Karalių kova

Daneiris

Dotrakiai kometą vadino širak kija — Kraujuojančia Žvaigžde. Seniai murmėjo, kad tai blogas ženklas, bet Daneiris Targarien ją pirmąkart išvydo tą naktį, kai degino chalą Drogą, kai nubudo jos drakonai. Tai šauklys, skelbiantis mane ateinant, tarė ji sau kupina nuostabos širdimi žvelgdama į nakties dangų. Jį pasiuntė dievai rodydami man kelią.

Tačiau jai tai ištarus balsu, kambarinė Dorėja krūptelėjo.

— Toje pusėje, chalise, plyti raudonosios žemės. Rūstus ir siaubingas kraštas, taip sako raiteliai.

— Privalome eiti ten, kur rodo kometa, — nenusileido Dani… nors, tiesą sakant, kito kelio ji ir neturėjo.

Į šiaurę, kur siūravo neaprėpiamas Dotrakių jūra vadinamas žolės vandenynas, ji sukti nedrįso. Pirmas sutiktas chalasaras prarytų jos skarmaluotą gaują, kariai būtų iškapoti, visi kiti — paversti vergais. Kelias į avių genties žemes taip pat buvo uždarytas. Su ja ėjo toks negausus būrys, kad jie nebūtų pajėgę apsiginti net ir nuo šitų nekaringų žmonių. Ne itin maloniai juos būtų pasitikę ir lazarinai. Ji galėjo traukti upe žemyn į Mirino, Junkajaus ir Astaporo uostus, bet Racharas įspėjo, kad ton pusėn nuslinko Pono chalasaras, su savimi varydamas tūkstančius belaisvių, ketindamas juos parduoti vergų prekyvietėse, kurios tarsi pūlingos piktžaizdės vešėjo Vergų įlankos pakrantėje.

— Kodėl turėčiau baimintis Pono? — paprieštaravo Daneiris. — Jis buvo Drogo ko ir su manimi visada šnekėjo maloniai.

— Ko Ponas kalbėjo maloniai, — atsiliepė seras Džora Mormontas, — o chalas Ponas jus nužudys. Jis pirmasis paliko Drogą. Su juo pasitraukė dešimt tūkstančių karių. Jūs turite šimtą.

Ne, pagalvojo Dani. Turiu tik keturis. Kiti — tai moterys, ligoti seniai ir dar niekada plaukų nepynę berniukai.

— Aš turiu drakonus, — pasakė ji.

— Jaunikliai, — tarė seras Džora. — Vienas aracho mostas — ir jų nebėra, nors Ponas tikriausiai pasičiuptų juos sau. Jūsų drakono kiaušiniai buvo brangesni už rubinus. Gyvas drakonas neįkainojamas. Visame pasaulyje jų tėra trys. Kiekvienas juos pamatęs norės pasisavinti, karaliene.

— Jie mano, — su įniršiu pratarė ji. Drakonai gimė iš jos tikėjimo ir troškimo, gyvybę jiems davė jos vyro ir negimusio sūnaus mirtis, ir magė Miri Maz Dur. Dani žengė tada į liepsną, ir jie pasirodė, o paskui gėrė pieną iš jos išbrinkusių krūtų. — Niekas neatims jų iš manęs, kol esu gyva.

— Jeigu susidursite su chalu Ponu, ilgai negyvensite. Taip pat ir su chalu Džaku ar bet kuriuo kitu. Privalote keliauti ten, kur jų nėra.

Dani buvo jį paskyrusi pirmuoju karališkosios sargybos riteriu; niūriems Mormonto patarimams ir ženklams sutampant, tolimesnis kelias buvo aiškus. Ji sušaukė žmones ir užsėdo ant savo sidabrinės kumelės. Jos plaukai nudegė Drogo laidotuvių lauže, tad tarnaitės apgaubė ją Drogo sumedžioto rakaro — baltojo Dotrakių jūros liūto — kailiu. Šiurpi žvėries galva tapo gobtuvu, slepiančiu pliką Dani galvą, o pats kailis tarsi apsiaustas krito per pečius ir nugarą. Baltasis drakonas suleido aštrius nagus į liūto karčius ir uodega apsivijo jos ranką, o seras Džora stojo į sau įprastą vietą greta jos.

— Eisime paskui kometą, — paskelbė Dani chalasarui. Nuskambėjus jos žodžiams, nepasigirdo jokių prieštaravimų. Jie buvo Drogo žmonės, tačiau dabar priklausė jai. Nedegančioji — taip ją dabar vadino — ir Drakonų Motina. Jos žodis buvo jiems įstatymas.

Jie jojo naktimis, dieną slėpdavosi nuo saulės palapinėse. Netrukus Dani patyrė, kad Dorėja sakė tiesą. Ta žemė pasitiko juos nesvetingai. Keliaudami paskui save jie vis palikdavo negyvų ar dar dvesiančių arklių, nes Ponas, Džakas ir kiti susigrobė tai, kas Drogo bandose buvo geriausia, palikę Dani tik senus, sulysusius, ligotus, apšlubusius, netinkamus joti ar narčius gyvulius. Tokie pat atrodė ir žmonės. Jie silpni, tarė Dani sau, tad turiu tapti jų stiprybe. Negaliu pasirodyti išsigandusi, bejėgė, abejojanti. Kad ir kaip man virpėtų iš baimės širdis, pažvelgę į mane jie turi matyti tik Drogo karalienę. Jautėsi vyresnė negu keturiolikos. Jeigu kada nors ji buvo maža mergaitė, tie laikai liko praeityje.

Trečią žygio dieną mirė pirmasis žmogus. Bedantis senolis drumstomis žydromis akimis išsekęs krito iš balno ir nebepajėgė atsikelti. Po valandos jau nebealsavo. Aplink lavoną zyzė kraujinių musių spiečius, jo liūdną lemtį nešdamas gyviesiems.

— Jam jau seniai buvo atėjęs laikas, — pareiškė Dani tarnaitė Iri. — Žmogus neturėtų gyventi ilgiau negu jo dantys.

Kiti pritarė tokiai nuomonei. Dani liepė jiems užmušti silpniausią iš jų pusgyvių arklių, kad mirusysis į vidurnakčio žemę galėtų vykti raitas.

Dar po dviejų naktų užgeso maža mergaitė, visai kūdikis. Visą dieną aidėjo kančios persmelkta jos motinos rauda, tačiau niekas negalėjo jai padėti. Vargšas vaikutis dar buvo per mažas keliauti. Beribių juodų žolynų vidurnakčio žemėse ji negalėjo išvysti — turėjo gimti dar kartą.

Raudonuosiuose tyruose pašaro buvo mažai, vandens — dar mažiau. Aplinkui bangavo saulės nusvilintos kalvos — bevaisės dykynės, plytėjo tuščios, vėjų gairinamos lygumos. Kartais pasitaikydavo upė perdžiūvusiu, kietu tarsi kaulas dugnu. Arkliai mito šiurkščiais rudais velniažolės stiebais, jų kuokštai styrojo prie akmenų ar nuvirtusių sausuolių. Dani priekin vis siuntė žvalgus, tačiau jie nerasdavo nei šulinių, nei šaltinių, tik varganas, nusekusias ir kaitroje tolydžio menkstančias užsistovėjusio vandens balas. Juo giliau į tyrus, juo balų mažėjo, juo toliau reikėjo joti nuo vienos iki kitos. Jeigu šioje bekraštėje akmenų, smėlio ir raudono molio dykumoje gyveno kokie dievai, jie buvo atšiaurūs ir negailestingi, kurti visoms maldoms pasiųsti bent lašą lietaus.

Pirmiausia baigėsi vynas, netrukus išseko ir raugintas kumelių pienas, kurį klajokliai dotrakiai ypač mėgo. Ilgainiui nebeliko nei duonos papločių, nei džiovintos mėsos atsargų. Medžiotojams nepavykdavo aptikti nė menkiausio žvėrelio, keliautojų gyvybę palaikė tik kritusių jų pačių arklių mėsa. Žmonės mirė vienas po kito. Nusilpę vaikai, susiraukšlėjusios senės, ligoti, kvaili, neapdairūs vyrai — negailestinga žemė grobė visus. Dorėja sulyso, jos akys įdubo, švelnūs auksiniai plaukai lūžinėjo tartum šiaudai.

Dani kentė alkį ir troškulį kartu su visais. Pienas jos krūtyse išdžiūvo, speneliai trūkinėjo ir kraujavo, kūnas vyto sulig kiekviena diena, kol pagaliau ji tapo plonytė ir kieta lyg lazda, bet jai labiausiai rūpėjo drakonai. Jos tėvą nužudė, kai ji dar nebuvo gimusi, taip pat ir puikųjį brolį Reigarą. Jai ateinant į šį pasaulį ir lauke staugiant audrai, mirė jos motina. Švelnųjį serą Vilemą Darį, tikriausiai ją savaip mylėjusį, pražudė sekinanti liga, kai Dani dar buvo visai maža. Jos brolis Viseiris, jos saulė ir žvaigždė chalas Drogas, net jos negimęs sūnus — dievai pasiėmė juos visus. Mano drakonų jie negaus, prisiekė Dani. Negaus.

Jos drakonai dydžiu prilygo nusmurgusioms katėms, kurias ji kadaise matė sėlinant palei magistro Ilyrijaus dvaro sienas Pentose… kol neišskleisdavo sparnų. Sparnai buvo triskart ilgesni už jų kūnus, jie priminė plonytes permatomos, tarp ilgų ir laibų kauliukų ištemptos odos vėduokles, švytinčias nuostabiomis spalvomis. Gerai įsižiūrėjus pasirodydavo, kad drakonų kūnelį sudaro beveik vien tik kaklas, uodega ir sparnai. Tokie menkučiai, mąstė Dani, penėdama juos iš delno. Tiesą sakant, mėgino penėti, nes drakonai neėdė. Jie šnypšdavo, pūsdami dūmus iš šnervių, spjaudydavo į kiekvieną kruviną arklienos mėsgalį, ir nė už ką neėmė maisto, kol Dani prisiminė, ką jai dar vaikystėje buvo sakęs Viseiris.

Tik drakonai ir žmonės valgo virtą mėsą, štai ką jis tada kalbėjo.

Dani liepė tarnaitėms pačirškinti arklieną iki juodumo, ir drakonai džiugiai čiupo ją, kirsdami galvomis tarsi gyvatės. Jeigu tik mėsa būdavo gerai apkepta, jie kasdien prirydavo jos gerokai daugiau, negu patys svėrė, ir pagaliau pradėjo augti ir stiprėti. Dani nesiliovė grožėjusis lygiais drakonų žvynais ir nuo jų tvoskiančiu karščiu, kuris buvo toks aiškiai juntamas, kad vėsią naktį jų kūnai, regėjos, garuote garuoja.

Kas vakarą, chalasarui pajudėjus iš stovyklos, ji pasirinkdavo vieną drakoną, kuris keliaudavo tupėdamas jai ant peties. Kitus du medinių pinučių narve, pakabintame tarp jų arklių, gabeno Iri ir Džiki. Jos jodavo netoli nuo Dani, tad drakonai visada ją matydavo. Tik šitaip jie tupėdavo ramūs.

— Eigonas drakonams davė senosios Valyrijos dievų vardus, — tarė ji savo kraujo raiteliams vieną rytą po ilgos naktinės kelionės. — Visenijos drakonas vadinosi Vagaras, Reinė jodavo Meraksu, o Eigonas turėjo Balerioną, Juodąjį Siaubą. Pasakojama, kad Vagaro alsavimas buvo toks karštas, jog galėjo išlydyti riterio šarvus, o jį patį tiesiog iškepti; Meraksui nieko nereiškė išsyk praryti visą žirgą; Balerionas… jo iškvepiama ugnis buvo juoda, kaip ir žvynai, o sparnai tokie platūs, kad jam praskrendant šešėlis užklodavo visą miestą.

Dotrakiai į jos jauniklius žvelgė nepatikliai. Didžiausiasis iš trijų tviskėjo juodais žvynais su ryškiai raudonais dryžiais, derančiais su sparnų ir ragų spalva.

— Chalise, — sumurmėjo Agas, — štai jis ir vėl atgimė, štai tikras Balerionas.

— Gal iš tiesų yra taip, kaip sakai, mano kraujo broli, — rimtai atsiliepė Dani, — bet naujame gyvenime jam reikia naujo vardo. Pavadinsiu juos visus garbei tų, kuriuos pasiėmė dievai. Žaliasis bus Reigalas, pagerbiant mano narsųjį brolį Reigarą, kritusį prie žaliųjų Trišakio krantų. Baltą auksinį pavadinsiu Viseirionu. Viseiris buvo žiaurus, silpnas ir bailus, tačiau vis dėlto jis — mano brolis. Jo drakonas gebės atlikti tai, ko nemokėjo jis pats.

— O juodasis? — paklausė seras Džora Mormontas.

— Juodasis — tai Drogonas, — tarė Dani.

Nors drakonai laikėsi puikiai, jos chalasaras nyko ir mirė. Kraštas aplinkui tapo dar skurdesnis. Net ir velniažolių pasitaikydavo rasti retai; arkliai krisdavo eidami, jų liko taip mažai, kad kai kuriems žmonėms reikėjo žingsniuoti pėsčiomis. Dorėja sukarščiavo ir su kiekviena mylia jautėsi vis blogiau. Lūpas ir rankas jai nusėjo kraujuojančios pūslės, plaukai slinko kuokštais, ir vieną vakarą ji jau nebeturėjo jėgų užsėsti ant arklio. Džogas pasakė, kad ją reikia palikti arba pririšti prie balno, tačiau Dani prisiminė tą vakarą Dotrakių jūroje, kai ši mergina iš Lyso išmokė ją savo paslapčių, kad Drogas labiau ją mylėtų. Ji pagirdė Dorėją iš savo vandenmaišio, drėgna skepeta atvėsino jai kaktą ir laikė ją už rankos, kol ligonė virpėdama mirė. Tik tada ji leido chalasarui eiti pirmyn.

Niekur nebuvo matyti kitų keliautojų pėdsakų. Dotrakiai ėmė baimingai murmėti, kad kometa atvedusi juos į tikrą pragarą. Vieną rytą, jiems įsikūrus tarp vėjo nusvidintų, bet kaip suvirtusių juodų uolų, Dani nuėjo pas serą Džorą.

— Gal mes pasiklydome? Gal šitie tyrai niekada nesibaigs?

— Baigsis, — atsakė jis pavargusiu balsu. — Esu matęs prekijų žemėlapius, karaliene. Šį kelią renkasi nedaug karavanų, tai tiesa, tačiau rytuose plyti didžiulė karalystė su daugeliu nuostabių miestų. Ji Ti, Kvartas, Ašajus prie Šešėlio…

— Ar ištversime, kol juos išvysime?

— Nedrįstu jums meluoti. Kelionė pasirodė sunkesnė, negu galėjau manyti.

Riterio veidas buvo išsekęs ir papilkėjęs. Jis taip iki galo ir nepagijo po sužeidimo tą naktį, kai, kaudamasis su chalo Drogo kraujo raiteliais, gavo kirtį į klubą. Dani matė, kaip jis susiraukdavo iš skausmo lipdamas ant žirgo; taip pat ir jodamas seras Džora sėdėjo balne susmukęs.

— Galbūt, jeigu trauksime toliau, mūsų laukia liūdnas galas… bet tvirtai žinau, kad pasukę atgal iš tiesų pražūsime.

Dani švelniai pakštelėjo jam į skruostą. Jai širdyje palengvėjo išvydus riterio šypseną. Privalau būti stipri taip pat ir dėl jo, galvojo ji niūriai. Taip, jis — riteris, tačiau aš esu drakono kraujo.

Kita jų rasta bala dvokė siera ir buvo taip įkaitusi, kad galėjai nusiplikinti liežuvį, bet jų vandenmaišiuose teliūskavo jau paskutiniai lašai. Ataušinę vandenį puoduose ir ąsočiuose, dotrakiai gėrė jį drungną. Skonis vis tiek liko šleikštus, bet vanduo yra vanduo, visus kamavo negailestingas troškulys. Apimta nevilties Dani pažvelgė į horizontą. Jos būrys sumažėjo trečdaliu, o priekyje, kiek tik siekė akys, tebeplytėjo atšiauri raudona dykra. Kometa tyčiojasi iš mano vilčių, galvojo ji, keldama galvą aukštyn, į žvaigždės perrėžtą dangų. Nejaugi, perėjusi pusę pasaulio ir regėjusi gimstant drakonus, dabar turiu mirti kartu su jais šitoje įkaitusioje akmenuotoje dykumoje? Ji negalėjo tuo patikėti.

Kita diena išaušo, jiems traukiant per kietą, raudoną, plyšių ir įtrūkimų išvagotą lygumą. Dani jau galvojo, kad laikas apsistoti poilsio, kai uždusę paršuoliavo žvalgai.

— Chalise, ten miestas, — šaukė jie. — Blyškus tarsi mėnulis ir gražus lyg mergelė. Tik viena valanda kelio, ne daugiau.

— Rodykite, kur jis, — tarė ji.

Netrukus prieš akis iškilo tas miestas, jo baltos sienos ir bokštai mirguliavo pro kaitros šydą ir atrodė tokie nuostabūs, kad Dani neabejojo — tai tikriausiai miražas.

— Ar numanote, kokia tai vieta? — paklausė ji sero Džoros.

Ištremtasis riteris liūdnai papurtė galvą.

— Ne, karaliene. Niekada nebuvau atsidūręs taip toli rytuose.

Baltos sienos tolumoje žadėjo poilsį ir ramybę, galimybę atsigauti ir sustiprėti, tad Dani netroško nieko kito, tik kuo skubiau lėkti tenai. Bet susivaldžiusi atsisuko į kraujo raitelius.

— Mano kraujo broliai, jokite pirmyn ir sužinokite, kaip šitas miestas vadinasi ir kokio sutikimo galime čia tikėtis.

— Klausau, chalise, — atsiliepė Agas.

Raiteliai sugrįžo greitai. Racharas prijojęs nušoko žemėn. Ant apvaliomis metalo plokštėmis puošto diržo jis nešiojo didžiulį lenktą arachą, kurį jam Dani padovanojo skirdama savo kraujo raiteliu.

— Chalise, miestas negyvas. Neliko nei jo vardo, nei dievų, vartai sulaužyti, gatvėmis lakioja tik vėjas ir musių spiečiai.

Džiki pasipurtė.

— Kai išeina dievai, naktimis sėda puotauti šmėklos. Tokių vietų verčiau vengti. Tai žino visi.

— Visi, — pritarė Iri.

— O aš ne. — Dani spustelėjo kulnais žirgą ir, rodydama kelią, pro apgriuvusią senovinių vartų arką nujojo tyloje skendinčia gatve. Seras Džora ir jos kraujo raiteliai nusekė iš paskos, tada pajudėjo ir kiti dotrakiai.

Buvo sunku suprasti, ar ilgai tas miestas stovi apleistas, tačiau baltosios sienos, iš toli viliojusios grožiu, arčiau prijojus pasirodė sutrūkinėjusios ir apsilaupiusios. Viduje lyg labirintas raizgėsi siauros vingiuotos gatvelės. Pastatai stovėjo susigrūdę, žvelgdami į praeivius belangėmis, kreida baltintomis sienomis. Viskas aplinkui buvo balta, tarytum čia gyvenantys žmonės nepažino jokių kitų spalvų. Dani jojo pro namus įgriuvusiais stogais, iš kurių tebuvo likusios saulės nutviekstų nuolaužų krūvos, kitur ryškėjo jau apiblukę gaisrų pėdsakai. Vienoje sankryžoje, kur kirtosi šešios gatvės, ji pamatė tuščią marmurinį pjedestalą. Regis, šiame mieste dotrakiai jau buvo lankęsi anksčiau. Ko gero, anksčiau čia stovėjusi statula atsidūrė tarp kitų pagrobtų dievų Vais Dotrakyje. Galbūt Dani nieko nežinodama ėjo pro ją šimtus kartų. Jai ant peties tupintis Viseirionas sušnypštė.

Jie apsistojo prieš išdraskytų rūmų likučius vėjų perpučiamoje aikštėje, išgrįstoje akmenimis, kurių plyšiuose augo velniažolės. Dani išsiuntė vyrus apieškoti griuvėsių. Kai kurie pakluso nenoromis, bet netrukus vienas randuotas karys atėjo džiaugsmingai švytėdamas ir pasišokinėdamas, mat abi saujas turėjo pilnas figų. Vaisiai buvo maži, susiraukšlėję, tačiau žmonės godžiai puolė prie jų stumdydami vienas kitą ir grūsdamiesi, kimšo figas už abiejų žandų ir kramtė apimti palaimos.

Ir kiti žvalgai grįžę pasakojo apie vaismedžius iš gatvės nematomuose soduose, kuriuos slėpė užvertos durys. Agas parodė jai kiemelį, apaugusį susiraizgiusiais vynuogienojais, ant kurių kybojo mažytės žalios vynuogės, o Džogas rado šulinį su tyru šaltu vandeniu. Tiesa, aptiko jie ir kaulų, sutraiškytos, pabalusios mirusių žmonių kaukolės mėtėsi nepalaidotos.

— Vaiduokliai, — murmėjo Iri, — siaubingi vaiduokliai. Chalise, negalime čia pasilikti, tai jų miestas.

— Nebijau jokių vaiduoklių. Drakonai už juos galingesni, — o figos kur kas svarbesnės. — Abi su Džiki raskite man švaraus smėlio, kad galėčiau nusiprausti, ir neįkyrėkite kvailomis kalbomis.

Mėgaudamasi palapinės vėsa, Dani svilino arklieną inde su žarijomis ir svarstė, ką toliau daryti. Čia buvo užtektinai maisto ir vandens jos žmonėms išgyventi, užtektinai žolės arkliams, kad jie atgautų jėgas. Kaip būtų malonu kasdien nubusti toje pačioje vietoje, leisti laiką ūksminguose soduose, iki soties valgyti figų, gerti vėsaus vandens.

Iri ir Džiki grįžus su pilnais puodais balto smėlio, Dani nusimetė drabužius ir leidosi šveičiama bei prausiama.

— Chalise, jums jau atauga plaukai, — šluostydama smėlį jai nuo nugaros, tarė Džiki.

Dani perbraukė delnu sau per viršugalvį, kur dygo nauji šereliai. Dotrakių vyrai plaukus pindavo į ilgas aliejum suteptas kaseles ir kirpdavo jas pralaimėję kovoje. Gal ir man reikėtų taip daryti, galvojo ji, kad priminčiau jiems, jog dabar manyje gyvena Drogo jėga. Chalas Drogas mirė niekad nesikirpęs plaukų, nedaugelis vyrų galėjo tuo pasigirti.

Kitoje palapinės pusėje, išskleidęs žalius sparnus, suplasnojo Reigalas ir už poros sprindžių dribtelėjo ant kilimo. Nukritęs ėmė daužyti uodega į visas puses iš įniršio ir pakėlęs galvą klykė. Jeigu turėčiau sparnus, taip pat norėčiau skristi, pamanė Dani. Senovėje Targarienai, eidami į karą, jodavo raiti ant drakonų. Ji mėgino įsivaizduoti, koks turėtų būti jausmas kilti aukštyn apsikabinus drakono kaklą. Tikriausiai atrodytų lyg stovint kalno viršūnėje, tik dar geriau. Visas pasaulis plytėtų apačioje. Jeigu pakilčiau gana aukštai, gal net pamatyčiau Septynias Karalystes, pasiekčiau kometą ir gal net paliesčiau ją.

Jos svajas išblaškė Iri pranešdama, kad prie palapinės laukia seras Džora Mormontas.

— Įleisk jį, — liepė Dani jausdama, kaip dilgčioja smėliu nušveista oda. Ji susisupo į liūto kailį. Rakaras buvo kur kas didesnis už ją, tad kailis uždengė visa, ką reikėjo paslėpti.

— Atnešiau jums persiką, — priklaupdamas tarė seras Džora. Vaisius buvo toks mažytis, kad beveik pranyko jos delne, ir pernokęs, tačiau vos atsikandus burną užplūdo toks saldumas, kad Dani vos ištvėrė nepravirkusi. Valgė tą persiką lėtai, gardžiuodamasi kiekvienu kąsneliu, o seras Džora pasakojo apie medį, nuo kurio jis buvo nuskintas, sode prie vakarinės sienos.

— Vaisiai, vanduo, pavėsis, — tarė Dani jausdama saldžiai lipnias persiko sultis ant skruostų. — Dievai suteikė mums malonę atvesdami į šitą vietą.

— Turime čia ilsėtis, kol sustiprėsime, — sutiko riteris. — Raudonosios žemės silpnų nesigaili.

— Mano tarnaitės sako, kad čia yra vaiduoklių.

— Jų yra visur, — švelniai paprieštaravo seras Džora. — Savo vaiduoklius nešamės su savimi, kad ir kur keliautume.

Taip, pagalvojo Dani, Viseiris, chalas Drogas, mano sūnus Reigas, jie visada su manimi.

— Kuo vardu tavasis vaiduoklis, Džora? Manuosius tu visus žinai.

Jo veidas sustingo.

— Ji buvo vardu Linesė.

— Tavo žmona?

— Mano antroji žmona.

Jam skaudu apie tai kalbėti, suprato Dani, bet ji norėjo išgirsti tiesą.

— Ar tik tiek gali apie ją pasakyti? — liūto kailis nuslydo nuo vieno peties, ji timptelėjusi pasitaisė apsiaustą. — Ji buvo graži?

— Labai, — seras Džora, atitraukęs akis nuo jos peties, pažvelgė jai į veidą. — Kai pirmą kartą ją išvydau, pamaniau, kad tai į žemę nužengusi deivė, įsikūnijusi Mergelė. Buvo kur kas aukštesnės kilmės negu aš, jauniausia lordo Leitono Haitauerio iš Senmiesčio duktė. Baltasis Jautis, vadovavęs jūsų tėvo karališkajai sargybai, buvo jos senelio brolis. Haitaueriai — sena, labai turtinga ir be galo išdidi giminė.

— Ir ištikima, — atsiliepė Dani. — Pamenu, Viseiris sakė, kad Haitaueriai neišdavė mano tėvo.

— Taip ir buvo, — sutiko riteris.

— Jūsų tėvai susitarė dėl vedybų?

— Ne, — atsakė Džora. — Mūsų vedybos… bet tai ilga ir neįdomi istorija, jūsų malonybe. Nenorėčiau tuo pasakojimu jūsų varginti.

— Aš niekur neskubu, — tarė Dani. — Papasakok, prašau.

— Kaip įsakysite, karaliene, — seras Džora susiraukė. — Mano tėvynė… turite šitai suprasti, tada aiškesni bus ir kiti dalykai. Meškų sala graži, bet ji labai toli. Įsivaizduokite senus gumbuotus ąžuolus, išlakias pušis, žydinčius erškėčius, pilkus, samanų barzdomis apžėlusius akmenis, mažus, šaltus kaip ledas upelius, čiurlenančius stačiais kalvų šlaitais. Mormontų būstas suręstas iš milžiniškų rąstų, jį supa žemių pylimas. Išskyrus vieną kitą valstietį, mano žmonės gyvena pakrantėse ir žvejoja jūroje. Ta sala yra toli šiaurėje, ir mūsų žiemos kur kas baisesnės, negu galėtumėt įsivaizduoti, chalise. Vis dėlto man ten buvo gera, o ir moterų turėjau ligi valiai. Ir iki vedybų, ir po jų man netrūko valstiečių dukterų ar žvejų žmonų. Vedžiau jaunas, nuotaka iš Gūdmiškio Gloverių giminės, ją savo nuožiūra parinko tėvas. Pragyvenome dešimt metų, o gal kiek mažiau, ne taip svarbu. Nebuvo ji gražuolė, bet malonaus būdo. Manau, kad ilgainiui net pamilau ją, nors mūsų santykius lėmė ne aistra, o pareiga. Triskart ji mėgino padovanoti man įpėdinį, bet kaskart persileisdavo. Paskutinį sykį taip ir neatsigavo, netrukus mirė.

Dani uždėjo delną ant jo rankos ir spustelėjo pirštus.

— Užjaučiu tave, iš visos širdies užjaučiu.

Seras Džora linktelėjo.

— Tuo metu mano tėvas jau buvo pasirinkęs juodąjį rūbą, tad aš tapau teisėtu Meškų salos valdovu. Vienas po kito plaukė pasiūlymai vedyboms, tačiau, man dar nespėjus apsispręsti, lordas Beilonas Greidžojus sukėlė maištą prieš Sosto grobiką, ir Nedas Starkas sušaukė savo vėliavas į pagalbą jo draugui Robertui. Lemtingas mūšis įvyko Paike. Roberto akmenų svaidyklėms pramušus skylę lordo Beilono sienoje, pirmasis vidun įsiveržė šventikas iš Myro, bet aš nuo jo nedaug teatsilikau. Tame mūšyje pelniau riterio titulą. Pergalės garbei Robertas įsakė prie Lanisporto surengti turnyrą. Štai ten ir pamačiau Linesę, maždaug perpus už mane jaunesnę merginą. Ji atvyko su tėvu iš Senmiesčio pažiūrėti, kaip kovos jos broliai. Tiesiog negalėjau atitraukti nuo jos akių. Tarsi ištiktas beprotybės paprašiau jos kaspino, kurį dėvėčiau turnyre, nė nesvajodamas, kad ji išklausys mano prašymą, tačiau ji vis dėlto sutiko.

Šiaip kautis moku, chalise, ne prasčiau nei bet kuris kitas vyras, bet turnyrų didvyris niekada nebuvau. Tačiau ant rankos užrištas Linesės kaspinas mane tarsi pamainė. Priešininkai krito vienas po kito. Nugalėjau ir lordą Džeisoną Molisterį, ir Bronzinį Joną Roisą. Verčiau nuo žirgų visus — serą Raimaną Frėjų, jo brolį serą Hostiną, lordą Ventą, Laukinį Šerną, net ir serą Borosą Blauntą iš karališkosios sargybos. Paskutinėje kovoje su Džeimiu Lanisteriu sulaužiau devynias ietis, bet laimėtojas nepaaiškėjo, tačiau karalius vis dėlto priteisė pergalę man. Paskelbiau Linesę meilės ir grožio karaliene; dar tą patį vakarą nuvykau pas jos tėvą ir paprašiau dukters rankos. Buvau apsvaigęs ne tik nuo vyno, bet ir nuo šlovės. Tiesą sakant, turėjau sulaukti paniekos ir neigiamo atsakymo, bet lordas Leitonas priėmė mano pasiūlymą. Ten, Lanisporte, ir susituokėme, tad porą savaičių buvau laimingiausias žmogus visame pasaulyje.

— Tik porą savaičių? — nustebo Dani. Net ir man teko ilgesnė laimė su Drogu, mano saule ir žvaigžde.

— Tiek užtruko mūsų kelionė jūra iš Lanisporto atgal į Meškų salą. Linesė labai nusivylė išvydusi mano valdas. Jose buvo per daug šalta ir drėgna, nuo malonesnių vietų jas skyrė per didelis atstumas, o gyventi reikėjo mano pilyje — paprastame dideliame iš rąstų statytame name. Ten niekas nerengdavo vaidinimų ar pokylių, nevyko mugės, nesirodydavo keliaujantys aktoriai. Galėjo praslinkti ne vieneri metai, kol pas mus užsukdavo koks dainininkas. Saloje nebuvo nė vieno auksakalio. Mano virėjas neišmanė nieko daugiau, tik vis tuos pačius kepsnius ir troškinius, tad žuvis ir elniena Linesei greitai įgriso. Jos šypsenos troškau labiau negu oro, todėl net iš paties Senmiesčio atsivežiau kitą virėją, o Lanisporte radau muzikantą, skambinantį arfa. Parūpindavau auksakalių, siuvėjų, batsiuvių — ko tik ji panorėdavo, bet jai niekada nebuvo gana. Meškų sala turtinga meškų ir medžių, bet viso kito joje nėra. Pastačiau jai dailų laivą, ir mes plaukdavome į Lanisporto ir Senmiesčio šventes bei muges, kartą nuvykome net į Bravosą, iš tenykščių palūkininkų pasiskolinau labai daug pinigų. Jos ranką ir širdį laimėjau nugalėjęs turnyre, tad tikėdamasis jos palankumo ir vėl dalyvaudavau kitose kovose, bet kerai jau buvo dingę. Daugiau pasižymėti man nepavyko, ir kiekvienas pralaimėjimas reiškė dar vieną prarastą žirgą ir dar vienus turnyro šarvus — juos reikėjo išsipirkti arba įsitaisyti naujus. Tokios išlaidos man buvo nepakeliamos. Galų gale pareikalavau grįžti namo, tačiau ten gyvenimas klostėsi dar blogiau negu pirma. Jau nebeišgalėjau mokėti virėjui ir arfininkui, o jei užsimindavau apie būtinumą parduoti jos brangakmenius, Linesė tiesiog pašėldavo.

Toliau… ėmiausi tokių dalykų, apie kuriuos man gėda kalbėti. Viskas dėl aukso. Kad Linesė ir toliau puoštųsi brangakmeniais, turėtų savo arfininką ir virėją. Pagaliau dėl to praradau viską. Išgirdęs, kad į Meškų salą atvyksta Edardas Starkas, galutinai pamiršau savo garbę ir, užuot pasilikęs ir stojęs prieš jo teismą, pasprukau, su savimi pasiėmęs ir Linesę. Sakiau sau, kad nieko nėra svarbiau už mūsų meilę. Pabėgome į Lysą, ten pardaviau laivą, kad turėtume iš ko gyventi.

Iš sielvarto Džoros balsas prikimo, Dani nenorėjo dar labiau jo kamuoti, bet jai reikėjo išgirsti, kaip viskas baigėsi.

— Ji ten mirė? — švelniai paklausė Dani.

— Tik man, — atsiliepė riteris. — Po pusės metų mano auksas ištirpo, gavau stoti tarnauti samdomu kariu. Kol koviausi su Bravoso kariauna prie Roino, Linesė persikraustė pas pirklių seniūną, vardu Tregarą Ormoleną. Girdėjau, dabar ji — svarbiausia to pirklio sugulovė, net ir jo žmona jos prisibijo.

Dani pašiurpo.

— Tu nekenti jos?

— Beveik taip pat, kaip ir myliu, — atsakė seras Džora. — Meldžiu man atleisti, karaliene. Jaučiuosi labai pavargęs.

Dani neprieštaravo, kad jis išeitų, bet jam keliant palapinės uždangą, vis dėlto neištvėrė ir dar paklausė:

— Kaip ji atrodė, tavoji ledi Linesė?

Seras Džora liūdnai šyptelėjo.

— Na, šiek tiek panaši į jus, Daneiris, — jis žemai nusilenkė. — Linkiu ramaus miego, karaliene.

Dani suvirpėjo ir standžiau susisupo į liūto kailį. Ji atrodė kaip aš. Dabar aiškiau atsiskleidė tai, ko ji anksčiau iš tiesų nesuprato. Jis nori manęs, susivokė Dani. Jis myli mane taip, kaip mylėjo ją, ne kaip riteris — savo karalienę, o kaip vyras — moterį. Ji mėgino įsivaizduoti, kaip atsiduria sero Džoros glėbyje, kaip bučiuoja jį, glamonėja, įsileidžia į save. Veltui. Vos užsimerkus vietoj jo prieš akis iškildavo Drogo veidas.

Chalas Drogas buvo jos saulė ir žvaigždė, jos pirmasis vyras ir galbūt paskutinis. Magė Miri Maz Dur prisiekė, kad ji niekada nepagimdysianti gyvo kūdikio, tad koks vyras norėtų bevaisės žmonos? Ir koks vyras galėtų varžytis su Drogu, kuris mirė nenukirptais plaukais ir dabar joja per vidurnakčio žemes savo žvaigždėto chalasaro priešakyje?

Sero Džoros balse, jam kalbant apie savąją Meškų salą, ji girdėjo skambant ilgesį. Jis niekada neturės manęs, bet galiu grąžinti jam tėvynę ir garbę. Šitai jam galiu padaryti.

Tą naktį jos miego netrikdė jokie vaiduokliai. Ji sapnavo Drogą ir vestuvių naktį, kai jie pirmą sykį išjojo kartu. Bet šį kartą sapne jie jojo ne žirgais, o drakonais.

Kitą rytą ji pasišaukė kraujo raitelius.

— Mano kraujo broliai, — pasakė ji visiems trims, — man jūs reikalingi. Kiekvienas pasirinkite tris žirgus, ištvermingiausius ir sveikiausius iš mums likusių. Pasiimkite tiek vandens ir maisto, kiek jūsų arkliai paneš, ir jokite pirmyn. Agas suks į pietvakarius, Racharas — į pietus. Džogai, tavo kelias — paskui širak kija į pietryčius.

— Ko turime ieškoti, chalise? — paklausė Džogas.

— Visko, — atsakė Dani. — Ieškokite kitų miestų, gyvų ar mirusių. Karavanų ir žmonių. Upių ir ežerų, ir didžios sūrios jūros. Sužinokite, kaip toli tęsiasi šie tyrai ir kas už jų. Palikdama šį miestą, neketinu vėl keliauti aklai. Privalau žinoti, kur einu ir kaip geriausia ten patekti.

Jie išjojo švelniai skimbčiodami varpeliais plaukuose, o Dani su saujele likusių gyvų savo žmonių toliau gyveno tame mieste, kurį pavadino Vais Toloru — kaulų miestu. Viena po kitos slinko dienos ir naktys. Moterys mirusiųjų soduose rinko vaisius. Vyrai prižiūrėjo arklius, taisė balnus, jų kilpas, pasagas. Vaikai klaidžiojo vingiuotomis gatvelėmis, rasdami tai senų žalvarinių monetų, tai tamsiai raudono stiklo šukių ar akmeninių ąsotėlių su raižytomis gyvatės pavidalo rankenomis. Vieną moterį sugėlė raudonasis skorpionas, bet daugiau niekas nebemirė. Arkliai po truputį atsigavo ir sustiprėjo. Dani pati prižiūrėjo sero Džoros žaizdą, ir ši ėmė gyti.

Pirmasis sugrįžo Racharas. Raudonieji tyrai pietų pusėje tęsiasi be galo, pasakojo jis, ir galų gale pasiekia atšiaurią nuodingųjų vandenų pakrantę. Iki jos — tik smėlio sūkuriai, vėjo nugairintos uolos ir aštriais dygliais pasišiaušę augalai. Pakeliui jis matęs drakono griaučius ir galįs prisiekti, kad jie tokie dideli, jog jis su visu žirgu prajojęs pro jo milžiniškus juodus nasrus. Daugiau nieko neradęs.

Dani skyrė jam tuziną tvirčiausių vyrų ir liepė lupti aikštės akmenis iki žemės po jais. Jeigu grindinio plyšiuose gali dygti velniažolės, tai pašalinus akmenis augs ir kitokia žolė. Nei šulinių, nei vandens jiems netrūko. Turėdami sėklų, galėjo paversti tą aikštę žydinčia pieva.

Paskui pasirodė Agas. Jis prisiekė, kad pietvakariuose viskas išdegę ir negyva. Sakė radęs dar dviejų miestų griuvėsius, šiek tiek mažesnius už Vais Toloro, bet šiaip labai panašius. Vieną saugojo ant surūdijusių geležinių smaigų pamautų kaukolių ratas, tad vidun eiti nedrįsęs, tačiau antrąjį ištyrinėjęs, kiek tik leido laikas. Jis parodė Dani ten rastą geležinę apyrankę su neapdorotu ugniniu opalu, didumo sulig jos nykščiu. Buvę ten ir raštų ritinių, bet tokių perdžiūvusių ir trapių, kad Agas jų nė nelietęs.

Dani padėkojo jam ir liepė pasirūpinti, kad būtų sutaisyti miesto vartai. Jeigu senovėje priešai perėjo dykumą ir sugriovė šiuos miestus, tai jie gali pasirodyti ir dabar.

— Vadinasi, privalome būti pasirengę, — visiems paskelbė ji.

Džogo nebuvo taip ilgai, kad Dani jau manė jį dingus, bet galų gale, kai visi jau liovėsi laukti, jis parjojo iš pietryčių. Vienas Ago pastatytų sargybinių pirmas jį pastebėjo ir riktelėjo kitiems. Dani pati nuskubėjo prie sienos. Iš tiesų, ten buvo Džogas, bet ne vienas. Jam iš paskos jojo trys keistai apsitaisę svetimšaliai, pasibalnoję bjaurius kuprotus padarus, šalia jų bet kuris žirgas atrodė tarsi nykštukas.

Prie miesto vartų jie įtempė vadžias ir, pakėlę galvas, pamatė viršuje Dani.

— Mano kraujo karaliene, — šūktelėjo Džogas, — buvau didžiame Kvarto mieste ir grįžau su šiais žmonėmis, kurie norėtų išvysti jus savo akimis.

Dani nužvelgė svetimšalius.

— Štai aš, stoviu prieš jus. Žiūrėkite, jei pageidaujate… bet pirma pasisakykite, kas esate.

Išbalęs vyras mėlynomis lūpomis atsiliepė šiurkščia dotrakių kalba:

— Esu Pijatas Prėjus, didis burtininkas.

Plikagalvis su brangakmeniais nosyje prabilo laisvųjų miestų Valyrijos kalba:

— Aš — Ksaras Ksoanas Daksas iš Trylikos, Kvarto pirklių seniūnas.

Moteris lakuota medine kauke tarė bendrine Septynių Karalysčių šnekta:

— Aš — Kveitė iš Šešėlio. Mes ieškome drakonų.

— Galite nebeieškoti, — pareiškė jiems Daneiris Targarien. — Jau radote juos.