Karalių kova

Davosas

Ryto ore tvyrojo tamsūs degančių dievų dūmai. Dabar jau liepsnojo visi — Mergelė ir Motina, Karžygys ir Kalvis, Senolė perlų akimis ir Tėvas paauksuota barzda, net ir Pašalietis, išraižytas labiau kaip žvėris, o ne žmogus. Senas perdžiūvęs medis ir nesuskaitomi dažų ir lako sluoksniai degė nuožmiai alkana ugnimi. Karštis veržėsi aukštyn, virpindamas orą; akmeniniai siaubūnai ir drakonai ant pilies sienų pro jį atrodė neryškūs, tarsi Davoso akys būtų kupinos ašarų. Arba tarsi tos baidyklės drebėtų sujudusios…

— Piktas darbas, — pareiškė Alardas, nors jam bent jau užteko nuovokos kalbėti pusbalsiu. Deilas sumurmėjo pritardamas.

— Tylėkit, — tarė Davosas, — neužmirškite, kur esat.

Jo sūnūs buvo geri vyrai, bet dar jauni, o Alardas ypač neapdairus. Jei būčiau likęs kontrabandininku, Alardas būtų neišvengiamai atsidūręs prie Sienos. Stanis pasigailėjo ir neskyrė jam tokio likimo, dar ir už tai esu jam skolingas…

Šimtai žmonių susirinko prie pilies vartų, kad savo akimis pamatytų, kaip dega Septynetas. Sklindantis dvokas gniaužė kvapą. Net ir kareiviai sunkiai tvardė nerimą, regėdami taip niekinant dievus, kuriems dauguma meldėsi visą gyvenimą.

Raudonoji moteris tris kartus apėjo aplink laužą, iš pradžių melsdamasi ašajų kalba, paskui aukštąja Valyrijos ir galų gale — bendrąja šnekta. Davosas mokėjo tik šitą trečiąją.

— Rhlorai, ateik pas mus, nes mus supa tamsa, — rypavo ji. — Šviesos Valdove, aukojame tau šituos netikrus dievus, šituos septynis, kurie yra vienas ir tau yra priešas. Priimk juos ir nušviesk mus, nes naktis tamsi ir kupina siaubo.

Jos žodžius aidu kartojo karalienė Selisa. Šalia stovėdamas Stanis žvelgė abejingai, kietai suspaudęs žandikaulius po melsvai juodu trumpai pakirptos barzdos šešėliu. Vilkėjo prabangiau negu buvo įpratęs, tarsi būtų išsiruošęs į septą.

Drakono Uolos septa anksčiau buvo ten, kur prieš išplaukdamas į karo žygį atsiklaupęs meldėsi Eigonas Užkariautojas. Nuo karalienės žmonių tai jos neišgelbėjo. Jie išvartė altorius, nugriovė statulas, kovos kūjais išdaužė spalvoto stiklo langus. Septonas Baras tik prakeikė juos, bet seras Habardas Rambtonas su trimis sūnumis puolė vidun ginti dievų. Rambtonai spėjo nudėti keturis karalienės vyrus, bet juos priveikė likusieji. Vėliau Ganseris Sanglasas, iš visų lordų švelniausias ir pamaldžiausias, pasakė Staniui daugiau nebegalįs jo remti. Dabar jis tūnojo pridvisusiame rūsyje kartu su septonu ir dviem gyvais likusiais sero Habardo sūnumis. Kiti lordai tokią pamoką suprato tinkamai ir pasistengė nedelsti.

Kontrabandininkui Davosui dievai niekada labai nerūpėjo, nors, kaip ir daugumą žmonių, jį matydavo aukojant Karžygiui prieš mūšį, Kalviui, jei ruošdavo laivą kelionėn, ar Motinai, kai jo žmonos įsčiose rasdavosi vaikas. Žiūrint, kaip jie dega, jį pykino, bet ne vien nuo dūmų.

Meisteris Kresenas būtų visa tai sustabdęs. Senis metė iššūkį Šviesos Valdovui ir už įžūlumą buvo nutrenktas — maždaug tokios sklido paskalos. Davosas žinojo tiesą. Jis matė, kaip meisteris kažką įmetė į vyno taurę. Kas kita galėjo ten būti? Jis išgėrė mirties taurę, siekdamas išvaduoti Stanį nuo Melisandros, bet jos dievas kažin kaip ją užstojo. Už tai jis būtų mielai nudėjęs tą moterį, bet argi būtų jam pavykę, jei net Citadelės meisteris pasirodė bejėgis? Juk jis — tik aukštai iškilęs kontrabandininkas, Davosas iš Blusyno, Svogūnų riteris.

Dievai degdami gražiai švytėjo apsiausti plevenančių liepsnos liežuvių — raudonų, oranžinių, geltonų. Septonas Baras kartą Davosui pasakojo, kaip juos kadaise išdrožė, panaudodami stiebus laivų, kuriais iš Valyrijos atplaukė pirmieji Targarienai. Slenkant šimtmečiams jie buvo vis perdažomi, auksuojami, sidabruojami, sagstomi brangakmeniais.

— Savo grožiu jie dar labiau pamalonins Rhlorą, — pareiškė Melisandra, liepdama Staniui juos nugriauti ir išmesti pro pilies vartus.

Mergelė gulėjo užgriuvusi ant Karžygio, išskėtusi rankas, tarsi norėtų jį apkabinti. Motina, regis, net sudrebėjo, liepsnoms ėmus laižyti jai veidą. Jos širdį buvo persmeigęs kalavijas, ant odinės jo rankenos jau šokinėjo ugnis. Tėvas, kritęs pirmas, gulėjo apačioje po visais. Davoso akyse Pašaliečio ranka išsikreipė ir susisuko, pirštai pajuodo ir vienas po kito nukrito, virsdami ryškiai tviskančiomis žarijomis. Netoliese lordas Seltigaras protarpiais kosėjo, glausdamas prie raukšlėto veido keturkampę drobinę, raudonais krabais išsiuvinėtą nosinę. Myriečiai laidė juokelius ir mėgavosi laužo šiluma, bet jaunojo lordo Bar Emono veidą išpylė pilkos dėmės, o lordas Velarionas žiūrėjo ne į siaučiančią ugnį, o į karalių.

Davosas kažin ką būtų atidavęs, kad tik sužinotų, ką jis mąsto, bet tokie kaip Velarionas su juo niekada nesileis į atviras kalbas. Potvynių lordas savo kraują kildino iš Valyrijos, jo giminė tris kartus nutekino dukteris už Targarienų princų, o nuo Davoso Jūrpelnio trenkia žuvimi ir svogūnais. Kiti lordai elgėsi taip pat. Nė vienu jis negalėjo pasikliauti, ir jie su juo niekada nesitarė. Niekino ir jo sūnus. Bet mano anūkai su jais varžysis turnyruose, ir kada nors jų palikuonys susituoks su manaisiais. Laikui bėgant, mano juodasis laivelis kils taip pat aukštai kaip Velariono jūrų arkliukas ar Seltigaro raudonieji krabai.

Žinoma, jeigu Stanis laimės savąjį sostą. Bet jei pralaimėtų…

Už viską, kas esu, turiu būti dėkingas jam. Stanis pakėlė jį į riterius. Skyrė garbingą vietą prie savo stalo, vietoj kontrabandininko geldos davė plaukioti karo galerą. Kapitonais galerose tapo ir Deilas su Alardu, Merikas — irklininkų vyresnysis „Siausme“, Matosas — su tėvu „Juodojoje Betoje“, o Devaną karalius paėmė tarnauti savo ginklanešiu. Ateis diena, kai jis taps riteriu, jo pėdomis paseks ir du mažieji vaikiai. Marija šeimininkavo nedidelėje pilyje Rūstybės kyšulyje, turėjo tarnų, kurie į ją kreipdavosi „miledi“, o pats Davosas galėjo medžioti tauriuosius elnius nuosavoje girioje. Visa tai jis gavo iš Stanio Barateono, sumokėjęs labai nedaug — vos kelių pirštų galiukus. Teisingai jis su manimi pasielgė. Visą gyvenimą pažeidinėjau karaliaus įstatymus. Jis tikrai nusipelnė mano ištikimybės. Davosas paglostė ant kaklo odine virvele parištą mažą maišelį. Jo pirštai — tai jo sėkmė, dabar jos jam ypač reikėjo. Kaip ir visiems mums. Visų labiausiai — lordui Staniui.

Blyškūs ugnies liežuviai laižė pilką dangų. Raitydamiesi ir vinguriuodami kilo tamsūs dūmai. Vėjui juos pūstelėjus į žmonių pusę, šie markstėsi ir trynė ašarojančias akis. Alaras nusigręžė kosėdamas ir keikdamasis. Štai kas mūsų laukia, pagalvojo Davosas. Kol šitas karas baigsis, nudegs dar ne vienas ir kur kas skaudžiau.

Melisandra vilkėjo vien raudonu atlasu ir kraujo spalvos aksomu, jos akys spindėjo raudoniu lyg tas didžiulis, regis, taip pat liepsnojantis rubinas po kaklu.

— Senovinėse Ašajaus knygose užrašyta, kad po ilgos vasaros ateis diena, kai žvaigždės apsipils krauju ir šaltas tamsos alsavimas prislėgs pasaulį. Tą baisią valandą karžygys iš ugnies ištrauks liepsnojantį kalaviją. Tai būsiąs Spindulingasis, Raudonasis didvyrių kalavijas, ir tas, kurio ranka jį pakels, taps naujuoju Azoru Ahajum, nuo kurio trauksis tamsa.

Staiga ji prabilo garsiau, kad žodžiai nusklistų virš susirinkusios minios:

— Azorai Ahajau, Rhloro numylėtasai! Šviesos karžygy, Ugnies sūnau! Ateik, tavo kalavijas laukia tavęs! Ateik ir pakelk jį!

Stanis Barateonas žengė pirmyn tarsi kareivis į mūšį. Jam padėti prišoko ginklanešiai. Davosas žiūrėjo, kaip jo sūnus Devanas karaliui ant dešinės rankos mauna ilgą ir storą pirštinę. Berniukas vilkėjo šviesiai rusvą liemenę su ant krūtinės išsiuvinėta liepsnojančia širdimi. Taip pat vilkintis Brajanas Faringas jo malonybei apie kaklą surišo standžios odos apsiaustą. Už nugaros Davosas išgirdo silpnai skimbčiojant varpelius.

— Jūros dugne dūmai rūksta, vai rūksta burbulais, o ugnis žalia, vai žalia ir mėlyna, ir juoda, — kažkur dainavo Margaveidis. — Žinau, žinau tikrai, ai ai.

Karalius, kietai sukandęs dantis, dengdamasis odiniu apsiaustu nuo ugnies, nėrė į laužą. Žengė tiesiai prie Motinos, pirštinėta ranka stvėrė kalaviją ir vienu smarkiu judesiu išrovė iš degančio medžio. Tada pradėjo trauktis atbulas, aukštai iškėlęs kalaviją, aplink jo tamsiai raudoną geležtę šoko žalsvos liepsnos. Sargybiniai puolė gesinti prie karaliaus drabužių prikibusių žarijų.

— Ugnies kalavijas! — suriko ledi Selisa.

Tą šūkį pasigavo seras Akselis Florentas ir kiti karalienės žmonės:

— Ugnies kalavijas! Jis dega! Dega! Ugnies kalavijas!

Melisandra aukštai iškėlė rankas.

— Žvelkite! Mums buvo pažadėtas ženklas, ir štai jį regime! Žvelkite į Spindulingąjį! Azoras Ahajus vėl su mumis! Pasveikinkime Šviesos karžygį! Pasveikinkime Ugnies sūnų!

Atsiliepė nedarnus šūksmų choras, bet kaip tik tuo metu pradėjo smilkti Stanio pirštinė. Karalius nusikeikęs įsmeigė kalaviją į drėgną žemę ir užplakė liepsną keliais smūgiais sau į šlaunį.

— Valdove, nušviesk mus! — šaukė Melisandra.

— Nes naktis tamsi ir kupina siaubo, — atsiliepė Selisa ir jos žmonės.

Ar ir man kartoti tuos žodžius? — svarstė Davosas. Negi mano skola Staniui tokia didelė? Ar tas ugninis dievas — iš tiesų jo dievas? Jo apkapoti pirštai trūkčiojo.

Stanis nusitraukė pirštinę ir sviedė žemėn. Dievų lauže jau buvo nebeįmanoma atpažinti. Kalvio galva, pūstelėjusi pelenų ir žarijų debesėlį, nusirito į šalį. Melisandra giedojo ašajų kalba, jos balsas kilo ir leidosi tarsi potvynio banga jūroje. Stanis nusirišo apsvilusį odinį apsiaustą ir klausėsi tylėdamas. Į žemę įsmeigtas Spindulingasis vis dar įkaitęs žioravo, bet geležtę apkibusios liepsnelės jau geso.

Giesmei nutilus, dievai jau buvo supleškėję iki nuodėgulių, išseko ir karaliaus kantrybė. Paėmęs karalienę už alkūnės, nusivedė ją atgal į Drakono Uolą, o Spindulingasis liko styroti žemėje. Raudonoji moteris dar valandėlę palaukė, kol Devanas su Brajanu Faringu atsiklaupę suvyniojo apdegusį ir pajuodusį kalaviją į odinį karaliaus apsiaustą. Tas Raudonasis didvyrių kalavijas dabar atrodo visai nekaip, pamanė Davosas.

Daugelis lordų pusbalsiu kalbėdamiesi dar tebestoviniavo prie laužo atokiau nuo rūkstančių dūmų. Pamatę, kad į juos žiūri Davosas, pritilo. Jei Stanis kristų, jie pribaigtų mane akimirksniu. Savu jo nelaikė ir karalienės žmonės — tas būrelis garbėtroškos kupinų riterių ir menkesnių lordų, kurie atsidavė šitam šviesos dievui ir pelnė ledi — ne, ne ledi, o karalienės, nepamiršk! — Selisos malonę bei globą.

Melisandrai ir ginklanešiams su brangiuoju kalaviju išeinant, ugnis jau slopo. Davosas su sūnumis įsimaišė į minią ir patraukė prie kranto ir ten laukiančių laivų.

— Devanas gerai pasirodė, — pratarė eidamas tėvas.

— Tikrai, paėmė pirštinę ir sugebėjo jos nepamesti, — atsiliepė Deilas.

Alardas linktelėjo.

— Koks ten ženklas Devanui ant krūtinės, ta liepsnojanti širdis? Barateonų ženklas — elnias su karūna.

— Lordas gali turėti ne vieną ženklą, — tarė Davosas.

— Ir juodą laivą, ir svogūną, taip, tėve? — nusišypsojo Deilas.

Alardas paspyrė akmenuką.

— Tegriebia mūsų svogūną Kiti… galėtų ir tą liepsnojančią širdį pasiimti. Sudeginti mūsų Septynetą — tai piktas darbas.

— Nuo kada pasidarei toks dievobaimingas? — tarė Davosas. — Ką kontrabandininko sūnus išmano apie dievų darbus?

— Tėve, aš — riterio sūnus. Jeigu tu pats neprisimeni, kodėl turėtų prisiminti kiti?

— Riterio sūnus, bet dar ne riteris, — atšovė Davosas. — Ir niekada juo netapsi, jei kiši nosį į reikalus, kurie tavęs neliečia. Stanis — mūsų teisėtas karalius, ir mums nedera abejoti jo sprendimais. Valdome jo laivus ir vykdome jo įsakymus. Ir daugiau nieko.

— Na, jeigu jau taip, tėve, — tarė Deilas, — man nepatinka tos statinės vandeniui laikyti, kurias gavo „Šmėkla“. Jų medis — visiškai žalia pušis. Vanduo jose suges vos išplaukus.

— Tokias pat gavo ir „Ledi Marija“, — pridūrė Alardas. — Visą mirkytą medį pasiglemžė karalienės žmonės.

— Pasikalbėsiu apie tai su karalium, — pažadėjo Davosas.

Verčiau karalius apie tai išgirs iš jo, o ne iš Alardo. Jo sūnūs — geri kariai ir iš tiesų puikūs jūrininkai, bet su lordais kalbėti neišmokę. Jie — žemakilmiai, kaip ir aš, bet prisiminti šito nemėgsta. Žiūrėdami į mūsų vėliavą, mato tik skriejantį juodą laivą. O svogūnas jiems lieka nuošalyje.

Tokios grūsties uoste Davosas dar niekada nebuvo matęs. Kiekvienoje prieplaukoje knibždėte knibždėjo atsargas kraunančių jūreivių, visose smuklėse grūdosi kareiviai, kurie lošė kauliukais, gėrė, dairėsi kekšių, bet veltui, nes Stanis nė vienos tokios moters į salą neleido. Palei krantinę rikiavosi laivai — karo galeros, žvejų laiveliai, tvirti karakai ir plačiadugniai kogai. Geriausias prieplaukas užėmė didžiausi laivai: pagrindinis Stanio laivas „Siausmas“ suposi greta „Lordo Stefono“ ir „Jūros elnio“, lordo Velariono sidabrašonio „Driftmarko garbės“ ir trijų jo brolių, lordo Seltigaro puošnių „Raudonųjų žnyplių“, gremėzdiškos „Kardžuvės“ su ilgu geležiniu pirmagaliu. Toliau jūroje išmetusi inkarą laukė didinga Saladoro Sano „Valyrietė“, o aplink ją būrėsi pora tuzinų mažesnių dryžuotų galerų iš Lyso.

Ties akmenine prieplauka, kurią „Juodoji Beta“, „Šmėkla“ ir „Ledi Marija“ dalijosi su pustuziniu kitų galerų, turinčių ne daugiau kaip šimtą irklų, kūpsojo vėjų nugairinta smuklė. Davosas norėjo išgerti. Palikęs sūnus, patraukė į tą smuklę. Prie jos durų tupėjo jam juosmenį siekianti akmeninė pabaisa, taip išėsta lietaus ir druskų, kad snukio beveik nebuvo matyti. Tačiau Davosą su ja siejo sena draugystė. Praeidamas jis paglostė akmenį.

— Laimės, — sumurmėjo jis.

Kitame triukšmingos menės gale sėdėjo Saladoras Sanas ir iš medinio dubens valgė vynuoges. Pastebėjęs Davosą, pamojo, kad tas prieitų arčiau.

— Sere riteri, pasėdėkite su manimi. Gal vynuogę? O gal ir porą? Jos nuostabiai saldžios.

Lysietis buvo išpuoselėtos išvaizdos, besišypsantis vyras, prašmatniu gyvenimu garsėjantis abiejose Siaurosios jūros pusėse. Šiandien jis vilkėjo tviskantį, sidabru ataustą apdarą tokiomis ilgomis ir plačiomis rankovėmis, kad jų galai gulėjo sukritę ant grindų. Sagas atstojo iš nefrito raižytos beždžionėlės, ant menkų baltų garbanėlių išdidžiai kūpsojo ryškiai žalia kepurė su povo plunksnų vėduokle.

Davosas prasispraudė tarp stalų ir, radęs kėdę, atsisėdo greta. Anksčiau, iki savo riterystės, jis dažnai pirkdavo iš Saladoro prekių. Lysietis ir pats plukdė kontrabandą, prekiavo, skolino pinigus, garsėjo piratavimu; save mėgo tituluoti Siaurosios jūros princu. Piratui praturtėjus, princu jį pripažinti visai nesunku. Ne kas kitas, o Davosas keliavo į Lysą įkalbinėti senojo sukčiaus, kad paremtų lordą Stanį.

— Nežiūrėjote, kaip dega dievai, milorde? — paklausė jis.

— Raudonieji žyniai Lyse turi didingą šventyklą. Jie ten ką nors vis degina, šaukdamiesi savo Rhloro. Nusibodo man tie jų laužai. Reikia tikėtis, netrukus jie nusibos ir lordui Staniui.

Regis, jam nėmaž nerūpėjo, kad kas nors nugirs jo žodžius, jis toliau sau čiaumojo vynuoges, išstumdamas sėklas sau ant lūpos, o paskui nubraukdamas pirštu.

— Vakar, gerasis pone, atplaukė manasis „Šimtaspalvis paukštis“. Ne, tai ne karo laivas, jis gabena tik prekes, tai užsuko į Karaliaus Uostą. Negi tikrai nenorite vynuogių? Sako, mieste vaikai badauja. — Jis šypsodamasis pasiūbavo kekę Davosui prieš akis.

— Ne, man reikia alaus. Ir naujienų.

— Vis nerimsta tie Vesteroso žmonės, — pasiguodė Saladoras Sanas. — Tai ir sakau — nieko čia gera. Skubėdamas gyventi leki tiesiai į kapą, — jis atsiraugėjo. — Kasterlių Uolos lordas savo nykštuką pasiuntė prižiūrėti Karaliaus Uosto. Et, tikriausiai viliasi, kad jo atgrasus veidas nubaidys puolančiuosius. O gal, ką gali žinoti, jis mano, kad krisime negyvi iš juoko pamatę Kipšą besikraipantį ant sienų? Neūžauga išvijo auksinius apsiaustus valdžiusį stuobrį ir jo vieton pastatė riterį su geležine ranka.

Jis nusiskynė vynuogę ir spaudė nykščiu bei smiliumi, kol suplyšo odelė. Per pirštus jam varvėjo sultys.

Per kambarį prasibrovė tarnaitė, daužydama rankas, kurios vis taikėsi ją praeinančią pagrabinėti. Užsisakęs alaus, Davosas atsigręžė į Saną:

— Ar stipri miesto gynyba?

— Sienos aukštos ir tvirtos, — Saladoras gūžtelėjo pečiais, — bet kas ant jų lips? Taip, žinoma, jie stato strėlių ir ugnies svaidykles, tačiau auksinius apsiaustus vilkinčių vyrų nedaug, jie dar žali, o kitų nėra. Veržlus smūgis — taip vanagas neria prie kiškio — ir didis miestas mūsų. Jeigu tik palankus vėjas įsisuktų į mūsų bures, jūsų karalius rytoj vakare sėdėtų tame Geležiniame soste. Aprengtume neūžaugą juokdario drabužiais ir iečių smaigaliais badytume jam žandukus, kad mums šoktų, ir galbūt jūsų gerasis karalius teiktųsi dovanoti man karalienę Sersėją, kad vieną naktį pašildytų mano patalą. Labai seniai nemačiau savo žmonų, vis per tą jo tarnybą.

— Ei, pirate, — atsiliepė Davosas, — juk žmonų neturite, tik suguloves. Be to, už kiekvieną dieną ir kiekvieną laivą gaunate dosnų užmokestį.

— Tik pažadais, — liūdnai pranešė Saladoras Sanas. — Aukso aš trokštu, gerasis sere, ne popierėlių su žodžiais.

— Bus jums to aukso, kai paimsime Karaliaus Uosto iždą. Nėra Septyniose Karalystėse garbingesnio žmogaus už Stanį Barateoną. Jis laikysis savo žodžio.

Koks beviltiškai iškrypęs pasaulis, jeigu už karaliaus garbę laiduoti tenka prasčiokams kontrabandininkams, kalbėdamas mąstė Davosas.

— Sakė jis tai ne kartą. Tai aš ir sakau — padarykime šitą darbą. Net ir štai šios vynuogės, mano senasis drauge, nėra labiau prinokusios už tą miestą.

Pasirodė tarnaitė su alum. Davosas ištraukė jai varioką.

— Galbūt ir paimtume Karaliaus Uostą, kaip sakote, — tarė jis keldamas bokalą, — bet ar ilgai jį išlaikytume? Taivinas Lanisteris, žinia, Harenhole turi daug kariuomenės, o lordas Renlis…

— Na, taip, jaunesnysis brolis, — atsiliepė Saladoras Sanas, — šitoje pusėje ne itin gerai, mielas drauge. Karalius Renlis nesėdi sudėjęs rankų. Ak, ne, čia jis lordas Renlis, labai atsiprašau. Tiek daug karalių, net liežuvis tinsta nuo to žodžio. Broliukas Renlis išžygiavo iš Haigardeno su jaunąja ir gražiąja karaliene, gėlėtaisiais lordais, švytinčiais riteriais ir visa galinga pėstininkų kariauna. Traukia jis jūsiškiu Rožių keliu į tą patį didį miestą, kurį ką tik abu minėjome.

— Jis pasiėmė su savimi nuotaką?

— Priežasčių man neaiškino, — gūžtelėjo pečiais Saladoras. — Gal nė vienai nakčiai nepajėgia išsiskirti su šiltu urveliu tarp jos šlaunų, o gal yra tvirtai įsitikinęs, kad laimės.

— Reikia būtinai pranešti karaliui.

— Tuo jau pasirūpinau, gerasis sere. Nors jo malonybė taip susiraukia kaskart mane pamatęs, kad stodamas prieš jį drebu iš baimės. Kaip manote, gal jam labiau patikčiau, jei apsivilkčiau ašutinius marškinius ir nesišypsočiau? Na, vis tiek taip nesielgsiu. Esu sąžiningas, teks jam mane pakęsti vilkintį šilkais ir aksomais. Nes kitaip plauksiu su savo laivais ten, kur mane myli labiau. Tas kalavijas, mielas drauge, buvo ne Spindulingasis.

Staiga pasikeitus pokalbio temai, Davosas suglumo.

— Kalavijas?

— Taip, tas iš ugnies ištrauktas kalavijas. Žmonės man šį bei tą papasakoja, tai dėl to, kad maloniai šypsausi. Kaip Staniui pasitarnaus tas sudegęs kalavijas?

— Degantis kalavijas, — pataisė Davosas.

— Sudegęs, — nesutiko Saladoras Sanas. — Ir tuo turėtumėte tik džiaugtis. Ar esate girdėjęs sakmę, kaip buvo nukaltas Spindulingasis? Tuoj papasakosiu. Tai buvo laikai, kuomet tamsa laikė prislėgusi pasaulį. Jai pasipriešinti galėjo tik karžygys, turintis karžygišką kalaviją, ak, tokį, kokio dar niekas niekada neturėjo. Tad trisdešimt dienų ir trisdešimt naktų Azoras Ahajus nesudėdamas bluosto triūsė šventykloje, kaldamas kalaviją šventajame žaizdre. Liepsna ir kūjis, liepsna ir kūjis, kol pagaliau kalavijas buvo baigtas. Tačiau panardinus į vandenį, kad plienas užsigrūdintų, kalavijas subyrėjo į šipulius. Na, Azoras — juk karžygys, negalėjo spjauti į viską ir patraukti ieškoti tokių puikių vynuogių kaip šios, tad ėmėsi darbo iš naujo. Antrą kartą jam prireikė penkiasdešimties dienų ir penkiasdešimties naktų, o baigtas kalavijas atrodė dar puikesnis negu pirmasis. Azoras Ahajus pagavo liūtą, nes norėjo geležtę užgrūdinti persmeigdamas raudoną žvėries širdį, bet ir šį kartą plienas sutrūkinėjo ir suaižėjo. Didžiai jis tada nusiminė, nepaprastas apėmė jį sielvartas, nes suprato karžygys, ką privaląs daryti. Prie trečiojo kalavijo Azoras plušo šimtą dienų ir šimtą naktų, ir kai iki baltumo įkaitusi geležtė jau žioravo šventajame žaizdre, jis pašaukė žmoną. „Nisa Nisa, — tarė jis jai, nes toks buvo jos vardas, — apnuogink krūtinę ir žinok, kad myliu tave labiau už viską pasaulyje.“ Ji padarė kaip liepta, kodėl — negalėčiau pasakyti, ir Azoras Ahajus rūkstančiu kalaviju persmeigė jai plastančią širdį. Sakoma, kad nuo kančios ir palaimos ji sukliko taip, jog įskilo mėnulis, bet plienui persidavė jos kraujas ir siela, jos tvirtybė ir drąsa. Štai tokia yra sakmė apie tai, kaip buvo nukaltas Spindulingasis, Raudonasis karžygių kalavijas. Ar dabar suprantate, ką turiu galvoje? Džiaukitės, kad jo malonybė iš to laužo ištraukė tik šiaip apdegusį kalaviją. Per daug ryški šviesa gadina akis, mielas drauge, o ugnis degina. — Saladoras prarijo paskutinę vynuogę ir sučepsėjo. — Kaip manote, gerasis sere, kada karalius lieps kelti bures?

— Manau, netrukus, jeigu jo dievas to pageidaus.

— Jo dievas, draugingasai sere? Ne jūsų? Tai kur tada sero Davoso Jūrpelnio, svogūnų laivo riterio, dievas?

Davosas gurkštelėjo alaus, stengdamasis laimėti laiko. Smuklė pilna žmonių, o tu — ne Saladoras Sanas, priminė jis sau. Būk atsargus.

— Mano dievas — karalius Stanis. Jis mane iškėlė ir laimina maloningu pasitikėjimu.

— Šitai įsidėmėsiu, — Saladoras Sanas atsistojo. — Prašau man atleisti. Nuo šitų vynuogių man sukilo alkis, o „Valyrietėje“ manęs laukia pietūs. Kapota aviena su pipirais ir keptos žuvėdros, kimštos grybais, pankoliais ir svogūnais. Juk netrukus drauge sotinsimės Karaliaus Uoste, tiesa? Raudonojoj pily mes puotausim, o nykštukas trauks mums linksmą dainelę. Kai kalbėsite su karalium Staniu, gal malonėtumėte užsiminti, kad keičiantis mėnuliui jis bus man skolingas dar trisdešimt tūkstančių drakonų. Verčiau būtų tuos dievus atidavęs man. Per daug gražūs buvo deginti, Pentose ar Myre galėjo pelnyti puikaus pinigo. Na, jei duos man vienai nakčiai karalienę Sersėją, atleisiu jam.

Lysietis paplojo Davosui per nugarą ir pasuko prie durų taip išdidžiai, tarytum būtų šitos smuklės šeimininkas.

Seras Davosas Sivortas, parimęs prie bokalo su alumi, dar ilgokai mąstė. Prieš metus, kai karalius Robertas surengė turnyrą princo Džofrio vardo dienos proga, jis su Staniu lankėsi Karaliaus Uoste. Dabar prisiminė raudonąjį žynį Torą iš Myro ir jo liepsnojantį kalaviją, kuriuo tas atvykėlis švaistėsi bendroje kovoje. Iš tiesų, pažiūrėti tada buvo į ką — besiplaikstantys raudoni apdarai, blyškiai žalios kalavijo geležtę apsivijusios liepsnos, tačiau visi žinojo, kad jokių burtų čia nėra, ir į pabaigą ugnis užgeso, o Bronzinis Jonas Roisas parbloškė tą žynį paprasčiausiu vėzdu.

Tikras ugninis kalavijas — vis dėlto būtų įdomu jį išvysti. Bet tokia kaina… Pagalvojęs apie Nisa Nisą, įsivaizdavo savąją Mariją — geraširdę stamboką moterį nukarusiomis krūtimis ir miela šypsena, pačią geriausią pasaulyje. Pamėgino įsivaizduoti, kaip smeigia jai į širdį kalaviją, ir net nusipurtė. Man nelemta būti karžygiu, nusprendė jis. Jei tokia yra stebuklingojo kalavijo kaina, tiek mokėti jis neketino.

Davosas pabaigė alų, stumtelėjo šalin bokalą ir išėjo iš smuklės. Už durų paglostė akmeninę pabaisą ir sumurmėjo:

— Laimės.

Jiems visiems jos prireiks.

Jau buvo seniai sutemę, kai prie „Juodosios Betos“ pasirodė Devanas, vedinas baltu kaip sniegas žirgu.

— Tėve, — paskelbė jis, — jo malonybė įsako jums atvykti pas jį į Puošniojo Stalo menę. Privalote joti tučtuojau.

Buvo smagu išvysti Devaną tokį dailų, su ginklanešio apdaru, bet kvietimas Davosą šiek tiek sutrikdė. Lieps kelti bures? — svarstė jis. Ne vienintelis Saladoras Sanas manė, kad pribrendo laikas pulti Karaliaus Uostą, taip pat galvojo ir kiti vadai, tačiau kontrabandininkas privalo būti kantrus. Laimėti nėra jokios vilties. Tą patį sakiau meisteriui Kresenui vos grįžęs į Drakono Uolą, ir per tą laiką niekas nepasikeitė. Mūsų per mažai, priešų per daug. Jeigu griebsimės irklų, mirsime. Tačiau, nieko nepaisydamas, jis sėdo ant žirgo.

Davosui atsidūrus prie Akmeninio Būgno, tuzinas aukštakilmių riterių ir lordų kaip tik rengėsi išvykti. Ir lordas Seltigaras, ir Velarionas praėjo pro šalį šaltai linktelėję, kiti apskritai elgėsi tarsi jo čia nebūtų, tik seras Akselis Florentas stabtelėjo pasišnekėti.

Karalienės Selisos dėdė buvo nedidukas ir kresnas tarsi statinaitė, storomis rankomis ir šleivomis kojomis. Jo ausys styrojo atsikišusios kaip ir visų Florentų, net didesnės už dukterėčios. Šiurkštūs ausyse dygstantys plaukai nekliudė jam išgirsti beveik viską, kas dedasi pilyje. Kol Stanis posėdžiavo Roberto taryboje Karaliaus Uoste, seras Akselis Florentas dešimt metų tarnavo Drakono Uolos pilies valdytoju, tačiau pastaruoju metu tapo vienu pagrindinių karalienės žmonių.

— Sere Davosai, malonu jus matyti, kaip visada, — tarė jis.

— Man taip pat, milorde.

— Mačiau jus ir šįryt. Smagiai liepsnojo tie netikri dievai, kaip jums atrodo?

— Ugnis buvo ryški, — nepaisydamas regimo draugiškumo, Davosas tuo žmogum nepasitikėjo. Florentų giminė stojo į Renlio pusę.

— Ledi Melisandra mums sakė, kad kartais Rhloras savo ištikimiems tarnams suteikia galimybę liepsnoje įžvelgti ateitį. Šį rytą, bežiūrint į laužą, man pasirodė, kad matau tuziną dailių šokėjų, merginų, vilkinčių geltonais šilkais ir siautulingai šokančių prieš didį karalių. Man atrodo, kad tai tikras regėjimas. Žvilgsnis į tą šlovę, kuri laukia jo malonybės po to, kai užimsime Karaliaus Uostą ir jis atgaus jam teisėtai priklausantį sostą.

Staniui tokie šokiai visai nepatinka, pagalvojo Davosas, bet nedrįso įžeisti karalienės dėdės.

— Mačiau tik ugnį, — atsiliepė jis, — bet nuo dūmų man labai ašarojo akys. Prašyčiau atleisti, sere, manęs laukia karalius.

Jis žengė tolyn svarstydamas, ko taip varginosi seras Akselis. Jis — karalienės žmogus, o aš — karaliaus.

Stanis sėdėjo prie Puošniojo stalo, greta, ties jo petimi, stovėjo meisteris Pilosas, ant stalo gulėjo netvarkingai suverstų popierių krūva.

— Eikite čionai, sere, — Davosui įžengus, tarė karalius, — pažvelkite į šitą laišką.

Davosas klusniai paėmė popierių kaip papuola.

— Gana dailiai parašyta, jūsų malonybe, bet bijau, kad žodžių perskaityti nemokėsiu.

Davosas kuo puikiausiai susigaudydavo žemėlapiuose, bet laiškų ir kitų rašytų popierių įveikti nepajėgdavo. Užtat rašto išmoko manasis Devanas, taip pat ir mažieji Stefonas bei Stanis.

— Pamiršau apie tai, — suirzusio karaliaus kaktoje įsirėžė raukšlė. — Pilosai, perskaityk jam.

— Klausau, jūsų malonybe, — meisteris paėmė vieną iš pergamentų ir atsikrenkštė. — „Visiems yra žinoma, kad esu tikras ir teisėtas sūnus Stefono Barateono, Vėtrų Gūžtos valdovo, ir jo žmonos ledi Kasanos iš Estermontų giminės. Prisiekdamas savo giminės garbe pareiškiu, kad mano mylimas brolis Robertas, velionis karalius, nepaliko jokio teisėto įpėdinio, nes berniukas Džofris, berniukas Tomenas ir mergaitė Mirsela tėra vaisiai bjaurasties kupinos kraujomaišos tarp Sersėjos Lanister ir jos brolio Džeimio Karalžudžio. Remdamasis prigimtine ir kraujo teise, šiandien pareiškiu, kad Septynių Vesteroso Karalysčių Geležinis sostas turi priklausyti man. Visiems įstatymą gerbiantiems žmonėms siūlau pareikšti savo ištikimybę. Surašyta Dievo Šviesoje, pasirašė ir antspaudu patvirtino Stanis iš Barateonų giminės, pirmasis tuo vardu, Andalų, Roinarų ir Pirmųjų Žmonių karalius, Septynių Karalysčių valdovas.“

Pergamentas minkštai sušiugždėjo, Piloso padėtas ant stalo.

— Toliau kituose rašyk — sero Džeimio Karalžudžio, — susiraukęs pratarė Stanis. — Kad ir koks tas žmogus yra, vis dėlto jis riteris. Be to, nežinau, ar reikia vadinti Robertą mylimu broliu. Jis manęs nemylėjo daugiau, negu jam reikėjo, kaip ir aš jo.

— Tai tik niekam nekenkiantis mandagus žodis, — atsiliepė Pilosas.

— Tai melas. Išbrauk, — Stanis atsigręžė į Davosą. — Meisteris man sako, kad dabar turime šimtą septyniolika varnų. Ketinu panaudoti juos visus. Šimtas septyniolika varnų išnešios šimtą septyniolika mano laiško nuorašų po visą kraštą, nuo Arboro iki Sienos. Gal koks šimtas įveiks audras, išvengs vanagų ir strėlių. Vadinasi, bent šimtas meisterių perskaitys mano žodžius šimtui lordų menėse ir miegamuosiuose… o tada šitie laiškai, ko gero, atsidurs ugnyje, o žinia — už kietai sučiauptų lūpų. Tie didūs lordai myli Džofrį, o gal Renlį ar Robą Starką. Aš — jų teisėtas karalius, tačiau mane jie stums į šalį kaip įmanydami. Todėl man reikės tavęs.

— Įsakykite ir bus padaryta, karaliau. Kaip visada.

Stanis linktelėjo.

— Noriu, kad pasuktum „Juodąją Betą“ į šiaurę, į Kirų miestą, į Pirštus, Tris Seseris, net ir į Baltąjį Uostą. Tavo sūnus Deilas su „Šmėkla“ plauks į pietus, pro Rūstybės kyšulį ir Lūžusią Ranką, palei Dorno krantus iki pat Arboro. Abu vešite po dėžę laiškų ir juos po vieną dalysite kiekviename uoste, sodyboje ir žvejų kaimelyje. Prismeikite juos prie septų ir smuklių durų, kad perskaitytų kiekvienas raštingas žmogus.

— Tokių bus nedaug, — tarė Davosas.

— Seras Davosas sako tiesą, — atsiliepė meisteris Pilosas. — Geriau, jeigu laiškai būtų skaitomi balsiai.

— Geriau, bet pavojingiau, — atšovė Stanis, — išgirdusieji ne visada puls džiūgauti.

— Skirkite man riterių, kurie skaitytų, — pasiūlė Davosas. — Atrodys kur kas svariau už visa, ką galėčiau pasakyti.

Staniui tai, regis, patiko.

— Tikrai, galiu jums tokių vyrų duoti. Turiu bent šimtą riterių, kurie verčiau užsiims laiškų skaitymu, bet neis į mūšį. Kur galite, veikite atvirai, jeigu prireiktų — ir vogčiomis. Prisiminkite visas jums žinomas kontrabandininkų gudrybes, juodas bures, slaptus užutėkius, ką tik sugalvosite. Jeigu pritrūktumėt laiškų, griebkite kelis septonus ir pasodinkite perrašinėti. Panaudosiu ir antrąjį jūsų sūnų. Jis su „Ledi Marija“ plauks kitapus Siaurosios jūros į Bravosą ir kitus laisvuosius miestus, veš laiškus tenykščiams valdovams. Tegu pasaulis žino apie mano siekį ir apie Sersėjos nešlovę.

Papasakoti jiems galima, galvojo Davosas, bet ar patikės? Susimąstęs jis pažvelgė į meisterį Pilosą. Tas žvilgsnis nepraslydo karaliui pro akis.

— Meisteri, matyt, turėtum negaišuoti ir imtis rašymo. Mums jau labai greitai prireiks daugybės laiškų.

— Klausau, — Pilosas nusilenkė ir išėjo.

Karalius palaukė, kol jam už nugaros užsivėrė durys, ir tarė:

— Apie ką, Davosai, nenorėtumėt kalbėti mano meisterio akivaizdoje?

— Valdove, Pilosas — puikus meisteris, bet kaskart išvydęs jo grandinę gedžiu meisterio Kreseno.

— Negi jis kaltas, kad senis mirė? — Stanis žvilgtelėjo į ugnį. — Nenorėjau, kad Kresenas ateitų į tą puotą. Jis mane supykdė, tai tiesa, prastai man patarinėjo, bet netroškau jo mirties. Tikėjausi, kad jam bus lemta keletą metų ramiai ir patogiai pagyventi. Bent jau tiek jis tikrai buvo nusipelnęs, bet… — karalius grikštelėjo dantimis, — bet jis mirė. O Pilosas man tarnauja gerai.

— Tiek to dėl Piloso. Štai tas laiškas… Kažin, ką apie jį mano jūsų lordai?

Stanis prunkštelėjo.

— Seltigaras tvirtina, kad jis nuostabus. Jeigu parodyčiau jam savo naktipuodį, apie jo turinį jis paskelbtų tą patį. Kiti tik linguoja galvomis lyg žąsų pulkas, išskyrus Velarioną, kuris pareiškė, kad tokius reikalus dera spręsti ginklu, o ne žodžiais ar pergamentais. Tarsi pats nesuprasčiau. Tegriebia lordus Kiti, noriu žinoti, ką tu galvoji.

— Jūsų žodžiai aiškūs ir griežti.

— Ir teisingi.

— Ir teisingi. Tačiau kur ta kraujomaiša? Įrodymų nėra. Neturėjote jų ir prieš metus.

— Tam tikras įrodymas gyvena Vėtrų Gūžtoje. Roberto pavainikis. Tas pats, jo pradėtas mano vestuvių naktį kaip tik toje lovoje, kurią jie buvo pakloję man ir mano nuotakai. Delena, iš Florentų, buvo dar mergaitė, kai Robertas ją paėmė, tad jis vaiką pripažino. Edrikas Stormas, taip jį ten šaukia. Sako, kad jis — kuo tikriausias mano brolio atspindys. Jeigu jį parodytume žmonėms, o paskui jie pažvelgtų į Džofrį ir Tomeną, tai, manau, tikrai susimąstytų.

— Kaipgi žmonės jį pamatys, jeigu jis Vėtrų Gūžtoje?

Stanis pabarbeno pirštais į Puošnųjį stalą.

— Tai kliūtis. Viena iš daugelio, — jis pakėlė galvą. — Apie tą laišką norėjai dar kažką sakyti. Nagi, klok. Pakėliau tave į riterius ne tam, kad žarstytum tuščias pagyras. Tam turiu lordus. Sakyk, ką galvoji, Davosai.

Davosas nulenkė galvą.

— Pabaigoje ten buvo vienas sakinys. Kaipgi jis skambėjo? „Surašyta dievo šviesoje…“

— Taip, — karalius laukė kietai suspaudęs žandikaulius.

— Jūsų žmonėms tie žodžiai nepatiks.

— Kaip ir tau? — plykstelėjo Stanis.

— Gal geriau sakytumėt: „Surašyta dievų ir žmonių akivaizdoje“ arba „Senųjų ir naujųjų dievų malone“…

— Klausyk, kontrabandininke, gal jau tapai šventuoliu?

— Kaip tik šito norėjau ir jus paklausti, valdove.

— Tikrai? Regis, mano naująjį dievą myli ne ką labiau negu mano naująjį meisterį.

— Šito Šviesos Valdovo nepažįstu, — sutiko Davosas, — tačiau gerai pažinojau tuos dievus, kur sudeginome šį rytą. Kalvis saugojo mano laivus, o Motina davė man septynis stiprius sūnus.

— Septynis stiprius sūnus tau davė žmona. Gal tu jai meldiesi? Šį rytą sudeginome tik medį, nieko daugiau.

— Galbūt ir taip, — tarė Davosas, — tačiau kai vaikystėje elgetaudamas Blusyne prašinėdavau variokų, septonai kartais mane pamaitindavo.

— Dabar tave maitinu aš.

— Suteikėte man garbingą vietą prie savo stalo. Atsidėkodamas sakau jums tiesą. Jūsų žmonės nemylės jūsų, jeigu atimsite jų nuo seno garbintus dievus, o vietoj jų duosite vieną, kurio vardą tardami jie turi laužyti liežuvį.

Stanis staiga atsistojo.

— Rhloras. Kas gi čia taip sunku? Sakai, nemylės manęs? O ar kada mylėjo? Negi galėčiau prarasti tai, ko niekada neturėjau? — Jis nužingsniavo prie lango pietų pusėje ir pažvelgė į mėnulio nutviekstą jūrą. — Lioviausi kliautis dievais tą dieną, kai „Vėjų išdidusis“ mano akyse nugarmėjo į dugną. Ir prisiekiau, kad tokie dievai pabaisos, nuskandinę mano tėvą ir motiną, yra neverti, kad juos garbinčiau. Karaliaus Uoste aukštasis septonas vis tarškėdavo man, esą visa tiesa ir gerovė sklinda to Septyneto dėka, bet visa, ką mačiau, buvo žmogaus rankų darbas.

— Jeigu netikite dievais…

— Ko suku galvą dėl šito naujojo? — nutraukė jį Stanis. — Klausiau šito ir pats savęs. Ne kažin ką išmanau apie dievus ir man jie nerūpi, tačiau raudonoji žynė turi galios.

Taip, tačiau kokia ta jos galia?

— Kresenas turėjo išminties.

— Pasiklioviau jo išmintimi ir tavo vyliais, bet ką iš jų gavau, kontrabandininke? Audrų lordai tavęs net per slenkstį neįsileido. Atėjau pas juos kaip elgeta, ir jie tik pasijuokė iš manęs. Ką gi, daugiau nebeelgetausiu ir iš savęs juoktis neleisiu. Geležinis sostas man priklauso teisėtai, bet kaip man jį atsiimti? Krašte — keturi karaliai, iš jų trys turi už mane daugiau žmonių ir aukso. Bet aš turiu laivų… ir dar ją. Tą raudoną moterį. Ar žinai, kad pusė mano riterių bijo net jos vardą ištarti? Tegu ji daugiau nieko nesugeba, tačiau tokią baimę suaugusiems vyrams keliančios kerėtojos atstumti nevalia. Išsigandęs vyras beveik toks pat, kaip sumuštas. Bet galbūt ji gali ir daugiau. Netrukus šitai sužinosiu.

— Vaikystėje radau sužeistą vištvanagį ir slaugiau, kol pasveiko. Daviau jam vardą — Didžiasparnis. Tupėdavo man ant peties arba plasnodavo paskui mane iš vieno kambario į kitą, lesdavo iš mano rankos, bet į dangų nekilo. Dažnai imdavau jį į medžioklę, bet jis skraidydavo tik ties medžių viršūnėmis. Robertas vadino jį Menkasparniu. Pats turėjo medžioklinį sakalą, vardu Perkūną, kuris niekada negrįždavo be grobio. Vieną dieną senelio brolis seras Harbertas man patarė susirasti kitokį paukštį. Su tuo Didžiasparniu atrodau kaip kvailys, taip jis man aiškino ir buvo teisus. — Stanis Barateonas nusisuko nuo lango ir nuo šmėklų, sklandančių virš pietų jūrų. — Septynetas man visada duodavo tik menkus žvirblius. Pribrendo laikas išmėginti kitokį sakalą, Davosai. Raudoną sakalą.