Karalių kova

Tirionas

Seras Mendonas Muras su stingdančio baltumo karaliaus sargybos apdaru atrodė beveik kaip į drobulę susuptas lavonas.

— Jos malonybė įsakė, kad posėdžio metu tarybos niekas netrikdytų.

— Aš juk esu labai mažas trikdis, sere, — Tirionas iš rankovės išsitraukė pergamentą. — Turiu laišką nuo savo tėvo, lordo Taivino Lanisterio, karaliaus rankos. Štai jo antspaudas.

— Jos malonybė nepageidauja būti trikdoma, — lėtai pakartojo seras Mendonas, tarsi Tirionas būtų koks bukaprotis ir pirmą kartą galėjo neišgirsti.

Džeimis kartą sakė jam, kad iš visos karaliaus sargybos Muras yra pavojingiausias — išskyrus, žinoma, jį patį, — nes jo veide neatsispindi nė menkiausia užuomina apie tai, ko jis galbūt tuojau griebsis. Tokia užuomina Tirionui būtų pravertusi. Prireikus stvertis už ginklo Bronas su Timetu tą riterį tikriausiai nudėtų, bet vargu ar jis galėtų tikėtis sėkmės pradėjęs tuo, kad nužudė vieną iš Džofrio saugotojų. Tačiau jeigu leisis nuvaromas šalin, kokia tada jo galia? Jis prisivertė nusišypsoti.

— Sere Mendonai, jūs nesate pažįstamas su mano palydovais. Tai Timetas, Timeto sūnus, Apdegėlių raudonoji ranka. O šis — Bronas. Tikriausiai pamenate serą Vardį Egeną, lordo Arino apsaugos kapitoną?

— Pažįstu tą vyrą, — sero Mendono akys buvo blyškiai pilkos, keistai abejingos ir negyvos.

— Pažinojai, — šyptelėjęs pataisė Bronas.

Seras Mendonas nesiteikė parodyti, kad ką nors girdėjo.

— Kad ir kaip ten būtų, — nerūpestingai tarė Tirionas, — iš tiesų, sere, turiu pamatyti savo seserį ir įteikti jai laišką. Ar nebūtumėt toks malonus atidaryti mums duris?

Baltasis riteris neatsiliepė. Dar akimirka, ir Tirionas jau būtų veržęsis jėga, kai seras Mendonas staiga žingtelėjo į šalį.

— Jūs galite įeiti. Jie — ne.

Maža pergalė, pamanė jis, bet saldi. Pirmasis išmėginimas įveiktas. Tirionas Lanisteris prasispraudė pro duris jausdamasis vos ne aukštas. Penki karaliaus mažosios tarybos nariai staiga nutraukė pokalbį.

— Tu, — tarė jo sesuo Sersėja tokiu balsu, kuriame lygiomis dalimis sumišo nuostaba ir nepasitenkinimas.

— Dabar matau, kur Džofris išmoko mandagumo. — Tirionas stabtelėjo gėrėdamasis pora Valyrijos sfinksų, saugančių duris, stengdamasis visa esybe rodyti tvirtumą ir pasitikėjimą savimi. Sersėja užuosdavo silpnumą iš tolo taip, kaip šuo užuodžia baimę.

— Ką čia veiki? — Gražios jo sesers akys tyrinėjo jį be mažiausio meilės krislo.

— Atvežiau mūsų lordo tėvo laišką.

Jis nužingsniavo prie stalo ir prieš visus padėjo kietai susuktą pergamentą.

Eunuchas Veiris, paėmęs laišką, pavartė švelniomis pudruotomis rankomis.

— Kaip malonu iš lordo Taivino pusės. O jo antspaudo vaškas — tokio dailaus auksinio atspalvio, — Veiris prisikišęs įsistebeilijo į antspaudą. — Kad ir kaip žiūrėtum, atrodo visapusiškai tikras.

— Žinoma, tikras, — Sersėja ištraukė pergamentą jam iš rankų. Ji sulaužė antspaudą ir išvyniojo laišką.

Tirionas stebėjo, kaip ji skaito. Sesuo sau buvo išsirinkusi karaliaus vietą — jis suprato, kad Džofris retai varginasi lankydamas tarybos posėdžius, lygiai kaip ir Robertas, — tad Tirionas užsiropštė ant karaliaus rankos krėslo. Juo labiau kad tai atrodė visiškai priderama.

— Nesąmonė, — pagaliau pratarė karalienė. — Mano lordas tėvas vietoj savęs atsiuntė mano brolį, kad būtų mūsų tarybos narys. Jis ragina priimti Tirioną kaip karaliaus ranką iki to laiko, kai pats lordas Taivinas galės atvykti pas mus.

Didysis meisteris Paiselis paglostė savo banguotą baltą barzdą ir mąsliai linktelėjo.

— Manyčiau, kad derėtų gerbti jo valią.

— Tikrai. — Praplikęs, išsišovusiais žandikauliais Janas Slintas atrodė lyg varlė, pasipūtusi varlė, iš visų jėgų besistengianti dėtis didesne negu iš tiesų. — Mums jūsų nepaprastai trūksta, milorde. Visur maištai, tas grėsmingas ženklas danguje, riaušės miesto gatvėse…

— O kas gi dėl to kaltas, lorde Janai? — šoko Sersėja. — Jūsų auksiniai apsiaustai privalo žiūrėti tvarkos. O tu, Tirionai, mums geriau pasitarnautum mūšio lauke.

Šis nusijuokė.

— Ne, ačiū, su mūšių laukais baigta. Ant kėdės sėdžiu kur kas tvirčiau negu ant žirgo, ir man verčiau laikyti rankoje vyno taurę, o ne kovos kirvį. Sakot, būgnų dundėjimas, saulės blyksniai ant šarvų, prunkščiantys ir piestu besistojantys nuostabūs karo žirgai? Na, nuo būgnų man įskausta galvą, ant šarvų blykčiojanti saulė mane svilina tarsi žąsį per derliaus šventę, o tie nuostabūs karo žirgai dergia kur tik papuola. Ne, nenoriu skųstis. Palyginti su svetingumu, kurį patyriau Arino Slėnyje, būgnai, arklių mėšlas ir besikandžiojančios musės yra man patys mieliausi dalykai.

Mažasis Pirštas nusijuokė.

— Gerai pasakyta, Lanisteri. Pritariu visa širdimi.

Tirionas nusišypsojo jam, prisiminęs vieną durklą su drakono kaulo rankena ir Valyrijos plieno geležte. Turime apie tai pasikalbėti, ir kuo greičiau. Kažin ar ir lordui Petirui ta tema pasirodytų įdomi.

— Labai prašau, — kreipėsi Tirionas į tarybos narius, — leiskite man pasitarnauti visais menkais man pasiekiamais būdais.

Sersėja dar kartą perskaitė laišką.

— Kiek su savimi atsivedei vyrų?

— Kelis šimtus. Daugiausia savų. Tėvas jokiu būdu nenorėjo skirtis nė su dalimi saviškių. Juk jis dabar kariauja.

— Kokia bus nauda iš tavo kelių šimtų, jeigu atžygiuos Renlis arba Stanis pakels bures iš Drakono Uolos. Prašau kariuomenės, o tėvas siunčia man nykštuką. Ranką, tarybos pritarimu, skiria karalius. Džofris paskyrė mūsų lordą tėvą.

— O mūsų lordas tėvas paskyrė mane.

— Jis negali to daryti. Bent jau be Džofo sutikimo.

— Jeigu pageidautum šitai su juo aptarti, lordas Taivinas dabar Harenhole su savo kariuomene, — mandagiai tarė Tirionas. — Milordai, galbūt leistumėt mums su seserimi šnektelti vieniems?

Veiris vingriai atsistojo su jam įprasta saldžiai lipšnia šypsena lūpose.

— Tikriausiai esate be galo išsiilgęs mielosios sesės balso. Milordai, prašau, leiskime jiems pabūti kartu. Mūsų vargstančio krašto bėdos palauks.

Janas Slintas padvejojo, didysis meisteris Paiselis pamąstė, bet vis dėlto abu pakilo. Paskutinis liko Mažasis Pirštas.

— Ar paliepti pilies valdytojui ruošti jums kambarius Meigoro tvirtovėje?

— Dėkoju, lorde Petirai, bet ketinu apsigyventi Rankos bokšte, kur anksčiau gyveno lordas Starkas.

Mažasis Pirštas nusijuokė.

— Esate už mane drąsesnis, Lanisteri. Juk žinote, kokio likimo sulaukė du paskutiniai rankos?

— Du? Jeigu norėjote mane pagąsdinti, kodėl nesakote — keturi?

— Keturi? — Mažasis Pirštas kilstelėjo antakius. — Ar ir iki lordo Arino rankas bokšte ištikdavo baisus galas?

— Eirio Targarieno paskutinioji ranka žuvo užimant Karaliaus Uostą, nors abejoju, kad būtų spėjęs įsikurti bokšte. Rankos pareigas jis ėjo tik porą savaičių. Jo pirmtakas sudegė. O prieš tuos abu dar buvo du, kurie mirė tremtyje, neturėdami nei žemės, nei pinigo, ir džiaugėsi, kad jiems taip pasisekė. Regis, iš visų rankų tik mano lordui tėvui iš Karaliaus Uosto pavyko iškeliauti nepraradus nei vardo, nei turto, nei kurios nors kūno dalies.

— Nuostabu, — atsiliepė Mažasis Pirštas. — Vadinasi, dar daugiau priežasčių, kodėl verčiau miegočiau požemyje.

Ko gero, šitas tavo noras gali išsipildyti, pamanė Tirionas, bet garsiai pasakė:

— Esu girdėjęs sakant, kad drąsa ir kvailystė — pusbroliai. Kad ir koks prakeiksmas slėgtų Rankos bokštą, spėju, esu toks nedidukas, kad jis manęs nepastebės.

Janas Slintas nusikvatojo, Mažasis Pirštas šyptelėjo, o jiems abiem iš paskos, rimtai nusilenkęs, išėjo didysis meisteris Paiselis.

— Tikiuosi, tėvas tave siuntė taip toli ne tam, kad kvaršintum mums galvas istorijos pamokomis, — prabilo sesuo, kai jie liko vieni.

— Kaip aš pasiilgau tavo mielo balso, — atsiduso Tirionas.

— Kaip mielai įsakyčiau išrauti tam eunuchui liežuvį įkaitintomis replėmis, — atšovė Sersėja. — Ar nebus tėvui protas pasimaišęs? O gal tu suklastojai šitą laišką? — Ji dar kartą, vis labiau širsdama, perskaitė pergamentą. — Kodėl sumanė užkarti man tave? Norėjau, kad jis pats atvyktų. — Ji sugniaužė laišką kumščiu. — Aš — Džofrio regentė ir nusiunčiau jam karaliaus įsakymą!

— O jis jo nepaiso, — pabrėžė Tirionas. — Jo kariuomenė tikrai nemaža, jis gali sau tai leisti. Be to, jis nėra ir pirmas. Ar ne taip?

Sersėja suspaudė lūpas. Tirionas matė, kaip rausta jos veidas.

— Jeigu paskelbsiu, kad šitas laiškas — klastotė, ir liepsiu įmesti tave į požemį, pažadu tau, kad šito įsakymo paisys visi.

Tirionas žinojo, kad dabar žengia plonu ledu. Vienas klaidingas žingsnis — ir nugarmės skradžiai.

— Žinoma, — pritarė jis draugiškai. — Ir visų pirma mūsų tėvas. Kuris turi kariuomenę. Bet kodėl tau, mieloji sesute, galėtų kilti mintis mesti mane į požemį, kai įveikiau tokį tolimą kelią norėdamas tau padėti?

— Man tavo pagalbos nereikia. Prašiau, kad atvyktų tėvas.

— Taip, — tarė jis ramiai, — bet tau reikia Džeimio.

Jo sesuo manė esanti gudri, tačiau Tirionas nuo mažens augo kartu su ja. Jos veidas jam buvo tarsi atversta viena iš jo mėgstamų knygų, kurioje dabar išskaitė įniršį ir baimę, ir neviltį.

— Džeimis…

— …man toks pat brolis, kaip ir tau, — nutraukė ją Tirionas. — Pažadėk man paramą, o aš tau pažadu, kad išlaisvinsime Džeimį ir susigrąžinsime gyvą ir sveiką.

— Kaip? — pareikalavo įrodymų Sersėja. — Starkų vaikis ir jo motina vargu ar pamirš, kad mes nukirsdinome lordą Edardą.

— Iš tiesų, — sutiko Tirionas, — bet juk tebeturi jo dukteris, ar ne taip? Vyresniąją mergaitę mačiau kieme su Džofriu.

— Sansa, — tarė karalienė. — Visur skelbiu, kad turiu ir jaunesniąją, tačiau tai melas. Robertui mirus pasiunčiau Meriną Trentą jos sučiupti, bet įsikišo tas nelemtas šokių mokytojas, ir mergaitė pabėgo. Nuo tada niekas jos nebematė. Tikriausiai ji nebegyva. Tą dieną gyvybę prarado daug žmonių.

Tirionas dėjo viltis į abi Starko mergaites, bet dabar buvo aišku, kad teks verstis su viena.

— Papasakok apie taryboje posėdžiaujančius mūsų draugus.

Jo sesuo žvilgtelėjo į duris.

— Kas atsitiko?

— Regis, tėvui jie ne itin patinka. Man iškeliaujant, jis svarstė, kaip jų galvos atrodytų ant sienos greta lordo Starko, — jis palinko virš stalo. — Esi tikra, kad jie ištikimi? Pasitiki jais?

— Aš niekuo nepasitikiu, — burbtelėjo Sersėja. — Man jie reikalingi. Ar tėvas mano, kad jie vedžioja mus už nosies?

— Gal greičiau įtaria.

— Kodėl? Ką jis žino?

Tirionas gūžtelėjo pečiais.

— Jis žino, kad trumpas tavo sūnaus karaliavimas jau pasižymėjo gausybe kvailysčių ir bėdų. Tai verčia galvoti, kad kažkas Džofriui duoda labai prastų patarimų.

Sersėja tiriamai pažvelgė į jį.

— Gerų patarimų Džofui nestinga. Jis visada buvo stiprios valios. Dabar, tapęs karalium, mano turįs elgtis kaip jam patinka, o ne taip, kaip jam liepiama.

— Karūnos keistai paveikia galvas, ant kurių jos atsiduria, — pritarė Tirionas. — Visas tas reikalas su Edardu Starku… Džofrio darbas?

Karalienė vyptelėjo.

— Jam buvo liepta Starkui dovanoti, leisti jam vilktis juodai. Tas žmogus būtų amžiams pasitraukęs mums iš kelio, tad būtume galėję su jo sūnumi sudaryti taiką, bet Džofas pats nusprendė parodyti miniai įdomesnį reginį. Ką turėjau daryti? Jis pareikalavo lordo Edardo galvos vos ne pusės miesto akivaizdoje. O Janas Slintas ir Ilinas Peinas negaišdami stvėrėsi darbo ir nušniojo tam vyrui galvą, man nespėjus ištarti nė žodžio! — Jos plaštaka susispaudė į kumštį. — Aukštasis septonas dabar priekaištauja, kad mes išniekinome Beiloro septą aptaškę ją krauju, nes melavome apie savo ketinimus.

— Na, atrodo, jis turi pagrindo taip sakyti, — atsiliepė Tirionas. — Vadinasi, čia prikišo nagus šitas lordas Slintas, ar ne taip? Dar sakyk, kam kilo nuostabi mintis atiduoti jam Harenholą ir paskirti į tarybą?

— Tuo rūpinosi Mažasis Pirštas. Mums reikėjo Slinto auksinių apsiaustų. Edardas rezgė sąmokslą su Renliu ir siuntė laišką lordui Staniui, siūlydamas jam sostą. Galėjome viską prarasti. Tiesą sakant, visai nedaug trūko, kad būtume praradę. Jeigu Sansa nebūtų atėjusi pas mane ir papasakojusi apie visus tėvo planus…

Tirionas apstulbo.

— Tikrai? Jo paties duktė?

Sansa visada atrodė tokia miela mergaitė, švelni ir mandagi.

— Ji buvo iki ausų įsimylėjusi. Dėl Džofrio būtų padariusi bet ką, kol jis nenukirto jos tėvui galvos ir nepavadino šito malone. Tada meilė baigėsi.

— Jo malonybė pasižymi ypatingu gebėjimu patraukti savo pusėn pavaldinių širdis, — kreivai šypsodamasis tarė Tirionas. — Ar atleisti serą Baristaną Selmį iš karaliaus sargybos taip pat norėjo Džofris?

Sersėja atsiduso.

— Džofas norėjo kam nors suversti kaltę dėl Roberto mirties. Veiris pasiūlė serą Baristaną. Kodėl gi ne? Tai leido Džeimiui tapti karaliaus sargybos vadu ir gauti vietą mažojoje taryboje, o Džofas galėjo numesti kaulą savo šuniui. Jis labai myli tą Sandorą Kligeiną. Buvome pasiruošę pasiūlyti Selmiui žemės ir pilaitę — kur kas daugiau, negu tas senas niekam tikęs kvailys nusipelnė.

— Girdėjau, kad tas senas niekam tikęs kvailys nudūrė du Slinto auksinius apsiaustus, kai tie bandė jį sučiupti prie Purvo vartų.

Sesuo sėdėjo labai nusiminusi.

— Janui derėjo nusiųsti daugiau vyrų. Jis ne toks sumanus, kaip norėtųsi.

— Seras Baristanas vadovavo Roberto Barateono karališkajai sargybai, — atkreipė dėmesį Tirionas. — Jis su Džeimiu vieninteliai likę gyvi iš Eirio Targarieno septyneto. Žmonės apie jį kalba taip pat, kaip ir apie Serviną Veidrodinį Skydą ar princą Eimoną — Drakono riterį. Kaip manai, ką jie sakys išvydę Baristaną Narsųjį jojantį šalia Robo Starko ar Stanio Barateono?

Sersėja nudelbė akis.

— Apie tai nepagalvojau.

— Užtat tėvas pagalvojo, — tarė Tirionas. — Todėl mane ir atsiuntė. Kad baigtųsi visos šitos kvailystės ir tavo sūnus ateitų į protą.

— Vargu ar Džofas su tavimi bus sukalbamesnis negu su manimi.

— Gal ir bus.

— Kodėl?

— Jis žino, kad tu jo niekada nepaliesi.

Sersėjos akys susiaurėjo.

— Jeigu manai, kad leisiu jam kenkti, tai tikriausiai karščiuoji.

Tirionas atsiduso. Ji visai nesuprato, tai atsitikdavo ne taip jau retai.

— Džofriui su manimi lygiai taip pat saugu, kaip ir su tavimi, — patikino jis seserį, — tačiau jausdamas grėsmę, bus labiau nusiteikęs klausyti, kas jam sakoma. — Jis paėmė Sersėją už rankos. — Juk žinai, aš — tavo brolis. Tau manęs reikia, ir nesvarbu, ar pati tai pripažįsti, ar ne. Manęs reikia ir tavo sūnui, jeigu jis nori bent kiek ilgiau pasėdėti tame bjauriame geležiniame krėsle.

Jo sesuo atrodė apstulbusi, kad jis drįso ją paliesti.

— Visada buvai gudrus.

— Aš mažas, ir gudrybės mano mažos, — nusišypsojo jis.

— Gal ir verta pamėginti… bet nesuklysk, Tirionai. Jeigu sutiksiu, pagal titulą būsi karaliaus ranka, bet iš tiesų — mano ranka. Prieš imdamasis veikti visada dalysies su manimi visais planais ir ketinimais, ir nieko nedarysi be mano pritarimo. Ar supranti?

— Ak, taip.

— Sutinki?

— Žinoma, — pamelavo jis. — Sesute, aš tavo. — Kol man tai reikalinga. — Tad dabar, kai siekiame vieno tikslo, neturėtume ko nors slėpti vienas nuo kito. Sakai, Džofris liepė nužudyti lordą Edardą, Veiris pašalino serą Baristaną, o Mažasis Pirštas parūpino mums lordą Slintą. Kas gi nužudė Joną Ariną?

Sersėja staigiai atitraukė ranką.

— Iš kur aš žinau?

— Gedinti našlė Slėnyje, regis, mano, kad tai padariau aš. Kažin, kaip jai kilo tokia mintis?

— Visiškai neįsivaizduoju. Tas kvailys Edardas Starkas tuo pačiu kaltino ir mane. Jis užsiminė, kad lordas Arinas įtarė ar… na, gal manė…

— Kad tu dulkiniesi su mūsų mieluoju Džeimiu?

Sersėja šėrė jam per veidą.

— Gal manei, kad aš toks pat aklas kaip tėvas? — Tirionas pasitrynė skruostą. — Man visai nerūpi, su kuo tu gulinėji… nors neatrodo labai teisinga, kad vienam broliui duodi, o kitam — ne.

Ji vėl skėlė jam antausį.

— Būk švelnesnė, Sersėja. Juk aš tik juokauju su tavimi. Be to, jei atvirai, mieliau susirasčiau kokią dailią kekšiukę. Niekada negalėjau suprasti, ką Džeimis tavyje mato, išskyrus tik savo paties atspindį.

Ji vėl trenkė jam per veidą.

Tiriono skruostai degė raudoniu, bet jis tebesišypsojo.

— Jeigu ir toliau taip darysi, galiu supykti.

Sersėjos ranka sustingo.

— Ko man turėtų rūpėti tavo pykčiai?

— Susiradau naujų draugų, — tarė Tirionas. — Kai kurie tau labai nepatiks. Kaip nužudei Robertą?

— Jis pats pasistengė. Mums tereikėjo jam padėti. Lanselis, pamatęs, kad Robertas ruošiasi nudobti šerną, pasiūlė jam stipraus vyno. Jo mėgstamo rūgštaus raudonojo, bet triskart stipresnio, negu jis buvo pratęs. Tam stambiam dvokiančiam kvailiui patiko. Galėjo bet kada liautis, tačiau ne, ištuštino vieną vynmaišį ir liepė Lanseliui atnešti kitą. Toliau viską baigė šernas. Gaila, Tirionai, kad nedalyvavai puotoje. Tokio puikaus šerno dar nebuvau ragavusi. Jį ištroškino su grybais ir obuoliais, skonis buvo tikrai šventiškas.

— Iš tiesų, sesute, tu gimusi būti našle. — Tirionas kadaise labai mėgo Robertą Barateoną, kad ir koks didelis bei triukšmingas mulkis jis buvo… žinoma, iš dalies ir todėl, kad sesuo taip juo bjaurėjosi. — Na, jei jau lioveisi mane talžyti, aš keliausiu.

Jis apsisuko ir nerangiai nušliaužė nuo krėslo.

Sersėja susiraukė.

— Aš tau neleidau išeiti. Noriu išgirsti, kaip ketini išvaduoti Džeimį.

— Papasakosiu, kai žinosiu. Sąmokslai — kaip vaisius, turi prinokti. Dabar manau pajodinėti gatvėmis ir pažiūrėti, kaip šitas miestas laikosi. — Tirionas ranka atsirėmė į duris saugančio sfinkso galvą. — Prieš mums išsiskiriant — dar vienas prašymas. Labai pasistenk, kad Sansai Stark nenutiktų nieko bloga. Būtų prastai, jeigu prarastume abi dukteris.

Išėjęs iš tarybos menės, Tirionas linktelėjo serui Mendonui ir patraukė per ilgą skliautuotą salę. Šalia atsirado Bronas. Timetas, Timeto sūnus, buvo dingęs.

— Kur mūsų raudonoji ranka? — paklausė Tirionas.

— Užsimanė ištyrinėti pilį. Tokie kaip jis nesutverti ilgai laukti koridoriuose.

— Tikiuosi, kad nenudės jokio svarbaus žmogaus.

Kariai, kuriuos Tirionas atsivedė iš Mėnulio kalnų, buvo jam savaip, atšiauriai ištikimi, tačiau išdidūs ir linkę veltis į kivirčus, į tikrus ar menamus įžeidimus greiti atsakyti ginklu.

— Pasistenk jį surasti. Ir pasirūpink, kad likusieji būtų apgyvendinti ir pamaitinti. Noriu, kad jie įsikurtų kareivinėse po Rankos bokštu, tačiau tegu pilies valdytojas Akmenines Varnas talpina toliau nuo Mėnulio Brolių, o Apdegėliams reikia duoti visiškai atskirą salę.

— Ką veiksi tu?

— Josiu atgal į „Sudaužytą priekalą“.

Bronas įžūliai išsiviepė.

— Reikia palydos? Sako, miesto gatvėse pavojinga.

— Užsuksiu pas sesers sargybos kapitoną ir priminsiu, kad esu ne menkesnis Lanisteris už ją. Jis neturi pamiršti, kad yra prisiekęs Kasterlių Uolai, o ne Sersėjai ar Džofriui.

Po valandos Tirionas jojo iš Raudonosios pilies lydimas tuzino Lanisterių gvardiečių tamsiai raudonais apsiaustais ir pusšalmiais, kurių viršugalvį puošė liūtas. Ties vartais jis pastebėjo virš sienų iškeltas galvas. Jau buvo pajuodusios nuo deguto ir puvėsių, seniai nebeatpažįstamos.

— Kapitone Vilarai, — šūktelėjo jis, — noriu, kad rytoj jos būtų nuimtos. Atiduokite tyliosioms seserims sutvarkyti.

Bus vargo atskirti, kuri galva kuriam kūnui priklauso, galvojo jis, bet tai reikia atlikti. Net ir siaučiant karui privalu laikytis bent šiokio tokio padorumo.

Vilaras tarsi dvejojo.

— Jo malonybė mums sakė norįs, kad išdavikų galvos liktų ant sienų, kol jis ras ką pamauti ant ana tų trijų likusių smaigų.

— Nagi, pamėginsiu spėti. Vienas — Robui Starkui, kiti du lordams Staniui ir Renliui. Pataikiau?

— Taip, milorde.

— Mano sūnėnui, Vilarai, šiandien sukako trylika. Pasistenkite šitai įsidėmėti. Rytoj rytą tų galvų čia nebebus, arba vienas iš tų tuščių smaigų gali sulaukti ir kitokio veido. Ar supratote, kapitone, ką noriu pasakyti?

— Milorde, pats pasirūpinsiu, kad jos būtų nuimtos.

— Gerai. — Tirionas spustelėjo pentinais arklio šonus ir risčia nujojo tolyn, palikęs raudonuosius apsiaustus vytis jį kaip išmano.

Sersėjai jis sakė ketinąs apžiūrėti miestą. Melavo tik iš dalies. Didžiuma to, ką matė, Tirionui Lanisteriui nepatiko. Karaliaus Uosto gatvėse visada knibždėjo minios žmonių, jos ūžė nuo triukšmo ir riksmų, bet dabar visur buvo justi pavojus; anksčiau lankydamasis čia, jis to nepastebėjo. Audėjų gatvės griovyje tysojo nuogas lavonas, jį draskė gauja benamių šunų, bet niekam tai, regis, nerūpėjo. Dažnai galėjai išvysti sargybinius aukso spalvos apsiaustais ir juodais grandininiais marškiniais, vaikštančius poromis ir nepaleidžiančius iš rankų geležinių vėzdų. Turguje būriavosi apskurę žmonės, pardavinėjantys savo namų apyvokos reikmenis už bet kokią, kad ir menkiausią kainą… bet akivaizdžiai mažai valstiečių turėjo parduoti maisto. Tai, ką valgoma jis matė parduodant, kainavo triskart daugiau negu prieš metus. Vienas prekijas siūlė ant iešmo keptas žiurkes. „Šviežios žiurkės, šviežios žiurkės!“ — garsiai šūkavo jis. Be abejo, palyginti su senomis, pradvisusiomis ir pagedusiomis žiurkėmis, šviežios žiurkės turėjo daug privalumų. Tačiau baugino tai, kad žiurkės atrodė patraukliau už didžiumą prekių, kurias siūlė mėsininkai. Miltų gatvėje vos ne prie kiekvienos parduotuvės Tirionas matė sargybinius. Stojus sunkesniems laikams, mąstė jis, net ir kepėjams ginkluoti samdiniai tampa pigesni už duoną.

— Atrodo, kad ne kažin kiek maisto atvežama? — paklausė jis Vilaro.

— Tikrai mažokai, — sutiko kapitonas. — Aplink upes siaučia karas, lordas Renlis kelia maištą Haigardene, tad į pietus ir į vakarus vedantys keliai uždaryti.

— O ką dėl to daro mano brangiausioji sesutė?

— Ji imasi priemonių apsaugoti karaliaus ramybei, — užtikrino jį Vilaras. — Lordas Slintas patrigubino miesto sargybą, karalienė tūkstantį amatininkų nusiuntė statyti gynybinių įtvirtinimų. Mūrininkai stiprina sienas, dailidės gamina šimtus katapultų ir strėlių svaidyklių, lankininkai ruošia strėles, kalviai grūdina kalavijus, o alchemikų gildija įsipareigojo patiekti dešimt tūkstančių ąsočių su laukine ugnimi.

Tirionas nepatogiai pasimuistė balne. Jam patiko, kad Sersėja nesėdi rankų sudėjusi, bet laukinė ugnis — klastingas dalykas, o dešimties tūkstančių ąsočių užtektų visam Karaliaus Uostui paversti plėnimis.

— Kurgi sesuo randa pinigo visam tam apmokėti?

Niekam nebuvo paslaptis, kad karalius Robertas paliko karūną skendinčią skolose, o alchemikai negarsėjo kaip mėgėjai darbuotis labdaringai.

— Lordas Mažasis Pirštas visada ką nors sugalvoja, milorde. Jis apdėjo mokesčiu norinčius patekti į miestą.

— Taip, tai nebloga mintis, — tarė Tirionas pamąstęs.

Gudri. Gudri ir žiauri. Dešimtys tūkstančių žmonių nuo mūšių sprunka į tariamai saugų Karaliaus Uostą. Matė juos Karališkajame kelyje, būrius motinų su vaikais, nerimo kamuojamų tėvų, kurie pavydžiomis akimis nužvelgdavo jo žirgus ir vežimus. Pasiekę miestą, jie, be abejo, atiduos viską, ką turi, kad tik galėtų už šitų sienų pasislėpti nuo siaučiančio karo… nors jeigu žinotų apie laukinę ugnį, jų nuomonė galbūt pasikeistų.

Smuklė po sudaužytą priekalą vaizduojančia iškaba stovėjo taip, kad tos sienos buvo gerai matyti, netoli Dievų vartų, pro kuriuos jie įžengė rytą. Įjojus į kiemą, Tirionui padėti nulipti nuo arklio atbėgo berniukas.

— Vesk savo vyrus atgal į pilį, — tarė Tirionas Vilarui. — Aš nakvosiu čia.

Kapitonas žvelgė neryžtingai.

— Ar jums bus saugu, milorde?

— Na, kaip čia pasakius, kapitone, kai rytą išjojau iš šitos smuklės, ji buvo pilna Juodaausių. Neįmanoma jaustis visiškai saugiam, jei kur nors netoliese yra Čela, Čeiko duktė.

Tirionas nukrypavo prie smuklės durų, palikęs Vilarą spėlioti, ką tai galėtų reikšti.

Besibraunantį į bendrą svetainę jį užklupo linksmybių gūsis. Tirionas pažino gomurinį Čelos kvatojimą ir skambesnę Šajos juoko melodiją. Ta mergina sėdėjo netoli židinio, prie apskrito medinio stalo ir siurbčiojo vyną su trimis Juodaausių vyrais, kuriems išeidamas paliko ją saugoti, ir dar vienu apkūniu, nugara į jį nusigręžusiu žmogum. Matyt, smuklininkas, nusprendė jis… bet Šaja šūktelėjo Tirioną vardu ir svetimasis pakilo.

— Gerasis lorde, man taip malonu jus matyti, — prapliupo jis, švytėdamas minkšta eunucho šypsena nupudruotame veide.

Tirionas suglumęs akimirką patylėjo.

— Lorde Veiri, nemaniau jus čia sutiksiąs.

Kad jį nelabieji nujotų, kaip jis taip greitai jas aptiko?

— Prašau man atleisti, jeigu įsibroviau, — tarė Veiris. — Staiga panorau susipažinti su jūsų jaunąja ledi.

— Jaunąja ledi, — pakartojo Šaja, mėgaudamasi žodžių skambesiu. — Esate pusiau teisus, milorde, aš iš tiesų jauna.

Aštuoniolikos, mąstė Tirionas. Aštuoniolikos ir kekšė, bet nuovoki, lovoje lanksti lyg katė, didelėmis tamsiomis akimis ir puikiais juodais plaukais, miela, švelnia, alkana burnyte… ir ji mano! Prakeiktas eunuchas.

— Bijau, kad įsibrovėlis čia aš, lorde Veiri, — prisiversdamas išlaikyti mandagumą tarė jis. — Man įeinant, jūs labai smagiai linksminotės.

— Milordas Veiris gyrė Čelos ausis ir sakė, kad tokiam puikiam vėriniui turbūt reikėjo daug vyrų nudėti, — paaiškino Šaja. Tirionui dilgtelėjo paširdžius, išgirdus ją tokiu balsu kalbant apie „milordą“ — taip ji sakydavo, jiems dūkstant lovoje. — O Čela jam paaiškino, kad tik bailiai žudo nugalėtuosius.

— Žmogų palikti gyvą reikia daugiau drąsos, tada jam lieka galimybė nusiplauti gėdą ir atsikovoti savo ausį, — išdėstė Čela, smulkutė tamsaus gymio moteris, ant jos kraupaus papuošalo kybojo ne mažiau kaip keturiasdešimt šešios išdžiūvusios, susiraukšlėjusios ausys. Tirionas kartą jas suskaičiavo. — Tik šitaip gali įrodyti, kad nebijai priešų.

Šaja linksmai šūktelėjo.

— O tada milordas ir sako, kad jei jis būtų iš Juodaausių, tai niekada neišsimiegotų, nes vis sapnuotų vienaausius priešus.

— Man tokia bėda niekaip negresia, — tarė Tirionas, — siaubingai bijau savo priešų, todėl visus užmušu.

Veiris sukikeno.

— Ar paragausite su mumis vyno, milorde?

— Mielai.

Tirionas įsitaisė greta Šajos. Jis puikiai suprato, kas čia vyksta, nors Čela ir Šaja nieko nesusigaudė. Veiris norėjo šį bei tą pasakyti. Tardamas: „Staiga panorau susipažinti su jūsų jaunąja ledi“, — jis teigė: „Mėginai ją paslėpti, bet aš sužinojau, kas ji yra ir kur ji, ir štai aš čia.“ Tirionas suko galvą, kas galėjo jį išduoti. Smuklininkas, tas berniukas iš arklidės, sargas prie vartų… ar kuris iš saviškių?

— Visada mėgstu grįžti į miestą pro Dievų vartus, — tarė Veiris Šajai, pripildydamas taures. — Raižiniai ant vartų pastato tiesiog nuostabūs, kaskart juos pamačius man ištrykšta ašaros. Tos akys… sutikite, jos tokios išraiškingos. Regis, seka jus jojant po vartų grotomis.

— Niekada nepastebėjau, milorde, — atsiliepė Šaja. — Paklausiusi jūsų, rytoj būtinai dar kartą žvilgtelėsiu.

Nesivargink, mieloji, galvojo Tirionas, teliūskuodamas vyną taurėje. Tie raižiniai jam nė trupučio nerūpi. Tos akys, kurioms žarsto pagyras, — jo paties. Ir nori pasakyti, kad jis stebėjo, kad žinojo mus čia esant, vos tik įžengėme pro vartus.

— Vaikeli, būkite atsargi, — įspėjo Veiris. — Dabar Karaliaus Uoste nėra visiškai saugu. Gerai pažįstu šias gatves, bet vis dėlto buvo baisoka ateiti čionai taip, kaip atėjau, — vienam ir neginkluotam. Ak, patikėkite, įstatymų nesilaikantys žmonės šiais tamsiais laikais šlaistosi visur. Ginkluoti šaltu plienu ir dar šaltesnėmis širdimis.

Ten, kur ateinu vienas ir beginklis, kiti gali ateiti sugniaužę kalavijus, štai ką jis kalbėjo iš tiesų.

Šaja tik nusijuokė.

— Tegu tik pamėgina kabinėtis, liks vienaausiai, nes Čela juos kaipmat sudoros.

Veiris nusikvatojo taip, tarsi juokingesnio dalyko niekada nebūtų girdėjęs, tačiau, kai atsigręžė į Tirioną, jo akys žvelgė rimtai.

— Jūsų jaunoji ponia be galo miela ir maloni. Jumis dėtas, nenuleisčiau nuo jos akių.

— Taip ir darau. Jei kas sumanys ją skriausti… na, esu per daug mažas, kad elgčiausi kaip Juodaausis, drąsuoliu apsimetinėti nenoriu.

Girdi? Kalbu ta pačia kalba, kaip ir tu, eunuche. Tik paliesk ją — ir galvos nebeturėsi.

— Dabar jus paliksiu, — Veiris atsistojo. — Žinau, koks esate pavargęs. Tenorėjau pasveikinti jus, milorde, ir pasakyti, kad labai džiaugiuosi, jog atvykote. Taryboje esate nepaprastai reikalingas. Ar matėte kometą?

— Esu mažo ūgio, tačiau ne aklas, — atsiliepė Tirionas. Keliaujant Karališkuoju keliu, kometa švytėjo, regis, per pusę dangaus, užgoždama mėnulio pjautuvą.

— Mieste ją vadina Raudonąja Žinia, — tarė Veiris. — Sako, ji ateina tarsi šauklys prieš karalių, įspėdama apie būsimą ugnį ir kruvinus laikus. — Eunuchas pasitrynė pudruotas rankas. — Gal užminčiau mįslę atsisveikinimui, lorde Tirionai?

Atsakymo jis nė nelaukė.

— Sėdi kambaryje trys didūs vyrai — karalius, žynys ir auksu aptekęs turtuolis. Tarp jų stovi samdomas karys, paprastas žemakilmis, nedidelio proto žmogelis. Kiekvienas didžiūnas įtikinėja jį nužudyti kitus du. Karalius sako: „Užmušk juos, nes esu tavo teisėtas valdovas.“ Žynys sako: „Užmušk, nes tokia yra dievų valia.“ Turtuolis sako: „Užmušk juos, ir tau atiteks visas mano auksas.“ Tad dabar ir atspėkite — kas liks gyvas, o kas mirs?

Žemai nusilenkęs ir minkštai žengdamas šlepetėmis apautomis kojomis, eunuchas išskubėjo iš smuklės.

Jam išėjus, Čela prunkštelėjo, o Šaja suraukė savo dailų veidelį.

— Turtuolis liks gyvas. Juk taip?

Tirionas susimąstęs gurkštelėjo vyno.

— Tikriausiai. O gal ir ne. Regis, tai priklauso nuo samdinio. — Jis pastatė taurę ant stalo. — Eime, lipkime viršun.

Laiptų viršuje jai teko palaukti, nes jos kojos buvo grakščios ir tvirtos, o Tiriono — trumpos, silpnos ir pilnos skaudulių. Tačiau jam pagaliau užsiropštus, Šaja šypsojosi.

— Pasiilgai manęs? — paerzino imdama už rankos.

— Nežmoniškai, — pripažino Tirionas. Šaja ūgiu siekė vos penkias pėdas, bet jam vis tiek reikėjo žvelgti į ją iš apačios… tačiau su Šaja jam tai, pasirodo, netrukdė. Žiūrėti į ją iš apačios buvo malonu.

— Savo Raudonojoje pilyje visą laiką manęs ilgėsies, — tarė ji vesdamasi Tirioną į savo kambarį. — Nuolat būsi vienišas savo Rankos bokšte, šaltame guolyje.

— Tikra tiesa.

Tirionas būtų su džiaugsmu ją pasiėmęs su savimi, tačiau jo lordas tėvas uždraudė. Kekšės į dvarą nesiveši, — taip įsakė lordas Taivinas. Atsivežė ją į miestą — didesnio neklusnumo rodyti jis nedrįso. Visa jo valdžia priklausė nuo tėvo, mergina turėjo tai suprasti. „Būsi netoliese, — žadėjo jai, — turėsi namą su sargybiniais ir tarnais, o aš lankysiu tave kaip įmanydamas dažniau.“

Paspyrusi koja, Šaja užtrenkė duris. Pro blausius siauro lango stiklus Tirionas įžiūrėjo ant Visenijos kalvos stūksančią Didžiąją Beiloro septą, tačiau jo dėmesį tuojau patraukė visai kitoks reginys. Pasilenkusi Šaja čiupo suknelės palanką, nusitraukė drabužį per galvą ir metė šalin. Apatinių ji nepripažindavo.

— Niekada negalėsi pailsėti, — tarė ji, stovėdama priešais Tirioną rausva, nuoga ir graži, viena ranka įsirėmusi į klubą. — Kaskart atsigulęs lovon, galvosi apie mane. Tada tau sustandės, bet niekas tau nepagelbės ir niekaip neužmigsi, nebent pats… — Ji nušvito ta gudria šypsena, kuri taip patikdavo Tirionui. — Ak, ar tik ne dėl to jį vadina Rankos bokštu, milorde?

— Nutilk ir pabučiuok mane, — paliepė jis.

Ant jos lūpų, regis, dar buvo justi vyno skonis, mažos tvirtos krūtys prisispaudė prie jo, kol Šajos pirštai mazgė kelnių raištelius.

— Mano liūtas, — sušnibždėjo ji, kai Tirionas, norėdamas nusirengti, liovėsi ją bučiavęs. — Mano meilusis lordas, manasis Lanisterių milžinas.

Tirionas stumtelėjo ją link lovos. Kai įsibrovė į ją, ji sukliko taip garsiai, kad būtų galėjusi pažadinti kape besiilsintį Beilorą Palaimintąjį, o jos nagai paliko brūžes Tirionui ant nugaros. Jis niekada nebuvo patyręs skausmo, kuris būtų buvęs bent perpus tiek malonus.

Kvailys, vėliau tylomis mąstė jis, kai jie gulėjo įdubusio čiužinio viduryje tarp suglamžytų paklodžių. Nykštuk, ar tu kada pasimokysi? Ji — kekšė, kad tave nelabieji, jai patinka tavo pinigai, o ne pimpalas. Prisimeni Tišą? Tačiau jo pirštams vos vos brūkštelėjus vieną spenelį, tas paliestas sustandėjo, o ant krūties, toje vietoje, kur jis įkando aistros pagautas, buvo matyti žymė.

— Tad ką dabar veiksi, mano lorde, tapęs karaliaus ranka? — paklausė jo Šaja, kai jis sugniaužė tą šiltą mielą kauburėlį.

— Tai, ko Sersėja nė už ką nesitiki, — sumurmėjo Tirionas, įsikniaubęs į jos grakštų kaklą. — Vykdysiu… teisingumą.