Karalių kova

Tirionas

Artėjančiam išmėginimui Podas jį apvilko puošnia tamsiai raudono, kaip dera Lanisteriui, aksomo tunika ir atnešė jo pareigas žyminčią grandinę. Tirionas ją paliko ant stalelio prie lovos. Priminimai, kad jis — karaliaus ranka, seserį erzindavo, o dar labiau audrinti jų santykių Tirionas nenorėjo.

Beeinantį per kiemą jį pasivijo Veiris.

— Milorde, — tarė jis šiek tiek uždusęs, — tikriausiai turėtumėt neatidėliodamas perskaityti šį laišką. — Minkštoje baltoje rankoje jis laikė pergamentą. — Tai pranešimas iš šiaurės.

— Gera ar bloga žinia? — paklausė Tirionas.

— Ne man spręsti.

Tirionas išvyniojo pergamentą. Skaitydamas deglų šviesoje, turėjo prisimerkti.

— Dievai maloningiausieji, — pratarė jis tyliai. — Abu?

— Bijau, kad taip, milorde. Tokia liūdna žinia. Skaudžiai liūdna. O jie dar tokie maži ir nekalti.

Tirionas prisiminė, kaip kaukė vilkai Starkų berniukui nukritus. Kažin, o dabar jie kaukia?

— Ar kam nors jau pranešėte? — paklausė jis.

— Dar ne, tačiau, žinoma, būtinai pranešiu.

Tirionas suvyniojo laišką.

— Seseriai perduosiu pats.

Jam rūpėjo pamatyti, kaip ji išklausys tą žinią. Net labai rūpėjo.

Tą vakarą karalienė atrodė ypač graži. Ji vilkėjo tamsiai žalio aksomo suknelę su gilia iškirpte, labai dailiai pabrėžiančią jos akių spalvą. Auksinių plaukų sruogos krito ant nuogų pečių, juosmenį puošė pintas ir smaragdais nusagstytas diržas. Tirionas palaukė, kol jį pasodino ir pasiūlė taurę vyno, tik tada, netardamas nė žodžio, atkišo seseriai laišką. Sersėja nekaltai sumirksėjo ir paėmė pergamentą.

— Tikiuosi, dabar esi patenkinta, — jai skaitant prabilo Tirionas. — Juk, mano galva, siekei Starkų berniuko mirties.

Sersėja nutaisė rūgščią išraišką.

— Pro langą jį tada išmetė Džeimis, o ne aš. Sakė, kad iš meilės, tartum man tai galėtų suteikti malonumo. Kvailas poelgis ir dar pavojingas, be kita ko, tačiau ar mūsų mielasis broliukas kada nors pagalvoja prieš veikdamas?

— Berniukas jus matė, — suprato Tirionas.

— Jis buvo dar visai mažas. Būčiau gerai pagąsdinusi ir privertusi tylėti, — ji mąsliai žvelgė į laišką. — Kodėl mane puola kaltinti kiekvieną kartą, kai kuris nors Starkas nusimuša pirštą? Dabar tai padarė Greidžojus, aš čia apskritai niekuo dėta.

— Lieka tik puoselėti viltį, kad taip manys ir ledi Ketlina.

— Ji juk nesugalvos… — Sersėja išplėtė akis.

— …nugalabyti Džeimio? Kodėl ne? Ką pati darytum, jeigu Džofris ir Tomenas būtų nužudyti?

— Aš tebeturiu Sansą! — pareiškė karalienė.

— Mes tebeturime Sansą, — pataisė Tirionas, — ir turėtume kuo labiau ja rūpintis. Na, miela sesute, tai kur ta žadėtoji vakarienė?

Vaišes Sersėja parengė tikrai geras, nieko negalėjai prikišti. Jos prasidėjo nuo tirštos kaštainių sriubos su traškia, dar karšta duona bei žalumynų su obuoliais ir kedrų riešutais. Paskui atėjo eilė apkepui su nėgėmis, medumi pagardintam kumpiui, su sviestu troškintoms morkoms, baltoms pupelėms su šonine ir grybais bei austrėmis įdarytai gulbei. Tirionas elgėsi itin pagarbiai; siūlė seseriai geriausius kiekvieno valgio kąsnelius ir rūpinosi valgyti tik tai, ką ragavo ir ji. Ne, jis iš tiesų nesibaimino, kad ji gali griebtis nuodų, bet atsarga niekada gėdos nedaro.

Buvo aiškiai matyti, kad žinia apie Starkus ją prislėgė.

— Nuo Karčiojo tilto — vis dar jokių žinių? — nerimastingai paklausė Sersėja, durklu pasmeigusi obuolio gabalėlį ir po truputį jo atsikąsdama.

— Jokių.

— Niekada nepasitikėjau Mažuoju Pirštu. Jeigu jam pasiūlys gerą pinigą, jis akimirksniu pereis pas Stanį.

— Stanis Barateonas labai jau doras, jis nepuls taip žemai, kad perpirkinėtų žmones. Kita vertus, tokiems kaip Petiras jis bus gana neparankus valdovas. Sutinku, šitame kare pasitaiko keistų draugysčių, bet šie du? Niekada.

Tirionui riekutėmis pjaustant kumpį, Sersėja tarė:

— Už šią kiaulę turime dėkoti ledi Tandai.

— Tai jos meilės ženklas?

— Tai kyšis. Ji meldžia leidimo grįžti į savo pilį. Taip pat ir tavo leidimo. Įtariu, ji bijo, kad čiupsi ją pakeliui, kaip padarei su lordu Džailsu.

— Ar ji irgi ketina išvykti su sosto įpėdiniu? — Tirionas padavė seseriai kumpio gabalėlį, kitą paėmė pats. — Geriau tegu pasilieka. Jeigu ji nori jaustis saugiai, liepk jai atvesti čionai Stokvorto įgulą. Visus vyrus, kiek ten jų turi.

— Jeigu mums taip stinga žmonių, kodėl išsiuntei savo laukinius? — Sersėjos balsas suskambo irzlokai.

— Niekur geriau jų nebūčiau panaudojęs, — tiesiai atsakė Tirionas. — Jie nuožmūs kariai, bet ne kareiviai. Mūšyje, susidūrus tvarkingoms kariuomenėms, drausmė svarbiau už drąsą. Karališkojoje girioje jie mūsų naudai jau nuveikė kur kas daugiau, negu būtų padarę ant miesto sienų.

Patiekus gulbę, karalienė prabilo apie Elnio žmonių sąmokslą. Tas sąmokslas ją, regis, labiau erzino, o ne gąsdino.

— Kodėl mus tiesiog persekioja visos tos išdavystės? Ką bloga Lanisterių giminė yra padariusi tiems netikėliams?

— Nieko bloga, — atsiliepė Tirionas, — jie tik norėjo atsidurti laimėtojo pusėje. Vadinasi, jie ne tik išdavikai, bet dar ir kvailiai.

— Esi tikras, kad visus juos išgaudei?

— Veiris sako, kad taip.

Gulbė jam pasirodė pernelyg riebi.

Lygioje baltoje Sersėjos kaktoje, tarp tų gražiųjų akių, nutįso brūkšnys.

— Tu per daug pasitiki tuo eunuchu.

— Jis man gerai tarnauja.

— Arba stengiasi, kad taip galvotum. Manai, esi vienintelis, kuriam jis šnibžda savo paslaptis? Kiekvienam iš mūsų jis sako lygiai tiek, kad įtikintų, jog be jo būsime bejėgiai. Tokį pat žaidimą jis žaidė ir su manimi, kai tik ištekėjau už Roberto. Daug metų buvau įsitikinusi, kad neturiu dvare už jį ištikimesnio draugo, tačiau dabar… — Sersėja valandėlę tyrinėjo jo veidą. — Jis sako, esą ketini iš Džofrio atimti Skaliką.

Prakeiktas Veiris.

— Kligeinas man reikalingas svarbesniems darbams.

— Nieko nėra svarbiau už karaliaus gyvybę.

— Karaliui niekas negresia. Džofą ir toliau saugos narsusis seras Osmundas bei Merinas Trentas, — daugiau jie vis tiek niekam netinka. — Beilonas Svonas ir Skalikas man reikalingi, kad vadovautų išpuoliams ir jokiu būdu neleistų persikėlusiam per Juoduosius Vandenis Staniui įsitvirtinti mūsų pusėje.

— Džeimis išpuoliams vadovautų pats.

— Iš Riverano? Tai bent būtų išpuolis.

— Džofas — dar mažas berniukas.

— Berniukas, norintis dalyvauti mūšyje, ir tai vienas prasmingesnių jo norų. Neketinu jo kišti į pačią mūšio tirštumą, tačiau jis turi būti matomas. Žmonės įnirtingiau kovoja už tą karalių, kuris lieka kartu su jais ir nevengia pavojaus, o ne už tą, kuris slapstosi už motinos sijonų.

— Tirionai, jam tik trylika.

— Prisimeni Džeimį trylikos metų? Jei nori, kad berniukas taptų savo tėvo sūnum, leisk jam imtis to vaidmens. Džofas turi geriausius šarvus, kokius tik įmanoma gauti už pinigus, aplink jį nuolat bus tuzinas auksinių apsiaustų. O jei kils nors menkiausias pavojus, kad miestas kris, tučtuojau įsakysiu palydėti jį atgal į Raudonąją pilį.

Jis manė įtikinęs Sersėją, tačiau tose žaliose akyse neįžvelgė jokio džiaugsmo.

— Vadinasi, miestas kris?

— Ne.

Bet jeigu kristų, liks tik melstis, kad pajėgtume išlaikyti Raudonąją pilį tiek ilgai, kol mūsų lordas tėvas spės atžygiuoti mūsų vaduoti.

— Tirionai, anksčiau tu man melavai.

— Bet visada su geriausiais ketinimais, sesute. Aš, kaip ir tu, trokštu tarp mūsų draugystės. Nusprendžiau paleisti lordą Džailsą. — Tirionas kaip tik tokiai progai jį ir saugojo. — Galėsi susigrąžinti ir serą Borosą Blauntą.

Karalienė patempė lūpas.

— Seras Borosas gali supūti Rosbyje, — tarė ji, — bet Tomenas…

— …liks ten, kur yra dabar. Jam kur kas saugiau sero Džeislino globoje, negu būtų buvę su lordu Džailsu.

Tarnai išnešė beveik nepaliestą gulbę. Sersėja davė ženklą patiekti saldumynus.

— Tikiuosi, mėgsti pyragaičius su gervuogėmis.

— Mėgstu visokius pyragaičius.

— Ak, šitai žinau seniai. O ar žinai, kodėl Veiris toks pavojingas?

— Dabar minsime mįsles? Ne.

— Jis neturi pimpalo.

— Kaip ir tu.

Ir, ko gero, Sersėja, dėl to labai širsti?

— Galbūt ir aš pavojinga. Kita vertus, tu esi toks pat kvailys, kaip ir visi kiti vyrai. Tas kirminas tarp kojų atima jums pusę proto.

Tirionas nulaižė nuo pirštų trupinius. Sesers šypsena nežadėjo nieko gera.

— Taip, ir kaip tik dabar mano kirminas mąsto, kad tikriausiai jau pats laikas man eiti.

— Broli, gal tu nesveikuoji? — Sersėja palinko priekin, leisdama jam gerai apžiūrėti viršutinę krūtų dalį. — Kažkodėl staiga tarytum susijaudinai.

— Susijaudinau? — Tirionas žvilgtelėjo į duris. Už jų pasigirdo lyg koks triukšmas. Jis jau pradėjo gailėtis atėjęs čionai vienas. — Anksčiau mano pimpalu ne itin domėjaisi.

— Man tavo pimpalas nerūpi, kur kas įdomiau, kur tu jį kaišioji. Aš, skirtingai nuo tavęs, kliaujuosi ne vien eunuchu. Turiu savų būdų sužinoti įvairių dalykų… ypač tokių, kuriuos žmonės stengiasi nuo manęs nuslėpti.

— Ką tuo nori pasakyti?

— Labai nedaug — tik tiek, kad tavo mažoji kekšiukė — pas mane.

Tirionas siektelėjo vyno taurės, mėgindamas laimėti akimirką ir sutelkti mintis.

— Maniau, kad tau labiau patinka vyrai.

— Tu toks juokingas, mažas žmogutis. Na, prisipažink, ar su šita dar nesusituokei? — Jam nieko nesakant, Sersėja nusikvatojo ir pridūrė: — Tėvas galės lengviau atsidusti.

Atrodė, kad jo pilve kruta į kamuolį susiviję unguriai. Kaip ji surado Šają? Gal Veiris jį išdavė? O gal visas jo pastangas apsisaugoti nubraukė nekantravimas aną naktį, kai jis nujojo tiesiai į tuos namus?

— Kodėl tau turėtų rūpėti, kas šildo mano guolį?

— Lanisteriai niekada nelieka skolingi, — atšovė ji. — Rezgei man pinkles nuo pirmos dienos, kai atsiradai Karaliaus Uoste. Pardavei Mirselą, išvogei Tomeną, o dabar sugalvojai taip viską pasukti, kad Džofas žūtų. Sieki jo mirties, kad galėtum valdyti Tomeno vardu.

Na, neneigsiu, tokia mintis tikrai atrodo viliojanti.

— Sersėja, tai beprotybė. Po kelių dienų Stanis jau bus čia. Aš tau reikalingas.

— Ir kokia gi iš tavęs nauda? Gal esi didis karys?

— Brono samdiniai be manęs į mūšį neis.

— Ak, eis, ir dar kaip. Jiems patinka tavo auksas, o ne kipšo gudrybės. Tačiau nesibaimink, nepaliksiu jų be tavęs. Prisipažįstu, retkarčiais pagalvoju, kad reiktų perrėžti tau gerklę, bet jeigu taip pasielgčiau, Džeimis niekada man neatleistų.

— O kaip kekšė? — Tirionas nenorėjo minėti jos vardo. Jei pavyktų Sersėją įtikinti, kad Šaja man nieko nereiškia, tada galbūt…

— Su ja bus padoriai elgiamasi, jei mano sūnums nenutiks nieko bloga. Bet jeigu Džofas žūtų arba Tomenas pakliūtų į rankas mūsų priešams, tavo putytė mirs skausmingiau, negu gali įsivaizduoti.

Ji iš tiesų mano, kad noriu nužudyti savo tikrą sūnėną.

— Berniukams ničniekas negresia, — nuovargio kupinu balsu pažadėjo Tirionas. — Dievai maloningiausieji, Sersėja, juk jie — mano kraujo! Koks gi aš esu žmogus, tavo nuomone?

— Mažas ir niekšingas.

Tirionas sėdėjo įsmeigęs žvilgsnį į nuosėdas vyno taurės dugne. Ką, manimi dėtas, darytų Džeimis? Tikriausiai nužudytų tą kalę, o pasekmėmis rūpintųsi vėliau. Tačiau Tirionas neturėjo auksinio kardo, o ir švaistytis juo nemokėjo. Žavėjosi beatodairiška brolio rūstybe, tačiau pavyzdį imti labiau vertėjo iš jų lordo tėvo. Turiu būti tarsi akmuo, pats šalčiausias akmuo, tarsi Kasterlių Uola, kietas ir nepajudinamas. Jeigu neįveiksiu šito išmėginimo, galiu traukti tiesiai į artimiausią balaganą.

— Ką aš žinau, tu ją tikriausiai jau nužudei, — tarė jis.

— Nori ją pamatyti? Aš taip ir maniau… — Sersėja perėjo kambarį ir atlapojo sunkias ąžuolines duris. — Atveskite mano brolio kekšę.

Sero Osmundo broliai Osnis ir Osfrydas atrodė tarsi du vandens lašai, aukšti, kumpanosiai, tamsiaplaukiai, žudikų šypsenomis. Ji kybojo tarp jų, tamsiame veide baltavo išplėstos akys. Iš sumuštos lūpos sunkėsi kraujas, pro suplėšytus drabužius buvo matyti mėlynės. Jos rankas tvirtai suveržusi laikė virvė, o į burną buvo įgrūstas skuduras, kad ji negalėtų kalbėti.

— Sakei, kad jos neskriaus.

— Ji priešinosi, — skirtingai nuo savo brolių, Osnis Ketlblekas buvo švariai nusiskutęs, tad ant skruostų aiškiai raudonavo įdrėskimai. — Tos mergos nagai kaip kokios šešėlių katės.

— Mėlynės užgis, — nuobodžiaujančiu balsu tarė Sersėja. — Gyvens šita kekšė. Kol bus gyvas Džofas.

Tirionui magėjo nusikvatoti jai į akis. Tai būtų taip malonu, tiesiog saldžiai malonu, bet visas žaidimas nueitų šuniui ant uodegos. Prakišai, Sersėja, o šitie Ketlblekai, pasirodo, net kvailesni, negu sakė Bronas. Būtų pakakę pasakyti vos keletą žodžių.

Tačiau Tirionas tik pažvelgė merginai į veidą ir paklausė:

— Prisieki, kad paleisi ją po mūšio?

— Taip, jei tu paleisi Tomeną.

Jis nuslinko nuo kėdės ir atsistojo.

— Gerai, laikyk ją, bet laikyk saugiai. Jeigu šitie gyvuliai pamanys, kad gali ja naudotis… žinai, mieloji sese, nepamiršk, kad lazda turi du galus. — Tiriono balsas skambėjo vienodai, ramiai, abejingai; jis norėjo kalbėti taip, kaip kalba tėvas, ir jam pavyko. — Visa, kas nutiks jai, laukia ir Tomeno, įskaitant, be abejo, mušimą ir prievartavimą.

Jeigu jau ji laiko mane tokiu pabaisa, tai ir suvaidinsiu jai tą vaidmenį.

Sersėja tokio posūkio nesitikėjo.

— Tu neišdrįsi.

Tirionas pasistengė, kad jo lūpos pražystų lėta, šalta šypsena. Jo akys, žalia ir juoda, atvirai šaipėsi iš jos.

— Neišdrįsiu? Aš tuo užsiimsiu pats.

Sesers ranka švystelėjo jam prie pat veido, bet Tirionas spėjo sučiupti ją už riešo ir taip smarkiai atlenkė atgal, kad Sersėja net riktelėjo. Jos gelbėti žengė Osfrydas.

— Dar vienas žingsnis, ir sulaužysiu jai ranką, — įspėjo neūžauga. Osfrydas sustojo. — Sersėja, negi pamiršai, juk sakiau, kad daugiau manęs nebedaužysi?

Jis bloškė ją žemėn ir atsigręžė į Ketlblekus.

— Atriškite ją ir ištraukite tą skudurą.

Virvė buvo taip įveržta, kad į plaštakas nebepateko kraujas. Kraujotakai grįžtant, mergina net suklykė iš skausmo. Tirionas švelniai trynė jai pirštus, kol šie galutinai atitirpo.

— Mieloji, — tarė jis, — privalai būti narsi. Labai gailiuosi, kad jie tave nuskriaudė.

— Žinau, kad išvaduosite mane, milorde.

— Būtinai, — pažadėjo jis, o Alajaja pasilenkė ir pabučiavo jį į kaktą. Nuo sumuštos lūpos ten liko kruvina žymė. Tikrai nenusipelniau šito kruvino bučinio, pagalvojo Tirionas. Ji nukentėjo tik dėl manęs.

Nenusivalęs kraujo nuo kaktos, jis pažvelgė į karalienę, parkritusią ant grindų.

— Niekada tavęs nemylėjau, Sersėja, tačiau esi mano tikra sesuo, tad niekada tau nekenkiau. Dabar peržengei ribą. Už šitai aš tau atmokėsiu. Dar nežinau kaip, bet turėsiu laiko pagalvoti. Ateis diena, kai manysi esanti saugi ir laiminga, bet staiga vietoj džiaugsmo burnoje pajusi pelenų skonį ir suprasi, kad grąžinau tau skolą.

Kare, kartą sakė jam tėvas, mūšis baigiasi tą akimirką, kai viena kariuomenė palūžta ir puola bėgti. Nesvarbu, kad jos gretos vis dar tokios pat gausios, kaip prieš valandėlę, o visi kariai tebeturi ir ginklus, ir šarvus. Jeigu jie pasisuko bėgti nuo tavęs, sugrįžti ir vėl stoti į kovą nepajėgs. Taip atsitiko ir Sersėjai.

— Dink man iš akių!

Tirionas nusilenkė.

— Ką gi, tuomet labos nakties. Ir saldžių sapnų.

Jis žingsniavo atgal į Rankos bokštą, o galva dundėjo, tarsi ten tryptų koks tūkstantis šarvuotų kareivių. Turėjau šito tikėtis, kai dar patį pirmąjį kartą lindau pro Čatajos spintos sieną. Tikriausiai pats užsimerkdavo, kad nepastebėtų. Kol užsirepečkojo laiptais, nepakenčiamai įskaudo kojas. Liepė Podui nubėgti ir atnešti ąsotį vyno, tada patraukė į miegamąjį.

Lovoje po baldakimu sukryžiavusi kojas sėdėjo Šaja — visiškai nuoga, tik per jos krūtinės apvalumus kilo ir leidosi sunki blizganti grandinė iš viena kitą laikančių auksinių rankų.

Tirionas nesitikėjo jos išvysti.

— Ką tu čia veiki?

Ji juokdamasi paglostė grandinę.

— Mano papukai pasiilgo rankų… bet šitos mažos auksinės labai šaltos.

Valandėlę Tirionas nebežinojo, ką atsakyti. Nejaugi papasakoti, kad jai skirti smūgiai teko kitai moteriai, ir jeigu mūšyje Džofrį ištiktų kokia bėda, tai moteriai, ko gero, tektų net ir mirti vietoj jos? Jis delno apačia nusišluostė nuo kaktos Alajajos kraują.

— Ledi Lolisė…

— Ji miega. Nieko kito ji neveikia, tik miega, ta stora karvė. Valgo ir miega. Kartais net ir valgydama užmiega. Maisto pribyra po antklode, ji ten vartosi, paskui man reikia ją valyti, — Šaja pasibjaurėjusi išsiviepė. — Pamanyk, nieko ten jai nepadarė, tik padulkino.

— Motina sako, kad ji serga.

— Vaiką pilve nešioja, tiek ten tos ligos.

Tirionas dairėsi po kambarį. Viskas atrodė taip pat, kaip jis paliko išeidamas.

— Kaip čia patekai? Parodyk man tas slaptas duris.

Ji gūžtelėjo pečiais.

— Lordas Veiris man užrišo akis. Nieko nemačiau, tik… vienoje vietoje pro raiščio apatinį kraštą pastebėjau grindis. Jos buvo iš gabalėlių, na, žinai, tokių, kad susideda paveikslėlis?

— Mozaika?

Šaja linktelėjo.

— Tie gabalėliai buvo juodi ir raudoni. Man rodos, paveikslėlis vaizdavo drakoną. Šiaip visą laiką buvo tamsu. Nulipome žemyn šoniniais laipteliais ir ilgai ėjome, kol man visai susisuko galva. Kartą sustojome, ten jis atrakino geležinius vartus. Brūkštelėjau per juos ranka praeidama. Drakonas buvo už tų vartų. Tada užlipome kitais šoniniais laiptais, jų viršuje buvo koridorius. Man reikėjo susilenkti dvilinkai, o lordas Veiris tikriausiai turėjo šliaužte šliaužti.

Tirionas apėjo miegamąjį. Viena sienoje įstatyta žvakidė atrodė netvirta. Pasistiebęs ant pirštų galų, Tirionas pamėgino ją sukti. Garsiai gremždamas akmeninę sieną, daiktas iš lėto pasidavė. Kai apsivertė, iš jo iškrito nudegęs žvakigalis. Ant šaltų akmens grindų paskleistos nendrės taip pat gulėjo lyg ir neliestos.

— Ar milordas nenorėtų su manimi sugulti? — paklausė Šaja.

— Tuojau.

Tirionas atlapojo spintą, pastūmė į šalį drabužius ir puolė spaudyti užpakalines lentas. Jei ta gudrybė tinka kekšyne, tai kodėl netiktų pilyje… tačiau ne, mediena buvo tvirta, niekur nė krust. Paskui jo akį patraukė akmuo greta lango, bet kad ir kiek tampė bei maigė jį, viskas buvo veltui. Į lovą jis grįžo susierzinęs ir piktas.

Šaja atrišo jam raištelius ir apsivijo rankomis apie kaklą.

— Tavo pečiai kieti it akmenys, — sumurmėjo ji. — Greičiau, noriu pajusti tave viduje.

Bet jai kojomis apkabinus per juosmenį, Tiriono vyriškumas kažkur dingo. Pajutusi, kad jis suglebo, Šaja nėrė po antklode ir apžiojo burna, tačiau net ir šitai jo nesujaudino.

Po valandėlės Tirionas Šają sustabdė.

— Kas atsitiko? — paklausė ji. Jos jauno veido bruožuose atsispindėjo mieliausia, nuoširdžiausia viso pasaulio nekaltybė.

Nekaltybė? Kvaily, ji juk kekšė, Sersėja teisi, galvoji savo pimpalu. Kvailys, visiškas kvailys.

— Mieloji, gal geriau miegokim, — paragino Tirionas glostydamas jai plaukus. Tačiau, Šajai paklausius jo patarimo, jis pats dar ilgai gulėjo atsimerkęs, viena sauja suėmęs jos nedidukę krūtį ir klausydamasis, kaip ji alsuoja.