį visur tenka nešti neštuvais, — bet riteris ant žirgo turi būti sveikas ir stiprus. Be to, tai jo pareiga.

— Esi brolio įpėdinis ir Vinterfelo Starkas, — pasakė seras Rodrikas ir priminė, kad Robas sėdėdavo greta tėvo, kai apsilankydavo žemesnieji lordai.

Lordas Vimanas Manderlis jau prieš dvi dienas atvyko iš Baltojo Uosto, iš pradžių keliavęs laivu, paskui neštuvais, nes joti buvo per storas. Su juo atžygiavo didžiausia palyda: riteriai, ginklanešiai, mažesni lordai, šaukliai, muzikantai, net žonglierius, puikuodamiesi gausybe vėliavų ir bent pusšimčio spalvų apsiaustais. Branas pasveikino juos nuo aukšto akmeninio tėvo sosto, kurio porankius puošė iškaltos didvilkių galvos, ir vėliau seras Rodrikas sakė, kad jis šauniai laikęsis. Jei viskas tuo būtų ir pasibaigę, Branas būtų buvęs patenkintas. Tačiau tai buvo tik pradžia.

— Puota tarnauja tik kaip maloni dingstis, — aiškino seras Rodrikas, — juk žmogus keliauja šimtą mylių ne dėl antienos gabalėlio ar vyno gurkšnio. Pas mus išsiruošia tik tie, kurie turi aptarti svarbius reikalus.

Branas žvelgė į šiurkščias akmenines lubas virš galvos. Žinojo — Robas lieptų jam neapsimetinėti mažu berniuku. Net tarėsi girdįs kalbant ir jį, ir lordą tėvą. Žiema ateina, ir tu, Branai, esi jau beveik suaugęs vyras. Tai tavo pareiga.

Kai į kambarį atbruzdėjo plačiai besišypsantis ir kažką be jokios melodijos niūniuojantis Hodoras, berniuką rado jau susitaikiusį su likimu. Jo padedamas Branas nusiprausė ir susišukavo.

— Šiandien vilksiuos baltąją liemenę, — paliepė Branas. — Su sidabrine sege. Serui Rodrikui patiks, kad atrodysiu kaip tikras lordas.

Kiek pajėgdamas, Branas stengėsi rengtis pats, tačiau kai kurie veiksmai jį vargino — užsitempti kelnes, susirišti batų raištelius. Hodorui padedant, tai pavykdavo greičiau. Kai kas nors pamokydavo, jis dirbdavo mikliai. Jo rankos visada judėjo labai švelniai, nors jėgos turėjo stulbinančios.

— Galvą guldau, kad ir tu būtum galėjęs tapti riteriu, — tarė jam Branas. — Jeigu tik dievai nebūtų atėmę tau proto, būtum buvęs didis riteris.

— Hodoras? — Hodoras sumirksėjo geraširdėmis, bet nė kruopelytės nesuprantančiomis akimis.

— Taip, — dūrė pirštu Branas. — Hodoras.

Kitapus kambario ant sienos prie durų kabėjo tvirtas iš odos ir vytelių supintas krepšys su skylėmis Brano kojoms. Hodoras prakišo rankas pro kilpas, susiveržė platų diržą aplink krūtinę, tada atsiklaupė prie lovos. Kabindamasis už strypų, įvarytų į sieną, Branas permetė negyvų kojų svorį į krepšį ir įstatė į skyles.

— Hodoras, — keldamasis vėl tarė Hodoras. Šitas arklidės darbininkas ūgio siekė beveik septynias pėdas, tad Branas, atsidūręs jam ant nugaros, galva beveik braukė lubas. Eidamas pro duris, Hodoras žemai pasilenkdavo. Kartą jis užuodė kepamą duoną ir puolė bėgti į virtuvę, ir tąsyk Branas taip prasiskėlė galvą, kad meisteriui Luvinui žaizdą teko susiūti. Mikenas ginklinėje surado seną aprūdijusį šalmą be antveidžio, bet Branas jo dėtis nemėgo. Kiekvieną kartą pamatę jį su tuo šalmu, Valderiai kvatodavo.

Leidžiantis įvijais laiptais, Branas laikė rankas Hodorui ant pečių. Lauke per visą kiemą jau aidėjo kalavijai, skydai, prunkštė arkliai. Tai skambėjo lyg gražiausia muzika. Tik žvilgtelėsiu, pamanė Branas, labai trumpai pažiūrėsiu, ir viskas.

Baltojo Uosto lordai su savo riteriais ir ginklininkais turėjo pasirodyti vėliau. Kol kas kieme siautė jų ginklanešiai nuo dešimties iki keturiasdešimties metų amžiaus. Branas taip troško būti tarp jų, kad jam net suskaudo pilvą.

Kieme jau stovėjo du taikiniai — tvirti stulpai, abiejų viršuje sukosi sija su skydu viename gale ir paminkštinta buože kitame. Abu skydai švietė raudona ir aukso spalva, nors Lanisterių liūtai atrodė kampuoti ir negrabūs, be to, jau gerokai apibraižyti pirmųjų vaikinų pataikymų.

Anksčiau nemačiusieji tuoj pat įsispoksojo į krepšyje nešamą Braną, bet jis jau mokėjo nepaisyti tokių įkyrių žvilgsnių. Užtat galėjo geriau viską apžvelgti — sėdėdamas ant Hodoro nugaros buvo iškilęs kitiems virš galvų. Pastebėjo, kad Valderiai rengiasi sėsti ant arklių. Iš Dvynių jie buvo atsigabenę dailius šarvus, tviskančius sidabro plokštelėmis su raižytais mėlyno emalio ornamentais. Valderio Didžiojo šalmo viršūnė atrodė kaip pilis, o Mažojo smaigalyje plevėsavo pilko ir mėlyno šilko juostos. Skyrėsi ir jų skydai bei apsiaustai. Valderis Mažasis dviejuose ketvirčiuose turėjo dvigubus Frėjų bokštus, kituose dviejuose — Kreikholų ir Darių ženklus: savo senelės giminės margašonį šerną ir motinos artoją. Didžiojo Valderio skydo laukai vaizdavo Blekvudų giminės medį su tupinčiomis varnomis ir susivijusias Peidžų gyvates. Jie tikriausiai alksta šlovės, pagalvojo Branas žiūrėdamas, kaip jie renkasi ietis. O Starkui reikia tik didvilkio.

Jų obuolmušiai žirgai buvo greiti, stiprūs ir puikiai išmokyti. Abu greta jie pasileido prie taikinių. Abu tiksliai pataikė ir spėjo nulėkti toliau, kol iš kitos pusės apsisuko buožės. Valderis Mažasis kirto stipriau, bet, Brano nuomone, Valderis Didysis geriau laikėsi ant žirgo. Už galimybę pasivaržyti su jais Branas būtų nedvejodamas atidavęs abi savo bejėges kojas.

Valderis Mažasis numetė į šalį suskilusią ietį ir, pastebėjęs Braną, prijojo arčiau.

— Koks netikęs tavo žirgas, — tarė jis žiūrėdamas į Hodorą.

— Hodoras — ne žirgas, — atšovė Branas.

— Hodoras, — tarė Hodoras.

Valderis Didysis atšuoliavo pas pusbrolį.

— Na, jis gerokai menkesnis už žirgą, tai jau tikrai.

Vaikinai iš Baltojo Uosto baksnojo vienas kitą ir juokėsi.

— Hodoras, — geraširdiškai šypsodamasis Hodoras žvelgė tai į vieną, tai į kitą Frėjų, nesuvokdamas jų patyčių. — Hodor hodor?

Valderio Mažojo arklys sužvingo.

— Žiūrėk, jie kalbasi. Gal kartais „hodor“ arklių kalba reiškia „aš tave myliu“.

— Frėjau, užsičiaupk, — Branas pajuto, kad jam ima kaisti veidai.

Valderis Mažasis paragino žirgą pentinais, šis stumtelėjo Hodorą atbulą.

— O kas bus, jeigu neužsičiaupsiu?

— Pusbroli, jis užsiundys ant tavęs savo vilką, — įspėjo Valderis Didysis.

— Tegu. Seniai norėjau įsitaisyti vilko kailio apsiaustą.

— Vasara nukąs tau riebią galvą, — atkirto Branas.

Valderis Mažasis dunkstelėjo šarvuotu kumščiu sau į antkrūtinį.

— Gal tavo vilko dantys plieniniai? Šarvų plokščių ir grandininių marškinių jis neperkąs.

— Gana! — triukšmingame kieme tarsi griaustinis sudundėjo meisterio Luvino balsas. Branas nežinojo, ar daug jis išgirdo, bet buvo akivaizdžiai supykęs. — Tokie grasinimai yra nederami, ir aš jų nepakęsiu. Ar taip priimta elgtis Dvyniuose, Valderi Frėjau?

— Taip, jeigu man to norisi.

Sėdėdamas aukštai ant žirgo, Valderis Mažasis rūsčiai žvelgė tarsi sakytų: tu — tik meisteris, kas tu toks, kad priekaištautum Frėjui iš Perkėlos?

— Na, ledi Stark globotiniai Vinterfele taip elgtis negali. Kas čia atsitiko? — meisteris įsmeigė akis į vieną, paskui į kitą berniuką. — Kuris nors, prisiekiu, man atsakysite, kitaip…

— Mes šaipėmės iš Hodoro, — prisipažino Valderis Didysis. — Atsiprašau, jeigu įžeidėme princą Braną. Norėjome tik pajuokauti.

Jam bent jau pakako mandagumo atrodyti susigėdusiam. Valderis Mažasis tebežiūrėjo pasipūtęs.

— Aš irgi, — vis dėlto ištarė jis, — tik juokavau.

Branas matė, kad nuplikęs meisterio viršugalvis ryškiai paraudęs; matyt, Luvinas įširdo dar labiau negu pirma.

— Tikras lordas globoja ir gina silpnus ar bejėgius, — pasakė jis Frėjams. — Neleisiu, kad Hodoras taptų jūsų žiaurių pokštų taikiniu. Ar supratote? Jis — geraširdis, darbštus ir paklusnus vaikinas, šito negalėčiau pasakyti nė apie vieną iš judviejų, — meisteris pagrasė pirštu Valderiui Mažajam. — Be to, nė žingsnio nežengsite į dievų giraitę ir laikysitės kuo toliau nuo tų vilkų, kitaip jums bus riesta.

Plasnodamas rankovėmis jis apsisuko ant kulnų, žengė kelis žingsnius ir atsigręžė:

— Branai, eime. Lordas Vimanas laukia.

— Hodorai, eik paskui meisterį, — įsakė Branas.

— Hodoras, — atsiliepė Hodoras.

Ilgais žingsniais jis tuoj pasivijo meisterį, įnirtingai tapnojantį Didžiosios pilies laiptais. Meisteris atlapojo duris, Branas apkabino Hodoro kaklą ir tarpduryje pasilenkė.

— Valderiai… — norėjo prabilti jis.

— Daugiau nieko nenoriu apie tai girdėti, baigta, — meisteris Luvinas atrodė pavargęs ir suirzęs. — Gindamas Hodorą, elgeisi teisingai, tačiau visų pirma neturėjai ten atsidurti. Seras Rodrikas ir lordas Vimanas, laukdami tavęs, spėjo ir papusryčiauti. Negi turiu pats eiti tavęs atsivesti, lyg būtum mažas vaikas?

— Ne, — tarė Branas susigėdęs. — Atsiprašau. Tik norėjau…

— Žinau, ko tu norėjai, — jau švelniau tarė meisteris Luvinas. — Suprantu, Branai, kaip jautiesi. Ar norėtum ko nors paklausti prieš tą pokalbį?

— Tarsimės dėl karo?

— Tu dėl nieko nesitarsi, — Luvino balsas vėl suskambo aštriai. — Dar tebesi aštuonerių metų vaikas…

— Beveik devynerių!

— Aštuonerių, — tvirtai pakartojo meisteris. — Kalbėsi tik tai, kas dera mandagiam šeimininkui, nebent seras Rodrikas ar lordas Vimanas ko nors paklaustų.

— Gerai, — linktelėjo Branas.

— Apie tai, kas buvo tarp tavęs ir Frėjų, serui Rodrikui neužsiminsiu.

— Ačiū.

Jie įtaisė Braną ąžuoliniame jo tėvo krėsle su pilko aksomo pagalvėlėmis prie ilgo medinio stalo ant įstrižai sukryžiuotų kojų. Jam iš dešinės sėdėjo seras Rodrikas, iš kairės — meisteris Luvinas, apsiginklavęs plunksnomis, rašalinėmis ir krūvele balto pergamento lapų, pasirengęs užrašyti tai, kas bus kalbama. Branas delnu perbraukė šiurkštų stalo paviršių ir kreipėsi į lordą Vimaną prašydamas atleisti už pavėlavimą.

— Na jau, princai niekada nevėluoja, — draugiškai atsiliepė Baltojo Uosto lordas. — Paprasčiausiai tie, kurie pasirodo anksčiau už juos, ateina per daug anksti.

Vimanas Manderlis juokdavosi taip, kad aidėdavo visa menė. Nenuostabu, kad balne sėdėti jis negalėjo — atrodė, kad svoriu jam prilygtų tik retas arklys. Buvo ne tik labai storas, bet ir be galo iškalbingas. Dabar jis iš karto prabilo prašydamas Vinterfelą patvirtinti naujuosius muitinės viršininkus, jo paskirtus Baltajame Uoste. Ankstesnieji sidabrą prilaikydavo ir perduodavo į Karaliaus Uostą, užuot sumokėję naujajam Šiaurės karaliui.

— Be to, karaliui Robui reikia pradėti kaldinti savus pinigus, — pareiškė lordas Vimanas, — ir Baltasis Uostas yra labai tinkama vieta pinigų kalyklai įrengti.

Jis pasisiūlė rūpintis tuo reikalu, jeigu karalius teiktųsi pritarti, ir toliau perėjo prie kalbų apie tai, kaip jis sustiprinęs uosto gynybinius įrengimus, neužmiršdamas smulkiai išvardinti, kiek kas kainavo.

Be monetų kalyklos, lordas Manderlis dar pasiūlė statyti Robui karo laivyną.

— Jau šimtus metų neturime jokių pajėgų jūroje nuo tada, kai Brandonas Degintojas prikišo deglą prie tėvo laivų. Skirkite man aukso, ir per metus nuleisiu į vandenį tiek galerų, kad pakaks užimti ir Drakono Uolai, ir Karaliaus Uostui.

Prakalbus apie karo laivus, Branui tapo įdomiau. Jo nuomonės niekas neklausė, bet lordo Vimano mintis jam labai patiko. Mintyse jau regėjo tuos laivus. Tuoj pat susimąstė, ar koks luošys kada nors yra vadovavęs karo laivui. Tačiau seras Rodrikas tik pažadėjo perduoti šį pasiūlymą Robui apsvarstyti, o meisteris Luvinas skrebeno savo pergamentą.

Pamažu atslinko vidurdienis. Meisteris Luvinas nusiuntė Spuoguotąjį Timą į virtuvę, tad netrukus jie visi užkando sūrio ir keptų viščiukų su tamsia avižine duona. Storais pirštais plėšdamas paukštį pusiau, lordas Vimanas mandagiai pasiteiravo apie ledi Hornvud, kuri, pasirodo, esanti jo pusseserė.

— Žinote, ji anksčiau priklausė Manderlių giminei. Galbūt, kai jos sielvartas ilgainiui atslūgs, ji panorės vėl grįžti pas Manderlius, ką? — Jis krimstelėjo sparnelį ir plačiai nusišypsojo. — Taip jau nutiko, kad aš aštuntus metus našlauju. Man seniai laikas susirasti kitą žmoną, argi ne taip, milordai? Vyrui vienam juk ilgu. — Švystelėjęs kaulus į šalį, jis ėmėsi šlaunelės. — Bet jeigu ledi pageidautų jaunesnio vyruko, ką gi, mano sūnus Vendelis taip pat nevedęs. Dabar jis išvykęs į pietus, saugo ledi Ketliną, bet, žinoma, grįžęs ieškos nuotakos. Narsus vaikinas ir linksmo būdo. Kaip tik toks, su kuriuo ji vėl išmoktų juoktis, ką? — Lordas Vimanas tunikos rankove nusišluostė riebaluotą smakrą.

Branas pro langus girdėjo tolumoje čerškant ginklus. Vedybos jam visiškai nerūpėjo. Norėčiau būti ten, apačioje, kieme.

Garbusis lordas palaukė, kol tarnai nukraustys stalą, ir tada prakalbo apie laišką, gautą iš Taivino Lanisterio, kuris nelaisvėje laikė jo vyriausiąjį sūnų serą Vilį, pakliuvusį Lanisteriams į rankas prie Žaliosios Šakos.

— Lanisteris siūlosi jį grąžinti namo be išpirkos, jeigu iš jo malonybės kariuomenės atšaukčiau savo samdinius ir prisiekčiau daugiau nebekariauti.

— Jūs, žinoma, atsisakysite, — tarė seras Rodrikas.

— Šiuo atžvilgiu galite būti ramūs, — užtikrino juos lordas. — Tarp karaliaus Robo tarnų nėra ištikimesnio už Vimaną Manderlį. Tačiau man sunku regėti, kaip mano sūnus kamuojasi Harenhole kur kas ilgiau, negu būtina. Tai prasta vieta. Sako, kad ji prakeikta. Na, aš ne iš tų, kurie tokiomis pasakomis tiki, bet vis dėlto ten nekas. Tik pamanykit, kas ištiko tą Janą Slintą. Karalienė pakėlė jį Harenholo lordu, o jos brolis bloškė žemėn. Sako, išgabeno tarnauti prie Sienos. Meldžiu ilgai neatidėliojant surengti kokius teisingus belaisvių mainus. Numanau, kad Vilis nenorėtų per visą tą karą sėdėti rankas sudėjęs. Narsus tas mano sūnelis ir smarkus kaip mastifas.

Pokalbiui artėjant į pabaigą, Branui nuo ilgo sėdėjimo tame pačiame krėsle jau maudė pečius. Bet tą vakarą, jam ruošiantis vakarieniauti, suskambo ragas, pranešdamas apie kito svečio atvykimą. Ledi Donela Hornvud su savimi neatsivedė riterių ar dvariškių svitos, atvyko tik ji pati ir šeši pavargę kariai su briedžio galva ant dulkėtų oranžinės spalvos apsiaustų.

— Giliai užjaučiame dėl visų jus ištikusių kančių, miledi, — pasakė Branas, kai ledi Hornvud atėjo pasveikinti jo. Lordas Hornvudas žuvo mūšyje prie Žaliosios Šakos, o vienintelis jų sūnus krito Kuždesių girioje. — Vinterfelas šito nepamirš.

— Malonu girdėti tokius žodžius, — ji atrodė blyški tarsi šešėlis, išsekusi, sielvarto raukšlių išvagotu veidu. — Esu labai pavargusi, milorde. Būčiau dėkinga, jei galėčiau dabar eiti poilsio.

— Žinoma, — atsakė seras Rodrikas. — Rytoj turėsime užtektinai laiko pasikalbėti.

Kitą rytą daugiausia laiko iki pietų buvo skirta kalboms apie grūdus, daržoves ir sūdytą mėsą. Citadelės meisteriams paskelbus apie pirmuosius rudens ženklus, apdairūs šeimininkai iš kiekvieno derliaus ėmė kaupti atsargas, tačiau kurią jo dalį reikėtų atidėti — šis klausimas, regis, reikalavo nuodugnių aptarimų. Ledi Hornvud į sandėlius krovė penktąją dalį surenkamų gėrybių. Meisterio Luvino patarimu, ji pasižadėjo kaupti daugiau — visą ketvirtį.

— Boltono pavainikis telkia vyrus prie Dredforto, — įspėjo ledi Hornvud. — Viliuosi, kad jis ves juos į pietus ir dėsis prie tėvo Dvyniuose. Pasiunčiau žygūną pasiteirauti apie jo ketinimus, bet jis man atkirto, kad Boltonai į moterų klausimus neatsakinėja. Tarsi būtų tikras paveldėtojas ir turėtų teisę vadintis tuo vardu.

— Kiek man žinoma, lordas Boltonas niekada nėra to vaikino pripažinęs, — tarė seras Rodrikas. — Turiu pasakyti, kad nė nesu jo matęs.

— Ne jūs vienas, — atsakė ledi. — Jis visą laiką gyveno su motina, ir tik prieš dvejus metus, jaunajam Domerikui mirus ir palikus Boltoną be įpėdinio, senasis lordas pasikvietė savo pavainikį į Dredfortą. Tas vyrukas — visais atžvilgiais labai suktas padaras ir dar turi tarną, beveik nenusileidžiantį jam žiaurumu. Šitą tarną vadina Dvoku. Sako, jis niekada nesiprausia. Jie — tas kekšvaikis ir Dvokas — kartu medžioja, bet tik ne elnius. Girdėjau pasakojant tokių dalykų, kad net sunku patikėti, nors tai būtų ir apie Boltonus. O dabar mano lordas vyras ir mieliausiasis sūnus nužengė pas dievus, ir tas pavainikis alkanomis akimis dairosi į mano žemes.

Branas norėjo skirti ledi Hornvud šimtą vyrų, kurie ją apgintų, tačiau seras Rodrikas pareiškė kitaip:

— Tegu dairosi, bet jeigu sumanytų ką nors daugiau, pažadu, jo lauks negailestingas atpildas. Jums tikrai niekas negresia, miledi… nors ilgainiui, jūsų sielvartui aprimus, galbūt pasirodytų išmintinga vėl pagalvoti apie vedybas.

— Jau toli praeityje tie metai, kai galėjau gimdyti vaikus, nuvyto ir mano grožis, jei kada jo turėjau, — vos šyptelėjusi atsakė ji nuovargio kupinu balsu, — bet aplink mane šniukštinėjančių vyrų sukasi kur kas daugiau negu tada, kai buvau mergelė.

— Tie gerbėjai jūsų palankumo nesulaukia? — pasiteiravo meisteris Luvinas.

— Jeigu jo malonybė lieps, neatsisakysiu dar kartą ištekėti, — atsiliepė ledi Hornvud, — tačiau Morsas Varnaėdis — prasigėręs gyvulys ir dar vyresnis net už mano tėvą. Kalbant apie kilnųjį pusbrolį Manderlį, mano guolis pilyje ne toks didelis, kad tilptų tokio stoto vyras, o aš pati iš tiesų per daug smulki ir trapi, kad po juo gulėčiau.

Branas žinojo, kad vyrai, gulėdami vienoje lovoje su moterimi, miega ant jos. Miegoti po lordu Manderliu, vaizdavosi jis, turėtų būti tas pats, kaip miegoti po kritusiu arkliu. Seras Rodrikas, pritardamas našlei, palinksėjo galva.

— Bus ir kitų jaunikių, miledi. Pasistengsime rasti tokių, kurie jums atrodytų priimtinesni.

— Ko gero, gal nebūtina ieškoti labai toli, sere.

Jai išėjus, meisteris Luvinas nusišypsojo.

— Sere Rodrikai, neabejoju, kad miledi įsižiūrėjusi jus.

Seras Rodrikas atsikrenkštė ir, regis, pasijuto nepatogiai.

— Ji atrodė labai liūdna, — įsiterpė Branas.

— Liūdna ir švelni, — linktelėjo seras Rodrikas, — ir pagal savo metus dar gana išvaizdi moteris, nepaisant viso jos kuklumo. Bet vis dėlto kelianti pavojų taikai jūsų brolio krašte.

— Ji? — apstulbo Branas.

— Neliko tiesioginio įpėdinio, — atsiliepė meisteris Luvinas, — tad, savaime suprantama, atsiras daug norinčių priglobti jos žemes. Tolhartai, Flintai ir Karstarkai su Hornvudais turi ryšių moteriškąja linija, o Gloveriai Gūdmiškyje augina lordo Hario nesantuokinį vaiką. Dredfortas neturi jokių teisių, bent jau kiek man žinoma, tačiau jų žemės greta, o Ruzas Boltonas ne iš tų, kurie praleistų tokią progą.

— Tokiais atvejais, — seras Rodrikas timptelėjo sau už žandenų, — aukštesnysis lordas privalo rasti jai tinkamą vyrą.

— O kodėl jūs negalite jos vesti? — paklausė Branas. — Sakėte, ji išvaizdi. Ir taptų motina Betei.

Senasis riteris uždėjo ranką Branui ant peties.

— Jūs labai malonus, prince, bet aš — tik riteris ir jau per senas. Galbūt keletą metų valdyčiau jos žemes, tačiau man mirus ledi Hornvud vėl atsidurtų keblioje padėtyje, be to, iškiltų pavojus ir Betei.

— Tuomet tegu įpėdiniu tampa lordo Hornvudo pavainikis, — pasiūlė Branas, galvodamas apie savo netikrą brolį Joną.

— Gloveriams tai patiktų, — tarė seras Rodrikas, — tikriausiai ir lordo Hornvudo šešėlis pritartų, tačiau nemanau, kad džiaugtųsi ledi Hornvud. Tas berniukas — ne jos kraujo.

— Bet apie tai verta pagalvoti, — atsiliepė meisteris Luvinas. — Ledi Donela jau nebegali gimdyti vaikų, kaip sakė pati. Jeigu ne pavainikis, tada kas?

— Jeigu teiksitės man atleisti, norėčiau jus palikti. — Branas girdėjo, kaip žemai kieme kalavijais kaunasi ginklanešiai, dzingsi jų plieno kirčiai.

— Žinoma, galite eiti, prince, — tarė seras Rodrikas. — Jūs puikiai laikėtės.

Branas patenkintas nuraudo. Lordo pareigos pasirodė ne tokios varginančios, kaip jis iš pradžių baiminosi, be to, ledi Hornvud iškalbingumu nė iš tolo neprilygo lordui Manderliui, tad Branui liko kelios valandos iki sutemų ir jis galėjo aplankyti Vasarą. Jis mėgo leisti laiką su savo vilku, kai seras Rodrikas ir meisteris neprieštaraudavo.

Vos Hodorui įžengus į dievų giraitę, Vasara išnėrė iš po ąžuolo šešėlio tarsi būtų žinojęs, kad jie ateina. Branas pastebėjo ir laibą juodą siluetą, tūnantį po lapija ir stebintį juos.

— Gauriau, — pašaukė Branas, — čionai, Gauruočiau. Pas mane.

Bet Rikono vilkas dingo taip pat staigiai, kaip ir pasirodė.

Hodoras žinojo mėgstamą Brano vietą, tad nunešė jį prie tvenkinio kranto po plačiai išsikerojusiu širdmedžio vainiku, kur anksčiau atsiklaupęs melsdavosi lordas Edardas. Vandens paviršius ribuliavo, tad ir burtmedžio atspindys virpėjo lyg šokdamas. Tačiau nebuvo justi jokio vėjelio. Valandėlę Branas žiūrėjo suglumęs.

Tą akimirką iš vandens su purslų debesiu triukšmingai išnėrė Oša, ir taip staiga, kad net Vasara urgzdamas šoktelėjo atgal. Persigandęs Hodoras pabėgėjo į šalį aimanuodamas: „Hodoras, Hodoras“, — bet Branas paplekšnojo jam per petį, kad nurimtų.

— Kaip tu gali čia plaukioti? — paklausė jis Ošos. — Negi nešalta?

— Kūdikystėje žįsdavau ledukus, berniuk. Šaltis man patinka. — Oša nusiyrė prie akmenų ir atsistojo varvėdama daugybe lašelių. Buvo nuoga, jos oda pašiurpusi. — Norėjau pasiekti dugną.

— Nemaniau, kad čia yra dugnas.

— Gal ir nėra, — plačiai nusišypsojo ji. — Ko spoksai, berniuk? Niekada nematei moters?

— Mačiau, — Branas šimtus kartų maudėsi su seserimis, matė ir tarnaites karštuosiuose šaltiniuose. Bet Oša atrodė kitokia, ne minkšta ir apvalaina, o kieta ir kampuota. Jos kojos — vienų gyslų, o krūtys plokščios tarsi du tušti kapšeliai. — Turi daug randų.

— Ir kiekvienas pelnytas nelengvai.

Oša pakėlė nuo žemės rusvą šiurkštaus milo suknelę, nupurtė nuo jos kelis prikibusius lapus ir užsitraukė per galvą.

— Kovoje su milžinais?

Oša tikino, kad už Sienos tebegyvena milžinai. Kada nors gal pamatysiu juos ir aš…

— Kovoje su žmonėmis, — ji susijuosė ilgoka virve. — Ir su juodvarniais, ir su kitais. Vieną net ir nudėjau, — pridūrė ji purtydama vandenį iš plaukų. Jie jau buvo ataugę nuo tada, kai ji atsirado Vinterfele, dabar siekė gerokai žemiau ausų. Oša atrodė švelnesnė negu ta moteris, kadaise norėjusi Vilkų girioje jį apiplėšti ir nužudyti. — Girdėjau šiandien plepant virtuvėje apie tave ir tuos Frėjus.

— Kas kalbėjo? Ir ką sakė?

— Kvailas tas berniūkštis, kuris tyčiojasi iš milžino, — kreivai šyptelėjo Oša, — o pasaulis išprotėjęs, jeigu tą milžiną turi ginti luošys.

— Hodoras nesuprato, kad iš jo šaipomasi, — tarė Branas. — Be to, jis niekada nesimuša. — Branas prisiminė, kaip kartą, kai dar buvo mažas, su motina ir septone Mordeina nuėjo į turgų. Su savimi vedėsi Hodorą, turėjusį parnešti pirkinius, bet jis kažkur nuklydo. Jį rado kažkokių berniūkščių užspeistą į kampą ir badomą lazdomis. Jis tik šaukė: „Hodoras!“ — gūžėsi ir dangstėsi nuo smūgių, bet taip ir nepakėlė rankos prieš skriaudėjus. — Septonas Čeilis sakė, kad jis labai geros širdies.

— Taigi, — atsiliepė Oša, — ir turi tokias rankas, kuriomis, jeigu tik sumanytų, lengvai nusuktų žmogui galvą. Bet vis tiek geriau tegu jis pasisaugo to Valderio. Abu jūs pasisaugokite. To didesniojo, kurį vadina Mažuoju, man regis, tas vardas jam kaip tik. Išorėje didelis, viduje mažas, o piktas iki kaulų smegenų.

— Jis niekada nedrįs manęs skriausti. Kad ir ką kalbėtų, jis bijo Vasaros.

— Na, gal tada nėra toks kvailas, kaip atrodo. — Oša visada privengė didvilkių. Tą dieną, kai ji buvo sučiupta, Vasara ir Pilkasis Vėjas patys vieni į gabalus sudraskė tris tyržmogius. — O gal ir kvailas. Iš to irgi nieko gero, — ji susirišo plaukus. — Ar tau dar sapnuojasi tie vilkiški sapnai?

— Ne, — apie sapnus kalbėti Branas nemėgo.

— Princui derėtų pramokti meluoti geriau, — nusijuokė Oša. — Na, tavo sapnai — tavo reikalas. O mano reikalas — virtuvė, ir bus geriau, jei grįšiu tenai kuo skubiau, kol Geidžas nepradėjo šūkauti ir mojuoti tuo didžiuoju mediniu samčiu. Jums leidus, prince, aš jau eisiu.

Jai nereikėjo užsiminti apie vilkiškus sapnus, galvojo Branas, Hodoro nešamas laiptais į miegamąjį. Iš paskutiniųjų kovojo su miegu, bet, kaip visada, šis jį galiausiai vis tiek priveikė. Tą naktį Branas sapnavo burtmedį, kuris, žvelgdamas tamsiai raudonomis akimis, šaukė jį savo kreiva medine burna, o nuo balkšvų šakų atplasnojo triakė varna, kaptelėjo snapu jam į veidą ir sukarkė jo vardą šaižiu, lyg kalavijo kirtis balsu.

Miegus išblaškė užbaubęs ragas. Branas pasirito ant šono džiaugdamasis, kad jį pažadino. Girdėjo prunkščiant žirgus, garsiai klegant žmones. Atkeliavo dar svečių, sprendžiant iš triukšmo — gerokai įkaušusių. Kabindamasis į strypus, Branas iš lovos nuslinko prie lango. Jų vėliavose plaikstėsi milžinas nutrauktomis grandinėmis, vadinasi, tai Amberių žmonės iš žemių šiaurėje, už Paskutinės upės.

Kitą dieną du atvykėliai drauge atėjo į priėmimų salę. Tai buvo Didžiojo Džono dėdės, jau gerokai pagyvenę, bet labai triukšmingi vyrai baltomis barzdomis, labai panašiomis į lokių kailio apsiaustus, kuriais patys vilkėjo. Morsui kartą varna, palaikiusi jį negyvu, išlesė akį, tad toje akiduobėje jis nešiojo gabalėlį drakono stiklo. Pasak senosios auklės, jis čiupęs tą varną ir nukandęs jai galvą, todėl gavęs Varnaėdžio pravardę. Bet ji niekada nepasakojo, kodėl jo liesąjį brolį Hoterį vadina Kekšių Siaubu.

Dar nespėjus visiems susėsti, Morsas jau paprašė sutikimo vesti ledi Hornvud.

— Didysis Džonas — dešinioji galinga Jaunojo Vilko ranka, tai gerai visiems žinoma. Kas geriau už Amberius apsaugos našlės žemes, o iš Amberių juk tinkamiausias esu aš?

— Ledi Donela vis dar sielvartauja, — tarė meisteris Luvinas.

— Čia, po savo kailiais, turiu gerą vaistą nuo sielvarto, — nusikvatojo Morsas.

Seras Rodrikas mandagiai padėkojo jam ir pažadėjo apie šį prašymą pranešti pačiai ledi ir karaliui.

Hoteris pageidavo laivų.

— Iš šiaurės nesiliauja sėlinę tyržmogiai, jų eina daugiau, negu esu kada matęs. Mažomis valtelėmis jie plaukia per Ruonių įlanką ir išsilaipina mūsų pakrantėje. Rytų sargyboje varnų per mažai, kad juos sustabdytų, ir tie laukiniai šoka į sausumą vikriai lyg žebenkštys. Mums taigi reikia ilglaivių, na, ir tvirtų vyrų jais plaukioti. Didysis Džonas labai daug jų išsivedė. Pusė mūsų derliaus subiro atgal į dirvą, nes trūksta rankų, galinčių laikyti dalgį.

Seras Rodrikas timptelėjo savo žandenas.

— Jūsų giriose gausu aukštų pušų ir senų ąžuolų. Lordui Manderliui nestinga laivadirbių ir jūrininkų. Kartu galėtumėt nuleisti į vandenį ilglaivių tiek, kad pakaktų apsaugoti ir jūsų, ir Manderlio pakrantėms.

— Manderlio? — suprunkštė Morsas Amberis. — To didžiulio svirduliuojančio lašinių maišo? Girdėjau, kad jo paties žmonės šaiposi iš jo vadindami lordu Taukiniu. Tas žmogus vos bepaeina. Jei įsmeigtum jam į pilvą kalaviją, taukai užlietų viską aplinkui.

— Jis storas, — pripažino seras Rodrikas, — bet ne kvailas. Dirbsite su juo, kitaip karaliui taps žinoma priežastis, kodėl atsisakėte.

Brano nuostabai, smarkieji Amberiai, nors ir gerokai niurnėdami, sutiko daryti kaip liepiami.

Jiems posėdžiaujant, iš Gūdmiškio atvyko Gloverių žmonės, paskui didelis būrys Tolhartų iš Toreno Kertainio. Galbartas ir Robetas Gloveriai Gūdmiškį prižiūrėti paliko Robeto žmonai, tačiau į Vinterfelą atkeliavo jų pilies valdytojas.

— Miledi maldauja atleisti, kad neatvyko. Jos vaikeliai dar per maži tokiai kelionei, o palikti juos vienus jai neleido širdis.

Branas netrukus suvokė, kad Gūdmiškį iš tiesų tvarko ne ledi Glover, o tas valdytojas. Jis pripažino šiuo metu atidedąs tik dešimtąją derliaus dalį. Mat vietinis išminčius išpranašavęs iki šalčių dar būsiant dosnią dvasių vasarą. Meisteris Luvinas labai išraiškingai išdėstė, ką jis mano apie vietinius išminčius. Seras Rodrikas liepė tam žmogui atsargoms skirti penktadalį ir smulkiai išklausinėjo apie lordo Hornvudo nesantuokinį sūnų — berniuką Larensą Snou. Šiaurėje visi didžiūnų pavainikiai gaudavo pavardę Snou. Vaikinukas jau turėjo dvylika metų, ir valdytojas gyrė jo drąsą bei sumanumą.

— Branai, tavo mintis apie pavainikį gali būti labai vertinga, — vėliau pasakė meisteris Luvinas. — Manau, kada nors tapsi geru Vinterfelo valdovu.

— Netapsiu, — Branas žinojo niekada nebūsiąs nei lordu, nei riteriu. — Robas netrukus ves kurią nors iš Frėjų mergaičių, pats man tai sakėte, tą patį kalba ir Valderiai. Jam gims sūnų, jie ir taps Vinterfelo lordais, o ne aš.

— Gal ir taip, Branai, — tarė seras Rodrikas, — bet štai buvau vedęs tris kartus ir žmonos gimdė man tik dukteris. Dabar man likusi tik Betė. Mano brolis Martinas turėjo keturis tvirtus sūnus, tačiau vyro metų sulaukė tik Džoris. Jam žuvus, Martino giminė nutrūko. Kai kalbame apie rytojų, nieko tikra niekada nežinome.

Kitą dieną atėjo Leobaldo Tolharto eilė. Jis kalbėjo apie orų permainas skelbiančius ženklus ir prastuomenės tamsumą, pasakojo, kaip jo sūnėnas veržiasi į mūšį.

— Benfredas surinko savą ietininkų būrį. Dar berniukai, nė vienas nepasiekęs devyniolikos, bet visi laiko save jaunaisiais vilkais. Pasakiau jiems, kad jie — tik jaunieji triušiai, tai iš manęs tik išsišaipė. Dabar jie save vadina Laukiniais kiškiais, šuoliuoja po kaimus prie iečių galų prisirišę kiškių kailį ir traukia dainas apie riterių kovas.

Branui tai atrodė nuostabu. Jis prisiminė Benfredą Tolhartą, stambų, stačiokiškai triukšmingą, bet geraširdį berniuką, kuris dažnai lankydavosi Vinterfele su tėvu seru Helmanu ir draugavo su Robu bei Teonu Greidžojum. Tačiau serą Rodriką išgirstas pasakojimas akivaizdžiai suerzino.

— Jeigu karaliui reikėtų daugiau vyrų, jis juos pašauktų, — tarė jis. — Paaiškinkite savo sūnėnui, kad jis turi būti Toreno Kertainyje, kaip yra įsakęs jo lordas tėvas.

— Būtinai, sere, — atsiliepė Leobaldas ir tik tuomet perėjo prie ledi Hornvud reikalų. Vargšelė, neturi nei vyro, kuris gintų jos žemes, nei sūnaus, galinčio jas paveldėti. Jo paties žmona kilusi iš Hornvudų, velionio lordo Halio sesuo, be abejo, jie turėtų šitai atsiminti. — Tuščia menė nuteikia liūdesiui. Man kilo mintis pasiųsti jauniausiąjį sūnų pas ledi Donelą, kad galėtų auginti jį kaip savą. Berenui beveik dešimt, dailus berniukas, be to, dar ir jos sūnėnas. Esu tikras, kad išblaškytų ją, pralinksmintų ir gal net pasivadintų jos pavarde — Hornvudu…

— Jeigu būtų skirtas paveldėtoju, — pridūrė meisteris Luvinas.

— …kad giminė nenutrūktų, — užbaigė Leobaldas.

Branas jau žinojo, kaip dera atsakyti.

— Ačiū jums, milorde, už pasiūlymą, — išpoškino jis, serui Rodrikui dar nespėjus išsižioti. — Šį reikalą perduosime mano broliui Robui. Ak, taip, ir ledi Hornvud.

Leobaldas, regis, nustebo išgirdęs jį kalbant.

— Dėkoju, prince, — tarė jis, bet jo blausiose akyse Branas išvydo gailestį, galbūt sumišusį su vos žymiu pasitenkinimu, kad šitas luošys — vis dėlto ne jo sūnus. Trumpą akimirką Branas užsidegė neapykanta tam vyrui.

Tuo tarpu meisteris Luvinas į jį žvelgė palankiau.

— Berenas Tolhartas, ko gero, mums gali tikti labiausiai, — tarė jis, Leobaldui išėjus. — Jo gyslose tekantis kraujas — pusiau Hornvudų. Pasirinkęs dėdės giminę, jis…

— …vis vien liks berniukas, — įsiterpė seras Rodrikas, — aplinkybių verčiamas ginti savo žemes nuo tokių kaip Morsas Amberis ar tas Ruzo Boltono nesantuokinis vaikas. Tai reikia labai rūpestingai apgalvoti. Robas prieš apsispręsdamas turi gauti kruopščiai pasvertą patarimą.

— Gali nutikti taip, kad viską lems galima nauda, — pasakė meisteris Luvinas. — Kurį lordą jam labiau rūpės prisivilioti. Upių žemės priklauso jo valdoms, galbūt karalius norės sutvirtinti sąjungą išleisdamas ledi Hornvud už vieno iš Trišakio lordų. Gal Blekvudo ar kurio Frėjaus…

— Ledi Hornvud galėtų pasiimti vieną iš mūsiškių Frėjų, — tarė Branas. — Tiesą sakant, jeigu tik norėtų, galėtų pasiimti abu.

— Nedraugiškai kalbate, prince, — švelniai sugėdino jį seras Rodrikas.

Valderiai taip pat nedraugiški. Branas sėdėjo susiraukęs, nuleidęs akis į stalą ir tylėjo.

Per kelias kitas dienas iš kitų lordų buveinių atskrido varnai su atsiprašymais. Dredforto pavainikis pranešė neatvyksiąs, Mormontai ir Karstarkai visi išžygiavo į pietus su Robu, lordas Lokas jautėsi per daug senas leistis į tokią kelionę, ledi Flint ruošėsi gimdyti, Našlių sargyboje išplito kažkokia liga. Galų gale kokia nors žinia buvo gauta iš visų svarbiausiųjų Starkų giminės vasalų, išskyrus salose ant polių gyvenantį Houlandą Ridą, jau daug metų nekeliantį kojos iš savo pelkių, ir Servinus, kurių pilis stovėjo per pusdienio kelią nuo Vinterfelo. Lordą Serviną nelaisvėje laikė Lanisteriai, tačiau jo sūnus, keturiolikmetis vaikinas, vieną gražų vėjuotą rytą atjojo vesdamas du tuzinus ietininkų. Jiems žengiant pro vartus, Branas raitas ant Šokėjos suko ratus aplink kiemą, tad išsyk prilėkė jų pasveikinti. Klėjus Servinas visada draugavo su Branu ir jo broliais.

— Būk sveikas iš ryto, Branai, — linksmai šūktelėjo Klėjus. — O gal dabar turiu vadinti tave princu Branu?

— Nebent jei pats norėtum.

Klėjus nusikvatojo.

— O kodėl gi ne? Šiais laikais visi jau tapo arba karaliais, arba princais. Stanis tikriausiai atsiuntė laišką ir į Vinterfelą?

— Stanis? Nežinau.

— Stanis dabar — taip pat karalius, — atskleidė paslaptį Klėjus. — Jis sako, kad karalienė Sersėja sanguliavo su savo broliu, tad Džofris — pavainikis.

— Džofris Prastagimis, — burbtelėjo vienas Servino riterių. — Nėra ko stebėtis, kad jis toks klastingas žodlaužys, juk turi tėvą Karalžudį.

— Taigi, — pritarė kitas, — dievai šlykštisi kraujomaiša. Užtenka prisiminti, kaip jie sužlugdė Targarienus.

Akimirką Branas pasijuto tarytum nebegalėtų kvėpuoti. Jo krūtinę prislėgė milžino ranka. Pasijuto lyg krisdamas ir visomis jėgomis įsikibo į Šokėjos vadeles.

Braną apėmęs siaubas tikriausiai atsispindėjo jo veide.

— Branai? — pasiteiravo Klėjus Servinas. — Gal nesveikuoji? Tai tik dar vienas karalius.

— Robas ir jį sutriuškins.

Branas pasuko Šokėją į arklides, nė nepastebėdamas, kokiais suglumusiais žvilgsniais jį palydi Servinai. Jam ausyse dundėjo širdies dūžiai, ir būtų, ko gero, nugriuvęs nuo arklio, jei nebūtų buvęs pririštas prie balno.

Tą vakarą Branas meldėsi tėvo dievams prašydamas miego be sapnų. Jeigu dievai išgirdo jo maldą, tai tik pasityčiojo iš jos, nes atsiųstas regėjimas buvo baisesnis už bet kokį vilkišką sapną.

— Skrisk arba mirk! — riktelėjo triakė varna kirsdama jam snapu. Jis verkė ir maldavo, bet varna kapojo negailestingai. Išlesė jam kairę akį, paskui dešinę, jis liko aklas visiškoje tamsoje, o varna kirto tiesiai į kaktą, savo klaikų smailą snapą suvarydama giliai į kaukolę. Jis klykė taip, kad, atrodė, tuoj sprogs plaučiai. Skausmas lyg kirviu skėlė jam galvą pusiau, bet varnai ištraukus glitų, smegenų ir kaulų trupiniais aplipusį snapą, Branas vėl viską matė. Nuo to, ką išvydo, jam iš baimės užgniaužė kvapą. Jis kybojo ant be galo aukšto bokšto, pirštai jau slydo, nagais gremždami akmenis, o kojos — kvailos, niekam nereikalingos, negyvos kojos — traukė jį žemyn.

— Gelbėkite! — šaukė jis.

Danguje virš jo atsirado auksinis žmogus ir trūktelėjo aukštyn.

— Ko tik netenka padaryti iš meilės, — sumurmėjo jis tyliai ir švystelėjo kojomis mataruojantį Braną į tuščią erdvę.