Karalių kova

Teonas

Paike nebuvo kur saugiai prišvartuoti laivo, bet Teonas Greidžojus norėjo pažvelgti į tėvo pilį iš jūros, pamatyti ją taip, kaip paskutinį kartą, prieš dešimt metų, kai Roberto Barateono karo galera plukdė jį tolyn, pas Edardą Starką, jo naująjį globėją. Teonas tada stovėjo atsirėmęs į turėklus, klausė irklų pliuškenimo ir vyriausiojo irklininko rankose dundančio būgno, o Paikas nyko tolumoje. Užtat dabar norėjo matyti, kaip jis auga, kaip išnyra iš jūros jam prieš akis.

Paklusdama jo norams, „Mirahama“ nėrė tolyn už kyšulio; pametusios vėją, supliauškėjo burės, kapitonas prapliupo keikti ir vėją, ir įgulą, ir aukštakilmių lordvaikių įgeidžius. Teonas užsitraukė gobtuvą nuo purslų ir dairėsi savo namų.

Krantas šiaušėsi aštriomis uolų ir akmenų iltimis, pilis beveik susiliejo su jomis — iš tokių pat pilkšvai juodų luitų suręstas sienas ir bokštus laižė tokios pat sūrios bangos, jomis ropštėsi tokios pat tamsiai žalios kerpės ir lygiai taip pat margavo jūros paukščių išmatų dėmės. Sausumos smaigalys, ant kurio Greidžojai pastatė savo tvirtovę, kadaise tarsi kalavijas buvo įsirėžęs į vandenyno vidurius, bet bangos daužė jį dieną ir naktį, kol prieš tūkstančius metų uolos galų gale įtrūko ir suaižėjo. Iš jų liko trys tuščios, bevaisės salos ir dar bent tuzinas akmenų sąvartų, kurios kilo iš vandens tarsi kokio vandenų dievo šventyklos kolonos, o aplink jas daužėsi ir putojo nirštančios bangos.

Tamsus, niūrus, grėsmingas Paikas dunksojo ant tų salų ir stulpų tarsi būtų su jais suaugęs, išorinė jo siena atitvėrė sausumos dalį aplink didžiulį akmeninį tiltą, kuris tiesėsi nuo didžiausios salelės ir jos viršūnėje iškilusios Didžiosios pilies. Atokiau kiekviena ant savo salos stovėjo Virtuvės pilis ir Kruvinoji pilis. Kiti bokštai ir ūkiniai pastatai glaudėsi prie atokesnių uolų, greta esančius jungė skliautuotos galerijos, į tolimesnius vedė ilgi kabantys ir vėjo siūbuojami tiltai.

Tolimiausioje saloje, pačiame sutrupėjusio kalavijo smaigalyje, ant plikos, bangų mūšos pusiau nugraužtos uolos styrojo Jūros bokštas — seniausias pilies statinys, aukštas ir apvalus stulpas. Jo apačia buvo apėjusi baltu per šimtmečius sūrių purslų pritaškytu druskos luobu, viršutiniai aukštai žaliavo stora kerpių antklode, o dantyta karūna buvo visa pajuodusi nuo kas naktį budinčios sargybos laužo suodžių.

Virš Jūros bokšto plaikstėsi jo tėvo vėliava. „Mirahama“ dar buvo per daug toli, vėliavos audeklo Teonas dar negalėjo įžiūrėti, bet ir taip žinojo, koks ten ženklas: auksinis Greidžojų giminės krakenas, aštuonkojė jūrų pabaisa, išrietusi čiuptuvus juodame lauke. Vėliava plevėsavo ant geležinio stiebo, virpėdama ir krūpčiodama sulig kiekvienu vėjo gūsiu tarsi mėginantis nuskristi paukštis. Čia bent jau viršuje nebuvo Starkų didvilkio, kuris mestų šešėlį ant Greidžojų krakeno.

Labiau jaudinančio vaizdo Teonas dar niekada nematė. Danguje už pilies pro retus, žemai lekiančius debesėlius žibėjo plonytė raudona kometos uodega. Per visą kelionę nuo Riverano iki Sigardo Molisteriai nesiliovė ginčijęsi dėl jos reikšmės. Tai mano kometa, tarė sau Teonas kišdamas ranką po kailiu pamuštu apsiaustu ir liesdamas jo kišenėje saugiai gulintį vaškuotos odos maišelį. Jo viduje buvo laiškas, kurį jam davė Robas Starkas — popierius, prilygstantis karūnai.

— Ar pilis tokia, kaip ją atsimenate, milorde? — pasiteiravo kapitono duktė glausdamasi prie jo šono.

— Atrodo mažesnė, — pripažino Teonas, — nors tikriausiai tik dėl to, kad mes toli.

„Mirahama“, storapilvis prekinis pietiečių laivas iš Senmiesčio, gabeno vyno, audinių ir sėklų, skirtų mainyti į geležies rūdą. Jos kapitonas buvo toks pat storapilvis pietietis prekijas, matant putojančius, pilnus akmenų vandenis pilies papėdėje jo storos lūpos drebėjo, tad jis stengėsi laikytis atstu nuo kranto, kur kas toliau, negu norėjo Teonas. Jeigu čia būtų buvęs kapitonas iš Geležies salų su savo ilglaiviu, būtų nuplukdęs juos palei pat uolas tiesiai po tuo aukštu tiltu, jungiančiu vartų bokštą su Didžiąja pilimi, bet šitas storulis iš Senmiesčio neturėjo nei tinkamo laivo, nei įgulos, nei drąsos bent pamėginti padaryti ką nors panašaus. Tad jie praplaukė saugiu atstumu, ir Teonui teko pasitenkinti Paiko vaizdu iš toli. Net ir čia, vengdama tų uolų, „Mirahama“ sunkiai galynėjosi su bangomis.

— Ten tikriausiai vėjuota, — pratarė kapitono duktė.

— Vėjuota, šalta ir drėgna, — nusijuokė Teonas. — Tiesą sakant, tai vargana ir atšiauri vieta… tačiau lordas tėvas man kartą sakė, kad atšiauriose vietose gimsta atšiaurūs vyrai ir tik tokie valdo pasaulį.

Pažaliavęs tarsi jūros vanduo kapitonas priėjo prie Teono ir nusilenkęs paklausė:

— Ar jau galime sukti į uostą, milorde?

— Galite, — atsakė šyptelėjęs Teonas. Tikėdamasis žadėto aukso, tas senmiestietis virto begėdišku pataikūnu. Kelionė būtų buvus visiškai kitokia, jeigu Sigarde, kaip jis vylėsi, būtų laukęs ilglaivis. Geležies salų kapitonai išdidūs ir užsispyrę, aukštakilmių garbinti nelinkę. Jų salos mažos, garbinimui ten nėra vietos, o ilglaiviai — dar mažesni. Jeigu jau, kaip dažnai sakoma, kiekvienas kapitonas savo laive — karalius, nenuostabu, kad ir salas vadina dešimties tūkstančių karalių žeme. O jei pasitaiko matyti, kaip tavo karalius triedžia per laivo kraštą ir audrai šėlstant sėdi pažaliavęs, paskui būna sunku pulti prieš jį ant kelių ir manyti, kad karaliai — dieviškos kilmės. „Žmonės — Nuskendusio Dievo kūrinys, — prieš tūkstančius metų kalbėjo senasis karalius Uronas Raudonrankis, — o karūnos — pačių žmonių sukurtos.“

Žinoma, ilglaivis tą kelią būtų įveikęs dvigubai greičiau. Tiesą sakant, „Mirahama“ buvo kuo tikriausia gelda, ir plaukti ja per audrą Teonui nesinorėjo. Vis dėlto labai skųstis jam nevertėjo. Kelionės tikslą jis jau beveik pasiekė ir nenuskendo, per tą laiką pasitaikė ir šiokių tokių pramogų.

— Pašauk mane, kai atplauksime į Lordportą, — jis viena ranka apkabino kapitono dukterį. — Būsime apačioje, mano kajutėje.

Jis su mergina pasuko į laivagalį, o tėvas nulydėjo juos akimis niūriai tylėdamas.

Iš tiesų ta kajutė priklausė kapitonui, bet išplaukiant iš Sigardo buvo atiduota Teonui. Kapitono duktė jam atiduota nebuvo, tačiau pati greitai atsidūrė jo guolyje. Vyno taurė, keli žodžiai pašnibždomis — tiek ir tereikėjo. Gal šiek tiek stamboka jo skoniui, oda strazdanota tarsi avižinėmis kruopomis nubarstyta, tačiau krūtys dailiai tilpo jam į delnus, ir kai pirmą kartą ją paėmė, dar buvo nekalta. Jos amžiui tai atrodė šiek tiek keista, bet Teoną maloniai prablaškė. Jis matė, kad kapitonas nepatenkintas, bet tai irgi buvo smagu — žiūrėti, kaip tas žmogus nuryja pyktį ir pataikauja aukštakilmiam lordui, niekada neužmiršdamas pažadėtojo aukso maišelio.

Teonui išsinėrus iš šlapio apsiausto, mergina tarė:

— Tikriausiai esate laimingas, milorde, vėl išvydęs savo namus? Kiek metų buvote išvykęs?

— Dešimt ar beveik tiek, nesvarbu, — atsiliepė jis. — Buvau dešimtmetis berniukas, kai mane išvežė į Vinterfelą Edardo Starko globai.

Tarsi globotinis, bet iš tiesų įkaitas. Pusę gyvenimo įkaitas… bet šitai baigta. Nuo šiol jis pats tvarkys savo gyvenimą, Starkų aplink nebeliko. Jis prisitraukė kapitono dukterį ir pakštelėjo į ausį.

— Nusivilk apsiaustą.

Staiga susidrovėjusi ji nuleido akis, bet padarė kaip liepta. Sunkus, nuo purslų įmirkęs apdaras nukrito ant grindų, ji linktelėjo ir neramiai šyptelėjo. Šypsodamasi atrodė kvailoka, bet jam niekada nereikėjo, kad moteris būtų protinga.

— Eikš, — paliepė jai.

Ji pakluso.

— Niekada nebuvau mačiusi Geležies salų.

— Ką gi, manyk, kad tau pasisekė. — Teonas paglostė jai plaukus. Jie buvo tamsūs ir gražūs, nors ką tik vėjo suvelti. — Salos akmenuotos ir rūsčios, patogumų jose nedaug, vaizdai akies neglosto. Mirtis visada kažkur netoliese, gyvenimas skurdus ir varganas. Vyrai ištisus vakarus geria alų ir ginčijasi, kieno likimas liūdnesnis — žvejų, besigalynėjančių su jūra, ar valstiečių, kurie mėgina kažką išauginti nederlingoje žemėje. Tiesą sakant, visų prasčiausias gyvenimas yra kalnakasių — jie lenkia nugaras tamsoje ir ką už tai gauna? Geležis, švinas, alavas — tai mūsų lobiai. Nenuostabu, kad senovėje geležiniai žmonės ėmėsi plėšikavimo.

Kvailutė, regis, nesiklausė.

— Galėčiau išlipti į krantą kartu su jumis, — tarė ji, — norėčiau, jeigu leistumėt…

— Jei nori, lipk, — sutiko Teonas, maigydamas jai krūtį, — tik bijau, ne su manimi.

— Dirbčiau jūsų pilyje, milorde. Galiu valyti žuvis, kepti duoną, mušti sviestą. Tėvas sako, kad nėra valgęs nieko skanesnio už manąjį pipirinių krabų troškinį. Gal rastumėt man vietą virtuvėje ir gaminčiau jums pipirinių krabų troškinį.

— O naktį šildytum mano patalą? — Jis surado jos korsažo raištelius ir mikliais judesiais pradėjo atrišinėti. — Kadaise būčiau parsigabenęs tave kaip grobį ir pasilikčiau kaip žmoną, norėtum tu to ar ne. Senovėje geležies žmonės taip elgdavosi. Vyras turėdavo akmeninę žmoną, tą tikrąją, irgi iš Geležies salų, kaip ir jis pats, bet dar turėdavo ir sūriųjų žmonų, iš žygių parsivežtų moterų.

Mergaitės akys išsiplėtė, bet ne todėl, kad Teonas apnuogino jos krūtis.

— Galėčiau būti jūsų sūrioji žmona, milorde.

— Bijau, kad tie laikai jau praėjo. — Teono pirštas suko ratu aplink sunkią krūtį, vis artėdamas prie storo rudo spenelio. — Jau nebeskrajojame kaip vėjas, iškėlę kalavijus, sėdami ugnį ir pasiimdami tai, kas patinka. Dabar kapstomės žemėje, meškeriojame jūroje kaip visi kiti žmonės ir džiaugiamės, jeigu turime sūdytos menkės ir košės tiek, kad ištvertume per žiemą.

Jis apžiojo spenelį ir sukando taip, kad ji aiktelėjo.

— Jei pageidaujate, galite vėl mane paimti, — sušnibždėjo ji, kol jis čiulpė spenį.

Kai pakėlė galvą nuo krūties, ant odos jo burna paliko tamsiai raudoną žymę.

— Pageidauju išmokyti tave šio to naujo. Atrišk kelnes ir paglamonėk mane burna.

— Burna?

Jis nykščiu švelniai brūkštelėjo jai per putlias lūpas.

— Mieloji, šios lūpytės tam ir sutvertos. Jeigu būtum sūrioji žmona, darytum kaip sakau.

Iš pradžių ji jautėsi nejaukiai, bet, nors ir kvailutė, greitai susigaudė, jam tai patiko. Jos burna buvo tokia pat drėgna ir maloni, kaip tarpukojis, be to, nereikėjo klausyti kvailų paistalų. Kadaise būčiau iš tiesų pasilikęs ją kaip sūriąją žmoną, galvojo Teonas, sukišęs pirštus į jos susivėlusius plaukus. Kadaise. Kai dar laikėmės Senosios Tvarkos, kai gyvenimą pelnydavome kirviu, o ne rankiodami, imdavome ką panorėję — turtus, moteris, šlovę. Anais laikais geležies žmonės nekasdavo rūdos; šitas darbas tekdavo iš viešnagių parsivestiems belaisviams, kaip ir vargani žemės dirbimo ir ožkų priežiūros rūpesčiai. Tikrasis geležies žmonių užsiėmimas buvo karas. Nuskendęs Dievas jiems lėmė grobti ir plėšti, kurti ir siaubti karalystes, garsėti ugnimi, krauju, o jų vardai turėjo aidėti sakmėse.

Eigonas Drakonas sunaikino Senąją Tvarką; jis sudegino Hareną Juodąjį, Hareno karalystę grąžino silpnakinkiams upių žemių gyventojams, o Geležies salas pavertė nereikšmingu didesnės karalystės užkampiu. Tačiau salų žmonės dar atminė senas kruvinas pasakas, jos tebeskambėjo prie aprūkusių židinių ir aplink laužus iš bangų išplautų rąstų, net tarp aukštų akmeninių Paiko sienų. Teono tėvo vienas titulų buvo Lordas Kirtėjas, o Greidžojų šūkis skelbė: „Mes nesėjame“.

Ir didįjį sukilimą lordas Beilonas pradėjo ne iš tuščiagarbiško noro užsidėti karūną, bet norėdamas atstatyti Senąją Tvarką. Robertas Barateonas, padedamas savo draugužio Edardo Starko, toms viltims padarė kruviną galą, bet jie abu jau buvo negyvi. Jų vietas užėmę dabar valdė paprasčiausi vaikiščiai, Eigono Užkariautojo nukalta karalystė suskilo ir iširo. Atėjo laikas, mąstė Teonas, kol kapitono dukters lūpos slankiojo aukštyn žemyn per jo daiktą, ir laikas, ir metai, ir diena, ir aš — kaip tik tas žmogus. Jis klastingai šyptelėjo pagalvojęs, ką pasakys jo tėvas, kai Teonas jam praneš, kad jam, paskutiniajam sūnui, jaunikliui ir įkaitui, pavyko tai, ko nesugebėjo pasiekti pats lordas Beilonas.

Viršūnė užklupo jį netikėtai tarsi audra, ir merginos burna prisipildė jo sėklos. Išsigandusi ji norėjo atsitraukti, bet Teonas ją tvirtai laikė už plaukų. Paskui ji susirangė greta.

— Ar milordui buvo gera?

— Visai neblogai, — atsiliepė Teonas.

— Skonis sūrus, — sumurmėjo ji.

— Kaip jūros?

— Visada mėgau jūrą, milorde, — linktelėjo ji.

— Ir aš, — pritarė Teonas, tingiai ritinėdamas tarp pirštų jos spenelį.

Tai buvo tiesa. Geležies salų žmonėms jūra reiškė laisvę. Buvo šitai užmiršęs, kol „Mirahama“ nepakėlė burių iš Sigardo. Garsai atgaivino senus jausmus; medžio ir virvių girgždesys, kapitono komandos, burių pliaukšėjimas, kol jos prisipildo vėjo, — visa taip pažįstama, tarsi savos širdies plakimas, ir taip ramina sielą. Privalau šitai įsiminti, prisiekė sau Teonas. Privalau daugiau niekada nenutolti nuo jūros.

— Pasiimkite mane su savimi, milorde, — inkštė kapitono duktė. — Man nebūtina gyventi jūsų pilyje. Galiu likti kur nors mieste ir būti jūsų sūriąja žmona. — Ištiesusi ranką, ji paglostė jam skruostą.

Teonas Greidžojus nustūmė jos ranką šalin ir nušoko nuo gulto.

— Mano vieta — Paike, o tavo — šitame laive.

— Nebegaliu čia pasilikti.

— Kodėl gi? — paklausė Teonas rišdamasis kelnių raištelius.

— Dėl tėvo. Kai jūsų nebebus, jis mane nubaus, milorde. Visaip iškoneveiks ir primuš.

Nutraukęs apsiaustą nuo kablio, Teonas užsimetė jį ant pečių.

— Tokie jau tie tėvai, — sutiko jis, susegdamas apsiausto kraštus sidabrine sege. — Pasakyk jam, kad turėtų džiaugtis. Tikrai dažnai tave dulkinau, tad jau turėtum būti nėščia. Ne kiekvienam tenka garbė auginti karaliaus mergvaikį.

Mergina žvelgė į jį kvailomis akimis, tad jis ją tokią ir paliko.

„Mirahama“ suko aplink miškingą kyšulį. Pušimis apžėlusio skardžio papėdėje koks tuzinas žvejų valčių traukė tinklus. Atokiai nuo jų, laviruodamas prieš vėją, plūduriavo didelis kogas. Norėdamas geriau viską matyti, Teonas nuėjo į pirmagalį. Pirmiausia pasirodė pilis — Botlių buveinė. Jo vaikystėje ji buvo iš medžio ir molio, bet Robertas Barateonas tą statinį sugriovė iki pamatų. Lordas Saveinas atstatė ją iš akmens, dabar ši nedidelė keturkampė pilaitė kyšojo kalvos viršūnėje. Kampuose stovėjo maži stori bokšteliai, juose kybojo blyškiai žalios vėliavos, kurių kiekvienoje plaukė sidabrinių žuvų guotas.

Lordporto kaimas ir jo laivų prisigrūdęs uostas plytėjo žemiau, tarsi būtų tos žuvingos pilaitės saugomi. Kai Teonas paskutinį kartą regėjo Lordportą, tai buvo didelė rūkstanti gaisravietė, palei akmenuotus krantus, lyg kokie negyvų milžinų kaulai, smilko išdegusių ilglaivių ir sumaitotų galerų griaučiai, namus priminė tik atvėsę pelenai ir sugriuvusių sienų likučiai. Praėjo dešimt metų, ir karo pėdsakų beveik nebuvo matyti. Prasčiokai, panaudodami senų namų akmenis, susirentė naujų lūšnų, stogams išsipjovė naujos velėnos. Šalia prieplaukos iškilo nauja, dvigubai už senąją didesnė smuklė, jos apatinio aukšto sienos buvo iš tašytų akmenų, du viršutiniai — iš rąstų. Tačiau septa taip ir liko neatstatyta, jos ankstesnėje vietoje stovėjo tik septynšoniai pamatai. Atrodė, lyg Roberto Barateono įniršis būtų atgrasęs geležies žmones nuo naujųjų dievų.

Teoną labiau domino ne dievai, o laivai. Žvejų laivelių stiebų tankmėje jis pastebėjo prekinę galerą iš Tirošio, iškraunamą greta siūbuojančio Ibeno kogo juodais derva nuteptais šonais. Daugybė ilglaivių, ne mažiau kaip penkiasdešimt ar šešiasdešimt, plūduriavo toliau jūroje ar gulėjo šiek tiek šiauriau ištempti ant pakrantės žvirgždo. Kai kurias bures puošė kitų salų ženklai: kruvinas Vinčo mėnulis, juodas lordo Gudbrolio kovos ragas, sidabrinis Harlo dalgis. Teonas dairėsi savo dėdės Eurono „Tylos“. To grakštaus ir grėsmingo raudono karo laivo niekur nebuvo matyti, bet užtat jis pamatė tėvo „Didįjį krakeną“, kurio pirmagalį puošė didžiulis geležinis aštuonkojo pavidalo smaigalys priešo laivams triuškinti.

Gal lordas Beilonas laukė jo atvykstant ir liepė iškelti Greidžojų vėliavas? Teono ranka vėl įsmuko po apsiaustu pačiupinėti alyvuotos odos maišelio. Apie tą laišką nežinojo niekas, išskyrus Robą Starką; tik kvailys būtų patikėjęs tokią paslaptį paukščiui. Vis dėlto ir lordui Beilonui nestigo nuovokos. Ko gero, jis bus atspėjęs, kodėl jo sūnus pagaliau grįžta namo, ir davė reikiamus nurodymus.

Ta mintis jam nepatiko. Tėvo karas — jau seniai praeityje, jis baigėsi pralaimėjimu. Dabar išmušė Teono valanda — jo sumanymas, jo šlovė ir jo karūna, kai ateis jai laikas. Tačiau jeigu ilglaiviai susirinkę…

Galbūt tai tik dėl visa ko, pamąstęs nusprendė Teonas. Sustiprinta gynyba, jei kartais karas atslinktų per jūrą. Seniai dažniausiai labai atsargūs. Jo tėvas buvo jau senas, kaip ir dėdė Viktarionas, Geležinio laivyno vadas. Dėdė Euronas, žinoma, visai kitoks, bet „Tylos“ uoste, regis, nebuvo. Viskas tik į gera, tarė sau Teonas. Šitaip galėsiu smogti dar greičiau.

„Mirahamai“ artėjant prie uosto, Teonas nerimastingai žingsniavo po denį, nenuleisdamas akių nuo kranto. Nesitikėjo prieplaukoje išvysti paties lordo Beilono, bet tikriausiai tėvas pasiuntė ką nors jo pasitikti. Pilies valdytoją Sailą Rūgščiaburnį, lordą Botlį, o gal net ir Dagmerą Skeltalūpį. Būtų smagu vėl išvysti jo seną grėsmingą veidą. Šiaip ar taip, žinia apie jo atvykimą turėjo juos pasiekti. Robas siuntė varnus iš Riverano, paskui, neradus Sigarde ilglaivio, Džeisonas Molisteris, manydamas, kad Robo paukščiai prapuolė, į Paiką paleido ir savų.

Tačiau prieplaukoje Teonas nematė jokių pažįstamų veidų, nebuvo ir garbės sargybos, kuri lydėtų jį iš Lordporto į Paiką, tik su savo menkais reikalėliais zujo prastuomenė. Krovikai iš Tirošio prekijo rideno vyno statines, žvejai šūkaudami skelbė apie šios dienos laimikį, krykštaudami žaidė vaikai. Per žvirgždą palei vandenį žingsniavo Nuskendusio Dievo žynys jūros spalvų drabužiu, vesdamas porą arklių, jam virš galvos kažkokia suskretėlė, persisvėrusi per smuklės antro aukšto langą, kvietė praeinančius Ibeno jūreivius.

Laivo pasitikti susibūrė saujelė Lordporto pirklių. Kol jūreiviai rišo „Mirahamą“, jie pabėrė klausimų.

— Mes iš Senmiesčio, — nuo denio atsiliepė kapitonas, — atgabenome obuolių ir apelsinų, vynų iš Arboro, plunksnų iš Vasaros salų. Turiu pipirų, austų odų, Myro nėrinių rietimą, veidrodžių ponioms, porą Senmiesčio arfų, tokio saldaus garso dar niekada negirdėjote.

Girgždėdamas ir dunkstelėjęs į prieplauką, nusileido laivo trapas.

— Tiesa, dar parvežiau namo jūsų įpėdinį, — pridūrė kapitonas.

Lordporto vyrai sužiuro į Teoną bukais jaučių žvilgsniais, ir jis suvokė, kad jie nežino, kas jis toks. Tai jį supykdė. Įspaudęs kapitonui į delną auksinį drakoną, paliepė:

— Tegu tavo vyrai iškelia mano daiktus.

Nelaukdamas, kol kapitonas atsakys, jis nužingsniavo trapu žemyn.

— Smuklininke, — riktelėjo, — man reikės arklio.

— Klausau, — nė nelinktelėjęs atsiliepė šis. Teonas buvo pamiršęs, kokie geležies žmonės gali būti įžūlūs. — Kaip tik turiu vieną tinkamą. Kur teiksitės joti, milorde?

— Į Paiką.

Tas kvailys vis dar neatpažino jo. Reikėjo apsivilkti gerąją liemenę su ant krūtinės išsiuvinėtu krakenu.

— Turėtumėt pasiskubinti, kad pasiektumėt Paiką su šviesa, — tarė smuklininkas. — Duosiu jums berniuką, parodys kelią.

— Nereikės nei tavo berniuko, nei arklio, — suskambo sodrus balsas. — Pats palydėsiu savo sūnėną namo pas tėvą.

Kalbėjo tas žynys, kurį Teonas matė pakrante vedant du arklius. Jam prisiartinus, prasčiokai priklaupė, o Teonas nugirdo smuklininką murmant:

— Šlapiagalvis.

Aukštas ir liesas, nuožmiomis juodomis akimis, kumpa tarsi paukščio snapas nosimi, šventikas vilkėjo žalsvai, melsvai, pilkai — Nuskendusio Dievo spalvomis — margintą apdarą. Per petį ant odinio diržo turėjo persimetęs vandenmaišį. Į ilgus, juosmenį siekiančius juodus plaukus ir nekirptą barzdą buvo įsipynęs džiovintų jūržolių.

Staiga Teonas, tarsi bakstelėtas lazda, prisiminė. Viename iš retų ir trumpų laiškų lordas Beilonas rašė apie savo jauniausiąjį brolį — šis skendęs per audrą, bet bangų buvęs gyvas išmestas į krantą ir nuo tada tapęs šventuoliu.

— Dėde Eironai? — dvejodamas tarė Teonas.

— Sūnėne Teonai, — atsiliepė žynys, — tavo lordas tėvas liepė man pasitikti tave. Eime.

— Valandėlę, dėde.

Jis atsigręžė į „Mirahamą“.

— Mano daiktai! — šūktelėjo kapitonui.

Jūreivis atnešė jo ilgą kukmedžio lanką ir strėlinę, bet skrynią su geraisiais drabužiais atvilko kapitono duktė.

— Milorde, — ji žvelgė paraudusiomis akimis.

Atiduodama skrynią, mergina tarsi pabandė jį apkabinti — matant ir jos tėvui, ir jo šventuoliui dėdei, ir dar bent pusei salos. Teonas mikliai atsitraukė.

— Didžiai jums dėkoju.

— Milorde, prašau, aš jus taip myliu.

— Dabar turiu eiti. — Jis nuskubėjo paskui dėdę, kuris jau traukė tolyn nuo laivo.

Keliais ilgais žingsniais Teonas jį pasivijo.

— Nesitikėjau, dėde, jūsų čia pamatyti. Maniau, kad po dešimties metų galėjo atvykti ir pats lordas tėvas su ledi motina. Arba atsiųsti Dagmerą su garbės palyda.

— Ne tavo reikalas svarstyti Lordo Kirtėjo iš Paiko įsakymus. — Žynys elgėsi labai šaltai, visiškai kitaip negu Teono atmintyje išlikęs žmogus. Iš visų jo dėdžių Eironas Greidžojus buvo pats draugiškiausias, visada nerūpestingas ir pasiruošęs nusikvatoti, mėgstantis dainas, alų ir moteris. — Jei kalbi apie Dagmerą, tai Skeltalūpis, tavo tėvo palieptas, iškeliavo į Senąjį Viką kelti Stounhauzų ir Dramų.

— Kokiu tikslu? Ir ko čia susirinkę ilglaiviai?

— O ko jie visada renkasi?

Dėdė buvo pririšęs arklius prie uosto smuklės. Atėjus jis atsigręžė į Teoną.

— Sakyk man tiesą, sūnėne. Dabar meldiesi vilkų dievams?

Teonas apskritai melsdavosi retai, bet nederėjo šito prisipažinti žyniui, tegu ir tikram tėvo broliui.

— Nedas Starkas melsdavosi medžiui. Ne, Starkų dievai man nerūpi.

— Gerai. Klaupkis.

Po kojomis buvo vien akmenys ir purvas.

— Dėde, aš…

— Klaupkis. O gal jau esi per daug išdidus, toks ponaitis iš žaliųjų žemių, sugrįžęs pas mus?

Teonas atsiklaupė. Gimtinėje jis turėjo didelių tikslų, ir Eirono pagalbos galėjo prireikti. Dėl karūnos, manė Teonas, verta iškęsti šiek tiek purvo ir arklių mėšlo ant kelnių.

— Palenk galvą.

Iškėlęs vandenmaišį, jo dėdė trūktelėjo kamštį, ir Teonui ant galvos plona srovele pasipylė jūros vanduo. Tuoj pat sumirko plaukai, vanduo per kaktą nuvarvėjo į akis. Sūrymas tekėjo skruostais, lašai vienas po kito smelkėsi po apsiaustu ir liemene, šaltas upeliukas nuvingiavo per nugarą. Nuo druskos peršėjo akis taip, kad Teonas vos laikėsi nešūktelėjęs. Ant lūpų jautė jūros skonį.

— Tegu tavo nuolankus tarnas Teonas atgimsta iš jūros, kaip atgimei tu pats, — giedojo Eironas Greidžojus. — Palaimink jį druska, palaimink uola, palaimink geležimi. Sūnėne, ar dar prisimeni žodžius?

— Kas negyvas, niekad nemirs, — pasirausęs atmintyje, pratarė Teonas.

— Kas negyvas, niekad nemirs, — aidu pakartojo dėdė, — tik vėl prisikels tvirtesnis ir stipresnis. Kelkis.

Teonas atsistojo mirksėdamas nuo druskingų ašarų. Jo dėdė, netardamas nė žodžio, užkimšo vandenmaišį, atrišo arklį ir užsėdo ant jo. Teonas padarė tą patį. Palikę už nugaros smuklę ir uostą, jie drauge pasuko aukštyn į kalvas pro lordo Botlio pilį. Žynys jojo tylėdamas.

— Pusę savo gyvenimo nebuvau namie, — pagaliau išdrįso prabilti Teonas. — Kaip salos, ar pasikeitė?

— Vyrai žvejoja jūroje, rausia žemę, paskui miršta. Moterys gimdo vaikus kęsdamos skausmus, apsipylusios krauju, paskui miršta. Po dienos ateina naktis. Pučia vėjai, kyla ir slūgsta potvyniai. Salos tokios, kokias jas sukūrė mūsų dievas.

Dievai, koks jis dabar rūstus, pagalvojo Teonas.

— Ar Paike rasiu seserį ir ledi motiną?

— Ne. Tavo motina gyvena Harlo saloje, pas savo seserį. Ten švelnesni orai, ją tebevargina kosulys. Tavo sesuo su „Juoduoju vėju“ išplaukė į Didįjį Viką perduoti žinios nuo tėvo, tačiau ji netrukus grįš, gali neabejoti.

Teonui nereikėjo aiškinti, kad „Juodasis vėjas“ — tai Ašos ilglaivis. Sesers nebuvo matęs dešimt metų, bet tiek apie ją žinojo. Keista, kad sugalvojo taip pavadinti laivą, juk ir Robas Starkas turi vilką vardu Pilkasis Vėjas.

— Starkai pilki, o Greidžojai juodi, — šyptelėjęs sumurmėjo, — tačiau, regis, vėjas mums visiems tinka.

Žynys nematė reikalo apie tai kalbėti.

— O kaip jūs, dėde? — paklausė Teonas. — Kai mane išvežė iš Paiko, neatrodė, kad būsite žynys. Pamenu, kaip, užšokęs ant stalo su alaus ragu rankoje, dainuodavote senas plėšikų dainas.

— Jaunas buvau ir kupinas tuštybės, — atsiliepė Eironas Greidžojus, — tačiau jūra nuplovė mano kvailumą ir paikystes. Tas žmogus paskendo, sūnėne. Jo plaučiai prisipildė jūros vandens, žuvys nuėdė apvalkalą nuo akių. Prisikėlęs praregėjau.

Jis ne tik rūstus, bet ir pamišęs. Anas senasis Eironas Greidžojus, kokį prisiminė Teonas, jam patiko.

— Dėde, kodėl tėvas sušaukė savo karius ir laivus?

— Šitai, be abejo, išgirsi iš jo Paike.

— Norėčiau iš anksto žinoti jo ketinimus.

— Iš manęs nesužinosi. Mums įsakyta apie tai su niekuo nesikalbėti.

— Net ir su manimi? — Teonas ne juokais supyko. Jis vedė vyrus į mūšį, medžiojo su karalium, garbingai kovojo turnyruose, varžėsi su Brindenu Juodąja Žuvimi ir Didžiuoju Džonu Amberiu, kovėsi Kuždesių girioje, merginų patvarkė tiek, kad net vardų visų neprisimena, o šitas dėdė vis tiek elgiasi taip, lyg jam dar tebebūtų dešimt metų. — Jeigu mano tėvas ketina pradėti karą, turiu apie tai žinoti. Aš — ne šiaip koks „niekas“. Esu Paiko ir Geležies salų valdovo įpėdinis.

— Na, dėl to dar pažiūrėsime, — atsiliepė jo dėdė.

Tie žodžiai nuskambėjo tarsi antausis.

— Pažiūrėsime? Abu mano broliai žuvę. Esu vienintelis gyvas savo lordo tėvo sūnus.

— Jis dar turi dukterį.

Aša, suglumęs pagalvojo Teonas. Ji trejais metais vyresnė, bet vis dėlto…

— Moteris gali būti paveldėtoja tik tuomet, kai nėra tiesioginio vyriškos lyties įpėdinio, — garsiai pareiškė jis. — Neleisiu, kad iš manęs būtų apgaule atimtos mano teisės, įspėju jus iš karto.

— Vaikine, tu įspėji Nuskendusio Dievo tarną? — suurzgė dėdė. — Regis, užmiršai daugiau, negu žinojai. Ir esi didžiai kvailas, jei manai, kad tavo lordas tėvas ims ir atiduos šias šventas salas kokiam Starkui. Dabar užsičiaupk. Kelias ir be tavo tauškalų netrumpas.

Teonas pasistengė prikąsti liežuvį, nors susivaldė sunkiai. Tai štai kaip čia viskas, mąstė jis. Tartum per dešimt metų Vinterfele galėtum tapti Starku. Lordas Edardas augino jį kartu su savo vaikais, tačiau Teonas niekada nebuvo vienas iš jų. Visa pilis nuo ledi Stark iki purviniausio indų plovėjo virtuvėje žinojo, kad jis — įkaitas, kurio tėvas privalo gerai elgtis, ir nepraleisdavo progos jam to priminti. Net ir kekšvaikis Jonas Snou sulaukdavo pagarbos daugiau už jį.

Kartais lordas Edardas mėgindavo apsimesti esąs jam kaip tėvas, bet Teonui jis visada liko tik žmogus, Paikui lėmęs ugnį ir kraują, išvežęs jį iš namų. Paaugus jį visada baugino griežtas Starko veidas ir didžiulis tamsus kalavijas. Panašiai elgėsi ir jo žmona, ji laikėsi dar atokiau ir žvelgė įtariau.

Jų vaikai, zirziantys kūdikiai, per beveik visus Vinterfele praleistus metus jo nedomino. Tik Robas ir žemakilmis netikras brolis Jonas Snou buvo šiek tiek vyresni ir verti jo dėmesio. Kekšvaikis atrodė paniuręs, įžeidus, pavydėjo Teonui aukštos kilmės ir Robo pagarbos. Pats Teonas Robą truputį net ir pamėgo, tarsi jaunesnį brolį… bet apie šitai užsiminti nevertėjo. Regis, Paike tebeliepsnojo senieji karai. Jam nederėjo tuo stebėtis. Geležies salos gyveno praeitimi, dabartis atrodė per daug sunki ir kupina kartėlio, kad būtų įmanoma ją iškęsti. Be to, jo tėvas ir dėdės jau paseno; tie garbūs lordai kitaip nemokėjo — savo apmūsojusius vaidus nešdavo iki grabo lentos, nieko neužmiršdami ir juo labiau neatleisdami.

Taip pat klostėsi ir su Molisteriais, palaikiusiais jam draugiją kelionėje iš Riverano į Sigardą. Patrikas Molisteris pasirodė esąs visai neblogas vaikinas — jie abu mėgo mergas, vyną ir medžioklę su sakalais. Tačiau senasis lordas Džeisonas, pastebėjęs, kad jo įpėdiniui vis labiau patinka leisti laiką su Teonu, pasivadino Patriką į šalį ir priminė, kad Sigardas buvo kadaise pastatytas norint apginti pakrantę nuo plėšikų iš Geležies salų ir ypač nuo Greidžojų iš Paiko. Jų Dundantis bokštas vardą gavo pagal milžinišką žalvarinį varpą, kuriuo nuo seno skambindavo kviesdami miesto žmones ir valstiečius į pilį, kai vakaruose jūroje pasirodydavo ilglaiviai.

— Ir nesvarbu, kad tas varpas per tris šimtus metų skambėjo tik kartą, — kalbėjo Patrikas Teonui kitą dieną, kai jie drauge aptarė senojo Molisterio įspėjimus ir iš ąsočio gurkšnojo žaliųjų obuolių vyną.

— Kai mano brolis puolė Sigardą, — atsiliepė Teonas. Lordas Džeisonas prie pilies sienų nukovė Rodriką Greidžojų ir geležies žmones nustūmė atgal į jūrą. — Jei tavo tėvas mano, kad dėl to iki šiol kunkuliuoju pykčiu, tai tik todėl, kad jis niekada nebuvo su Rodriku susidūręs.

Jie smagiai pasijuokė šuoliuodami pas vieną Patriko pažįstamą — meilingą malūnininko pačią. Kad taip Patrikas atsirastų čia. Tegu ir Molisteris, su juo joti būtų kur kas smagiau, negu su šituo surūgusiu senu žyniu, kuriuo dabar tapo jo dėdė Eironas.

Takas, kuriuo jie keliavo, vingiavo aukštyn į nuogas akmenuotas kalvas. Netrukus jūra dingo iš akių, nors drėgname ore tebetvyrojo ryškus sūraus vandens kvapas. Jie lėtai ir sunkiai risnojo vienodu žingsniu; pro šalį praslinko aviganio trobelė, apleistos kasyklos. Šis naujas šventeiva Eironas Greidžojus kalbėti nemėgo. Jie jojo niūriai tylėdami. Galų gale Teonas nebeištvėrė:

— Vinterfelo lordu dabar tapo Robas Starkas.

— Ar vienas vilkas, ar kitas — jokio skirtumo, — Eironas nė nepasuko galvos.

— Robas sulaužė priesaiką Geležiniam sostui ir pasiskelbė Šiaurės karalium. Ten dabar vyksta karas.

— Meisterio varnai virš sūraus vandens skraido ne prasčiau negu virš uolų. Tavo naujienos seniai atvėsusios.

— Atėjo nauji laikai, dėde.

— Kas rytą išaušta nauja diena, ir ji nedaug tesiskiria nuo vakarykštės.

— Riverane žmonės sakytų kitaip. Jie kalba, kad raudonoji kometa skelbia naujus laikus. Ją atsiuntė dievai.

— Iš tiesų, tai ženklas, — sutiko žynys, — tačiau siųstas mūsų dievo, o ne jų. Tai liepsnojantis deglas, tokius mūsų žmonės nešdavo senovėje. Šią liepsną Nuskendęs Dievas iškėlė iš jūros, ir ji reiškia kylantį potvynį. Laikas kelti bures ir žengti per pasaulį su kalaviju ir ugnimi taip, kaip žengė jis.

— Su tuo tikrai sutinku, — nusišypsojo Teonas.

— Dievui žmogaus sutikimas rūpi tiek, kiek audrai svarbu, ką mano lietaus lašas.

Seni, šitas lietaus lašas kada nors taps karalium. Teonui nusibodo dėdės burbėjimas. Jis spustelėjo pentinais arklį ir šypsodamasis nulėkė į priekį.

Saulė jau buvo arti laidos, kai jie atsidūrė prie Paiko sienų, tamsių akmenų puslankiais jungiančių kelias uolas. Viduryje dunksojo vartų bokštas, abipus jo — po tris keturkampius bokštus. Teonas įžiūrėjo randus, kuriuos paliko Roberto Barateono katapultų svaidomi akmenys. Ant senojo pietinio bokšto griuvėsių stūksojo naujas, jo šviesesnių pilkų akmenų dar nebuvo spėjusios subjauroti kerpės. Štai ta vieta, kur Robertas Barateonas pralaužė sieną ir, iškėlęs kovos kūjį, lydimas Nedo Starko, per nuolaužas ir lavonus pasileido vidun. Teonas tada viską stebėjo saugiai pasislėpęs Jūros bokšte ir kartais iki šiol sapnuose regėdavo deglus, girdėdavo duslų griūvančios sienos dundesį.

Jo laukė atviri vartai, surūdijusios geležinės jų grotos kybojo pakeltos. Nepažįstami sargybiniai nuo sienų smalsiai žiūrėjo, kaip Teonas Greidžojus pagaliau grįžta namo.

Už išorinės sienos plytėjo didžiulė vėjo gairinama aikštė. Čia buvo arklidės ir šunidės, dar įvairių ūkinių pastatų. Avys ir kiaulės kuitėsi garduose, bet pilies šunys lakstė palaidi. Pietuose kilo uolos ir platus tiltas į Didžiąją pilį. Šokdamas iš balno, Teonas girdėjo, kaip dūžta bangos. Priėjęs arklininkas paėmė žirgą už pavadžio. Blausiomis akimis į jį žvelgė pora liesų vaikiščių ir keli vergai, tačiau niekur nebuvo matyti nei lordo tėvo, nei kokio kito iš vaikystės pažįstamo žmogaus. Nykus ir liūdnas sugrįžimas, pamanė jis.

Žynys liko sėdėti ant arklio.

— Dėde, negi nepasiliksite nakvoti ir nepasidalysite su mumis duona ir midumi?

— Man buvo liepta tave palydėti. Tu jau namie. Dabar grįžtu prie dievo reikalų.

Eironas Greidžojus apgręžė arklį ir lėtai išjojo pro purvinus vartų grotų smaigus.

Prie Teono baugščiai prisiartino sukumpusi, dukslia pilka suknele vilkinti senė.

— Milorde, man liepta parodyti jūsų kambarius.

— Kas liepė?

— Jūsų lordas tėvas, milorde.

Teonas nusitraukė pirštines.

— Vadinasi, žinai, kas aš toks. Kodėl tėvas neatėjo manęs pasveikinti?

— Jis laukia jūsų Jūros bokšte, milorde. Kai atsipūsite po kelionės.

O aš maniau, kad Nedas Starkas — šaltas žmogus.

— Kas tu būsi tokia?

— Helija, jūsų lordo tėvo pavedimu prižiūriu šitą pilį.

— Anksčiau buvo čia Sailas. Jį vadino Rūgščiaburniu. — Teonas net ir dabar gyvai prisiminė vyno dvoką iš senio burnos.

— Jau penkeri metai miręs, milorde.

— O kaip meisteris Kalenas, kur jis?

— Miega jūros dugne. Dabar varnus prižiūri Vendamiras.

Lyg būčiau koks svetimšalis, pagalvojo Teonas. Niekas nepasikeitė, bet vis dėlto viskas kitaip.

— Gerai, moterie, rodyk kelią į mano kambarius, — paliepė jis.

Šaltai nusilenkusi, ji nuvedė Teoną per aikštę prie tilto. Bent jau šitą vietą jis gerai atsiminė: nuo drėgmės glitūs, kerpių išmarginti šimtamečiai akmenys, po kojomis tarsi laukinis žvėris siautėjanti jūra, į drabužius kimbantis sūrus vėjas.

Anksčiau, įsivaizduodamas, kaip grįžta namo, jis mintyse žengdavo į tą patį jaukų kambarį Jūros bokšte, kur miegodavo vaikystėje. Tačiau senė vedė jį prie Kruvinosios pilies. Menės čia buvo didesnės ir geriau apstatytos, nors tokios pat šaltos ir drėgnos. Teonas gavo kelis šaltus kambarius tokiomis aukštomis lubomis, kad prieblandoje jų net nebuvo matyti. Gal būtų jautęsis smagiau, jei nebūtų žinojęs, kad Kruvinosios vardą pilis ir įgijo dėl šitų kambarių. Prieš kokį tūkstantį metų čia buvo nužudyti Upių karaliaus sūnūs. Juos, gulinčius lovose, sukapojo į gabalus, o paskui nusiuntė tuos gabalus tėvui į žemyną.

Tačiau Greidžojų Paike niekas nežudė, tik retkarčiais vienas brolis sumanydavo nugalabyti kitą, bet abu Teono broliai jau buvo negyvi. Tad jis dairėsi po kambarius ne iš baimės aptikti šmėklą. Sienų drapiruotės žaliavo pelėsiais, įdubęs čiužinys dvokė, ant grindų patiestos nendrės buvo aptrupėjusios. Daug metų praslinko nuo tada, kai šiuose kambariuose kas nors gyveno. Drėgmė smelkėsi iki pat kaulų.

— Atneškite dubenį karšto vandens ir užkurkite šitą židinį, — paliepė jis senei. — Pasirūpinkite, kad kituose kambariuose degtų gorės su žarijomis, gal išvaikys šaltį. Ir dar — dievai maloningiausieji, tegu kas nors tučtuojau pakeičia tas nendres ant grindų.

— Taip, milorde. Bus padaryta, — senė pasistengė kuo greičiau dingti.

Po valandėlės atsirado jo prašyto karšto vandens. Iš tiesų tebuvo drungnas, netrukus ir visai atvėso, bet dar tiko nuplauti ilgos kelionės dulkėms nuo veido, rankų ir plaukų. Kol du vergai įpūtė žarijas gorėse, Teonas nusimetė jojant susitepusius drabužius ir apsivilko taip, kaip dera einant susitikti su tėvu. Susirado minkštos juodos odos batus, švelnias pilkšvai sidabrines avies vilnos kelnes, juodo aksomo liemenę su ant krūtinės išsiuvinėtu auksiniu Greidžojų krakenu. Aplink kaklą užsisegė grakščią auksinę grandinėlę, apsijuosė balintos odos diržu, iš vieno šono pasikabino durklą, iš kito — ilgą kalaviją juodos ir aukso spalvos juostomis margintoje makštyje. Išsitraukęs durklą, nykščiu perbraukė ašmenis, tada iš kabančio prie diržo maišelio išėmė galąstuvą ir kelis kartus brūkštelėjo durklo plieną. Teonas mėgo didžiuotis, kad jo ginklai visada aštrūs.

— Man grįžus, kambarys turi būti šiltas, o nendrės ant grindų švarios, — įspėjo vergus maudamasis juodas šilkines, dailiais plonų aukso siūlų ornamentais siuvinėtas pirštines.

Į Didžiąją pilį Teonas grįžo dengtu akmeniniu tiltu; jo žingsnių aidą gožė kažkur žemai be paliovos dundanti jūra. Pakeliui iki kreivo uolų stulpo, ant kurio dunksojo Jūros bokštas, reikėjo pereiti dar tris vieną už kitą siauresnius tiltus. Paskutinis buvo iš virvių ir lentų, nuo drėgno sūraus vėjo jis po kojomis siūbavo tarsi gyvas. Teonui širdis atsidūrė užkulniuose net nepasiekus pusiaukelės. Toli apačioje, žerdamos aukštas purslų vėduokles, į uolas tiško bangos. Vaikystėje jis bėgiodavo šituo tiltu net ir sutemus. Berniukai mano, kad jiems nieko negali atsitikti, sušnibždėjo jo abejonė. Suaugę vyrai apdairesni.

Geležimi apkaltos pilko medžio durys buvo užremtos iš vidaus. Teonas patrankė į jas kumščiu ir čia pat keiktelėjo, pirštine užkabinęs rakštį. Mediena buvo drėgna, apėjusi pelėsiu, geležiniai dygliai aprūdiję.

Po akimirkos duris pravėrė sargybinis juodu geležiniu antkrūtiniu ir apvaliu šalmu.

— Jūs — tas sūnus?

— Šalin iš kelio, kitaip tuoj sužinosi, kas aš toks.

Vyras žengė į šoną. Teonas įvijais laiptais užkopė į menę. Tėvą rado sėdintį prie gorės su žarijomis, nuo smakro iki pat žemės apsisiautusį apklotu, pasiūtu iš sudvisusių ruonių kailių. Išgirdęs žingsnius, Geležies salų valdovas kilstelėjo galvą ir pažvelgė į paskutinį jam likusį sūnų. Atrodė smulkesnis, negu Teonas jį atsiminė. Ir labai sulysęs. Beilonas Greidžojus visada buvo liesas, tačiau dabar galėjai pagalvoti, kad dievai įmetė jį į katilą ir virino, kol ant kūno neliko nė menkiausio raumenėlio, tik plaukai ir oda. Liesas tarsi kaulas ir toks pat kietas, tarsi iš titnago iškaltu veidu. Akys taip pat žvelgė lyg du juodi ir aštrūs titnagai, bet plaukus prabėgę metai ir sūrūs vėjai nubalino iki žiemiškos, vienur kitur balta puta pasišiaušusios jūros pilkumo. Palaidos jų sruogos siekė žemiau juosmens.

— Devyneri metai, ar ne? — pagaliau prabilo lordas Beilonas.

— Dešimt, — atsiliepė Teonas nusitraukdamas sudriskusias pirštines.

— Kai išvežė, buvai berniukas, — tarė jo tėvas. — O kas tu dabar?

— Vyras. Jūsų kraujas ir įpėdinis.

— Pamatysime, — suniurnėjo lordas Beilonas.

— Tikrai pamatysite, — pažadėjo Teonas.

— Sakai, dešimt metų. Starkas augino tave tiek pat, kiek ir aš. O dabar atvyksti kaip jo pasiuntinys.

— Ne jo, — tarė Teonas. — Lordas Edardas miręs, Lanisterių karalienė nukirto jam galvą.

— Abu jie mirę, ir Starkas, ir tas Robertas, akmenimis sudaužęs mano sienas. Prisiekiau, kad sulauksiu dienos, kai jie abu atguls žemėn, ir sulaukiau, — lordas vyptelėjo. — Tačiau nuo šalčio ir drėgmės sąnarius man vis tiek gelia, kaip ir tuomet, kai jie buvo gyvi. Tad kas man iš jų mirties?

— Šis tas bus, — Teonas žengė arčiau. — Atvežiau laišką…

— Ar šitaip tave apvilko Nedas Starkas? — nutraukė jį tėvas, prisimerkęs žvelgdamas iš po apkloto. — Matyt, jam buvo smagu rengti tave šilkais ir aksomais, kad taptum jo miela dukrele?

Teonas pajuto kraują plūstant į veidą.

— Nesu kieno nors dukrelė. Jeigu jums nepatinka mano apdaras, rasiu kitokį.

— Ir kuo greičiau.

Nusviedęs į šalį kailius, lordas Beilonas sunkiai atsistojo. Teonas jį atsiminė aukštesnį.

— Šitas dzinguliukas ant tavo kaklo — pirktas auksu ar geležimi?

Teonas palietė auksinę grandinėlę. Jis užmiršo. Tai buvo taip seniai… Pagal Senąją Tvarką moterys galėjo nešioti už pinigus pirktus papuošalus, bet karžygiui derėjo tik tos brangenybės, kurias nuimdavo nuo savo ranka užmušto priešo lavono. Tai reiškė „pirkti geležimi“.

— Teonai, rausti lyg nekalta mergelė. Girdėjai, ko klausiu? Mokėjai auksu ar geležimi?

— Auksu, — prisipažino Teonas.

Tėvas užkabino pirštais grandinėlę ir taip smarkiai trūktelėjo, kad būtų nurovęs Teonui galvą, jeigu tik grandinėlė nebūtų trūkusi anksčiau.

— Mano duktė vietoj vyro pasirinko kovos kirvį. Neleisiu, kad mano sūnus vaikščiotų išsipustęs kaip kokia kekšė. — Jis švystelėjo nutrūkusią grandinėlę į gorę, ši susirangė tarp žarijų. — Taip ir maniau. Žaliosios žemės suminkštino tave, ir Starkai pasistengė, kad taptum vienu iš jų.

— Klystate. Nedas Starkas man buvo kalėjimo prižiūrėtojas, tačiau druska ir geležis tebėra mano kraujyje.

Lordas Beilonas nusigręžęs ištiesė kaulėtas rankas pasišildyti virš žarijų.

— Bet Starkų šunytis, įdavęs savo niekingą laiškelį, siunčia tave lyg gerai išmokytą varną.

— Laiškas, kurį turiu, visiškai nėra niekingas, ir tai, ką jis siūlo, patariau jam aš.

— Nejaugi tas vilkų karalius klauso tavo patarimų? — tokia mintis, regis, lordą Beiloną pralinksmino.

— Taip, jis klauso manęs. Medžiojau su juo, kovojau pratybose, dalijausi duona ir midumi, koviausi greta jo mūšiuose. Pelniau jo pasitikėjimą. Jis žiūri į mane kaip į vyresnįjį brolį ir…

— Ne! — tėvas dūrė pirštu jam į veidą. — Čia, Paike, man girdint, broliu jo nevadinsi — sūnaus to žmogaus, kuris atėmė gyvybę tavo tikriesiems broliams. O gal tu jau užmiršai Rodriką ir Maroną — savo giminės kraują?

— Aš nieko neužmiršau.

Tiesą sakant, Nedas Starkas jo brolių nežudė. Rodriką nukovė lordas Džeisonas Molisteris Sigarde, Maroną sutraiškė griūvančios seno pietinio bokšto sienos… bet Starkas būtų nedelsdamas su jais susidorojęs, jeigu tik mūšio siautulyje būtų atsidūręs prieš juos.

— Puikiai atsimenu brolius, — patikino Teonas. Geriausiai jis prisiminė girto Rodriko smūgius ir žiaurius Marono pokštus bei nuolatinį melą. — Dar atsimenu, kad mano tėvas kadaise buvo karalius, — jis ištraukė Robo laišką ir atkišo tėvui. — Štai. Skaitykite… jūsų malonybe.

Lordas Beilonas sulaužė antspaudą ir išskleidė pergamentą. Juodos jo akys bėgiojo pirmyn atgal.

— Vadinasi, tas berniukas vėl duotų man karūną, man tereikia sunaikinti jo priešus. — Jo plonas lūpas iškreipė šypsena.

— Dabar Robas jau prie Auksinio Danties, — tarė Teonas. — Kai Dantis kris, kalnus jis įveiks per dieną. Lordo Taivino kariauna — Harenhole, atkirsta iš vakarų. Karalžudys — Riverano belaisvis. Vakaruose Robui pasipriešinti gali tik seras Stafordas Lanisteris su tais žaliais, jo ką tik surinktais naujokais. Seras Stafordas atsidurs tarp Robo kariuomenės ir Lanisporto, vadinasi, mums puolant iš jūros, miesto nebus kam ginti. Jeigu dievai teiksis mus palaikyti, kol Lanisteriai susigaudys, galbūt galėtų kristi net ir Kasterlių Uola.

— Kasterlių Uola niekada nėra kritusi, — burbtelėjo lordas Beilonas.

— Iki šiol, — nusišypsojo Teonas. Užtat kaip tai bus puiku.

— Tai štai kodėl Robas Starkas po tiek metų siunčia man tave? Kad įtikintum mane pritarti šitam jo planui?

— Šitas planas ne Robo, o mano, — išdidžiai pareiškė Teonas. Mano, taip pat ir pergalė bus mano, mano bus ir karūna, atėjus laikui. — Pats vadovausiu kariuomenei, jeigu leisite. Atlygio sau prašyčiau atiduoti man Kasterlių Uolą, kai atimsime ją iš Lanisterių.

Turėdamas Uolą, jis valdytų Lanisportą ir auksines vakarų žemes. Tai reikštų tokią galią ir turtus, kokių Greidžojų giminė niekada neregėjo.

— Pasirinkai neprastą atlygį už sumanymą ir kelias rašalu pakeverzotas eilutes, — lordas Beilonas dar kartą perskaitė laišką. — Šunytis apie atlygį nieko nesako. Tik aiškina, kad kalbi jo vardu, o aš turįs išklausyti ir duoti jam savo laivų ir žmonių, o mainais jis duos man karūną. — Tėvas pakėlė titnaginį žvilgsnį ir susitiko akimis su sūnumi. — Duos man karūną, — pakartojo staiga aštriai suskambusiu balsu.

— Čia nevykusiai parinkti žodžiai, norėta pasakyti, kad…

— Norėta pasakyti tai, kas pasakyta. Berniūkštis duos man karūną. Bet tai, kas duodama, gali būti atimta! — Lordas Beilonas sviedė laišką ant žarijų, ten, kur jau gulėjo grandinėlė. Pergamentas susisuko, pajuodo ir užsiliepsnojo.

Teonas neteko žado.

— Gal išprotėjote?

Tėvas atgalia ranka skaudžiai šėrė jam per žandą.

— Žiūrėk, kaip kalbi. Dabar esi ne Vinterfele, o aš — ne berniukas Robas, kad drįstum su manimi taip šnekėti. Aš — Greidžojus, Lordas Kirtėjas iš Paiko, Druskos ir uolų karalius, Jūros vėjo sūnus, ir joks žmogus karūnos man neduos. Aš moku geležimi. Karūną aš pasiimsiu, kaip prieš penkis tūkstančius metų tai padarė Uronas Raudonrankis.

Teonas žingtelėjo atgal traukdamasis nuo netikėtai pratrūkusio tėvo įtūžio.

— Ką gi, tai ir pasiimkite, — nusispjovė jis tebejausdamas peršintį skruostą. — Pasivadinkite Geležies salų karalium, niekam tai nerūpės… kol nesibaigs karai ir laimėtojas apsidairęs pastebės seną kvailį, tupintį ant savo kranto su geležine karūna ant galvos.

— Na, bent jau bailys tu nesi, — nusikvatojo lordas Beilonas. — Bet ir aš ne kvailys. Negi manai, kad sukviečiau laivus norėdamas pažiūrėti, kaip jie, išmetę inkarus, supasi ant bangų? Ketinu išsikovoti karalystę ugnimi ir krauju… bet ne vakaruose ir ne karaliaus Robo Berniūkščio nurodymu. Kasterlių Uola per daug stipri, o lordas Taivinas per daug gudrus. Et, galėtume paimti Lanisportą, bet jo laikyti neverta net mėginti. Ne. Trokštu kitokio obuoliuko… žinoma, jis ne toks saldus ir sultingas, tačiau kybo prinokęs ir niekieno neginamas.

Kur jis? — būtų galėjęs paklausti Teonas, bet tuo metu pats jau susigaudė.