Karalių kova

Teonas

Be jokios abejonės, ji buvo tikra gražuolė. Tačiau pati pirmoji visada graži, pamanė Teonas Greidžojus.

— Nagi, kaip gražiai šypsomės, — ištarė moters balsas jam už nugaros. — Lordukui ji patinka, ar ne?

Teonas atsigręžęs nužvelgė ją vertinančia akimi. Jam patiko tai, ką išvydo. Iš karto suprato — gimusi Geležies salose: grakšti, ilgakojė, tamsiais trumpai pakirptais plaukais, vėjo nugairinta oda, stipriomis, nesiblaškančiomis rankomis, su durklu prie šono. Nosis buvo didoka ir per daug smaila pailgam veidui, bet viską atpirko jos šypsena. Atrodė keleriais metais vyresnė už jį, bet ne daugiau kaip dvidešimt penkerių. Žengė tarsi būtų pripratusi po kojomis jausti laivo denį.

— Taip, puiki pažiūrėti, — atsakė Teonas, — bet nė perpus tokia miela kaip tu.

— Ak, — nusišypsojo ji, — privalau būti budri. Šito lorduko liežuvis medumi teptas.

— Paragauk ir sužinosi.

— Vadinasi, štai taip, iš karto? — nusišaipė ji, įžūliai žvelgdama jam į akis. Geležies salose būdavo moterų — nedaug, bet tikrai pasitaikydavo, — kurios kartu su savo vyrais plaukiodavo laivais ir dirbdavo jūreivių darbus; apie jas sakydavo, esą jūra ir druska jas taip paveikia, kad meilės trokšta ne menkiau už vyrus. — Taip ilgai buvai jūroje, lorduk? O gal ten, iš kur atkeliavai, nebuvo moterų?

— Moterų pakako, bet nebuvo tokios kaip tu.

— Na ir iš kur žinai, kokia aš?

— Mano akys regi tavo veidą, ausys girdi tavo juoką. O mano pimpalas dėl tavęs tiesiasi lyg laivo stiebas.

Moteris žengė artyn ir prispaudė delną jam prie klyno.

— Na, melagis nesi, — tarė ji spusteldama per kelnių audeklą. — Ar labai jis tave kamuoja?

— Nepakenčiamai.

— Vargšas lordukas, — ji paleido jo tarpkojį ir atsitraukė. — Bet šiaip jau esu ištekėjusi moteris ir ką tik pastojau.

— Dievai mums maloningi, — atsiliepė Teonas. — Vadinasi, neįtaisysiu tau mergvaikio.

— Vis dėlto kažin ar mano vyras bus tau dėkingas.

— Tikriausiai ne, bet gal tu man padėkosi.

— Ko jau čia taip? Esu ir anksčiau turėjusi lordų. Jie sutverti taip pat, kaip ir kiti vyrai.

— Na, princo tikrai niekada neturėjai, — atšovė Teonas. — Kai pražilsi ir susiraukšlėsi, o tavo papai nutįs žemiau juosmens, galėsi vaikaičiams pasakoti kadaise mylėjusi karalių.

— Ak, tai dabar jau kalbame apie meilę? O aš maniau, kad tik apie tai, kas tarp kojų.

— O tau norėtųsi meilės? — Teonui ta merga tikrai patiko, kad ir kas ji tokia. Jos miklus liežuvis tapo tikra atgaiva po drėgno ir niūraus Paiko. — Pageidautum, kad tavo vardu pavadinčiau savo laivę, skambinčiau tau didžiąja arfa ir apgyvendinčiau pilies bokšte, kur dėvėtum tik brangakmenius, kaip ta princesė iš dainos?

— Laivę mano vardu galėtum pavadinti, — tarė ji, nekreipdama dėmesio į visa kita. — Juk aš ją stačiau.

— Ją statė Sigrinas, mano lordo tėvo laivadirbys.

— Aš — Esgreda. Ambrodo duktė ir Sigrino žmona.

Teonas nežinojo, kad Ambrodas turi dukterį, o Sigrinas — žmoną… Bet jaunesnįjį laivadirbį buvo matęs tik kartą, o senojo apskritai nebeprisiminė.

— Sigrinui esi per daug gera.

— Nieko sau. Sigrinas man sakė, kad šita puiki laivė tau per daug gera.

— Ar tu žinai, kas aš toks? — pasišiaušė Teonas.

— Princas Teonas iš Greidžojų. Kas gi kitas? Sakyk tiesą, milorde, ar karštai ją myli, tą savo naująją gražuolę. Sigrinui bus įdomu išgirsti.

Ilglaivis buvo dar toks naujas, kvepiantis derva ir sakais. Dėdė Eironas pašventins jį rytoj, bet Teonas atjojo iš Paiko pažiūrėti, kol dar laivas nenuleistas į vandenį. Jis buvo ne toks didelis, kaip paties lordo Beilono „Didysis krakenas“ ar dėdės Viktariono „Geležinė pergalė“, bet atrodė greitas ir dailus net ir ant kranto, savo mediniame lopšyje. Grakštus juodas šimto pėdų ilgio korpusas, vienas aukštas stiebas, penkiasdešimt ilgų irklų, denis, kuriame tilps bent šimtas vyrų, o ant nosies — didžiulis geležinis strėlės pavidalo smaigalys.

— Sigrinas gerai padirbėjo, — pripažino Teonas. — Ar ta laivė tikrai tokia greita, kaip atrodo?

— Dar greitesnė, jei tik kapitonas moka ją valdyti.

— Nuo tada, kai plaukiojau laivais, praėjo keletas metų. — O kapitonu, tiesą sakant, apskritai niekada nebuvau. — Bet aš — Greidžojus iš Geležies salų. Jūra — tai mano kraujas.

— O tavo kraujas bus jūroje, jei plaukiosi taip, kaip kalbi, — tarė ji.

— Tokios gražuolės nė už ką nenuskriausčiau.

— Gražuolės? — ji nusijuokė. — Tikra jūros kalė, štai kas ji.

— Na štai, sugalvojai jai vardą. „Jūros kalė“.

Šita mintis ją pralinksmino, Teonas matė žiburėlius jos tamsiose akyse.

— O sakei — pavadinsi mano vardu, — priekaištingai tarė ji lyg būtų įsižeidusi.

— Sakiau, — Teonas stvėrė merginą už rankos. — Padėk man, mieloji ponia. Tolimuose žaliuose kraštuose žmonės tiki, kad vyrui sugulti su nėščia moterimi — geras ženklas.

— Ką jie ten, žaliuose kraštuose, išmano apie laivus? Kaip ir apie moteris? Beje, man regis, kad tu šitai išsigalvojai.

— Jeigu prisipažinsiu, ar vis tiek mane mylėsi?

— Vis tiek? Argi kada mylėjau?

— Ne, niekada, — sutiko Teonas, — bet šitą trūkumą stengiuosi ištaisyti, mieloji Esgreda. Vėjas labai žvarbus. Eime į mano laivę ir aš tave sušildysiu. Rytoj mano dėdė Eironas laistys jos pirmagalį jūros vandeniu ir murmės maldas Nuskendusiam Dievui, bet aš verčiau pašventinčiau ją mūsų kūnų syvais.

— Nuskendusiam Dievui tai gali nepatikti.

— Galai jo nematė, to Nuskendusio Dievo. Jei mums trukdys, nuskandinsiu jį dar kartą. Po poros savaičių trauksim į karą. Negi išleisi mane į mūšį nuo ilgesio neišsimiegojusį?

— Su džiaugsmu.

— Kokia žiauri mergelė. Mano laivas pavadintas tinkamai. Jeigu išsiblaškęs įvairuosiu į uolas, turėsi kaltinti save.

— Ketini vairuoti šituo? — Esgreda dar kartą perbraukė ranka jam per klyną ir nusišypsojo, pirštu slinkdama per kietą lyg geležis jo vyriškumą.

— Keliauk su manimi į Paiką, — staiga tarė jis. Ir čia pat pagalvojo — ką pasakys lordas Beilonas? O kodėl man turėtų rūpėti? Esu suaugęs vyras, jeigu noriu atsivesti mergą į savo guolį, tai tik mano ir niekieno kito reikalas.

— O ką aš veiksiu Paike? — rankos ji vis dar neatitraukė.

— Šį vakarą tėvas kapitonams rengia puotą.

Lordui Beilonui belaukiant, kol atplauks paskutiniai vėluojantys laivai, puotą kelti kapitonams teko kas vakarą, bet Teonas nutarė, kad apie tai sakyti nebūtina.

— Ar šią naktį paskirsi mane savo kapitone, milorde prince? — Teonas niekad nematė, kad moteris taip vylingai šypsotųsi.

— Galbūt. Jeigu būsiu tikras, kad saugiai įplukdysi mane į uostą.

— Na, aš gerai išmanau, kuriuo galu irklą merkti į vandenį, o raišiojant virves ir mazgus man lygių nėra. — Ji viena ranka atrišo jo kelnių raištelius, tada nusišypsojo ir žengtelėjo atgal. — Gaila, kad esu ištekėjusi ir ką tik tapau nėščia.

Šiek tiek sutrikęs Teonas užsirišo kelnes.

— Man reikia grįžti į pilį. Jeigu nekeliausi su manimi, iš sielvarto galiu pasiklysti, ir salos gedės manęs netekusios.

— Šito jokiu būdu negalima leisti… tačiau neturiu žirgo, milorde.

— Gali paimti mano ginklanešio arklį.

— Ir palikti tą vargšelį pėdinti visą kelią iki Paiko?

— Tada jokime kartu ant vieno žirgo.

— Na, aišku, tau tai patiktų, — vėl ta pati šypsena. — O kur man reikės sėdėti, priekyje ar užpakalyje?

— Kur tik tau patinka.

— Mėgstu būti viršuje.

Kur šita merga buvo tiek metų?

— Mano tėvo menė tamsi ir drėgna. Ten trūksta Esgredos, kad ugnis liepsnotų kaitriau.

— Lorduko liežuvis lyg medumi teptas.

— Ar ne nuo to ir pradėjome?

Ji iškėlė rankas aukštyn.

— Tuo ir baigiame. Esgreda tavo, malonusis prince. Vežkis mane į savo pilį. Noriu pamatyti, kaip iš jūros kyla tavieji bokštai.

— Žirgą palikau prie smuklės. Eime.

Jie kartu nužingsniavo palei krantą. Teonas paėmė ją už parankės, ji neprieštaravo. Jam patiko jos eisena — žengė drąsiai, bet neskubriai, šiek tiek siūbuodama; matyt, patale turėjo būti tokia pat drąsi.

Lordporte zujo žmonės, tokios tirštumos jis nebuvo matęs; visur sukiojosi jūreiviai iš ilglaivių, susirikiavusių ant pakrantės žvirgždo ar besisupančių ant inkaro jūroje už bangų mūšos. Geležies salų žmonės nemėgsta lankstytis ir taip elgiasi retai, bet Teonas pastebėjo, kad irklininkai ir miestelėnai, jiems einant pro šalį, pritildavo ir pagarbiai jam linkteldavo. Pagaliau jie suprato, kas aš toks, pagalvojo jis. Iš tiesų, jau seniai laikas.

Vakar atplaukė lordas Gudbrolis iš Didžiojo Viko su vos ne visomis pajėgomis — beveik keturiasdešimčia ilglaivių. Jo vyrai šmėkščiojo visur, aiškiai išsiskirdami dryžuotomis ožkos vilnos juostomis. Smuklėje žmonės kalbėjo, kad bebarzdžiai juostuoti jaunikaičiai taip tratina Šlubio Oterio kekšes, kad šios jau vaikšto išsižergusios. Tegu tie jaunikaičiai smaginasi kaip nori — Teonui tai nerūpėjo. Bjauresnės lindynės ir šlykštesnių apskretėlių Teonas dar niekur nebuvo matęs. Šalia einanti palydovė jo skoniui tiko kur kas labiau. Nesvarbu, kad ji — jo tėvo laivadirbio žmona ir dar nešiojanti kūdikį, — tuo atrodė dar įdomesnė.

— Ar milordas princas jau pradėjo rinkti įgulą? — pasiteiravo Esgreda, jiems pasukus prie arklidės. — Sveikas, Mėlyndanti, — riktelėjo ji praeinančiam jūreiviui, aukštam vyrui lokio kailio liemene ir varno sparnais papuoštu šalmu. — Kaip laikosi tavo žmonelė?

— Kaip reikiant pilvota ir šneka apie dvynukus.

— Taip greitai? — Esgreda nušvito ta vylingąja šypsena. — Labai mikliai sumerkei irklus.

— Taigi, ir tik irklavau, irklavau, irklavau, — griausmingai nusikvatojo tasai.

— Stambus vyrukas, — pasakė Teonas. — Mėlyndantis, ar ne? Gal reikėtų priimti į mano „Jūros kalę“?

— Nebent norėtum jį įžeisti. Mėlyndantis pats turi puikų laivą.

— Ilgai čia nebuvau, dabar nesusigaudau, kur kokie žmonės, — pripažino Teonas. Jis mėgino ieškoti daugelio draugų, su kuriais žaidė vaikystėje, bet visi buvo išsivažinėję, mirę ar tapę visiškai svetimi. — Mano dėdė Viktarionas paskolino man savo vairininką.

— Rimolfą Audrolakį? Geras vyras, kol blaivas.

Ji išvydo dar kelis pažįstamus veidus ir šūktelėjo praeinančiai trijulei:

— Uleri, Karlai! Kur jūsų brolis Skitas?

— Bijau, kad Nuskendusiam Dievui prireikė gero irklininko, — atsiliepė kresnas vyras su žila dėme barzdoje.

— Jis nori pasakyti, kad vyresnėlis prisiplempė per daug vyno ir jo storas pilvas pratrūko, — pridūrė rausvažandis jaunuolis greta jo.

— Kas negyvas, niekad nemirs, — tarė Esgreda.

— Kas negyvas, niekad nemirs.

Teonas sumurmėjo tuos žodžius kartu su visais.

— Atrodo, kad tave čia visi pažįsta, — pasakė jis merginai, kai tie vyrai nutolo.

— Laivadirbio žmoną myli visi vyrai. Jie stengiasi, nes nenori, kad jų laivai skęstų. Jei tau reikia žmonių, kurie sėstų prie irklų, tie trys tikrai nebūtų prasčiausi.

— Lordporte stiprių rankų netrūksta. — Teonas apie tai jau nemažai galvojo. Visų pirma jam reikėjo kovotojų, ištikimų jam, o ne lordui tėvui ar dėdėms. Kol kas, laukdamas, kada lordas Beilonas iki galo atskleis savo ketinimus, jis uoliai vaidino pareigingą jauną princą. Bet jeigu paaiškėtų, kad tie ketinimai ar jam skirtas vaidmuo nepatinka, tada ką gi…

— Jėga — dar ne viskas. Norint, kad ilglaivis lėktų didžiausiu greičiu, jo irklai turi judėti visi kaip vienas. Todėl elgtumeis išmintingai rinkdamas vyrus, kurie jau yra irklavę kartu.

— Protingas patarimas. Ko gero, galėtum padėti man juos išsirinkti.

Tegu mano, kad man reikalingas jos išmanymas, moterims tai patinka.

— Gal ir galėčiau. Jeigu gražiai su manimi elgsies.

— O kaip kitaip?

Artėjant prie „Mirahamos“, tuščios, tad aukštai iškilusios ir besisūpuojančios prieplaukoje, Teonas paspartino žingsnį. Jos kapitonas jau prieš dvi savaites mėgino išplaukti, bet lordas Beilonas neleido. Nė vienas iš į Lordportą užsukusių pirklių negavo leidimo išvykti. Jo tėvas siekė, kad nė menkiausia žinia apie besitelkiantį laivyną nepasiektų kitų kraštų, kol jis nebus pasirengęs pulti.

— Milorde, — nuo prekinio laivo nosies pasigirdo gailus balselis. Jam pavymui žvelgė per turėklus persilenkusi kapitono duktė. Tėvas uždraudė jai lipti į krantą, bet Teonas, kada tik atsidūręs Lordporte, matydavo ją vienišą, slampinėjančią po laivo denį. — Milorde, sustokite… — šaukė ji jam. — Labai prašau, milorde…

— Na, ir kaip ji? — paklausė Esgreda, Teonui paskubom ją vedant pro kogą. — Ar milordui įtiko?

Gudrauti su ja Teonas nematė prasmės.

— Neilgai. Dabar ji nori būti mano sūrioji žmona.

— Štai kaip. Na, nėra abejonės, truputis druskos jai nepakenktų. Per daug minkšta ir prėska. O gal aš klystu?

— Neklysti.

Minkšta ir prėska. Būtent. Iš kur ji žino?

Veksui jis buvo liepęs laukti smuklėje. Didžiajame jos kambaryje grūdosi tiek žmonių, kad Teonas vos prasibrovė pro duris. Nei prie stalo, nei ant suolų nebūtum radęs kur atsisėsti. Nebuvo matyti ir ginklanešio.

— Veksai! — šūktelėjo Teonas, bandydamas perrėkti gausmą ir žvangesį. Jeigu jis kur nors antrame aukšte su viena tų šlykščių kekšių, nudirsiu jam kailį, pats sau tarė jis, bet galų gale pastebėjo, kad vaikinas lošia kauliukais prie židinio. Beje, ir laimi, sprendžiant pagal jo pusėje išaugusią variokų krūvelę.

— Laikas keliauti, — pareiškė Teonas. Vaikinas nė nekrustelėjo, tad Teonas stvėrė jį už ausies ir nutempė nuo stalo. Veksas čiupo saują variokų ir netardamas nė žodžio nuėjo šeimininkui iš paskos. Šitą jo bruožą Teonas mėgo labiausiai. Dauguma ginklanešių tabaluoja liežuviais kaip papuola, bet Veksas nuo gimimo nebylys, tačiau tai, regis, jam netrukdė būti gudriam, kaip gali būti gudrus bet kuris dvylikametis. Jis buvo prastakilmis, vieno iš lordo Botlio netikrų brolių sūnus. Priimti jį tarnauti ginklanešiu buvo dalis kainos, kurią Teonas sumokėjo už savo žirgą.

Išvydęs Esgredą, Veksas išpūtė akis. Galima pamanyti, kad jis niekada nėra matęs moters, pagalvojo Teonas.

— Esgreda jos su manimi atgal į Paiką. Balnok arklius ir pasiskubink.

Berniukas buvo atjojęs mažu liesu arkliuku iš lordo Beilono arklidžių, tačiau Teono žirgas atrodė visiškai kitaip.

— Iš kur ištraukei šitą pragaro arklį? — jį išvydusi paklausė Esgreda, tačiau jos juokas liudijo — žirgas padarė jai įspūdį.

— Jį prieš metus Lanisporte nusipirko lordas Botlis, tačiau tas arklys jam pasirodė per daug stambus, todėl su džiaugsmu pardavė man.

Geležies salos netiko geriems arkliams veisti — per mažai erdvės, per daug uolų. Dauguma jų gyventojų ne itin mėgo jodinėti ir kur kas geriau jautėsi ne balne, o ant ilglaivio denio. Net ir lordai jodavo žemaūgiais arkliais, gauruotais poniais, ir jaučių traukiamų vežimų pasitaikydavo dažniau negu arklių kinkinių. Prasčiokai, negalėdami įpirkti nei vieno, nei kito, patys tempdavo arklus per nederlingą, akmenuotą dirvą.

Tačiau Teonas, dešimt metų praleidęs Vinterfele, nesirengė joti į karą be gero žirgo. Jam labai pasisekė, kad lordas Botlis taip apsiriko: juodas kaip anglis eržilas ir toks pat nartus, stambus, bet šiek tiek mažesnis už daugumą karo žirgų. Teonas ir pats stotu neprilygo daugumai riterių, tad tas arklys jam nuostabiai tiko. To gyvulio akyse visada žioravo ugnis. Pirmą kartą pamatęs naująjį šeimininką, jis iššiepė dantis ir mėgino įkąsti jam į veidą.

— Kuo jis vardu? — paklausė Esgreda, kai Teonas šoko į balną.

— Šypsnys. — Jis padavė jai ranką ir trūktelėjęs aukštyn pasisodino prieš save, kad jodamas galėtų apkabinti. — Vienas žmogus man kartą sakė, esą visada šypsausi ne ten, kur reikia.

— Tikrai?

— Gal taip atrodo tik tiems, kurie apskritai nesišypso, — jis pagalvojo apie tėvą ir dėdę Eironą.

— Ir dabar šypsaisi, milorde prince?

— Ak, žinoma.

Apglėbęs ją, Teonas paėmė vadeles. Ji buvo su juo beveik vieno ūgio. Plaukus galbūt jai vertėjo išsiplauti, ant gražaus kaklo švelniai raudonavo pablukęs randas, bet Teonui patiko, kaip ji kvepia — druska, prakaitu ir moterimi.

Kelionė atgal į Paiką žadėjo būti kur kas įdomesnė negu iš ryto.

Gerokai nujojus nuo Lordporto, Teonas uždėjo ranką jai ant krūties. Esgreda iš karto nustūmė jo plaštaką.

— Verčiau laikyk vadeles abiem rankomis, nes tavo juodas žvėris nutrenks mus abu žemėn ir suspardys negyvai.

— Nuo šito jį jau atpratinau.

Patenkintas Teonas valandėlę elgėsi padoriai, draugiškai plepėjo apie orą — kaip čia pilka ir debesuota nuo pat jo atvykimo ir kaip dažnai lyja, pasakojo apie vyrus, kuriuos nudėjo Kuždesių girioje. Prabilęs apie patį Karalžudį ir kaip netoli jo buvo atsidūręs, jis vėl kyštelėjo ranką į tą pačią vietą. Jos krūtys buvo mažos, bet maloniai standžios.

— Nereikia šitaip daryti, milorde prince.

— Bet aš negaliu tverti nedaręs, — Teonas šiek tiek sugniaužė pirštus.

— Tavo ginklanešys į mus žiūri.

— Tegu žiūri. Jis niekam neprasitars, prisiekiu.

Tvirtai suėmusi, Esgreda atitraukė jo ranką ir laikė suspaudusi. Jos pirštai buvo stiprūs.

— Man patinka moterys, kurios geba laikyti tvirtai.

Ji prunkštelėjo:

— Žiūrėdama į tą mergą pakrantėje, taip nebūčiau pagalvojusi.

— Nespręsk apie mane pagal ją. Tame laive kitų moterų nebuvo.

— Papasakok man apie savo tėvą. Ar jis mane maloniai pasitiks?

— Kodėl turėtų? Jis ir mane ne itin maloniai pasitiko, nors esu jo paties kraujas, Paiko ir Geležies salų paveldėtojas.

— Paveldėtojas? — paklausė ji švelniai. — Girdėjau, kad turi dėdžių, brolių, seserį.

— Broliai seniai žuvę, o sesuo… na, žmonės kalba, kad mėgstamiausia Ašos suknelė — žemiau kelių siekiančios žiedmarškės, o apatiniai — iš kietintos odos. Bet vyriški apdarai vyru jos nepavers. Kai laimėsime karą, ištekinsiu ją kaip pridera, jeigu tik rasiu vyrą, kuris sutiktų ją imti. Kiek pamenu, jos nosis — lyg erelio snapas, veidas nubertas spuogais, o krūtinė — kaip berniuko.

— Na, seserį gal ir ištekinsi, — pasakė Esgreda, — bet su dėdėmis taip lengvai neišdegs.

— Dėdės… — pagal įstatymą Teonas prieš tris tėvo brolius turėjo pirmenybę, tačiau ta mergina bakstelėjo į skausmingą vietą. Salose nebuvo jokia naujiena, kad stiprus, garbėtroškos kupinas dėdė nepaiso silpno sūnėno teisių ir, kad nekiltų jokių abejonių, paprastai jį nužudo. Tačiau aš nesu silpnas, tarė sau Teonas, ir tuo metu, kai tėvas mirs, manau būti dar stipresnis.

— Dėdės man — jokia grėsmė, — pareiškė jis, — Eironas visada apsvaigęs nuo jūros vandens ir šventumo. Jis gyvena tik savo dievo garbei…

— Savo dievo? Ne tavo?

— Ir mano. Kas negyvas, niekada nemirs, — jis šyptelėjo. — Jeigu pamaldžiai burbėsiu kaip reikalaujama, Šlapiagalvis man netrukdys. O mano dėdė Viktarionas…

— Geležinio laivyno kapitonas, priešus bauginantis karžygys. Girdėjau apie jį dainuojant smuklėse.

— Per mano tėvo pradėtą sukilimą jis kartu su dėde Euronu nuplaukė į Lanisportą ir sudegino Lanisterių laivyną, kuris ten laukė išmetęs inkarus, — prisiminė Teonas. — Tačiau viską sugalvojo Euronas. Viktarionas — tarsi stambus pilkas jautis, galingas, nepavargstantis, klusnus, bet lenktynių toks niekada nelaimės. Neabejoju, kad man jis tarnaus taip pat ištikimai, kaip ir mano lordui tėvui. Išdavystei suregzti jam stinga ir proto, ir ryžto.

— Užtat Euronui Varnakiui klastos tikrai netrūksta. Apie jį girdėjau kalbant siaubingų dalykų.

Teonas kryptelėjo balne.

— Dėdės Eurono salose niekas nematė jau beveik dvejus metus. Galbūt jis miręs.

Jeigu taip yra iš tiesų, tai tik į gera. Vyresnysis lordo Beilono brolis niekada, net vienai dienai neatsisakė Senosios Tvarkos. Pasakojama, kad jo „Tyla“ savo tamsiai raudonu korpusu ir juodomis burėmis kėlė baimę visuose uostuose nuo Ibeno iki Ašajaus.

— Gal ir miręs, — sutiko Esgreda, — na, o jeigu gyvas, tai bus praleidęs jūroje tiek daug laiko, kad čia atrodytų vos ne svetimšalis. Geležies salų žmonės į Jūros uolos krėslą niekada nesodins svetimšalio.

— Manau, kad ne, — atsakė Teonas, bet tik tada susivokė, kad ir jį daugelis pavadintų svetimšaliu. Pagalvojęs apie tai susiraukė. Dešimt metų — ilgas laiko tarpas, tačiau dabar jau grįžau, o mano tėvas dar toli gražu nesirengia mirti. Dar turiu laiko įrodyti, ko esu vertas.

Jis norėjo vėl paglamonėti Esgredai krūtį, bet ji tikriausiai vis tiek būtų nustūmusi jo ranką; be to, visos šitos kalbos apie dėdes kažkaip atvėsino jo įkarštį. Šitiems žaidimams pakaks laiko pilyje, užsidarius jo kambariuose.

— Kai pasieksime Paiką, liepsiu Helijai pasirūpinti, kad puotoje gautum garbingą vietą, — tarė jis. — Man teks sėdėti ant pakylos, tėvo dešinėje, bet, jam išėjus iš menės, nusileisiu apačion pas tave. Tėvas paprastai neužsibūna. Dabar jau nebepajėgia ilgiau gerti.

— Liūdna, kai pasensta didis žmogus.

— Lordas Beilonas — tik didžio žmogaus tėvas.

— Na ir kuklus lordukas.

— Tik kvailys menkintų save, kai pasaulyje pilna žmonių, trokštančių tai padaryti už jį.

Jis švelniai pakštelėjo jai į kaklą žemiau plaukų.

— Ką turėsiu apsivilkti eidama į tą didžią puotą? — Ištiesusi ranką atgal, ji atstūmė jo veidą.

— Paprašysiu Helijos tave aprengti. Turėtų tikti kuri nors mano ledi motinos suknelė. Ji išvykusi į Harlą ir kol kas negrįš.

— Girdėjau, kad ją nukamavo šalti vėjai. Gal keliausi jos aplankyti? Iki Harlo nuplaukti pakanka dienos, o ledi Greidžoj trokšta dar bent kartą išvysti savo sūnų.

— Iš tiesų, labai norėčiau. Bet čia turiu tiek daug reikalų. Dabar, kai grįžau, tėvas vis labiau manimi pasikliauja. Gal kai vėl sulauksime ramybės.

— Nuvykęs pats suteiktum jai ramybės.

— Dabar jau kalbi kaip tikra moteris, — pasipiktino Teonas.

— Tikrai, prisipažįstu… be to, neseniai pastojau.

Kažkodėl šita mintis jį sujaudino.

— Pati šitai kartoji, bet tavo kūnas nerodo jokių ženklų. Kaip galėtum tai įrodyti? Patikėsiu pamatęs tavo brinkstančias krūtis ir paragavęs jų pieno.

— O ką apie tai pasakys mano vyras? Tavo tėvo tarnas, prisiekęs jam ištikimybę?

— Liepsime jam statyti tiek daug laivų, kad jis nė nepastebės, jog tavęs nėra.

— Štai koks žiaurus jaunas lordas mane pagrobė. Jeigu pažadėsiu, kad ateis diena, kai galėsi žiūrėti, kaip žinda mano kūdikis, ar papasakosi man daugiau apie savo kovas, Teonai iš Greidžojų giminės? Prieš akis dar ne viena mylia ir ne vienas kalnas, tad mielai paklausyčiau apie tą vilkų karalių, kuriam tarnavai, ir apie aukso liūtus, su kuriais jis kaunasi.

Trokšdamas jai įsiteikti, Teonas neprieštaravo. Likusi ilgos kelionės dalis praslinko greitai, nes jis nesiliovė kalbėjęs apie Vinterfelą ir karą. Pasakodamas kai kuriuos dalykus, pats jautėsi apstulbęs, kad apie tai prabilo. Su ja taip lengva kalbėtis, tegu bus ji dievų pašlovinta, mąstė jis. Atrodo, tarsi būčiau su ja visą amžių pažįstamas. Jei paaiškės, kad ji ne tik protinga, bet ir lovoje tokia pat mikli, reikės pasilaikyti ją sau… Jis prisiminė Sigriną Laivadirbį, stambų lėtapėdį vyrą jau slenkančiais linų spalvos plaukais ir spuoguota kakta. Ir papurtė galvą. Ne, taip negalima. Šita moteris — ne jam.

Jis nespėjo nė apsižiūrėti, o priešais juos jau iškilo didžiulė išorinė Paiko siena.

Vartai stovėjo atviri. Teonas spustelėjo kulnais Šypsniui šonus ir smagia risčia įjojo vidun. Nušokęs jis padėjo nulipti Esgredai. Šunys pratrūko loti kaip pašėlę. Keli atliuoksėjo vizgindami uodegas. Nukūrė pro Teoną ir vos nepargriovė merginos šokinėdami, skalydami ir mėgindami ją lyžtelti.

— Šalin, — riktelėjo Teonas ir spyrė vienai didelei rudo plauko kalei, bet nepataikė. Tačiau Esgreda tik juokėsi ir grūmėsi su jais.

Paskui šunis atskubėjo arklininkas.

— Paimk arklį, — įsakė jam Teonas, — ir nuvyk šituos prakeiktus šunis…

Tas stuobrys jo tarsi nepastebėjo. Jo veidas nušvito plačia švarplėta šypsena, ir jis tarė:

— Ledi Aša, štai jūs ir sugrįžote.

— Taip, vakar vakare, — atsiliepė ji. — Parplaukiau iš Didžiojo Viko su lordu Gudbroliu ir pernakvojau smuklėje. Mano mažasis broliukas maloniai sutiko, kad parjočiau su juo iš Lordporto.

Ji pakštelėjo vienam iš šunų į nosį ir plačiai nusišypsojo Teonui.

Šis tik stovėjo netekęs žado ir vėpsojo išpūtęs akis. Aša. Ne. Ji negali būti Aša. Jis staiga suvokė, kad jo galvoje gyvena dvi Ašos. Viena — ta maža mergaitė, kurią pažino vaikystėje. Kitą įsivaizdavo visai miglotai, ji atrodė panaši į motiną. Nei viena, nei kita nė iš tolo nepriminė šitos…

— Spuogai pranyko, kai ėmė augti krūtys, — paaiškino ji, tebesigrumdama su šunimi, — bet vanago snapas liko.

Teonas pagaliau atgavo amą.

— Kodėl nieko man nesakei?

Aša paleido šunį ir atsitiesė.

— Norėjau iš pradžių pasižiūrėti, koks gi tu esi. Štai ir pamačiau, — ji apsimestinai mandagiai nusilenkė. — O dabar, broliuk, prašau man atleisti. Man reikia išsimaudyti ir persirengti pokyliui. Kažin ar tebeturiu tas žiedmarškes, kurias taip mėgstu nešioti ant kietintos odos apatinių? — Ji dar kartą apdovanojo Teoną ta pačia vylinga šypsena ir nužingsniavo per tiltą ta pačia jam taip patikusia eisena — šiek tiek siūbuodama, drąsiai, bet neskubriai.

Nusigręžęs Teonas pamatė išsiviepusį Veksą. Šėrė tam berniukui antausį.

— Čia už tai, kad gerai pasilinksminai, — ir dar kartą, jau stipriau. — O čia už tai, kad manęs neįspėjai. Kitą kartą užsiaugink liežuvį.

Jo kambariai Svečių pilyje dar niekada neatrodė tokie šalti, nors vergai paliko gorę su degančiomis žarijomis. Teonas nusispyrė batus, paleido ant žemės apsiaustą ir įsipylė vyno, vis prisimindamas nerangią spuoguotą mergiotę atsikišusiais keliais. Ji atrišo man kelnes, galvojo jis niršdamas, ir sakė… ak, dievai, o aš sakiau… Jis sudejavo. Labiau apsijuokti ir pasirodyti beviltiškam kvailiui tikriausiai neįmanoma.

Ne, vėl pagalvojo jis. Tai ji iš manęs padarė kvailį. Ta bjauri kalė kaip reikiant pasismagino. Ir vis taikėsi čiupinėti man pimpalą…

Pasiėmęs taurę, atsisėdo prie lango. Gurkšnodamas žiūrėjo į jūrą, saulei leidžiantis už Paiko. Neturiu čia savo vietos, mąstė jis, ir taip yra dėl Ašos, kad ją kur Kiti nuneštų! Apačioje žalsvas vanduo papilkėjo, paskui tapo juodas. Tuo metu tolumoje pasigirdo muzika, Teonas suprato, kad reikia persirengti puotai.

Jis išsirinko paprastus batus ir dar paprastesnius niūriai pilkų ir juodų atspalvių drabužius, kad atitiktų jo nuotaiką. Jokių papuošalų — jis neturėjo nieko, ką būtų pirkęs geležimi. Galėjau ką nors paimti iš to tyržmogio, kurį nudėjau gelbėdamas Braną Starką, tačiau jis nieko neturėjo. Tokia mano prakeikta lemtis, žudau tik vargetas.

Teonui įžengus į ilgą prirūkusią menę, joje grūdosi jo tėvo lordai ir kapitonai, beveik keturi šimtai žmonių. Dagmeras Skeltalūpis dar nebuvo grįžęs iš Didžiojo Viko su Stounhauzais ir Dramais, bet visi kiti sėdėjo susirinkę — Harlai iš Harlo, Blektaidai iš Blektaido, Sparai, Merlinai ir Gudbroliai iš Didžiojo Viko, Soltklifai ir Sanderliai iš Soltklifo, Botliai ir Vinčai iš kitos Paiko pusės. Vergai pilstė alų, grojo muzika — smuikai, dūdmaišiai, būgnai. Trys apkūnūs vyrai sukosi ratu pasinėrę į pirštų šokį, svaidydami vienas kitam trumpakočius kirvukus. Tame šokyje svarbiausia buvo pagauti kirvuką arba peršokti jį nepametant šokio žingsnio. Tą šokį vadino pirštų šokiu, nes jis paprastai baigdavosi, kai vienas iš šokėjų netekdavo piršto, kartais dviejų arba ir visų penkių.

Teonas Greidžojus nužingsniavo per salę prie pakylos, bet šokantys ir geriantys žmonės į jį beveik nekreipė dėmesio. Lordas Beilonas sėdėjo Jūros uolos krėsle — tas didžiulio krakeno pavidalo sostas buvo išskaptuotas iš milžiniško vientiso juodai tviskančio akmens luito. Pasak legendos, jį Pirmieji Žmonės rado stūksantį Didžiojo Viko pakrantėje, kai pirmą kartą atkeliavo į Geležies salas. Į kairę nuo sosto sėdėjo Teono dėdės. Aša buvo įsitaisiusi dešinėje, garbingiausioje vietoje.

— Vėluoji, Teonai, — pratarė lordas Beilonas.

— Prašau man atleisti. — Teonas atsisėdo į laisvą vietą greta Ašos.

Palinkęs arčiau, jis sušnypštė jai į ausį:

— Užėmei mano vietą.

Ji atsisuko žvelgdama nekaltomis akimis.

— Broli, tu labai klysti. Tavo vieta — Vinterfele, — skaudžiai dūrė jos šypsena. — O kurgi visi gražieji tavo apdarai? Girdėjau, mėgsti ant odos jausti šilką ir aksomą.

Ji pati vilkėjo minkštos žalios vilnos suknelę, paprasto kirpimo, bet dailiai prigludusią prie jos grakštaus kūno.

— Tavo žiedmarškės, matyt, surūdijo, sesute, — atkirto Teonas. — Gaila. Norėčiau išvysti tave apsitaisiusią geležimi.

— Gal dar pasitaikys proga, mažasis broliuk, — tik nusikvatojo Aša. — Jeigu tik tavoji „Jūros kalė“ gebės neatsilikti nuo mano „Juodojo vėjo“.

Nešinas vyno ąsočiu priėjo vienas tėvo vergų.

— Ką šįvakar gersi, Teonai — alų ar vyną? — ji palinko arčiau. — O gal tebetrokšti paragauti pieno iš mano krūtų?

Teonas nuraudo.

— Vyno, — metė jis vergui. Aša nusisuko ir, trinktelėjusi kumščiu į stalą, pareikalavo alaus.

Perrėžęs kepalą duonos pusiau, Teonas išskobė minkštimą ir mostelėjo virėjui, kad pripiltų žuvies troškinio. Nuo tirštos tyrės kvapo šiek tiek pykino, tačiau jis prisivertė valgyti. Jau buvo išgėręs gerokai vyno, kad įveiktų bent du patiekalus. Jeigu apsivemsiu, tai tiesiai ant jos.

— Ar tėvas žino, kad ištekėjai už jo laivadirbio? — paklausė jis sesers.

— Ne daugiau negu pats Sigrinas, — gūžtelėjo pečiais ši. — „Esgreda“ — tai jo pirmojo laivo vardas. Pavadino jį savo motinos garbei. Nesu tikra, ką jis myli karščiau — laivą ar motiną.

— Vadinasi, viskas, ką man kalbėjai, buvo melas.

— Ne, ne viskas. Atsimeni, sakiau, kad mėgstu būti viršuje? — plačiai nusišypsojo Aša.

Teonas tik dar labiau įsižeidė.

— Visos tos kalbos apie ištekėjusią ir neseniai pastojusią moterį…

— Na, šiuose žodžiuose nemažai tiesos, — Aša staiga pašoko. — Rolfi, čionai, — iškėlusi ranką ji riktelėjo vienam pirštų šokio dalyviui. Tas ją pastebėjo, pasisuko, ir tuoj pat iš jo rankos vartydamasis ir deglų šviesoje blyksėdamas ašmenimis atskriejo kirvukas. Teonas nespėjo nė aiktelti, kai Aša ore pagavo jį už koto ir iš visų jėgų suvarė į stalą, perkirsdama Teono išskobtą puskepalį ir ištaškydama troškinį jam ant drabužių. — Štai mano lordas vyras, — tada kyštelėjo ranką į suknelės iškirptę ir ištraukė tarp krūtų paslėptą durklą. — O štai mano mieliausias kūdikėlis.

Teonas neįsivaizdavo, kaip jis dabar atrodo, bet staiga suvokė, kad Didžioji menė dreba nuo kvatojimo, ir visi juokiasi iš jo. Šypsojosi net ir tėvas, tebus dievai prakeikti, o dėdė Viktarionas garsiai kikeno. Teonas pajėgė tik išspausti nejaukią šypseną. Pažiūrėsime, kale, kas juoksis, kai viskas bus baigta.

Žiūrovams švilpiant ir garsiai džiūgaujant, Aša išlupo kirvį iš stalo ir sviedė atgal šokėjams.

— Patarčiau neužmiršti, ką tau sakiau apie įgulos parinkimą.

Tarnas atnešė jiems lėkštę, Aša durklu pasmeigė sūdytą žuvį ir ėmė ją kramsnoti tiesiai nuo smaigalio.

— Jeigu būtum bent ką nors žinojęs apie Sigriną, man niekad nebūtų pavykę tavęs apkvailinti. Dešimt metų gyvenai su vilkais, o dabar išdygsti čia ir manai galįs valdyti salas, apie kurias nieko neišmanai ir kur nieko nepažįsti. Kodėl žmonės turėtų už tave kautis ir mirti?

— Aš esu jų teisėtas princas, — išdidžiai pratarė Teonas.

— Pagal žaliųjų žemių įstatymus gal ir galėtum būti. Bet čia, salose, mes turime savus įstatymus. O gal ir šitai pamiršai?

Teonas susiraukęs žiūrėjo į tyrę, varvančią iš perkirstos žiauberės. Netrukus ta pliurzė atsidurs jam ant kelių. Šūktelėjęs vergui, liepė viską išvalyti. Pusę gyvenimo laukiau, kada galėsiu grįžti namo, ir ko sulaukiau? Patyčių ir abejingumo. Jo atmintyje Paikas buvo kitoks. Bet gal jis atsimena visiškai ne tai? Juk buvo toks mažas, kai tapusį įkaitu jį išvežė.

Puota valgiais nedžiugino: keli žuvies troškiniai vienas po kito, juoda duona ir prėska ožkiena. Teonui skaniausias pasirodė svogūnų pyragas. Alus ir vynas gausiai liejosi ir išnešus maisto likučius.

Lordas Beilonas Greidžojus pakilo nuo Jūros uolos krėslo.

— Kai atsigersite, ateikite į mano menę, — paliepė jis sėdintiems ant pakylos. — Reikia apsvarstyti planus.

Daugiau netaręs nė žodžio, išėjo lydimas dviejų sargybinių. Netrukus paskui jį nusekė ir jo broliai. Teonas atsistojo, ketindamas eiti su jais.

— Mano mažasis broliukas skubinasi pabėgti. — Aša kilstelėjo geriamąjį ragą, prašydama dar alaus.

— Mūsų lordas tėvas laukia.

— Jis laukia jau daugelį metų. Nieko neatsitiks, jei lukters dar truputį… bet, jei bijai jo rūstybės, lėk iš paskos kiek kojos neša. Mūsų dėdes turėtum pasivyti be jokio vargo, — nusišypsojo ji. — Juk vienas apsvaigęs nuo jūros vandens, o kitas — stambus pilkas ir toks žioplas jautis, kad tikriausiai nė kelio neras.

Teonas suirzęs atsisėdo.

— Aš paskui nieką nelakstau.

— Net ir paskui moteris?

— Ne aš griebiau tau už pimpalo.

— Tai kad aš jo ir neturiu. O visur kitur čiupinėjai labai uoliai.

Teonas jautė, kaip ima kaisti skruostai.

— Esu vyras ir mano norai vyriški. O tu — lyg koks išsigimęs padaras.

— Aš — tik kukli mergina. — Ašos ranka šmurkštelėjo po stalu ir suspaudė jam pimpalą. Teonas vos nepašoko nuo krėslo. — Negi jau nebenori, kad įvairuočiau tave į uostą, broliuk?

— Nesi sutverta vedyboms, — nusprendė Teonas. — Kai valdžia atiteks man, matyt, išsiųsiu tave pas tyliąsias seseris.

Jis svirduliuodamas atsistojo ir netvirtais žingsniais patraukė ieškoti tėvo.

Jam pasiekus siūbuojantį tiltą, kuris vedė į Jūros bokštą, pradėjo lyti. Skrandis vartėsi ir daužėsi tarsi bangos apačioje, vyno paveiktos kojos taikėsi slysti. Teonas slinko pirmyn sukandęs dantis ir iš visų jėgų įsitvėręs virvės, įsivaizduodamas, kad gniaužia Ašos kaklą.

Menėje, kaip visada, buvo drėgna ir trošku. Iki pat kaklo susisiautęs ruonių kailiais, tėvas sėdėjo prieš gorę su žarijomis, abipus buvo įsitaisę jo broliai. Teonui įeinant, Viktarionas kalbėjo apie vėjus ir potvynius, bet lordas Beilonas mostelėjo jam, kad nutiltų.

— Apmąsčiau savo ketinimus. Atėjo laikas jums apie juos išgirsti.

— Norėčiau kai ką pasiūlyti…

— Kai man reikės tavo patarimo, tada ir paklausiu, — atšovė tėvas. — Sulaukėme paukščio iš Senojo Viko. Dagmeras atveda Dramus ir Stounhauzus. Jeigu dievas pasiųs palankius vėjus, jiems atvykus išplauksime… na, jūs išplauksite. Tau, Teonai, pavedu suduoti pirmąjį smūgį. Vesi aštuonis ilglaivius į šiaurę…

— Aštuonis? — Teonas išraudo. — Kokių pergalių galiu tikėtis su vos aštuoniais ilglaiviais?

— Turėsi niokoti Akmenuotąjį krantą, siaubti žvejų kaimus ir skandinti visus laivus, kurie jums pasitaikys. Galbūt tau pavyks išvilioti vieną kitą šiaurės lordą, tūnantį už akmeninių sienų. Su tavimi vyks Eironas ir Dagmeras Skeltalūpis.

— Tegu Nuskendęs Dievas palaimina mūsų kalavijus, — tarė šventikas.

Teonas pasijuto tarsi gavęs antausį. Jį siunčia plėšikauti, deginti žvejų trobų ir prievartauti jų atgrasių dukterų. Tačiau lordas Beilonas, regis, vengė jam patikėti net ir tokį darbą. Negana, kad teks kęsti Šlapiagalvio burbėjimą ir priekaištus, kartu keliaus ir Dagmeras Skeltalūpis, tad jam pačiam liks tik vaizduoti vadą.

— Aša, dukra mano, — toliau kalbėjo lordas Beilonas, ir Teonas atsigręžęs pamatė, kad menėje jau buvo tyliai atsiradusi ir Aša, — nuvesi trisdešimt ilglaivių su rinktiniais vyrais aplink Jūros Drakono kyšulį. Išsilaipink pakrantės pelkynuose į šiaurę nuo Gūdmiškio. Žygiuok sparčiai, ir ta pilis gali kristi jiems nė nesusigaudžius, kad jūs juos puolate.

Aša nusišypsojo kaip grietinės prisilaižiusi katė.

— Pilys man visada patiko.

— Štai ir pasiimk vieną sau.

Teonui teko prikąsti liežuvį. Gūdmiškis buvo Gloverių tvirtovė. Ir Robetui, ir Galbartui kariaujant pietuose, joje bus likę nedaug gynėjų. Kai ji kris, Geležies salų kariai turės saugią atramą pačioje šiaurės širdyje. Į Gūdmiškį turėtų siųsti mane. Tą pilį jis pažinojo, kelis kartus su Edardu Starku lankėsi pas Gloverius.

— Viktarionai, — kreipėsi lordas Beilonas į brolį, — pagrindinį smūgį suduoti teks tau. Mano vaikams atlikus tai, kas jiems pavesta, Vinterfelas privalės atsakyti. Plaukdamas Sūriąja Ietimi ir Karštąja upe aukštyn, turėtum sulaukti tik menko pasipriešinimo. Aukštupyje atsidursi mažiau negu už dvidešimties mylių nuo Keilino Griovos. Sąsmauka — visos karalystės raktas. Vakarinės jūros bus jau mūsų rankose. Kai turėsime ir Keilino Griovą, šunytis nebegalės grįžti atgal į šiaurę… o jei nepristigs kvailumo ir pamėgins, priešai užtvers kelią jam už nugaros iš pietų, ir berniukas Robas bus įstrigęs tarsi žiurkė butelyje.

Teonas daugiau tylėti nebepajėgė.

— Drąsus planas, tėve, bet lordai savo pilyse…

— Lordai iškeliavę į pietus su šunyčiu, — nutraukė jį lordas Beilonas. — Pasiliko bailiai, seniai ir žali berniukai. Jie pasiduos arba kris vienas po kito. Vinterfelas kokius metus gali mūsų nepaisyti, tačiau kas iš to? Visa kita priklausys mums — miškai, laukai, pilys, vyrai taps mūsų vergais, moterys — sūriosiomis žmonomis.

Eironas Šlapiagalvis iškėlė rankas.

— Ir aukštai pakils rūstybės vandenys, ir Nuskendęs Dievas įsiviešpataus žaliosiose žemėse!

— Kas negyvas, niekada nemirs, — prodainiu ištarė Viktarionas. Lordas Beilonas ir Aša pakartojo tarsi aidas, tad Teonui nebeliko nieko kita, tik sumurmėti kartu su jais. Paskui visi išsiskirstė.

Lauke lietus pylė dar smarkiau. Pakabinamas tiltas siūbavo ir rangėsi jam po kojomis. Teonas Greidžojus sustojo viduryje ir pažvelgė į uolas apačioje. Į jas riaumodamos daužėsi bangos, jų sūrius purslus jis jautė ant lūpų. Netikėto vėjo gūsio stumtelėtas, Teonas prarado pusiausvyrą ir suklupo ant tilto lentų.

Aša padėjo jam atsikelti.

— Net ir gerti nepajėgi, broliuk.

Teonas atsirėmė jai į petį ir leidosi vedamas per gličias nuo lietaus lentas.

— Būdama Esgreda, man patikai labiau, — priekaištingai pratarė jis.

Ji nusijuokė.

— Ačiū už atvirumą. Ir tu man patikai labiau, kai buvai devynerių.