Karalių kova

Sansa

Septoje visą rytą skambėjo giesmės, nes pilį pasiekė pirmoji žinia apie pastebėtas priešo bures. Jų garsai su arklių prunkštimu, kardų žvangėjimu, didžiųjų bronzinių vartų vyrių girgždėjimu liejosi į keistą ir baugią muziką. Septoje jie gieda melsdami Motinos gailestingumo, tačiau ant sienų meldžiamasi Karžygiui, tik tylomis. Sansa prisiminė, kaip septonė Mordeina sakydavo, esą Karžygys ir Motina — tai du to paties didžio dievo veidai. Tačiau jeigu jis tik vienas, kurios maldos bus išklausytos?

Seras Merinas Trentas prilaikė grynakraujį bėrį, kol Džofas įsitaisė balne. Ir berniukas, ir žirgas buvo aptaisyti paauksuotais grandininiais šarvais ir tamsiai raudonu emaliu padengtais antkrūtiniais, o ant galvų turėjo auksinius liūtus. Vos Džofui krustelėjus, neryški saulės šviesa ribuliuodama atsispindėdavo nuo auksinių ir raudonų šarvų. Ryškus, tviskantis ir tuščiaviduris, pagalvojo Sansa.

Kipšas rengėsi joti raudu eržilu, apsišarvavęs kur kas kukliau už karalių; su mūšiui skirta ginkluote atrodė lyg mažas vaikas, užsivilkęs tėvo drabužius, tačiau po skydu kyšantis kovos kirvis rodė, jog čia ne vaikų žaidimas. Greta jojo seras Mendonas Muras baltais, tarsi ledas šaltais šarvais. Išvydęs Sansą Tirionas atgręžė žirgą jos pusėn.

— Ledi Sansa, — šūktelėjo iš balno, — neabejoju, kad mano sesuo prašė jus būti Meigore kartu su kitomis aukštakilmėmis damomis?

— Taip, milorde, bet karalius Džofris pasiuntė manęs pakviesti, kad išlydėčiau jį. Be to, dar noriu užeiti į septą pasimelsti.

— Neklausiu, už ką, — jo burna neįprastai vyptelėjo; jei tai šypsena, keistesnės Sansa niekada nebuvo mačiusi. — Ši diena gali lemti viską. Ir jums, ir Lanisterių giminei. Dabar pagalvojęs manau, kad reikėjo jus išsiųsti su Tomenu. Bet Meigore jums turėtų būti saugu, bent jau kol…

— Sansa! — per kiemą nuaidėjo berniuko riksmas, tai Džofris ją pastebėjo. — Sansa, čionai.

Šaukia mane tarsi šunį, pagalvojo ji.

— Jūsų reikia jo malonybei, — pratarė Tirionas Lanisteris. — Po mūšio, jei tik dievai leis, dar pasikalbėsime.

Sansa nužingsniavo pro auksiniais apsiaustais pasipuošusių ietininkų eiles.

— Netrukus bus mūšis, — pamojęs jai prieiti, pareiškė Džofris. — Visi taip sako.

— Tegu dievai pasigaili mūsų visų.

— Pasigailėjimo reikės mano dėdei, bet iš manęs jo nesulauks. — Džofris išsitraukė kalaviją. Jo buožėje tviskėjo širdies pavidalo rubinas, kurį apžioję laikė liūto nasrai. Išilgai geležtės tiesėsi trys gilios įrantos. — Mano naujas kalavijas, Širdžių Ėdikas.

Sansa prisiminė, kad anksčiau jis turėjo kalaviją, vardu Liūto Dantį. Arija atėmė iš jo tą ginklą ir įmetė į upę. Tikiuosi, kad Stanis su šituo pasielgs taip pat.

— Labai dailiai nukaltas, jūsų malonybe.

— Palaimink mano ginklą bučiniu, — jis ištiesė kalaviją žemyn. — Nagi, pabučiuok jį.

Dar niekada jis neatrodė toks mažas ir kvailas berniukas, kaip dabar. Sansa prisilietė lūpomis prie metalo galvodama, kad jau geriau bučiuoti kalaviją negu patį Džofrį. Šis, regis, liko patenkintas ir smagiai, vienu mostu, sukišo kalaviją į makštį.

— Kai grįšiu, bučiuosi jį vėl, tada paragausi mano dėdės kraujo.

Nebent kuris iš tavo sargybinių jį nukautų vietoj tavęs. Su Džofriu ir jo dėde jų rengėsi joti trys: seras Merinas, seras Mendonas ir seras Osmundas Ketlblekas.

— Pats vesite riterius į mūšį? — viltingai pasiteiravo Sansa.

— Vesčiau, bet dėdė Kipšas sako, kad dėdei Staniui niekada nepavyks persikelti per upę. Tačiau vadovausiu Trims Kekšėms. Pats pasirūpinsiu išdavikais.

Džofris, apie tai pagalvojęs, nusišypsojo. Putlios rausvos lūpos jo veidą darė tartum nuolat įsižeidusį. Kadaise Sansai šitai patiko, bet dabar tiesiog pykino.

— Girdėjau, kad mano brolis Robas visada pats stoja į pačią mūšio tirštumą, — beatodairiškai pareiškė ji. — Nors, aišku, jis vyresnis už jūsų malonybę. Jau suaugęs vyras.

Tai išgirdęs Džofris susiraukė.

— Pribaigęs išdaviką dėdę, sudorosiu ir tavo brolį. Matysi, paskersiu jį Širdžių Ėdiku.

Apsukęs žirgą ir dūręs pentinais, jis nulėkė prie vartų. Pasiviję seras Merinas ir seras Osmundas jojo jam iš kairės ir dešinės, iš paskos — auksiniai apsiaustai gretomis po keturis, pačiame gale Kipšas ir seras Mendonas Muras. Sargybiniai palydėjo juos džiugiai šūkaudami. Paskutiniams išjojus, kiemas staiga nuščiuvo, tarsi apgaubtas tylos prieš audrą.

Toje ramybėje aiškiau suskambo giesmė. Sansa pasuko į septą. Paskui ją atėjo du arklininkai ir vienas budėti baigęs sargybinis. Atėjo ir daugiau žmonių.

Tokios minios ir tokios ryškios šviesos septoje Sansa dar nebuvo mačiusi. Pro aukštus krištolo langus didžiuliais vaivorykštės spalvų stulpais veržėsi saulės šviesa, pasieniais visur degė žvakės, jų mažos liepsnelės mirgėjo tarsi žvaigždės. Motinos ir Karžygio altoriai tiesiog švytėjo, bet netrūko garbintojų ir Kalviui, ir Senolei, ir Mergelei, ir Tėvui, keletas liepsnelių virpėjo net po grėsmingai svetimu Pašaliečio veidu… juk tas Stanis Barateonas yra ne kas kitas, tik Pašalietis, ateinąs jų teisti. Sansa ėjo paeiliui prie kiekvieno iš Septyneto, visiems ant altoriaus uždegdama po žvakę, paskui susirado vietą ant suolo tarp senos susiraukšlėjusios skalbėjos ir berniuko, ne vyresnio už Rikoną, vilkinčio dailia linine riterio sūnaus tunika. Senės ranka buvo kaulėta, pilna kietų nuospaudų, berniuko — mažutė ir švelni, bet buvo gera laikyti jas ir jausti kitus žmones greta. Karštame ir troškiame ore tvyrojo smilkalų ir prakaito kvapai, nuo krištolo ir žvakių mirgėjimo Sansai svaigo galva.

Tą giesmę ji mokėjo, kadaise, labai seniai, Vinterfele ją giedojo su motina. Dabar Sansa giedojo kartu su visais.

Kitoje miesto pusėje tūkstančiai susigrūdo į Didžiąją Beiloro septą ant Visenijos kalvos, jie tikriausiai taip pat gieda, balsai gaudžia virš miesto, virš upės ir kyla į dangų. Dievai tikrai turi mus išgirsti, vylėsi Sansa.

Ji mokėjo beveik visas giesmes, o negirdėtoms pritardavo kaip išmanydama. Giedojo kartu su senais pražilusiais tarnais ir nerimaujančiomis jaunomis žmonomis, su kambarinėmis ir kareiviais, virėjais ir medžiotojais, riteriais ir sukčiais, ginklanešiais ir žindančiomis motinomis. Giedojo su esančiais pilyje ir už jos sienų, su visu miestu. Giedojo melsdama gailestingumo gyviesiems ir mirusiesiems, Branui ir Rikonui, ir Robui, seseriai Arijai ir netikram broliui Jonui Snou kažkur toli prie Sienos. Motinai ir tėvui, seneliui lordui Hosteriui ir dėdei Edmurui Tuliui, draugei Džeinei Pul, senam girtuokliui karaliui Robertui, septonei Mordeinai ir serui Dontosui, Džoriui Kaseliui ir meisteriui Luvinui, visiems narsiems riteriams ir kareiviams, kurie šiandien žus, vaikams ir žmonoms, kurios jų gedės, ir pagaliau net Kipšui Tirionui bei Skalikui. Jis nėra tikras riteris, tačiau jis vis tiek mane išgelbėjo, sakė ji Motinai. Apsaugok jį, jei gali, ir nuramink jo viduje tūnantį įniršį.

Tačiau septonui užlipus ant pakylos ir paprašius dievų saugoti ir globoti jų tikrąjį ir kilnųjį karalių, Sansa atsistojo. Tarpuose grūdosi žmonės. Jai teko skverbtis per juos, o septonas tuo metu meldė Kalvį suteikti tvirtybės Džofrio kalavijui ir skydui, Karžygį — duoti jam drąsos, Tėvą — ginti jį nuo pavojų. Tegu jo kalavijas sulūžta, o skydas subyra į šipulius, šaltai galvojo Sansa braudamasi pro duris lauk, tegu išgaruoja jo drąsa ir visa kariuomenė tegu jį palieka.

Ant sienos virš vartų vaikštinėjo keli sargybiniai, bet šiaip pilis atrodė tuščia. Sansa stabtelėjo ir įsiklausė. Tolumoje aidėjo mūšio garsai. Giesmės beveik visiškai gožė juos, tačiau atidžiai klausantis tie garsai buvo aiškiai girdėti: dusliai dejavo kovos ragai, girgždėjo ir dunksėjo akmenis svaidančios katapultos, tiško vanduo, lūžinėdamas traškėjo medis, degdama poškėjo derva, zvimbė jardo ilgumo strėlės su geležiniais antgaliais. Bet per visą šį triukšmą aidėjo mirštančių žmonių šauksmai.

Tai buvo kitokia, klaiki giesmė. Sansa užsitraukė apsiausto gobtuvą ant ausų ir nuskubėjo į Meigoro tvirtovę, pilį pilyje — karalienė žadėjo, kad ten joms bus saugu. Prie pakeliamojo tilto ji rado ledi Tandą su abiem dukterimis. Falisė vakar atvyko iš Stokvorto pilies su nedideliu kareivių būriu. Ji mėgino įkalbėti seserį žengti ant tilto, bet Lolisė laikėsi įsikibusi kambarinės ir raudojo:

— Nenoriu, nenoriu, nenoriu.

— Prasidėjo mūšis, — šaižiu balsu tarė ledi Tanda.

— Nenoriu, nenoriu.

Sansa niekaip negalėjo jų apeiti. Tad pagarbiai pasisveikino.

— Gal galėčiau kuo nors padėti?

Ledi Tanda nuraudo iš gėdos.

— Ne, miledi, labai dėkoju jums. Prašau atleisti mano dukteriai, ji pastaruoju metu nesveikuoja.

— Nenoriu! — Lolisė abiem rankomis buvo įsitvėrusi kambarinės, grakščios, dailios merginos trumpai kirptais tamsiais plaukais, kuri žvelgė taip, tarsi jos didžiausias noras būtų nustumti šeimininkę į sausą griovį tiesiai ant geležinių virbų. — Labai prašau, nenoriu.

— Viduje mums bus triskart saugiau, — švelniai kreipėsi į ją Sansa, — ten mūsų laukia ir maistas, ir gėrimai, ir net dainos.

Lolisė išsižiojusi įsispoksojo į ją. Jos blausios rudos akys visada atrodė apsiašarojusios.

— Nenoriu.

— Reikia, — griežtai nukirto Falisė, — ir gana čia tvarsytis. Šaja, padėk man.

Stvėrusios už alkūnių jos pusiau vilkte, pusiau nešte nutempė Lolisę per tiltą. Sansa su jos motina sekė iš paskos.

— Ji pastaruoju metu negaluoja, — tarė ledi Tanda.

Jeigu kūdikį galima vadinti negalavimu, pagalvojo Sansa. Visi jau seniai šnibždėjosi, kad Lolisė nėščia.

Du sargybiniai prie durų vilkėjo tamsiai raudonus Lanisterių giminės apsiaustus ir šalmus su liūtais, bet Sansa neabejojo, kad tai tik deramai apvilkti samdiniai. Dar vienas sėdėjo prie laiptų — tikras sargybinis stovėtų, o ne sėdėtų ant laiptų pakopos, alebardą atrėmęs į sieną, — bet jas išvydęs pakilo ir atidaręs duris įleido vidun.

Karalienės pokylių menė dydžiu prilygo vos dešimtadaliui pilies Didžiosios menės ir gal pusei Mažosios menės Rankos bokšte, tačiau ten vis tiek nesunkiai tilpo bent šimtas svečių, o trūkstamą erdvę su kaupu atpirko jos grožis. Už kiekvieno deglo laikiklio tviskėjo kalto sidabro veidrodis, tad deglų liepsnos švietė dvigubai ryškiau. Sienos buvo apmuštos gausiai raižytomis medžio plokštėmis, ant grindų maloniai kvepėjo patiestos nendrės. Iš galerijos palubėje sklido smagi fleitos ir smuiko muzika. Pietinė siena vėrėsi eile aukštų, viršuje užapvalintų langų, tačiau dabar juos slėpė sunkios užuolaidos. Storas aksomas nepraleido nė menkiausio šviesos spindulėlio, slopino ir giesmių, ir mūšio atgarsius. Nesvarbu, pagalvojo Sansa. Karas vis tiek su mumis.

Prie ilgų stalų sėdėjo beveik visos miesto aukštuomenės moterys, tarp jų — ir saujelė senių bei jaunų berniukų. Tos moterys — tai žmonos, dukterys, motinos ir seserys. Jų vyrai išėjo kautis su lordu Staniu. Niūrios nuojautos, atrodė, vos ne apčiuopiamai sklandė ore. Sansai, Džofrio sužadėtinei, buvo skirta garbinga vieta karalienės dešinėje. Ji jau lipo ant pakylos, kai staiga išvydo prie galinės sienos šešėlyje stovintį vyrą. Šis vilkėjo ilgus, juodus, aliejumi suvilgytus grandininius marškinius ir prieš save laikė ginklą — Ledą, didįjį jos tėvo kalaviją, aukštumu beveik jam lygų. Laikė jo smaigalį įremtą į grindis, kietais kaulėtais pirštais iš abiejų pusių suėmęs rankeną. Sansai užgniaužė kvapą. Seras Ilinas Peinas, regis, pajuto jos žvilgsnį ir atgręžė prakaulų, rauplėtą veidą.

— Ką jis čia veikia? — paklausė ji Osfrydo Ketlbleko. Šis vadovavo naujajai raudonųjų apsiaustų sargybai.

— Jos malonybė mano, — išsišiepė Osfrydas, — kad jo prireiks dar nesibaigus vakarui.

Seras Ilinas Peinas buvo karaliaus budelis. Jo prireikti galėjo tik vienu atveju. Kieno galvos ji pageidauja?

— Visiems atsistoti! Jos malonybė Sersėja iš Lanisterių giminės, karalienė regentė ir krašto globėja, — suriko karaliaus šauklys.

Sersėja vilkėjo suknelę iš baltos tarsi sniegas drobės, tuo primindama karaliaus sargybos apsiaustus. Pro ilgas iškarpytas rankoves švietė auksinio atlaso pamušalas. Ryškiai geltoni plaukai vešliomis garbanomis krito ant nuogų pečių. Grakštų jos kaklą puošė deimantų ir smaragdų vėrinys. Balta drabužio spalva teikė karalienei keistai nekaltą, vos ne mergaitišką išvaizdą, tačiau skruostai švietė raudoniu.

— Sėskitės, — pati įsitaisiusi ant pakylos, tarė karalienė, — ir būkite pasveikintos.

Osfrydas Ketlblekas pristūmė jai krėslą, Sansai padėjo pažas.

— Atrodai išbalusi, Sansa, — pasakė Sersėja, — ar tavo raudonoji gėlelė tebežydi?

— Taip.

— Koks sutapimas. Vyrai lies kraują tenai, o tu — čia.

Karalienė davė ženklą nešti pirmąjį patiekalą.

— Ko čia laukia seras Ilinas? — ištrūko Sansai.

Karalienė žvilgtelėjo į nebylųjį budelį.

— Jo prireiktų, jeigu išaiškėtų išdavystė arba jei mums kiltų pavojus. Prieš tapdamas budeliu jis buvo riteris. — Ji šaukštu mostelėjo į menės galą, į aukštas, dabar jau uždarytas ir užremtas duris. — Kai jos ims braškėti nuo kirvių smūgių, ko gero, apsidžiaugsi, kad jis kartu su mumis.

Labiau džiaugčiausi, jeigu čia būtų Skalikas, pagalvojo Sansa. Taip, jis visada kalbėjo labai šiurkščiai, bet Sansa tikėjo, kad Sandoras Kligeinas neleistų jos nuskriausti.

— Negi mūsų neapsaugotų jūsų sargybiniai?

— O kas saugos mus nuo mano sargybinių? — karalienė kreivai pažvelgė į Osfrydą. — Ištikimų samdinių rasti lygiai taip pat sunku, kaip ir nekaltybės nepraradusių kekšių. Jeigu mūšis bus pralaimėtas, mano sargybiniai net klupdami skubės nusiplėšti tuos raudonuosius apsiaustus. Griebs, kas pasitaikys po ranka, ir dės į kojas kartu su tarnais, skalbėjomis ir arklininkais, iš paskutiniųjų gelbėdami savo beverčius kailius. Ar bent nutuoki, Sansa, kas atsitinka, kai miestą siaubia priešas? Ne, nieko tu nenutuoki. Tai, ką žinai apie gyvenimą, išgirdai iš dainininkų, bet labai jau maža dainų apie plėšimus ir naikinimą.

— Tikri riteriai niekada neskriaustų moterų ir vaikų.

Sansa pati pajuto, kokie tušti šie žodžiai.

— Tikri riteriai, — karalienę tokia mintis, regis, nepaprastai pralinksmino. — Be abejo, tu teisi. Tad būk gera mergaitė, valgyk sriubą ir lauk, kol tavęs išvaduoti ateis Simeonas Žvaigždžiaakis ir princas Eimonas Drakono riteris, mieloji. Esu tikra, kad dabar jie jau ilgai netruks.