Karalių kova

Jonas

Aidžioji perėja skendėjo prieblandoje. Galingi kalnų šlaitai beveik ištisą dieną užstojo saulę, tad jie jojo šešėliuose, ir žmonių, ir arklių iškvepiamas garas stingo šaltame ore. Nuo aukščiau susikaupusio sniego tįso lediniai vandens pirštai, jais be paliovos kapsėjo lašai, susirenkantys į mažas, ledu pasidengusias balutes, kurios traškėdamos lūžinėjo po arklių kanopomis. Vienur kitur pasitaikydavo koks žolės stiebelis, išdygęs plyšyje tarp uolų, ar blyškių samanų kuokštas, bet pievelių jau nebebuvo, taip aukštai neaugo ir jokie medžiai.

Status ir labai siauras takas nuolat vingiavo aukštyn. Jei kur taip susiaurėdavo, kad žvalgams tekdavo joti vorele, pirmasis žengdavo Ginklanešys Dalbridžas. Laikydamas parengtą lanką, jis įdėmiai žvelgdavo į supančius kalnus. Žvalgai kalbėjo, esą jis akyliausias visoje Nakties sargyboje.

Vaiduoklis neramiai tapeno greta Jono. Retkarčiais sustingdavo pastatęs ausis, atsigręžęs atgal, tarsi būtų išgirdęs kažką sekant iš paskos. Jonas netikėjo, kad šešėlių katės drįstų pulti gyvus žmones, nebent jas labai kamuotų badas, bet dėl visa ko atpalaidavo Ilganagį.

Vėjų išgraužta pilko akmens arka žymėjo aukščiausią perėjos vietą. Toliau kelias platėjo lėtai leisdamasis žemyn į Balsvosios upės slėnį. Korinas nusprendė, kad čia jie ilsėsis, kol šešėliai vėl pradės ilgėti.

— Juodai vilkintiems vyrams šešėlis — visada draugas, — pasakė jis.

Jonas neabejojo, kad vadas teisus. Aišku, būtų malonu nors kiek laiko joti šviesoje, jausti, kaip ryški kalnų saulė kaitina apsiaustą, sušildo šalčio persmelktus kaulus, bet tai pavojinga. Pasirengusių pūsti pavojaus ragą stebėtojų gali būti ir daugiau, ne vien pirmieji trys.

Akmenžaltis susirangė po savo apdriskusiu kailiniu apsiaustu ir beveik tą pačią akimirką užmigo. Jonas kramtė savo sūdytos jautienos davinį, dalydamasis su Vaiduokliu, Ebenas ir Ginklanešys Dalbridžas šėrė arklius. Korinas Pusrankis sėdėjo nugara atsirėmęs į uolą ir ilgais lėtais judesiais galando kalaviją. Jonas valandėlę žiūrėjo į jį, paskui, sukaupęs drąsą, priėjo arčiau.

— Milorde, jūs taip ir nepaklausėte, kaip ten baigėsi. Su ta mergina.

— Aš — ne lordas, Jonai Snou.

Korino dviem ant sužalotos plaštakos likusiais pirštais laikomas galąstuvas lygiai slydo per geležtę.

— Ji sakė, kad Mensas mane priimtų, jei pabėgčiau su ja.

— Ji sakė tiesą.

— Ji net aiškino, kad mes — giminės. Pasekė man vieną pasaką…

— …apie Beilį Dainingąjį ir Vinterfelo rožę. Akmenžaltis man sakė. Beje, aš tą dainą žinau. Kadaise, grįždamas iš žygio, Mensas ją dainuodavo. Jis labai mėgo tyržmogių dainas. Na, aišku, ir jų moteris.

— Pažinojote jį?

— Visi mes jį pažinojome, — Korino balse suskambo liūdesys.

Jie buvo ne tik broliai, bet ir draugai, suvokė Jonas, o dabar — nesutaikomi priešai.

— Kodėl jis pabėgo?

— Vieni sako, dėl mergos. Kiti tvirtina, kad dėl karūnos. — Korinas nykščio pagalvėle patikrino geležtės briauną. — Jis tikrai mėgo moteris, tas Mensas, ir buvo ne toks žmogus, kad lengvai paklustų kieno nors valdžiai, tai tiesa. Bet ne vien šitai lėmė. Laukiniai tyrai jam labiau patiko negu Siena. Tai jo kraujas. Jis gimęs tyržmogiu, jį dar vaiką sučiupo nudėję kelis plėšikus. Palikęs Šešėlių bokštą, jis tiesiog grįžo į savo gimtinę.

— Jis buvo geras žvalgas?

— Geriausias iš mūsų visų, — atsiliepė Pusrankis, — bet ir blogiausias. Tik tokie kvailiai kaip Torinas Smolvudas niekina tyržmogius. Jie tokie pat narsūs, Jonai, kaip ir mes. Tokie pat stiprūs, greiti ir gudrūs. Tačiau jie nepripažįsta drausmės. Vadina save laisvaisiais žmonėmis, ir kiekvienas mano esąs ne prastesnis už karalių ir ne kvailesnis už meisterį. Ir Mensas buvo toks pat. Jis niekada neišmoko paklusti.

— Kaip ir aš, — tyliai pratarė Jonas.

Protingų pilkų Korino akių žvilgsnis, regis, vėrė jį kiaurai.

— Tai paleidai ją? — visiškai nesistebėdamas, paprastai paklausė vadas.

— Jūs žinote?

— Dabar žinau. Kodėl jos pasigailėjai?

Pasakyti tai žodžiais pasirodė sunku.

— Mano tėvas niekada neturėjo budelio. Sakydavo, kad jo pareiga — tiems, kuriuos žudo, pažvelgti į akis ir išgirsti paskutinius jų žodžius. O kai aš pažvelgiau Igritei į akis… — Jonas bejėgiškai žiūrėjo į savo rankas. — Žinau, kad ji — priešas, bet jose nemačiau jokio blogio.

— Neturėjo to blogio ir kiti du.

— Tada buvo kitaip, arba jų gyvybė, arba mūsų, — tarė Jonas. — Jeigu būtų mus pamatę, papūtę tą savo ragą…

— Tyržmogiai būtų susekę mus ir užkapoję, tikra tiesa.

— Bet dabar ragą turi užsikabinęs Akmenžaltis, mes pasiėmėme Igritės peilį ir kirvį. Ji mums už nugaros, pėsčia, beginklė…

— Ir vargu ar keltų kokį pavojų, — sutiko Korinas. — Jei man reikėtų, kad ji būtų negyva, būčiau palikęs ją su Ebenu arba ėmęsis to darbo pats.

— Tuomet kodėl įsakėte tai atlikti man?

— Tokio įsakymo nedaviau. Liepiau padaryti tai, kas reikalinga, ir palikau tau pačiam spręsti, kas tai galėtų būti. — Korinas atsistojo ir sukišo kalaviją į makštį. — Kai reikia užsikabaroti į kalną, pasišaukiu Akmenžaltį. Jeigu noriu, kad vėjuotame mūšio lauke kuriam nors priešui strėlė persmeigtų akį, kviečiu Ginklanešį Dalbridžą. Ebenas bet kurį žmogų privers išpasakoti visas paslaptis. Jeigu vadovauji žmonėms, privalai juos pažinti. Dabar apie tave žinau daugiau, negu žinojau iš ryto.

— O jeigu būčiau ją nužudęs?

— Ji gulėtų negyva, o aš žinočiau apie tave daugiau negu anksčiau. Tačiau gana kalbų. Privalai pamiegoti. Mūsų laukia tolimas kelias ir daug pavojų. Jėgų tau dar prireiks.

Jonas abejojo, ar jam pavyks užmigti, bet žinojo, kad Pusrankis teisus. Susiradęs užuovėją po uolos kyšuliu, nusimetė apsiaustą, kuris dabar turėjo virsti antklode.

— Vaiduokli, — šūktelėjo, — čionai. Pas mane.

Jis visada miegodavo geriau, kai šalia įsitaisydavo didelis baltas vilkas — ramino jo kvapas, maloniai šildė balkšvas gauruotas kailis. Bet šį kartą Vaiduoklis kažkodėl tik pažvelgė į jį, paskui nusigręžė, apėjo aplink arklius ir tuoj pat išnyko. Susiruošė medžioti, pamanė Jonas. Tikriausiai šituose kalnuose yra ožkų. Turi juk tos šešėlių katės kažkuo misti.

— Tik nemėgink pulti kokios katės, — sumurmėjo jis. Net ir didvilkiui tai būtų pavojinga. Išsitiesęs po uola, Jonas užsitraukė apsiaustą.

Užsimerkęs susapnavo didvilkius.

Jų buvo penki, nors turėjo būti šeši, visi išsisklaidę, toli vienas nuo kito. Jis skausmingai jautė, kaip viskas nutrūkę, kaip tuščia ir nyku aplinkui. Giria atrodė didžiulė, šalta, o jie tokie mažučiai, pasiklydę. Broliai buvo kažkur ten, dar ir sesuo, bet jis pametė kvapą. Atsitūpė ant užpakalinių kojų, pakėlė galvą į tamsėjantį dangų, ir per mišką nuaidėjo jo šauksmas, pratisas, vienatvės ir liūdesio kupinas balsas. Šauksmui nutilus, jis pastatė ausis, bene kas nors atsakys, tačiau tik buvo girdėti, kaip dūsauja vėjo pustomas sniegas.

Jonai?

Kažkas už nugaros jį pašaukė, labai tyliai, tyliau už šnabždesį, bet ir įsakmiai. Ar kas galėtų šaukti be garso? Jis atsisuko ieškodamas akimis brolio, tikėdamasis pamatyti po medžiais lekiantį grakštų pilką pavidalą, bet ten nieko nebuvo, tik…

Burtmedis.

Atrodė išaugęs ant vientisos uolos, jo blyškios šaknys raitėsi iš daugybės plyšių ir plonyčių tarsi plaukas įtrūkimų. Medis buvo liaunas, palyginti su kitais burtmedžiais, tik vos storesnis už daigą, bet augo čia pat, akyse, šakos storėdamos tiesėsi vis aukščiau į dangų. Suklusęs jis apėjo lygų baltą kamieną, kol pamatė veidą. Į jį žvelgė raudonos akys. Žvelgė nuožmiai, bet džiaugėsi jį matydamos. Burtmedis buvo su brolio veidu. Nejaugi jo brolis visada turėjo tris akis?

Ne visada, suskambo begarsis šauksmas. Iki varnos ne.

Jis pauostė žievę. Kvepėjo vilku, medžiu, berniuku, bet už jų buvo daugiau kvapų, šilta, sodriai ruda žemė, kietas pilkas akmuo ir kažkas dar, kažkas siaubinga. Mirtis, netrukus suprato. Jis užuodė mirtį. Susigūžęs, pašiaušęs gaurus žengė atgal ir iššiepė nasrus.

Nebijok, man patinka tamsa. Tavęs niekas nepastebi, bet tau visi kaip ant delno. Tik pirma turi atmerkti akis. Matai? Štai taip. Medis pasilenkė ir paglostė jį.

Staiga jis vėl atsidūrė kalnuose, letenomis giliai įklimpęs į pusnį ties bedugne praraja. Priešais į vaiskią tuštumą kilo Aidžioji perėja, o apačioje tarsi antklodė driekėsi ilgas, pleištu smailėjantis slėnis, raibuliuojantis visomis rudens popietės spalvomis.

Vieną jo galą buvo užtvėrusi galinga melsvai balta siena, įsispraudusi tarp kalnų, lyg pastūmėjusi juos į šalis, ir akimirką jis pamanė sapne atkeliavęs atgal prie Juodosios pilies. Tačiau netrukus suvokė žiūrįs į kelių tūkstančių pėdų aukščio ledo upę. Po ta tviskančia šalta uola tyvuliavo didžiulis ežeras, jo tamsiai mėlynuose vandenyse atsispindėjo aplinkui iškilusios snieguotos viršukalnės. Dabar jis įžiūrėjo, kad slėnyje knibžda žmonės, gausybė žmonių, jų tūkstančiai, milžiniška kariuomenė. Vieni, įnirtingai draskydami sušalusią žemę, kasė plačiausias duobes, kiti mokėsi kariauti. Raitelių būrys puolė skydų užtvarą, jų arkliai atrodė ne didesni už skruzdėles. Iš toli vėjas nešė silpną to tariamo mūšio triukšmą, lyg kažkur čežėtų plieniniai lapeliai. Plačiai pasklidusi stovykla atrodė baisiai netvarkinga, jos nejuosė nei grioviai, nei aštriakuolių tvoros, nestovėjo vienas prie kito surikiuoti arkliai. Palaikių žeminių ir iš odų sukabintų palapinių buvo pridygę kur papuola, lyg spuogai ant žemės veido. Kai kur gulėjo bet kaip į krūvas suverstas šienas, jo nosis užuodė ožkas ir avis, arklius ir kiaules, ištisas gaujas šunų. Iš šimtų laužų vingiavo tamsūs dūmų stulpai.

Tai ne kariuomenė, bet ir ne miestas. Čia susirinkusi visa tauta.

Viena kalvelių kitapus ežero krustelėjo. Įsižiūrėjęs atidžiau, jis pamatė, kad tai ne žemė, o gyvas, gauruotas, nerangus žvėris, vietoj nosies turintis gyvatę, o jo iltys kur kas didesnės už paties didžiausio šerno. Labai stambus buvo ir jo raitelis, šis atrodė kažkoks keistas, nepanašus į žmogų, labai storomis kojomis ir plačiais klubais.

Staiga nuo atūžusio šalčio gūsio jo kailis pasišiaušė, orą suvirpino plasnojantys sparnai. Jis kilstelėjo galvą į aukštai stūksančius baltus ledynus, ir tuo metu iš dangaus žemyn smigo šešėlis. Orą perskrodė šaižus klyksmas. Jis spėjo pastebėti pilkšvai melsvas plačiai išskleistų sparnų plunksnas, kurios užstojo saulę…

— Vaiduokli! — riktelėjo Jonas ir atsisėdo. Jis vis dar jautė į kūną suleistus nagus, jautė skausmą. — Vaiduokli, pas mane!

Iš kažkur išdygo Ebenas ir nutvėręs už peties papurtė.

— Tyliau! Nori mums prišaukti tyržmogius? Kas tau nutiko, vaikine?

— Sapnavau, — vos ne vos pratarė Jonas. — Buvau Vaiduoklis, stovėjau ant kalno atbrailos, žiūrėjau į užšalusią upę, ir kažkas mane užpuolė. Paukštis… man atrodo, erelis…

Ginklanešys Dalbridžas šyptelėjo.

— Man visada sapnuojasi gražios moterys. Būtų neblogai, jei sapnuočiau dažniau.

Prie jo priėjo Korinas.

— Sakai, užšalusi upė?

— Balsvoji upė išteka iš didžiulio ežero ledyno papėdėje, — įsiterpė Akmenžaltis.

— Dar ten buvo medis su mano brolio veidu. Tyržmogiai… jų ten buvo tūkstančiai, net nemaniau, kad jų tiek iš viso yra. Ir dar mamutais jodinėjantys milžinai.

Iš pasislinkusių šešėlių Jonas sprendė miegojęs keturias ar penkias valandas. Skaudėjo galvą. Ir sprandą, kur buvo susmigę nagai. Tačiau juk tai atsitiko sapne.

— Papasakok viską nuo pradžios iki galo, ką atsimeni, — tarė Korinas Pusrankis.

— Tai buvo tik sapnas, — suglumo Jonas.

— Vilko sapnas, — atsiliepė Pusrankis. — Krasteris lordui vadui pasakojo, esą tyržmogiai telkiasi prie Balsvosios upės ištakų. Gali būti, kad todėl tokį sapną ir susapnavai. O gal regėjai, kas mūsų laukia po kelių valandų. Pasakok.

Dėstyti tokius dalykus Korinui ir kitiems žvalgams atrodė kvaila, bet Jonas pakluso. Tačiau nė vienas juodųjų brolių iš jo nesišaipė. Jam baigus nebesišypsojo net ir Ginklanešys Dalbridžas.

— Persivertėlis? — niūriai tarė Ebenas, žiūrėdamas į Pusrankį. Jis kalba apie erelį? — nusistebėjo Jonas. Ar apie mane? Persivertėliai ir vilkolakiai tiko senosios auklės pasakose, bet ne tame pasaulyje, kuriame jis iki šiol praleido visą gyvenimą. Vis dėlto čia, šitoje keistoje uolų ir ledo dykynėje, jais patikėti nebuvo sunku.

— Kyla šaltieji vėjai. Kaip tik to Mormontas ir baiminosi. Jautė šitai ir Bendžinas Starkas. Negyvėliai prisikelia ir vaikšto, medžiai vėl turi akis. Kodėl neturėtume paisyti vilkolakių ir milžinų?

— Ar tai reiškia, kad ir mano sapnai išsipildys? — pasidomėjo Ginklanešys Dalbridžas. — Tegu lordas Snou turi mamutus, aš noriu savo gražuolių.

— Į Nakties sargybą atėjau dar berniukas, kartu su visais traukdavau į tolimiausius žygius, — tarė Ebenas. — Mačiau milžinų kaulų, girdėjau ne vieną keistą pasakojimą, tačiau tik tiek. Noriu pamatyti juos savo akimis.

— Verčiau pasistenk, kad jie tavęs nepamatytų, — patarė jam Akmenžaltis.

Jiems susiruošus joti, Vaiduoklis nepasirodė. Perėjos taką tuo metu jau dengė šešėlis, saulė sparčiai leidosi prie dviejų dantytų didžiulio kalno viršūnių, kurias žvalgai buvo pavadinę Dvidančiu. Jeigu sapnas buvo tiesa… Vien tokia mintis jį baugino. Gal erelis sužeidė Vaiduoklį ar nustūmė į prarają? O tas burtmedis su brolio veidu, kvepiantis tamsa ir mirtimi?

Už Dvidančio smailių pranyko paskutinis saulės spindulys. Į Aidžiąją perėją slinko sutemos. Beveik iš karto, regis, tapo šalčiau. Kopti jau nebereikėjo. Tiesą sakant, takas jau pradėjo leistis, tik ne taip stačiai. Jį raižė gausūs plyšiai, žengti kliudė uolų nuolaužos, suvirtę akmenys. Netrukus visiškai sutems, o Vaiduoklis vis dar nepasirodė. Jonas nerado sau vietos, bet šaukti didvilkio, nors labai norėjo, nedrįso. Galėjo nugirsti ir kitokie padarai.

— Korinai, — negarsiai pašaukė Ginklanešys Dalbridžas, — žiūrėk, štai ten.

Aukštai virš jų ant uolos keteros, išsiskirdamas tamsėjančiame danguje, tupėjo erelis. Matėme erelių ne vieną, tarė sau Jonas. Tai nebūtinai tas, kurį sapnavau.

Ebenas vis tiek jau rengėsi leisti į jį strėlę, bet ginklanešys sulaikė.

— Paukštis toli, šūvis jo niekaip nepasieks.

— Man nepatinka, kad jis mus stebi.

— Nepatinka ir man, — gūžtelėjo pečiais ginklanešys, — bet į jį nepataikysi. Tik gerą strėlę prarasi.

Korinas ilgokai sėdėjo balne tyrinėdamas tą erelį.

— Keliaujam, — pagaliau tarė. Žvalgai vėl pajudėjo taku į apačią.

Vaiduokli, norėjo šaukti Jonas, kur tu?

Jis jau rengėsi sekti paskui Koriną ir kitus, bet staiga tarp dviejų riedulių šmėstelėjo kažkas balta. Seno sniego lopas, pamanė jis, tačiau išvydo tą lopą krustelint. Iš karto šoko nuo arklio žemėn. Netrukus suklupo prie Vaiduoklio, šis tada pakėlė galvą. Visas jo sprandas blizgėjo nuo kraujo. Vilkas niekaip neatsiliepė, kai Jonas, nusitraukęs pirštinę, jį paglostė. Paukščio nagai giliai pradrėskė kailį ir odą, bet stuburas liko nepažeistas.

Šalia jau stovėjo Korinas Pusrankis.

— Ar smarkiai?

Tarsi atsakydamas Vaiduoklis vargais negalais atsistojo.

— Stiprus vilkas, — tarė žvalgas. — Ebenai, vandens. Akmenžalti, duok savo vynmaišį. Tvirtai laikyk jį, Jonai.

Drauge jie nuplovė didvilkiui ant kailio prikepusį kraują. Korinui kliūstelėjus vyno ant erelio paliktų gilių, išdraskytais kraštais žaizdų, Vaiduoklis mėgino ištrūkti, šiepė dantis, bet Jonas, apkabinęs rankomis kaklą, šnibždėjo jam kažką ramindamas, ir netrukus vilkas liovėsi priešintis. Kai pagaliau jie nuo Jono apsiausto atplėšė gabalą audeklo aprišti žaizdoms, buvo jau visiškai tamsu. Tik plačiai po dangų pabirusios žvaigždės leido atskirti, kur juodas dangus, o kur juodos uolos.

— Keliausime pirmyn? — pasidomėjo Akmenžaltis.

Korinas grįžo prie savo arklio.

— Ne pirmyn, o atgal.

— Atgal? — apstulbo Jonas.

— Erelių akys aštresnės negu žmonių. Mus jau pastebėjo. Vadinasi, turime dingti.

Pusrankis apsivyniojo veidą ilgu juodu šaliku ir šoko ant žirgo.

Kiti vyrai susižvalgė, bet nė vienam nekilo mintis prieštarauti. Vienas po kito jie sėdo ant arklių ir suko juos namų pusėn.

— Vaiduokli, eime, — paragino Jonas, ir didvilkis nusekė tarytum balkšvas šešėlis tamsoje.

Jie jojo visą naktį, atsargiai žengdami vingiuotu, plyšių ir įgriuvų pilnu perėjos taku. Kylant aukštyn stiprėjo vėjas. Kartais būdavo taip tamsu, kad tekdavo nulipti ir žingsniuoti pėsčiomis, vedant arklį už pavadžio. Kažkuriuo metu Ebenas tarstelėjo, kad būtų pravartu pasišviesti vienu kitu deglu.

— Jokios ugnies, — nukirto Korinas, ir daugiau apie tai niekas nebekalbėjo.

Pasiekę akmeninį tiltą viršūnėje, jie vėl pradėjo leistis. Kažkur atokiau tamsoje grėsmingai sustaugė šešėlių katė, jos kauksmas aidu atsimušė nuo daugybės uolų aplinkui, ir atrodė, kad jai atsako dar bent tuzinas kitų kačių. Kartą ant atbrailos virš tako Jonas tarėsi pastebėjęs porą švytinčių akių, didumo sulig mėnuliu per pilnatį.

Juodžiausioje tamsoje prieš pat auštant jie stabtelėjo pagirdyti arklių, davė kiekvienam po saują avižų ir po glėbelį šieno.

— Čia netoli ta vieta, kur žuvo anie du tyržmogiai, — tarė Korinas. — Iš ten vienas žmogus gali sulaikyti visą šimtinę. Tik turi būti tinkamas, — ir pažvelgė į Ginklanešį Dalbridžą.

Ginklanešys linktelėjo.

— Palikite, broliai, man strėlių kiek tik galite, — jis paglostė savo lanką. — Ir žiūrėkite, kad mano arkliukas, jums grįžus namo, gautų obuolį. Užsitarnavo jis, vargšas gyvulys.

Jis lieka mirti, suvokė Jonas.

Korinas pirštinėta ranka spustelėjo ginklanešiui dilbį.

— Jeigu atskristų į tave pasižiūrėti erelis…

— …gaus vieną kitą naują plunksną.

Paskutinį kartą atsigręžęs į Ginklanešį Dalbridžą, Jonas pamatė tik jo nugarą — juodasis brolis siauručiu taku jau kopė aukštyn.

Auštant Jonas pakėlė akis į giedrą dangų ir išvydo per žydrynę slenkantį juodą taškelį. Tą taškelį pamatęs Ebenas nusikeikė, bet Korinas liepė jam užsičiaupti.

— Klausykitės.

Jonas liovėsi alsavęs ir tikrai išgirdo. Kažkur labai toli už nugaros, aidu atsimušdamas nuo kalnų, suskardėjo medžioklės ragas.

— Štai jie ir ateina, — tarė Korinas.