Karalių kova

Sansa

Ryški deglų šviesa mirguliavo atsispindėdama prie sienų pritvirtintuose kalto metalo laikikliuose ir visą Karalienės pokylių menę pripildydama sidabrinio švytėjimo. Tačiau toje menėje tebetvyrojo ir tamsa. Sansa jautė ją blyškiose sero Ilino Peino akyse, šiam nebyliai tarsi akmeniui stūksant prie užpakalinių durų ir neliečiant nei valgio, nei gėrimo. Girdėjo ją gerklę draskančiame lordo Džailso kosulyje ir Osnio Ketlbleko šnabždesyje, kai tas įsmuko pranešti Sersėjai naujausių žinių.

Sansa buvo bebaigianti valgyti sriubą, kai jis pirmą kartą pasirodė pro užpakalines duris. Pamatė jį kalbant su broliu Osfrydu. Paskui Osnis užlipo ant pakylos ir priklaupė šalia sosto. Nuo jo atsidavė arkliu, keturi ilgi ploni rėžiai ant skruosto apskreto sukrešėjusio kraujo pluta, plaukai buvo išsidraikę ant apykaklės, užkritę ant akių. Nors stengėsi kalbėti tyliai, jo žodžiai pasiekė Sansos ausis.

— Laivai susikibę kaunasi. Į krantą išsilaipino būrys lankininkų, bet Skalikas, jūsų malonybe, sukapojo juos į kąsnelius. Jūsų brolis kelia tą grandinę, girdėjau, kaip buvo duotas ženklas. Blusyne keli girtuokliai daužo duris ir braunasi pro langus. Lordas Baivoteris pasiuntė auksinius apsiaustus su jais susidoroti. Beiloro septa sausakimša, visi meldžiasi.

— O mano sūnus?

— Karalius nuvyko į septą gauti aukštojo septono palaiminimo. Dabar jis kartu su ranka vaikšto ant sienos ir ragina vyrus narsiai kautis, stengiasi pakelti jiems dvasią.

Sersėja mostelėjo pažui, kad įpiltų jai gėrimo — auksaspalvio, gaivaus ir sodraus skonio vyno iš Arboro. Karalienė gėrė daug, bet vynas darė ją dar gražesnę — skruostai paraudo, akys, jai žvalgantis po menę, ryškiai, karštligiškai blizgėjo. Tarsi laukinė ugnis, pamanė Sansa.

Grojo muzikantai, linksmino žonglieriai, Mėnuliukas stypčiojo aplinkui ant kojūkų iš visų šaipydamasis, o seras Dontosas, apsižergęs šluotkotį, gainiojosi paskui tarnaites. Svečiai kvatojo, tačiau be jokio džiaugsmo, tas juokas akimirksniu galėjo virsti rauda. Šių moterų kūnai čia, bet ir mintimis, ir širdimi jos dabar stovi ant sienų.

Po sriubos buvo patiekta obuolių, riešutų ir razinų salotų. Kitu metu toks gardus valgis būtų visiems teikęs daug džiaugsmo, tačiau šįvakar visi patiekalai turėjo baimės prieskonį. Valgyti nenorėjo ne tik Sansa. Lordas Džailsas beveik nevalgė, tik kosėjo. Lolisė Stokvort sėdėjo susikūprinusi, drebėdama, viena ką tik ištekėjusi mergina, kurios vyras priklausė sero Lanselio būriui, niekaip nesiliovė verkusi. Karalienė liepė meisteriui Frenkenui duoti jai miegvynio ir paguldyti į lovą.

— Ašaros, — su panieka tarstelėjo ji Sansai, kol tą merginą vedė iš salės, — moters ginklas, kaip sakydavo mano ledi motina. Vyro ginklas — kalavijas. Regis, tiek mums ir tereikia žinoti?

— Tačiau vyrai privalo būti narsūs, — atsiliepė Sansa. — Joti pirmyn, prieš kalavijus ir kirvius, kai kiekvienas mėgina tave užmušti…

— Džeimis kartą man sakė, kad išties gyvas jis jaučiasi tik mūšyje ir lovoje. — Ji paėmė taurę ir gerokai patraukė vyno. — Jau verčiau stoti prieš kalavijus, negu čia bejėgiškai sėdėti ir apsimesti, kad tau smagu šitų persigandusių vištų draugijoje.

— Jūsų malonybe, juk pati jas pakvietėte.

— Yra dalykų, kurie karalienei privalomi. Bus privalomi ir tau, jei ištekėsi už Džofrio. Tad mokykis, — Sersėja nužvelgė ant suolų sėdinčias žmonas, dukteris ir motinas. — Šiaip tos vištos nieko nereiškia, bet vienaip ar kitaip svarbūs jų gaidžiai, ir kai kurie gali mūšyje likti gyvi. Todėl man dera globoti jų moteris. Jeigu tas bjaurusis neūžauga — mano brolis — kažkaip sugebės nugalėti, jos grįš pas vyrus ir tėvus tarškėdamos, kokia buvau narsi, kaip mano drąsa jas įkvėpė ir pakėlė dvasią, kaip nė akimirkos neabejojau mūsų pergale.

— O jeigu pilis kris?

— Tau šitai patiktų, ar ne? — Sersėja kalbėjo toliau nelaukdama, kol Sansa puls neigti. — Jeigu mano pačios sargyba manęs neišduos, čia išsilaikysime šiek tiek ilgiau. Tada galbūt išeisiu ant sienos ir pasisiūlysiu pasiduoti pačiam Staniui. Tai išgelbėtų mus nuo blogiausios lemties. Tačiau jeigu Meigoro tvirtovė būtų paimta dar Staniui nepasirodžius, na, ką gi, tuomet daugumai mano viešnių teks susitaikyti su tuo, kad bus vieną kitą kartą išžagintos. Bet tokiais laikais kaip dabar pasitaiko ir kankinimų, luošinimų, žudynių.

— Juk čia moterys, — pašiurpo Sansa, — beginklės ir aukštos kilmės.

— Taip, kilmė gali jas apsaugoti, — sutiko Sersėja, — bet ne dėl to, kaip galvoji. Už kiekvieną galima gauti gerą išpirką, tačiau po ką tik išgyventos mūšio beprotybės kareiviams, regis, dažniau reikia ne pinigo, o kūniško pasitenkinimo. Vis dėlto geriau bent aukso skydas negu jokio. O gatvėse moterims bus riesta. Kaip ir mūsų tarnaitėms. Tokių, kaip ta gražutė ledi Tandos kambarinė, laukia audringa naktis, bet nemanyk, kad senos, paliegusios ar negražios bus paliktos ramybėje. Gerai įkaušus, ir pusaklė skalbėja ar pradvokusi kiaulininkė gali atrodyti tokia pat daili kaip tu, mieloji.

— Aš?

— Sansa, pasistenk necypsėti kaip kokia pelytė. Nepamiršk, kad dabar jau esi moteris. Ir susižadėjusi su mano pirmagimiu, — karalienė gurkštelėjo vyno. — Jei už vartų būtų kas nors kitas, galbūt man pavyktų jį apžavėti. Tačiau ten — Stanis Barateonas. Jau greičiau suviliočiau jo arklį, — pastebėjusi Sansos išraišką, ji nusijuokė. — Gal pribloškiau jus, miledi? — Ji pasilenkė arčiau. — Maža kvailutė. Ašaros — toli gražu ne vienintelis moters ginklas. Tarp kojų turi dar vieną ir turėtum išmokti juo naudotis. Pamatysi, kad vyrai savo kardais švaistosi nesivaržydami. Abiejų rūšių kardais.

Į salę įžengė du Ketlblekai, išgelbėdami Sansą nuo būtinumo ką nors atsakyti. Seras Osmundas ir jo broliai jau buvo tapę visos pilies numylėtiniais — visada besišypsantys, krečiantys pokštus, puikiai sutariantys ir su arklininkais ar medžiotojais, ir su riteriais ar ginklanešiais. Tiesa, liežuviai plakė, esą visų geriausiai jie sutariantys su tarnaitėmis. Neseniai seras Osmundas užėmė Sandoro Kligeino vietą šalia Džofrio, ir Sansa girdėjo skalbėjas prie šulinio kalbant, kad jis stiprus kaip Skalikas, tik jaunesnis ir miklesnis. Jeigu taip yra iš tiesų, svarstė Sansa, kodėl ji anksčiau niekada negirdėjo apie tuos Ketlblekus, kol seras Osmundas nebuvo paskirtas į karaliaus sargybą.

Priklaupęs šalia karalienės, Osnis plačiai šypsojosi.

— Tos geldos susprogo, jūsų malonybe. Visą Juodųjų Vandenų vagą siaubia laukinė ugnis. Dega bent šimtas laivų, o gal ir daugiau.

— Kaip mano sūnus?

— Jis prie Purvo vartų kartu su ranka ir karaliaus sargyba, jūsų malonybe. Prieš tai ant pastolių jis kalbėjo su lankininkais, davė patarimų, kaip geriau tvarkytis su arbaletu, gerai jiems paaiškino. Visi sutaria, kad jis puikus ir narsus berniukas.

— Būtų gerai, kad liktų puikus ir gyvas berniukas. — Sersėja atsigręžė į jo brolį Osfrydą, aukštesnį, rūstesnio veido, su juodais nulinkusiais ūsais. — Kalbėk.

Osfrydas ant ilgų juodų plaukų buvo užsidėjęs plieninį pusšalmį ir žvelgė niūriai.

— Jūsų malonybe, mano vyrukai sučiupo arklininką ir dvi tarnaites bemėginant paslapčia išsprukti pro užpakalinius vartelius su trim žirgais iš karaliaus arklidžių.

— Pirmieji šios nakties išdavikai, — tarė karalienė, — bet bijau, kad ne paskutiniai. Tegu jais pasirūpina seras Ilinas, o galvas pamaukite ant smaigų prie arklidžių, kad kitiems būtų įspėjimas.

Jiems išėjus, Sersėja atsigręžė į Sansą.

— Štai dar viena pamoka, kurią tau dera išmokti, jeigu tikiesi sėdėti greta mano sūnaus. Tokią naktį kaip ši pasielk švelniai, ir išdavystės ims dygti aplink tave tarsi grybai po smarkaus lietaus. Vienintelis būdas išsaugoti žmonių ištikimybę — priversti juos bijoti tavęs labiau negu priešo.

— Įsidėmėsiu šitai, jūsų malonybe, — tarė Sansa, nors iki šiol visada buvo girdėjusi, kad meilė — tikresnis kelias į žmonių ištikimybę negu baimė. Jei kada tapsiu karaliene, pasistengsiu, kad jie mane mylėtų.

Po salotų ant stalų atsirado pyragų su krabais. Paskui atnešė su porais ir morkomis keptos avienos, ji buvo patiekta išskobtose duonos žiauberėse. Lolisė puolė paskubom ryti, ją tuoj supykino, ir ji apsivėmė. Kliuvo ir jos seseriai. Lordas Džailsas kosėjo, gėrė, vėl kosėjo, gėrė ir galų gale krito be sąmonės. Karalienė bjaurėdamasi žvelgė žemyn į jį, įkniubusį veidu į savo avieną, ranką įmerkusį vyno balon.

— Dievai tikriausiai pakvaišę, jei veltui eikvoja vyriškumą tokiems kaip šitas, ir aš pati trenkta, kad reikalavau jį paleisti.

Plevėsuodamas tamsiai raudonu apsiaustu, vėl pasirodė Osfrydas Ketlblekas.

— Jūsų malonybe, aikštėje renkasi žmonės. Jie prašo leisti pasislėpti pilyje. Ten garbingi miestiečiai, ne valkatos — turtingi pirkliai ir amatininkai.

— Liepk jiems grįžti į savo namus, — atsakė karalienė. — Jeigu nesiskirstys, tegu mūsų arbaletininkai vieną kitą pašauna. Jokių išpuolių. Draudžiu atidaryti vartus, nesvarbu, kokia būtų priežastis.

— Kaip įsakysite. — Jis nusilenkė ir išėjo.

Karalienės veidas buvo rūstus ir piktas.

— Kaip norėčiau pati kalaviju nukapoti jiems galvas, — jos kalba jau ėmė pintis. — Kai buvome maži, su Džeimiu buvome labai panašūs, ir mūsų neatskirdavo net lordas tėvas. Kartais juokais susikeisdavome drabužiais ir visą dieną apsimesdavome vienas kitu. Ir vis tiek, kai Džeimis gavo savo pirmąjį kalaviją, aš negavau nieko. „O man?“ — atsimenu, klausiau. Buvome tokie panašūs, ir niekaip negalėjau suprasti, kodėl su mumis taip skirtingai elgiamasi. Džeimis mokėsi kautis kalaviju, ietimi ir buože, o mane mokė šypsotis, dainuoti ir įsiteikti. Jis tapo Kasterlių Uolos įpėdiniu, o mane turėjo parduoti svetimam vyrui lyg arklį, kuriuo naujasis šeimininkas gali jodinėti kada tik sumanęs, mušti, jei tik bus ūpo, o paskui, kai ateis laikas jaunesnei kumelei, pavaryti šalin. Džeimiui likimas skyrė galią ir šlovę, o man — mėnesines ir gimdymus.

— Tačiau jūs tapote visų Septynių Karalysčių karaliene, — paprieštaravo Sansa.

— Kai į darbą paleidžiami kalavijai, karalienė — vis dėlto tik moteris. — Jos taurė ištuštėjo. Prišokęs pažas norėjo dar įpilti vyno, bet Sersėja apvertė ją ir papurtė galvą. — Gana. Privalau išsaugoti aiškią galvą.

Paskutinis patiekalas buvo ožkos pieno sūris su keptais obuoliais. Salėje pakvipo cinamonu, o tuo metu tarp jų vėl suklupo vidun įsmukęs Osnis Ketlblekas.

— Jūsų malonybe, — sumurmėjo jis, — Stanio kariuomenė išsilaipino turnyrų aikštėje, per upę jų keliasi dar daugiau. Jie puola Purvo vartus, o prie Karaliaus vartų atgabeno taraną. Kipšas išvedė būrį jų nuvyti.

— Jie turėtų labai išsigąsti, — sausai pratarė karalienė. — Bet Džofo jis, tikiuosi, nepasiėmė su savimi?

— Ne, jūsų malonybe, karalius su mano broliu — prie Kekšių, svaido į upę Elnio žmones.

— O priešai puola Purvo vartus? Nesąmonė. Perduok serui Osmundui, kad įsakau tuoj pat jį iš tenai išvesti, tai per daug pavojinga. Tegu pristato atgal į pilį.

— Kipšas sakė…

— Privalai rūpintis tuo, ką sakau aš, — Sersėjos akys susiaurėjo. — Tavo brolis padarys kaip liepiamas, arba pasirūpinsiu, kad kitam išpuoliui jis pats ir vadovautų, o su juo josi ir tu.

Nukrausčius stalus, daugelis svečių paprašė leidimo eiti į septą. Sersėja maloningai sutiko. Tarp sprunkančiųjų atsidūrė ir ledi Tanda su dukterimis. Likusioms linksminti pakvietė dainių, ir menę užliejo saldūs aukštosios arfos garsai. Jis dainavo apie Džonkvilę ir Florianą, apie princą Eimoną Drakono riterį ir jo meilę brolio karalienei, apie dešimt tūkstančių Nimerijos laivų. Tos dainos buvo labai gražios, bet nepaprastai liūdnos. Kelios moterys pravirko, Sansai taip pat ėmė drėkti akys.

— Labai gerai, brangioji, — arčiau palinko karalienė. — Bandai pasimokyti, kaip lieti ašaras. Atėjus karaliui Staniui, tau jų prireiks.

— Jūsų malonybe? — nervingai krustelėjo Sansa.

— Ak, liaukis bėrusi tas tuščias mandagybes. Reikalai ten, matyt, krypsta į beviltišką pusę, jeigu jau juos vesti prireikė neūžaugai, tad ir tu galėtum nusimesti savo kaukę. Viską žinau apie tavo mažąsias išdavystes dievų giraitėje.

— Dievų giraitėje? — Tik nežiūrėk į serą Dontosą, nežiūrėk, nežiūrėk, kartojo sau Sansa. Ji nieko nežino, niekas nežino, Dontosas man prižadėjo, mano Florianas niekada manęs neapgaus. — Nesu kalta jokiomis išdavystėmis. Į dievų giraitę einu tik melstis.

— Už Stanį. Ar už savo brolį, koks skirtumas. Ko dar galėtum prašyti savo tėvo dievų? Meldiesi už mūsų sutriuškinimą. Kaipgi šitai vadintum, jei ne išdavyste?

— Meldžiuosi už Džofrį, — baimingai tvirtino Sansa.

— Ko čia taip, gal todėl, kad jis tau labai meilus? — Karalienė paėmė saldaus slyvų vyno ąsotį iš pro šalį einančios tarnaitės ir pripylė Sansai į taurę. — Gerk, — įsakė šaltai. — Gal tada įgausi drąsos pažvelgti tiesai į akis.

Sansa pakėlė taurę prie lūpų ir truputį gurkštelėjo. Vynas buvo šleikščiai saldus, bet labai stiprus.

— Taip nieko nebus, — pareiškė Sersėja. — Sansa, gerk iki dugno. Tai tavo karalienės įsakymas.

Sansa vos nespringdama gurkė tirštą saldų vyną, kol taurė ištuštėjo ir jai apsvaigo galva.

— Dar? — paklausė Sersėja.

— Ne, labai prašau, nereikia.

Karalienė atrodė nepatenkinta.

— Kai anksčiau klausei apie serą Iliną, pamelavau tau. Ar norėtum, Sansa, išgirsti tiesą? Ar norėtum sužinoti, kodėl iš tikrųjų jis čia?

Sansa nedrįso tarti nė žodžio, bet jos atsakymo karalienei ir nereikėjo. Kilstelėjusi ranką Sersėja pamojo. Sansa nepastebėjo, kada seras Ilinas grįžo į menę, bet dabar jis be garso tarsi katinas ilgais žingsniais ėjo iš šešėlio, tvyrančio už pakylos. Rankoje laikė iš makšties ištrauktą Ledą. Ant plieno bangelių, jau keisdamas spalvą iš raudonos į rudą, džiūvo kraujas. Tėvas, prisiminė Sansa, nukirtęs žmogui galvą, visada dievų giraitėje nuvalydavo geležtę, tačiau seras Ilinas tokiu rūpestingumu nepasižymėjo.

— Pasakyk ledi Sansai, kodėl laikau tave čia, šalia mūsų, — liepė Sersėja.

Seras Ilinas prasižiojo ir kažką suburbuliavo lyg dusdamas. Jo raupų subjaurotas veidas liko visiškai bejausmis.

— Laukia čia dėl mūsų, taip jis sako, — tarė karalienė. — Tegu Stanis užima miestą, tegu pasiglemžia sostą, bet nepakęsiu, kad jis mane teistų. Neketinu leisti, kad paimtų mus gyvas.

— Mus?

— Tu išgirdai teisingai. Tad, ko gero, Sansa, tau verta dar pasimelsti ir paprašyti, kad viskas baigtųsi kitaip. Tvirtai pažadu, kad iš Lanisterių giminės žlugimo Starkai džiaugsmo nepatirs.

Ištiesusi ranką, ji palietė Sansos plaukus ir švelniai nubraukė juos nuo kaklo.