Karalių kova

Teonas

Meisteris Luvinas įžengė į jo kambarį, prie pilies sienų pasirodžius pirmiesiems žvalgams.

— Milorde prince, — tarė jis, — privalote pasiduoti.

Teonas nuleidęs akis spoksojo į avižinius papločius, medų ir kraujinę dešrą — jam patiektus pusryčius. Po dar vienos bemiegės nakties sėdėjo sudirgęs, jį pykino vien pažiūrėjus į maistą.

— Iš mano dėdės — jokio atsakymo?

— Nėra, — atsakė meisteris, — taip pat ir iš jūsų tėvo Paike.

— Siųsk dar paukščių.

— Tai neduos naudos. Kai tie paukščiai pasieks…

— Siųsk juos! — vėstelėjęs ranka, nušlavė lėkštę su maistu į šalį, nusimetė antklodę ir pakilo iš Nedo Starko lovos nuogas ir piktas. — O gal lauki, kol nusigaluosiu? Ar taip, Luvinai? Klok tiesą.

Nedidukas pilkas žmogelis nė trupučio neišsigando.

— Mano brolija visada tarnauja.

— Taip, tik kam?

— Kraštui, — atšovė meisteris Luvinas, — ir Vinterfelui. Teonai, kadaise mokiau tave rašyti ir skaičiuoti, karo meno ir istorijos. Būčiau ir daugiau išmokęs, jei tik būtum rodęs norą. Neketinu įrodinėti degąs tau didžiule meile, tikrai ne, bet nekęsti tavęs taip pat negaliu. Net jeigu ir būtų šitaip, kol valdai Vinterfelą, esu saistomas priesaikos tau patarti. Tad dabar patariu tau pasiduoti.

Teonas pasilenkęs stvėrė nuo grindų suglamžytą apsiaustą, nupurtė nendrių šapus ir užsimetė ant pečių. Ugnies, man reikia ugnies ir švarių drabužių. Kur Veksas? Purvinas į kapą negulsiu.

— Čia išsilaikyti neturite jokios vilties, — tęsė meisteris. — Jeigu jūsų lordas tėvas būtų ketinęs atsiųsti jums pagalbos, jau būtų tai padaręs. Bet jam visų pirma rūpi Sąsmauka. Mūšis dėl Šiaurės vyks prie Keilino Griovos liekanų.

— Gal ir taip, — sutiko Teonas. — Ir kol aš laikausi Vinterfele, seras Rodrikas ir Starko lordai negali žygiuoti į pietus ir smogti mano dėdei iš užnugario. — Karo meną išmanau geriau, negu tu, seni, galvoji. — Maisto turiu pakankamai, tad jei prireiktų, apsiaustį galiu ištverti bent metus.

— Nebus jokios apsiausties. Galbūt jie vieną kitą dieną sugaiš gamindami kopėčias ir rišdami prie kablių virves. Bet, šiaip ar taip, netrukus jie lips per sienas dešimtyse vietų. Gal vidinę tvirtovę pajėgsi ginti ilgiau, bet pilis kris per valandą. Būtų kur kas geriau, jei atidarytum vartus ir paprašytum…

— Ko — pasigailėti? Žinau, kaip jie pasigailės.

— Yra išeitis.

— Aš gimęs geležies žmogum, — priminė jam Teonas. — Mano kelias aiškus. Ar jie paliko man galimybę rinktis? Ne, nesakyk nieko, tavo patarimų prisiklausiau kiek gana. Eik ir pasiųsk tuos paukščius, kaip liepiau, dar pasakyk Lorenui, kad ateitų. Taip pat ir Veksui. Tegu švariai nuvalo mano grandininius marškinius ir surenka kieme įgulą.

Akimirką jam atrodė, kad meisteris nepaklus. Tačiau Luvinas vis dėlto šaltai nusilenkė.

— Kaip įsakysi.

Jų susirinko apgailėtinai menkas būrelis; geležies žmonių buvo mažai, o kiemas didelis.

— Šiauriečiai bus čia dar iki sutemstant, — tarė jiems Teonas. — Seras Rodrikas Kaselis ir visi tie lordai, atsiliepę į jo kvietimą. Aš nuo jų nebėgsiu. Paėmiau šitą pilį ir ginsiu ją, tad būsiu Vinterfelo princas iki galo, gyvas ar miręs. Tačiau nė vienam neliepsiu mirti kartu su manimi. Jeigu pasitrauktumėte dabar, kol dar mūsų neapsiautė pagrindinės sero Rodriko pajėgos, galėtumėte ištrūkti į laisvę. — Jis išsitraukė savo ilgąjį kalaviją ir žemėje nubrėžė ilgą brūkšnį. — Kas nori pasilikti ir kautis, tegu žengia priekin.

Niekas nepratarė nė žodžio. Vyrai, apsitaisę grandininiais šarvais, kailiais, kietinta oda, stovėjo sustingę tarsi iš akmens. Keli susižvalgė. Urzenas pamindžikavo. Dikas Harlas atsikrenkštė ir nusispjovė. Lengvas vėjelis pašiaušė ilgus šviesius Endeharo plaukus.

Teonas pasijuto lyg skęstų. Ko gi aš stebiuosi? — niūriai pagalvojo jis. Jį tėvas apleido, dėdės, sesuo, net tas atgrasus padaras Dvokas. Kodėl šitie vyrai turėtų pasirodyti ištikimesni? Nebeliko žodžių, nebebuvo ką daryti. Jis galėjo tik stovėti su kalaviju rankoje prie šitų didingų pilkų sienų po slegiančiu baltu dangum ir laukti, laukti…

Pirmasis brūkšnį peržengė Veksas. Trys skubrūs žingsneliai, ir jis jau susigūžęs stovėjo greta Teono. Berniuko sugėdintas pirmyn žengė Juodasis Lorenas, visas susiraukęs.

— Kas dar? — griežtai paklausė jis.

Išėjo Raudonasis Rolfas. Kromas. Verlagas. Timoras su broliais. Ulfas Piktasis. Haragas Avių Vagis. Keturi Harlai ir du Botliai. Paskutinis perėjo Kenetas Banginis. Iš viso septyniolika.

Urzenas liko tarp tų, kurie nekrustelėjo, dar Stigas, ir visi dešimt Ašos atvestų iš Gūdmiškio.

— Tuomet eikite, — tarė jiems Teonas. — Bėkite pas mano seserį. Ji jus visus priglobs, nė trupučio tuo neabejoju.

Stigui bent jau užteko sąžinės atrodyti susigėdusiam. Kiti nieko nesakydami išsiskirstė. Teonas atsigręžė į septyniolika pasilikusiųjų.

— Grįžkite ant sienų. Jei dievai mūsų pasigailės, prisiminsiu kiekvieną iš jūsų.

Visiems išsivaikščiojus, Juodasis Lorenas pasiliko.

— Vos prasidėjus mūšiui, pilies žmonės stos prieš mus.

— Žinau. Ką siūlai daryti?

— Nudėti juos, — atsiliepė Lorenas. — Visus iki vieno.

Teonas papurtė galvą.

— Kilpa paruošta?

— Taip. Ketini ją panaudoti?

— Žinai kokį geresnį būdą?

— O kaipgi. Pasiimsiu kirvį, atsistosiu ant to pakeliamojo tilto, ir tegu jie eina. Po vieną, po du, po tris, nesvarbu. Nė vienas nepereis per griovį, kol neišleisiu paskutinio kvapo.

Jis nori mirti, pagalvojo Teonas. Ne pergalės jis trokšta, o giesmės verto galo.

— Imsime kilpą.

— Kaip pasakysi, — su panieka akyse atsiliepė Lorenas.

Veksas padėjo apsirengti mūšiui. Po juodu švarku ir auksine mantija blizgėjo gerai sutepti žiedmarškiniai, po jais — standžios kietintos odos sluoksnis. Apsišarvavęs ir apsiginklavęs Teonas užkopė į sargybos bokštą rytinės ir pietinės sienų kampe, norėdamas pažvelgti, kaip artėja jo lemtis. Šiauriečiai skleidėsi supdami pilį. Jų mažiausiai tūkstantis, o gal ir dukart daugiau. Prieš septyniolika. Atsigabeno strėlių svaidykles ir katapultas. Karališkajame kelyje nebuvo matyti ridenamų apgulties bokštų, bet Vilkų girioje nestigo medienos, kad jų išdygtų tiek, kiek reikia.

Pro meisterio Luvino iš Myro atsigabentą vamzdį su lęšiais Teonas apžiūrėjo jų vėliavas. Kur bepažvelgsi, narsiai plevėsavo Servinų kovos kirvis, buvo matyti ir Tolhartų medžiai, ir Baltojo Uosto jūržmogiai. Rečiau pasitaikydavo Flintų ir Karstarkų ženklų. Šen bei ten net šmėkšteldavo Hornvudų briedis. Tačiau nė vieno Gloverio, jais pasirūpino Aša, nėra Boltonų iš Dredforto, iš Sienos šešėlio nepasirodė Amberiai. Nelabai jų ir reikėjo. Po valandėlės prie vartų atsirado berniukas Klėjus Servinas su taikos vėliava ant ilgo koto ir paskelbė, kad seras Rodrikas Kaselis nori derėtis su Teonu Išverstakailiu.

Išverstakailis. Tas žodis buvo kartus lyg tulžis. Taip, jis prisiminė — juk iškeliavo į Paiką vesti tėvo laivų prieš Lanisportą.

— Netrukus išeisiu, — šūktelėjo žemyn. — Vienas.

Juodasis Lorenas tam nepritarė.

— Kraują gali nuplauti tik kraujas, — pareiškė jis. — Riteriai su kitais riteriais gal tų paliaubų ir paiso, tačiau susidūrę su tais, kuriuos laiko nusikaltusiais, savo garbės taip nežiūri.

— Aš — Vinterfelo princas ir Geležies salų įpėdinis, — pasišiaušė Teonas. — Dabar eik, surask tą merginą ir padaryk, kaip sakiau.

Juodasis Lorenas nutvilkė jį žudančiu žvilgsniu.

— Taip, prince.

Ir jis prieš mane, suvokė Teonas. Pastaruoju metu jam atrodydavo, kad net ir Vinterfelo akmenys nusiteikę prieš jį. Jeigu teks žūti, mirsiu be draugų ir visų apleistas. Ką tuomet gali rinktis, jei ne gyvenimą?

Su karūna ant galvos jis nujojo prie vartų bokšto. Moteris iš šulinio sėmė vandenį, o virėjas Geidžas stovėjo virtuvės tarpduryje. Savo neapykantą jie slėpė po akmeniniais veidais ir niūriais žvilgsniais, bet Teonas ją jautė ir taip.

Nusileidus pakeliamajam tiltui, per griovį ūžtelėjo žvarbus vėjas. Jo persmelktas Teonas suvirpėjo. Tai tik šaltis, daugiau nieko, tarė sau, virpu juk, o ne drebu. Virpa net ir narsūs vyrai. Jis išjojo tiesiai tam vėjui į nasrus, po vartų grotomis per pakeliamąjį tiltą. Išnėręs kitapus sienos, tarsi jautė, kaip tuščiomis, jau be akių likusiomis akiduobėmis jį stebi tie berniukai.

Seras Rodrikas laukė turgaus aikštėje raitas ant savo obuolmušio. Šalia ant karties, kurią laikė jaunasis Klėjus Servinas, plaikstėsi Starkų didvilkis. Aikštėje žmonių daugiau nebuvo, nors ant aplinkinių namų stogų Teonas matė lankininkus, dešinėje buvo pasirengę ietininkai, kairėje — raitų riterių greta po Manderlių giminės jūržmogiu ir trišakiu. Visi jie trokšta mano mirties. Su kai kuriais iš tų vaikinų buvo gėręs, lošęs kauliukais, net vaikščiojęs pas mergas, bet pakliuvus į jų rankas tai nebūtų jo išgelbėję.

— Sere Rodrikai, — Teonas timptelėjo vadeles ir sustojo. — Liūdna, kad tenka susitikti kaip priešams.

— O mane slegia, kad turiu dar lukterti, kol galėsiu tave pakarti, — senasis riteris nusispjovė ant klampios žemės. — Teonas Išverstakailis.

— Aš — Greidžojus iš Paiko, — priminė jam Teonas. — Ant vystyklų, kuriais mane supo tėvas, buvo krakenas, o ne didvilkis.

— Tu dešimt metų buvai Starkų globotinis.

— O aš sakau — įkaitas ir belaisvis.

— Tada, matyt, lordui Edardui vertėjo laikyti tave prikaustytą grandine prie požemio sienos. Bet jis tave augino kartu su savo sūnumis, tais mielais berniukais, kuriuos nužudei, o aš niekada nenusiplausiu gėdos, kad mokiau tave karo meno. O, kad taip būčiau suvaręs tau kalaviją į pilvą, užuot rodęs, kaip jį reikia laikyti.

— Išėjau derėtis, o ne klausytis įžeidinėjimų. Klok, seni, ką ketini sakyti. Ko iš manęs nori?

— Dviejų dalykų, — tarė senasis riteris. — Vinterfelo ir tavo galvos. Liepk savo žmonėms atidaryti vartus ir sudėti ginklus. Kurie vaikų nežudė, galės keliauti kur panorėję, tačiau tu lauksi karaliaus Robo teismo. Tegu pasigaili tavęs dievai, kai jis grįš.

— Robas daugiau niekada neišvys Vinterfelo, — pažadėjo Teonas. — Jis nusilauš sprandą prie Keilino Griovos, kaip tai nutinka visoms pietiečių kariuomenėms jau dešimt tūkstančių metų. Dabar, sere, šiaurė mūsų.

— Turite tris pilis, — atšovė seras Rodrikas, — ir vieną ketinu atsiimti, Išverstakaili.

Teonas nepaisė jo žodžių.

— Dabar išklausyk mano sąlygas. Iki vakaro turite pasitraukti ir išsiskirstyti. Tiems, kurie prisieks ištikimybę Beilonui Greidžojui, kaip jų karaliui, ir man, kaip Vinterfelo princui, bus patvirtintos jų teisės ir turimos žemės, jiems nenutiks nieko bloga. Kas mus paniekins, bus sunaikintas.

Jaunasis Servinas netikėjo savo ausimis.

— Greidžojau, gal išprotėjai?

Seras Rodrikas papurtė galvą.

— Ne, vaikine, jis paprasčiausiai tuščiagarbis. Bijau, kad Teonas visada labai jau gerai apie save galvojo, — jis dūrė pirštu į Teoną. — Nemanyk, jog man reikia laukti, kol Robas prasimuš per Sąsmauką, kad sudoročiau tokį kaip tu. Čia su manimi beveik du tūkstančiai vyrų… o tu, jei tiesa tai, ką girdėjau, turi ne daugiau kaip penkiasdešimt.

Tiesą sakant, septyniolika. Teonas prisivertė šyptelėti.

— Turiu šį tą geriau, — ir iškėlė virš galvos kumštį — ženklą, kurio turėjo laukti Lorenas.

Vinterfelo sienos dunksojo jam už nugaros, bet seras Rodrikas regėjo jas tiesiai prieš save ir, be abejo, turėjo viską aiškiai matyti. Teonas stebėjo jo veidą. Smakras po tomis standžiomis žandenomis virptelėjo, ir jis suprato, kad senis jau pamatė. Nenustebo, liūdnai pagalvojo jis, bet tikrai išsigando.

— Taip elgiasi tik bailiai, — tarė seras Rodrikas. — Šitaip pasinaudoti vaiku… tai šlykštu.

— Ak, žinoma, — atsiliepė Teonas. — Tokio patiekalo esu ragavęs, gal pamiršai? Buvau dešimties metų, kai mane paėmė iš tėvo namų, kad jis daugiau nebekeltų maištų.

— Tai ne tas pats!

— Nesiginčiju, kilpa man ant kaklo buvo ne iš kanapinės virvės, — Teono veidas liko abejingas, — tačiau aš ją vis tiek jaučiau. Ir ji trynė, sere Rodrikai. Trynė iki kraujo.

Iki šiol niekada nebuvo šito aiškiai supratęs, bet žodžiams byrant iš burnos jautė, kokie jie teisingi.

— Tau niekas nedarė nieko bloga.

— Ir tavo Betei nenutiks nieko bloga, jeigu tik tu…

Seras Rodrikas neleido jam baigti:

— Gyvatė, — pareiškė riteris, iš įtūžio įraudęs po tomis baltomis žandenomis, — suteikiau tau, Išverstakaili, galimybę išgelbėti savo žmones ir mirti išsaugojus bent menką garbės trupinėlį. Turėjau susivokti, kad iš vaikų žudiko šito tikėtis neįmanoma, — jo ranka nuslydo ant kalavijo rankenos. — Turėčiau tave čia pat sukapoti, kad pagaliau baigtųsi šitie tavo melai ir apgavystės. Prisiekiu dievais, taip ir turėčiau padaryti.

Kretančio senio Teonas nebijojo, bet atokiau stebintys lankininkai ir riterių greta buvo visiškai kas kita. Jei sušvytruotų ištraukti kalavijai, grįžti gyvam į pilį vargu ar pavyktų.

— Sulaužyk priesaiką, nužudyk mane, ir tavo akyse mažoji Betė pasismaugs ant virvės galo.

Sero Rodriko krumpliai pabalo, bet po akimirkos jis nuėmė ranką nuo kalavijo rankenos.

— Na, iš tiesų, per daug ilgai užsibuvau šiame pasaulyje.

— Sunku nesutikti, sere. Priimate mano sąlygas?

— Mane saisto pareiga ledi Keitlinai ir Starkų giminei.

— O kaip jūsų paties giminė? Betė — paskutinė jūsų kraujo atžala.

Senasis riteris atsitiesė.

— Vietoj dukters siūlau save. Paleisk ją ir imk įkaitu mane. Vinterfelo pilies valdytojas, be abejo, yra vertesnis už vaiką.

— Tik ne man. — Drąsus pasiūlymas, seni, bet aš dar ne toks kvailas. — Ir ne lordui Manderliui ar Leobaldui Tolhartui, galėčiau lažintis. — Tavo varganas senas kailis jiems vertas tiek pat, kiek ir bet kurio kito žmogaus. — Ne, aš pasiliksiu mergaitę… ir žiūrėsiu, kad ji būtų saugi, kol vykdysi tai, ką įsakiau. Jos gyvybė — tavo rankose.

— Dievai maloningiausi, Teonai, kaip tu gali šitaip elgtis? Juk žinai, kad privalau pulti, esu prisiekęs…

— Jeigu ši kariuomenė tebestovės prie mano vartų saulei leidžiantis, Betė bus pakarta, — tarė Teonas. — Dar vienas įkaitas paskui ją į kapą žengs švintant, kitas — saulei leidžiantis. Kol jūs čia stovėsite, kiekviena aušra ir kiekvienos sutemos reikš mirtį. Įkaitų man netrūksta.

Atsakymo jis nelaukė. Apsukęs Šypsnį, nujojo į pilį. Iš pradžių lėtai, bet mintis apie tuos lankininkus privertė pasileisti risčia. Mažos galvutės nuo smaigų žiūrėjo, kaip jis artėja, dervuoti, be odos veidukai su kiekvienu žingsniu vis augo, o tarp jų stovėjo nedidukė Betė Kasel su kilpa ant kaklo ir verkė. Teonas spustelėjo kulnais Šypsnį ir jau lėkė šuoliais. Šypsnio kanopos sudundėjo ant pakeliamojo tilto tarsi karo būgnai.

Kieme Teonas šoko iš balno ir atidavė vadeles Veksui.

— Šitai gali juos sustabdyti, — tarė jis Juodajam Lorenui. — Paaiškės saulei leidžiantis. Iki tol vesk mergaitę vidun ir kur nors saugiai paslėpk.

Po odos, plieno ir vilnos sluoksniais jis visas buvo permirkęs prakaitu.

— Noriu taurės vyno. O statinė būtų dar geriau.

Nedo Starko miegamajame jau kūrenosi ugnis. Teonas atsisėdo prie židinio ir prisipylė taurę sodraus raudonojo iš pilies rūsių, tokio pat rūgščiai aitraus, kaip ir jo nuotaika. Jie puls, niūriai mąstė jis, spoksodamas į liepsnas. Seras Rodrikas myli dukterį, bet jis vis dėlto pilies valdytojas ir visų pirma riteris. Jeigu su kilpa ant kaklo ten būtų stovėjęs Teonas, o kariuomenei prie sienų vadovavęs lordas Beilonas, tai karo ragai jau būtų paskelbę puolimą, tuo jis nė kiek neabejojo. Jam derėjo dėkoti dievams, kad seras Rodrikas — ne geležies žmogus. Žaliųjų žemių žmonės minkštesni, nors jis nebuvo tikras, ar to minkštumo pakaks.

Jeigu ne, jei senis vis tiek įsakys pulti pilį, Vinterfelas kris. Tuo atžvilgiu Teonas neturėjo jokių vilčių. Septyniolika jo vyrų gali nudėti tris, keturis, penkis kartus daugiau priešų, bet galų gale žus ir patys.

Jis sėdėjo įsmeigęs žvilgsnį į liepsnų liežuvius pro taurės kraštą ir mąstė, kaip viskas neteisinga.

— Kartu su Robu Starku koviausi Kuždesių girioje, — sumurmėjo. Tą naktį buvo baisu, bet ne taip, kaip dabar. Joti į mūšį, kai aplinkui draugai — tai viena, žūti visų niekinamam ir vienišam — visai kas kita. Pasigailėkite, liūdnai galvojo jis.

Vynas lauktos paguodos nesuteikė, tad Teonas liepė Veksui atnešti lanką ir patraukė į senąjį vidinį kiemą. Ten stovėjo vieną po kitos leisdamas strėles į lankininkų taikinius, kol įskaudo pečiai ir iki kraujo nusitrynė pirštų oda, stabteldavo tik ištraukti strėlių, tada vėl pradėdavo šaudyti iš naujo. Šituo lanku išgelbėjau gyvybę Branui, priminė pats sau. Kad taip galėčiau išgelbėti ir savąją. Moterys ateidavo prie šulinio, bet stengėsi negaišuoti; vos žvilgtelėjus Teonui į veidą, kojos pačios nešdavo šalin.

Jam už nugaros stiebėsi apgriautas bokštas dantyta tarsi karūna viršūne, kurią kadaise suniokojo gaisras ir nuo ugnies susmuko viršutiniai aukštai. Saulei slenkant, kartu vis ilgėdamas slinko ir bokšto šešėlis, tarsi juoda ranka, besitiesianti į Teoną Greidžojų. Saulei pasiekus sieną, ta ranka jį galų gale apgobė. Jei pakarsiu tą mergaitę, šiauriečiai iš karto puls, galvojo leisdamas strėlę. Jei nepakarsiu, jie supras, kad tik tuščiai grasinau. Įstatė į lanką kitą strėlę. Jokios išeities, tiesiog jokios.

— Jei turėtum bent šimtą tokių lankininkų, koks esi pats, gal ir pajėgtum išlaikyti pilį, — tyliai suskambo balsas.

Atsigręžęs pamatė meisterį Luviną.

— Eik šalin, — suirzo Teonas. — Tavo patarimų man jau gana.

— O gyvenimo? Ar jo irgi gana, milorde prince?

Teonas kilstelėjo lanką.

— Dar žodis, ir šita strėle persmeigsiu tau širdį.

— Nepersmeigsi.

Teonas įtempė lanką pritraukdamas sau prie skruosto pilkas žąsies plunksnas.

— Gal norėtum eiti lažybų?

— Aš — tavo paskutinė viltis, Teonai.

Neturiu jokių vilčių, pagalvojo jis. Vis dėlto per colį nuleido lanką ir tarė:

— Niekur nebėgsiu.

— Bėgti nesiūlau. Vilkis juodai.

— Nakties sargyba? — Teonas lėtai atleido lanko templę ir nukreipė strėlę į žemę.

— Seras Rodrikas visą gyvenimą tarnauja Starkų giminei, o Starkai visada buvo Sargybos draugai. Jis sutiks. Atidaryk vartus, sudėk ginklus, priimk jo sąlygas, ir jis privalės leisti tau vilktis juodai.

Nakties sargybos brolis. Vadinasi, nebus karūnos, sūnų, žmonos… bet bus gyvenimas, ir dar išsaugojus garbę. Sargybą pasirinko paties Nedo Starko brolis, taip pat ir Jonas Snou.

Juodų drabužių turiu gausybę, pakaks tik krakenus nudraskyti. Net ir žirgas mano juodas. Sargyboje galėčiau iškilti aukštai — iki žvalgų vado, gal net ir lordo vado. Tegu Aša turi tas prakeiktas salas, jos tokios pat nykios kaip ir ji. Jeigu tarnaučiau Rytų sargyboje, galėčiau turėti savo laivą, be to, už Sienos galima puikiai pamedžioti. O dėl moterų… kuri tyržmogių moteris nenorės savo guolyje turėti princo? Jo veidu lėtai nuslinko šypsena. Juodo kailio nebeišversi. Būsiu ne prastesnis už bet kurį kitą…

— Prince Teonai! — staiga suskardėjęs riksmas išblaškė jo svajones. Per kiemą lėkė Kromas. — Šiauriečiai…

Staiga jį užplūdo šleikštus siaubas.

— Prasidėjo puolimas?

Meisteris Luvinas stvėrė jį už rankos.

— Laiko dar yra. Kelk taikos vėliavą ir…

— Jie kaunasi, — įsiterpė Kromas. — Atvyko dar daugiau žmonių, iš pradžių jie tarsi prisidėjo prie kitų. Bet dabar užpuolė juos.

— Ten Aša?

Nejaugi ji vis dėlto atvyko jo gelbėti?

Bet Kromas tik pakratė galvą.

— Ne. Sakau gi, šitie yra šiauriečiai. Su kruvinu žmogum ant vėliavos.

Nuluptas Dredforto žmogus. Iki nelaisvės, prisiminė Teonas, Dvokas priklausė Boltono Mergvaikiui. Buvo sunku patikėti, kad toks atgrasus padaras sugebėtų įtikinti Boltonus sulaužyti ištikimybę ir pakeisti aukštesnįjį lordą, bet kitokio paaiškinimo Teonas nerado.

— Turiu pamatyti pats, — tarė jis.

Meisteris Luvinas nusekė iš paskos. Jiems užkopus ant sienos, už vartų, turgaus aikštėje jau buvo pilna negyvėlių ir dvesiančių arklių. Mūšis vyko be jokios tvarkos, tik jo sūkuryje kilo ir krito vėliavos, švytravo ginklai. Šaltame rudeniškame ore skardėjo riksmai ir dejonės. Seras Rodrikas, regis, skaičiumi pranoko puolančiuosius, bet Dredforto žmonės turėjo smarkesnį vadą ir priešus užklupo nepasirengusius. Teonas žiūrėjo, kaip jie puola, atsitraukia ir vėl smogia, į kruvinus skutus draskydami gausesnes pajėgas, vis mėginančias susitelkti tarp namų. Jis girdėjo, kaip griausmingai į ąžuolinius skydus kerta geležiniai kirviai, o kažkur šalia siaubo apimtas trimituoja suluošintas žirgas. Netoliese liepsnojo smuklė.

Šalia jo išdygęs Juodasis Lorenas valandėlę stovėjo tylėdamas. Saulė jau ritosi į vakarus palei pat žemę, švytinčiu raudoniu dažydama namus ir laukus. Pratisas, trūkčiojantis, skausmo kupinas riksmas nuaidėjo virš sienų, už degančių namų subaubė kovos ragas. Teonui bežiūrint, sužeistas vyras iš paskutiniųjų jėgų nuklibikščiavo per aikštę, jos purve palikdamas kruviną dryžį; jis stengėsi pasiekti turgaus viduryje kyšantį šulinį, bet mirė taip iki jo ir nenusigavęs. Vilkėjo odinę striukę ir kūgišką pusšalmį, bet neturėjo jokio ženklo, kuris parodytų, kieno pusėje jis kovėsi.

Melsvose sutemose kartu su vakaro žvaigždėmis pasirodė ir varnos.

— Dotrakiai tiki, kad žvaigždės — tai žuvusių narsuolių vėlės, — tarė Teonas. Kadaise, labai seniai, šitai jam pasakojo meisteris Luvinas.

— Dotrakiai?

— Arkliaganiai už Siaurosios jūros.

— Ak, tie, — Juodasis Lorenas susiraukė pro barzdą. — Laukiniai tiki visokiausiomis kvailystėmis.

Tirštėjant tamsai ir plintant dūmams buvo vis sunkiau susigaudyti, kas vyksta apačioje, bet plieno žvangesys ilgainiui aprimo, vietoj karingų šūksmų ir ragų pasigirdo gailios raudos ir aimanos. Galų gale iš kamuoliais virstančių dūmų pasirodė raitelių būrys. Jo priešakyje jojo riteris tamsiais šarvais. Grėsmingai blykčiojo apvalus tamsiai raudonas šalmas, ant pečių plevėsavo blyškiai rausvas apsiaustas. Prieš pagrindinius vartus jis įtempė vadeles, ir vienas jo vyrų šūktelėjo esantiems pilyje atidaryti vartus.

— Kas jūs — priešai ar draugai? — sududeno Juodasis Lorenas apačion.

— Nejaugi priešai neštų tokias puikias dovanas? — Raudonasis Šalmas mostelėjo ranka, ir prie vartų dunkstelėjo trys lavonai. Virš jų atsirado deglas, kad gynėjai ant sienų pamatytų negyvųjų veidus.

— Senasis pilies valdytojas, — tarė Juodasis Lorenas.

— Su Leobaldu Tolhartu ir Klėjum Servinu.

Mažajam lordui strėlė pataikė į akį, o serui Rodrikui kairė ranka buvo nukirsta iki alkūnės. Meisteris Luvinas tik aiktelėjo paklaikęs, nusigręžė nuo sienos ir suklupęs apsivėmė.

— Didžioji kiaulė Manderlis labai bijojo, todėl nedrįso išlįsti iš Baltojo Uosto, kitaip būtume atgabenę ir jį, — riktelėjo Raudonasis Šalmas.

Aš išgelbėtas, pagalvojo Teonas. Tačiau kodėl viduje jis jautėsi toks tuščias? Tai buvo pergalė, nuostabiausia pergalė, tikras išvadavimas, kurio jis meldė. Teonas žvilgtelėjo į meisterį Luviną. Tik pamanyk, dar žingsnis ir būčiau pasidavęs, apsivilkęs juodai…

— Atverkite vartus mūsų draugams.

Ko gero, šiąnakt Teonas galės miegoti nebijodamas sapnuoti.

Dredforto žmonės nujojo per griovį pro vidinius vartu. Teonas su Juoduoju Lorenu ir meisteriu Luvinu nusileido į kiemą jų pasitikti. Vienas kitas būryje turėjo ietis su blyškiai rausvomis gairelėmis, dauguma buvo ginkluoti kovos kirviais, kalavijais, skydais, kurie neretai jau buvo virtę vos ne šipuliais.

— Kiek vyrų praradote? — paklausė Teonas Raudonojo Šalmo, šiam nušokus nuo arklio.

— Dvi ar tris dešimtis.

Deglo šviesa atsispindėjo nuo apskaldyto jo antveidžio emalio. Šalmas ir apykaklė buvo nukalti kaip žmogaus veidas ir pečiai — be odos, kruvini, burna išsižiojusi, be garso šaukianti iš baimės.

— Seras Rodrikas turėjo žmonių penkiskart daugiau.

— Taigi, bet jis manė, kad mes — jo draugai. Dažna klaida. Kai tas senas kvailys ištiesė man ranką, užuot paspaudęs nurėžiau ją iki alkūnės. Tada parodžiau jam savo veidą, — tas vyras abiem rankomis suėmė šalmą ir, nusitraukęs nuo galvos, pakabino ant sulenktos rankos.

— Dvokas, — tarė sunerimęs Teonas. Iš kur tarnas gavo tokius puikius šarvus?

Tasai nusijuokė.

— Anas nelaimėlis negyvas, — jis žengė arčiau. — Viskas dėl mergos. Jeigu nebūtų sprukusi taip toli, jo arklys nebūtų susižeidęs kojos, ir būtume galėję pabėgti. Nuo kalno keteros pamatęs raitelius, atidaviau jam savo žirgą. Tuo metu jau buvau ją patvarkęs, o jis mėgdavo imtis šito reikalo, kol jos dar būdavo šiltos. Teko jį nuo tos mergos nutraukti, įgrūdau į rankas savo drabužius — veršio odos batus, aksominį švarką, sidabru aptaisytą diržą, net ir sabalo kailių apsiaustą. Jok į Dredfortą, pasakiau, surink pagalbos kiek tik gali. Imk mano arklį, jis greitesnis, štai tėvo dovanotas žiedas, užsimauk jį, kad jie žinotų, jog tikrai esi mano siųstas. Jis žinojo, kad geriau nieko neklausinėti. Kai gavo į nugarą strėlę, buvau jau išsitepliojęs tos mergos išmatomis ir įlindęs į jo skarmalus. Aišku, mane vis tiek galėjo pakarti, bet kitos išeities nemačiau, — jis atgalia ranka patrynė lūpas. — O dabar, mielasis prince, man buvo žadėta moteris, jeigu atvesiu du šimtus vyrų. Ką gi, atvedžiau triskart daugiau, ir ne šiaip kokių žalių jaunikaičių ar valstiečių, o paties savo tėvo įgulą.

Teonas buvo davęs žodį. Dabar išsisukinėti nederėjo. Atiduok jam tą mergą, išsiaiškinsi su juo vėliau.

— Haragai, — tarė jis, — nueik į šunidę ir atvesk Palą mūsų…

— Ramsėjui, — ant putlių jo lūpų atsirado šypsena, bet blyškios akys nesijuokė. — Snou, sakydavo mano žmona, kai dar nebuvo nusigraužusi pirštų, bet aš sakau — Boltonas, — jo šypsena iš karto sugižo. — Vadinasi, už mano pastangas ketini man pasiūlyti mergą iš šunidės, taip šitai turėčiau suprasti?

Jo balsas Teonui kažkuo labai nepatiko, kaip ir įžūlūs žvilgsniai, kuriais jį varstė Dredforto vyrai.

— Ji tau buvo pažadėta.

— Ji dvokia šunimis. Tiesą sakant, bjaurių kvapų man jau gana. Manau, kad vietoj jos imsiu taviškę. Kaip ten ją šauki? Kaira?

— Gal išprotėjai? — piktai atšovė Teonas. — Tuoj įsakysiu tave…

Mergvaikis žiebė jam atgalia ranka visa plaštakos plokštuma, skruostikaulis šiurpiai trekštelėjo po plieniniais pirštinės nareliais. Pasaulis prasmego raudonoje skausmo jūroje.

Kažkada vėliau Teonas atsipeikėjo ant žemės. Persivertė ant pilvo ir nurijo pilną burną kraujo. Uždarykite vartus! — mėgino šaukti jis, bet jau buvo vėlu. Dredforto žmonės užkapojo Raudonąjį Rolfą ir Kenedą, jų plūdo vis daugiau, tikra šarvų ir aštrių kalavijų upė. Ausyse ūžė, o aplink šėlo siaubas. Juodasis Lorenas išsitraukė kalaviją, bet prieš jį jau stojo keturiese. Ulfas, bėgdamas į Didžiąją menę, krito persmeigtas arbaleto strėlės. Meisteris Luvinas puolė prie jo, bet raitas riteris jam į tarpumentį suvarė ietį, o paskui, apsukęs žirgą, dar sutrypė. Kitas virš galvos įsuko deglą ir paleido ant šiaudais dengto arklidės stogo.

— Ištraukite Frėjus, — liepsnoms šokus aukštyn, rėkė Mergvaikis, — visus kitus sudeginkite. Sudeginkite ją, viską sudeginkite.

Paskutinį Teonas išvydo Šypsnį, ištrūkusį iš arklidės, degančiais karčiais, žvengiantį nesavu balsu, stojantį piestu…