Karalių kova

Daneiris

Jai pusryčiams valgant šaltos krevečių ir persimonų tyrės, Iri atnešė kvartietišką suknelę — lengvą ir dailų drabužį iš tankaus dramblio kaulo spalvos šilko, siuvinėtą smulkiais perliukais.

— Padėk ją atgal, — tarė Dani. — Uostas — netinkama vieta moteriškoms puošmenoms.

Jeigu pienžmogiai laiko ją tokia laukine, ji taip ir apsivilks. Eidama į arklides, jau vilkėjo išblukusias smėlinio šilko kelnes ir avėjo iš žolių pintus sandalus. Po įvairiomis spalvomis dažyta dotrakių liemene niekas nevaržė jos mažų krūtų, ant medalionais puošto diržo kybojo trumpas durklas. Džiki supynė jai plaukus kaip įprasta dotrakiams ir kaselės gale įrišo sidabrinį varpelį.

— Nesu laimėjusi jokių pergalių, — tam varpeliui švelniai tilindžiuojant, mėgino ji aiškinti kambarinei.

Džiki nenorėjo sutikti:

— Tu sudeginai burtininkus jų Dulkių rūmuose ir pasiuntei jų sielas į pragarą.

Tai Drogono pergalė, ne mano, jau ketino pareikšti Dani, bet prikando liežuvį. Jos plaukuose atsiradus vienam kitam varpeliui, dotrakiai ją dar labiau gerbs. Ji skimbtelėjo lipdama ant savo sidabrinės kumelės, varpelis pasigirsdavo sulig kiekvienu žingsniu, bet nei seras Džora, nei jos kraujo raiteliai apie jį neužsiminė. Saugoti jos žmones ir drakonus, kol bus išvykusi, Dani paskyrė Racharą. Džogas ir Agas turėjo joti su ja į pakrantę.

Palikę marmuro rūmus ir nuostabiais kvapais žavinčius sodus, jie patraukė per skurdesnę miesto dalį, kur kuklūs paprasti mūriniai namai stovėjo atgręžę į gatves aklinas sienas. Čia rečiau galėjai išvysti arklį ar kupranugarį, o palankinas buvo tikra retenybė, bet gatvėse knibždėjo vaikų, elgetų, perkarusių šviesiai rudų šunų. Blyškiaveidžiai vyrai stypsojo prie namų durų ir žiūrėjo jiems įkandin. Jie žino, kas aš, ir nemėgsta manęs, spėjo Dani iš jų žvilgsnių.

Seras Džora mieliau būtų ją saugiai paslėpęs už šilkinių palankino užuolaidų, tačiau Dani atsisakė. Per daug ilgai ji gulinėjo ant aksominių pagalvių, jaučių vežiojama tai šen, tai ten. Jodama ji bent jautė, kad kažkur keliauja.

Į pakrantę Dani sumanė vykti ne šiaip sau. Jai vėl reikėjo bėgti. Regis, visas jos gyvenimas — tai nuolatinis bėgimas. Prasidėjo jai pabėgus iš motinos įsčių ir niekada nesiliovė. Kiek kartų abu su Viseiriu spruko prisidengę nakties tamsa, vos žingsniu lenkdami Grobiko samdytus žudikus? Tačiau reikėjo rinktis — bėgti arba mirti. Ksaras sužinojo, kad Pijatas Prėjus telkia likusius žynius, siekdamas jai pakenkti.

Tai išgirdusi Dani tik nusijuokė.

— Argi ne tu man sakei, kad žyniai — tai tik nusenę kareiviai, tuščiai besigiriantys seniai užmirštais žygdarbiais ir kadaise turėta smagia ranka?

— Tuomet taip ir buvo, — Ksaras atrodė sunerimęs. — Bet dabar nebūčiau toks tikras. Kalbama, esą Uratono Naktinio namuose dega stiklo žvakės, kurių liepsnos niekas nematė bent šimtą metų. Geano sode sužėlė šmėklažolės, Burtų gatvėje žmonės matė vėžliukus vaiduoklius šliaužiojant su pranešimais nuo vieno belangio namo prie kito, o visos miesto žiurkės įnirtingai kramto sau uodegas. Matoso Malaravano žmona, kadaise pasityčiojusi iš vieno žynio, kad jo apsiaustas prastas ir sukapotas kandžių, dabar išsikraustė iš proto ir apskritai atsisako rengtis bet kokiais drabužiais. Net apsivilkusi ką tik išskalbtais šilkais, ji jaučiasi taip, lyg oda ropotų tūkstantis vabzdžių. O aklasis Sibasionas Akių Graužikas vėl praregėjo, bent jau taip prisiekinėja jo tarnai. Nori nenori tenka stebėtis, — atsiduso jis. — Keisti laikai prasidėjo Kvarte. O prekybai keisti laikai nepalankūs. Man liūdna taip sakyti, bet būtų geriausia, jei visiems laikams išvyktum iš Kvarto, ir kuo anksčiau, tuo geriau. — Ksaras ramindamas paglostė jai pirštus. — Tačiau vienai keliauti nebūtina. Dulkių rūmuose regėjai tamsių vaizdų, bet Ksaro sapnai šviesesni. Matau tave švytinčią iš laimės lovoje su mūsų kūdikiu prie krūtinės. Plauk su manimi aplink Nefrito jūrą, ir visa tai turėsime. Dar ne vėlu. Padovanok man sūnų, nuostabioji mano sielos daina!

Padovanok man drakoną — taip tu nori pasakyti.

— Aš netekėsiu už tavęs, Ksarai.

— Tada keliauk, — jo veidas iš karto tapo šaltas.

— Kurgi man keliauti?

— Kuo toliau nuo čia.

Ko gero, laikas išvykti iš tiesų jau buvo pribrendęs. Jos chalasaro žmonės džiaugėsi galimybe atsigauti po raudonosios dykumos kančių, tačiau dabar juos, vėl atsiganiusius ir pailsėjusius, suvaldyti būdavo vis sunkiau. Dotrakiai nepratę ilgai gyventi toje pačioje vietoje. Jie — karinga tauta, nesutverta miestams. Tikriausiai ji, susiviliojusi Kvarto patogumais ir grožybėmis, per ilgai čia užgaišo. Šitas miestas, atrodė jai, visada daugiau žada, negu gali duoti, ir viešnagė jame nebeteikė džiaugsmo, kai, sukėlę milžinišką ugnies ir dūmų debesį, sugriuvo Nemirtingųjų rūmai. Jau kitą rytą kvartiečiai prisiminė, kad drakonai gali būti pavojingi. Miesto žmonės liovėsi lenktyniavę, kieno dovana jai dosnesnė. Priešingai, Turmalino brolija atvirai paragino ją išvaryti, o Senoji prieskonių gildija reikalavo mirties bausmės. Trylika nuo tokių dalykų pavyko sulaikyti tik Ksaro pastangomis.

Tačiau kur dabar man pasukti? Seras Džora siūlė vėl traukti į rytus, toliau nuo jos priešų Septyniose Karalystėse. Jos kraujo raiteliai būtų mieliau grįžę į savo plačiąją žolės jūrą, net jeigu dėl to reikėtų vėl įveikti raudonąją dykumą. Pati Dani ne kartą mąstė, kad jie galėtų įsikurti Vais Tolore, ten jos drakonai paaugtų ir sustiprėtų. Bet jos širdį kamavo abejonės. Kažkodėl ir viena, ir kita, ir trečia atrodė klaidinga… tačiau net ir nusprendus, kur reikia keliauti, tebeslėgė klausimas — kaip ten nusigauti.

Dabar Dani jau žinojo, kad Ksaras Ksoanas Daksas jai nepadės. Nors nepaliaudamas šnekėjo, koks esąs jai atsidavęs, jis taip pat gudravo, ne itin skirdamasis nuo Pijato Prėjaus. Tą vakarą, kai Dani išgirdo pasiūlymą išvykti, ji nuolankiai paprašė suteikti jai vieną paskutinę paslaugą.

— Prašysi kariuomenės? — paklausė Ksaras. — Aukso pilnos skrynios? O gal galeros?

Dani išraudo. Ji nekentė maldauti malonės.

— Taip, laivo.

Ksaro akys sublizgo ne prasčiau už brangakmenius jo nosyje.

— Chalise, aš — pirklys. Tad gal nebekalbėkime apie dovanas ir verčiau imkimės mainų. Už vieną savųjų drakonų gausi dešimt geriausių mano laivų. Tik tark vieną malonų žodelį.

— Ne, — atsiliepė ji.

— Deja, — suaimanavo Ksaras, — ne tokį žodį norėjau išgirsti.

— Ar prašytum motinos, kad parduotų vieną iš savo vaikų?

— O kodėl ne? Ji visada gali pagimdyti dar vieną. Motinos pardavinėja savo vaikus kasdien.

— Tik ne Drakonų Motina.

— Net ir už dvidešimt laivų?

— Net ir už šimtą.

Ksaro lūpų kampučiai nulinko žemyn.

— Šimto aš neturiu. Tačiau tu turi tris drakonus. Atiduok man vieną už visa, ką esu tau padaręs gera. Tau juk dar du liks, be to, ir trisdešimt laivų.

Trisdešimties laivų pakaktų išlaipinti nedidelei kariuomenei ant Vesteroso kranto. Tačiau aš neturiu nedidelės kariuomenės.

— Ksarai, kiek iš viso tu turi laivų?

— Aštuoniasdešimt tris, jeigu neskaičiuotume mano pramoginės laivės.

— O kiti iš tavųjų Trylikos?

— Visi kartu — gal kokį tūkstantį.

— O Prieskonininkai ir Turmalino brolija?

— Jų niekingų laivynų neverta nė skaičiuoti.

— Vis dėlto, — neatlyžo Dani, — pasakyk.

— Prieskonininkai — gal tūkstantį ir du ar tris šimtus. Brolija — ne daugiau kaip aštuonis šimtus.

— O kiek laivų Ašajuje, Bravose, Vasaros salose, Ibene ir visur kitur? Kiek jų turi visi žmonės, raižantys didžiąją sūriąją jūrą? Visi kartu?

— Didžiulę daugybę, — suirzęs tarė Ksaras. — Kokią tai turi reikšmę?

— Bandau nustatyti, kiek kainuoja vienas iš trijų pasaulyje gyvenančių drakonų, — maloniai nusišypsojo Dani. — Man regis, kad teisinga būtų prašyti trečdalio visų pasaulio laivų.

Ašaros ritosi Ksaro skruostais abipus brangakmeniais aptaisytos nosies.

— Juk įspėjau tave nekelti kojos į Dulkių rūmus? Šito aš ir baiminausi. Žynių šnabždesiai išvarė tave iš proto, kaip ir Malaravano žmoną. Trečdalį visų pasaulio laivų? Fe, fe. Tik tiek galiu pasakyti — fe.

Daugiau Dani Ksoano nebematė. Žinias nuo jo, vieną už kitą šaltesnes, perduodavo rūmų valdytojas. Ji privalanti palikti jo namus. Jos pačios ir jos žmonių jis nebeketinąs maitinti. Jis reikalaująs grąžinti jo dovanas, kurias ji negarbingai priėmusi. Dani guodėsi tik tuo, kad jai pakako sveiko proto už jo netekėti.

Burtininkai šnibždėjo apie tris išdavystes… vieną dėl kraujo, vieną dėl aukso ir vieną dėl meilės. Pirmoji išdavikė, be abejo, buvo Miri Maz Dur, nužudžiusi chalą Drogą ir jų negimusį sūnų iš keršto už savo gentį. Ar galėtų Pijatas Prėjus ir Ksaras Ksoanas Daksas būti antras ir trečias? Vargu. Pijatą Prėjų veikti skatino ne auksas, o Ksaras iš tiesų jos niekada nemylėjo.

Gatvės ištuštėjo, aplinkui dabar stovėjo niūrūs akmeniniai sandėliai. Agas jojo priekyje, Džogas užpakalyje, palikę šalia jos serą Džorą Mormontą. Tyliai skimbčiojo jos varpelis, ir Dani pasijuto mintimis vėl grįžtanti į Dulkių rūmus — taip liežuvis vis taikosi paliesti tą vietą, kur ką tik buvo dantis. Trijų vaikas, taip ten kalbėjo apie ją, mirties duktė, melo žudikė, ugnies nuotaka. Ir vis po tris. Trys laužai, trys žirgai, trys išdavystės.

— Drakonas turi tris galvas, — atsiduso ji. — Ką tai galėtų reikšti, Džora?

— Jūsų malonybe, Targarienų giminės ženklas yra trigalvis drakonas, raudonas juodame lauke.

— Šitai žinau. Tačiau trigalvių drakonų nebūna.

— Tos trys galvos buvo Eigonas ir jo seserys.

— Visenija ir Reinė, — prisiminė Dani. — Aš esu kilusi iš Eigono ir Reinės per jų sūnų Einį ir anūką Džaheirį.

— Iš mėlynų lūpų sklinda vieni melai, argi jums Ksaras nesakė? Kam kvaršinate sau galvą dėl to, ką šnibždėjo tie kerėtojai? Jiems rūpėjo tik viena — išsiurbti iš jūsų gyvybę, dabar juk jau žinote.

— Galbūt, — nenoriai atsiliepė ji. — Tačiau tai, ką ten regėjau…

— Negyvėlis laivo pirmagalyje, mėlyna rožė, kruvina puota… ką visa tai reiškia, chalise? Dar sakėte, vaidintojų drakonas. Kas gi yra mimų drakonas, meldžiu pasakyti?

— Skudurinis drakonas ant karties, — paaiškino Dani. — Aktoriai naudoja juos savo vaidinimams, kad didvyriai turėtų su kuo kautis.

Seras Džora susiraukė, bet Dani negalėjo nurimti.

— Jam skirta ledo ir ugnies giesmė, kalbėjo mano brolis. Esu tikra, ten buvo jis. Ne Viseiris, o Reigaras. Jis turėjo arfą su sidabro stygomis.

Seras Džora susiraukė dar labiau, net jo antakiai susiliejo.

— Princas Reigaras grodavo tokia arfa, — sutiko jis. — Matėte jį?

Dani linktelėjo.

— Lovoje gulėjo moteris, krūtimi maitinanti kūdikį. Brolis sakė, kad tas kūdikis — tai pažadėtasis princas, ir liepė pavadinti jį Eigonu.

— Princas Eigonas buvo Reigaro įpėdinis, kurio jis susilaukė su Elija iš Dorno, — tarė seras Džora. — Bet jeigu jis buvo pažadėtasis princas, tas pažadas buvo sulaužytas drauge su jo kaukole, kai Lanisteriai trenkė jį galva į sieną.

— Atsimenu, — liūdnai tarė Dani. — Jie nužudė ir Reigaro dukterį, mažąją princesę. Ji buvo vardu Reinė, kaip Eigono sesuo. Visenijos ten nemačiau, bet jis sakė, kad drakonas turi tris galvas. Kas yra ledo ir ugnies giesmė?

— Niekada tokios giesmės negirdėjau.

— Ėjau pas burtininkus tikėdamasi išgirsti atsakymus, bet jie man paliko šimtą naujų klausimų.

Tuo metu žmonių gatvėse vėl pagausėjo.

— Kelią! — šaukė Agas, o Džogas įtariai uodė orą.

— Jau jaučiu jį, chalise, — šūktelėjo jis. — Tą nuodingąjį vandenį.

Dotrakiai nepasitikėjo jūra ir viskuo, kas juda jos paviršiumi. Su vandeniu, kurio arklys negeria, jie nenorėjo turėti nieko bendra. Įpras, nusprendė Dani. Aš įveikiau jų jūrą su chalu Drogu. Dabar jie galės įveikti manąją.

Kvartas buvo vienas didžiausių pasaulio uostų, gerai nuo bangų apsaugotose jo prieplaukose mirgėjo įvairiausios spalvos, ūžė daugiabalsis triukšmas, sklido neįprasti aromatai. Gatvėse ankštai rikiavosi vyninės ir lošimų namai, sandėliai ir pigūs viešnamiai, negirdėtų dievų šventyklos. Visur minioje šmižinėjo kišenvagiai, galvažudžiai, kerų žinovai, pinigų keitėjai. Per visą pakrantę tęsėsi vienas didelis turgus, prekyba ten nesiliovė nei dieną, nei naktį, pirkti ten kartais buvo galima už grašius, palyginti su miesto kainomis, jei tik pirkėjui nerūpėjo žinoti, kaip tos prekės čia atkeliavo. Suvytusios, į kuprą susimetusios senės pardavinėjo kvapiuosius vandenis ir ožkų pieną iš glazūruotų molinių ąsočių, kuriuos nešiojo prisirišusios ant pečių. Tarp prekystalių klajojo jūreiviai iš pusšimčio kraštų, ragavo gėrimus su prieskoniais ir skaldė juokus keistai skambančiomis kalbomis. Ore tvyrojo druskos ir kepamos žuvies, karštos dervos ir medaus, smilkalų ir sėklos kvapai.

Agas davė berniūkščiui varioką už iešmelį su meduje apkeptomis pelėmis ir jodamas jas kramsnojo. Džogas nusipirko visą saują stambių baltųjų vyšnių. Kitur jie pastebėjo parduodamus dailius bronzinius durklus, džiovintus aštuonkojus, raižytą oniksą, didelių galių stebuklingą eliksyrą, pagamintą iš nekaltos merginos pieno ir vakaro šešėlių, net drakono kiaušinius, kurie atrodė labai įtartinai ir priminė nudažytus akmenis.

Jojant pro ilgas akmenines prieplaukas, skirtas Trylikos laivams, Dani matė, kaip iš puošniojo Ksaro laivo „Skaistusis bučinys“ kraunamos dėžės su šafranu, smilkalais. Greta į „Žydrąją nuotaką“, besiruošiančią išplaukti su vakariniu potvyniu, lentiniais lieptais keliavo vyno statinės, rūgštlapių ryšuliai, ant padėklų sukrautos dryžuotos odos. Dar toliau aplink Prieskonininkų galerą „Saulėkaita“ būrėsi žmonės, ketinantys pirkti vergų. Visi puikiai žinojo, kad vergą pigiausia įsigyti tiesiai prie laivo, o ant stiebo plevėsuojančios vėliavos skelbė, kad „Saulėkaita“ ką tik atplaukė iš Astaporo Vergų įlankoje.

Nei iš Trylikos, nei iš Turmalino brolijos, nei iš Senosios prieskonių gildijos Dani pagalbos nebelaukė. Tad ji nesustodama jojo savo Sidabre kelias mylias pro jų krantines, prieplaukas ir sandėlius, tolyn į patį pasagos pavidalo uosto pakraštį, kur galėjo priplaukti laivai iš Vasaros salų, Vesteroso ir devynių laisvųjų miestų.

Ji nušoko nuo arklio šalia kovoms skirtos duobės, kurioje baziliskas į gabalus draskė stambų rudą šunį, o ratu apstoję jūreiviai juos ragino šauksmais.

— Agai, Džogai, saugosite mūsų arklius, kol aš ir seras Džora pasikalbėsime su kapitonais.

— Kaip įsakysite, chalise. Nenuleisime nuo jūsų akių.

Smagu vėl išgirsti žmones šnekant Valyrijos ir net bendrąja kalba, pagalvojo Dani, artindamasi prie pirmojo laivo. Ir jūreiviai, ir uosto darbininkai, ir pirkliai traukėsi jai iš kelio, nežinodami, ką manyti apie šitą grakščią jauną, dotrakių drabužiais vilkinčią merginą sidabriškai auksiniais plaukais, šalia kurios žingsniuoja riteris. Seras Džora, nepaisydamas kaitros, ant šarvinių marškinių vilkėjo savąjį žalios vilnos apsiaustą su juodu Mormontų lokiu, išsiuvinėtu ant krūtinės.

Tačiau nei jos dailumas, nei riterio stotas ir jėga nedarė įspūdžio žmonėms, kurių laivų jiems reikėjo.

— Prašote perplukdyti šimtą dotrakių su visais žirgais, jus, šitą riterį ir dar tris drakonus? — pasitikslino didžiulio kogo „Uolusis draugas“ kapitonas, o paskui nuėjo šalin kvatodamas.

Lysiečiui „Trimitininke“ ji pasakė esanti Daneiris Gimusi Audroje, Septynių Karalysčių karalienė, bet šis tik bukai vyptelėjo ir atšovė:

— Taigi, o aš — lordas Taivinas Lanisteris ir kas naktį privarau naktipuodį aukso.

„Šilkinės dvasios“ krovimui vadovaujantis pirklys iš Myro pareiškė, kad drakonai jūroje būtų labai pavojingi, nes netyčia kvėptelėję ugnimi galėtų padegti burių virves. „Lordo Faro pilvo“ šeimininkas dėl drakonų neprieštaravo, bet jam netiko dotrakiai.

— Na jau ne, į savo „Pilvą“ tokių bedievių laukinių nė už ką nepriimsiu.

Du vienodus tarsi dvyniai laivus „Gyvsidabris“ ir „Skalikas“ valdantys broliai, regis, susidomėjo tuo, ką pasakojo Dani, ir pakvietė juos į kajutę išgerti po taurę raudonojo vyno iš Arboro. Jie elgėsi taip pagarbiai, kad Dani jau puoselėjo šiokią tokią viltį, bet galų gale tie du broliai užsiprašė kainos, kuri Dani buvo ne pagal kišenę. Tokios tikriausiai nebūtų pajėgęs sumokėti net ir Ksaras. „Žnaibikas Petas“ ir „Stirnakojė“ buvo per maži, „Valio“ ruošėsi plaukti į Nefrito jūrą, o žiūrint į „Magistrą Manolą“ kilo abejonė, ar ilgai jis išsilaikys vandens paviršiuje.

Jiems žingsniuojant į kitą prieplauką, seras Džora uždėjo ranką jai ant juosmens.

— Jūsų malonybe, jus kažkas seka. Ne, neatsigręžkite.

Jis švelniai pasuko ją prie varinių indų pardavėjo.

— Puikus darbas, karaliene, — garsiai paskelbė jis, kilstelėdamas prieš ją didelę lėkštę. — Ar matote, kaip tviska saulėje?

Varis buvo nušveistas iki žvilgesio. Dani matė jame savo atspindį, o serui Džorai pakreipus indą dešinėn, ji galėjo pasižiūrėti, kas yra jai už nugaros.

— Matau storą tamsiaodį žmogų ir senį su lazda. Kuris iš tų dviejų?

— Abu, — atsakė seras Džora. — Jie mus seka nuo pat „Gyvsidabrio“.

Gaubtas vario paviršius nepažįstamuosius atspindėjo iškraipytus, vienas atrodė aukštas ir liesas, kitas nepaprastai kresnas ir plačiapetis.

— Puikiausias varis, garbioji ponia, — šūktelėjo pirklys. — Švyti tarsi saulė! O Drakonų Motinai kainuos tik trisdešimt garbinų.

Lėkštė buvo verta ne daugiau kaip trijų.

— Kur mano sargyba? — sunerimo Dani. — Šis žmogus ketina mane apiplėšti!

Prislopinusi balsą, ji bendrąja kalba tarė serui Džorai:

— Gal jie nelinki man nieko pikta. Nuo neatmenamų laikų vyrai spokso į moteris, gal ir čia ne kitaip.

Vario pardavėjas į jų šnabždesius nekreipė dėmesio.

— Trisdešimt? Nejaugi sakiau trisdešimt? Koks aš kvailys. Juk kaina — dvidešimt garbinų.

— Visas čia sukrautas varis nevertas dvidešimties garbinų, — pareiškė jam Dani, tyrinėdama atspindžius. Senis buvo panašus į atvykėlį iš Vesteroso, o tamsiaodis tikriausiai svėrė dvidešimt stonų. Grobikas skelbė padarysiąs lordu tą, kuris nužudys mane, o šie du atsibastę labai toli nuo namų. O gal jie — burtininkų išperos, turintys užklupti mane netikėtai?

— Dešimt, chalise, nes jūs tokia graži. Turėkite ją kaip veidrodį. Tik toks puikus varis gali deramai atspindėti jūsų grožį.

— Kaip naktipuodis gal ir tiktų. Jeigu išmestum ją, gal ir pasiimčiau, su sąlyga, kad tik nereikėtų pasilenkti. Bet dar ir mokėti? — Dani kyštelėjo lėkštę pirkliui atgal į rankas. — Tau pro nosį prišliaužė kirminų ir sugraužė protą.

— Aštuoni garbinai, — sušuko jis. — Žmonos mane apstumdys ir išvadins kvailiu, bet tavo rankose esu bejėgis kaip vaikas. Nagi, aštuoni, tai mažiau negu jis vertas.

— Kam man tas apsiblausęs varis, jeigu Ksaras Ksoanas Daksas man duoda valgyti iš auksinių lėkščių?

Gręždamasi eiti ji ištaikė akimirką ir nužvelgė nepažįstamuosius. Tamsusis buvo beveik toks platus, kaip atrodė lėkštėje, tviskančia plika galva ir lygiais eunucho skruostais. Užkištas už geltonos šilkinės, nuo prakaito dėmėtos juostos, styrojo ilgas lenktas arachas. Aukščiau tos juostos buvo nuogas, tik užsimetęs juokingai mažutę, geležimi kaustytą liemenę. Storas tarsi medžio kamienai rankas, galingą krūtinę ir didžiulį, balkšvą, palyginti su ruda kaip riešutas oda, pilvą vagojo daugybė senų randų.

Antrasis vilkėjo kelioninį nedažytos vilnos apsiaustą su atgal atmestu gobtuvu. Ilgi žili plaukai krito ant pečių, veido apačią dengė puri balta barzda. Ėjo visu svoriu remdamasis į kietmedžio lazdą aukštumo sulig juo pačiu. Tik kvailys, turėdamas piktų kėslų, spoksotų taip atvirai. Vis dėlto būtų protingiau grįžti prie Džogo ir Ago.

— Senis neturi kalavijo, — vesdama Džorą į šalį, tarė ji bendrąja kalba.

Jiems iš paskos atšokavo vario pirklys.

— Penki garbinai, už penkis bus jūsų, juk ji jums skirta.

— Kietmedžio lazda gali perskelti kaukolę ne prasčiau už bet kokią buožę, — tarė seras Džora.

— Keturi! Juk žinau, kad nori jos! — pirklys šokinėjo priešais, atkišęs lėkštę jiems į veidus ir traukdamasis atbulas.

— Jie eina iš paskos?

— Pakelk tą indą truputį aukščiau, — tarė riteris pirkliui. — Taip. Senis apsimeta apžiūrinėjantis puodžiaus dirbinius, bet rudasis nenuleidžia nuo tavęs akių.

— Du garbinai! Du! Du! — gavęs bėgti atbulas, pirklys duso neatgaudamas kvapo.

— Sumokėk jam, kol jis neužsimušė, — tarė Dani serui Džorai galvodama, ką reikės veikti su milžiniška varine lėkšte. Riteriui siekiant monetų, ji atsigręžė ketindama baigti šitą apgailėtiną žaidimą. Nedera, kad drakono kraują turguje ganytų žilas senis ir nutukęs eunuchas.

Staiga jai priešais žengė kvartietis.

— Drakonų Motina, čia jums.

Jis priklaupė ir tiesiai jai į veidą atkišo brangakmeniais aptaisytą dėžutę.

Dani paėmė ją beveik nemąstydama. Dėžutė buvo medinė, puošta raižiniais, perlamutrinis dangtelis inkrustuotas jaspiu ir karneoliu.

— Tai labai dosni dovana.

Ji atidarė dėžutę. Viduje tviskėjo žalias, iš onikso ir smaragdo išraižytas skarabėjas. Labai gražus, pagalvojo ji. Bus lengviau apmokėti kelionę. Dani kišant pirštus į dėžutę, kvartietis ištarė: „Man labai gaila“, bet ji beveik negirdėjo.

Skarabėjas sušnypštė ir išsirietė.

Dani spėjo pastebėti baisų, juodą, vos ne žmogišką veidą ir lanku iškeltą uodegą, nuo kurios lašėjo nuodai… bet tą akimirką dėžutė išlėkė jai iš rankų ir, subyrėjusi į gabalus, nuskriejo vartydamasi tolyn. Pirštus staiga nudiegė skausmas. Ji riktelėjusi suspaudė plaštaką kita ranka, vario pirklys užklykė nesavu balsu, suspiegė kažkokia moteris, staiga aplinkui kvartiečiai susistumdė ir ėmė rėkauti. Seras Džora puolė pro ją, ir Dani kluptelėjo ant vieno kelio. Ir vėl išgirdo šnypščiant. Senis iš visų jėgų dūrė lazdos galu į žemę. Agas pavarė žirgą per kiaušinių pardavėjo prekystalį ir šoko iš balno žemėn, virš galvos čiaukštelėjo Džogo rimbas. Seras Džora varine lėkšte vožė eunuchui per galvą, jūreiviai, kekšės ir prekijai rėkė ar bėgo šalin…

— Jūsų malonybe, tūkstantį kartų atsiprašau, — tarė senis priklaupęs. — Ji nebegyva. Ar nesulaužiau jums rankos?

Dani raukydamasi sugniaužė pirštus.

— Atrodo, kad ne.

— Turėjau ją numušti, — prabilo senis, bet daugiau nespėjo ištarti nė žodžio, nes ant jo užgriuvo jos kraujo raiteliai. Agas nuspyrė jo lazdą, Džogas stvėrė už pečių, pargriovė ant kelių ir prispaudė jam prie gerklės durklą.

— Chalise, matėme, kaip jis tau smogė. Ar parodyti, kokios spalvos jo kraujas?

— Paleiskite jį, — Dani atsistojo. — Pažiūrėkite, mano raiteliai, kas ant jo lazdos galo.

Tuo tarpu eunuchas partrenkė serą Džorą. Dani šoko tarp jų, nes ir arachas, ir kalavijas jau švystelėjo iš makštų.

— Nuleiskite ginklus! Liaukitės!

— Jūsų malonybe, — seras Džora tik vos vos nuleido kalavijo smaigalį, — šie žmonės jus puolė.

— Jie gynė mane, — Dani pakratė ranką, kad skausmas pirštuose greičiau atsileistų. — Čia buvo kitas, kvartietis. — Ji apsidairė, bet tas žmogus jau buvo dingęs. — Jis — iš Gailiųjų. Toje puošnioje dėžutėje, kurią jis man davė, tūnojo mantikora. Šis vyras išmušė ją man iš rankų.

Vario pirklys tebesivoliojo ant žemės. Dani priėjusi padėjo jam atsikelti.

— Ar tau įgėlė?

— Ne, geroji ponia, — atsakė tas drebėdamas, — kitaip jau būčiau negyvas. Bet ji palietė mane, ak, iškritusi iš dėžutės pataikė tiesiai man ant rankos.

Dani matė, kad jis apsidergęs, — nieko nuostabaus, kai dedasi tokie dalykai. Davė jam sidabrinį pinigą už vargus ir liepė eiti, o tada atsigręžė į senį balta barzda.

— Kas tu, kuriam esu skolinga už gyvybę?

— Nieko man nesate skolinga, jūsų malonybe. Aš vardu Arstanas, nors keliaujant čionai Belvasas praminė mane Žilabarzdžiu.

Džogas jau paleido jį, bet senis tebeklūpojo. Agas pakėlė jo lazdą, apvertė kitu galu aukštyn, patyliukais nusikeikė dotrakių kalba, ant akmens nukrapštė mantikoros liekanas ir grąžino seniui.

— O kas toks Belvasas? — paklausė Dani.

Stambusis rudaodis eunuchas išdidžiai žengė priekin kišdamas į makštį savo arachą.

— Belvasas — tai aš. Mirino kautynių duobėse mane vadina Stipruoliu Belvasu. Niekada nesu pralaimėjęs, — jis pliaukštelėjo sau per randuotą pilvą. — Kiekvienam leidžiu man kartą įkirsti, o tada jau pribaigiu. Suskaičiuokite randus ir sužinosite, kiek žmonių Stipruolis Belvasas yra nužudęs.

Skaičiuoti jo randų Dani nereikėjo, vos pažvelgus buvo matyti, kad jų daugybė.

— Kas atvedė tave čionai, Stipruoli Belvasai?

— Iš Mirino mane pardavė į Kohorą, paskui į Pentosą, tada patekau pas storulį saldžiai dvokiančiais plaukais. Štai jis ir pasiuntė Stipruolį Belvasą atgal per jūrą, o kartu ir senąjį Žilabarzdį, kad šiam tarnautų.

Storulis saldžiai dvokiančiais plaukais…

— Ilyrijus? — paklausė ji. — Jus pasiuntė magistras Ilyrijus?

— Taip, jūsų malonybe, — atsiliepė senasis Žilabarzdis. — Magistras maldauja atleisti, kad siunčia mus, užuot keliavęs pats, bet jis jau nebegali sėdėti ant žirgo kaip jaunystėje, o keliaujant jūra jam labai sutrinka virškinimas, — anksčiau šnekėjęs valyrietiškai, dabar jis prabilo bendrąja kalba. — Apgailestauju, kad jus išgąsdinome. Tiesą sakant, nebuvome tikri, tikėjomės išvysti moterį tarsi na… labiau…

— Labiau karališką? — nusijuokė Dani. Drakono su savimi ji neturėjo, o jos apdaras nė iš tolo nepanėšėjo į karalienės. — Gerai moki bendrąją kalbą, Arstanai. Esi kilęs iš Vesteroso?

— Taip. Gimiau Dorno pakraštyje, jūsų malonybe. Jaunystėje tarnavau ginklanešiu lordo Svono dvare, — ilgą lazdą jis laikė šalia savęs stačią lyg ietį, kuriai tik trūksta vėliavos. — O dabar esu Belvaso ginklanešys.

— Amžiumi, sakyčiau, lyg būtum ir per senas. — Prie Dani pro minią prasispraudė seras Džora, nepatogiai po pažastimi suspaudęs varinę lėkštę. Po susidūrimo su Belvaso galva ji buvo gerokai įlinkusi.

— Dar ne toks senas tarnauti savo valdovui, lorde Mormontai.

— Tu ir mane pažįsti?

— Kartą ar du mačiau jus kaunantis. Lanisporte, kur jūs vos neišvertėte iš balno Karalžudžio. Taip, ir dar Paike. Neprisimenate, lorde Mormontai?

— Tavo veidas atrodo pažįstamas, — suraukė kaktą seras Džora, — bet Lanisporte buvo šimtai žmonių, o Paike — tūkstančiai. Ir aš jau nebesu lordas. Meškų salą iš manęs atėmė. Dabar aš — tik riteris.

— Mano karališkosios sargybos riteris, — Dani spustelėjo jam ranką. — Mano ištikimas draugas ir išmintingas patarėjas.

Ji įdėmiai pažvelgė Arstanui į veidą. Jame švytėjo ypatingas orumas, tarsi nebyli jėga, tai Dani labai patiko.

— Kelkis, Arstanai Žilabarzdi. Būk pasveikintas, Stipruoli Belvasai. Serą Džorą jūs pažįstate. Ko Agas ir ko Džogas — tai mano kraujo broliai. Jie kartu su manimi įveikė raudonąją dykumą ir matė, kaip gimė mano drakonai.

— Arkliavaikiai, — plačiai nusišiepė Belvasas. — Kautynių duobėse Belvasas nudėjo jų ne vieną. Mirdami jie tilindžiuoja lyg varpeliai.

Ago rankoje žybtelėjo arachas.

— Dar niekada nepasitaikė užmušti storo rudaodžio. Belvasas bus pirmasis.

— Paslėpk aštrius ašmenis, mano kraujo raiteli, — sustabdė jį Dani. — Šis žmogus atvyko man tarnauti. Belvasai, mano žmonėms rodysi deramą pagarbą arba tau teks palikti mane anksčiau, negu norėtum, ir su daugiau randų, negu atkeliaujant čionai.

Švarplėta šypsena plačiame rudame milžino veide išblėso, užleisdama vietą suglumusiam ir piktam žvilgsniui. Regis, Belvasas nebuvo pratęs girdėti grasinimų ir iš vyrų, ką jau kalbėti apie triskart už jį smulkesnes merginas.

Sušvelnindama aštrius žodžius, Dani nusišypsojo jam.

— Dabar papasakokite, ko magistras Ilyrijus nori iš manęs, jeigu siunčia jus iš Pentoso į tokią tolimą kelionę.

— Jis nori drakonų, — šiurkščiai atsiliepė Belvasas, — ir tos merginos, kuri juos daro. Nori tavęs.

— Belvasas sako tiesą, jūsų malonybe, — pridūrė Arstanas. — Mums liepta surasti jus ir pargabenti atgal į Pentosą. Jūs reikalinga Septyniose Karalystėse. Robertas Grobikas mirė, kraštas plūsta krauju. Mums išplaukiant iš Pentoso, ten valdė keturi karaliai ir teisingumo negalėjai rasti nė su žiburiu.

Dani širdis pražydo džiaugsmu, bet ji pasistengė to neparodyti.

— Turiu tris drakonus, — tarė ji, — ir daugiau kaip šimtą chalasaro žmonių su visa jų manta ir arkliais.

— Tai nesvarbu, — sududeno Belvasas. — Paimsime visus. Savo sidabraplaukei karalienei storulis pasamdė tris laivus.

— Tai tiesa, jūsų malonybe, — pritarė Arstanas Žilabarzdis. — Didžiulis kogas „Saduleonas“ pririštas uosto pakraštyje, o galeros „Vasaros saulė“ ir „Džoso pokštas“ išmetusios inkarus stovi už bangolaužio.

Tris galvas turi drakonas, stebėdamasi pagalvojo Dani.

— Liepsiu savo žmonėms tuoj pat ruoštis į kelionę. Tačiau laivai, gabenantys mane namo, turi vadintis kitaip.

— Kaip pageidausite, — atsakė Arstanas. — Kokių norėtumėte jiems vardų?

— „Vagaras“, — tarė jam Daneiris. — „Meraksas“. Ir „Balerionas“. Užrašykite šituos vardus ant laivų, Arstanai, trijų pėdų aukščio aukso raidėmis. Noriu, kad kiekvienas juos pamatęs suprastų — drakonai grįžo.