Karalių kova

Davosas

Juodųjų Vandenų įlanka neramiai šiaušėsi bangomis, visur aplinkui baltavo putotos jų kepurės. „Juodoji Beta“ plaukė su potvynio srautu, poškėdama ir pliauškėdama bure vos tik pasisukus vėjui. „Šmėkla“ ir „Ledi Marija“ laikėsi greta ne toliau kaip per dvidešimt jardų viena nuo kitos. Jo sūnūs mokėjo plaukti rikiuote. Davosas tuo didžiavosi.

Per visą jūrą, dejuodami storais gomuriniais balsais lyg kokie šiurpūs ropliai, aidėdami nuo vieno laivo prie kito, užbaubė kovos ragai.

— Suvynioti burę! — riktelėjo Davosas. — Nuleisti nuo stiebo! Irklininkai, į vietas!

Jo sūnus Matosas pakartojo komandas. „Juodosios Betos“ denyje kilo sujudimas — laivo įgula puolė prie savo darbų, stumdydama kareivius, kurie kažkodėl visada painiodavosi po kojomis, kad ir kur stovėtų. Seras Imris buvo įsakęs į upę įplaukti vien irklais, kad burės netaptų taikiniais ant Karaliaus Uosto sienų įrengtoms strėlių ir ugnies svaidyklėms.

Tolokai pietryčiuose Davosas įžiūrėjo „Siausmą“ — auksu tvykstelėjo nuleidžiamos jo burės su karūnuotu Barateonų elniu. Nuo šito laivo denio Stanis Barateonas prieš šešiolika metų vadovavo Drakono Uolos puolimui, tačiau šįkart jis nusprendė joti su kariuomene, patikėjęs „Siausmą“ ir visą laivyną žmonos broliui serui Imriui, kuris prie Vėtrų Gūžtos persimetė į jo pusę kartu su lordu Alisteriu ir visais kitais Florentais.

Davosas pažinojo „Siausmą“ ne prasčiau negu bet kurį savo laivą. Virš denio su trimis šimtais irklininkų stūksojo dar vienas denis, skirtas vien svaidyklėms, jo priekyje ir gale buvo įtaisytos galingos katapultos, pajėgios mėtyti statinaites su degančia derva. Itin grėsmingas laivas ir dar labai greitas, nors seras Imris jį nuo pirmagalio iki paskuigalio prigrūdo šarvuotų riterių ir kareivių, gerokai prarasdamas greičio.

Vėl suskardeno ragai, iš „Siausmo“ ataidėjo komandos. Davosui dilgtelėjo nesamus pirštų galiukus.

— Irklus į vandenį! — suriko jis. — Laikyti rikiuotę!

Sudundėjo vyresniojo irklininko būgnas, ir šimtas irklų paniro į vandenį. Būgno dundesys priminė lėtą didžiulės širdies plakimą, šimto vyrų sutartinai traukiami irklai panirdavo sulig kiekvienu dūžiu.

„Šmėklai“ ir „Ledi Marijai“ taip pat išdygo mediniai sparnai. Trys galeros, irklais kabindamos vandenį, plaukė vienodu greičiu.

— Lėta eiga! — įsakė Davosas.

Lordo Velariono sidabru tviskanti „Driftmarko garbė“ jau atsidūrė savo pozicijoje šalia „Šmėklos“, sparčiai artėjo ir „Kvatoklis“, bet „Ragana“ dar tik leido irklus į vandenį, o „Jūros žirgas“ tebesikrapštė su stiebu. Davosas atsigręžė atgal. Taip, toli pietuose, kaip visada smarkiai atsilikusi, plaukė „Kardžuvė“. Tas laivas turėjo du šimtus irklų, didesnio už jo smaigą ant nosies nebuvo visame laivyne, bet Davosui rimtų abejonių kėlė jo kapitonas.

Buvo girdėti, kaip vieni kitus drąsindami susišūkauja kareiviai iš skirtingų laivų. Nuo pat Vėtrų Gūžtos iš jų nebuvo beveik jokios naudos, tad jie, būdami tikri laimėsią, troško susikibti su priešu. Šiuo atžvilgiu jie galvojo taip pat, kaip ir viso jų laivyno vadas, lordas kapitonas seras Imris Florentas.

Prieš tris dienas, laivams išmetus inkarą Kelupės žiotyse, visus kapitonus jis susikvietė į „Siausmą“ ir išdėstė savo sumanymus. Davosui ir jo sūnums teko vieta antrojoje mūšio eilėje, beveik pačiame pavojingojo dešiniojo sparno pakraštyje.

— Garbinga vieta, — pareiškė Alardas, džiaugdamasis galimybe parodyti savo drąsą.

— Pražūtinga vieta, — pasakė tėvas. Sūnūs, net ir jaunasis Merikas, žvelgė į jį su gailesčiu. Svogūnų riteris visai subobėjo, tarsi girdėjo juos sakant, širdyje jis vis dar kontrabandininkas.

Na, tai tikrai netoli nuo tiesos, ir jis neketino dėl to ginčytis. Sivortas skambėjo tarsi lordo vardas, bet sieloje jis tebebuvo Davosas iš Blusyno, grįžtantis namo į savąjį miestą ant trijų kalvų. Apie laivus, bures ir krantus jis išmanė daugiau negu bet kas kitas visose Septyniose Karalystėse, ne kartą jam teko žūtbūtinai suremti su priešu kalavijus ant šlapio denio. Tačiau tokiame mūšyje jautėsi tarsi nekalta mergelė, sutrikusi ir apnikta baimės. Kontrabandininkai nekelia vėliavų ir nepučia ragų. Vos užuodę pavojų, jie kelia bures ir greičiau už vėją sprunka šalin.

Jei pats vadovautų laivynui, elgtųsi visiškai kitaip. Užuot veržęsis galvotrūkčiais, iš pradžių pasiųstų keletą eikliausių laivų aukštyn upe į žvalgybą, pažiūrėti, kas ten laukia. Kai šitai pasiūlė serui Imriui, lordas kapitonas mandagiai jam padėkojo, bet jo žvilgsnis bylojo ką kita. Iš kur čia tas žemakilmis bailys? — klausė jo akys. Gal čia tas, riterystę pirkęs už svogūną?

Turėdamas už jaunąjį karalių keturiskart daugiau laivų, seras Imris nematė reikalo elgtis atsargiai ar griebtis apgaulingų veiksmų. Savo laivyną jis surikiavo dešimčia eilių, kiekvienoje po dvidešimt laivų. Pirmosios dvi turėjo, verždamosi upe aukštyn, pulti ir sunaikinti menką Džofrio laivyną — „berniuko žaisliukus“, kaip jį, smagiai kvatojant aukštakilmiams kapitonams, pavadino seras Imris. Iš paskos sekantys laivai rengėsi pirma išsodinti į krantą ties miesto sienomis lankininkų ir ietininkų pulkus ir tik tada stoti į mūšį upėje. Mažesni ir lėtesni užnugaryje plaukiantys laivai iš pietinio kranto kels pagrindinę Stanio kariuomenę, juos pridengs Saladoras Sanas ir jo lysiečiai; jei kartais Lanisteriai kur nors pakrantėse turėtų paslėpę daugiau laivų, jie bus pasiruošę smogti jiems į nugarą.

Tiesą sakant, seras Imris turėjo priežasčių skubėti. Kelionėje nuo Vėtrų Gūžtos laivyną gerokai pataršė vėjai. Vos išplaukus du kogus pasiglemžė Laivadūžių įlankos uolos — tikrai nekokia pradžia. Viena Myro galera paskendo Tarto sąsiauryje, o įplaukiant į Ryklę, užklupo audra ir laivyną išblaškė po visą Siaurąją jūrą. Galų gale visi, išskyrus dvylika laivų, susirinko ramesniuose vandenyse Masio kyšulio užuovėjoje, bet laiko buvo sugaišta daug.

Stanis turėjo būti pasiekęs upę jau senokai. Karališkasis kelias nuo Vėtrų Gūžtos vedė tiesiai į Karaliaus Uostą ir buvo kur kas trumpesnis negu plaukiant jūra, o jo kariuomenę sudarė beveik vien raitija — kone dvidešimt tūkstančių riterių, lengvai ginkluotų raitų karių ir laisvųjų raitelių, visas vargšo Renlio palikimas. Keliavo jie greitai, bet gilioje Juodųjų Vandenų vagoje ir prie aukštų akmeninių miesto sienų šarvuoti žirgai ir dvylikos pėdų ietys būtų nedaug pajėgę nuveikti. Pietiniame krante Stanis su savo lordais įrengė stovyklą ir tikriausiai putojo nekantraudamas ir stebėdamasis, kur dingo seras Imris su visu laivynu.

Prieš porą dienų prie Merlingo uolos jiems pasitaikė pustuzinis žvejų valčių. Pamatę karo laivus, žvejai puolė bėgti, bet buvo greitai po vieną sugaudyti.

— Mažas šaukštelis pergalės labai tinka skrandžiui prieš mūšį nuraminti, — džiugiai pareiškė seras Imris. — Vyrams kils noras sriūbtelti jos daugiau.

Tačiau Davosui labiau rūpėjo, ką sučiuptieji žino apie Karaliaus Uosto gynybą. Neūžauga skubiai rentė lyg kokią užtvarą upės žiotyse, nors žvejai nesutarė, ar tas statinys jau baigtas, ar dar ne. Pats sau Davosas pagalvojo, kad geriau jau būtų baigtas. Jeigu upė pasirodytų užtverta, serui Imriui neliktų nieko kita, tik stabtelti ir pamąstyti.

Jūra buvo pilna garsų: aidėjo riksmai, komandos, baubė kovos ragai, trimitai, dundėjo būgnai, kildami ir leisdamiesi pliauškėjo tūkstančiai irklų.

— Laikyk rikiuotę! — šūktelėjo Davosas. Vėjo gūsis timptelėjo jo padėvėtą žalią apsiaustą. Kietintos odos švarkas ir prie kojų gulintis šalmas plokščiu viršugalviu — tiek jis teturėjo šarvų. Davoso galva, sunkus plienas jūroje galėjo ir apsaugoti žmogui gyvybę, ir lygiai taip pat lengvai ją atimti. Seras Imris ir kiti aukštakilmiai kapitonai manė kitaip; vaikščiodami po savo laivus jie tviskėjo iš tolo.

„Ragana“ ir „Jūros žirgas“ jau užėmė savo vietas rikiuotėje, už jų plaukė lordo Seltigaro „Raudonosios žnyplės“. Į dešinę nuo Alardo „Ledi Marijos“ laikėsi trys galeros, Stanio atimtos iš nelaimingojo lordo Sanglaso — „Tikėjimas“, „Malda“ ir „Dievobaimingumas“. Visų jų deniuose knibždėjo lankininkų. Nevikriai krypuodama per stiprėjančias bangas, varydamasi ir irklais, ir burėmis, artėjo net ir „Kardžuvė“. Tiek irklų turintis laivas privalėtų plaukti kur kas greičiau, priekaištingai svarstė Davosas. Tai vis dėl to tarano ant jo nosies, jis per didelis, laivui stinga pusiausvyros.

Gūsingas vėjas pūtė iš pietų, bet plaukiant su irklais tai nebuvo svarbu. Jie atskries kartu su potvyniu, tačiau Lanisteriams padės upės tėkmė, o Juodieji Vandenys čia plūdo galingai ir sparčiai. Pirmąkart susidūrus pranašumą neišvengiamai turės priešas. Esame tikri kvailiai, kad puolame juos upėje, galvojo Davosas. Atviroje jūroje jų kovos rikiuotė apsuptų priešo laivyną iš abiejų sparnų, suvarytų į vidurį ir sunaikintų. Tuo tarpu upės vagoje sero Imrio laivų skaičius ir dydis reikš mažiau. Į vieną gretą surikiuoti įmanoma tik dvidešimt laivų, kitaip grės pavojus susikabinti irklais ir atsimušti vieniems į kitus.

Už karo laivų eilės, aukštai ant Eigono kalvos gelsvame danguje iškilusi dunksojo Raudonoji pilis. Kitapus upės pietinis krantas net juodavo nuo žmonių ir arklių. Išvydę artėjančius laivus, ten visi sujudo tarsi įpykusios skruzdėlės. Stanis tikriausiai neleido jiems dykinėti, liepė rišti plaustus, gaminti strėles, bet vis tiek šitaip laukti buvo sunku. Toje minioje variu blykstelėjo mažučiai trimitai, vos girdimai ataidėjo jų balsai, kuriuos tuoj pat užgožė tūkstančiai šauksmų. Davosas apkapotąja plaštaka sugniaužė maišelį, kuriame laikė pirštų kauliukus, ir tyliai pasimeldė prašydamas sėkmės.

Priešakinės eilės viduryje lingavo „Siausmas“, šalia iš abiejų pusių — „Lordas Stefonas“ ir „Jūros elnias“, kiekviename po du šimtus irklų. Vietas sparnuose užėmė šimtiniai — „Ledi Hara“, „Aukso žuvis“, „Linksmasis lordas“, „Jūros demonas“, „Garbės ragas“, „Driskė Džena“, „Trigubas trišakis“, „Šveitrusis kardas“, „Princesė Reinė“, „Šuns nosis“, „Skeptras“, „Ištikimasis“, „Raudonasis varnas“, „Karalienė Alisana“, „Katinas“, „Narsusis“ ir „Drakonų siaubas“. Ant kiekvieno paskuigalio raudonomis, geltonomis, oranžinėmis liepsnomis plaikstėsi deganti Šviesos Valdovo širdis. Paskui Davosą ir jo sūnus išsirikiavusi plaukė dar viena šimtinių greta, jiems vadovavo riteriai ir aukštakilmiai kapitonai, toliau sekė mažesnių, lėtesnių Myro laivų būrys, visi traukiantys ne daugiau kaip po aštuoniasdešimt irklų. Dar toliau — burlaiviai, karakai ir dideli lėtapėdžiai kogai, o pačiame gale — Saladoras Sanas su savo išdidžiąja „Valyriete“, didžiuliu aukštu trišimtiniu laivu, bei kitomis, dryžuotais šonais išsiskiriančiomis jo galeromis. Puošnusis Lyso didžiūnas nesidžiaugė gavęs vietą užnugaryje, tačiau buvo aišku, kad seras Imris juo nepasitiki lygiai kaip ir pats Stanis. Per daug skundų ir per daug kalbų apie auksą, kurį jam skolingi. Bet Davosui vis tiek buvo gaila. Saladoras — senas sumanus piratas, jo įgulų vyrai gimę plaukioti jūromis ir bebaimiai mūšyje. Dabar jie tik veltui gaišo laiką rikiuotės gale.

Aooooooo! Kviečiantis rago balsas nuo „Siausmo“ tiltelio per vandenį plakančius irklus nusirito bangų viršūnėmis. Seras Imris skelbė puolimą. Aooooooo, aooooooo!

„Kardžuvė“ pagaliau atsidūrė gretoje, nors tebelaikė iškėlusi burę.

— Greita eiga! — subaubė Davosas.

Būgnas sudundėjo greičiau, yriai paspartėjo, irklai vis pikčiau kirto vandenį, pliaukšt ūžt, pliaukšt ūžt, pliaukšt ūžt. Ant denio kareiviai beldė kalavijais į skydus, lankininkai tylėdami tempė lankus ir iš kybančių ant diržo strėlinių traukė pirmąsias strėles. Priešakinės gretos galeros užstojo vaizdą, tad Davosas žingsniavo po denį ieškodamas patogesnės vietos, iš kur galėtų matyti ką nors daugiau. Jokios užtvaros jis neįžiūrėjo. Upės žiotys atrodė atviros, lyg pasiruošusios visus juos praryti. Gal tik išskyrus…

Anais kontrabandininko laikais Davosas dažnai juokaudavo Karaliaus Uosto pakrantę pažįstąs geriau negu savo penkis pirštus, mat jam nereikia beveik visą gyvenimą paslapčiomis pro juos plaukioti. Žemi, stori, ką tik iš akmenų sukrauti bokštai, iškilę Juodųjų Vandenų žiotyse vienas prieš kitą, serui Imriui Florentui tikriausiai nereiškė nieko, bet Davosui jie buvo lyg du papildomi iš krumplių išdygę pirštai.

Dangstydamas akis nuo į vakarus jau krypstančios saulės, mėgino juos apžiūrėti atidžiau. Per maži, kad tilptų kokia įgula. Šiaurinio kranto bokštas buvo prisiglaudęs prie uolos, ant kurios viršaus grėsmingai dunksojo Raudonoji pilis. Jo dvynys pietiniame krante kilo tiesiai iš vandens. Iš pradžių pastatė, o paskui prakasė kanalą, tuoj pat susigaudė Davosas. Tokį bokštą paimti labai sunku, puolantiesiems tektų keltis vandeniu ar statyti tiltą. Apačioje tūnojo Stanio atsiųsti lankininkai, pasiryžę šaudyti, vos tik kas nors iškiš galvą virš sienų krašto, bet daugiau Stanis nieko nedarė.

Žemai, ten, kur tamsus vanduo sūkuriavo aplink to bokšto pamatus, kažkas blykstelėjo. Tai saulė atsispindėjo nuo plieno, ir Davosui Sivortui viskas pasidarė aišku. Užtvaros grandinė… tačiau upės jie mums neužtvėrė. Kodėl?

Tikriausiai būtų buvę galima įspėti ir šitą sumanymą, bet mąstyti Davosas nebeturėjo laiko. Nuo priešakinių laivų pasigirdo šūksmai, vėl nuaidėjo ragai: jų laukė priešas.

Pro švysčiojančius „Skeptro“ ir „Ištikimojo“ irklus Davosas pamatė siaurą galerų gretą, išsiskleidusią skersai upės. Saulė žybsėjo ant jų auksu dažytų šonų. Tuos laivus jis pažinojo ne prasčiau negu savąjį. Gabendamas kontrabandą visada jausdavosi ramiau, jei žinodavo, kokį laivą — greitą ar lėtą — žymi ties horizontu šmėstelėjusi burė, kas to laivo kapitonas — šlovės trokštantis jaunikaitis ar senyvas, tarnybą bebaigiantis karys.

Aooooooo! — šaukė karo ragai.

— Kovos eiga! — riktelėjo Davosas. Kairėje ir dešinėje pasigirdo tokios pat Alardo ir Deilo komandos. Būgnų ritmas tapo įnirtingas, irklai kilo ir leidosi, „Juodoji Beta“ puolė pirmyn. Grįžtelėjęs galvą į „Šmėklą“, pamatė Deilą, šis rankos mostu pasveikino jį. „Kardžuvė“ ir vėl ėmė atsilikti, siūbuodama ant bangų mažesniems laivams iš paskos. Šiaip rikiuotė buvo tiesi tarsi iš skydų suremta siena.

Iš tolo atrodžiusi tokia siaura, upė dabar buvo išsiliejusi plačiai lyg jūra, tačiau ir miestas ant kranto regėjos milžiniškas. Virš jo prieigų iškilusi Raudonoji pilis rūsčiai žvelgė nuo Eigono kalvos. Galingais bokštais, storomis raudonomis sienomis su baugiais geležimi kaustytais dantimis viršuje ji priminė nuožmų žvėrį, tupintį virš upės ir namų. Stačias, neprieinamas uolas, į kurias rėmėsi tos sienos, kur ne kur margino kerpių lopai ar susiraitę dygliuoti medžiai. Norėdami pasiekti uostą ir miestą šalia jo, laivai turėjo praplaukti palei tų uolų papėdę.

Pirmoji greta jau buvo upėje, tačiau priešo galeros traukėsi atbulos. Nori mus įvilioti giliau. Kad susigrūstume, negautume erdvės, negalėtume apsupti jų iš šonų… ir dar ta grandinė už nugaros. Žingsniuodamas po denį, Davosas vis tiesė kaklą — mėgino geriau apžiūrėti Džofrio laivyną. Matė tuos „berniuko žaisliukus“ — didingą „Dievų malonę“, seną ir lėtą „Princą Eimoną“, „Šilko damą“ ir jos seserį „Begėdę“, „Tyrų vėją“, „Karaliaus uostininką“, „Baltąjį elnią“, „Ietį“, „Jūros gėlę“. O kurgi „Liūto žvaigždė“? Kur gražioji „Ledi Liana“, karaliaus Roberto pavadinta garbei merginos, kurią jis mylėjo ir kurios neteko? Ir kur „Karaliaus Roberto kūjis“? Ši buvo didžiausia karališkojo laivyno galera, vienintelis mažojo karaliaus turimas karo laivas, pajėgus stoti į kovą su „Siausmu“. Jis tikrai turėjo tapti gynybos šerdimi.

Nuojauta Davosui kuždėjo, kad čia spąstai, tačiau niekur nebuvo matyti jokių iš užnugario artėjančių priešų, tik didžiulis Stanio Barateono laivynas, tvarkingomis gretomis nusitęsęs per jūrą iki pat horizonto. Gal pakels grandinę ir perkirs mus pusiau? Tačiau jis nesuprato, kokia būtų prasmė taip daryti. Įlankoje likę laivai vis tiek galės išlaipinti kareivius į šiaurę nuo miesto; persikėlimas užtruks ilgiau, bet bus saugesnis.

Iš pilies purptelėjo tarsi paukščių būrys, gal dvidešimt ar trisdešimt mirgančių oranžinių žiburėlių — puodų su degančia derva. Jie aukštu lanku kilo virš upės, vilkdami paskui save ugnies uodegas. Dauguma prasmego bangose, bet keli vis dėlto pataikė į pirmosios gretos galeras ir sudužę ištiško liepsnomis. Ant „Karalienės Alisanos“ denio jau lakstė vyrai, arčiausiai kranto plaukiančiame „Drakonų siaube“ iš trijų vietų rūko dūmai. Tuo metu sužybsėjo antrasis spiečius, kartu iš bokštų, kur tūnojo įsitaisę šauliai, sušnypštė strėlės. Vienas „Katino“ kareivis nusirito per denio kraštą, atsitrenkė į irklus ir paskendo. Pirmasis žuvęs šiandien, šmėstelėjo Davosui, bet tikrai ne paskutinis.

Virš Raudonosios pilies sienų plevėsavo jaunojo karaliaus vėliavos — karūnuotas, aukso apsuptas Barateonų elnias ir Lanisterių liūtas savo tamsiai raudoname lauke. Vėl atskriejo puodai su derva. Iš ugnies apimto „Narsiojo“ pasigirdo klyksmai. Irklininkai sėdėjo žemiau, nuo atlekiančių liepsnų juos saugojo denis, tačiau viršuje susitelkę kareiviai neturėjo kur slėptis. Kaip Davosas ir baiminosi, didžiausias smūgis kliuvo visam dešiniajam sparnui. Netrukus ateis mūsų eilė, nerimaudamas priminė pats sau. „Juodąją Betą“, šeštą nuo šiaurinio kranto, degantys puodai turėjo pasiekti nesunkiai. Dešiniau nuo jos plaukė tik Alardo „Ledi Marija“, nerangioji „Kardžuvė“, dabar jau taip atsilikusi, kad beveik įsiterpusi į trečiąją gretą, ir „Tikėjimas“, „Malda“ bei „Dievobaimingumas“. Šiems trims, atsidūrus pažeidžiamiausioje vietoje, dievo malonės ir gelbėjančios rankos iš tiesų reikėjo kuo daugiau.

Antrajai gretai plaukiant pro bokštus dvynius, Davosas žvilgtelėjo į juos įdėmiau. Pamatė tris grandis — dalį milžiniškos grandinės, vingiuojančios pro mažą, žmogaus galvos dydžio skylę ir dingstančios vandenyje. Abu bokštai turėjo po vienerias duris, įtaisytas bent dvidešimties pėdų aukštyje. Nuo šiaurinio bokšto viršaus šauliai laidė strėles į „Maldą“ ir „Dievobaimingumą“. Šio lankininkai atsakė tuo pačiu, vienas vyras suvaitojo strėlės pakirstas.

— Sere kapitone, — jam prie šono išdygo sūnus Matosas, — jūsų šalmas.

Suėmęs abiem rankomis, Davosas užsivožė šalmą ant galvos. Tas šalmas buvo be antveidžio, nes Davosas negalėjo pakęsti, kad kas nors kliudytų jam žvalgytis.

Tuo metu aplinkui pasipylė degančių puodų kruša. Vienas pataikė ant „Ledi Marijos“ denio, tačiau Alardo įgula greitai užplakė ugnį. Kairėje iš „Driftmarko garbės“ nuaidėjo karo ragas. Irklai su kiekvienu yriu aukštyn bloškė debesis purslų. Vos per porą pėdų nuo Matoso į denio lentas susmigo ir garsiai virpėdama liko styroti jardo ilgumo svaidyklės strėlė. Priešakyje pirmoji greta jau atsidūrė per šūvio atstumą nuo priešo. Tarp laivų būriais skraidė strėlės, šnypšdamos lyg kirsti besirengiančios gyvatės.

Pietiniame upės krante vyrai į vandenį vilko paskubom surištus plaustus, po šimtais plevėsuojančių vėliavų rikiavosi pulkai. Kur tik pažvelgsi, visur švysčiojo liepsnojančios širdys, mažučių juodų, ugnies liežuvių įkalintų elnių iš taip toli įžiūrėti nebuvo įmanoma. Verčiau keltume karūnuotąjį elnią, pagalvojo Davosas. Elnias buvo Roberto ženklas, miestas apsidžiaugtų jį išvydęs. Šita svetimšalių vėliava tik nuteiks žmones prieš mus.

Vos pažvelgęs į tą liepsnojančią širdį, jis iškart prisimindavo šešėlį, Melisandros pagimdytą urvo juodumoje po Vėtrų Gūžta. Na, į šį mūšį bent jau stojame šviesoje, su garbingais ginklais rankose, tarė sau Davosas. Raudonosios moters ir jos tamsiųjų vaikų čia nebus. Stanis išsiuntė ją namo kartu su mergvaikiu sūnėnu Edriku Stormu. Jo lordai ir kapitonai užsispyrę tvirtino, kad moteriai mūšio lauke — ne vieta. Kitaip kalbėti mėgino tik karalienės žmonės, nors irgi tik pusbalsiu. Karalius vis tiek buvo pasiryžęs nepaisyti didžiūnų, tačiau lordas Braisas Karonas pareiškė:

— Jūsų malonybe, jeigu šita kerėtoja liks su mumis, žmonės vėliau tvirtins, kad tai jos pergalė, o ne jūsų. Sakys, kad karūną gavote pasinaudojęs jos burtais.

Tai ir nusvėrė. Pats Davosas, kol vyko tie ginčai, laikė liežuvį už dantų, bet, tiesą sakant, žvelgdamas į tolstančią Melisandros nugarą nė kiek neliūdėjo. Jis nenorėjo turėti nieko bendra nei su ja, nei su jos dievu.

Dešinėje pusėje „Dievobaimingumas“ suko į krantą ruošdamas lieptą išsilaipinimui. Lankininkai šokinėjo į seklumą, kuo aukščiau virš galvų iškėlę lankus, kad nesušlaptų templės. Paskui šlepsėdami per vandenį bėgo į siaurą sausumos ruožą po stačiomis uolomis. Iš viršaus ant jų krito akmenys, strėlės, ietys, tačiau nuo sienų juos mėtyti teko labai stačiu kampu, ir žalos buvo nedaug.

„Malda“ sustojo keliolika jardų toliau, „Tikėjimas“ taip pat jau įžambiai yrėsi į sausumą, kai pakrante atšuoliavo gynėjai. Karo žirgams lekiant per seklumas, iš po jų kanopų tiško vandens stulpai. Riteriai, įsisukę tarp lankininkų lyg vilkai į vištų būrį, stūmė juos, nė nespėjusius bent įstatyti strėlių į lankus, atgal į upę prie laivų. Ietimis ir kirviais ginkluoti kariai puolė jiems padėti, ir po akimirkos visur aplinkui virė kruvina košė. Davosas iš tolo atpažino šuns galvos pavidalo šalmą — tai švaistėsi Skalikas. Plevėsuodamas baltu apsiaustu jis užjojo lieptu ant „Maldos“ denio ir kapojo visus, kas tik atsidurdavo arčiau.

Toliau už pilies, susigūžęs už miesto sienų, kalvomis kilo Karaliaus Uostas. Upės krantas ten buvo virtęs pajuodusia dykyne. Lanisteriai sudegino viską ir pasislėpė už Purvo vartų. Apanglėję nuskandintų laivų griaučiai stirksojo seklumose, kliudydami priplaukti prie ilgų akmeninių krantinių. Čia išsilaipinti nepavyks. Už Purvo vartų kyšojo trijų milžiniškų svaidyklių viršūnės. Aukštai ant Visenijos kalvos septyniuose krištoliniuose Didžiosios Beiloro septos bokštuose blyksėjo saulės spinduliai.

Davosas nespėjo pastebėti, kada prasidėjo mūšis, bet labai aiškiai išgirdo, kaip su trenksmu ir baisiu traškesiu susidūrė dvi galeros. Po trumpo mirksnio nuaidėjo dar vienas smūgis, tuoj pat ir trečias. Poškėdamas skilinėjo ir lūžo medis, vis dusliai sugausdavo katapulta ant „Siausmo“ pirmagalio. „Jūros elnias“ vieną Džofrio galerų rėžte perrėžė pusiau, bet „Šuns nosis“ liepsnojo, o „Karalienė Alisana“ buvo įstrigusi tarp „Šilko damos“ ir „Begėdės“, jos įgula, supuolusi prie bortų, atmušinėjo puolančius.

Tiesiai priekyje Lanisterių „Karaliaus uostininkas“ įsiveržė tarp „Ištikimojo“ ir „Skeptro“. Pirmasis spėjo įtraukti dešiniojo šono irklus, bet „Skeptro“ kairieji irklai, „Karaliaus uostininkui“ braukiant jam per šoną, lūžinėjo tarsi šapeliai.

— Leisk! — riktelėjo Davosas, ir lankininkai virš bangų paleido naikinantį strėlių debesį. „Karaliaus uostininko“ kapitonas susmuko ant denio, bet Davosas niekaip neprisiminė jo vardo.

Krante didžiųjų svaidyklių svirtys kilnojosi viena paskui kitą, ir aukštai į geltoną dangų nuskriejo akmenų spiečius, kiekvienas didumo sulig žmogaus galva. Jiems krintant, tiško kalnai vandens, šipuliais virto ąžuolinės denių lentos, iš gyvų žmonių likdavo tik kaulų, gyslų, mėsos tyrė. Pirmoji greta susikibo su priešu per visą upės plotį. Geležiniai pirmagalių smaigai draskė medinius laivų šonus, į priešų pusę krito abordažo kabliai, iš paskos veržėsi puolantieji, vienos prieš kitas pro besidraikančius dūmus švilpė strėlės, vienas po kito žuvo vyrai… bet Davoso kol kas visi buvo sveiki.

„Juodoji Beta“ plaukė aukštyn prieš srovę, irklininkų vyresniojo būgnas lyg perkūnija dundėjo kapitono galvoje, jam besidairant tinkamos aukos įsirėžti smaigu. Bejėgė „Karalienė Alisana“ tebebuvo suspausta dviejų Lanisterių laivų, visi trys susikabinę lynais ir kabliais.

— Tarano eiga! — suriko Davosas.

Būgno garsai susiliejo į begalinę karštligiškų dūžių seką, ir „Juodoji Beta“ nuskriejo pirmyn, nosimi skirdama čia pat putotu pienu virstantį vandenį. Alardas taip pat negaišo, „Ledi Marija“ lėkė šalia. Pirmoji greta jau buvo suirusi į paskirų dvikovų maišatį. Trys sukibę laivai lėtai sukdamiesi šmėkšojo priekyje, raudonos spalvos užlietuose jų deniuose grūdosi kirviais ir kalavijais įnirtingai besikapojantys žmonės. Dar truputį, meldė Karžygio Davosas Sivortas, pasuk jį dar šiek tiek, tegu atsigręžia į mane tiesiai šonu.

Karžygys, matyt, buvo atkreipęs į jį ausį, ir „Juodoji Beta“ su „Ledi Marija“ beveik kartu rėžėsi į „Begėdės“ šoną, prakirto ją ir ties nosimi, ir prie paskuigalio su tokia jėga, kad žmonės griuvo nuo denio į vandenį net per tris laivus, — ir nuo „Šilko damos“. Davoso dantys taip kaukštelėjo, kad jis vos nenusikando liežuvio. Išspjovė iš burnos kraują. Kitąkart žinosi, kad nereikia vėpsoti išsižiojus, kvaily. Jau keturiasdešimt metų jūroje, bet pirmą kartą teko taranuoti kitą laivą. Jo lankininkai laidė strėles be įsakymo.

— Atgal! — sukomandavo Davosas.

„Juodoji Beta“ trūktelėjo atbula, vanduo plūstelėjo į jos paliktą rėžį, ir „Begėdė“ Davoso akyse subyrėjo į gabalus, žmonės į vandenį krito dešimtimis. Gyvieji mėgino plaukti, kai kurie lavonai liko plūduriuoti; sunkius šarvus vilkintys grimzdo visi — ir besikapstantys, ir jau negyvi. Ausyse aidėjo skęstančiųjų pagalbos šauksmai.

Kažkur priekyje, kairėje, tarsi šmėstelėjo žalios spalvos blyksnis, ir „Karalienės Alisanos“ paskuigalyje iškilo degantis, šnypščiantis besiraitančių smaragdinių gyvačių lizdas. Po akimirkos nuaidėjo baimingas riksmas:

— Laukinė ugnis!

Davosas skausmingai susiraukė. Deganti derva — tai viena, o laukinė ugnis — visai kas kita. Grėsminga ir beveik nenuslopinama. Užmesk ant jos apsiaustą, ir tuoj pat degs ir apsiaustas. Pliaukštelk per žiežirbą delnu, ir plaštaka jau liepsnoja. „Nusičiurkšk ant laukinės ugnies, ir pimpalas virs pelenais“, — sakydavo seni jūreiviai. Bet seras Imris įspėjo, kad jiems gali tekti tos piktos alchemikų išmonės. Laimė, tikrų piromantų buvo likęs tik vienas kitas. Jų atsargos greitai baigsis, tikino seras Imris.

Davosas žėrė įsakymus; vienas šonas yrėsi priekin, kitas stūmėsi atgal, ir galera netrukus apsisuko. „Ledi Marija“ taip pat išsilaisvino, ir labai laiku — ugnis per „Karalienę Alisaną“ ir su ja sukibusius priešo laivus plito taip sparčiai, jog Davosas nebūtų patikėjęs, kad tai įmanoma. Žalių liepsnų gaubiami vyrai šokinėjo į vandenį klykdami nežmoniškais balsais. Nuo Karaliaus Uosto sienų mirtimi spjaudė ugniasvaidžiai, už Purvo vartų pasislėpusios didžiosios svaidyklės mėtė akmenis. Vienas, didumo sulig jaučiu, smogė į vandenį tarp „Juodosios Betos“ ir „Šmėklos“, kresteldamas abu laivus ir permerkdamas visus buvusius ant denio. Kitas, tik truputį mažesnis, pataikė į „Kvatoklį“. Velariono galera ištiško lyg iš bokšto žemėn paleistas vaikiškas žaislas, į visas puses pažerdama žmogaus rankos ilgio nuolaužų.

Pro juodus dūmus ir žalių liepsnų sūkurius Davosas pastebėjo visą būrį pasroviui slenkančių mažų laivų — keltų, baržų, irklinių valčių ir šiaip laivelių, tokių palaikių, kad teko tik stebėtis, kaip jie negrimzta į dugną. Tai, regis, liudijo visišką neviltį; šie pūzrai negalėjo nulemti mūšio, tik trukdė kitiems. Kovos gretos galutinai susimaišė. Kairiau „Lordas Stefonas“, „Driskė Džena“ ir „Šveitrusis kardas“ prasiveržė pro priešus ir jau plaukė upe aukštyn. Tačiau visas dešinysis sparnas įnirtingai kovėsi, akmenų talžomas rikiuotės vidurys išsisklaidė, vieni kapitonai, mėgindami išvengti pražūtingos krušos, apsigręžė pasroviui, kiti suko kairiau. „Siausmas“ paskuigalio katapulta mėgino apšaudyti miestą, bet šis buvo per daug toli, statinės su derva dužo jo sienų papėdėje. „Skeptrui“ liko vos keli sveiki irklai, „Ištikimasis“ po priešo tarano jau krypo ant šono. Davosas nukreipė „Juodąją Betą“ tarp jų ir slysdamas šonu smogė prabangiam, įmantriais raižiniais ir auksu puoštam karalienės Sersėjos pramogų laivui, šį kartą prikrautam ne gardumynų, o kareivių. Po susidūrimo bent tuzinas jų griuvo į upę, „Betos“ lankininkai tuos vandenyje besikapanojančius žmones susmaigstė strėlėmis.

Matosas riktelėjęs įspėjo apie pavojų, artėjantį iš kairės — viena iš Lanisterių galerų jau lėkė pasirengusi taranuoti.

— Staigiai į dešinę! — sušuko Davosas. Jo vyrai irklais atsistūmė nuo pramoginio laivo, kiti puolė sukti galerą taip, kad pirmagalis atsigręžtų į atskubantį „Baltąjį elnią“. Akimirką Davosas išsigando, kad jo laivas sukasi pernelyg lėtai ir tuojau bus nuskandintas, bet upės srovė padėjo „Juodajai Betai“ gręžtis, ir abu laivai susidūrė tik slysdami šonais, braškėdami, laužydami vienas kitam irklus. Davosui virš galvos praskriejo aštresnė už ietį medžio lūžena, jis net pritūpė.

— Pulk juos! — suriko jis.

Tuoj sušvilpė sukabinimo lynai. Davosas išsitraukė kalaviją ir pats saviškių priekyje šoko į priešo laivą.

„Baltojo elnio“ įgula pasitiko juos prie denio krašto, tačiau „Juodosios Betos“ kariai nušlavė juos nuo kelio. Davosas kaudamasis veržėsi per minią ieškodamas ano kapitono, bet jį rado jau nebegyvą. Stabtelėjo prie jo kūno, ir tuo metu kažkas iš užpakalio žiebė kirviu jam į galvą. Šalmas sulaikė smūgį, ir jo galva, užuot skilusi pusiau, tik ėmė zvimbti. Apsvaigintas Davosas dar pajėgė nusiristi į šalį. Užpuolikas staugdamas užsimojo dar kartą, bet Davosas, abiem rankom stvėręs kalaviją, suvarė smaigalį tam vyrui į pilvą.

Trūktelėjęs už rankos, vienas įgulos vyrų pastatė jį ant kojų.

— Sere kapitone, „Elnias“ — mūsų.

Davosas matė, kad taip ir yra. Dauguma priešų buvo negyvi arba merdėjo, kiti nebesipriešino ir pasidavė. Jis nusiėmė šalmą, nusišluostė nuo veido kraują ir pasuko atgal į savo laivą, atsargiai žengdamas denio lentomis, kad nepaslystų ant išdrikusių žmonių vidurių. Matosas ištiesęs ranką padėjo jam perlipti per laivo kraštą.

Tą trumpą valandėlę „Juodoji Beta“ ir „Baltasis elnias“ tapo tarsi ramybės akimi aplinkui nirštančioje audroje. Vis dar susikabinusios, žalių liepsnų pragaru virtusios „Karalienė Alisana“ ir „Šilko dama“ srovės nešamos plūduriavo kartu su „Begėdės“ liekanomis. Į jas atsitrenkė viena Myro galera ir dabar taip pat degė. „Katinas“ gelbėjo žmones iš sparčiai grimztančio „Narsiojo“. „Drakonų siaubo“ kapitonas savo laivą įvarė tarp dviejų prieplaukų ir pramušė jo dugną; įgula dabar bėgo į krantą kartu su pulti sienų skubančiais lankininkais ir kareiviais. Taranuotas „Raudonasis varnas“ lėtai krypo ant šono. „Jūros elnias“ kovėsi ir su ugnimi, ir su puolančiais priešais, tačiau virš Džofrio „Atsidavusio tarno“ jau plevėsavo liepsnojanti širdis. „Siausmas“, kuriam pirmagalį sutriuškino akmuo, susikibo su „Dievų malone“. Davosui bežiūrint, lordo Velariono „Driftmarko garbė“ įsispraudė į tarpą tarp dviejų upinių valčių ir vieną jų apvertė, o kitą padegė degančiomis strėlėmis. Pietiniame krante riteriai laipino žirgus į kogus, kelios mažesnės galeros jau yrėsi skersai upės. Joms teko plaukti atsargiai, vengiant skęstančių laivų ir srovės nešamų laukinės ugnies salelių. Upėje jau atsidūrė visas karaliaus Stanio laivynas, išskyrus Saladoro Sano lysiečius. Netrukus Juodieji Vandenys bus jų rankose. Seras Imris galės švęsti pergalę, galvojo Davosas, o Stanis perkels kariuomenę į kitą krantą, bet, dievai maloningiausieji, kokia kaina…

— Sere kapitone, — palietė jo petį Matosas.

Jis rodė į „Kardžuvę“. Irklų eilės abiejuose jos šonuose sutartinai kilo ir leidosi. Burė tebebuvo nenuleista, jai kliuvo degančios dervos, kai kurios laivavirvės liepsnojo. Davoso akyse ugnis plėtėsi, ropštėsi aukštyn per virves ir burę, laivas jau plaukė tarsi iškėlęs geltoną liepsnos karūną. Negrabus geležinis, taranuoti skirtas smaigas, panašus į laivui vardą davusią žuvį, pirmagalyje skrodė vandenį. Tiesiai prieš jį upės nešama plūduriavo viena tų Lanisterių geldų, srovė ją dar sukiojo tarsi viliodama stambiu ir lengvu taikiniu. Pro jos lentas lėtai sunkėsi žalsvas kraujas.

Šitai išvydęs Davosas apmirė.

— Ne, — tarė jis. — Ne, NEEEEEEEE!

Per mūšio gausmą ir ūžesį niekas, išskyrus Matosą, jo negirdėjo. Savaime aišku, neišgirdo ir „Kardžuvės“ kapitonas, pagaliau radęs kam įdurti tuo storu atgrasiu kardu. „Kardžuvė“ padidino greitį. Davosas sužalotąja ranka čiupo odinį maišelį su savo pirštų kauliukais.

Su kurtinančiu trenksmu ir traškesiu „Kardžuvė“ rėžėsi į sutrūnijusį laivą, šis iš karto pabiro į gabalus. Sprogo tarsi pernokęs vaisius, iš jo vidaus, iš šimtų sudaužytų indelių plūstelėjo skaisčiai žalia tyrė tarsi blizgūs, vandens paviršiuje besiplečiantys nuodai iš dvesiančio žvėries vidurių…

— Atgal! — nesavu balsu suriko jis. — Tolyn, traukiamės iš čia, atgal, atgal!

Keli smūgiai kirviu, ir „Juodąją Betą“ prie „Baltojo elnio“ laikiusios virvės nutrūko, Davosas pajuto, kaip krustelėjo denis po kojomis, „Juodajai Betai“ atsistūmus nuo užimto laivo. Jos irklai nėrė į vandenį.

Beveik tuo pat metu pasigirdo trumpas šaižus puf, lyg kas būtų smarkiai pūstelėjęs Davosui į ausį. Po trumputės akimirkos nugriaudėjo sprogimas. Denis dingo po kojomis, į veidą smogė juodas vanduo, iš karto užliejęs nosį ir burną. Davosas nebegalėjo kvėpuoti, jis skendo. Nesusigaudydamas, kurioje pusėje viršus, apimtas viską stelbiančios baimės, jis iš visų jėgų kepurnėjosi tarsi aklas ir staiga iššoko į paviršių. Išspjovęs vandenį, įkvėpęs oro, stvėrė šalia pasitaikiusią nuolaužą, kad galėtų laikytis ant vandens.

„Kardžuvės“ ir geldos nebebuvo, šalia jo srovė nešė pajuodusius lavonus ir dūstančius žmones, įsikibusius į apanglėjusias medžio skeveldras. Virš upės, iškilęs per penkiasdešimt pėdų, sūkuriuodamas šoko žalių liepsnų demonas. Jis mojo tuzinu rankų, kiekvienoje laikydamas po rimbą, ir visa, ką jos paliesdavo, čia pat užsiliepsnodavo. Degė ir „Juodoji Beta“, ir „Baltasis elnias“ su „Atsidavusiu tarnu“ abipus jos. „Tikėjimas“, „Katinas“, „Narsusis“, „Skeptras“, „Raudonasis varnas“, „Ragana“, „Ištikimasis“, „Siausmas“ — liepsnojo visi, degė ir „Karaliaus uostininkas“ bei „Dievų malonė“ — demonas negailėdamas rijo ir saviškius. Lordo Velariono tviskanti „Driftmarko garbė“ mėgino apsisukti, bet demonas žaliu pirštu tingiai brūkštelėjo per sidabru spindinčius irklus, ir jie visi plykstelėjo tarsi balanos. Akimirką atrodė, kad laivas kabina vandenį dviem ryškių deglų eilėmis.

Tuo metu Davosą pagavusi srovė puolė sukti jį ratu. Pasispyręs iš visų jėgų jis išvengė atplaukiančios laukinės ugnies dėmės. Kur sūnūs, pagalvojo Davosas, bet ieškoti jų šitoje dundančioje sumaištyje buvo neįmanoma. Juodieji Vandenys, regis, jau virė savo vagoje, ore skraidė degančios rėjos, degantys žmonės ir suniokotų laivų nuolaužos.

Mane neša tolyn į įlanką. Ten bus geriau negu čia; krantą pasiekti jis tikriausiai sugebės, plaukti mokėjo gerai. Įlankoje lauks ir Saladoro Sano galeros, seras Imris liepė joms laikytis atokiau…

Srovė vėl jį apsuko, ir Davosas išvydo, kas jo laukia žemiau.

Grandinė. Dievai, saugokit mus, jie pakėlė grandinę.

Ten, kur upė platėjo įsiliedama į Juodųjų Vandenų įlanką, tiesėsi grandinė, ištempta vos per dvi ar tris pėdas virš vandens. Į ją atsitrenkusios jau buvo koks tuzinas galerų, srovė į jas nešė kitas. Beveik visos liepsnojo, netrukus turėjo užsidegti ir likusios. Toliau įlankoje Davosas matė dryžuotus Saladoro Sano laivų šonus, bet puikiai suvokė, kad pasiekti jų jam nepavyks. Priešais jį kilo raudonai įkaitusio plieno, liepsnojančio medžio ir sūkuriuojančių žalių liežuvių siena. Juodųjų Vandenų žiotys virto pragaro nasrais.