Karalių kova

Arija

Jie keliavo nuo aušros iki sutemų, pro miškus ir sodus, pro tvarkingai įdirbtus laukus, mažus kaimelius, žmonių knibždančius turgus ir galingas tvirtoves. Sutemus įsikurdavo pakelėje ir valgydavo šviečiant Raudonajam Kalavijui. Vyrai paeiliui ėjo sargybą. Pro medžius Arija matė mirgant laužus kitų keliautojų stovyklose. Kas naktį daugėjo ir laužų, ir žmonių Karališkajame kelyje.

Jie ėjo kiauras dienas, seniai ir vaikai, aukšti vyrai ir visai nedidukai, basos merginos ir kūdikius prie krūtinės glaudžiančios moterys. Kai kurie riedėjo valstietiškuose vežimuose ar kratėsi jaučių traukiamose vežėčiose. Daugelis jojo — darbiniais arkliais, poniais, mulais, asilais, nesvarbu, bet kuo, kas eina, bėga ar rieda. Viena moteris vedėsi melžiamą karvę, jai ant nugaros pasodinusi mažą mergaitę. Arija matė kalvį, kuris stūmė karutį su visais savo įrankiais, kūjais, replėmis ir net priekalu, paskui dar vieną vyrą irgi su karučiu, bet šiame į antklodę susupti gulėjo du kūdikiai. Dauguma ėjo pėsčiomis, nešdamiesi mantą ant pečių, žvelgdami pavargusiomis, bet ir atsargiomis akimis. Jie keliavo į pietus, į miestą, į Karaliaus Uostą, ir gal tik koks vienas iš šimto persimesdavo keliais žodžiais su šiaurėn vykstančiu Jorinu ir jo globotiniais. Arija svarstė, kodėl daugiau niekas neina į tą pusę kaip jie.

Daug keliautojų buvo ginkluoti. Arija matė peilius, durklus, dalgius, kirvius, retkarčiais kalaviją. Kai kas turėjo pasidaręs vėzdą iš medžio šakos ar nešėsi raižytą gumbuotą lazdą. Jų gurguolei riedant pro šalį, ne vienas gniaužė delnais ginklus ir įdėmiai žiūrėjo į pakrautus vežimus, bet vis dėlto jų nekliudė. Trisdešimt žmonių buvo didelis būrys, kad ir ką jie turėtų tuose vežimuose.

Žiūrėk savo akimis, kadaise sakė Sirijus, klausyk savo ausimis.

Vieną dieną pakvaišusi moteris pakelėje prapliupo šaukti jiems pavymui:

— Kvailiai! Jie jus užmuš, kvailiai!

Ji buvo liesa tarsi giltinė, įkritusiomis akimis ir iki kraujo nutrintomis kojomis.

Kitą rytą prie Jorino ant pilkos kumelės prijojo įmitęs pirklys ir pasisiūlė nupirkti jo vežimus ir visa, kas juose yra, už ketvirtadalį jų vertės.

— Ten karas, jie vis tiek viską atims, verčiau, drauguži, parduok man.

Kryptelėjęs kreivais pečiais, Jorinas atsuko jam nugarą ir nusispjovė.

Tą pačią dieną Arija pamatė pirmąjį kapą — nedidelį, vaikui sukastą kauburėlį šalia kelio. Ant purios žemės gulėjo krištolo gabalėlis. Lomis norėjo jį pasiimti, bet Jautis patarė jam su mirusiais geriau neprasidėti. Nukeliavus dar kelias mylias, Preidas parodė jų daugiau — visą šviežių kapelių eilę. Paskui beveik nebūdavo nė dienos, kad jų vienas kitas nepasitaikytų.

Kartą Arija nubudo tamsoje išsigandusi, bet niekaip negalėjo suvokti, kas nutiko. Virš galvos Raudonasis Kalavijas danguje rungtyniavo su tūkstančiais žvaigždžių. Naktis atrodė keistai rami, nors buvo girdėti, kaip sau panosėje šnarpščia Jorinas, kaip traška žarijos lauže ar tyliai prunkščioja asilai. Vis dėlto atrodė, kad pasaulis tyli užgniaužęs kvapą, ir nuo tos tylos ją supurtė šiurpas. Arija užmigo apsikabinusi Adatą.

Kai išaušo rytas ir Preidas nebepabudo, Arija suprato, kad naktį ji buvo pasigedusi jo kosulio. Tad dabar jie patys išrausė kapą ir palaidojo samdomą karį ten, kur jis miegojo. Jorinas paėmė visa, ką tas turėjo vertinga, tik tada užvertė duobę žemėmis. Vienam teko jo batai, kitam — durklas. Pasidalijo ir jo grandininius marškinius bei šalmą. Kalaviją Jorinas padavė Jaučiui.

— Turi tokias rankas, gal kartais išmoksi juo naudotis, — pridūrė jis.

Berniukas, vardu Tarberis, ant Preido kūno pabėrė saują gilių — gal virš jo kapo užaugs ąžuolas.

Tą vakarą jie apsistojo kaime prie gebenėmis apaugusios smuklės. Jorinas suskaičiavo monetas savo kapše ir nutarė, kad jų užteks karštai vakarienei.

— Miegosime lauke, kaip visada, bet jei kuris pasiilgot karšto vandens ir muilo, jie čia turi pirtį.

Arija ten eiti nedrįso, nors ji, visa lipni ir pradvisusi, jau dvokė taip pat bjauriai kaip Jorinas. Kai kurie drabužiuose gyvenantys padarėliai keliavo kartu su ja nuo pat Blusyno, tad atrodė neteisinga dabar juos skandinti. Tarberis, Pyragėlis ir Jautis stojo su vyrais laukti eilės prie kubilų. Kiti įsitaisė priešais pirtį. Likusieji susigrūdo į smuklę. Jorinas net pasiuntė Lomį nunešti alaus aniems trims supančiotiems, kurie prikaustyti grandinėmis liko sėdėti vežimo gale.

Ir švarieji, ir nesiprausę sėdo valgyti karšto pyrago su kiauliena ir keptais obuoliais. Smuklininkas visus dar nemokamai pavaišino alumi.

— Turėjau brolį, jau daug metų, kai jis apsivilko juodai. Darbštus vaikis, protingas, bet kartą jį pagavo vagiant pipirus nuo mūsų lordo stalo. Na, patiko jam labai tų pipirų skonis. Vos saujelę paėmė, bet mūsiškis seras Malkolmas buvo labai griežtas. Ar ten, ant Sienos, pipirų turite?

Jorinui papurčius galvą, vyras atsiduso.

— Gaila. Linkas labai mėgo tuos pipirus.

Arija, šaukštu kabindama ką tik iš krosnies ištrauktą, dar neataušusį pyragą, nedrąsiai sriūbčiojo iš savo puoduko. Ji atsiminė, kad tėvas kartais jiems leisdavo išgerti puodelį alaus. Sansa, pajutusi jo skonį, raukydavosi ir aiškindavo, kad vynas kur kas skanesnis, bet Arijai visai patikdavo ir alus. Pagalvojusi apie Sansą ir tėvą, ji nuliūdo.

Smuklėje buvo pilna į pietus traukiančių žmonių, ir visas kambarys pratrūko peikti Joriną, kai šis prasitarė keliaująs į kitą pusę.

— Netrukus grįšite atgal, — patikino smuklininkas. — Šiaurėn nėra ko eiti. Pusė laukų išdegę, jei kokių žmogelių likę, tai tupi užsidarę, tvoromis apsitvėrę. Vieni auštant iškeliauja, temstant jau pasirodo kiti.

— Mums vis vien, — užsispyręs tvirtino Jorinas. — Tuliai ar Lanisteriai, koks skirtumas. Sargyba nesideda su niekuo.

Lordas Tulis — mano senelis, pagalvojo Arija. Jai nebuvo vis vien, bet ji prikando lūpą ir tylėdama klausėsi toliau.

— Ten ne vien Lanisteriai ir Tuliai, — kalbėjo smuklininkas. — Nuo Mėnulio kalnų nusileidžia laukiniai, tu jiems pamėgink išaiškinti, kad su niekuo nesidedi. Įsikišo ir Starkai, jų priešakyje stojo jaunasis lordas, mirusio rankos sūnus…

Arija ištempė kaklą, stengdamasi išgirsti aiškiau. Nejaugi jis kalba apie Robą?

— Girdėjau, tas vaikinas į mūšį joja raitomis ant vilko, — tarė geltonplaukis vyras su puoduku rankoje.

— Kvailių tauškalai, — nusispjovė Jorinas.

— Tas, iš kurio girdėjau, matė savo akimis. Vilkas didumo sulig arkliu, jis net prisiekė.

— Priesaika dar nereiškia tiesos, Hodai, — atsiliepė smuklininkas. — Tu man vis prisiekinėji, kad sumokėsi, ką man esi įsiskolinęs, bet dar negavau nė varioko.

Visas kambarys sugriaudėjo nuo juoko, ir geltonplaukis vyras išraudo.

— Šiais metais su vilkais prastai, — įsiterpė pabalęs vyras žaliu, kelionėje apspurusiu apsiaustu. — Aplink Dievo Akį jų gaujos labai išdrąsėjo, niekas neatsimena, kad taip būtų kada buvę. Avys, karvės, šunys — jie pjauna bet ką, kas tik papuola. Ir žmonių nebijo. Naktį į tas girias išėjęs gali ir nebegrįžti.

— Et, dar viena pasaka, ir tiesos joje ne daugiau nei kitose.

— Tą patį girdėjau iš savo pusseserės, o ji ne iš tų, kur kalba niekus, — tarė senyva moteris. — Ji sakė, kad jų laksto didžiulė gauja, šimtai žvėrių, tų žmogėdrų. O juos veda vilkė, pabaisa iš pragaro.

Vilkė. Arija susimąsčiusi nurijo alaus gurkšnį. Ar ta Dievo Akis netoli nuo Trišakio? Būtų gerai žvilgtelėti į žemėlapį. Naimiriją ji paleido prie Trišakio. Nenorėjo paleisti, bet Džoris sakė, kad kitaip negalima: jei vilkė grįš kartu su jais, ją užmuš, nes ji įkando Džofriui, nors šis ir buvo nusipelnęs. Jie rėkavo, klykė, svaidė akmenis, ir tik tada, kai Arija kelis kartus pataikė jai akmeniu, didvilkė liovėsi sekusi iš paskos. Ji manęs tikriausiai net nebepažintų, galvojo Arija. O jei atpažintų, tai nekęstų.

Vyras žaliu apsiaustu pasakojo:

— Girdėjau, kaip kartą šita pragaro vilkė atėjo į kaimą… buvo turgaus diena, aplink pilna žmonių, o ji sau ramiai atžingsniuoja ir išplėšia kūdikį iš motinos rankų. Kai garsas apie tai pasiekė lordą Mutoną, jis su sūnumis prisiekė nudėsią ją. Būrys skalikų rado jos irštvą, bet vyrai vos išnešė sveiką kailį. O iš tų šunų negrįžo nė vienas. Nė vienas.

— Tai plepalai, — nespėjusi net pati susigaudyti, išpoškino Arija. — Vilkai neėda kūdikių.

— O ką tu išmanai apie tai, vaikine? — paklausė vyras žaliu apsiaustu.

Jai dar nespėjus sugalvoti, ką atsakyti, Jorinas jau laikė ją už rankos.

— Berniukas prisilaižė per daug alaus, ir tiek.

— Ne, neprisilaižiau. Jie neėda kūdikių…

— Eik laukan, berniuk… ir nesirodyk, kol neišmoksi užsičiaupti, kai kalba vyresni. — Jis šiurkščiai stumtelėjo ją pro šonines duris, vedančias į arklidę. — Eik. Pasirūpink, kad arklininkas duotų mūsų arkliams vandens.

Arija nėrė iš smuklės ne juokais įpykusi.

— Neėda! — sumurmėjo ji ir praeidama spyrė į akmenį. Šis nusirito pasišokinėdamas ir atsidūrė po vežimu.

— Berniuk, — pasigirdo draugiškas balsas. — Mielas berniuk.

Ją kalbino vienas iš grandinėmis sukaustytų vyrų. Arija atsargiai, vieną ranką laikydama ant Adatos rankenos, prisiartino prie vežimo.

Barkštelėjęs grandine, kalinys pakėlė tuščią puoduką.

— Žmogus norėtų dar alaus. Tampant tokias sunkias apyrankes, žmogų kamuoja troškulys.

Jis buvo jauniausias iš tų trijų, lieknas, dailių bruožų, visada besišypsantis. Jo plaukai vienoje pusėje buvo raudoni, kitoje — šviesūs, aišku, susivėlę ir purvini nuo sėdėjimo narve ir kelionės.

— Žmogui nekenktų ir nusiprausti, — pridūrė pamatęs, kad Arija žiūri į jį. — Berniukas turėtų draugą.

— Draugų ir taip turiu, — atšovė Arija.

— Nematau aš jų, — įsiterpė benosis. Šis buvo kresnas ir storas, didžiulėmis rankomis, visas apžėlęs juodais plaukais — kojos, rankos, krūtinė, net nugara. Arijai jis priminė kartą knygoje matytą piešinį, kuris vaizdavo beždžionę iš Vasaros salų. Dėl tos skylės veide į jį ilgai žiūrėti buvo sunku.

Nuplikęs kalinys pravėrė burną ir sušnypštė lyg koks didžiulis baltasis driežas. Arija krūptelėjusi žengtelėjo atgal, o tas plačiai išsižiojo ir ėmė vartyti liežuvį, bet vietoj jo burnoje kyšojo tik liekana.

— Liaukis, — sutrikusi burbtelėjo Arija.

— Juoduosiuose požemiuose žmogus draugijos nesirenka, — tarė gražuolis pusiau raudonais, pusiau šviesiais plaukais. Jo kalbėjimas kažkuo priminė Sirijų, bet vis dėlto buvo kitoks. — Anie du visai netašyti, nieko neišmano. Žmogus prašo atleisti. Tave vadina Ariu, ar ne taip?

— Gumbagalvis, — pareiškė kalinys be nosies. — Gumbagalvis, Gumbaveidis, Lazdanešys. Pasisaugok, loratieti, kad netvotų tau savo lazda.

— Žmogui tenka gėdytis savo draugijos, Ari, — tarė gražusis kalinys. — Šis žmogus turi garbės būti Džakenas Hagaras, kadaise laisvojo Lorato miesto gyventojas. Norėtų dabar atsidurti namie. Neišauklėti šio žmogaus nelaisvės draugai vardu Rordžas, — jis mostelėjo puoduku į vyrą be nosies, — ir Kandžius.

Kandžius vėl jai sušnypštė, parodydamas pilną burną pageltusių, iki smaigalių užaštrintų dantų.

— Žmogus juk turi turėti kokį nors vardą, ar ne taip? Kandžius nekalba ir nemoka rašyti, bet jo dantys labai aštrūs, tad žmogus vadina jį Kandžium, ir tas šypsosi. Tau su mumis patinka?

Arija pasitraukė toliau nuo vežimo.

— Ne.

Jie negali manęs sužeisti, tarė ji sau, jie visi sukaustyti grandinėmis.

Jis apvertė puodelį dugnu aukštyn.

— Žmogui nelieka nieko kita, tik verkti.

Rordžas, benosis, nusikeikęs paleido į ją savo puodelį. Pančiai kliudė jam judėti, bet jei Arija nebūtų atšokusi, tas sunkus alavinis indas vis dėlto būtų pataikęs jai tiesiai į galvą.

— Tu, spuoge, nešk mums alaus. Greitai!

— O tu užčiaupk žabtus! — Arija mėgino sugalvoti, ką padarytų Sirijus. Ji išsitraukė medinį kardą.

— Prieik arčiau, — tarė Rordžas, — ir tą pagalį sugrūsiu tau į subinę, o tada kaip reikiant išdulkinsiu.

Baimė kerta smarkiau už kalaviją. Arija prisivertė vėl žengti prie vežimo. Kiekvienas žingsnis buvo vis sunkesnis. Nuožmi kaip ernis, rami kaip vanduo. Žodžiai skambėjo galvoje. Sirijus nebijotų. Buvo priėjusi taip arti, kad beveik galėjo paliesti vežimo ratą, tik staiga Kandžius pašoko ir mėgino ją sugriebti, bildėdamas geležimi. Grandinės sulaikė jo rankas per pusę pėdos jai nuo veido. Jis sušnypštė.

Arija smogė jam. Smogė stipriai, tiesiai į tarpuakį.

Kandžius staugdamas atšoko, o paskui visu svoriu bloškėsi pirmyn, pakibdamas ant grandinių. Jų grandys slystelėjo, susisuko, įsitempė, Arija išgirdo, kaip treška senas sausas medis — tai stori geležiniai žiedai mėgino ištrūkti iš vežimo grindlenčių. Didžiulės blyškios Kandžiaus rankos siekė jos, ant dilbių iššoko ryškios gyslos, bet pančiai atlaikė ir galų gale tas žmogus griuvo atgal. Iš pūliuojančių opų jo skruostuose sunkėsi kraujas.

— Berniukas turi drąsos daugiau negu proto, — pasakė tas, kuris vadino save Džakenu Hagaru.

Arija atbula traukėsi nuo vežimo. Pajutusi ranką ant peties, žaibiškai atsisuko ir vėl užsimojo mediniu kalaviju, bet prieš save išvydo tik Jautį.

— Ką čia veiki?

Jautis saugodamasis iškėlė rankas.

— Jorinas sakė, kad nė vienas prie tų trijų nesiartintume.

— Aš jų nebijau, — pareiškė Arija.

— Tada esi kvailas. Aš jų bijau. — Jautis uždėjo ranką ant kalavijo rankenos, o Rordžas prapliupo juoktis. — Eime nuo jų šalin.

Arija kapstė koja žemę, bet leidosi Jaučio nuvedama aplink smuklę prie priekinių durų. Jiems iš paskos buvo girdėti Rordžo juokas ir Kandžiaus šnypštimas.

— Nori susikauti? — paklausė ji Jaučio. Arijai norėjosi ką nors primušti.

Jautis apstulbęs sumirksėjo. Storų juodų, dar po pirties drėgnų plaukų sruogos užkrito jam ant tamsiai mėlynų akių.

— Aš tave sužeisiu.

— Nesužeisi.

— Tu nežinai, koks aš stiprus.

— O aš vikriai lakstau.

— Pats prisiprašei, Ari, — jis laikė rankoje Preido kalaviją. — Pigus plienas, bet čia tikras kalavijas.

Arija iš makštų išsitraukė Adatą.

— Mano plienas geras, tad jis tikresnis už tavo.

Jautis papurtė galvą.

— Prižadėk, kad neverksi, jei užkabinsiu.

— Žiūrėk, kad pats neapsiverktum. — Ji pasisuko šonu, atsistojo vandens šokėjo poza, tačiau Jautis nejudėjo. Jis žiūrėjo į kažką jai už nugaros.

— Kas atsitiko?

— Auksiniai apsiaustai, — jo veidas paniuro.

Negali būti, pagalvojo Arija, tačiau atsigręžusi išvydo juos atjojančius Karališkuoju keliu, šešis raitelius juodais grandininiais šarvais ir auksiniais miesto sargybos apsiaustais. Vienas buvo vyresnysis — vilkėjo juodu emaliu puoštą antkrūtinį su keturiais aukso spalvos skrituliais. Priešais smuklę jie sustojo. Žvelk savo akimis, regis, sušnibždėjo Sirijaus balsas. Jos akys regėjo baltas putas po balnais; žirgams teko bėgti ilgai ir greitai. Rami tarsi sustingęs vanduo, ji čiupo Jautį už rankos ir trūktelėjo už aukštos žydinčios gyvatvorės.

— Kas yra? — nesuprato jis. — Ką čia darai? Paleisk.

— Tylėk kaip šešėlis, — sušnibždėjo Arija, lenkdama jį prie žemės.

Keletas Jorino vyrų sėdėjo prie pirties, laukdami eilės maudytis.

— Ei, vyrai, — šūktelėjo vienas iš auksinių apsiaustų, — ar jūs iš tų, kurie ruošiasi vilktis juodai?

— Gal ir mes, — pasigirdo atsargus atsakymas.

— Mes neatsisakytume dėtis ir prie jūsų, — pridūrė senasis Reisenas. — Girdėjome, ten, ant Sienos, šaltoka.

Auksinių apsiaustų vyresnysis nušoko nuo žirgo.

— Turiu įsakymą paimti iš jūsų vieną berniuką…

Smuklės tarpduryje pasirodė Jorinas, kasydamasis susivėlusią juodą barzdą.

— Kam tokiam čia prireikė berniuko?

Tuo metu ir kiti auksiniai apsiaustai, nušokę nuo arklių, jau stovėjo greta.

— Kodėl mes slepiamės? — tyliai paklausė Jautis.

— Jiems reikia manęs, — atsakydama sušnibždėjo Arija. Jo ausis kvepėjo muilu. — Neišsiduok.

— Seni, jį pristatyti reikalauja karalienė, taigi čia jau ne tavo reikalas, — tarė vyresnysis, iš už diržo traukdamas juostą. — Štai jos malonybės antspaudas ir įsakymas.

Už gyvatvorės Jautis abejodamas purtė galvą.

— Kodėl karalienei tavęs reikėtų, Ari?

Ji niuktelėjo jam į petį.

— Tylėk!

Jorinas pačiupinėjo įsakymo juostą su auksinio vaško gniutulu.

— Gražus, — jis nusispjovė. — Tik, matai, vaikinas dabar jau priklauso Nakties sargybai. Ką jis ten mieste pridarė, man nusišvilpt.

— Tavo nuomonė, seni, karalienės nedomina, manęs — taip pat, — atkirto vyresnysis. — Privalau pasiimti tą berniuką.

Arija svarstė, gal jai bėgti, bet suprato, kad nuo žirgus turinčių auksinių apsiaustų su savo asilu toli nepaspruks. Be to, jai buvo taip įkyrėję bėgti. Bėgo, kai jos paimti atėjo seras Merinas, paskui dar kartą, kai jie nužudė tėvą. Jeigu ji būtų tikra vandens šokėja, žengtų tenai iškėlusi Adatą, visus išžudytų ir daugiau niekada nuo nieko nebėgtų.

— Nieko tu nepasiimsi, — užsispyręs pareiškė Jorinas. — Tokiems dalykams yra įstatymas.

Auksinis apsiaustas išsitraukė trumpą kalaviją.

— Štai tau įstatymas.

Jorinas pažvelgė į ginklą.

— Čia joks įstatymas, tik kalavijas. Turiu ir aš tokį.

Karininkas šyptelėjo.

— Senas kvailys. Su manimi — penki vyrai.

Jorinas nusispjovė.

— O su manimi — trys dešimtys.

Auksinis apsiaustas nusijuokė.

— Šitie? — tarė drimba sulaužyta nosimi. — Kuris pirmas? — čia pat riktelėjo, atkišdamas kalaviją.

Tarberis iš šieno kaugės išsitraukė šakes.

— Aš.

— Ne, aš, — atsiliepė Kapoklis, apkūnus mūrininkas, traukdamas kūjį iš odinės prijuostės, kurią visada dėvėjo.

— Ir aš, — pakilo nuo žemės Kurcas su kailialupio peiliu rankoje.

— Mes abu, — Kosas įtempė savo didįjį lanką.

— Mes visi, — tarė Reisenas, pastvėręs ilgą kietmedžio lazdą, su kuria vaikščiojo.

Iš pirties, į gniužulą suspaudęs drabužius, išlindo nuogas Doberis; pamatęs, kas vyksta, viską, išskyrus durklą, metė šalin.

— Reikės peštis? — tik pasiteiravo.

— Atrodo, taip, — atsakė Pyragėlis, visom keturiom siekdamas didelio akmens. Arija negalėjo patikėti tuo, ką mato. Pyragėlio ji nekentė! Kodėl jis stoja pavojun dėl jos?

Kareivis sulaužyta nosimi vis dar manė galįs linksmintis.

— Na, mergaitės, meskit šalin tuos akmenis ir pagalius, nes gausite lupti. Juk nė vienas nežinote, už kurio galo laikyti kalaviją.

— Aš žinau! — Arija neketino leisti jiems mirti dėl jos, kaip Sirijui. Ji to neleis! Prasibrovusi pro gyvatvorę su Adata rankoje, sustingo vandens šokėjo poza.

Sulaužyta Nosis sužvengė. Vyresnysis ją nužvelgė nuo galvos iki kojų.

— Mergyte, padėk tą kardą, niekas tavęs nesirengia skriausti.

— Aš ne mergytė! — įnirtusi suriko Arija. Kas jiems atsitiko? Taip toli dėl jos jojo, štai ji čia stovi, o tie tik vaiposi žiūrėdami. — Jūs manęs ieškote.

— Štai šito mes ieškome, — vyresnysis dūrė kalaviju Jaučio pusėn — šis buvo išėjęs priekin ir stovėjo greta Arijos laikydamas rankoje pigų Preido ginklą.

Tačiau karys padarė klaidą — nuo Jorino nė akimirkai nebuvo galima nuleisti akių. Juodojo brolio kalavijas žaibiškai atsidūrė ties vyresniojo kaklu ir prisispaudė prie gerklės.

— Nė vieno tu negausi, nebent norėtum, kad patikrinčiau, ar tavo obuoliukas jau sunokęs. Turiu dar dešimt, penkiolika brolių toje smuklėje, jei dar reikia tau ką aiškinti. Tavim dėtas, mesčiau tą skerdiką žemėn, kelčiau savo žandukus ant to riebuilio arklėko ir šuoliuočiau atgal į miestą. — Jis vėl nusispjovė ir stipriau spustelėjo kalavijo smaigalį. — Tuojau pat.

Karininko pirštai atsigniaužė. Jo kalavijas nukrito į dulkes.

— Mielai jį mes pasiliksime, — tarė Jorinas. — Geras plienas ant Sienos visada pravers.

— Ką gi, jojam, vyrai. Kol kas. — Auksiniai apsiaustai susikišo ginklus į makštis ir šoko ant arklių. — Tu, seni, greičiau keliauk prie savo Sienos ir būtinai pasiskubink. Kai pakliūsi man kitą kartą, manau, kad su tuo netikša vaikiu pasiimsiu ir tavo galvą.

— Jau mėgino ne vienas rimtesnis už tave. — Jorinas pliaukštelėjo kalavijo plokštuma vyresniojo žirgui per strėnas, ir tas pasileido Karališkuoju keliu tolyn. Jo vyrai nujojo iš paskos.

Jiems dingus iš akių, Pyragėlis prapliupo džiaugsmingai šūkauti, bet Jorinas atrodė piktesnis negu kada nors anksčiau.

— Kvaily! Negi manai, kad jis nuo mūsų atstos? Kitą kartą jis neatjos išdidžiai ir nerodys jokių prakeiktų juostelių. Traukite likusius iš pirties, turime nešdintis. Keliausime visą naktį, gal šiek tiek nuo jų atsiplėšime.

Pasilenkęs pakėlė nuo žemės auksinio apsiausto numestą kalaviją.

— Kas jo nori?

— Aš! — suriko Pyragėlis.

— Tik nemojuok juo prieš Arį.

Jis padavė berniukui kalaviją rankena į priekį ir pasuko prie Arijos, tačiau kreipėsi į Jautį:

— Tu labai reikalingas karalienei, vaikine.

Arija stovėjo suglumusi.

— Kodėl jai reikia jo?

Jautis pažvelgė į ją susiraukęs.

— O kodėl jai reikėtų tavęs? Kažkokio menko patvorio žiurkiuko?

— Tu pats — tik varganas kekšvaikis!

O gal jis tik apsimeta esąs kekšės vaikas?

— Koks tavo tikras vardas?

— Gendris, — tarė jis, tarsi pats nebūtų tuo tikras.

— Nežinau, kodėl kam nors reikėtų bent vieno kurio iš jūsų, — pasakė Jorinas, — bet, šiaip ar taip, jie jūsų ir negaus. Dabar abu imkite žirgus. Jei tik kur nors pasirodys koks auksinis apsiaustas, lėkite prie Sienos, lyg jums ant kulnų liptų drakonas. Į mus, likusius, jiems nusispjaut.

— Išskyrus tave, — priminė Arija. — Tas vyras sakė, kad pasiims ir tavo galvą.

— Na, ką gi, jei sugebės nuimti ją man nuo pečių, tai tegu nešasi.