Karalių kova

Jonas

Įkypi lietaus lašai čaižė Jonui veidą, kai jis, bakstelėjęs pentinais žirgui, nujojo per ištvinusį upelį. Šalia jo lordas vadas Mormontas, sau panosėje keikdamas orą, vis mėgino geriau prisidengti gobtuvu. Jo varnas tupėjo jam ant peties pasišiaušęs, toks pat permirkęs ir paniuręs kaip ir Senasis Lokys. Griebęs šlapius lapus, vėjo gūsis sūkuriu pakėlė juos plasnoti aplinkui tarsi negyvų paukščių būrį. Užkerėtas miškas, liūdnai pagalvojo Jonas. Nuskendęs miškas, ko gero, bus panašiau.

Jonas vylėsi, kad Semas kolonos gale pajėgia išsilaikyti balne. Net ir geru oru jis buvo nekoks jojikas, bet per šešias lietingas dienas žemė tapo klastinga, visur slūgsojo purvynai, o toje tyrėje slėpėsi akmenys. Papūtus vėjui, lašai kirto tiesiai į akis. Nuo Sienos vanduo tikriausiai plūsta į pietus, tirpstantis ledas maišosi su šiltu lietumi ir teka į upes ir upokšnius. Pipas su Rupūžium, ko gero, sėdi prie ugnies bendrajame kambaryje ir prieš vakarienę geria karštą vyną. Jonas pavydėjo jiems. Šlapia jo drabužių vilna prilipusi prie kūno graužė odą, nepakenčiamai skaudėjo kaklą ir pečius nuo šarvų ir kalavijo svorio ir pykino vien pagalvojus apie sūdytą menkę, sūdytą jautieną ir kietą sūrį.

Priešakyje virpėdamas nuskambėjo medžioklės ragas, vos girdimas per nuolatinį lietaus barbenimą.

— Bakvelo ragas, — pareiškė Senasis Lokys. — Dievai mums maloningi, Krasteris vis dar ten.

Jo varnas plastelėjo dideliais sparnais, sukarkė: Grūdų! — ir vėl pasišiaušęs nutilo.

Jonas dažnai girdėjo juoduosius brolius pasakojant apie Krasterį ir jo pilį. Dabar pamatys ją savo akimis. Po septynių tuščių kaimų jie visi jau baiminosi rasią Krasterio buveinę tokią pat tuščią ir be gyvybės, kaip ir visur, bet, regis, kol kas šito patirti neteks. Gal Senasis Lokys ten pagaliau ką nors sužinos, galvojo Jonas. Šiaip ar taip, bent jau nelis ant galvos.

Torinas Smolvudas prisiekinėjo, kad Krasteris — Sargybos draugas, nesvarbu, kad apie jį sklinda įvairių kalbų.

— Nesiginčysiu, tas žmogus pusiau pamišęs, — sakė jis Senajam Lokiui, — bet kiekvienam taip atsitiktų, jei tektų praleisti visą gyvenimą šitame prakeiktame miške. Šiaip ar taip, jis niekada nė vieno žvalgo nenuvarė nuo savo namų židinio, o ir Menso Plėšiko jis nemėgsta. Iš jo turėtume sulaukti gero patarimo.

Na, jeigu sulauksime karšto maisto ir galimybės išsidžiovinti drabužius, jau būsiu laimingas. Daivenas sakė, esą Krasteris — brolžudys, melagis, prievartautojas ir bailys, ir dar užsiminė, kad jis palaiko ryšius su vergų pirkliais ir demonais.

— Ir net dar blogiau, — pridurdavo senasis girininkas, kaukšteldamas savo mediniais dantimis. — Patikėkit, nuo to žmogaus dvelkia šalčiu.

— Jonai, — paliepė lordas Mormontas, — jok atgal palei koloną ir įspėk visus. Primink karininkams, kad nenoriu turėti jokių bėdų dėl Krasterio žmonų. Vyrai privalo valdyti rankas ir kalbėti su tomis moterimis ne daugiau, negu būtina.

— Taip, milorde. — Jonas apgręžė arklį atgal, ton pusėn, iš kurios jie atkeliavo. Nors ir trumpam, bet buvo malonu nebejausti į veidą žeriamų lietaus lašų. Visi, pro kuriuos jis jojo, atrodė lyg verktų. Būrys judėjo miške nusitęsęs per pusę mylios.

Daiktus gabenančios gurguolės viduryje Jonas pamatė Semvelį Tarlį, susigūžusį balne po plačia nulėpusiais kraštais skrybėle. Semas jojo vienu arkliu, kuris vedė du kitus. Į narvų dangalus barbenantis lietus erzino varnus, jie karksėjo ir plakė sparnais.

— Gal ten jiems lapę įleidai? — šūktelėjo Jonas.

Semui kilstelėjus galvą, nuo jo skrybėlės kraštų plūstelėjo vanduo.

— Ei, Jonai, sveikas gyvas. Ne, varnams, kaip ir mums, tiesiog nepatinka lietus.

— Kaip laikaisi, Semai?

— Šlapiai, — išspaudė šypseną storulis. — Bet vis dar esu gyvas.

— Tai gerai. Krasterio pilis jau visai čia pat. Jeigu dievai bus maloningi, jis leis mums pernakvoti prie savo židinio.

— Paniurėlis Edas sako, — Semo balse skambėjo abejonė, — kad Krasteris — tikras laukinis. Ima į žmonas savo dukteris ir nepaiso jokių įstatymų, išskyrus tuos, kuriuos sugalvoja pats. O Daivenas pasakojo Grenui, esą jo gyslomis teka juodas kraujas. Jo motina buvusi tyržmogių moteris, kuri sugulė su mūsų žvalgu, taigi jis esąs merg… — staiga Semas suvokė, ką jau ketino ištarti.

— Mergvaikis, — juokdamasis užbaigė Jonas. — Gali taip sakyti, Semai. Jau esu girdėjęs tą žodį. — Jis spustelėjo pentinais savo nediduko tvirto žirgo šonus. — Man reikia susirasti serą Otiną. Būk atsargus su Krasterio moterimis, — tarsi Semvelį Tarlį šiuo atžvilgiu reikėtų tramdyti. — Pakalbėsime vėliau, kai įsikursime.

Jonas perdavė nurodymus serui Otinui Vitersui, kuris jojo su kolonos užnugarį saugančiais raiteliais. Neaukštas raukšlėto veido žmogelis maždaug to paties amžiaus, kaip ir Mormontas, seras Otinas visada atrodydavo pavargęs net ir Juodojoje pilyje, o dabar lietaus merkiamas visiškai susitraukė.

— Gera žinia, — atsakė jis. — Šita drėgmė mane jau persmelkė iki pat kaulų, o balnas nutrynė taip, kad nė sveikos vietos neliko.

Grįždamas atgal, Jonas atsiskyrė nuo būrio ir nukirto platų kampą per miško tankmę. Šlapios žalumos slopinami žmonių balsai, arklių prunkštimas nutolo, netrukus buvo girdėti tik vienodas lietaus šnarėjimas, lašams krintant ant medžių lapų, žievės, akmenų. Diena dar tik neseniai pasisuko vakarop, bet miške jau tvyrojo prieblanda. Jonas vingiavo tarp akmenų ir balų, pro didžiulius ąžuolus, pilkšvai žalius sargmedžius ir geležmedžius juoda žieve. Kai kur šakos taip susipindavo jam virš galvos, kad įkyrus lietaus barbenimas į galvą vienai kitai akimirkai nutildavo. Jodamas pro žaibo perskeltą kaštoną, apsivijusį baltomis laukinėmis rožėmis, jis išgirdo kažką šiurenant pakrūmėje.

— Vaiduokli, — šūktelėjo Jonas, — Vaiduokli, pas mane.

Bet iš tankumyno išlindo ne Vaiduoklis, o Daivenas ant pasišiaušusio pilko arkliuko. Paskui jį pasirodė raitas Grenas. Senasis Lokys abipus būrio kelio pasiuntė žvalgus stebėti apylinkių ir pranešti apie bet kokius priešus; vengdamas net ir menkiausio atsitiktinumo, jis juos siuntė poromis.

— Ak, tai tu, lorde Snou, — Daivenas nusišypsojo savo ąžuoline šypsena; jo dantys buvo išdrožti iš medžio ir prastai laikėsi. — Maniau, kad man su tuo berniuku jau reikės susikibti su vienu iš tų Kitų. Pametei savo vilką?

— Jis medžioja.

Vaiduoklis nemėgo eiti su visu būriu, tačiau toli nenuklysdavo. Apsistojus nakčiai, jis visada susirasdavo Joną prie lordo vado palapinės.

— Jau greičiau žvejoja, sakyčiau, kai šitaip šlapia, — atsiliepė Daivenas.

— Motina visada sakydavo, kad lietaus reikia geram derliui, — įsiterpė Grenas.

— Bus tau neblogas derlius, o kaipgi, tik pelėsių, — nusišaipė Daivenas. — Bet praverčia ir lietus, nebereikia praustis. — Jis sukaukšėjo mediniais dantimis.

— Bakvelas rado Krasterį, — pranešė jiems Jonas.

— O tai buvo pametęs? — sukikeno Daivenas. — Žiūrėkite, jūs, jauni eržilai, nešniukštinėkite aplink Krasterio moteris, girdit?

— Nori, kad jos visos tau liktų? — šyptelėjo Jonas.

Daivenas vėl sukaukšėjo dantimis.

— Gal ir noriu. Krasteris turi dešimtį pirštų ir vieną pimpalą, tai daugiau kaip iki vienuolikos ir nesuskaičiuoja. Vienos kitos ir nepasiges.

— O kiek žmonų jis turi, iš tikrųjų? — paklausė Grenas.

— Daugiau negu kada pats turėsi, brolau. Kita vertus, tai ne itin sunku, kai pats jas veisi. Štai ir tavo žvėris, Snou.

Aukštai iškėlęs uodegą, nuo lietaus smarkiai pašiaušęs kailį, Vaiduoklis jau žingsniavo šalia Jono žirgo. Bėgo taip tyliai, kad Jonas net nesusigaudė, iš kurios pusės jis atėjo. Greno arklys, pajutęs jo kvapą, šastelėjo į šoną; dar ir dabar, praėjus daugiau kaip metams, pamatę didvilkį arkliai baidėsi.

— Vaiduokli, paskui mane, — spustelėjęs pentinais, Jonas nušuoliavo į Krasterio pilį.

Jis, aišku, nesitikėjo kitapus Sienos rasti mūrinės pilies, bet įsivaizdavo ką nors panašaus į griovio juosiamą, statinių tvoros supamą kiemą su kalva viduryje, o ant jos — medinę pilaitę. Tačiau vietoj jos išvydo mėšlo kalną, kiaulidę, tuščią avių gardą ir belangį, iš molio drėbtą statinį, kurį buvo sunku pavadinti namu, — ilgą, žemą, paramstytą rąstais ir velėna dengtu stogu. Ta sodyba stovėjo ant menkutės, net į kalvą nepanašios aukštumėlės, ją supo žemių pylimas. Jo šlaitais žemyn pliaupė upeliukai, sutekantys į sraunią šiaurėn besisukančią vandens vagą; tų upeliukų išgraužti daug kur toje apsauginėje užtvaroje žiojėjo plyšiai.

Pietvakariuose Jonas rado atvirus vartus, abipus kurių ant aukštų karčių styrojo pamautos žvėrių kaukolės: vienoje pusėje — lokio, kitoje — kalnų avino. Ant lokio kaukolės, kaip pastebėjo į bendrą koloną įsiliedamas Jonas, dar kybojo mėsos skutai. Viduje Džarmano Bakvelo žvalgai ir Torino Smolvudo priešakinio būrio vyrai kalė kuolus ir lentas rišti arkliams, mėgino statyti palapines. Kiaulidėje aplink tris didžiules paršavedes zujo būrys paršelių. Netoliese maža mergaitė, visiškai nuoga, darže rovė morkas, o dvi moterys raišiojo paršą, ruošdamosi jį skersti. Tas gyvulys klaikiai žviegė beveik žmogišku balsu. Atsiliepdami Četo skalikai lojo it pašėlę, urzgė, kaukšėjo dantimis, nors Četas plūdo juos paskutiniais žodžiais, o jiems atsikirsti amsėdami mėgino pora Krasterio šunų. Išvydę Vaiduoklį, vieni šunys pabėgo, kiti puolė skalyti ir staugti. Didvilkis, kaip ir Jonas, nekreipė į juos dėmesio.

Na, trisdešimt mūsiškių gaus šilumos ir apdžius, pagalvojo Jonas, atidžiau pažvelgęs į namą. Gal net ir visi penkiasdešimt. Patalpa buvo aiškiai per maža apsistoti dviem šimtams vyrų, tad daugumai teks nakvoti kieme. O kur reikės juos sutalpinti? Pusę to kiemo lietus pavertė kulkšnis siekiančiomis balomis, kitur telkšojo klampynės. Laukė dar viena vargana naktis.

Lordas vadas savo arklį patikėjo Paniurėliui Edui. Jonui prijojus, šis krapštė purvą iš jo pasagų.

— Lordas Mormontas viduje, — pranešė Paniurėlis Edas. — Sakė, kad eitum pas jį. Vilką verčiau palik lauke, jis atrodo toks alkanas, kad suėstų vieną Krasterio vaikų. Na, tiesą sakant, aš ir pats tiek išalkęs, kad suvalgyčiau vieną Krasterio vaiką, jeigu tik jį patiektų karštą. Eik, aš sutvarkysiu tavo arklį. Jeigu viduje šilta ir sausa, man nepasakok, nes manęs tenai nekvietė.

Jis iškrapštė iš pasagos purvo gumulą, primenantį išmatas.

— Klausyk, ar čia ne šūdas? Gal kartais visa ta kalva — tai Krasterio šūdai?

— O ką, girdėjau, kad jis čia gyvena jau senokai, — nusišypsojo Jonas.

— Taigi, nepradžiuginai. Eik pas savo Senąjį Lokį.

— Vaiduokli, lauk manęs, — paliepė Jonas didvilkiui. Duris Krasterio būste atstojo dvi pakabintos elnio odos. Jis prasispraudė tarp jų, gaudamas pasilenkti, kad pralįstų po žema stakta. Pora tuzinų vyresniųjų žvalgų jau buvo viduje, jie stovėjo aplink ugniakurą plūktos aslos viduryje, o aplink jų batus jau rinkosi balutės. Patalpa dvokė suodžiais, mėšlu ir šlapiais šunimis. Oras buvo troškus nuo dūmų, tačiau kažkodėl drėgnas. Pro skylę stoge dūmams išeiti krito lietaus lašai. Visas namas buvo vienas kambarys, tik palei lubas buvo įrengta pastogė miegoti, į ją vedė dvejos palaikės kopėčios.

Jonas prisiminė, kaip jautėsi jiems išvykstant nuo Sienos: jaudinosi lyg mergaitė, bet troško patirti naujų paslapčių, išvysti čia pat už posūkio atsiveriančių stebuklų. Na štai, vieną stebuklą jau pamačiau, tarė jis sau dairydamasis po purviną prasmirdusią patalpą. Nuo aitrių dūmų ašarojo akys. Gaila, kad Pipas ir Rupūžius negali pamatyti, ko neteko.

Krasteris sėdėjo prie ugnies. Jis vienintelis turėjo krėslą. Net ir lordui vadui Mormontui su ant peties burbančiu varnu teko atsisėsti ant paprasto suolo. Toliau stovėjo Džarmanas Bakvelas, nuo jo šarvų ir blizgančios šlapios odos liemenės varvėjo vanduo; šalia — Torinas Smolvudas su sunkiu velionio sero Džeremio antkrūtiniu ir sabalo kailiukais apkraštuotu apsiaustu.

Krasteris, vilkintis avikailio švarką ir nušiurusį, iš kelių kailių susiūtą apsiaustą, nuo jų gerokai skyrėsi, bet ant vieno storo riešo mūvėjo sunkią metalinę apyrankę, lyg ir blizgančią auksu. Atrodė galingo stoto, nors senokai persiritęs į antrąją gyvenimo pusę, jau aiškiai bąlančia pilkų karčių kupeta. Jo veidas su plokščia nosimi ir žemyn nusvirusiais lūpų kampučiais atrodė žiaurus, be to, jis neturėjo vienos ausies. Tai štai koks tas tyržmogis. Jonas prisiminė senosios auklės pasakas apie šituos laukinius, kurie geria kraują iš žmonių kaukolių. Bet Krasteris gėrė skystą gelsvą alų iš nuskelto akmeninio puodelio. Gal buvo negirdėjęs tų pasakų.

— Bendžino Starko nemačiau trejus metus, — tuo metu kalbėjo jis Mormontui. — Kalbant atvirai, niekada jo ir nepasiilgau.

Tarp suolų zujo koks pustuzinis juodų šunyčių, vienas kitas paršelis, nudriskusiais elnių kailiais apsidangsčiusios moterys per rankas padavinėjo ragus su alumi, kurstė ugnį, į puodą pjaustė morkas ir svogūnus.

— Anais metais turėjo čia praeiti, — tarė Torinas Smolvudas. Jo koją priėjęs ėmė uostinėti šuo. Torinas paspyrė jį, ir tas nulėkė į šalį unkšdamas.

— Benas ieškojo sero Veimaro Roiso, kuris dingo su Garedu ir jaunuoju Vilu, — pridūrė lordas Mormontas.

— Taip, tuos tris prisimenu. Lordukas ne vyresnis už ana tuos šunyčius. Buvo per daug išdidus, nemiegojo po mano stogu, visas toks apsitaisęs sabalo kailiais, juodu plienu. Mano žmonos vis tiek žiūrėjo į jį akis išpūtusios lyg karvės, — jis pažvairavo į arčiausiai sėdinčią moterį. — Garedas sakė, kad vejasi plėšikus. O aš sakiau, kad su tokiu žaliu vadu geriau jau nepasivytų. Garedas kaip varna buvo ne toks jau prastas. Ausų turėjo dar mažiau už mane. Nušalo, kaip ir aš, — Krasteris nusikvatojo. — Dabar, girdėjau, neteko ir galvos. Ir ją nušalo?

Jonas prisiminė, kaip ant balto sniego ištryško raudonas kraujas ir kaip Teonas Greidžojus paspyrė negyvo žmogaus galvą. Tas vyras pabėgo iš Sargybos. Grįžtant į Vinterfelą, Jonas su Robu lenktyniavo ir rado sniege šešis didvilkiukus. Tai buvo prieš tūkstantį metų.

— Kur seras Veimaras iškeliavo iš čia?

Krasteris gūžtelėjo pečiais.

— Tai jau tikrai turiu svarbesnių reikalų, negu rūpintis, kur jūsų varnos vaikšto. — Jis sriūbtelėjo alaus ir pastūmė puodelį šalin. — Jau senokai neragavau gero vyno iš pietų. Išlenkčiau to vynelio mielai. Ir dar naujo kirvio man reikia, senasis nieko nebekerta. Man taip netinka, turiu gi moteris ginti. — Jis metė žvilgsnį į aplinkui besidarbuojančias žmonas.

— Jūsų čia mažai, jokių kaimynų, — tarė Mormontas. — Jeigu norėtum, skirčiau vyrų, kad palydėtų jus į pietus prie Sienos.

Varnui tas žodis, regis, patiko.

— Sienos, — karktelėjo jis išskleisdamas juodus sparnus Mormontui už galvos lyg aukštą apykaklę.

Krasteris niauriai šyptelėjo parodydamas pilną burną rudų aplūžusių dantų.

— Ir kažin ką ten mes veiksime — patarnausime jums per vakarienę? Čia esame laisvi žmonės. Krasteris niekam netarnauja.

— Ateina prasti laikai gyventi vienam tyruose. Šalti kyla vėjai.

— Tegu sau kyla. Aš giliai šaknis įleidęs, — Krasteris stvėrė praeinančią moterį už riešo. — Pasakyk jam, žmonele. Pasakyk lordui Varnai, kaip mums čia gera.

Moteris lyžtelėjo plonas lūpas.

— Čia mūsų namai. Krasteris saugo mus. Geriau mirti laisvėje, negu gyventi ir būti vergu.

— Vergu, — karktelėjo varnas.

Mormontas palinko į priekį.

— Visi kaimai, kuriuos praėjome, apleisti. Jūs — pirmieji gyvi žmonės, kuriuos pamatėme nuo tada, kai palikome Sieną. Visi dingę… gal negyvi, pabėgę, gal išvesti, nežinau. Nelikę jokių gyvulių. Nieko. Anksčiau radome du Beno Starko žvalgus vos už kelių mylių nuo Sienos. Buvo pabalusiais veidais, atšalę, juodomis rankomis ir kojomis, žaizdoti, bet žaizdos nekraujavo. Tačiau kai pargabenome juos atgal į Juodąją pilį, naktį jie prisikėlė ir ėmė žudyti. Vienas nudėjo serą Džeremį Raikerį, kitas atėjo manęs, taigi sprendžiu, kad jie atsiminė šį tą iš savo gyvenimo, bet žmogiško gailestingumo nebeturėjo.

Moteris liko stovėti išsižiojusi, jos burna priminė rausvą drėgną olą, bet Krasteris tik prunkštelėjo.

— Čia tokių bėdų neturime… ir būsiu dėkingas, jeigu po mano stogu tokių baisybių nepasakosi. Esu dievotas vyras ir dievai mane saugo. Jei pasirodytų kokios šmėklos, mokėsiu jas sugrūsti atgal į kapus. Nors naujas aštrus kirvis praverstų. — Pliaukštelėjęs per šlaunį, jis paleido žmoną ir pavymui šūktelėjo: — Nešk dar alaus ir pasiskubink.

— Negyvėliai nekamuoja, — tarė Džarmanas Bakvelas, — o kaip gyvieji, milorde? Kaip jūsų karalius?

— Karalius! — klyktelėjo Mormonto varnas. — Karalius, karalius, karalius.

— Tas Mensas Plėšikas? — Krasteris nusispjovė į ugnį. — Karalius — už Sienos. Kam laisviems žmonėms karalius? — jis šnairai pažvelgė į Mormontą. — Galėčiau nemažai papasakoti apie tą Plėšiką ir jo darbus, jei turėčiau ūpo. Tie tušti kaimai — irgi jo darbas. Ir šitą namą būtumėt radę tuščią, jeigu būčiau iš tų, kurie jo klauso. Siunčia jis pas mane žmogų, sako, aš turįs palikti savą būstą ir eiti voliotis jam prie kojų. Tą žmogų išsiunčiau atgal, bet jo liežuvį pasilikau sau. Ana jis ten prikaltas prie sienos, — mostelėjo jis ranka. — Gal net galėčiau papasakoti, kur ieškoti to Menso Plėšiko. Jei tik turėčiau ūpo, — vėl švystelėjo ruda šypsena. — Bet tam dar turėsime laiko. Man regis, norėsite nakvoti po mano stogu ir suvalgyti mano paršus visus iki vieno.

— Stogu virš galvos tikrai džiaugtumės, milorde, — atsiliepė Mormontas. — Kelias buvo nelengvas ir labai jau šlapias.

— Tada galite pasisvečiuoti vieną naktį. Ne ilgiau, ne taip jau aš jus, varnas, mėgstu. Pastogė bus tik man ir maniškėms, užtat visos šitos grindys — jūsų. Mėsos ir alaus turiu dvidešimčiai, ne daugiau. Likusioms juodoms jūsų varnoms teks lesti savo grūdus.

— Savų atsargų turime pakankamai, milorde, — tarė Senasis Lokys. — Mielai su jumis pasidalysime ir maistu, ir vynu.

Krasteris atgalia plaukuota ranka nusišluostė burną.

— Paragausiu jūsų vyno, lorde Varna, tikrai paragausiu. Ir dar vienas dalykas. Jei kuris jūsiškis kiš ranką prie mano žmonų, liks be tos rankos.

— Jūsų stogas, jūsų taisyklės, — tarė Torinas Smolvudas, o lordas Mormontas šaltai linktelėjo, nors labai patenkintas neatrodė.

— Vadinasi, sutarta, — nenorom patvirtindamas burbtelėjo Krasteris. — Turit žmogų, kad galėtų nupiešti žemėlapį?

— Semas Tarlis nupieš, — žengė priekin Jonas. — Semas mėgsta žemėlapius.

Mormontas davė jam ženklą prieiti arčiau.

— Atsiųsk jį čionai, kai bus pavalgęs. Tegu atsineša plunksną ir pergamento. Ir dar surask Toletą. Liepk jam atnešti mano kirvį. Tai bus svečio dovana mūsų šeimininkui.

— Kas gi šitas toks? — paklausė Krasteris, dar Jonui neišėjus. — Panašus į Starką.

— Mano padėjėjas ir ginklanešys, Jonas Snou.

— Tai, matyt, mergvaikis? — Krasteris nužvelgė Joną nuo galvos iki kojų. — Jei vyras užsimano sugulti su moterimi, turbūt reikėtų imti ją į žmonas. Bent jau aš taip darau. — Jis mostelėjo Jonui lyg vydamas šalin. — Gerai, bėk ir daryk, kas liepta, mergvaiki, tik žiūrėk, kad kirvis būtų geras ir aštrus, prasto plieno man nereikia.

Jonas Snou šaltai nusilenkė ir išėjo. Tarpduryje, ties elnių odomis, vos ne kaktomuša susidūrė su vidun žengiančiu seru Otinu Vitersu. Lauke lietus atrodė šiek tiek aprimęs. Kieme visur buvo pridygę palapinių. Jos bolavo ir toliau, po medžiais.

Paniurėlis Edas šėrė arklius.

— Kirvį — tyržmogiui? Žinoma, kodėl gi ne. — Jis ištraukė Mormonto ginklą, trumpakotį kovos kirvį auksu raižytais juodais ašmenimis. — Juk jis grąžins jį, prisiekiu. Suvarys Senajam Lokiui į kiaušą ir bus grąžinęs. Tai gal atiduokime jam visus mūsų kirvius? Ir dar kalavijus pridėkime? Man bjauru, kaip jie tarška barška važiuojant. Be jų keliautume greičiau — tiesiai prie pragaro vartų. Kažin ar pragare lyja? Gal geriau Krasteriui vietoj kirvio padovanoti gerą skrybėlę?

Jonas šyptelėjo:

— Jis nori kirvio. Ir dar vyno.

— Aha, Senasis Lokys gudrus. Jei kaip reikiant, smarkiai tą tyržmogį nugirdysime, gal tada, susiruošęs tuo kirviu mus galabyti, nukirs tik ausį. Ausys juk dvi, o galva tik viena.

— Smolvudas sako, kad Krasteris — Sargybos draugas.

— Ar žinai, kuo skiriasi tyržmogis, draugaujantis su Sargyba, nuo šiaip tyržmogio? — pasidomėjo niūrusis ginklanešys. — Šiaip priešai palieka mūsų lavonus varnoms ir vilkams. Draugai užkasa taip, kad niekas nerastų. Įdomu, kiek laiko tas lokys prikaltas ten virš vartų ir ką Krasteris čia veikė, kol mes ūkaudami atžygiavome? — Edas abejodamas žiūrėjo į kirvį, o jo ilgu veidu riedėjo lietaus lašai. — Ar ten, viduje, sausa?

— Sausiau negu čia.

— Jei įsitaisyčiau ten patūnoti kur nors toliau nuo ugnies, gal jie iki ryto manęs ir nepastebėtų. Aišku, tuos po stogu jis nudės pirmus, tačiau bent jau mirsime sausi.

Jonas neištvėrė nenusijuokęs:

— Krasteris vienas. Mūsų — du šimtai. Vargu ar jis ką nors žudys.

— Pakėlei man nuotaiką, — kuo niūriausiu balsu atsiliepė Edas. — Beje, geras aštrus kirvis — tikrai puikus dalykas. Labai nenorėčiau būti nužudytas kuoka. Kartą mačiau, kaip žmogus gavo kuoka į kaktą. Ant odos visai menkas įdrėskimas, o galva virto koše, išpampo lyg moliūgas, tik tamsiai raudonas. Buvo dailus vyras, bet mirė bjauriai. Gerai, kad nedovanojame jiems kuokų. — Ir Edas nužingsniavo tolyn purtydamas galvą, nuo permirkusio apsiausto barstydamas lietaus lašus.

Jonas pirma pabaigė šerti arklius, tik paskui prisiminė, kad pats dar be vakarienės. Jis kaip tik svarstė, kur rasti Semą, kai pasigirdo baimingas riksmas:

— Vilkas!

Jonas kiek įkabindamas, sunkiai plėšdamas iš klampynės batus, nulėkė aplink namą to balso pusėn. Viena iš Krasterio moterų stovėjo nugara prisispaudusi prie purvu aptaškytos namo sienos.

— Šalin iš čia, — rėkė ji Vaiduokliui. — Sakau tau, eik šalin!

Didvilkis dantyse laikė triušį, o antras, negyvas ir kruvinas, gulėjo prieš jį ant žemės.

— Milorde, pasiimkite jį, — puolė ji maldauti išvydusi Joną.

— Jis jūsų nelies.

Jonas tučtuojau suprato, kas įvyko: šlapioje žolėje, nuvirtęs ant šono, gulėjo narvelis sulaužytais skersiniais.

— Jis tikriausiai alkanas. Mums pasitaikė labai nedaug žvėrių.

Jonas švilptelėjo. Didvilkis greitai sušlamštė triušį, dantimis kriaukšėdamas smulkius kauliukus, ir nutipeno pas jį.

Moteris neramiai žvelgė į juos abu. Buvo jaunesnė, negu jam pasirodė iš pradžių. Penkiolikos ar šešiolikos metų, pagalvojo Jonas, tamsūs plaukai nuo krintančio lietaus sulipę aplink liesą veidą, basos kojos iki kulkšnių purvinos. Jos kūnas po susiūtomis odomis liudijo ankstyvą nėštumą.

— Jūs tikriausiai viena Krasterio dukterų? — paklausė jis.

— Dabar jau žmona, — ji uždėjo ranką sau ant pilvo. Traukdamasi šonu toliau nuo vilko, ji nusiminusi suklupo prie sulaužyto narvelio. — Norėjau užsiveisti jų, šitų triušių. Avių taigi nebeliko.

— Sargyba už juos atsilygins. — Jonas savų pinigų neturėjo, kitaip tuoj pat būtų jai pasiūlęs, nors iškart suabejojo, kokia jai būtų nauda iš kelių variokų ar net sidabrinio čia, už Sienos. — Rytoj pakalbėsiu apie tai su lordu Mormontu.

Mergina nusišluostė rankas į sijonus.

— Milorde…

— Aš ne lordas.

Tačiau aplinkui jau stovėjo vyrai, kuriuos patraukė moters klyksmas ir virstančio triušių narvo sukeltas triukšmas.

— Netikėk juo, mergele, — šūktelėjo Larkas Seserinis, bjauraus ir vaidingo būdo žvalgas. — Tai pats lordas Snou.

— Vinterfelo mergvaikis ir karalių brolis, — tyčiojosi Četas, palikęs savo šunis ir atbėgęs žiūrėti, koks čia sujudimas.

— Mergaite, tas vilkas godžiai į tave žiūri, ‒ nesiliovė Larkas. — Gal kartais jį masina tas skanus kąsnelis tavo pilve.

Jonui tai neatrodė juokinga.

— Kam tu ją gąsdini?

— Čia greičiau įspėjimas. — Četo šypsena buvo tokia pat atgrasi, kaip beveik visą jo veidą nusėjusios votys.

— Mums nevalia su jumis kalbėti, — staiga susigriebė mergina.

— Palaukite, — šūktelėjo Jonas, bet nebespėjo. Ji davė į kojas ir dingo.

Larkas jau taikėsi stverti antrąjį triušį, bet Vaiduoklis buvo greitesnis. Jis iššiepė dantis, Seserinis išsigandęs paslydo ir šleptelėjo savo kaulėtu užpakaliu į purvą. Aplinkui visi nusikvatojo. Įsikandęs triušį į dantis, didvilkis nunešė grobį Jonui.

— Visiškai be reikalo gąsdinote tą mergaitę, — pasakė jis jiems.

— Nedrįsk mūsų mokyti, kekšvaiki. — Četas širdo ant Jono dėl prarastų patogių pareigų prie meisterio Eimono šono; tiesą sakant, tuo atžvilgiu jis buvo teisus. Jeigu Jonas nebūtų užsiminęs Eimonui apie Semą Tarlį, Četas iki šiol būtų prižiūrėjęs aklą senį, o ne gaują nirtulingų medžioklinių šunų. — Gal ir esi lordo vado numylėtinis, bet ne lordas vadas. Ir nebūtum toks drąsus kalbėti, jeigu šalia nesitrintų ta tavo pabaisa.

— Kol esame už Sienos, su broliu nesikausiu, — atsakė Jonas kur kas ramiau, negu jautėsi iš tiesų.

Larkas iš purvo pasikėlė ant vieno kelio.

— Četai, jis tavęs bijo. Seseryse žinome, kaip reikia vadinti tokius kaip jis.

— Žinau, ką kaip reikia vadinti. Patausok kvapą.

Jonas nuėjo, Vaiduoklis žingsniavo greta jo. Kai pasiekė vartus, lietus jau buvo beveik liovęsis, bet dar dulksnojo. Greitai viską apgaubs sutemos, ateis dar viena juoda, šlapia, slogi naktis. Debesys slėps mėnulį, žvaigždes ir Mormonto Deglą, miške taps tamsu nors į akį durk. Net keli žingsniai į šoną nusišlapinti bus nuotykis, nors ir ne toks, kaip kadaise vaizdavosi Jonas Snou.

Toliau po medžiais žvalgai rado užtektinai samanų ir sausų pagaliukų, iš kurių po įkypu uolos šlaitu užkūrė laužą. Kiti pasistatė palapines ar įsirengė paprasčiausias stogines, ant žemai nulinkusių šakų užmetę savo apsiaustus. Milžinas įsispraudė į sauso ąžuolo drevę.

— Kaip tau patinka mano pilis, lorde Snou?

— Atrodo jaukiai. Gal žinai, kur Semas?

— Eik tiesiai, kaip ir ėjai. Jeigu prieisi sero Otino palapinę, vadinasi, atsidūrei per daug toli, — nusišypsojo Milžinas. — Nebent Semas irgi bus kokį medį susiradęs. Tik jau neprastas turėtų būti tas medis.

Galų gale Semą aptiko ne kas kitas, o Vaiduoklis. Didvilkis šovė pirmyn tarsi strėlė iš arbaleto. Po nedideliu uolos kyšuliu, šiek tiek saugančiu nuo lietaus, Semas lesino varnus. Jam vaikštant, jo batai žliugsėjo.

— Mano kojos visiškai peršlapusios, — pripažino jis varganu balsu. — Lipdamas nuo arklio, pataikiau į duobę ir prasmegau iki kelių.

— Nusiauk batus ir džiovinkis kojines. Tuoj rasiu sausų malkų. Jeigu po uola žemė neįmirkusi, gal pavyks užkurti ugnį, — Jonas parodė Semui triušį. — O tada puotausime.

— Neisi į salę patarnauti lordui Mormontui?

— Ne, užtat tu eisi. Senasis Lokys nori, kad nupieštum jam žemėlapį. Krasteris sako parodysiąs, kur rasti Mensą Plėšiką.

— Štai kaip. — Semas, regis, netroško susitikti su Krasteriu, jo neviliojo net ugnis ir šiluma.

— Tačiau jis sakė, kad pirma pavalgytum. Išsidžiovink kojas.

Jonas ėmėsi ieškoti prakurų — pakapstęs po sausuoliais, nužėręs storą sluoksnį šlapių spyglių, rado sausesnių šakelių, kurios turėjo degti geriau. Net ir šitaip prireikė vos ne visos amžinybės, kol pavyko įžiebti šiokią tokią liepsną. Jis pakabino savo apsiaustą ant uolos kyšulio, kad lietus nesiektų jo dūmijančio lauželio, taip atitverdamas nuo kitų mažą jaukų kamputį.

Tada atsiklaupęs nudyrė triušiui kailį, o Semas nusitraukė batus.

— Tikriausiai man tarp kojų pirštų jau želia samanos, — liūdnai pareiškė jis, judindamas tuos pirštus. — Triušis — tai puiku. Tiesą sakant, manęs jau negąsdina nei kraujas, nei visa kita, — čia Semas nusigręžė. — Na, gal tik truputį…

Jonas pervėrė triušį vytele, iš abiejų laužo pusių padėjo po akmenį ir ant jų rūpestingai įtaisė jų vakarienę. Triušis buvo liesas, bet kepant pasklido karališki kvapai. Kiti žvalgai dairėsi į juos su pavydu. Net ir Vaiduoklis pakėlė alkanas akis, kuriose sumirgėjo raudoni liepsnos atšvaitai, ir uosdamas pakrutino nosį.

— Savąjį jau suėdei, — priminė jam Jonas.

— Krasteris tikrai toks laukinis, kaip kalba žvalgai? — paklausė Semas. Triušis dar būtų galėjęs šiek tiek pakepti, bet skonis buvo nuostabus. — Kaip atrodo jo pilis?

— Mėšlo krūva su stogu ir ugniakuru. — Ir Jonas papasakojo, ką matęs ir girdėjęs Krasterio namuose.

Jam baigus, lauke jau buvo visiškai tamsu, o Semas laižėsi pirštus.

— Skanu, bet dabar norėčiau avino kulšies. Visos šlaunies sau vienam, gausiai sulaistytos medaus, mėtų ir gvazdikėlių padažu. Gal matei ten avių?

— Mačiau avių gardą, bet be avių.

— Kaip jis išmaitina savo vyrus?

— Nemačiau ten jokių vyrų. Tik Krasteris ir jo moterys, dar keletas mažų mergaičių. Stebiuosi, kaip jis išsilaiko savo sodyboje. Ji niekuo neapsaugota, tik žemių pylimu. Bet gal jau eik tenai ir piešk tą žemėlapį. Rasi kelią?

— Jei kur nors neįklimpsiu. — Semas šiaip ne taip užsitraukė batus, susirado plunksną, pergamento ir žengė į tamsą, lietui barbenant į jo apsiaustą ir nulėpusią skrybėlę.

Vaiduoklis, pasidėjęs galvą ant letenų, užmigo prie laužo. Dėkingas už šilumą, Jonas išsitiesė šalia jo. Buvo drėgna ir šalta, bet šiek tiek geriau negu anksčiau. Gal šiąnakt Senasis Lokys sužinos tai, kas nuves mus pas dėdę Bendžiną.

Pabudęs jis išvydo, kaip šaltame ryto ore jo iškvepiamas oras virsta garu. Pasijudinus suskaudo visus kaulus. Vaiduoklio nebuvo, iš laužo liko tik žarijos. Jonas ištiesė ranką, norėdamas į šalį patraukti vakar ant uolos kyšulio pakabintą apsiaustą, bet šis buvo sušalęs į ragą. Tada iššliaužė po jo apačia ir atsistojo. Miškas aplink buvo krištolinis.

Ant lapų, šakelių, akmenų blausiai žiburiavo rausvi aušros spinduliukai. Menkiausias žolės stiebelis atrodė išraižytas iš smaragdo, o kiekvienas vandens lašelis tviskėjo lyg deimantas. Ir gėles, ir grybus dengė stiklo luobas. Net ir purvinos balutės buvo pasipuošusios šviesiai rusva blizgančia plutele. Pro žibančią lapiją juodavo kitų brolių palapinės, padengtos plonu ledo sluoksniu.

Vis dėlto už Sienos yra stebuklų. Jonas pasijuto galvojąs apie seseris, gal todėl, kad šiąnakt jas sapnavo. Sansa sakytų, kad tai burtai, ir apstulbusi žvelgtų ašarų pilnomis akimis, o Arija lakstytų kvatodama ir šūkaudama, stengdamasi viską tuoj pat paliesti.

— Lorde Snou? — staiga šalia pasigirdo balsas. Tylus ir silpnas. Jonas atsigręžė.

Ant uolos, po kuria jis buvo prisiglaudęs per naktį, susirietusi tupėjo ta pati triušių augintoja, susisupusi į juodą apsiaustą, tokį platų, kad atrodė jame paskendusi. Semo apsiaustas, iš karto susigaudė Jonas. Kodėl ji vilki Semo apsiaustą?

— Storulis man sakė, kad rasiu jus čia, — tarė mergina.

— Triušį mes suvalgėme, jeigu jūs dėl to, — šitaip prisipažinęs pasijuto kvailai kaltas.

— Senasis lordas Varna, tas, kur su kalbančiu paukščiu, davė Krasteriui arbaletą, vertesnį už šimtą triušių, — ji susidėjo rankas ant truputį atsikišusio pilvo. — Milorde, ar tai tiesa? Jūs — karaliaus brolis?

— Pusiau, — neginčijo Jonas. — Aš — Nedo Starko pavainikis. Mano brolis Robas — Šiaurės karalius. Ko čia atėjai?

— Storulis, tas Semas, liepė jus susirasti. Davė savo apsiaustą, kad niekam nekrisčiau į akis.

— O Krasteris ant tavęs neužpyks?

— Tėvas vakar labai jau daug vyno išgėrė su lordu Varna. Dabar miegos beveik visą dieną. — Jos alsavimas šalo ore mažais virpančiais debesėliais. — Sako, karalius rūpinasi teisingumu ir globoja silpnuosius.

Ji pamėgino nulipti nuo uolos, bet akmenys buvo apledėję, ir ji tuoj pat paslydo. Jonas spėjo pagauti ją krintančią ir padėjo nusikeberioti apačion. Mergina suklupo ant įšalusios žemės.

— Milorde, maldauju…

— Nieko nemaldauk. Grįžk į savo namus, tau nevalia čia būti. Mums liepta nekalbėti su Krasterio moterimis.

— Milorde, jums ir nereikia su manimi kalbėti. Tik iškeliaudamas pasiimkite mane su savimi, daugiau nieko neprašau.

Ji daugiau nieko neprašo, pagalvojo Jonas. Tarsi tai nieko nereikštų.

— Aš… aš, jei norite, galiu būti jūsų žmona. Mano tėvas… jis dabar turi devyniolika, jei bus viena mažiau, jis nė nepastebės.

— Juodieji broliai yra prisiekę niekada neturėti žmonos, negi nežinai? Be to, esame tavo tėvo svečiai.

— Jūs — ne svečias, — atšovė mergina. — Aš mačiau. Nevalgėte prie jo stalo ir nenakvojote prie jo ugnies. Vadinasi, jo svečiu netapote ir niekuo neįsipareigojote. Aš dėl kūdikio noriu iškeliauti.

— Net nežinau, kuo esi vardu?

— Pina — taip jis mane pavadino. Kaip gėlę — žinote, pinavija.

— Gražus vardas. — Jonas prisiminė, kaip Sansa jį kartą mokė, ką sakyti, jeigu ledi pasako jam savo vardą. Padėti tai merginai jis negalėjo, bet gal ją šiek tiek paguos malonūs žodžiai. — Ar tu Krasterio bijai, Pina?

— Dėl kūdikio bijau, ne dėl savęs. Jeigu gimtų mergaitė, dar nieko bloga, ji paūgės, ir Krasteris ją ves. Tačiau Nela sako, kad bus berniukas, o ji pagimdžiusi šešis ir gerai šituos reikalus išmano. Berniukus jis atiduoda dievams. Kai tik ateina baltasis šaltis, jis ir atiduoda. Pastaruoju metu dažniau ateina. Todėl ėmė duoti jiems avis, nors pats avieną mėgsta. Bet dabar ir avių nebeliko. Toliau bus šunų eilė, kol… — Ji nuleido akis ir paglostė sau pilvą.

— Kokiems dievams? — Jonui atėjo į galvą, kad Krasterio buveinėje nematė nė vieno berniuko, nebuvo ten ir kitų vyrų, išskyrus patį Krasterį.

— Šaltiesiems, — tarė ji. — Kurie ateina naktį. Baltiesiems šešėliams.

Staiga Jonas pasijuto vėl atsidūręs lordo vado bokšte. Nukirstoji ranka kabarojosi jo blauzda aukštyn, o kai kalavijo smaigaliu ją numetė, gulėjo raitydamasi ir gniaužydama pirštus. Negyvėlis pašoko švytėdamas žydromis akimis sukapotame ir ištinusiame veide. Iš didžiulės žaizdos pilve išvirtę kybojo viduriai, tačiau kraujas nebėgo.

— Kokios spalvos jų akys? — paklausė Jonas merginos.

— Žydros. Ryškios tarsi žydros žvaigždės ir tokios pat šaltos.

Ji matė juos, suprato Jonas. Krasteris melavo.

— Ar pasiimsite mane? Bent iki Sienos…

— Mes keliaujame į kitą pusę. Į šiaurę, paskui Mensą Plėšiką ir tuos Kitus, šituos baltus šešėlius ir jų šmėklas. Mes ieškome jų, Pina. Tavo kūdikiui su mumis nebūtų saugu.

Baimė aiškiai atsispindėjo jos veide.

— Juk jūs grįšite atgal. Baigę kariauti vėl keliausite pro čia.

— Galbūt. — Jei kas iš mūsų liks gyvas. — Tai sprendžia tik Senasis Lokys, tas, kurį vadini lordu Varna. Aš — tik jo ginklanešys ir nesirenku kelio, kuriuo man joti.

— Taip, žinoma, — ištarė ji visiškai prislėgta. — Atsiprašau, kad sutrukdžiau, milorde. Tik maniau… sako, karalius rūpinasi žmonėmis, saugo juos, tai galvojau… — Ir nubėgo nusiminusi, plevėsuodama Semo apsiaustu tarsi didžiuliais juodais sparnais.

Jonas žvelgė jai pavymui. Trapus ryto grožis jau nebedžiugino. Teprasmenga ji, suirzęs pagalvojo, ir teprasmenga Semas du kartus, kad atsiuntė ją pas mane. Kaip, jo manymu, galėčiau jai padėti? Atėjome čionai kautis su tyržmogiais, o ne jų gelbėti.

Iš savo migių žiovaudami ir rąžydamiesi jau ropojo kiti vyrai. Burtai išblėso, tviskantys ledukai tekančios saulės šviesoje virto paprasčiausiais rasos lašeliais. Kažkas užkūrė ugnį, pro medžius atvinguriavo dūmų ir rūkyto kumpio kvapas. Jonas nukabino savo apsiaustą, pliaukštelėjo juo į uolą nupurtydamas per naktį prišalusią ploną ledo luobelę, pasiėmė Ilganagį ir prakišo ranką pro perpetę. Už kelių žingsnių nusišlapino prie apšalusio krūmo, šaltame ore jo šlapimas garavo ir krisdamas visur tirpdė ledą. Paskui Jonas vėl susirišo juodas vilnones kelnes ir pasuko tenai, iš kur sklido kvapai.

Aplink laužą susibūrę stovėjo broliai, tarp jų ir Grenas su Daivenu. Heikas padavė Jonui išskobtą duonos kriaukšlę, į kurią buvo pridėta apdegusio kumpio ir jo riebaluose sušilusios sūdytos žuvies. Jonas prarijo ją klausydamasis Daiveno pagyrų apie tris Krasterio moteris, jo turėtas šiąnakt.

— Nieko tu neturėjai, — raukydamasis atsiliepė Grenas, — būčiau matęs.

Daivenas atgalia ranka mostelėjo jam per ausį.

— Tu? Matęs? Tu aklas kaip meisteris Eimonas. Tu net lokio nematei.

— Kokio lokio? Ar čia buvo lokys?

— Lokys visada kur nors yra, — kaip visada niūriai ir beviltiškai pareiškė Paniurėlis Edas. — Vienas papjovė mano brolį, kai dar buvau mažas. Paskui suvėrė jo dantis ant odinės virvelės ir nešiojo pasikabinęs ant krūtinės. Tie dantys, beje, geri buvo, už maniškius geresni. Su dantimis man vienas vargas.

— Semas miegojo viduj? — paklausė jo Jonas.

— Miegojimu to nevadinčiau. Žemė kieta, nendrės prasmirdusios, broliai siaubingai knarkė. Aišku, apie lokius gali sakyti ką nori, bet nė vienas jų neurzgia taip šiurpiai, kaip Rudasis Bernaras. Bet buvo šilta. Naktį ant manęs sugulė keletas šunų. Apsiaustas jau buvo beveik išdžiūvęs, bet vienas privarė ant jo. O gal ten buvo Rudasis Bernaras. Ar nepastebėjote, kad lietus liovėsi, vos tik man virš galvos atsirado stogas? Dabar išėjau laukan, tai tuojau vėl prapliups. Ant manęs čiurkšti patinka ir dievams, ir šunims.

— Geriau einu aš pas lordą Mormontą, — tarė Jonas.

Lietus jau buvo nurimęs, bet kieme vis dar telkšojo gausybė seklių ežerėlių, o tarp jų — glitus purvas. Juodieji broliai ardė palapines, šėrė arklius, kramtė sūdytos jautienos juosteles. Džarmano Bakvelo priešakinio būrio raiteliai, ruošdamiesi išjoti, jau veržė balnus.

— Jonai, — nuo žirgo šūktelėjo Bakvelas, — žiūrėk, kad tavo kalavijas būtų gerai išgaląstas. Mums netrukus jo prireiks.

Krasterio būste tebetvyrojo prieblanda. Deglai vos smilko, viduje negalėjai susigaudyti, ar saulė jau pakilusi. Pirmasis Joną pastebėjo lordo Mormonto varnas. Trys tingūs didžiulių juodų sparnų mostai, ir paukštis atsitūpė ant Ilganagio rankenos.

— Grūdų? — varnas snapu kaptelėjo Jono plaukų sruogą.

— Jonai, vyk tą begėdį kaulytoją šalin, jis ką tik sulesė pusę mano kumpio. — Senasis Lokys ir kiti vyresnieji, susėdę prie Krasterio stalo, pusryčiams valgė skrudintos duonos, kumpio ir avienos dešros. Netoliese gulėjo naujasis Krasterio kirvis, jo aukso raižiniai neryškiai mirgėjo deglų šviesoje. Jo savininkas bejausmis drybsojo pastogės guolyje, tačiau visos moterys buvo atsikėlusios ir krutėjo aplinkui patarnaudamos svečiams. — Koks ten lauke oras?

— Šalta, bet nebelyja.

— Labai gerai. Pasirūpink, kad mano žirgas būtų pabalnotas ir pasirengęs keliauti. Turime išjoti ne vėliau kaip po valandos. Jau valgei? Krasterio valgiai paprasti, bet sotūs.

Krasterio maisto nevalgysiu, staiga nusprendė Jonas.

— Pusryčiavau su vyrais, milorde.

Jis nuvijo varną nuo Ilganagio. Paukštis vėl nutūpė Mormontui ant peties ir tuoj pat jį apdergė.

— Galėjai šitai palikti pas Snou, visai nebūtina taupyti mano pečiams, — suniurnėjo Senasis Lokys. Varnas atsiliepdamas karktelėjo.

Semą Jonas rado už namo stovintį su Pina prie sulaužyto triušių narvo. Ji kaip tik siautė jam ant pečių apsiaustą, bet pamačiusi Joną spruko į šalį. Semas žvelgė į jį su priekaištu, net įsižeidęs.

— Maniau, kad jai padėsi.

— Kaipgi turėčiau tai padaryti? — piktokai atšovė Jonas. — Pasiimti ją su mumis suvyniotą į tavo apsiaustą? Mums įsakyta ne…

— Žinau, — kaltai tarė Semas, — tačiau ji bijo. Labai gerai žinau, ką reiškia bijoti. Sakiau jai, kad… — Jis nurijo gumulą gerklėje.

— Ką?! Kad pasiimsime ją su savimi?

Semas tirštai nuraudo.

— Grįždami, — jis nedrįso pakelti akių. — Ji turės kūdikį.

— Semai, gal tu iš proto išsikraustei? Gal mes grįšime visiškai kitu keliu. O jei ir keliausime pro čia, manai, kad Senasis Lokys tau leis lyg niekur nieko išsivesti vieną iš Krasterio žmonų?

— Maniau… gal iki tol ką nors sugalvosiu…

— Dabar nebeturiu laiko, turiu aptvarkyti ir pabalnoti arklius.

Jonas nužingsniavo ir piktas, ir suglumęs. Semo širdis didelė, kaip ir jis pats, bet kartais, nepaisant daugybės prie raštų praleistų valandų, jis būna toks pat bukas kaip Grenas. Tai, ką jis sumanė, buvo neįmanoma, be to, ir negarbinga. Tik kodėl tada man taip gėda?

Nakties sargybai išjojus pro Krasterio vartus tarp dviejų kaukolių, Jonas stojo į savo įprastą vietą greta Mormonto. Vingiuotu žvėrių taku jie pasuko į šiaurės vakarus. Visur aplinkui lašėjo tirpstantis šerkšnas — tarsi koks lėtas lietus su savo švelnia muzika. Upelis šiaurinėje pusėje virto siautulingu srautu, dūstančiu tarp lapų ir šakų, tačiau priešakiniai žvalgai rado brastą, kur būrys galėjo persikelti raitas. Vanduo siekė arkliams iki pilvo. Vaiduoklis perplaukė ir į kitą krantą iššoko jau ne baltu, o rudu kailiu. Jis pasipurtė į visas puses taškydamas purvą ir vandenį, bet Mormontas nepasakė nieko, tik jam ant peties tupintis varnas sukiugždėjo.

— Milorde, — tyliai tarė Jonas, kai aplink juos vėl suošė miškas, — Krasteris neturi avių. Ir sūnų.

Mormontas nieko neatsakė.

— Vinterfele viena tarnaitė pasakodavo mums įvairių dalykų, — kalbėjo Jonas. — Ji sakydavo, kad pasitaiko tyržmogių moterų, kurios sugula su Kitais ir gimdo vaikus pusžmogius.

— Vaikų pasakos. Negi Krasteris tau nepanašus į žmogų?

Dar ir kaip.

— Jis atiduoda sūnus miškui.

Stojo ilgoka tyla.

— Taip, — vis dėlto prabilo Mormontas.

— Taip, — suburbėjo varnas linksėdamas galva. — Taip, taip, taip.

— Jūs žinojote?

— Man apie tai pasakojo Smolvudas. Jau labai seniai. Visi žvalgai žino, tik nedaugelis nori apie tai kalbėti.

— O mano dėdė ar žinojo?

— Visi žvalgai žino, — pakartojo lordas Mormontas. — Manai, turėčiau jam trukdyti? Jei reikėtų, net ir nužudyti? — Senasis Lokys atsiduso. — Jeigu tik jis siektų atsikratyti vienos kitos burnos, mielai atsiųsčiau Joriną ar Konvį tų berniukų pasiimti. Išaugintume juos juodaisiais broliais, ir Sargyba būtų stipresnė. Tačiau tyržmogiai tarnauja kur kas žiauresniems dievams negu mūsiškiai. Tie berniukai — tai Krasterio aukos. Jo maldos, jei nori.

Jo žmonos tikriausiai meldžiasi kitaip, pagalvojo Jonas.

— Iš kur visa tai sužinojai? — susidomėjo Senasis Lokys. — Iš kurios nors Krasterio žmonos?

— Taip, milorde, — prisipažino Jonas. — Geriau jums nesakysiu jos vardo. Ji buvo labai išsigandusi ir prašė padėti.

— Jonai, plačiajame pasaulyje daugybei žmonių reikia pagalbos. Bet, ko gero, jiems reikia sukaupti visą drąsą ir ką nors daryti patiems. Krasteris, pradvokęs vynu, iki šiol be jokių sąmonės žymių drybso savo pastogėje. Apačioje ant stalo guli naujas aštrus kirvis. Jomis dėtas, duočiau jam vardą „Išgirsta malda“ ir visa tai užbaigčiau.

Taip. Jonas pagalvojo apie Piną. Ir apie jos seseris. Jų devyniolika, o Krasteris tik vienas, bet…

— Vis dėlto, jei Krasteris mirtų, mums būtų blogai. Tavo dėdė galėtų papasakoti, kaip ne kartą mūsų žvalgai liko gyvi tik todėl, kad štai čia gyvena Krasteris.

— Mano tėvas… — sudvejojęs Jonas nutilo.

— Kalbėk, Jonai. Klok, ką galvoji.

— Kartą tėvas man sakė, kad kai kurių žmonių geriau nesaugoti. Žiaurus ir neteisingas didžiūnas užtraukia nešlovę ne tik sau, bet ir aukštesniajam valdovui.

— Krasteris — pats sau šeimininkas. Ištikimybės priesaikos mums jis nedavė. Ir mūsų įstatymai jam negalioja. Tavo širdis kilni, Jonai, bet čia tau gera pamoka. Negalime pataisyti viso pasaulio. Tai nėra mūsų tikslas. Nakties sargybos karas kitoks.

Kitoks karas. Taip. Privalau įsiminti.

— Džarmanas Bakvelas sakė, kad man greitai gali prireikti kalavijo.

— Tikrai? — Mormontas, regis, visiškai neapsidžiaugė. — Krasteris vakar vakare man tiek prikalbėjo, patvirtindamas daugelį mano būgštavimų, kad ant tų jo grindų nė akių nepavyko sumerkti. Mensas Plėšikas telkia savo žmones prie Speigilčių. Todėl šitie kaimai stovi tušti. Tą patį seras Denis Molisteris sužinojo iš tyržmogių, kuriuos jo vyrai sučiupo prie Sangrūdos, tačiau Krasteris dar papasakojo, kur jis, ir tai visų svarbiausia.

— Ką jis ten veikia — stato miestą, renka kariuomenę?

— Kol kas neaišku. Kiek ten dabar tyržmogių? Kiek kautis pajėgiančių suaugusių vyrų? Niekas tikrai nežino. Speigilčiai — nyki, žiauri uolų ir ledo dykuma. Joks didesnis žmonių susibūrimas ten ilgai neištvers. Matau tik vieną tokio telkimosi tikslą. Plėšikas Mensas ketina traukti į pietus ir pulti Septynias Karalystes.

— Tyržmogiai ir anksčiau verždavosi į mūsų kraštą. — Jonas Vinterfele buvo prisiklausęs ir senosios auklės, ir meisterio Luvino pasakojimų. — Mano senelio senelio laikais juos į pietus vedė Raimunas Raudonbarzdis, o dar prieš jį buvo karalius, vardu Beilis Dainingasis.

— Taigi, dar anksčiau žygiavo Lordas Raguotasis, du broliai karaliai Gendelas ir Gornas, o senovėje — Džoramunas, pūtęs Žiemos ragą ir pažadinęs žemėje snaudusius milžinus. Visi jie nusilaužė dantis, atsimušę į Sieną arba čia pat už jos, susidūrę su Vinterfelo galia. Tačiau Nakties sargyba dabar — tik blankus šešėlis ankstesniosios jėgos. O kas dar, be mūsų, stos prieš tyržmogius? Vinterfelo lordas miręs, jo įpėdinis su visa kariuomene patraukė į pietus kautis su Lanisteriais. Tokia proga tyržmogiams gali daugiau niekada nepasitaikyti. Pažįstu Plėšiką Mensą, Jonai. Taip, jis nepaiso jokios garbės, priesaikos jam — niekai… bet jis turi akis ir niekas neišdrįstų pavadinti jo silpnadvasiu.

— Ką darysime? — paklausė Jonas.

— Rasime jį, — atsakė Mormontas. — Kausimės. Ir jį sustabdysim.

Trys šimtai, pamanė Jonas, prieš siautulingas tyrų gaujas. Jo kumštis išsitiesė ir vėl susigniaužė.