Karalių kova

Daneiris

Užuolaidos saugojo nuo gatvės dulkių ir kaitros, bet nuo nusivylimo pabėgti buvo neįmanoma. Dani pavargusi įlipo vidun džiaugdamasi galimybe pasislėpti nuo Kvarto miestelėnų akių.

— Duokite kelią, — šaukė miniai raitas Džogas pliaukšėdamas rimbu, — duokite kelią! Kelią Drakonų Motinai.

Atsirėmęs į vėsias atlasines pagalves, Ksaras Ksoanas Daksas įpylė raudono kaip rubinas vyno į priderintas auksu aptaisytas nefrito taures. Siūbuojantys neštuvai jo patikimų rankų visiškai netrikdė.

— Tavo veide, šviesioji mano meile, regiu giliai įsirėžusį liūdesį, — jis padavė jai taurę. — Ar tai liūdesys dėl prarastos svajonės?

— Ta svajonė tik atidėta.

Ankšta sidabrinė apykaklė trynė jai kaklą. Dani nusisegė ją ir sviedė šalin. Tas papuošalas turėjo įsodintą ametistą, kuris buvo užkerėtas, — Ksaras prisiekinėjo, kad šis akmuo saugo nuo bet kokių nuodų. Grynakraujai garsėjo papročiu siūlyti užnuodyto vyno tiems, kuriuos laikė pavojingais, tačiau Dani jie nepasiūlė nė puodelio su vandeniu. Jie nė akimirkos nežiūrėjo į mane kaip į karalienę, su kartėliu pagalvojo ji. Pasirodžiau jiems kaip popietės pramoga, klajoklių mergina, auginanti keistus padarus.

Dani ištiesė ranką paimti taurės, bet Reigalas sušnypštė ir giliai suleido aštrius juodus nagus jai į apnuogintą petį. Susiraukusi iš skausmo ji perkėlė drakoną ant kito peties, kur jis galėjo nagais įsikibti į suknelę, o ne į odą. Dani vilkėjo taip, kaip dera Kvarte. Ksaras ją įspėjo, kad Grynakraujai nė už ką neklausys dotrakių moters, tad jai teko stoti prieš juos apsitaisius plevenančiais žaliais šilkais ir apnuoginus vieną krūtį, apsiavus sidabriniais sandalais ir susijuosus juodų ir baltų perlų vėriniu. Jie man parodė tiek dėmesio, kad galėjau eiti ir nuoga. Gal taip ir reikėjo padaryti. Ji nugėrė kelis didelius gurkšnius.

Senųjų Kvarto karalių ir karalienių palikuonys Grynakraujai vadovavo miesto sargybai ir puošnių galerų laivynui, kuris valdė sąsiaurius tarp jūrų. Daneiris Targarien ir norėjo gauti tą laivyną ar bent jo dalį, taip pat kareivių. Atminimo šventykloje ji atliko įprastą auką, įteikė įprastą kyšį Ilgojo Sąrašo Saugotojui, nusiuntė įprastą persimoną Durų Varstytojui ir galų gale gavo įprastas žydro šilko šlepetes kartu su kvietimu atvykti į Tūkstančio Sostų salę.

Grynakraujai klausė jos prašymų sėdėdami didinguose mediniuose savo protėvių krėsluose, kurie puslankiu išsirietusiomis eilėmis kilo nuo marmurinių grindų iki aukštų skliautuotų lubų su nutapytais pražuvusios Kvarto šlovės vaizdais. Tie krėslai buvo milžiniški, išpuošti neįtikėtinais raižiniais, tviskantys auksu, aptaisyti gintaru, oniksu, lazuritu ir nefritu, kiekvienas vis kitoks, lenkiantis likusius. Tačiau juose sėdintys žmonės atrodė tokie abejingi ir viskuo persisotinę, kad priminė miegančius. Jie klausė, bet negirdėjo ir nė nemanė rūpintis, galvojo Dani. Jie patys tikriausi pienžmogiai. Niekada ir neketino man padėti. Susirinko vien smalsumo skatinami. Atėjo, nes jiems nuobodu, ir drakonas man ant peties juos domino kur kas labiau negu aš.

— Sakyk, kokius žodžius išgirdai iš Grynakraujų, — paragino Ksaras Ksoanas Daksas. — Sakyk, ką jie kalbėjo, kad šitaip nuliūdino mano širdies karalienę.

— Jie pasakė — ne. — Vynas skoniu priminė granatų vaisius ir karštas vasaros dienas. — Žinoma, pasakė tai itin mandagiai, tačiau visi tie malonūs žodžiai reiškė tik viena — ne.

— Ar meilikavai jiems?

— Begėdiškai.

— Ar verkei?

— Drakono kraujas neverkia, — atsakė ji suirzusi.

— Verčiau būtum paverkusi, — atsiduso Ksaras. Kvartiečiai verkdavo dažnai ir noriai; buvo laikoma, kad taip dera elgtis padoriam žmogui. — Ką sakė mūsų papirktieji?

— Matosas nesakė nieko. Vendelis gyrė mano kalbą. Puikusis nepalaikė mano prašymo, kaip ir kiti, bet paskui verkė.

— Kaip gaila, kad tie kvartiečiai tokie nepatikimi. — Ksaras nebuvo iš Grynakraujų, bet ją pamokė, kuriems ir kiek dera siūlyti. — Belieka raudoti dėl apgaulingos žmonių prigimties.

Dani jau greičiau būtų raudojusi dėl savo aukso. Už kyšius, jos įteiktus Matosui Malaravanui, Vendeliui Karui Ditui ir Egonui Emerui Puikiajam, ji galėjo įsigyti laivą ar pasisamdyti nemažą būrį kareivių.

— Kažin, jeigu taip nusiųsčiau serą Džorą ir pareikalaučiau grąžinti mano dovanas? — pasvarstė ji.

— Kažin, o jeigu koks Gailusis vieną naktį ateitų į mano rūmus ir nužudytų tave miegančią? — atsiliepė Ksaras. Gailieji buvo senovinė šventoji žudikų gildija; Gailiaisiais juos vadino, nes savo aukoms jie prieš nužudydami sušnibždėdavo: „Man labai gaila.“ Kvartiečiai niekada nepamiršdavo būti mandagūs. — Ne šiaip sau sakoma, kad lengviau pamelžti Akmeninę Faroso Karvę, negu išlupti aukso iš Grynakraujo.

Dani nežinojo, kur tas Farosas, bet Kvartas jai atrodė pilnas tokių akmeninių karvių. Galingieji pirkliai, neapsakomai praturtėję iš prekybos tarp jūrų, buvo pasidaliję į tris viena kitai pavydinčias grupes: Senąją prieskonių gildiją, Turmalino broliją ir Trylika — prie šių priklausė Ksaras. Jos amžinai varžėsi tarpusavyje dėl valdžios ir nuolat kovojo su Grynakraujais. Iškilę virš jų visų dunksojo šiurpias galias valdantys žyniai mėlynomis lūpomis, jų beveik niekas nematydavo, bet visi bijodavo.

Be Ksaro Dani būtų prapuolusi. Auksas, kurį ji iššvaistė siekdama praverti Tūkstančio Sostų salės duris, radosi visų pirma dėl to pirklio dosnumo ir nuovokos. Rytų žemėse pasklidus gandui apie gyvus drakonus, vis gausėjo žmonių, ateinančių įsitikinti, kad tai tiesa. Ksaras Ksoanas Daksas pasirūpino, kad ir didikai, ir varguoliai Drakonų Motinai įteiktų kokią nors dovaną.

Jo sumanyta maža srovelė netrukus virto galingu srautu. Prekybinių laivų kapitonai nešdavo nėrinius iš Myro, dėžes su šafranu iš Ji Ti, gintarą ir drakono stiklą iš Ašajaus. Pirkliai tiesdavo maišelius su monetomis, auksakaliai — žiedus ir grandinėles. Muzikantai jai grojo, akrobatai vartėsi, žonglieriai žongliravo, o audinių dažytojai aptaisydavo ją tokiomis spalvomis, kokių ji iki tol net nežinojo esant. Du vyrai iš Džogo Najaus padovanojo jai vieną savo dryžuotųjų arklių — juodą baltą ir nartų. Našlė atgabeno išdžiūvusį savo vyro lavoną, aplipdytą sidabruotais lapais; buvo tikima, kad tokie palaikai pasižymi didžiulėmis galiomis, ypač jeigu miręs žmogus buvo kerėtojas, kaip atneštasis. Turmalino brolija jai ant galvos uždėjo trigalvio drakono pavidalo karūną — jo kūnas buvo iš aukso, sparnai iš sidabro, galvos išraižytos iš nefrito, dramblio kaulo ir onikso.

Iš visų dovanų sau Dani pasiliko tik tą karūną. Kitas pardavė ir sukaupė turtą, kurį išeikvojo Grynakraujams. Ksaras būtų pardavęs ir karūną — mat prisiekinėjo, kad Trylika tuoj pat parūpintų kur kas dailesnę, — bet Dani neleido.

— Viseiris pardavė motinos karūną, ir žmonės vadino jį elgeta. Šitą išsaugosiu, ir žmonės vadins mane karaliene.

Ji taip ir padarė, nors nuo tos karūnos svorio jai įskausdavo kaklą.

Nors ir esu karūnuota, tačiau likau elgeta, galvojo Dani. Galbūt puikiausia pasaulyje, bet vis dėlto tik elgeta. Bjaurėjosi tuo — matyt, anksčiau taip pat jautėsi ir Viseiris. Daugelį metų bėgti iš vieno miesto į kitą, žingsniu vis lenkiant Grobiko peilius, maldauti pagalbos iš valdovų, princų ir magistrų, meilikaujant prašinėti maisto. Jis tikriausiai žinojo, kaip jie šaiposi iš jo. Nenuostabu, kad tapo toks dirglus ir piktas. Galų gale išsikraustė iš proto. Ir man taip atsitiks, jeigu tik leisiuos. Iš dalies jos siela netroško nieko kito, tik vesti savo žmones atgal į Vais Tolorą ir paversti tą mirusį miestą žydinčiu sodu. Ne, tai būtų pralaimėjimas. Turiu tai, ko niekada neturėjo Viseiris. Turiu drakonus. Su drakonais viskas bus kitaip.

Ji paglostė Reigalą. Žaliasis drakonas apžiojo dantimis jos plaštaką ir smarkiai spustelėjo. Čia pat už užuolaidų murmėjo, ūžė ir kunkuliavo didis miestas, visais nesuskaitomais balsais liedamasis į vientisą žemą gausmą, tarsi greta oštų jūra.

— Ei, pienžmogiai, duokite kelią! Kelią Drakonų Motinai! — šaukė Džogas, ir kvartiečiai traukėsi į šalis, nors tikriausiai jiems daugiau reiškė jaučiai, o ne Džogo balsas. Jis vis šmėsteldavo pro besiplaikstančias užuolaidas raitas ant savo pilko eržilo. Agas saugojo ją iš kitos pusės, o Racharas jojo priešakyje stebėdamas veidus minioje ir pasirengęs atremti pavojų. Serą Džorą šiandien ji paliko saugoti kitų drakonų; tremtinys riteris nuo pat pradžių nepritarė šitai kvailystei. Jis niekuo nepasitiki, tarė sau Dani, ir, ko gero, elgiasi teisingai.

Dani kilstelėjus taurę, Reigalas pauostė vyną ir šnypšdamas įtraukė galvą.

— Tavo drakonas turi gerą uoslę, — Ksaras nusišluostė lūpas. — Vynas iš tiesų prastokas. Sako, kad kitapus Nefrito jūros daro tokį auksaspalvį vyną, kad vos gurkštelėjus visi kiti vynai atrodo kaip actas. Sėskime į mano gražųjį laivą ir plaukime jo ieškoti, tik mudu, tu ir aš.

— Geriausią pasaulio vyną daro Arbore, — pareiškė Dani. Lordas Redvainas, atsiminė ji, kovėsi tėvo pusėje prieš Grobiką, vienas iš nedaugelio, kurie liko iki galo ištikimi. Ar jis kausis ir už mane? Praėjo tiek daug metų, kas galėtų žinoti. — Ksarai, keliauk su manimi į Arborą ir rasi vynų, už kuriuos nuostabesnių niekada nesi ragavęs. Tik plaukti reikės ne puošniu pramogų laivu, o karo galera.

— Karui tinkamų laivų neturiu. Karas trukdo prekybai. Jau daug kartų sakiau tau: Ksaras Ksoanas Daksas myli taiką.

Ksaras Ksoanas Daksas myli auksą, pagalvojo ji, o už auksą gausiu ir laivų, ir kalavijų, kurių man reikia.

— Nesiūlau tau griebtis kalavijo, tik prašau paskolinti laivų.

— Prekybinių laivų turiu ne vieną, tai tiesa, — kukliai nusišypsojo jis. — Tačiau kas žino, kiek jų? Kuris nors gal dabar skęsta kokiame audringame Vasaros jūros pakraštyje. Kitas rytoj gal taps piratų grobiu. O poryt vienas kuris mano kapitonas gal pažvelgs į laive sukrautus turtus ir pagalvos: „Visa tai turėtų priklausyti man.“ Pirklio nuolat tyko pavojai. Tad juo ilgiau mes kalbame, juo sparčiau mažėja man priklausančių laivų. Su kiekviena akimirka skurstu vis labiau.

— Duok man laivų, ir padarysiu tave vėl turtingą.

— Tekėk už manęs, šviesioji žvaigžde, ir vairuok mano širdies laivą. Nebeužmiegu naktį, nes vis galvoju apie tavo grožį.

Dani nusišypsojo. Klausytis įmantrių Ksaro kalbų apie jo aistrą buvo smagu, bet jo elgesys neatitiko žodžių. Seras Džora, sodindamas ją į neštuvus, tiesiog negalėjo atitraukti akių nuo jos nuogos krūties, tuo tarpu Ksaras, regis, jos nė nepastebėjo būdamas štai taip arti. Be to, ji matė, kad galingąjį pirklį supa daug dailių berniukų, kurie plevėsuodami šilkais šmirinėja po jo rūmų sales.

— Gražiai kalbi, Ksarai, tačiau už tavo žodžių girdžiu dar vieną „ne“.

— Tas Geležinis sostas, apie kurį kalbi, atrodo siaubingai šaltas ir kietas. Mane ima šiurpas nuo minties, kad aštrūs dygliai smigs į tavo švelnią odą. — Brangakmeniai Ksaro nosyje darė jį panašų į kokį neregėtą tviskantį paukštį. — Tebūnie tavo karalystė čia, nuostabiausioji karaliene, o aš būsiu tavo karalius. Jei norėsi, duosiu tau aukso sostą. Kai Kvartas mums įkyrės, leisimės kelionėn aplink Ji Ti ir ieškosime sapnuojančių poetų miesto, kur siurbčiosime išminties vyną iš negyvėlio kaukolės.

— Noriu plaukti į Vesterosą ir gerti keršto vyną iš Grobiko kaukolės.

Ji pakasė Reigalui paakį, ir žali kaip nefritas drakono sparnai staiga akimirkai išsitiesė, sujudindami orą neštuvų viduje.

Ksaro Ksoano Dakso skruostu nusirito viena vienintelė tobulos formos ašara.

— Nejaugi niekas negali tavęs sustabdyti nuo šitos beprotybės?

— Niekas, — tarė ji trokšdama tikėti tuo, ką pati sako. — Jeigu kiekvienas iš Trylikos paskolins man po dešimt laivų…

— Turėsi šimtą trisdešimt laivų ir nė vienos įgulos. Kvarto žmonėms tavo teisingi siekiai nereiškia nieko. Kodėl mano jūreiviams turėtų rūpėti, kas sėdi kažkokios karalystės soste kitame pasaulio pakraštyje?

— Jiems rūpės, nes aš jiems mokėsiu.

— Kokiais gi pinigais, šviesiausioji mano dangaus žvaigžde?

— Tuo auksu, kurį suneša ateinantys pažiūrėti.

— Juo mokėti gali, — pripažino Ksaras, — bet toks didelis jų rūpestis kainuos brangiai. Tau reikės mokėti kur kas daugiau, negu moku aš, bet iš mano pražūtingo dosnumo juokiasi visas Kvartas.

— Jeigu Trylika man nepadės, gal turėčiau kreiptis į Prieskonių gildiją ar Turmalino broliją?

Ksaras vangiai gūžtelėjo pečiais.

— Iš jų negausi nieko, išskyrus meilikavimus ir melus. Prieskonininkai — veidmainiai ir pagyrūnai, o Brolijoje susirinkę vieni piratai.

— Tada teks prisiminti Pijatą Prėjų ir keliauti pas žynius.

Pirklys staiga atsisėdo.

— Pijato Prėjaus lūpos mėlynos, bet ne šiaip sau kalbama, kad iš tokių lūpų skamba vien melas. Klausyk išminties to, kuris tave myli. Žyniai — bjaurios būtybės, mintančios dulkėmis ir geriančios šešėlius. Jie nieko tau neduos. Jie net ir neturi ko duoti.

— Man nereikėtų kerų pagalbos, jeigu mano draugas Ksaras Ksoanas Daksas duotų tai, ko prašau.

— Atidaviau tau savo namus ir širdį, negi tai nieko nereiškia? Daviau tau kvepalų ir granatų, besivartančių beždžionių ir nuodais spjaudančių gyvačių, rašto ritinių iš pranykusios Valyrijos, stabo galvą ir žalčio uodegą. Daviau šituos neštuvus iš juodmedžio ir aukso, jaučių porą jiems nešti, vieną baltą kaip dramblio kaulas, kitą juodą kaip derva, ir abiejų ragai aptaisyti brangakmeniais.

— Taip, — tarė Dani, — tačiau man reikėjo laivų ir kareivių.

— Negi nedaviau tau ištisos kariuomenės, mieliausioji iš moterų? Viso tūkstančio riterių, ir kiekvienas spindinčiais šarvais?

Tie šarvai buvo iš sidabro ir aukso, o riteriai — iš nefrito ir berilo, onikso ir turmalino, gintaro, opalo ir ametisto, kiekvienas didumo sulig jos mažuoju piršteliu.

— Tūkstantis dailių riterių, — sutiko Dani, — bet tai ne tie riteriai, kurių galėtų išsigąsti mano priešai. O mano jaučiai negali pernešti manęs per jūrą, aš… kodėl stojame?

Jaučių žingsniai aiškiai sulėtėjo.

— Chalise! — palankinui staiga trūktelėjus ir sustingus, pro užuolaidas šūktelėjo Agas. Dani pasirėmė ant alkūnės ir iškišo galvą. Jie buvo atsidūrę turgaus pakraštyje, kelią užstojo gausiai susigrūdę žmonės.

— Į ką jie ten žiūri?

Džogas prijojo arčiau.

— Į ugnies kerėtoją, chalise.

— Ir aš noriu jį pamatyti.

— Būtinai, chalise.

Dotrakis ištiesė ranką žemyn. Kai Dani jos įsitvėrė, jis kilstelėjo ją ant žirgo ir pasisodino priešais save. Iš ten ji galėjo žiūrėti per minios galvas. Ugnies kerėtojas ore sukūrė kopėčias — traškančias oranžines kopėčias iš sūkuriuojančių liepsnų, jos kilo nuo žemės, į nieką nesiremdamos, ir jau siekė aukštą pinučių stogą.

Dauguma žiūrovų, kaip ji spėjo pastebėti, buvo atvykėliai: Dani matė jūreivių iš prekybinių laivų, su vilkstinėmis atvykusių pirklių, dulkėtų vyrų iš raudonosios dykynės, klajojančių kareivių, amatininkų, vergų prekijų. Džogas viena ranka apglėbė ją per liemenį ir palinko arčiau.

— Pieno žmonės jo vengia. Chalise, ar matai tą merginą veltine kepure? Ten, už storulio šventiko? Ji tikriausiai…

— …kišenvagė, — atspėjo Dani. Ji juk ne kokia išpaikinta ledi, nesusigaudanti, kas vyksta aplinkui. Laisvųjų miestų gatvėse, keliaudama su broliu ir bėgdama nuo Grobiko samdinių peilio, kišenvagių ji matė ne vieną.

Burtininkas mojo rankomis, kiekvienu mostu stumdamas liepsnas vis aukščiau. Žiūrovai, atlošę galvas, tiesė kaklus aukštyn, o kišenvagiai smelkėsi į minią delnuose slėpdami mažytes geležtes. Viena ranka rodydami į tai, kas dedasi virš galvų, kita ranka palengvindavo turtingesniųjų pinigines.

Liepsnojančioms kopėčioms iškilus iki keturiasdešimties pėdų, kerėtojas stryktelėjo ir ėmė jomis kopti, kabindamasis rankomis vikriai tartum beždžionė. Kiekviena jo paliesta pakopa ištirpdavo palikdama vos regimą sidabrinį dūmelį. Kai jis atsidūrė viršuje, kopėčių nebeliko, išnyko ir jis pats.

— Gražiai apdūmė akis, — su nuostaba tarė Džogas.

— Nieko neapdūmė, — greta atsiliepė moteris bendrąja kalba.

Dani minioje Kveitės anksčiau nepastebėjo, tačiau ši dabar stovėjo priešais, žybčiodama drėgnomis akimis už rūsčios raudonu laku dengtos kaukės.

— Kodėl taip sakote, miledi?

— Prieš pusę metų tas vyras vos pajėgdavo pažadinti ugnį drakono stikle. Šiek tiek mokėjo elgtis su paraku ir laukine ugnimi, to užtekdavo miniai pakerėti, kad jo kišenvagiai atliktų savo darbą. Jis vaikščiodavo per karštas žarijas, ore paskleisdavo degančių rožių žiedus, tačiau apie lipimą liepsnojančiomis kopėčiomis tegalėjo svajoti taip, kaip varganas žvejas galėtų tikėtis savo tinklais pagauti krakeną.

Dani šiek tiek sutrikusi pažvelgė ten, kur ką tik iškilusios stovėjo kopėčios. Dabar išsisklaidė net ir dūmai, minia jau pradėjo skirstytis, žmonės ėmė galvoti apie savo reikalus. Po akimirkos ne vienas pastebės, kad jo piniginė labai plokščia ir ištuštėjusi.

— O dabar?

— Dabar jo galios auga, chalise. Ir priežastis esi tu.

— Aš? — Dani nusijuokė. — Kaip šitaip galėtų būti?

Moteris žengė arčiau ir dviem pirštais palietė Dani riešą.

— Esi Drakonų Motina, ar ne tiesa?

— Taip, ji — Drakonų Motina, ir jokių šešėlių išperos tenedrįsta jos liesti, — rimbo rankena Džogas nustūmė Kveitės pirštus šalin.

Moteris per žingsnį atsitraukė.

— Daneiris Targarien, privalai kuo greičiau išvykti iš šito miesto, kitaip tau apskritai nebus leista jį palikti.

Dani riešas dar tvinksėjo ten, kur Kveitė buvo jį palietusi.

— Kur patartum man keliauti?

— Jei nori atsidurti šiaurėje, turi traukti į pietus. Kad pasiektum vakarus, privalai eiti į rytus. Norėdama žengti pirmyn, turi gręžtis atgal, o paliesti šviesą galėtum tik perėjusi šešėlį.

Ašajus, pagalvojo Dani. Ji siūlo man keliauti į Ašajų.

— Ar Ašajuje gausiu kariuomenės? — panoro sužinoti ji. — Ar ten man duos aukso? Ir laivų? Kas yra Ašajuje, ko negalėčiau rasti Kvarte?

— Tiesa, — atsakė po kauke besislepianti moteris. Ji nusilenkė ir prapuolė minioje.

Racharas pro savo juodus, žemai nukarusius ūsus paniekinamai prunkštelėjo.

— Chalise, verčiau žmogui ryti skorpionus, negu kliautis šešėlių išperomis, kurie slepia veidus nuo saulės šviesos. Tai visiems žinoma.

— Visiems žinoma, — pritarė Agas.

Ksaras Ksoanas Daksas visą tą pokalbį stebėjo nesikeldamas nuo pagalvių. Dani įlipus atgal į neštuvus ir įsitaisius greta, jis tarė:

— Tavo laukiniai nė patys nenutuokia, kaip išmintingai šneka. Tos tiesos, kurias puoselėja ašajai, kažin ar išspaus tau šypseną.

Paskui įdavė jai dar vieną taurę vyno ir visą kelią iki rūmų pliauškė apie meilę, aistrą ir kitokius niekus.

Atsikvėpusi savo kambarių tyloje, Dani nusimetė gražiuosius apdarus ir apsivilko plačiai krintančią purpurinio šilko suknelę. Jos drakonai buvo išalkę, tad ji sukapojo į smulkius gabalėlius gyvatę ir pasvilino virš indo su žarijomis. Jie auga, suvokė žiūrėdama, kaip drakonai stveria apanglėjusią mėsą ir pešasi jos nepasidalindami. Tikriausiai sveria dvigubai daugiau negu išjojant iš Vais Toloro. Bet dar daug metų prabėgs, kol išaugs ir sustiprės tiek, kad galėtų eiti į karą. Be to, juos reikia mokyti, kitaip jie mano karalystę pavers dykyne. Nors buvo tikro Targarienų kraujo, Dani visiškai neįsivaizdavo, kaip dera mokyti drakonus.

Saulei leidžiantis, ją aplankė seras Džora Mormontas.

— Grynakraujai atmetė jūsų prašymą?

— Kaip jūs ir spėjote. Ateikite arčiau, sėskitės, man reikia jūsų patarimo.

Dani vos ne jėga pasodino jį ant pagalvių šalia savęs. Džiki atnešė jiems dubenį su violetinėmis alyvuogėmis ir vyne mirkytais svogūnais.

— Chalise, šiame mieste pagalbos nesulauksi, — paėmęs svogūną, seras Džora suspaudė jį nykščiu ir smiliumi. — Kasdien tuo įsitikinu vis tvirčiau. Grynakraujų žvilgsniai nesiekia toliau Kvarto sienų, o Ksaras…

— Jis vėl prašė, kad tekėčiau už jo.

— Taip, ir žinau kodėl.

Kai riteris susiraukdavo, jo vešlūs juodi antakiai virš giliai įsodintų akių susijungdavo į vieną tankų ruožą.

— Jis svajoja apie mane ir dieną, ir naktį, — nusijuokė Dani.

— Prašau man atleisti, karaliene, bet jis svajoja apie jūsų drakonus.

— Ksaras tikina, kad Kvarte susituokus vyrui ir moteriai, kiekvieno nuosavybė lieka atskira. O drakonai — mano.

Dani šypsojosi žiūrėdama, kaip Drogonas, sumanęs užsiropšti pas ją ant minkštasuolio, pasišokčiodamas ir plasnodamas sparnais lekia per marmurines grindis.

— Šiaip jis sako tiesą, bet nutyli vieną smulkmeną. Kvartiečiai, karaliene, turi įdomų vestuvių paprotį. Santuokos dieną žmona gali paprašyti vyro kokios dovanos kaip meilės ženklo. Nesvarbu, kokio šios žemės stebuklo ji pageidautų, vyras privalo jai šitai duoti. Kita vertus, ir pats gali prašyti tokio pat ženklo. Galima pageidauti tik vieno daikto, tačiau tai, ko prašoma, duoti privalu.

— Vieno daikto, — pakartojo ji. — Ir privaloma duoti?

— Turėdamas vieną drakoną, Ksaras Ksoanas Daksas taptų šito miesto valdovu, tuo tarpu vienas laivas mums pagelbėtų labai jau menkai.

Dani kramsnojo svogūną ir liūdnai mąstė, kokie nepatikimi ir apgaulingi yra žmonės.

— Grįždami iš Tūkstančio Sostų salės, keliavome per turgų, — tarė ji serui Džorai. — Ten mačiau Kveitę.

Ji papasakojo apie ugnies kerėtoją bei liepsnų kopėčias ir ką ta moteris su raudona kauke jai sakė.

— Tiesą sakant, džiaugčiausi, jei išvyktume iš šito miesto, — jai baigus atsiliepė riteris. — Bet ne į Ašajų.

— Tuomet kur?

— Į rytus.

— Net ir čia nuo mano karalystės mane skiria pusė pasaulio. Jei keliausiu dar toliau į rytus, gal niekada neberasiu kelio atgal į Vesterosą.

— Jeigu keliausite į vakarus, jūsų gyvybei kils pavojus.

— Targarienų giminė laisvuosiuose miestuose turi draugų, — priminė Dani. — Jie ištikimesni už Ksarą ar Grynakraujus.

— Ar tik ne apie Ilyrijų Mopatį kalbate? Jei kas pasiūlys užtektinai aukso, Ilyrijus parduos jus net greičiau negu kokią vergę.

— Abu su broliu pusę metų svečiavomės Ilyrijaus rūmuose. Jei būtų ketinęs parduoti, tai galėjo tada nesunkiai padaryti.

— Štai jis ir pardavė, — tarė seras Džora. — Chalui Drogui.

Dani iškaito. Riteris sakė tiesą, tačiau jo aštrūs žodžiai ją užgavo.

— Ilyrijus saugojo mus nuo Grobiko peilio, jis tikėjo mano brolio siekiais.

— Ilyrijus tiki tik Ilyrijaus siekiais. Apsirijėliai dažniausiai būna godūs, o magistrai — sukti. Ilyrijus Mopatis toks ir yra. Ką iš tiesų apie jį žinote?

— Žinau, kad jis davė man drakono kiaušinius.

— Jei tik būtų numanęs, kad iš jų kas nors išsiris, — prunkštelėjo Džora, — būtų pats ant jų tupėjęs.

Nors ir nepatenkinta, Dani neištvėrė nenusišypsojusi.

— Ak, sere, dėl to nė truputėlio neabejoju. Ilyrijų pažįstu geriau, negu jūs manote. Kai iš jo rūmų Pentose žengiau į vestuves su mano saule ir žvaigžde, buvau dar vaikas, bet turėjau ir akis, ir ausis. O dabar jau seniai išaugau iš vaikiško amžiaus.

— Net jeigu Ilyrijus iš tikrųjų būtų draugas, kaip manote jį esant, — užsispyręs tvirtino riteris, — jis nėra toks galingas, kad pats vienas pasodintų jus į sostą. Dėl to nepasodino ir jūsų brolio.

— Jis turtingas, — atšovė Dani. — Galbūt jo turtai menkesni už Ksaro, tačiau jų pakaks pasamdyti ir laivams, kurių man reikia, ir žmonėms.

— Samdiniai visada praverčia, — sutiko seras Džora, — bet savo tėvo sosto neatkovosite surinkusi laisvųjų miestų sąšlavas. Niekas taip greitai nesuvienija suskilusio krašto, kaip jo žemėn įžengusi įsibrovėlių kariauna.

— Aš — teisėta jų karalienė, — užginčijo Dani.

— Jūs — nepažįstamoji, susirengusi išsilaipinti jų pakrantėje su kariuomene, kurioje vien svetimšaliai, net nekalbantys bendrąja kalba. Vesteroso lordai jūsų nepažįsta ir visiškai pagrįstai bijo ir nepasitiki. Prieš leisdamasi į jūrą privalote patraukti juos savo pusėn. Bent jau keletą jų.

— Kaipgi man tai padaryti, jeigu paklausysiu jūsų patarimo ir keliausiu į rytus?

Jis suvalgė alyvuogę ir išspjovė kauliuką į delną.

— Nežinau, jūsų malonybe, — prisipažino Mormontas, — bet tikrai žinau, kad kuo ilgiau gaištate toje pačioje vietoje, tuo lengviau jūsų priešams jus rasti. Targarienų vardas juos vis dar gąsdina, juk pasiuntė žudiką sužinoję, kad laukiatės. Ko gi jie imsis išgirdę apie jūsų drakonus?

Drogonas gulėjo susisukęs po jos ranka, karštas tarsi akmuo, kurį ištisą dieną kepino saulė. Reigalas ir Viseirionas pešėsi dėl mėsos kąsnio, plakdami vienas kitą sparnais ir iš šnervių leisdami dūmus. Mano nirtulingieji vaikai, pagalvojo ji. Privalau juos apsaugoti.

— Kometa ne šiaip sau atvedė mane į Kvartą. Vyliausi čia rasti sau kariuomenę, bet, regis, tos viltys liks neįgyvendintos. Tai ir klausiu savęs — kas belieka? — Man baisu, suvokė ji, bet privalau būti narsi. — Kai išauš rytojus, turite nueiti pas Pijatą Prėjų.