Karalių kova

Tirionas

Priklaupęs ant vieno kelio, sustingęs lyg akmeninis, Tirionas Lanisteris žvelgė nuo sienos danties žemyn. Už Purvo vartų, už dykvietės, kur anksčiau buvo žuvų turgus ir laivų statyklos, regis, degė net pati upė. Liepsnojo pusė Stanio laivyno, kaip ir beveik visos Džofrio pajėgos. Laukinės ugnies paliesti, didingi laivai virsdavo laidotuvių laužais, žmonės — gyvais deglais. Ore tvyrojo tiršti dūmai, į visas puses švilpė strėlės, aidėjo klyksmai.

Šiek tiek žemiau pasroviui ir aukštakilmiai kapitonai, ir paprasti kareiviai matė, kaip Juodųjų Vandenų plukdoma kaitri žalioji mirtis sūkuriuoja vis arčiau jų plaustų ir karakų. Myro galeros, mėgindamos išsisukti, ilgais baltais irklais švytravo tarsi išprotėję šimtakojai, bet visos pastangos buvo veltui. Tie šimtakojai neturėjo kur sprukti.

Apačioje, po miesto sienomis, ten, kur neseniai krito statinės su derva, raitėsi didžiuliai liepsnos liežuviai, tačiau, palyginti su laukine ugnimi, tai tebuvo žvakelės gaisro apimtame name, jų plevenančias raudonas ir oranžines vėliavas beviltiškai stelbė smaragdinė, viską savo kelyje naikinanti audra. Žemi debesys slinko nusidažę upės spalvomis, tad danguje mainėsi vis kitokie, baugiai gražūs žalumos gaisai. Siaubingas grožis. Tarsi drakonų ugnis. Tirionas pagalvojo, kad gal, skrisdamas virš savojo Ugnies Lauko, panašiai jautėsi ir Eigonas Užkariautojas.

Karštas, tarsi tiesiai iš krosnies pakuros, vėjas taršė jo tamsiai raudoną apsiaustą, svilino niekuo nepridengtą veidą, bet Tirionas žiūrėjo lyg užkerėtas. Tarsi iš tolo girdėjo ant pastolių džiūgaujant auksinius apsiaustus, bet pats jiems pritarti nedrįso. Tai buvo dar tik pusė pergalės. Tiek tikrai nepakaks.

Jo akyse alkanos liepsnos apsiautė dar vieną geldą, kiek telpa prikimštą apgaulingųjų karaliaus Eirio vaisių. Upėje aukštyn šovė smaragdinės ugnies fontanas; blyksnis buvo toks ryškus, kad Tirionui teko prisidengti akis. Trisdešimties ar keturiasdešimties pėdų aukščio liepsnų sūkuriai šnypšdami ir traškėdami raitėsi virš vandens. Kelias akimirkas jie užgožė šauksmus. Šimtai srovėje besikapanojančių žmonių skendo ar degė.

Stani, ar girdi, kaip jie klykia? Ar matai, kaip jie dega? Tai ir tavo nuopelnas, ne tik mano. Kažkur toje kunkuliuojančioje žmonių jūroje, neabejojo Tirionas, pietinėje Juodųjų Vandenų pusėje Stanis taip pat stebi, kas vyksta. Jis niekada nesiveržė į mūšį taip, kaip jo brolis Robertas. Stengėsi vadovauti iš užnugario, arčiau prie atsargoje paliktų pulkų, panašiai, kaip mėgo elgtis lordas Taivinas Lanisteris. Tikriausiai jis dabar sėdėjo ant žirgo, tviskėdamas šarvais, su karūna ant galvos. Ta karūna, pasakojo Veiris, iš raudonojo aukso, su liepsnų pavidalo danteliais.

— Mano laivai, — lūžtančiu balsu suriko Džofris nuo sienos, kur susigūžęs slėpėsi su savo sargybiniais. Jo kovinį šalmą puošė karaliui derantis aukso vainikas. — Mano „Karaliaus uostininkas“ dega. Ir „Karalienė Sersėja“, ir „Atsidavęs tarnas“. Žiūrėk, ana ir „Jūros gėlė“, — jis dūrė savo naujuoju kalaviju ten, kur žalios liepsnos laižė auksinius „Jūros gėlės“ šonus ir šliaužė jos irklais aukštyn. Kapitonas pasuko laivą prieš srovę, bet laukinės ugnies išvengti vis tiek nespėjo.

Tirionas puikiai žinojo, kad tas laivas pasmerktas. Kitos išeities nebuvo. Jeigu nebūtume išplaukę jų pasitikti, Stanis būtų įtaręs, kad čia spąstai. Strėlę ar ietį galima paleisti nusitaikius, net akmenį iš svaidyklės, tačiau laukinės ugnies nesuvaldysi. Ištrūkusi į laisvę ji nebepaklūsta paprastų žmonių valiai.

— Šito išvengti negalėjome, — tarė jis sūnėnui. — Išsaugoti mūsų laivyną, šiaip ar taip, nebuvo jokios vilties.

Su savo ūgiu Tirionas nuo sienos nieko nematė, tad liepė užkelti jį aukščiau ant danties, bet net ir iš ten per liepsnas, dūmus ir mūšio sumaištį nepajėgė įžiūrėti, kas vyksta upėje žemiau pilies, tačiau buvo tai šimtus kartų įsivaizdavęs mintyse. Brono rimbas turėjo išjudinti jaučius, vos tik pirmasis Stanio laivas praplauks pro Raudonąją pilį; grandinė buvo neįtikėtinai sunki, gervės skriemuliai sukosi labai lėtai, ūždami ir girgždėdami. Plienas vandenyje turėjo sublyksėti tik praplaukus visam grobiko laivynui. Dumblu aplipusios grandys varvėdamos po vieną turėjo kilti iš upės, kol galų gale visa milžiniška grandinė išsitemps virš vandens. Karaliaus Stanio laivynas turėjo įplaukti į Juoduosius Vandenis ir ten pasilikti amžiams.

Vis dėlto kai kuriems laivams pavyko pasprukti. Upės tėkmė kartais būna nenuspėjama, tad laukinė ugnis plito ne taip tolygiai, kaip Tirionas tikėjosi. Visa pagrindinė vaga liepsnojo, bet nemažai Myro jūreivių prasiveržė į pietinį krantą, regis, be didesnių nuostolių. Dar bent aštuoni laivai sugebėjo pasiekti pakrantę pilies sienų papėdėje. Gal tvarkingai priplaukė, gal sudužo, bet koks gi skirtumas, vyrai iš jų išlipo į sausumą. Negana to, sproginėjant toms geldoms, nemažai laivų iš pirmųjų dviejų gretų pietiniame mūšio rikiuotės sparne atsidūrė gerokai aukščiau įsišėlusio pragaro. Staniui, galima manyti, liko gal trisdešimt ar keturiasdešimt galerų — kai jie atsigaus po patirto siaubo, tiek kuo puikiausiai užteks visai kariuomenei perplukdyti.

Žinoma, tai šiek tiek užtruks; net ir narsiausiems nusvirs rankos, kai jų akyse kokį tūkstantį ar daugiau draugų praris laukinė ugnis. Halinas pasakojo, esą kartais ta medžiaga dega taip karštai, kad žmogaus kūnas tirpsta lyg taukai. Ir vis dėlto…

Į savo vyrus Tirionas didesnių vilčių nedėjo. Jeigu mūšis klostysis sunkiai, jie palūš, tikrai palūš. Džeislinas Baivoteris ne kartą apie tai įspėjo, tad vienintelis kelias laimėti — pasirūpinti, kad šitas mūšis nuo pradžios iki pabaigos nekeltų jokių abejonių.

Po apanglėjusias pakrantės prieplaukų liekanas šmirinėjo tamsios figūros. Laikas surengti dar vieną išpuolį, pagalvojo Tirionas. Ką tik vargais negalais pasiekę krantą žmonės būna labiausiai pažeidžiami. Negalima duoti priešui laiko susitelkti šiauriniame krante ir pasiruošti kovai.

Jis nusiropštė nuo sienos danties.

— Pasakyk lordui Džeislinui, kad priešai išsilaipino pakrantėje, — tarė Tirionas vienam iš pasiuntinukų, kuriuos Baivoteris paskyrė būti šalia jo. Kitam pranešė: — Perduok serui Arneldui, kad jis puikiai darbuojasi, ir paprašyk pasukti Kekšes per trisdešimt laipsnių į vakarus.

Tokiu kampu svaidyklės sieks toliau, nors upę apšaudys gal kiek menkiau.

— Motina man žadėjo, kad Kekšės bus mano, — prabilo Džofris.

Tirionas suirzo pamatęs, kad karalius vėl stovi pakėlęs šalmo antveidį. Aišku, berniukas tiesiog kepė apkaustytas tuo plienu… tačiau Tirionui mažiausiai reikėjo, kad kokia atklydusi strėlė įsmigtų sūnėnui į akį. Jis stumtelėjo antveidį, šis barkštelėjęs nusmuko žemyn.

— Tegu būna nuleistas, jūsų malonybe. Mums visiems jūsų asmuo be galo brangus.

Ir pats nenorėtum susigadinti savo gražaus veidelio.

— Kekšės laukia jūsų.

Laikas dabar atrodė kuo tinkamiausias; laivai degė, toliau svaidyti į juos padegamuosius puodus buvo beprasmiška. Apačioje, aikštėje, Džofas laikė Elnio žmones, nuogus, surištus po kelis, su ragais, pritvirtintais prie galvų. Stojusius prieš Geležinio sosto teismą, Džofris pažadėjo išsiųsti juos pas Stanį. Žmogus sveria kur kas mažiau už akmenį ar degančios dervos statinę, tad ir nulėkti gali toliau. Kai kurie iš auksinių apsiaustų kirto lažybų, ar tie išdavikai nuskries per visą Juodųjų Vandenų vagą iki kito kranto.

— Bet paskubėkite, jūsų malonybe, — pridūrė Tirionas. — Svaidyklių netrukus vėl prireiks akmenims laidyti. Anksčiau ar vėliau užgęsta net ir laukinė ugnis.

Džofris laimingas nukūrė, paskui jį nuskubėjo seras Merinas, bet serą Osmundą Tirionas spėjo nutverti už riešo.

— Kad ir kaip klostytųsi įvykiai, saugokite jį ir neišleiskite iš tenai. Aišku?

— Kaip įsakysite, — draugiškai nusišypsojo seras Osmundas.

Tirionas jau anksčiau įspėjo Trentą ir Ketlbleką, kas jų laukia, jeigu karaliui nutiktų kas nors bloga. Be to, prie laiptų Džofrio laukė tuzinas prityrusių auksinių apsiaustų. Saugau tavo netikšą pavainikį kaip įmanydamas, Sersėja, su kartėliu pagalvojo jis. Žiūrėk, kad su Alajaja elgtumeis taip pat.

Vos tik Džofui nuėjus, laiptais atbėgo uždusęs pasiuntinys.

— Milorde, greičiau! — krito jis ant vieno kelio. — Jie išsilaipino turnyrų aikštėje, ten šimtai žmonių! Prie Karaliaus vartų jau gabena taraną.

Tirionas keiktelėjo ir nukrypavo prie laiptų. Apačioje su pabalnotais arkliais laukė Podrikas Peinas. Visi trys su Podu ir seru Mendonu Muru nušuoliavo Upės gatve. Langinėmis užsidangstę namai skendėjo žalsvuose šešėliuose, gatvėse nebuvo nė gyvos dvasios. Tirionas jau anksčiau įsakė, kad jos būtų tuščios ir niekas netrukdytų gynėjams kuo greičiau pereiti nuo vienų vartų prie kitų. Vis dėlto, atsidūręs prie Karaliaus vartų, jis išgirdo griausmingus dūžius — tai reiškė, kad taranas jau čia. Didžiulių vyrių girgždesiai skambėjo tarsi priešmirtinės milžino dejonės. Aikštėje priešais vartus visur buvo pilna sužeistųjų, tačiau Tirionas pamatė ir ilgą eilę pririštų žirgų, tarp jų nemažai sveikų, ir daug samdinių bei auksinių apsiaustų — jie galėjo sudaryti gana pajėgų būrį.

— Stot į gretą! — riktelėjo jis šokdamas nuo arklio. Vartai sudrebėjo nuo dar vieno smūgio. — Kas čia vadas? Tučtuojau renkite išpuolį.

— Ne.

Palei sieną tvyrančioje prieblandoje krustelėjęs šešėlis virto aukštu vyru su tamsiai pilkais šarvais. Sandoras Kligeinas abiem rankomis nusitraukė šalmą ir šveitė žemėn. Jo plienas buvo aprūkęs ir sulankstytas, nasrus šiepianti šuns galva netekusi ausies. Pačiam Skalikui iš gilios žaizdos virš akies per pusę veido, per senus nudegimų randus, pliaupė kraujas.

— Taip, — pareiškė Tirionas.

— Teprasmenga viskas. Ir tu taip pat, — sunkiai alsuodamas atrėžė Kligeinas.

— Jau buvome išėję, — įsikišo šalia stovintis samdinys. — Triskart. Pusė mūsiškių žuvę arba sužeisti. Visur aplinkui sproginėja laukinė ugnis, arkliai klykia kaip žmonės, o žmonės baubia kaip gyvuliai…

— Tai gal manei esąs pasamdytas kautis turnyruose? Tikriausiai turėčiau paduoti tau skanaus atšaldyto pienelio ir dubenėlį aviečių? Ne? Tada lipk ant savo suknisto arklio. Skalikai, ir tu taip pat.

Kligeino veidą užliejęs kraujas blizgėjo raudoniu, tik jo akys švietė baltai. Jis išsitraukė kalaviją.

Jis bijo, priblokštas suvokė Tirionas. Skalikas persigandęs.

— Jie atitempė prie vartų taraną, — mėgino paaiškinti jis, — juk visi girdite, kaip daužo, reikia juos išblaškyti…

— Atidaryk vartus. Kai jie puls vidun, apsupk ir nužudyk. — Skalikas įsmeigė kalaviją į žemę ir susvyravęs pasirėmė ant jo. — Praradau pusę savo vyrų. Ir arklių. Daugiau į tą ugnį neisiu.

Šalia Tiriono atsirado seras Mendonas Muras, nepriekaištingai dailus su savo baltais kaip sniegas šarvais.

— Tau įsako karaliaus ranka.

— Teprasmenga ta karaliaus ranka! — Ten, kur nesiekė lipnus džiūvantis kraujas, Skaliko veidas buvo baltas lyg kreida. — Duokite kas nors gerti. — Vienas auksinių apsiaustų padavė jam puodelį. Kligeinas gurkštelėjo ir, išspjovęs skystį, sviedė puodelį šalin. — Vanduo? Krušt jūsų vandenį. Vyno duokit!

Jis nebesilaiko ant kojų, suvokė Tirionas. Žaizda, ugnis… su juo baigta, privalau skirti ką nors kitą, tačiau ką? Serą Mendoną? Jis pažvelgė į kareivius ir suprato, kad šis netiks. Kligeino baimė visus prislėgė. Jeigu nebus tinkamo vedlio, atsisakys kautis ir jie, o seras Mendonas… taip, pavojingas žmogus, kaip sakė Džeimis, bet ne toks, paskui kurį eitų kiti.

Tolumoje nuaidėjo dar vienas baisus trenksmas. Tamsėjančiame danguje virš sienų švysčiojo žalios ir oranžinės šviesos gaisai. Kažin ar vartai ilgai atlaikys?

Tai beprotybė, šmėstelėjo jam mintis, bet verčiau beprotybė negu pralaimėjimas. Pralaimėjimas — tai gėda ir mirtis.

— Labai gerai. Išpuolin vesiu aš.

Jeigu manė šitaip sugėdinsiąs Skaliką ir įkvėpsiąs jam drąsos, tai jis klydo. Kligeinas tik nusijuokė:

— Tu?

Niekas nepatikėjo — Tirionas matė tai jų veiduose.

— Taip, aš. Sere Mendonai, nešite karaliaus vėliavą. Podai, mano šalmą.

Berniukas strimgalviais nulėkė vykdyti įsakymo. Skalikas tebestovėjo pasirėmęs ant kruvino kalavijo išdaužyta geležte ir žvelgė išplėtęs savo baltas akis. Seras Mendonas padėjo Tirionui vėl užsėsti ant žirgo.

— Rikiuokitės! — sušuko Tirionas.

Jo stambaus raudo eržilo galvą ir kaklą saugojo šarvai, ant strėnų plaikstėsi tamsiai raudonas šilkas, dengiantis žiedmarškinius. Aukštas balnas tviskėjo auksu. Podrikas padavė Tirionui šalmą ir sunkų ąžuolinį skydą, kurį puošė auksinė ranka raudoname lauke, ją supo daug mažų auksinių liūtų. Jis paleido žirgą ratu apžvelgdamas savo menkas pajėgas. Į jo įsakymą atsiliepė tik saujelė, ne daugiau kaip dvidešimt. Sėdėjo ant arklių žiūrėdami tokiomis pat išplėstomis akimis kaip Skalikas. Tirionas su panieka pažvelgė į anksčiau Skaliko vestus riterius ir samdinius.

— Apie mane sako — pusvyris! — šūktelėjo jis. — Tuomet kas gi jūs tokie?

Tokie žodžiai juos gerokai sugėdino. Riteris be šalmo užšoko ant arklio ir atjojęs stojo greta kitų. Atėjo ir pora samdinių. Paskui dar daugiau. Karaliaus vartai vėl sudrebėjo. Per trumpą valandėlę Tiriono būrys padvigubėjo. Jis juos užkabino. Jeigu aš kausiuosi, jie taip pat turės stoti į kovą, kitaip bus menkesni net už neūžaugq.

— Neišgirsite manęs šaukiant Džofrio vardą, — tarė jis jiems. — Nešauksiu ir už Kasterlių Uolą. Juk tai jūsų miestas, kurį nusiaubti ketina Stanis, tai jūsų vartus jis mėgina išversti. Tad paskui mane, ir nudėkime tą kalės išperą!

Tirionas išsitraukė kirvį, apsuko eržilą ir risčia nulėkė prie šoninių vartelių. Tikėjosi, kad jie seka iš paskos, bet atsigręžti nedrįso.