Karalių kova

Tirionas

Janas Slintas buvo mėsininko sūnus ir juokdavosi taip, tarsi kapotų mėsą.

— Dar vyno? — pasiteiravo Tirionas.

— Neturėčiau prieštarauti, — atsiliepė lordas Janas tiesdamas taurę. Sudėjimu jis priminė statinę, gal todėl jam daug tilpdavo. — Tikrai neturėčiau prieštarauti. Puikus raudonasis. Matyt, iš Arboro?

— Iš Dorno. — Tirionas mostelėjo, tarnas prišoko su ąsočiu. Mažojoje menėje jiedu su lordu Janu buvo vieni, neskaitant tarnų, prie nedidelio stalo, kurį apšvietė žvakės, o viską aplinkui gaubė tamsa. — Labai retas. Nedažnai rasi Dorno vyno, kurio skonis būtų toks sodrus.

— Sodrus, — tarė lordas varlę primenančiu veidu, kaip reikiant gurkštelėdamas vyno. Ne, siurbčioti jis nemėgo, tas Janas Slintas. Tirionas tai pastebėjo iš karto. — Taip, sodrus, kaip tik šito žodžio ieškojau, kaip tik šito žodžio. Turite dovaną rasti žodžių, lorde Tirionai, drįsčiau sakyti. Ir nuostabiai pasakojate. Iš tiesų nuostabiai.

— Man malonu, kad taip galvojate… bet aš ne lordas, kaip jūs. Pakaks ir paprastai — Tirionas, lorde Janai.

— Kaip pageidausite. — Jis vėl atsigėrė, laistydamas vyną ant juodo atlaso liemenės. Dar vilkėjo trumpą aukso spalvos audinio apsiaustą, susegtą mažute ietimi, kurios smaigalį dengė tamsiai raudonas emalis. Lordas Slintas buvo akivaizdžiai girtutėlis.

Tirionas užsidengė burną ir mandagiai atsiraugėjo. Skirtingai nuo Slinto, vyno jis taip uoliai neskanavo, tačiau buvo labai visa ko pilnas. Vos apsigyvenęs Rankos bokšte, jis iš karto išklausinėjo, kas mieste geriausia virėja, ir tučtuojau ją pasisamdė. Šį vakarą jiems buvo patiekta jaučio uodegų sriubos, vasaros žalėsių su karijų riešutais, vynuogėmis, raudonaisiais pankoliais ir trupintu sūriu, karšto apkepo su krabais, moliūgų su prieskoniais bei aliejuje keptų putpelių. Kiekvienam patiekalui buvo skirtas vis kitoks vynas. Lordas Slintas tikino dar niekada taip puikiai nevalgęs.

— Be abejo, atsigriebsite gyvendamas Harenhole, — tarė Tirionas.

— Tai jau būtinai. Galbūt reikėtų prikalbinti tą jūsų virėją pereiti tarnauti pas mane, kaip manote?

— Karai kartais kyla ir dėl menkesnių dalykų, — pasakė Tirionas, ir abu ilgai ir skaniai juokėsi. — Esate drąsus vyras, jei ryžtatės kraustytis į Harenholą. Niūroka vieta, didžiulė… brangi išlaikyti. Dar sako, esą ji prakeikta.

— Negi turėčiau bijoti akmenų krūvos? — pagalvojęs apie tai, Slintas net šūktelėjo. — Drąsus vyras, sakote? Turi būti drąsus, jei nori iškilti. Kaip kad aš iškilau. Taip, iki Harenholo! O kodėl gi ne? Jūs tai suprantate. Jūs taip pat drąsus, aš tai jaučiu. Gal ir nedidukas, bet drąsus.

— Jūs per daug malonus. Dar vyno?

— Ne. Ne, iš tiesų, aš… ak, tebus dievai prakeikti, taip. Kodėl gi ne? Drąsūs vyrai geria nesivaržydami.

— Tikrai. — Tirionas pripildė lordo Slinto taurę iki kraštų. — Žiūrinėjau vardus žmonių, kuriuos nurodėte kaip galinčius užimti jūsų pareigas — tapti miesto sargybos vadu.

— Geri vyrai. Puikūs. Tiks bet kuris iš tų šešių, bet aš pasirinkčiau Alarą Dimą. Mano dešinioji ranka. Labai labai geras vyras. Ištikimas. Skirkite jį ir nesigailėsite. Jeigu tik jis bus priimtinas karaliui.

— Žinoma, — Tirionas truputį gurkštelėjo iš savo taurės. — Galvojau apie serą Džeisliną Baivoterį. Jis trejus metus tarnavo kapitonu prie Purvo vartų, narsiai kovėsi per Beilono Greidžojaus sukilimą. Karalius Robertas prie Paiko pakėlė jį į riterius. Tačiau jo vardo jūsų sąraše nėra.

Lordas Janas Slintas nugėrė didelį gurkšnį vyno ir kelias akimirkas pateliūskavo burnoje prieš nurydamas.

— Baivoteris. Ką gi. Drąsus vyras, tikrai, bet… labai jau nelankstus. Turi keistenybių. Vyrai jo nemėgsta. Dar ir luošas, prie Paiko neteko rankos, už tai ir tapo riteriu. Prasti mainai, jei norite žinoti, ranka už „serą“, — jis nusijuokė. — Seras Džeislinas, mano akimis, labai jau geros nuomonės apie save ir savo garbę. Verčiau palikite tą vyrą ramybėje, milor… Tirionai. Alaras Dimas — štai kas jums tinkamiausias.

— Man sakė, kad Dimas gatvėse ne itin mylimas.

— Jo bijo. Tai kur kas geriau.

— Girdėjau apie jį dar kažką. Tarsi koks kivirčas viešnamyje?

— Ak, tas. Jis dėl to nekaltas, milor… Tirionai. Ne. Jis visai nesiruošė žudyti tos moters, ji pati dėl to kalta. Jis įspėjo ją, kad pasitrauktų ir leistų jam atlikti pareigą.

— Na, vis dėlto… motinos, vaikai, jam turėjo ateiti į galvą, kad ji mėgins gelbėti tą kūdikį, — Tirionas nusišypsojo. — Paragaukite sūrio, nuostabiai dera su šituo vynu. Sakykite, kodėl pasirinkote Dimą tokiai bjauriai užduočiai?

— Geras vadas pažįsta savo vyrus, Tirionai. Vieni tinkami vienam darbui, kiti — kitam. Nudėti kūdikį, ir dar žindomą — čia reikia ypatingo žmogaus. Ne kiekvienas vyras to imtųsi. Net jeigu tai šiaip kokia kekšė su savo išpera.

— Manau, kad taip ir yra, — tarė Tirionas girdėdamas tik žodžius „šiaip kokia kekšė“ ir galvodamas apie Šają, o dar anksčiau — Tišą, ir visas kitas moteris, kurioms jis per daugelį metų dalijo savo pinigus ir sėklą.

— Rūstus vyras rūsčiam darbui — toks yra tas Dimas, — varė toliau Slintas nieko nepastebėdamas. — Daro kaip liepiamas, o paskui — nė žodžio. — Jis atsipjovė gabalą sūrio. — Puikus. Aštrus. Duokite man gerą aštrų peilį ir gero aštraus sūrio — štai aš jau ir laimingas.

— Gardžiuokitės, kol įmanoma, — Tirionas gūžtelėjo pečiais. — Upių žemėse liepsnoja karas, Haigardene karaliauja Renlis, tad netrukus gero sūrio gauti bus sunku. Tiesa, kas pasiuntė jus medžioti to kekšvaikio?

Lordas Janas suklusęs pažvelgė į Tirioną, paskui nusikvatojo ir pagrasė jam sūrio gabalu.

— O jūs gudrutis, Tirionai. Manėte mane prigauti, ką? Kad Janas Slintas pasakytų daugiau, negu dera, vien vyno ir sūrio nepakanka. Tuo didžiuojuosi. Neklausinėju be reikalo, o paskui — nė žodžio. Aš toks.

— Kaip ir Dimas.

— Taip, taip. Skirkite jį vadu, kai išvyksiu į Harenholą, ir tikrai nesigailėsite.

Tirionas atsilaužė trupinį sūrio. Iš tiesų buvo aštrus ir puikiai tiko prie vyno, labai geras derinys.

— Kad ir ką skirtų karalius, esu tikras, tam žmogui bus nelengva stoti jūsų vieton. Lordas Mormontas dabar panašiai vargsta.

— Maniau, kad tai ledi, — lordas Slintas žvelgė suglumęs. — Mormont. Rodos, ta, kur sanguliauja su lokiais?

— Kalbu apie jos brolį. Džeorą Mormontą, Nakties sargybos lordą vadą. Kai lankiausi pas jį prie Sienos, minėjo, kaip jam sunku rasti tinkamą žmogų vietoj savęs. Šiais laikais Sargyba gerų vyrų sulaukia nedažnai, — Tirionas plačiai nusišypsojo. — Įsivaizduoju, kad jis miegotų ramiau, jeigu turėtų tokį žmogų kaip jūs. Arba narsųjį Alarą Dimą.

— Tai jau vargu ar jam taip pasiseks! — lordas Slintas griausmingai nusikvatojo.

— Ko gero, — atsiliepė Tirionas, — bet gyvenimas kartais iškrečia netikėtų pokštų. Prisiminkite Edardą Starką, milorde, vargu ar jis kada įsivaizdavo, kad jo gyvybė nutrūks ant Beiloro septos laiptų.

— Kažin ar bent vienas prakeiktas žmogelis būtų apie tai pagalvojęs, — kikendamas sutiko lordas Slintas.

Nusijuokė ir Tirionas.

— Gaila, kad manęs čia nebuvo ir nieko nemačiau. Sako, net Veiris liko apstulbęs.

— Voras, — lordas Slintas kvatojo taip, kad net pilvas tirtėjo. — Sako, jis viską žino. Na, o štai šito ir nežinojo.

— Iš kur jis galėjo žinoti? — Tiriono balse pirmą kartą suskambo šalčio gaidelė. — Juk ne kas kitas, o jis padėjo įtikinti mano seserį, kad Starkui reikia atleisti su sąlyga, kad šis pasirinks juodąjį apdarą.

— Kas? Ką? — nesusigaudydamas mirksėjo Slintas.

— Mano seserį Sersėją, — pakartojo Tirionas dar kiek griežčiau, jei kartais jo nenuovokus pašnekovas abejoja, ką jis turi galvoje. — Karalienę regentę.

— Taip, — Slintas nurijo gumulą gerklėje, — na, dėl to, tiesa… taip įsakė karalius, milorde. Pats karalius.

— Karaliui — trylika metų, — priminė Tirionas.

— Vis tiek. Juk jis — karalius. — Slintas susiraukė, dėl to suvirpėjo visi jo pagurkliai. — Septynių Karalysčių valdovas.

— Na, bent vienos ar dviejų iš tų septynių, — rūgščiai šypsodamasis atsiliepė Tirionas. — Gal galėčiau žvilgtelėti į jūsų ietį.

— Mano ietį? — suglumo lordas Slintas.

— Segę, prilaikančią jūsų apsiaustą, — pirštu dūrė Tirionas.

Lordas Slintas dvejodamas ištraukė papuošalą ir padavė Tirionui.

— Lanisporte turime geresnių auksakalių, — pareiškė šis. — Jei norite žinoti mano nuomonę, šitas raudono emalio kraujas tamsokas. Sakykite, milorde, pats įsmeigėte ietį tam vyrui į nugarą ar užteko kažkam paliepti?

— Įsakiau ir dar kartą įsakyčiau. Lordas Starkas buvo išdavikas. — Nuplikęs Slinto viršugalvis ryškiai paraudo, aukso apsiaustas nuo pečių nuslydo ant grindų. — Tas žmogus mėgino mane papirkti.

— Nė neįsivaizduodamas, kad esate seniai parsidavęs.

Slintas tėškė žemėn savo taurę.

— Gal pasigėrėte? Jei manote, kad sėdėsiu čia ir leisiu teršti savo garbę…

— Ir kokia gi ta garbė? Žinoma, sutinku, kad jūsų sandėris geresnis negu sero Džeislino. Lordo titulas ir pilis už ieties dūrį į nugarą, kai net ieties pačiam į ranką paimti neprireikė.

Tirionas sviedė auksinį papuošalą Janui Slintui. Segė atšoko jam nuo krūtinės ir nudzingsėjo per grindis. Slintas pašoko.

— Man nepatinka, kaip jūs su manimi kalbate, mil… Kipše. Aš — Harenholo lordas ir karaliaus tarybos narys. Kas jūs toks, kad drįstumėte šitaip mane plūsti?

Tirionas sėdėjo pakreipęs galvą į šoną.

— Man atrodo, puikiai žinote, kas aš esu. Kiek turite sūnų?

— Kam tau mano sūnūs, neūžauga?

— Neūžauga? — plykstelėjo pykčiu Tirionas. — Verčiau būtumėte apsiribojęs Kipšu. Aš — Tirionas iš Lanisterių giminės, ir kada nors, jei dievai davė jums proto nors tiek, kad prilygtumėte jūros kirmėlei, krisite ant kelių dėkodamas, kad teko susidurti su manimi, o ne su mano lordu tėvu. Nagi, tai kiek turite sūnų?

Tirionas pamatė, kaip Jano Slinto akyse staiga nubudo baimė.

— T-tris, milorde. Ir dukterį. Labai prašau, milorde…

— Maldauti nebūtina, — jis nusiropštė nuo kėdės. — Duodu žodį, kad jiems nenutiks nieko bloga. Jaunesnieji berniukai bus išauklėti ginklanešiais. Jeigu tarnaus uoliai ir ištikimai, gal atėjus laikui taps riteriais. Tegu niekas nesako, kad Lanisterių giminė neatsidėkoja tiems, kurie jai tarnauja. Jūsų vyriausias sūnus paveldės lordo Slinto titulą ir šitą jūsų klaikų ženklą, — jis paspyrė mažą auksinę ietį, ir ši skimbčiodama nusirito grindimis. — Gaus jis žemės, galės pasistatyti sau dvarą. Tai bus ne Harenholas, bet gyventi pakaks. Jis turės pasirūpinti ir mergaitės vedybomis.

Jano Slinto veidas iš raudono virto baltu.

— K-ką… ką jūs norite… — Jo pagurkliai tirtėjo lyg lajaus kalnai.

— Ką noriu daryti su jumis? — Tirionas leido tam mulkiui padrebėti, tada atsakė: — Karakas „Vasaros sapnas“ išplauks su rytiniu potvyniu. Jo šeimininkas man sakė stosiąs Kirų mieste, Trijose Seseryse, Skagoso saloje ir Rytų sargyboje. Kai sutiksite lordą Mormontą, perduokite mano šilčiausius linkėjimus ir pasakykite, kad nesu pamiršęs Nakties sargybos reikalų. Linkiu jums ilgai gyventi ir gerai tarnauti, milorde.

Pagaliau supratęs, kad nebus čia pat nužudytas, Janas Slintas atgavo įprastą veido spalvą. Jo apatinis žandikaulis atsikišo.

— Mes dar pažiūrėsime, Kipše. Neūžauga. Ar neteks pačiam lipti į tą laivą, kaip manote? Gal jūs pats atsidursite ant Sienos? — jis nervingai, tarsi lodamas nusikvatojo. — Kaip čia bus su jumis ir jūsų grasinimais, na, mes dar pažiūrėsime. Žinote, juk esu karaliaus draugas. Matysime, ką apie tai pasakys Džofris. Ir Mažasis Pirštas, ir karalienė, žinoma. Janas Slintas turi nemažai draugų. Dar pažiūrėsime, kas išplauks, kurgi ne. Būtinai pažiūrėsime.

Slintas apsisuko ant kulnų kaip sargybinis, kuriuo kadaise tarnavo, ir nužygiavo per visą Mažąją menę, skambiai mušdamas batais į akmenines grindis. Užkaukšėjęs laipteliais, atlapojo duris… ir kaktomuša susidūrė su aukštu, įdubusiais skruostais vyru su juodu antkrūtiniu ir aukso spalvos apsiaustu. Prie dešinio riešo strampo jis turėjo prisitaisęs geležinę plaštaką.

— Sveikas, Janai, — tarė jis, žybčiodamas akimis, tūnančiomis po atsikišusia kakta ir žilstelėjusių plaukų kupeta. Jam iš paskos į Mažąją menę tylėdami įžengė šeši auksiniai apsiaustai, o Janas Slintas atsitraukė atbulas.

— Lorde Slintai, — šūktelėjo Tirionas, — tikiuosi, pažįstate serą Džeisliną Baivoterį, mūsų naująjį miesto sargybos vadą.

— Milorde, jūsų laukia neštuvai, — pareiškė seras Džeislinas Slintui. — Prieplaukoje tamsu, iki jos eiti toli, o gatvėse naktį nėra saugu. Vyrai, pirmyn!

Auksiniai apsiaustai išsivedė savo buvusį vadą, o Tirionas pasišaukė serą Džeisliną arčiau ir padavė pergamento ritinį.

— Kelionė bus ilga, ir lordas Slintas pageidaus draugijos. Pasirūpinkite, kad šitas šešetas atsidurtų kartu su juo „Vasaros sapne“.

Baivoteris peržvelgė vardus ir šyptelėjo.

— Bus padaryta.

— Yra ten toks vienas, — pusbalsiu pridūrė Tirionas. — Dimas. Pasakykite kapitonui, kad niekam neužklius, jei kokia banga jį nuplaus į jūrą dar nepasiekus Rytų sargybos.

— Girdėjau kalbant, milorde, kad tie vandenys šiaurėje labai audringi. — Seras Džeislinas nusilenkė ir išėjo plevėsuodamas apsiaustu. Beeidamas užmynė ant auksaspalvio Slinto apdaro.

Tirionas sėdėjo vienas, siurbčiodamas puikaus saldžiojo Dorno vyno likučius. Aplinkui, tvarkydami stalą, zujo tarnai. Vyną jis liepė palikti. Jiems baigus, į menę įsmuko Veiris, apsivilkęs jo kvapą atitinkančiais levandų spalvos drabužiais.

— Ak, gerasis milorde, kaip puikiai sutvarkyta.

— Tai kodėl man taip bjauru burnoje? — Tirionas pirštais suspaudė sau smilkinius. — Liepiau jiems išmesti Alarą Dimą jūron. Man nepakenčiamai norisi tą patį padaryti ir su jumis.

— Gali būti, kad nusiviltumėte, — atsiliepė Veiris. — Audros pasiaučia ir nurimsta, virš galvos dūžta bangos, didelės žuvys ryja mažas, o aš ir toliau iriuosi. Ar nesutrukdyčiau, jei paragaučiau vyno, kurį taip smagiai skanavo lordas Slintas.

Tirionas susiraukęs mostelėjo ranka į ąsotį.

Veiris prisipylė taurę.

— Ak, saldus kaip vasara, — jis vėl gurkštelėjo. — Tiesiog girdžiu vynuogių dainą sau ant liežuvio.

— O aš vis galvojau, koks čia triukšmas. Liepkite toms vynuogėms užsičiaupti, nes man galva plyšta. Tai sesuo. Štai ko tas mūsų ištikimasis lordas Slintas nenorėjo sakyti. Į tą viešnamį auksinius apsiaustus pasiuntė Sersėja.

Veiris nervingai sukikeno. Vadinasi, viską žinojo nuo pat pradžių.

— Apie šitai neužsiminėte, — nepatenkintas tarė Tirionas.

— Jūsų paties mieloji sesutė, — patvirtino Veiris tokiu sielvarto paženklintu veidu, kad atrodė, jog tuoj pravirks. — Tokius dalykus pranešti žmogui labai sunku. Baiminausi jūsų atsako. Ar galite man atleisti?

— Ne, — tėškė Tirionas. — Būkite prakeiktas. Ir ji taip pat.

Sersėjos liesti negalima, jis puikiai tai žinojo. Bent ne dabar, net jeigu ir norėtų, nors pats dar toli gražu nebuvo tikras, kad tikrai to nori. Bet buvo šlykštu sėdėti ir lyg varganam aktoriui mugėje tik vaidinti teisingumą, baudžiant tokius vargetas kaip Janas Slintas ir Alaras Dimas, nors jo sesuo siautėjo toliau.

— Ateityje, lorde Veiri, pasakosite man tai, ką žinote. Viską!

Eunuchas nušvito sukta šypsena.

— Tai gali ilgokai užtrukti, gerasis milorde. Aš žinau nemažai.

— Bet, regis, to nepakako, kad išgelbėtumėte tą vaiką.

— Deja, ne. Buvo dar vienas mergvaikis, berniukas, šiek tiek vyresnis. Pasistengiau, kad jis atsidurtų toliau nuo bėdos… bet, prisipažįstu, nė sapnuoti nesapnavau, kad kils pavojus ir tam kūdikiui. Mergaitė iš prasčiokų, dar net metukų nesulaukusi, motina — kekšė. Kokią ji galėjo kelti grėsmę?

— Ji buvo Roberto, — su kartėliu tarė Tirionas. — Atrodo, Sersėjai to buvo gana.

— Taip. Be galo liūdna. Privalau prisiimti kaltę už tą vargšą mielą vaikelį ir jos motiną, tokią jauną ir taip mylėjusią karalių.

— Mylėjusią? — Tirionas niekada nematė mirusios merginos veido, bet jo vaizduotė piešė tarsi susiliejusias Šają ir Tišą. — Kažin, ar gali kekšė ką nors iš tikrųjų mylėti? Ne, neatsakykite. Kai kurių dalykų man verčiau nežinoti.

Šają jis apgyvendino erdviame iš mūro ir rąstų pastatytame name su savu šuliniu, arklidėmis ir sodu, skyrė tarnų, kad rūpintųsi jos poreikiais, baltą paukštį iš Vasaros salų, kad nebūtų nuobodu, šilkų, sidabro ir brangakmenių pasipuošti, sargybinių. Tačiau ji, regis, vis tiek negalėjo nurimti. Sakė norinti daugiau būti su juo; norinti tarnauti jam ir padėti. „Labiausiai man padedi čia, šitame guolyje“, — pasakė jai vieną naktį po jų meilės gulėdamas greta jos, priglaudęs galvą jai prie krūties, slėpsnose jausdamas malonų maudulį. Ji neištarė nė žodžio, atsakė tik akimis. Buvo aišku, kad ji norėtų išgirsti ką kita.

Atsidusęs Tirionas jau vėl tiesė ranką vyno, bet prisiminė lordą Slintą ir stumtelėjo ąsotį šalin.

— Vis dėlto atrodo, kad apie Starko mirtį sesuo sakė teisybę. Už tą beprotybę turime dėkoti mano sūnėnui.

— Įsakė karalius Džofris. Janas Slintas su Ilinu Peinu įvykdė ją žaibiškai, nedvejodami…

— …sakytum būtų tokio įsakymo laukę. Taip, jau kalbėjome apie tai ir be jokios naudos. Kvailystė.

— Turėdamas savo žinioje miesto sargybą, milorde, esate gerai pasirengęs žiūrėti, kad jo malonybė daugiau nedarytų tokių… kvailysčių? Tiesą sakant, nereikėtų užmiršti ir karalienės namų sargybos…

— Raudonųjų apsiaustų? — Tirionas gūžtelėjo pečiais. — Vilaras ištikimybę prisiekė Kasterlių Uolai. Jis žino, kad čia atvykau turėdamas savo tėvo įgaliojimus. Sersėjai bus nelengva panaudoti jo žmones prieš mane… be to, jų tik šimtas. Vien savų vyrų turiu pusantro karto daugiau. Ir šešis tūkstančius auksinių apsiaustų, jeigu Baivoteris — tikrai toks žmogus, kaip sakote.

— Įsitikinsite, kad seras Džeislinas — narsus, garbingas, klusnus… ir nepaprastai dėkingas vyras.

— Galbūt, tik štai įdomu — kam gi jis dėkingas?

Tirionas nepasitikėjo Veiriu, nors negalėjo ginčytis — šis buvo naudingas. Be jokios abejonės, jis žinojo daug.

— Kodėl jūs toks paslaugus, milorde Veiri? — paklausė jis tyrinėdamas švelnias to vyro rankas, beplaukį pudruotą veidą, nežymią gudrią šypseną.

— Jūs esate ranka. Aš tarnauju kraštui, karaliui ir jums.

— Kaip anksčiau Jonui Arinui ir Edardui Starkui?

— Lordams Arinui ir Starkui tarnavau kaip įmanydamas. Mane labai nuliūdino ir pašiurpino jų belaikė mirtis.

— Kaipgi dabar jaustis man? Regis, turėtų būti mano eilė.

— Ak, manau, kad ne, — tarė Veiris, teliūskuodamas vyną taurėje. — Valdžia — labai keistas dalykas, milorde. Ar nemėginote įspėti mįslės, kurią anądien užminiau jums smuklėje?

— Buvau ją prisiminęs gal porą kartų, — prisipažino Tirionas. — Karalius, žynys, turtuolis — kas liks gyvas, kas mirs? Kam paklus kareivis? Ta mįslė neturi atsakymo, o gal jų kaip tik per daug. Viskas priklauso nuo žmogaus su kalaviju.

— O jis juk niekas, — atsiliepė Veiris. — Neturi nei karūnos, nei aukso, nei dievų malonės, tik išgaląstą plieno gabalą.

— Tas plieno gabalas lemia gyvybę ar mirtį.

— Iš tiesų… tačiau jei mus valdo ne kas kitas, o tik žmogus su kalaviju, kodėl vaizduojame, esą valdžia — mūsų karalių rankose? Kodėl tvirtas vyras su kalaviju turėtų paklusti karaliui vaikui, tokiam kaip Džofris, ar vyno pripampusiam mulkiui, tokiam kaip jo tėvas?

— Nes tokie vaikeliai ar girtuokliai su karūnomis gali pasišaukti kitų tvirtų vyrų, taip pat turinčių kalavijus.

— Tuomet šie vyrai ir yra tikroji valdžia. O gal ne? Iš kur jie gavo kalavijus? Kodėl jie paklūsta? — Veiris nusišypsojo. — Vieni sako — žinojimas yra valdžia. Kiti teigia, kad visa valdžia ateina iš dievų. Treti aiškina, kad valdžia kyla iš įstatymo. Tačiau tą dieną ant Beiloro septos laiptų mūsų dievobaimingas aukštasis septonas ir įstatymo remiama karalienė regentė bei jūsų viską žinantis tarnas pasirodė tokie pat bejėgiai, kaip bet kuris batsiuvys ar kubilius minioje. Tai kas, jūsų nuomone, iš tiesų nužudė Edardą Starką? Džofris, davęs įsakymą? Seras Ilinas Peinas, užsimojęs kalaviju? Ar… dar kažkas?

Tirionas pakreipė galvą į šoną.

— Ar pasakysite pagaliau, koks tos prakeiktos mįslės įminimas, ar tik stengiatės, kad man galva dar labiau įsiskaustų?

— Na, gerai, — šyptelėjo Veiris. — Valdžia yra ten, kur žmonės mano ją esant. Nei daugiau, nei mažiau.

— Vadinasi, valdžia — tik šmėkla, fokusininko triukas?

— Šešėlis ant sienos, — sumurmėjo Veiris, — bet šešėliai gali žudyti. Be to, neretai nutinka, kad labai mažas žmogus meta labai didelį šešėlį.

— Lorde Veiri, — nusišypsojo Tirionas, — kažkaip keista, bet imate man vis labiau patikti. Gal kada nors teks jus nužudyti, bet manau, man dėl to bus liūdna.

— Priimu tai kaip didžiausią pagyrimą.

— Kas jūs toks, lorde Veiri? — Tirionas pajuto iš tiesų norįs tai sužinoti. — Apie jus sako — voras.

— Šnipai ir skundikai retai sulaukia šiltų jausmų, milorde. Esu ištikimas valstybės tarnas.

— Ir eunuchas. Nepamirškime to.

— Man taip pasitaiko labai retai.

— Kartais mane pavadina pusžmogiu, bet galvoju, kad dievai man buvo palankesni. Esu mažo ūgio, kreivakojis, ilgesingų žvilgsnių iš moterų nesulaukiu… bet vis dėlto vyras. Šaja mano lovoje — ne pirmoji, kada nors turėsiu žmoną, kuri pagimdys man sūnų. Jeigu dievai nepagailės malonės, jam teks dėdės išvaizda, o protą gaus tėvo. Jums tokios vilties puoselėti nelemta. Nykštukai — tai dievų pokštas, tuo tarpu eunuchai — žmonių darbas. Kas taip pasielgė su jumis, Veiri? Kada, kodėl? Kas jūs iš tiesų?

Eunuchas nė akimirkai nesiliovė šypsojęsis, bet jo akys nebesijuokė.

— Jūs labai malonus, kad klausiate, milorde, tačiau mano istorija ilga ir liūdna, o mums reikia aptarti daug išdavysčių. — Iš savo apdaro rankovės jis išsitraukė pergamentą. — Karaliaus galeros „Baltasis elnias“ kapitonas ketina po trijų dienų paslapčia kelti inkarą ir pasisiūlyti tarnauti lordui Staniui.

— Matyt, privalome jam duoti tokią kruviną pamoką, kad ir kiti įsidėmėtų? — atsiduso Tirionas.

— Sero Džeislino rūpesčiu jis galėtų tiesiog dingti, bet stojęs prieš karaliaus teismą padėtų palaikyti kitų kapitonų ištikimybę.

Na, ir mano karališkasis sūnėnas turėtų ką veikti.

— Darykite, kaip išmanote. Tegu paragauja Džofrio teisingumo.

Veiris kažką pasižymėjo ant pergamento.

— Serai Horas ir Hoberis Redvainai papirko sargybinį, kuris poryt naktį juos išleis pro šoninius vartus. Persirengę irklininkais, jie ketina išplaukti pentosiečių galera „Mėnulio bėgikas“.

— Gal reikia palikti juos prie tų irklų keleriems metams, žiūrėsim, ar labai jiems patiks? — šyptelėjo Tirionas. — Bet ne, sesuo nuliūstų praradusi tokius mielus svečius. Praneškite serui Džeislinui. Tegu sučiumpa tą papirktą žmogų ir išaiškina jam, kaip garbinga tarnauti Nakties sargybos broliu. Prie „Mėnulio bėgiko“ pastatykite žmonių, jei kartais tie Redvainai rastų dar vieną godų sargybinį.

— Bus padaryta, — dar viena žymė ant pergamento. — Jūsų žmogus Timetas šį vakarą lošimų namuose Sidabro gatvėje nužudė vieno vyno pirklio sūnų. Apkaltino jį sukčiaujant.

— Ar tikrai sukčiavo?

— Ak, žinoma, nė menkiausios abejonės.

— Tokiu atveju garbingi miesto žmonės turi jaustis dėkingi Timetui. Pasirūpinsiu, kad jam padėkotų ir karalius.

Eunuchas nervingai sukikeno ir vėl brūkštelėjo ženklą ant pergamento.

— Mus staiga užplūdo minios šventų žmonių. Kometa, regis, pažadino daugybę įvairiausio plauko keistų žynių, pamokslautojų ir pranašų. Jie elgetauja prie smuklių ir traktierių bei visiems, kas stabteli jų pasiklausyti, skelbia apie gresiančią siaubingą lemtį ir pražūtį.

— Greit bus trys šimtai metų nuo Eigono išsilaipinimo, — gūžtelėjo pečiais Tirionas. — Manau, kad šito buvo galima laukti. Tegu ūbauja.

— Jie skleidžia baimę, milorde.

— Negi pajėgtų aplenkti jus?

Veiris užsidengė ranka burną.

— Labai žiauru taip kalbėti, milorde. Ir dar vienas dalykas. Ledi Tanda vakar surengė nedidelius pietus. Galiu pateikti valgių ir svečių sąrašą, jei norėtumėt susipažinti. Visiems įpylus vyno, lordas Džailsas atsistojo ir pirmą taurę pakėlė už karalių; seras Beilonas Svonas tuo metu pratarė: „Taigi reikės trijų taurių.“ Daugelis juokėsi…

Tirionas kilstelėjo ranką.

— Gana. Seras Beilonas pajuokavo. Išdavikiškos užstalės kalbos manęs nedomina, lorde Veiri.

— Milorde, esate didus ne tik išmintimi, bet ir širdies gerumu, — pergamentas išnyko eunucho rankovėje. — Abu turime daug reikalų. Dabar jus paliksiu.

Eunuchui išėjus, Tirionas ilgai sėdėjo žiūrėdamas į žvakės liepsną ir svarstė, kaip jo sesuo priims žinią apie Jano Slinto nušalinimą. Vargu ar džiaugsis, kiek jis pajėgė spręsti, bet neatrodė, kad ji galėtų ko nors rimtai imtis, nebent parašytų piktą laišką lordui Taivinui į Harenholą. Dabar Tiriono rankose buvo atsidūrusi miesto sargyba, o kur dar pusantro šimto nuožmių puslaukinių ir vis augantis Brono renkamų samdinių būrys. Regis, buvo neblogai apsisaugojęs.

Be abejo, Edardas Starkas manė taip pat.

Tirionui išeinant iš Mažosios menės, Raudonojoje pilyje buvo tamsu ir tylu. Menėje jo laukė Bronas.

— Kaip Slintas? — pasidomėjo jis.

— Lordas Slintas su rytiniu potvyniu išplauks tarnauti ant Sienos. Veiris mane tikina, kad vieną iš Džofrio žmonių pakeičiau savu. Labiau tikėčiau, kad Mažojo Piršto žmogų pakeičiau tuo, kuris klauso Veirio, bet tebūnie.

— Gal jums verta žinoti — Timetas nužudė žmogų…

— Veiris man sakė.

Samdytas karys, regis, nenustebo.

— Tas kvailys manė, kad vienaakį bus lengviau apmauti. Timetas durklu prismeigė jo riešą prie stalo ir plikomis rankomis išplėšė jam gerklę. Jis taip išmiklinęs plaštaką — sulenkęs įtempia pirštus ir…

— Gal apsieisiu be tų šiurpių smulkmenų, mano vakarienė ir taip nerimsta pilve, — tarė Tirionas. — Kaip tavo samdiniai?

— Neblogai. Šįvakar — trys nauji vyrai.

— Kaip sprendi, kuriuos priimti?

— Pasižiūriu į juos, paklausinėju, kur kovėsi, paklausau, ar įtikinamai meluoja, — nusišypsojo Bronas. — Paskui suteikiu jiems galimybę mane nudėti, na, ir pats nepraleidžiu progos.

— Ar kokį užmušei?

— Nė vieno, kuris galėtų būti naudingas.

— O jei kuris tave užmuštų?

— Tą tai jau būtinai reikėtų pasamdyti.

Tirionas buvo šiek tiek apsvaigęs ir labai pavargęs.

— Sakyk man, Bronai, jei liepčiau nužudyti kūdikį… mergaitę, tarkim, dar motinos žindomą… ar padarytum šitai? Nieko neklausinėdamas?

— Nieko neklausinėdamas? Ne, — samdinys atkišęs vieną į kitą patrynė nykštį ir smilių. — Būtinai paklausčiau — kiek.

Na, ir kam man tas tavo Alaras Dimas, lorde Slintai? — mąstė Tirionas. Turiu savų šimtą. Norėjosi juoktis; norėjosi ir verkti; visų labiausiai jam norėjosi Šajos.