Karalių kova

Arija

Vinterfele ją vadindavo Arija Arkliaveide, ir jai atrodydavo, kad nieko negali būti blogiau, tačiau tai buvo anksčiau, dar iki tada, kai našlaitis Lomis Žaliarankis davė jai Gumbagalvio pravardę.

Palietus galva iš tiesų atrodė gumbuota. Kai Jorinas tempė į tą siaurą gatvelę, atrodė, kad ketina ją nužudyti, bet rūstusis senis tik laikė ją tvirtai sugriebęs ir šmaukšėjo durklu per jos susivėlusius plaukus. Ji prisiminė, kaip vėjas rideno purvinų rudų plaukų gumulus per grindinio akmenis tolyn prie septos, kur mirė jos tėvas.

— Iš miesto vežu vyrus ir berniukus, — niurnėjo Jorinas, aštria plieno geležte gramdydamas jai galvą. — Nagi, berniuk, dabar nejudėk.

Kai baigė, jai ant galvos styrojo tik kuokštai ir šeriai.

Paskui jis paaiškino, kad nuo ten iki Vinterfelo ji būsianti našlaitis Aris.

— Prie vartų neturėtų būti vargo, bet kelionė — kitas reikalas. Laukia tolimas kelias su prasta draugija. Šį kartą turiu trisdešimt, visi tie vyrai ir berniukai vyksta prie Sienos, ir nemanyk, kad jie tokie kaip tas tavo pavainikis brolis, — jis papurtė Ariją už peties. — Lordas Edardas iš pilies požemių atrinko man pačius geriausius, bet mažų ponaičių ten nepasitaikė. O iš šitų pusė tave nė nemirktelėję įduos, kad gautų atleidimą, gal net priedo ir kelis sidabrinius. Kita pusė padarys tą patį, tik pirma tave išprievartaus. Tad laikykis nuošaliai ir čiurkšti eik į mišką, atskirai nuo kitų. Su šlapinimusi ir bus sunkiausia, todėl negerk daugiau nei tau reikia.

Kaip jis ir sakė, išvykti iš Karaliaus Uosto pasirodė gana lengva. Lanisterių sargybiniai prie vartų visus stabdė, bet Jorinas šūktelėjo vieną vardu ir jų vežimai tuoj sulaukė mosto judėti pirmyn. Į Ariją niekas nė nežvilgtelėjo. Jie ieškojo aukštakilmės mergaitės, karaliaus rankos dukters, o ne lieso berniūkščio iškarpytais plaukais. Arija daugiau nebeatsigręžė. Ji norėjo, kad Juodieji Vandenys patvintų ir nušluotų visą miestą — ir Blusyną, ir Raudonąją pilį, ir Didžiąją septą — viską, o labiausiai visus, ypač princą Džofrį ir jo motiną. Tačiau žinojo, kad to nebus ir kad Sansa, šiaip ar taip, lieka mieste ir taip pat būtų nuplauta. Šitai prisiminusi, Arija nusprendė geriau galvoti apie Vinterfelą.

Tiesą sakant, Jorinas klydo dėl čiurškimo. Tai buvo toli gražu ne sunkiausias dalykas. Daugiausia vargo kėlė Lomis Žaliarankis ir Pyragėlis. Našlaičiai. Jorinas juos surankiojo gatvėse pažadėjęs maisto pilvams prikimšti ir apavo kojoms apauti. Kitus rado sukaustytus grandinėmis.

— Sargybai reikia gerų vyrų, — tarė jiems išvažiuojant, — bet tiks ir tokie kaip jūs.

Jorinas vežė ir suaugusių vyrų iš kalėjimo — visokių vagių, plėšikų, prievartautojų. Bjauriausi buvo trys, jo ištraukti iš juodųjų požemių; tikriausiai ir pats jų bijojo, nes laikė vežimo gale su grandinėmis ant rankų ir kojų ir žadėjo, kad taip bus iki pat Sienos. Vienam buvo nukirsta nosis, toje vietoje dabar žiojėjo skylė, kitas, stambus nuplikęs storulis smailiais dantimis ir pūliuojančiomis opomis ant skruostų, žvelgė taip, tarsi jau būtų nebe žmogus.

Iš Karaliaus Uosto jie pajudėjo penkiais vežimais, kuriuose buvo sukrautos atsargos Sienai: odos, audinių rietimai, ketaus liejiniai, narvas su varnais, knygos, popierius, rašalas, rūgštlapių ryšulys, ąsočiai aliejaus, dėžutės su vaistais ir prieskoniais. Vežimus traukė darbinių arklių kinkiniai, dar Jorinas buvo nupirkęs du žirgus ir pustuzinį asilų berniukams. Arijai būtų labiau patikęs tikras arklys, tačiau, šiaip ar taip, joti asilu atrodė smagiau, negu sėdėti vežime.

Vyrai į ją nekreipė dėmesio, tačiau su berniūkščiais klojosi prasčiau. Ji buvo dvejais metais jaunesnė už jauniausią našlaitį, juo labiau mažesnė ūgiu ir liesesnė, tad Lomis ir Pyragėlis, matydami ją tylint, nutarė, kad ji išsigandusi, o gal kvaila ar kurčia.

— Tik pažiūrėk, kokį kardą tas Gumbagalvis įsitaisęs, — Lomis prabilo vieną rytą, jiems lėtai dardant pro sodus ir kviečių laukus. Kol jo nepagavo vagiant, jis buvo dažytojo pameistrys ir jo rankos liko iki alkūnių išmargintos žaliai. Juokdamasis jis bliaudavo lygiai kaip tie asilai, ant kurių jie jojo. — Ir iš kur toks žiurkiukas kaip Gumbagalvis galėjo gauti kardą?

Arija tylėdama kramtė lūpą. Gurguolės priekyje ji matė išblukusio juodo apsiausto gaubiamą Jorino nugarą, bet pasiryžo neinkšti ir jo pagalbos neprašyti.

— Gal jis koks mažas ginklanešys, — atsiliepė Pyragėlis. Jo motina, kol buvo gyva, kepdavo pyragus, ir jis ištisas dienas stumdydavo gatvėmis jos vežimėlį šaukdamas: „Karšti pyragėliai! Karšti pyragėliai!“ — Tikriau sakant, kokio labai poniško pono mažas ginklanešys.

— Koks gi iš jo ginklanešys, tik pažiūrėk į jį. Galvą guldau, kad tas kardas netikras. Lažinuosi, kad jis iš skardos, žaislinis.

Arija siuto, kad jie šaiposi iš Adatos.

— Pusgalviai jūs, tai pilyje kaldintas plienas, — plykstelėjo ji ir, pasisukusi balne, metė į juos piktą žvilgsnį. — Ir abu verčiau užsičiaupkite.

Našlaičiai subaubė.

— Gumbaveidi, kur gavai tokį ginklą? — neatstojo Pyragėlis.

— Gumbagalvi, — pataisė Lomis. — Taigi tikriausiai pavogė.

— Ne! — riktelėjo Arija. Adatą jai davė Jonas Snou. Dėl Gumbagalvio pravardės ji gal ir nebūtų prieštaravusi, tačiau nė už ką negalėjo sutikti, kad jie Joną Snou vadintų vagimi.

— Jeigu jis tą kardą pavogė, tai galime jį atimti, — sumąstė Pyragėlis. — Šiaip ar taip, tai ne jo daiktas. O man toks kardas pritiktų.

Lomis dar pakurstė:

— Nagi, pirmyn, atimk jį.

Pyragėlis suragino savo asilą ir prijojo arčiau.

— Ei, Gumbaveidi, duokš man tą kardą.

Jo plaukai spalva priminė šiaudus, saulės nusvilintas aptukęs veidas luposi.

— Vis tiek nemoki juo naudotis.

Tikrai moku, galėjo atšauti Arija. Jau nudėjau vieną berniuką, tokį pat storulį kaip tu, nudūriau jį į pilvą, ir jis mirė. Ir tave nudėsiu, jei nuo manęs neatstosi. Bet nedrįso. Apie tą berniuką iš arklidės Jorinas nežinojo, tačiau ji bijojo to, ką šis galėtų padaryti, jei sužinotų. Arija neabejojo, kad ir kai kurie iš kitų vyrų — žudikai, ypač tie trys su grandinėmis, tačiau karalienė jų neieškojo, tad jų padėtis buvo skirtinga.

— Žiūrėk, žiūrėk, — subliuvo Lomis Žaliarankis. — Lažinuosi, kad jis tuoj apsižliumbs. Gumbagalvi, ar kaupiasi ašarėlės?

Tą naktį ji susapnavo tėvą ir per miegus verkė. Bet išaušo rytas, ji atsibudo visiškai sausomis, nors raudonomis akimis ir nebūtų pajėgusi išspausti nė ašarėlės, net jeigu nuo to būtų priklausiusi jos gyvybė.

— Tuoj prileis į kelnes, — nusprendė Pyragėlis.

— Atstok nuo jo, — tarė susivėlęs juodaplaukis vaikinas, jojantis jiems iš paskos. Lomis praminė jį Jaučiu dėl raguoto šalmo, kurį šis visą laiką šveitė, bet niekada nedėvėjo. Iš Jaučio šaipytis Lomis nedrįso. Tas vaikinas buvo vyresnis, ne pagal metus stambus, plačia krūtine ir pažiūrėti stipriomis rankomis.

— Ari, verčiau atiduok Pyragėliui tą kardą, — pareiškė Lomis. — Pyragėlis labai jo nori. Vieną berniuką jis yra mirtinai suspardęs. Lažinuosi, kad tą patį padarys ir tau.

— Partrenkiau jį ant žemės ir spardžiau į kiaušius, ir spardžiau tol, kol jis liko gulėti negyvas, — gyrėsi Pyragėlis. — Suspardžiau visiškai. Jo kiaušiai pratrūko, apsipylė krauju, o pimpalas pajuodo. Geriau duokš man tą kardą.

Arija iš už diržo išsitraukė savo pratybų kardą.

— Imk šitą, — nenorėdama kautis, pasakė ji Pyragėliui.

— Čia tik kažkoks pagalys.

Jis prijojo arčiau ir ištiesė ranką, siekdamas Adatos rankenos.

Arija užsimojo taip, kad medinis kardas net sušvilpė, kai ji plojo asilui per strėnas. Gyvulys užbliovė, atsistojo piestu ir numetė Pyragėlį žemėn. Arija nušoko nuo savo asilo ir dūrė besikeliančiam berniukui į pilvą, šis krioktelėjęs nuvirto atgal. Tada šėrė per veidą, jo nosis trekštelėjo tarsi lūžtanti sausa šakelė. Iš šnervių pasruvo kraujas. Pyragėlis ėmė klykti, o Arija šoko prie Lomio Žaliarankio, kuris išsižiojęs sėdėjo ant savojo asilo.

— Ar tau irgi reikia kardo? — riktelėjo ji, bet Lomiui jau nieko nebereikėjo. Prisidengęs veidą žaliai išmargintomis rankomis, tik spiegė, kad neliestų jo.

Jautis šūktelėjo:

— Už nugaros!

Arija žaibiškai apsisuko. Pyragėlis klūpojo ir jau kėlė nuo žemės didelį aštriais kampais akmenį. Ji leido jam mesti, tik palenkė galvą, ir akmuo prašvilpė pro šalį. Tada puolė. Jis kilstelėjo ranką, ji smogė per ją, paskui per skruostą ir čia pat per kelį. Berniūkštis mėgino ją pastverti, Arija atšoko ir plojo jam per pakaušį. Jis griuvo žemėn, bet pakilo raudonu veidu, visas išsitepliojęs purvu ir krauju, ir nusvirduliavo paskui Ariją. Ši atsistojo vandens šokėjo poza ir laukė. Kai jis atsidūrė pakankamai arti, ji dūrė jam į tarpkojį taip stipriai, kad jeigu jos medinis kardas būtų buvęs nusmailintas, jo galas būtų išlindęs tarp sėdmenų.

Tuo metu, kai Jorinas atplėšė Ariją nuo Pyragėlio, šis tysojo ant žemės parudavusiomis, jau dvokiančiomis kelnėmis ir raudojo, o Arija vis nesiliovė jo tvatinusi.

— Gana! — užriaumojo juodasis brolis ir išplėšė medinį kardą jai iš pirštų. — Ruošiesi pribaigti tą kvailį?

Lomiui ir keliems kitiems pratrūkus spiegti, senis atsigręžė ir į juos.

— Užsičiaupkite, o jei ne, tai tuojau pats jus užčiaupsiu. Dar kartą šitaip nutiks, visus jus pririšiu prie vežimų ir vilkte nuvilksiu iki Sienos! — jis nusispjovė. — Ari, tai visų pirma taikau tau. Dabar, berniuk, eime su manimi. Tučtuojau.

Visi žiūrėjo į ją, net ir tie trys grandinėmis sukaustytieji vežimo gale. Storasis tarkštelėjo aštriais dantimis ir sušnypštė, bet Arija jo nepaisė.

Senis, nesiliaudamas keiktis ir murmėti, nutempė ją tolokai nuo kelio į brūzgyną.

— Jei būčiau turėjęs nors kruopelę sveiko proto, būčiau palikęs tave Karaliaus Uoste. Ar girdi, ką sakau, berniuk? — Jis visada suurgzdavo tardamas tą žodį, tyčia pabrėždavo, kad ji tikrai išgirstų. — Atsirišk kelnes ir nuleisk žemyn. Nagi, greičiau, aplinkui tuščia, niekas nežiūri.

Niūriai tylėdama Arija padarė kaip liepta.

— Dabar stok ana ten, prie ąžuolo. Taip, šitaip gerai.

Ji apkabino rankomis medžio liemenį ir veidu prisispaudė prie šiurkščios žievės.

— Dabar rėk. Garsiai rėk.

Nerėksiu, užsispyrusi galvojo Arija, bet kai Jorinas pliaukštelėjo jai mediniu kardu per nuogas šlaunis, klyksmas pasigirdo tarsi pats savaime.

— Manai, kad čia jau skauda? — paklausė jis. — O kaip dabar? — Kardas sušvilpė, Arija vėl klyktelėjo, įsikibdama į medį, kad nepargriūtų. — Dar vienas.

Ji laikėsi iš visų jėgų, kramtydama lūpą ir gūždamasi nuo artėjančio smūgio. Jis buvo toks stiprus, kad Arija pašoko ir užkaukė. Neverksiu, galvojo ji, nė už ką neverksiu. Aš iš Vinterfelo Starkų, mūsų herbas — didvilkis, didvilkiai neverkia. Jautė, kaip per kairę koją sruvena plonytė kraujo gija. Jos šlaunys ir sėdmenys degė iš skausmo.

— Gal dabar įsidėmėjai, — tarė Jorinas. — Kai kitą kartą griebsi tą lazdą prieš savo brolius, gausi dukart tiek, kiek suduosi pati. Ar girdėjai? Dabar susitvarkyk.

Jie man ne broliai, galvojo Arija lenkdamasi užsitempti aukštyn kelnių, bet susiprato nutylėti. Pirštai niekaip nesugraibė diržo ir raištelių.

Jorinas žiūrėjo į ją.

— Skauda?

Rami tarsi stovintis vanduo, kartojo pati sau taip, kaip ją mokė Sirijus Forelis.

— Truputį.

Jis nusispjovė.

— Tam pyragų vaikiui skauda labiau. Ne jis nužudė tavo tėvą, mergyte, ir ne tas vagišius Lomis. Juos daužydama, jo nesugrąžinsi.

— Žinau, — niūriai sumurmėjo Arija.

— Tu kai ko dar nežinai. Viskas turėjo būti kitaip. Buvau pasirengęs iškeliauti, vežimai nupirkti ir pakrauti, staiga ateina žmogus, atveda man berniuką, perduoda maišelį monetų ir žinią, nesvarbu nuo ko. Ir sako — lordas Edardas ketina vilktis juodai, lukterk, jis keliaus su tavimi. Kaip manai, kodėl ten atsidūriau? Bet kažkas įtartinai nesusiklostė.

— Džofris, — iškvėpė Arija. — Kas nors privalo jį nužudyti!

— Kas nors ir nužudys, bet tai būsiu ne aš ir ne tu, — Jorinas švystelėjo jai medinį kardą.

— Ten vežime turiu rūgštlapių, — vėl prabilo grįžtant prie kelio. — Pakramtyk, mažiau skaudės.

Tikrai, skausmas šiek tiek atlėgo, nors tų lapų skonis buvo šlykštus, o seilės išspjovus atrodė lyg kraujas. Bet ji vis tiek tą dieną iki vakaro, ir kitą, ir dar trečią dieną ėjo pėsčia, nes sėdėti ant asilo buvo per daug skausminga. Pyragėlis jautėsi kur kas prasčiau; Jorinui teko išstumdyti kelias statines, kad būtų vietos jam gulėti ant miežių maišų; kaskart ratams užkliudžius akmenį, jis suaimanuodavo. Lomiui Žaliarankiui nieko neskaudėjo, tačiau jis stengėsi laikytis nuo Arijos kiek įmanydamas atokiau.

— Kai tu pasižiūri, jis kaskart sudreba, — tarė Jautis, jai žingsniuojant greta jo asilo. Arija nieko neatsakė. Atrodė saugiau su niekuo nekalbėti.

Tą naktį, susisupusi į ploną antklodę, ji gulėjo ant kietos žemės ir žiūrėjo į didingą raudoną kometą. Kometa atrodė nuostabi ir drauge bauginanti. „Raudonasis kalavijas“ — taip ją pavadino Jautis. Jis aiškino, kad kometa panaši į kalaviją, ašmenys dar raudoni iš žaizdro. Tinkamai prisimerkusi, Arija taip pat matė kalaviją, tik ne naują, tai buvo Ledas, didysis jos tėvo kalavijas, iš raibuliuojančio Valyrijos plieno, o raudonai jį nudažė lordo Edardo kraujas ant ašmenų, kai karaliaus budelis seras Ilinas nukirto jam galvą. Tuo metu Jorinas privertė nusisukti, bet ji manė, kad Ledas tada turėjo atrodyti taip, kaip ta kometa.

Pagaliau užmigusi, Arija susapnavo namus. Karališkasis kelias vingiavo tolyn prie Sienos pro Vinterfelą, ir Jorinas žadėjo ją ten palikti, bet taip, kad niekas nesuuostų, kas čia tokia buvo. Ji troško vėl išvysti motiną ir Robą, ir Braną, ir Rikoną… bet daugiausia ji galvojo apie Joną Snou. Norėjo, kad kaip nors atsidurtų prie Sienos anksčiau negu Vinterfele, ir Jonas galėtų pašiaušti jai plaukus, pašaukti „mažąja sesute“. Ji jam pasakytų: „Aš tavęs pasiilgau“, — o jis tą pačią akimirką irgi ištartų tuos pačius žodžius, taip, kaip kadaise jie vis ištardavo ką nors kartu. Jai šitai būtų patikę. Patikę labiau už viską.