Karalių kova

Tirionas

Pro duris sklido švelnūs didžiosios arfos garsai, jiems kartais pritardavo dūdmaišio trelė. Dainiaus balsą slopino storos sienos, tačiau Tirionas mokėjo tuos žodžius. Mergelė mano mylima graži kaip vasarėlė, prisiminė jis, jos puikius plaukus puošia saulutės spindulėliai…

Šiąnakt karalienės duris saugojo seras Merinas Trentas. Tirionui pasirodė, kad „milorde“ jis burbtelėjo šiurkštokai, bet duris vis dėlto atvėrė. Tirionas žengė į sesers miegamąjį, ir daina staiga nutrūko.

Sersėja gulėjo atsilošusi ant daugybės pagalvių. Buvo basa, dailiai susivėlusiais auksiniais plaukais, žalio, auksu atausto atlaso apdaru, kuris atspindėjo žvakių šviesą ir sumirgėjo, jai pakėlus galvą.

— Mieloji sesute, — tarė Tirionas, — kaip nuostabiai šį vakarą atrodai. — Paskui jis atsigręžė į dainavusįjį. — Ir jūs, pusbroli. Nė nežinojau, kad jūsų toks gražus balsas.

Pagirtas seras Lanselis susiraukė, tikriausiai pamanė, kad iš jo šaipomasi. Tirionui atrodė, kad tas vaikinas paaugo bent per tris colius, kai jį įšventino į riterius. Lanselis pasižymėjo vešliais smėlio spalvos plaukais, žaliomis Lanisterių akimis ir minkštais šviesiais pūkeliais ant viršutinės lūpos. Buvo šešiolikos, tad jį slėgė neišvengiamas jaunatviškas pasipūtimas, kuriam beviltiškai stigo bent šešėlio pašaipos ar abejonės ir kurį dar labiau kurstė išdidumas, tarsi savaime būdingas tiems, kurie gimė šviesiaplaukiai, stiprūs ir gražūs. Nesenas iškilimas dar labiau viską pablogino.

— Ar jos malonybė jus kvietė? — griežtai paklausė vaikinas.

— Lyg ir nepamenu, — sutiko Tirionas. — Man labai gaila nutraukti jūsų linksmybes, Lanseli, tačiau taip jau nutiko, kad privalau su seserimi aptarti svarbius reikalus.

Sersėja įtariai žvelgė į jį.

— Tirionai, jeigu atėjai dėl elgetaujančių brolių, tai be reikalo varginaisi. Neleisiu, kad jie gatvėse skleistų savo šlykščius melus. Tegu pamokslauja vienas kitam požemiuose.

— Ir tegu dar džiaugiasi, kad jų karalienė — tokio švelnaus būdo, — pridūrė Lanselis. — Aš būčiau liepęs išrauti jiems liežuvius.

— Vienas net drįso pareikšti, kad dievai mus baudžia už tai, kad Džeimis nužudė teisėtą karalių, — piktinosi Sersėja. — Nepakęsiu šito, Tirionai. Suteikiau tau puikių galimybių tvarkytis su ta bjaurastimi, bet tu su savo seru Džeislinu nieko nedarote, todėl liepiau tuo reikalu užsiimti Vilarui.

— Jis ir užsiėmė. — Tirionas tikrai suirzo, kai raudonieji apsiaustai, nepasitarę su juo, nutempė pustuzinį tų netašytų pranašų į kalėjimą, tačiau kovoti dėl jų tikrai nevertėjo. — Žinoma, mums visiems bus smagiau, jei gatvėse kils mažiau triukšmo. Tačiau atėjau ne dėl to. Turiu naujienų, kurias, mieloji sesute, esu tikras, tu labai norėsi išgirsti, tačiau apie jas geriau kalbėti akis į akį.

— Labai gerai. — Muzikantai nusilenkė ir išskubėjo pro duris, o Sersėja tarsi skaistuolė pabučiavo pusbrolį į skruostą. — Palik mus, Lanseli. Kai mano brolis vienas, jis nepavojingas. Jeigu būtų atsivedęs savo galvijų bandą, jau būtume juos užuodę.

Jaunasis riteris nutvilkė pusbrolį piktu žvilgsniu ir išeidamas tyčia trinktelėjo durimis.

— Norėčiau pranešti, kad liepiu Šiagai praustis kas dvi savaites, — tarė Tirionas, Lanseliui išėjus.

— Atrodai labai savimi patenkintas. Kažin kodėl?

— O kodėl ne? — atsiliepė Tirionas. Plieno gatvėje dieną naktį dundėjo kūjai, didžioji grandinė vis augo. Jis užšoko ant didžiulės baldakimo dengiamos lovos. — Ar čia ta pati lova, kurioje mirė Robertas? Stebiuosi, kad ją tebelaikai.

— Joje man sapnuojasi malonūs sapnai, — tarė Sersėja. — Na, klok savo reikalą, Kipše, ir krypuok iš čia.

Tirionas nusišypsojo.

— Lordas Stanis išplaukė iš Drakono Uolos.

Sersėja stryktelėjo nuo lovos.

— O tu čia sėdi ir vaipaisi kaip moliūgas per derliaus šventę? Ar Baivoteris jau pakėlė miesto sargybą? Privalome tuoj pat siųsti paukštį į Harenholą. — Tirionas tuo metu jau kvatojosi. Sersėja griebė jį už pečių ir papurtė. — Liaukis! Gal tu girtas ar išprotėjęs? Liaukis!

Bet jis žiopčiojo negalėdamas ištarti nė žodžio.

— Negaliu, — vis dar neatgaudamas kvapo ištarė Tirionas. — Tai per daug… ak dievai, per daug juokinga… Stanis…

— Ką?

— Jis išplaukė ne prieš mus, — pagaliau išstenėjo Tirionas. — Jis apgulė Vėtrų Gūžtą. Renlis apsisuko ir grįžta jo pasitikti.

Sesers nagai skausmingai susmigo jam į rankas. Akimirką ji žiūrėjo netikėdama, tartum Tirionas būtų prašnekęs kokia nežinoma kalba.

— Stanis ir Renlis susikibo vienas su kitu? — Tirionui linktelėjus, Sersėja pratrūko juoktis. — Dievai maloningieji, — duso ji, — imu tikėti, kad Robertas buvo iš jų protingiausias.

Tirionas atlošė galvą ir griausmingai nusikvatojo. Jie juokėsi abu kartu. Sersėja nutraukė jį nuo lovos, puolė suktis ratu ir net apkabino brolį, valandėlei įsišėlusi tarsi maža mergaitė. Sersėjos paleistas Tirionas buvo uždusęs, jam sukosi galva. Jis nusvyravo iki sienos ir atsirėmė ranka, kad nepargriūtų.

— Manai, kad jie iš tikrųjų stos į mūšį? Jeigu jie kaip nors susitartų…

— Nesusitars, — atsiliepė Tirionas, — jie per daug skirtingi ir niekada negalėjo vienas kito pakęsti.

— O Stanis visada buvo tos nuomonės, kad su Vėtrų Gūžta jį apgavo, — mąsliai tarė Sersėja. — Barateonų giminės protėvių žemės, jam teisėtai priklausančios… Jeigu žinotum, kiek jis vaikščiojo pas Robertą, savo niūriai sielvartingu balsu giedodamas vis tą pačią nuobodžią giesmę… Kai Robertas atidavė tą pilį Renliui, Stanis taip suspaudė žandikaulius, kad, maniau, jam dantys sutrupės.

— Jis tai suvokė kaip skriaudą.

— Tai ir buvo sumanyta kaip skriauda, — pritarė Sersėja.

— Gal vertėtų pakelti taures už brolišką meilę?

— Taip, — atsakė ji vis dar dusdama iš susijaudinimo. — Ak, dievai, taip.

Pildamas saldųjį Arboro raudonąjį į dvi taures, Tirionas stovėjo nusisukęs nugara. Įberti žiupsnį miltelių jai į taurę buvo visai paprasta.

— Už Stanį! — tarė jis paduodamas jai vyną. Juk aš nekenksmingas, kai vienas, ar ne?

— Už Renlį! — atsiliepė Sersėja juokdamasi. — Tegu jie kariauja ilgai ir atkakliai, o paskui tegriebia juos abu Kiti!

Ar tai Sersėja, kokią mato Džeimis? Kai ji šypsojosi, tada būdavo matyti, kokia ji iš tiesų graži. Mergelė mano mylima graži kaip vasarėlė, jos puikius plaukus puošia saulutės spindulėliai. Jis jau beveik gailėjosi įbėręs jai nuodų.

Jos pasiuntinys atvyko kitą rytą, Tirionui pusryčiaujant. Karalienė jaučiasi prastai ir iš savo kambarių neišeis. Tiksliau, nenulips nuo puodo. Tirionas susakė visus deramus užuojautos žodžius ir paprašė pranešti Sersėjai, kad ji galinti ramiai ilsėtis, su seru Kleosu jis viską padarysiąs kaip jų sutarta.

Eigono Užkariautojo Geležinis sostas buvo pasišiaušęs gausybe bjaurių smaigų ir dantytų ašmenų, tykojančių kiekvieno kvailio, kuris sumanytų jame per daug patogiai įsitaisyti, o į jį vedantys laiptai Tirionui tapdavo tikra kankyne, juo labiau suvokiant, koks juokingas jis visiems turėtų atrodyti. Tačiau tas sostas turėjo vieną didelį privalumą. Jis buvo aukštas.

Išsirikiavę tyliai laukė Lanisterių sargybiniai tamsiai raudonais apsiaustais ir pusšalmiais su liūtais ant viršugalvio. Kitapus salės jiems priešais stovėjo sero Džeislino auksiniai apsiaustai. Ties sosto laipteliais iš abiejų pusių rymojo Bronas ir seras Prestonas iš karaliaus sargybos. Dvariškiai grūdosi galerijoje, o prašytojai trypčiojo prie aukštų ąžuolinių, bronza apkaltų durų. Sansa Stark šį rytą atrodė ypač gražiai, nors jos veidas buvo išbalęs lyg drobė. Lordas Džailsas nesiliovė kosėjęs, vargšas pusbrolis Tirekas vilkėjo savo vestuvinį, šermuonėlio kailiu puoštą aksomo apsiaustą. Prieš tris dienas jis susituokė su mažąja ledi Ermesanda, ir kiti ginklanešiai smaginosi vadindami jį „žindyviu“ ir klausinėdami, su kokiais vystyklais jo jaunoji praleido pirmą vestuvių naktį.

Tirionas apžvelgė juos visus iš viršaus, ir jam patiko.

— Pakvieskite serą Kleosą Frėjų.

Jo balsas atsimušė į akmenines sienas ir nuaidėjo per visą didžiulę menę. Šitai jam irgi patiko. Gaila, kad Šaja negali manęs dabar pamatyti, mąstė Tirionas. Ji norėjo ateiti, bet tai buvo neįmanoma.

Seras Kleosas, nesidairydamas nei į kairę, nei į dešinę, pražingsniavo ilgu taku tarp auksinių ir raudonų apsiaustų. Jis priklaupė, ir Tirionas pastebėjo, kad jo pusbrolis jau plinka.

— Sere Kleosai, — nuo tarybos stalo prabilo Mažasis Pirštas, — dėkojame jums, kad atgabenote šį taikos pasiūlymą nuo lordo Starko.

Didysis meisteris Paiselis atsikrenkštė.

— Karalienė regentė, karaliaus ranka ir mažoji taryba apsvarstė sąlygas, kurias siūlo lordas, save vadinantis Šiaurės karalium. Apgailestaudami norime pareikšti, kad tos sąlygos mums nepriimtinos, tad turite, sere, šitai pranešti tiems šiauriečiams.

— O štai kokios yra mūsų sąlygos, — tarė Tirionas. — Robas Starkas privalo sudėti ginklus, prisiekti ištikimybę ir grįžti į Vinterfelą. Mano brolis gyvas ir sveikas turi atgauti laisvę, Robas Starkas privalo paskirti Džeimį savo kariuomenės vadu ir pulti maištininkus Renlį ir Stanį Barateonus. Kiekvienas žemesnysis Starkų lordas privalo atsiųsti mums įkaitu po sūnų. Jei kuris sūnaus neturi, tiks ir duktė. Su jais bus gerai elgiamasi, dvare jie užims aukštą padėtį su sąlyga, kad jų tėvai daugiau nebebus išdavikai.

Kleosas Frėjus paniuro.

— Milorde ranka, — prabilo jis, — lordas Starkas su tokiomis sąlygomis niekada nesutiks.

Kleosai, mes ir nesitikėjome, kad jis sutiks.

— Perduok jam, kad Kasterlių Uoloje turime surinkę naują kariuomenę, kuri netrukus puls jį iš vakarų, o mano lordas tėvas tuo pačiu metu žygiuos iš rytų. Pranešk jam, kad jis liks kovoti vienas ir sąjungininkų gali nesitikėti. Stanis ir Renlis Barateonai kariauja vienas su kitu, o Dorno princas sutiko savo sūnų Tristaną sutuokti su princese Mirsela.

Per galeriją ir tolimesnius menės pakraščius nuošė pasitenkinimo ir nuostabos murmesys.

— Kalbant apie mano pusbrolius, — kalbėjo toliau Tirionas, — mes siūlome Harioną Karstarką ir serą Vilį Manderlį už Vilemą Lanisterį, taip pat lordą Serviną ir serą Donelį Loką už jūsų brolį Tioną. Praneškite Starkui, jog du Lanisteriai už keturis šiauriečius, — kad ir kaip žiūrėsi, — labai geri mainai. — Jis palaukė, kol menėje nutilo juokas. — Be to, bus sugrąžinti jo tėvo palaikai kaip karaliaus Džofrio geros valios ženklas.

— Lordas Starkas taip pat reikalauja grąžinti jo seseris ir tėvo kalaviją, — priminė seras Kleosas.

Seras Ilinas Peinas stovėjo nebylus, jam už peties kyšojo Edardo Starko didžiojo kalavijo rankena.

— Ledą? Jį gaus su mumis sudaręs taiką, ne anksčiau.

— Jūsų valia. O jo seserys?

Tirionas metė žvilgsnį Sansos pusėn ir atsakydamas pajuto, kaip gailestis dilgtelėjo jam širdį.

— Kol jis nepaleis mano brolio Džeimio gyvo ir sveiko, jos liks čia įkaitės. Nuo jo priklausys, kaip su jomis bus elgiamasi.

Ir jei dievai teiksis būti maloningi, Baivoteris ras Ariją gyvą anksčiau, negu Robas sužinos, kad ji dingusi.

— Milorde, aš perduosiu jūsų žinią.

Tirionas pačiupinėjo vieną susiraičiusią geležtę, styrančią iš sosto porankio. O dabar — dūris.

— Vilarai, — kreipėsi jis.

— Klausau, milorde.

— Starkų atsiųstų žmonių pakanka lordo Edardo palaikų apsaugai, bet Lanisteriui dera turėti Lanisterių palydą, — pareiškė Tirionas. — Seras Kleosas — karalienės, taip pat ir mano pusbrolis. Mes miegosime ramiau, jeigu jūs pasirūpinsite jo saugia kelione atgal į Riveraną.

— Klausau, milorde. Kiek turiu paimti vyrų?

— Nagi visus, kiek jų yra.

Vilaras suakmenėjo. Užtat dusdamas iš susijaudinimo pašoko didysis meisteris Paiselis.

— Milorde ranka, negalima… jūsų tėvas, pats lordas Taivinas… jis atsiuntė šiuos geruosius vyrus pas mus, kad jie saugotų karalienę Sersėją ir jos vaikus…

— Juos kuo puikiausiai saugo karaliaus ir miesto sargyba. Tegu dievai pasirūpina, kad jūs kuo greičiau išvyktumėte, Vilarai.

Už tarybos stalo Veiris gudriai šypsojosi, Mažasis Pirštas apsimetė nuobodžiaująs, o išblyškęs ir sutrikęs Paiselis žiopčiojo tarsi ant kranto išmesta žuvis. Priekin žengė šauklys.

— Jei kuris žmogus turi kokį kitą reikalą, kurį norėtų išdėstyti karaliaus rankai, tegu dabar kalba, nes vėliau žodis jam nebus suteiktas.

— Aš norėčiau, kad mane išklausytų, — pro dvynius Redvainus prasibrovė liesas žmogus juodais drabužiais.

— Sere Aliseri! — sušuko Tirionas. — Kaipgi čia dabar, nė nežinojau, kad atvykote į dvarą. Turėjote man pranešti.

— Pranešiau jums apie save, ir tai puikiai žinote.

Visada dygus maždaug penkiasdešimties metų Tornas buvo prakaulus, aštrių veido bruožų, niūrių akių ir sunkios rankos vyras jau šiek tiek žilstelėjusiais juodais plaukais.

— Manęs vengiama, į mane nekreipiama dėmesio, esu paliktas laukti lyg koks prastakilmis tarnas.

— Negali būti! Bronai, taip elgtis nedera. Mes su seru Aliseriu — seni draugai. Drauge vaikštinėjome ant Sienos.

— Mielasis sere Aliseri, — sumurmėjo Veiris, — neturėtumėte mūsų labai griežtai teisti. Gausybė žmonių siekia Džofrio malonės šiais neramiais ir sunkiais laikais.

— Ką gi jūs išmanote apie neramumus, eunuche?

— Į akis vadiname jį lordu eunuchu, — vyptelėjo Mažasis Pirštas.

— Kaip galėtume jums padėti, gerasis broli? — ramindamas įsiterpė didysis meisteris Paiselis.

— Lordas vadas siuntė mane pas jo malonybę karalių, — atšovė Tornas. — Reikalas per daug rimtas, kad tiktų svarstyti tarnams.

— Karalius žaidžia su savo nauju arbaletu, — tarė Tirionas. Atsikratyti Džofrio buvo labai lengva — pakako tik nedailaus arbaleto iš Myro, kuris gali leisti tris strėles iš karto, ir jokios kliūtys negalėjo sutrukdyti Džofriui tučtuojau jį išbandyti. — Galite rinktis — kalbėti su tarnais ar toliau tylėti.

— Kaip įsakysite, — labai nepatenkintas atsiliepė seras Aliseris. — Esu atsiųstas jums pranešti, kad radome du seniai dingusius žvalgus. Jie buvo negyvi, tačiau, pargabenti atgal prie Sienos, naktį lavonai prisikėlė. Vienas nugalabijo serą Džeremį Raikerį, o antrasis mėgino nužudyti lordą vadą.

Menės gilumoje Tirionas išgirdo kažką kikenant. Gal jis tokiomis kvailystėmis sumanė iš manęs pasityčioti? Tirionas neramiai krustelėjo ir metė žvilgsnį apačion, kur sėdėjo Veiris, Mažasis Pirštas ir Paiselis — ar nebus čia kuris iš jų prikišęs nagus. Neūžaugos orumas — be galo trapus dalykas. Jeigu dvaras ir karalystė imtų iš jo juoktis, jam — galas. Bet vis dėlto… vis dėlto…

Tirionas prisiminė šaltą naktį po žvaigždėmis, kaip jie su tuo vaikinu Jonu Snou ir jo didžiuliu baltu vilku stovėjo ant Sienos pačiame pasaulio pakraštyje ir žvelgė į toliau plytinčią bežadę tamsą. Tada kažką pajuto — ką? — na, tikrai kažką, lyg siaubą, geliantį tarsi žvarbus šiaurės vėjas. Vilkas užstaugė į nakties dangų, ir nuo to garso visą kūną nusmelkė šiurpas.

Nebūk kvailys, tarė jis sau. Vilkas, vėjas, tamsus miškas — visa tai niekai. Bet vis dėlto… Lankydamasis Juodojoje pilyje, jis pamėgo senąjį Džeorą Mormontą.

— Tikiuosi, kad Senasis Lokys po to užpuolimo liko gyvas?

— Taip.

— O jūsų broliai nudėjo tuos, na, negyvėlius?

— Taip.

— Ir esate įsitikinęs, kad šį kartą jie nebegyvi? — atsargiai paklausė jis. Bronas prunkštelėjęs užgniaužė juoką, ir Tirionui pasidarė aišku, kaip kalbėti toliau. — Tikrai tikrai negyvi?

— Jie buvo negyvi ir pirmą kartą, — plykstelėjo seras Aliseris. — Išblyškę, atšalę, juodomis rankomis ir kojomis. Atvežiau Džeiferio ranką, ją nuo lavono nuplėšė mergvaikio vilkas.

— Tai kurgi tas nuostabus įrodymas? — įsikišo Mažasis Pirštas.

Pasijutęs nepatogiai, seras Aliseris susiraukė.

— Kol laukiau, kad mane priimtų ir išklausytų, ta ranka… visiškai sutrūnijo. Neturiu ko parodyti, tik kaulus.

Menė sukikeno garsiau.

— Lorde Beilišai, — kreipėsi Tirionas į apačioje sėdintį Mažąjį Pirštą, — nupirkite mūsų narsiajam serui Aliseriui šimtą kastuvų, tegu jis juos parsigabena prie Sienos.

— Kastuvų? — seras Aliseris įtariai prisimerkė.

— Jeigu savo negyvėlius palaidosite, jie daugiau nebevaikštinės, — paaiškino jam Tirionas, o dvaras juokėsi jau atvirai. — Kastuvai leis užbaigti jūsų vargus, bet su sąlyga, kad nepritrūksite kasėjų. Sere Džeislinai, pasirūpinkite, kad gerasis brolis pamatytų miesto požemius.

— Klausau, milorde, bet kalėjimas beveik tuščias. Visus tinkamesnius jau susirinko Jorinas.

— Tuomet suimkite naujų, — atšovė Tirionas. — Arba paskleiskite gandą, kad prie Sienos duoda duonos ir ropių, tuoj atsiras savanorių.

Mieste valgyti norinčių burnų buvo gerokai per daug, o Nakties sargybai nuolat trūko žmonių. Tirionui davus ženklą, šauklys paskelbė, kad priėmimas baigtas, ir žmonės ėmė skirstytis.

Tačiau serą Aliserį užčiaupti nebuvo taip paprasta. Tirionui nulipus žemyn, jis laukė Geležinio sosto papėdėje.

— Gal manote, kad nuo pačios Rytų pajūrio sargybos keliavau tik tam, kad iš manęs pasišaipytų tokie kaip jūs? — niršo jis, užstojęs kelią. — Tai visiškai ne pokštas. Viską mačiau savo akimis. Sakau jums dar kartą, tie mirusieji vaikščiojo.

— Pasistenkite užmušti juos rūpestingiau. — Tirionas žengė tolyn nepaisydamas juodojo brolio. Seras Aliseris mėgino pastverti jį už rankovės, bet Prestonas Grynfildas nustūmė jį atgal:

— Sere, nesiartinkite.

Tornui užteko proto nesusikibti su karaliaus sargybos riteriu.

— Kipše, jūs — tikras kvailys, — riktelėjo jis Tirionui pavymui.

Neūžauga atsigręžė į jį.

— Aš — kvailys? Iš tiesų? Bet kažin kodėl tada jie visi juokėsi iš jūsų? — šyptelėjo jis. — Juk atkeliavote vyrų, ar ne taip?

— Kyla šaltas vėjas. Privalome išlaikyti Sieną.

— O jai išlaikyti jums reikia vyrų. Daviau jų, tikiuosi, pastebėjote šitai, jeigu jūsų ausys pajėgia išgirsti ne vien įžeidimus. Imkite juos, sakykite „ačiū“ ir keliaukite, kol neprivertėte manęs vėl durti jums krabų šakute. Perduokite šilčiausius linkėjimus lordui Mormontui… taip pat ir Jonui Snou.

Bronas griebė serą Aliserį už alkūnės ir stumte išstūmė iš menės.

Didysis meisteris Paiselis jau buvo išdūmęs, bet Veiris su Mažuoju Pirštu stebėjo viską nuo pradžios iki galo.

— Milorde, negaliu liautis jumis žavėjęsis, — prisipažino eunuchas. — Vienu staigiu mostu Starkų berniuką pamaloninate tėvo kaulais, o iš sesers atimate jos gynėjus. Duodate juodajam broliui jam reikalingų žmonių, išvaduojate miestą nuo kelių alkanų burnų, bet viską pateikiate su pašaipa, tad niekas negalės sakyti, esą neūžauga bijo dvasių ir šmėklų. Na, mikliai, išties mikliai.

Mažasis Pirštas glostėsi barzdą.

— Lanisteri, ar tikrai ketinate išsiųsti visus savo sargybinius?

— Ne, ketinu išsiųsti visus sesers sargybinius.

— Karalienė niekada šito neleis.

— Ak, manau, dar ir kaip leis. Esu jos brolis, tad, kai geriau mane pažinsite, neabejosite, kad visada darau tai, ką sakau.

— Net tada, kai meluojate?

— Ypač tada, kai meluoju. Lorde Petirai, nujaučiu, kad esate manimi nepatenkintas.

— Myliu jus taip pat kaip anksčiau, milorde. Nors nesijaučiu smagiai, kai mane kvailina. Jeigu Mirsela ištekės už Tristano Martelio, juk jai vargu ar pavyks susituokti su Robertu Arinu?

— Nebent sukeltų milžinišką kivirčą, — sutiko Tirionas. — Apgailestauju dėl nedidelės savo gudrybės, lorde Petirai, tačiau tuo metu, kai kalbėjomės, negalėjau žinoti, kad Dornas priims mano pasiūlymą.

Mažasis Pirštas nenurimo.

— Nemėgstu, kai man meluoja, milorde. Kitą kartą, sumanęs apgaulę, malonėkite manęs į ją nevelti.

Tik tuo atveju, jeigu ir pats taip elgsiesi, pagalvojo Tirionas, žvilgtelėjęs į durklą makštyje, kybantį Mažajam Pirštui prie šono.

— Labai apgailestauju, jeigu jus įžeidžiau. Visi žino, kaip mes jus mylime, milorde. Ir koks esate mums reikalingas.

— Pasistenkite šitai prisiminti, — tai taręs Mažasis Pirštas nuėjo.

— Palydėkite mane, Veiri, — pasakė Tirionas.

Jie nužingsniavo pro karaliaus duris už sosto, eunucho šlepetėms tyliai čiūžčiojant per akmenines grindis.

— Žinote, lordas Beilišas šiuo atžvilgiu teisus. Karalienė niekada nesutiks, kad jos sargyba iškeliautų.

— Sutiks. Ir jūs tuo pasirūpinsite.

Putnias Veirio lūpas nušvietė šypsena.

— Tikrai?

— Ak, žinoma. Jūs atskleisite jai, kad tai dalis mano sumanymo išvaduoti Džeimį.

Veiris pasiglostė pudruotą skruostą.

— Be abejo, čia prireiks tų keturių vyrų, kurių jūsiškis Bronas taip uoliai ieškojo visose Karaliaus Uosto landynėse. Vagies, nuodytojo, apsimetėlio ir žudiko.

— Apvilkite juos tamsiai raudonais apsiaustais ir šalmais su liūtais, ir jie niekuo nesiskirs nuo kitų sargybinių. Jau senokai galvojau, kaip jie turėtų prasmukti į Riveraną, kol supratau, kad geriausia slėptis ten, kur visi mato. Jie įjos pro pagrindinius vartus iškėlę Lanisterių vėliavas paskui lordo Edardo palaikus, — Tirionas šelmiškai šyptelėjo. — Į keturis raitelius smigtų visų akys. Tarp šimto kitų keturi ištirps. Tad turiu siųsti daug tikrų sargybinių ir vieną kitą apgaviką. Šitai mano seseriai ir išdėstysite.

— Ir savo mylimo brolio labui ji sutiks nepaisyti galimų grėsmių. — Jie žingsniavo tuščia galerija tarp kolonų. — Vis dėlto, netekusi savo raudonųjų apsiaustų, ji tikrai jausis nejaukiai.

— Man patinka, kai jai nejauku, — atsiliepė Tirionas.

Seras Kleosas Frėjus, lydimas Vilaro ir šimto Lanisterių sargybinių raudonais apsiaustais, iškeliavo tą pačią popietę. Prie Karaliaus vartų ilgam žygiui į vakarus prie jų prisijungė Robo Starko siųsti vyrai.

Timetą Tirionas rado kareivinėse žaidžiantį kauliukais su savo Apdegėliais.

— Vidurnaktį ateik pas mane į menę.

Timetas niauriai žvilgtelėjo vienintele akimi ir sausai linktelėjo. Ilgų kalbų jis nemėgo.

Tą vakarą Tirionas Mažojoje menėje iškėlė puotą Akmeninėms Varnoms ir Mėnulio Broliams, bet pats vyno vengė. Norėjo išlaikyti kuo aiškesnį protą.

— Šiaga, koks dabar mėnulis?

Šiaga galvodamas susiraukė ir tapo baisiai rūstus.

— Man regis, juodas.

— Vakaruose tokį vadina išdaviko mėnuliu. Pasistenk šiandien nepasigerti ir žiūrėk, kad tavo kirvis būtų aštrus.

— Akmeninių Varnų kirviai visada aštrūs, o Šiagos — iš visų aštriausias. Kartą vienam nukirtau galvą, bet jis nepastebėjo, kol nepamėgino susišukuoti. Tada ji nusirito.

— Ar dėl to tu pats niekada nesišukuoji?

Akmeninės Varnos prapliupo kvatoti ir trypti kojomis, o Šiaga žvengė garsiau už visus.

Vidurnaktį pilis jau buvo tamsi ir nurimusi. Žinoma, keli auksiniai apsiaustai nuo sienų matė juos išeinančius iš Rankos bokšto, bet visi tylėjo. Jis buvo karaliaus ranka ir galėjo vaikščioti kur ir kada panorėjęs.

Po Šiagos spyrio plonos medinės durys griausmingai sutraškėjo, į vidų pabiro lūženos, kambaryje persigandusi aiktelėjo moteris. Šiaga trimis kirvio smūgiais sukapojo duris į gabalus ir, išspardęs juos į šalis, žengė vidun, jam įkandin — Timetas. Paskutinis, atsargiai keldamas kojas per lūžgalius, įėjo Tirionas. Židinyje jau žioravo vos kelios žarijos, miegamąjį gaubė tamsūs šešėliai. Timetui nubloškus sunkią lovos užuolaidą, į juos išplėstomis baltomis akimis žvelgė nuoga tarnaitė.

— Milordai, prašau, — maldavo ji, — nelieskite manęs.

Ji baimingai gūžėsi ir traukėsi nuo Šiagos, visa išraudusi, delnais dangstydama savo grožybes, bet vienos rankos vis pritrūkdama.

— Eik iš čia, — tarė jai Tirionas, — mums tavęs nereikia.

— Šiaga nori šitos moters.

— Šitame kekšių mieste Šiaga nori kiekvienos kekšės, — pasipiktino Timetas, Timeto sūnus.

— Taip, — nesutrikęs atsiliepė Šiaga. — Šiaga jai įtaisytų sveiką vaiką.

— Kai jai prireiks sveiko vaiko, žinos, kur kreiptis, — tarė Tirionas. — Timetai, išvesk ją… ir malonėk elgtis švelniai.

Apdegėlis ištraukė merginą iš lovos ir vos ne tempdamas nuvarė per kambarį. Šiaga nusiminęs tarsi šunytis žiūrėjo jai į nugarą. Klupinėdama ant durų nuolaužų, tarnaitė, padedama ryžtingos Timeto rankos, išpuolė į koridorių. Kažkur aukštai virš galvų kranksėjo varnai.

Tirionas nutraukė nuo lovos minkštą antklodę, po ja pasirodė didysis meisteris Paiselis.

— Nagi, meisteri, kaip Citadelė žiūri į jūsų gulinėjimą su tarnaitėmis?

Senis buvo nuogas kaip ir ana mergina, nors žiūrėti į jį nelabai buvo smagu. Šį kartą jo šiaip sunkių vokų dengiamos akys žvelgė plačiai atsimerkusios.

— K-ką visa tai reiškia? Aš senas žmogus, jūsų ištikimas tarnas…

Tirionas užsiropštė ant lovos.

— Toks ištikimas, kad Doranui Marteliui pasiuntėte tik vieną mano laišką. Kitą atidavėte mano seseriai.

— N-ne, — suinkštė Paiselis. — Ne, tai melas, prisiekiu, tai ne aš. Veiris, čia tik Veiris, Voras, juk įspėjau jus…

— Negi visi meisteriai taip prastai meluoja? Veiriui pasakiau atiduodąs princui Doranui auginti savo sūnėną Tomeną. Mažajam Pirštui papasakojau, kad ketinu Mirselą ištekinti už lordo Roberto iš Lizdo. Apie tai, kad Mirselą siūlau Dornui, niekam nesakiau — ši tiesa buvo surašyta tik laiške, kurį patikėjau jums.

Paiselis sugniaužė antklodės kampą.

— Paukščiai pražuvo, laiškai pavogti, o gal parduoti… tai Veiris, apie tą eunuchą galėčiau papasakoti tokių dalykų, kad jums kraujas gyslose stings…

— Mano ponia mėgsta, kai mano kraujas karštas.

— Nesuklyskite, jei eunuchas jums į ausį pašnibžda vieną paslaptį, tai apie septynias kitas nutyli. O Mažasis Pirštas apskritai…

— Apie lordą Petirą žinau viską. Jis beveik toks pat nepatikimas kaip ir jūs. Šiaga, nukirsk jam vyriškumą ir sušerk ožkoms.

Šiaga pasvėrė ant rankos didžiulį dvipusį kirvį.

— Pusvyri, ožkų čia nėra.

— Imkis darbo.

Užbaubęs Šiaga puolė pirmyn. Paiselis suspigo ir apsišlapino, purkšdamas šlapimą į visas puses, nes iš paskutiniųjų mėgino rėplioti tolyn, kur nepasiektų Šiagos gniaužtai. Tyržmogis pastvėrė jį už banguotos baltos barzdos ir vienu kirvio švystelėjimu nušniojo tris jos ketvirčius.

— Timetai, kaip tau atrodo, gal mūsų draugas bus sukalbamesnis, kai nebegalės slėptis už tų žandenų?

Paklodės galu Tirionas nusišluostė ant batų užtiškusį šlapimą.

— Jis greitai pasakys tiesą, — tuščia išdegusi Timeto akiduobė niūriai juodavo. — Jaučiu, kaip dvokia jo baimė.

Šiaga sviedė ant grindų plaukų kuokštą ir čiupo už barzdos likučių.

— Meisteri, sėdėkite ramiai, — paragino Tirionas. — Kai Šiaga supyksta, jam dreba rankos.

— Šiagai rankos niekada nedreba, — pasipiktinęs atšovė milžinas, kišdamas didžiulius pusmėnulio pavidalo ašmenis Paiseliui po tirtančiu smakru ir nurėždamas dar vieną kuokštą.

— Nuo kada šnipinėjate mano seseriai? — paklausė Tirionas.

Paiselis alsavo tankiai švogždamas.

— Visa, ką dariau, buvo tik Lanisterių giminės labui. — Didelis jo kaktos kupolas buvo visas išrasojęs smulkiais prakaito lašeliais, prie raukšlėtos odos prikibusios laikėsi baltų plaukų sruogos. — Visada… daugelį metų… jūsų lordas tėvas, galite jo paklausti, visada buvau jam ištikimas tarnas… juk aš paraginau Eirį atidaryti vartus…

Šitai išgirdęs Tirionas nustebo. Kai miestas krito, jis, neišvaizdus berniukas, dar tebegyveno Kasterlių Uoloje.

— Vadinasi, esate prikišęs nagus ir prie Karaliaus Uosto nusiaubimo?

— Dėl valstybės! Žuvus Reigarui, karas buvo baigtas. Eiris pamišęs, Viseiris per daug jaunas, princas Eigonas — tik žindomas kūdikis, o kraštui reikėjo karaliaus… Meldžiausi, kad juo taptų jūsų gerasis tėvas, bet Robertas buvo labai jau stiprus, o lordas Starkas veikė labai greitai…

— Bandau suskaičiuoti, kiek žmonių esate išdavęs. Eiris, Edardas Starkas, aš… Taip pat ir karalius Robertas? Lordas Arinas, princas Reigaras? Kurgi buvo pradžia, Paiseli?

Kur bus pabaiga, jis jau žinojo.

Kirvis nugremžė Paiseliui gerklės obuoliuką ir, braukdamas paskutinius likusius plaukus, glostė minkštą virpančią odą po žandikauliu.

— Jūsų… čia nebuvo, — gergždė jis, ašmenims nuslinkus per skruostus. — Robertas… jo žaizdos… jeigu būtumėt jas matęs, užuodęs… nekiltų jokių abejonių…

— Ak, taip, žinau, už jus pasistengė šernas… bet jeigu būtų sustojęs pusiaukelėje, tą darbą būtumėt užbaigęs jūs.

— Jis buvo niekam tikęs karalius… tuščiagarbis, girtaujantis, ištvirkęs… būtų nustūmęs jūsų seserį, savo karalienę, į šalį… prašau… Renlis rezgė sąmokslą į dvarą atvesti merginą iš Haigardeno, suvilioti brolį… dievai mato, tai tikra tiesa…

— O ką rezgė lordas Arinas?

— Jis žinojo, — pratarė Paiselis, — apie… apie…

— Žinau, ką jis žinojo, — nukirto Tirionas, visai nenorėjęs, kad sužinotų ir Šiaga su Timetu.

— Jis išsiuntė savo žmoną atgal į Lizdą, o sūnų — auklėti į Drakono Uolą… jis ketino veikti.

— Tad, ilgai nelaukęs, jį nunuodijote.

— Ne, — Paiselis krustelėjo mėgindamas ištrūkti. Šiaga suurzgė ir čiupo jį už galvos. Laukinio plaštaka buvo tokia didelė, kad jei būtų suspaudęs, tai meisterio kaukolė būtų sutrupėjusi kaip kiaušinio lukštas.

Tirionas tik palingavo galvą.

— Jūsų lentynose mačiau „Lyso ašaras“. O lordo Arino meisterį išsiuntėte, slaugėte jį pats, kad jis tikrai mirtų.

— Melas!

— Skusk jį švariau, — pasiūlė Tirionas. — Ir prie gerklės dar brūkštelk.

Kirvis vėl nuslydo žemyn, šiaušdamas odą. Drebančiam Paiseliui plona seilių plėvelė ant lūpų išsipūtė burbulu.

— Prisiekiu, stengiausi išgelbėti lordą Ariną…

— Šiaga, atsargiau, štai jau įpjovei.

— Dolfas gimdė karžygius, o ne kirpėjus, — suurzgė Šiaga.

Pajutęs kraują sruvenant per kaklą ir toliau ant krūtinės, senis krūptelėjo ir nebeteko paskutinių jėgų. Atrodė susitraukęs, dar mažesnis ir trapesnis negu jiems įpuolus į kambarį.

— Taip, — šniurkštelėjo jis, — taip, Koulmanas skatino jam viduriavimą, todėl išsiunčiau jį. Karalienei reikėjo, kad Arinas mirtų, ji taip nesakė, negalėjo sakyti, Veiris klausėsi, visada klausydavosi, tačiau pažvelgęs į ją viską supratau. Bet nuodų jam daviau ne aš, prisiekiu, — senis jau verkė. — Veiris jums patvirtins, tai buvo berniukas, jo ginklanešys, vardu Hugas, tikriausiai jis davė, klauskite savo sesers, jos klauskite.

Tirionui pasidarė koktu.

— Suriškite jį ir išveskite, — paliepė jis. — Įmeskite į vieną iš belangių.

Jie išvilko jį pro suskaldytas duris.

— Lanisteri, — vaitojo Paiselis, — juk viską dariau tik dėl Lanisterių…

Kai jį išvedė, Tirionas neskubėdamas apžiūrėjo kambarius ir susirinko kelis mažus ąsotėlius nuo lentynų. Besidarbuojant virš galvos nesiliovė krankčioję varnai, tas garsas keistai ramino. Reikės paieškoti, kas rūpintųsi paukščiais, kol Citadelė atsiųs Paiseliui pamainą.

Jis buvo vienas tų, kuriais maniau galįs pasitikėti. Veiris ir Mažasis Pirštas, jis įtarė, nė kiek ne patikimesni, tik gudresni, tad ir pavojingesni. Ko gero, verčiau reikėjo eiti tėvo keliu: pasikviesti Iliną Peiną, iškelti virš vartų tris galvas, ir baigta. Ir iš tiesų — juk būtų gražu pažiūrėti, mąstė jis.