Karalių kova

Teonas

Danguje grumdėsi niūrūs debesys, miškas stirksojo sušalęs ir negyvas. Teonui bėgant šaknys stvarstė už kojų, belapės šakos čaižė veidą palikdamos ant skruostų plonyčius kraujo rėželius. Jis veržėsi pirmyn, nieko nepaisydamas, uždusęs, daužydamas nuo šakų ledukus ir varveklius. Gailestingumo, sudejavo jis. Už nugaros nuaidėjo kurtinantis staugimas, nuo kurio jam gyslose stingo kraujas. Gailestingumo, gailestingumo. Atsigręžęs per petį išvydo juos atlekiant, didžiulius, ūgio sulig arkliu vilkus mažų berniukų galvomis. Ak, gailestingumo, gailestingumo. Jiems nuo nasrų varvėjo juodas kaip derva kraujas, ant sniego nukritę jo lašai išdegindavo skyles. Su kiekvienu žingsniu jie vis artėjo. Teonas mėgino bėgti greičiau, bet kojos neklausė. Visi medžiai buvo su veidais, jie juokėsi iš jo, kvatojosi, štai ir nuaidėjo tas staugimas. Jis jautė karštą besivejančių žvėrių alsavimą, nuo jų trenkė siera ir puvėsiais. Jie negyvi, negyvi, mačiau, kaip juos nužudė, mėgino jis rėkti, mačiau jų pamerktas į degutą galvas, bet pravėrus burną pasigirsdavo tik aimana, staiga pajuto kažkieno prisilietimą, atsisuko klykdamas…

…stvėrė durklą, kurį turėjo pasidėjęs prie lovos, tačiau tik nubloškė jį ant grindų. Veksas atšoko į šalį. Už nebylio stovėjo Dvokas, jo veidą iš apačios apšvietė rankoje laikoma žvakė.

— Ko dabar? — riktelėjo Teonas. Gailestingumo. — Ko nori? Ko tau prireikė mano miegamajame?

— Milorde prince, — tarė Dvokas, — į Vinterfelą atvyko jūsų sesuo. Prašėte pranešti, kai tik ji pasirodys.

— Seniai laikas, — sumurmėjo Teonas, kišdamas pirštus į plaukus. Jis jau buvo pradėjęs bijoti, kad Aša ketina palikti jį likimo valiai. Gailestingumo. Žvilgtelėjo pro langą, lauke pirmieji blausūs brėkštančios aušros spinduliai jau slydo Vinterfelo bokštais. — Kur ji?

— Lorenas ją ir vyrus nuvedė į Didžiąją menę pusryčiauti. Eisite su ja susitikti?

— Taip. — Teonas nustūmė antklodę šalin. Iš ugnies židinyje buvo likusios tik žarijos. — Veksai, karšto vandens! — Jis negalėjo leisti Ašai pamatyti jį susivėlusį ir prakaituotą. Vilkai vaikų veidais… Jis suvirpėjo. — Uždaryk langines.

Miegamajame buvo šalta, kaip ir tame sapno miške.

Pastaruoju metu visi jo sapnai šalti ir vienas už kitą baisesni. Vakarykštę naktį sapnavo vėl atsidūręs tame malūne — atsiklaupęs ant kelių rengė negyvėlius. Jų galūnės jau stingo, tad atrodė, kad jie niūriai priešinasi, o jis kaip įmanydamas sušalusiais pirštais krapšto drabužius, mėgina užtraukti kelnes, riša raištelius, ant kietų, nebesilankstančių kojų tempia kailiu pamuštus batus, liesutį, už jo ranką ne storesnį liemenį juosia geležimi sagstytu diržu. „Šito aš niekada nenorėjau, — darbuodamasis aiškino negyvėliams. — Jūs patys nepalikote man kitos išeities.“ Lavonai nieko nesakė, tik vis labiau šalo ir sunkėjo.

Dar anksčiau sapne matė malūnininko žmoną. Jos vardą Teonas jau pamiršo, bet gerai atsiminė kūną, it pagalvė minkštas krūtis, po gimdymo likusias žymes ant pilvo ir nagus, kuriais braižė jam nugarą, kai jis ją užguldavo. Aną naktį sapne jis ir vėl gulėjo su ta moterimi, bet dabar ji turėjo dantis ne tik viršuje, bet ir ten, apačioje, ir perplėšė jam gerklę, tuo pat metu grauždama jo vyriškumą. Tikra beprotybė. Juk matė ją mirštant. Gelmaras pribaigė ją vienu kirvio smūgiu, kai ji puolė prie Teono maldaudama gailestingumo. Moterie, palik mane ramybėje. Juk jis tave užmušė, ne aš. Bet ir jis jau negyvas. Bent jau Gelmaras netrikdė Teonui miego.

Veksui grįžus su vandeniu, sapnas buvo jau išblėsęs. Teonas nuplovė nuo kūno prakaitą ir mieguistumą, paskui neskubėdamas apsirengė. Aša vertė jį laukti ilgokai, dabar turės palaukti pati. Jis išsirinko atlaso tuniką juodomis ir aukso juostomis, puikios odos švarką, nusagstytą sidabro kniedėmis… ir tik tada prisiminė, kad jo bjaurioji sesuo labiau vertina ginklus, o ne grožį. Keikdamasis nusidraskė drabužius ir apsivilko iš naujo, šį kartą juodo milo rūbais ir šarvų marškiniais. Prisimindamas tą vakarą, kai ji išsityčiojo iš jo prie tėvo stalo, dabar ant diržo pasikabino kalaviją ir durklą. Kurgi ne, mielas žinduklis. Ką gi, aš taip pat turiu peilį ir moku juo naudotis.

Galų gale užsidėjo savo karūną — siaurą, piršto storumo šaltos geležies lanką, apsodintą stambiais juodaisiais briliantais ir aukso gurvuoliais. Ji atrodė šleiva ir negraži, bet ką gi darysi. Mikenas gulėjo palaidotas, o naujasis kalvis, išskyrus vinis ir pasagas, ne kažin ką daugiau ir gebėjo. Teonas guodėsi kartodamas sau, kad tai tik princo karūna. Tapęs karalium įsitaisys kur kas dailesnę.

Už durų jo laukė Dvokas su Urzenu ir Kromu. Jie nužingsniavo visi kartu. Dabar jis visur, net ir į išvietę, vaikščiojo su sargyba. Vinterfelas troško jo mirties. Jiems grįžus nuo Gilės, tą pačią naktį Gelmaras Niūrusis nusirito nuo laiptų ir nusilaužė sprandą. Kitą dieną Agarą rado perpjauta — nuo ausies iki ausies — gerkle. Giniras Raudonnosis taip įsibaimino, kad nebegėrė vyno, miegodavo apsišarvavęs, užsidėjęs šalmą, ir iš šunidės pasiėmė auginti patį guviausią šunį, kad įspėtų, jei kas mėgintų slapta prislinkti, kol jis miega. Ir vis tiek vieną rytą pabudusi pilis išgirdo tą mažą šunėką įnirtingai lojant. Rado jį lakstantį aplink šulinį, kuriame plūduriavo prigėręs Raudonnosis.

Teonas negalėjo leisti, kad tokios žudynės nesulauktų bausmės. Farlenas kėlė ne mažiau įtarimų negu kuris kitas, tad Teonas surengė teismą, paskelbė jį esant kaltą ir nuteisė myriop. Bet ir čia neapsiėjo be keblumų. Atsiklaupęs prie trinkos, šunidės vyresnysis tarė:

— Milordas Edardas visada pats nukirsdindavo pasmerktuosius.

Teonui teko imtis kirvio, kitaip būtų atrodęs silpnakinkis. Jam prakaitavo delnai, tad užsimojus kirvakotis rankose slystelėjo, ir pirmasis smūgis pataikė Farlenui į tarpumentę. Prireikė dar trijų smūgių, kol jam pavyko perkirsti visus kaulus ir raumenis, o vėliau Teoną pykino prisimenant tuos daugelį pokalbių, kai jiedu su Farlenu sėdėdavo prie midaus taurės ir šnekėdavosi apie šunis ir medžioklę. Neturėjau kitos išeities, norėjo jis išrėkti lavonui. Geležies žmonės nemoka saugoti paslapčių, jie privalėjo mirti ir kažkas turi būti už tai nubaustas. Jis tik gailėjosi, kad nepavyko Farleno nukirsdinti švariai. Nedui Starkui visada pakakdavo vienintelio kirčio, kad žmogui galva atsiskirtų nuo kūno.

Po Farleno mirties žudymai liovėsi, bet jo vyrai vis tiek vaikščiojo niūrūs, kamuojami nerimo.

— Atvirame mūšyje jiems nebaisus joks priešas, — sakė jam Juodasis Lorenas, — bet gyventi priešų apsuptyje — visai kas kita, kai niekada nežinai, ką ruošiasi daryti kokia skalbėja, pabučiuoti ar nužudyti, ir ko tau į puodelį pila patarnaujantis berniukas — alaus ar nuodo. Pasielgtume išmintingai, jei trauktume toliau nuo šitos vietos.

— Aš — Vinterfelo princas, — tada riktelėjo Teonas. — Tai mano buveinė, niekas manęs iš čia neišvarys. Nei vyras, nei moteris!

Aša. Tai ji dėl visko kalta. Mano mieliausioji sesuo, kad ją Kiti kalaviju iškruštų. Ji trokšta jo mirties, kad galėtų nugvelbti šitą pilį sau, kaip tėvo įpėdinei. Štai kodėl leidžia jam čia kankintis, nepaisydama skubių paliepimų, kuriuos jis jai siuntė.

Rado ją sėdinčią aukštajame Starkų soste, pirštais plėšančią gaidį. Menė aidėjo nuo jos vyrų balsų, šie pasakojo savo nuotykius Teono žmonėms, taip pat susėdusiems su jais gerti. Visi šūkavo taip garsiai, kad beveik niekas nepastebėjo jo įeinant.

— O kur kiti? — paklausė jis Dvoko. Prie stalų sėdėjo ne daugiau kaip penkiasdešimt vyrų, dauguma jo paties. Vinterfelo Didžiojoje menėje būtų galėję sutilpti bent dešimt kartų daugiau.

— Čia visas jų būrys, milorde prince.

— Visas? Tai kiek žmonių ji atsivedė?

— Mano skaičiavimu, dvidešimt.

Teonas Greidžojus nužingsniavo tenai, kur išsidrėbusi sėdėjo Aša. Jo sesuo tuo metu kvatojo, klausydama vieno saviškių kalbos, bet broliui artėjant nutilo.

— Nagi, štai ir Vinterfelo princas. — Ji švystelėjo kaulą aplink stalą uostinėjančiam šuniui. Jos plačią burną po kumpa lyg vanago snapas nosimi iškreipė pašaipi šypsena. — O gal čia Kvailių princas?

— Negražu, kai mergina pavydi.

Aša nulaižė nuo pirštų riebalus. Juodų plaukų sruoga užkrito jai ant akių. Jos vyrai šūkavo reikalaudami dar duonos ir kumpio. Nors ir negausus būrelis, bet jie kėlė daug triukšmo.

— Pavydi, Teonai?

— O kaip dar šitai vadintum? Paėmiau Vinterfelą su trisdešimčia vyrų per vieną naktį. Gūdmiškiui, turint jų tūkstantį, tau prireikė viso mėnesio.

— Na, aš neprilygstu tokiam didžiam karžygiui kaip tu, broleli. — Ji vienu mauku nugėrė pusę rago alaus ir atgalia ranka nusišluostė burną. — Virš vartų mačiau tas galvas. Prisipažink, kuris su tavim kovojo įnirtingiausiai — luošys ar tas kūdikis?

Teonas jautė, kaip kraujas muša jam į veidą. Pamovęs tas galvas, jis nė kiek nesidžiaugė, kaip ir numetęs prie pilies vaikų lavonus be galvų. Senoji auklė stovėjo žiopčiodama suglebusia bedante burna be jokio garso, o Farlenas puolė ant Teono urgzdamas lyg vienas jo skalikų. Urzenui ir Kadvilui teko daužyti jį iečių kotais, kol krito be sąmonės. Kaip aš iki to nusiritau? — prisiminė, ką galvojo, stovėdamas ties musių nutūptais kūnais.

Tik meisteriui Luvinui užteko drąsos prieiti arčiau. Mažutis pilkas žmogelis akmeniniu veidu maldavo leisti pridėti berniukų galvas prie pečių, kad jie galėtų atgulti rūsiuose kartu su kitais Starkų mirusiaisiais.

— Ne, — pareiškė Teonas. — Jokių rūsių.

— Bet, milorde, kodėl? Dabar jie jums nebegali pakenkti. Jų vieta ten. Visų Starkų kaulai…

— Pasakiau — ne.

Galvų jam reikėjo ant sienos, o begalvius lavonus su visais puošniais jų apdarais sudegino dar tą pačią dieną. Paskui atsiklaupęs naršė po kaulus ir pelenus, ieškodamas susilydžiusio sidabro gabalo ir suskilinėjusio juodojo gintaro — to, kas liko iš vilko galvos segės, anksčiau priklausiusios Branui. Tuos likučius jis tebeturėjo.

— Su Branu ir Rikonu elgiausi kilniai, — tarė jis seseriai. — Patys prisišaukė savo likimą.

— Kaip ir mes visi, mažasis broliuk.

Teonui jau trūko kantrybė.

— Kaip, tavo nuomone, galiu išlaikyti Vinterfelą, jeigu tu atvedi man tik dvidešimt vyrų?

— Dešimt, — pataisė Aša. — Kiti su manimi grįš atgal. Juk nenori, kad tavo tikra ir brangi sesuo viena, be palydos, keliautų per pavojų kupiną girią? Ten, tamsoje, šlaistosi didvilkiai, — išsitiesusi ji pakilo nuo didžiulio akmeninio krėslo. — Eime, susiraskime nuošalesnę vietą, kur galėtume pakalbėti vienu du.

Ji teisi, pripažino Teonas, nors ir širsdamas, kad taip nusprendė sesuo. Jokiu būdu nereikėjo eiti į salę, jau po laiko pagalvojo jis. Turėjau pašaukti ją pas save.

Tačiau dabar jau buvo vėlu. Teonas neturėjo kitos išeities, tik vesti Ašą į Nedo Starko menę. Ten, prie užgesusio židinio pelenų, jis išpoškino:

— Dagmeras pralaimėjo mūšį prie Toreno Kertainio…

— Taip, senasis pilies valdytojas pralaužė jo skydų sieną, — ramiai atsiliepė Aša. — O ko tu tikėjaisi? Tas seras Rodrikas puikiai pažįsta šitą kraštą, o Skeltalūpis — ne, be to, daugelis šiauriečių buvo raiti. Geležies žmonėms trūksta drausmės atsilaikyti prieš puolančius šarvuotus raitelius. Dagmeras nežuvo, bent jau tuo gali pasidžiaugti. Visus likusius gyvus jis veda atgal prie Akmenuotojo kranto.

Ji žino daugiau už mane, suprato Teonas. Ir dar labiau įširdo.

— Šita pergalė suteikė drąsos Leobaldui Tolhartui išlįsti iš savo pilies ir prisidėti prie sero Rodriko. Dar turiu žinių, kad lordas Manderlis pasiuntė aukštyn upe tuziną laivų su daugybe riterių, žirgų ir apsiausties mašinų. Už Paskutinės upės telkiasi ir Amberiai. Nespės patekėti kitas mėnulis, kai prie mano vartų atsiras ištisa kariuomenė, o tu atvedi man tik dešimt vyrų?

— Neprivalėjau atvesti tau nė vieno.

— Aš tau liepiau…

— Tėvas man liepė paimti Gūdmiškį, — nukirto ji. — Jis nė vienu žodžiu neužsiminė, kad privalėsiu gelbėti mažąjį broliuką.

— Susikišk tą Gūdmiškį, tai medinė išvietė ant kalvos. Vinterfelas — viso krašto širdis, tačiau kaip aš jį išlaikysiu be įgulos?

— Galėjai apie tai pagalvoti, prieš jį paimdamas. Ak, taip, sutinku, veikei gudriai. Bet jeigu tau būtų užtekę proto nusiaubti pilį, o abu mažuosius princiukus pargabenti į Paiką įkaitais, galbūt vienu smūgiu būtum laimėjęs visą karą.

— Tau šitai patiktų, ar ne? Kad mano grobis virstų griuvėsiais ir pelenais?

— Tavo grobis virs tavo prakeikimu. Krakenai kyla iš jūros, Teonai, gal pamiršai per visus tuos metus tarp vilkų? Mūsų stiprybė — tai ilglaiviai. Manoji medinė išvietė tupi gana arti jūros, tad galiu ir atsargas papildyti, ir gauti šviežių jėgų, kada tik prireiks. O Vinterfelas nuo pakrantės nutolęs per šimtus mylių, jį supa miškai, kalvos, priešiškos sodybos ir pilys. Neapsirik, dabar per tūkstantį mylių kiekvienas žmogus — tau priešas. Tuo pasirūpinai iškeldamas tas galvas virš vartų, — Aša papurtė galvą. — Kaip galėjai šitaip beviltiškai sukvailioti? Vaikai…

— Jie metė man iššūkį! — riktelėjo Teonas jai į veidą. — Ir, beje, tai buvo kraujo kerštas — du Edardo Starko sūnūs kaip atlygis už Rodriką ir Maroną. — Žodžiai jam liejosi negalvojant, bet Teonas tučtuojau suvokė, kad tėvas jiems pritartų. — Dabar mano brolių sielos galės ramiai ilsėtis.

— Mūsų brolių, — priminė Aša kreivai šypsodamasi, akivaizdžiai nepatikėjusi jo kalbomis apie kerštą. — Gal jų sielas, broli, atsigabenai iš Paiko? Net ir ten, tiesą sakant, jos ramybės nedavė tik tėvui.

— Ką mergina gali nutuokti apie vyro troškimą keršyti? — Net jeigu tėvas ir nebus patenkintas įteiktu Vinterfelu, jis tikrai palaikys Teoną, atkeršijusį už brolius!

Aša garsiai prunkštelėjo.

— Tas seras Rodrikas gali turėti panašių vyriškų troškimų. Apie tai nepagalvojai? Teonai, esi mano kraujo, kad ir koks šiaip būtum. Vardan motinos, mus abu pagimdžiusios, grįžk su manimi į Gūdmiškį. Sudegink Vinterfelą ir pasitrauk, kol dar gali.

— Ne, — atšovė Teonas ir pasitaisė karūną. — Paėmiau šitą pilį ir ją laikysiu.

Sesuo valandėlę žiūrėjo į jį nenuleisdama akių.

— Na ir laikyk, — galų gale tarė, — iki savo dienų pabaigos. — Ji atsiduso. — Mano galva, tai tikra kvailystė, bet ką gali kukli mergina išmanyti apie tokius dalykus?

Prie durų ji atsigręžusi dar kartą pašaipiai nusišypsojo:

— Žinai, bjauresnės už šitą karūnos man dar niekada neteko regėti. Gal pats ją pasidarei?

Paliko jį nirštantį ir užsibuvo pilyje tik tiek, kiek truko pašerti ir pagirdyti arklius. Kaip ji ir sakė, pusė su ja atvykusių vyrų išjojo atgal pro tuos pačius Medžiotojų vartus, per kuriuos pabėgo Branas su Rikonu.

Teonas nuo sienos viršaus žvelgė jiems pavymui. Seseriai išnykus Vilkų girios migloje, suvokė nesuprantąs, kodėl jos nepaklausė ir neiškeliavo kartu.

— Regis, išjojo? — visai šalia pasigirdo Dvoko balsas.

Teonas negirdėjo, kaip jis prisiartino, net ir neužuodė jo. Iš visų žmonių šito matyti jis nenorėjo visų labiausiai. Jam buvo neramu, kad šitas Dvokas, nors irgi viską žino, vaikštinėja gyvas ir sveikas. Kai nudobė anuos, reikėjo jį patį nužudyti, mąstė jis, bet vis dvejojo. Kad ir keista, Dvokas mokėjo skaityti ir rašyti, be to, jam pakako gudrumo ir klastos, kad sugalvotų aprašyti tai, ką jie padarė, ir kur nors paslėpti.

— Milorde prince, prašau man atleisti už tokius žodžius, bet neteisinga, kad ji jus paliko vieną. O tų dešimties vyrų toli gražu nepakaks.

— Puikiai tai suvokiu, — atsiliepė Teonas. Ir Aša suvokė.

— Gal kartais galėčiau jums padėti, — tarė Dvokas. — Duokite man arklį ir kapšą pinigų, turėčiau rasti jums neblogų vaikinų.

— Kiek? — prisimerkė Teonas.

— Gal šimtą. Arba du šimtus. Gal ir daugiau. — Jis nusišypsojo, žybtelėdamas blausiomis akimis. — Esu gimęs čia, šiaurėje. Pažįstu daugelį žmonių, ir apie Dvoką ne vienas yra girdėjęs.

Du šimtai vyrų — dar ne kariuomenė, bet tokios stiprios pilies kaip Vinterfelas gynybai tūkstančio ir nereikia. Jeigu tik išmanys, kuriuo galu reikia smeigti ietį, jau bus neblogi kariai.

— Padaryk, ką pažadėjai, ir pamatysi, kad moku būti dėkingas. Atlygį sau galėsi pasirinkti pats.

— Žinote, milorde, nesu turėjęs moters nuo tada, kai pradėjau tarnauti lordui Ramsėjui, — tarė Dvokas. — Buvau nusižiūrėjęs tą Palą, bet girdėjau, kad ji jau panaudota, todėl…

Su Dvoku jis jau buvo nužengęs per toli ir grįžti nebegalėjo.

— Du šimtai vyrų, ir ji bus tavo. Tačiau jei pritrūks nors vieno žmogaus, galėsi toliau krušti kiaules.

Dar saulei nenusileidus, Dvokas iškeliavo nešinas maišu su Starkų sidabru ir paskutinėmis Teono viltimis. Kad ir gaila, bet šito nedorėlio tikriausiai niekada nebepamatysiu, karčiai mąstė jis. Tačiau tokios galimybės praleisti vis tiek nederėjo.

Tą naktį jis sapnavo pokylį, kurį Nedas Starkas surengė, karaliui Robertui atvykus į Vinterfelą. Menėje skambėjo muzika ir juokas, nors lauke jau siautė šalti vėjai. Iš pradžių buvo puiku, netrūko kepsnių ir vyno, Teonas pokštavo, varstė akimis tarnaites ir iš širdies linksminosi… bet po valandėlės pastebėjo, kad kambaryje sutemo. Muzika jau nebeatrodė tokia smagi, retkarčiais keistai nutrūkdavo, pasipylė nedarnūs sąskambiai, kai kurios gaidos rėžte rėžė ausį. Vynas burnoje staiga tapo rūgštus, ir pakėlęs galvą nuo taurės Teonas suprato puotaująs su negyvėliais.

Karaliui Robertui iš perdrėksto pilvo lauk ant stalo vertėsi viduriai, greta sėdėjo lordas Edardas be galvos. Žemiau, ant suolų, rikiavosi kiti lavonai. Keliant aukštyn taures, jiems nuo kaulų krito pilkšvai rudų mėsų gabalai, po akiduobes ropinėjo kirmėlės. Teonas pažinojo juos visus: Džoris Kaselis ir Storasis Tomas, Porteris ir Keinas, arklidžių vyresnysis Halenas ir kiti, iškeliavę į pietus, į Karaliaus Uostą, ir niekada nebegrįžę. Mikenas sėdėjo kartu su Čeiliu, vienas pasruvęs krauju, kitas kiaurai peršlapęs. Vieną stalą buvo užėmęs Benfredas Tolhartas ir jo Laukiniai Kiškiai. Nuošaliau tūnojo ir malūnininko žmona, ir Farlenas, net tyržmogis, Teono nušautas Vilkų girioje tą dieną, kai išgelbėjo Branui gyvybę.

Tačiau daugelio kitų veidų gyvenime jis niekada nebuvo matęs, gal tik regėjęs iškirstus akmenyje. Grakšti liūdna mergina su blyškiai melsvų rožių karūna ir balta, krauju aptaškyta suknele — tai tikriausiai Liana. Šalia stovėjo jos brolis Brandonas, čia pat jiems už nugaros — jų tėvas lordas Rikardas. Palei sienas prietemoje slankiojo tartum kažkur matyti blausūs šešėliai niūriais ištįsusiais veidais. Juos išvydęs Teonas net suvirpėjo nuo jį nusmelkusios aštrios lyg peilio dūris baimės. Tą akimirką su trenksmu atsilapojo aukštos durys, ledinio vėjo šuoras ūžtelėjo per menę, ir iš tamsos vidun žengė Robas. Greta jo degančiomis akimis sėlino Pilkasis Vėjas. Abu, ir žmogus, ir vilkas, buvo siaubingai žaizdoti, apsipylę krauju.

Teonas pašoko iš miego klykdamas. Veksas taip persigando, kad nuogas puolė lauk iš kambario. Įvirtus sargybiniams su kalavijais rankose, Teonas liepė jiems atvesti meisterį. Kai pasirodė mieguistas ir susitaršęs Luvinas, Teono rankos po kelių vyno gurkšnių jau nebedrebėjo, jam pasidarė gėda, kad sukėlė tokį triukšmą.

— Et, tai buvo tik sapnas, — sumurmėjo jis. — Visiški niekai.

— Niekai, — labai rimtai sutiko Luvinas. Jis paliko migdomojo gėrimo, bet vos jam išėjus Teonas supylė tą skystį į išvietės angą. Luvinas — meisteris, bet ir žmogus, o tas žmogus jo nemyli. Taip, jis norėtų, kad užmigčiau… užmigčiau ir niekada nebepabusčiau. Trokšta taip pat, kaip ir Aša.

Teonas liepė pašaukti Kairą, spyręs koja užtrenkė duris, užgulė ją ir krušo tą mergą su tokiu įniršiu, kokio net pats iš savęs nelaukė. Kai baigė, Kaira raudojo, jos kaklą ir krūtis nusėjo mėlynės ir dantų žymės. Nustūmęs ją nuo lovos, Teonas sviedė jai antklodę.

— Nešdinkis.

Bet ir tuomet užmigti nepajėgė.

Auštant jis apsirengė ir, išėjęs į lauką, patraukė ant išorinių sienų. Ten, viršuje, košė žvarbus rudeniškas vėjas. Teonui tuoj įraudo skruostai ir ėmė ašaroti akys. Šviesai skverbiantis pro tyliai stūksančius medžius, miškas apačioje bežiūrint iš pilko tapo žalias. Kairėje pusėje buvo matyti virš vidinės sienos iškilusių bokštų viršūnės, kurias jau auksino kylanti saulė. Pro žalią lapiją liepsnojo raudoni burtmedžio lapai. Nedo Starko medis, pagalvojo jis, ir miškas Starko, ir pilis, ir kalavijas, ir dievai Starkų. Šita vieta jų, o ne mano. Aš — Greidžojus iš Paiko, man nuo gimimo lemta savo skydą puošti krakenu ir plaukioti po sūriosios jūros platybes. Man reikėjo keliauti su Aša.

Virš vartų laukė galvos, kiekviena ant savo geležinio smaigo.

Teonas tylėdamas žvelgė į jas, o vėjas mažomis vaiduokliškomis rankelėmis tampė jo apsiausto skvernus. Malūnininko berniukai buvo panašaus amžiaus kaip Branas su Rikonu, to pat ūgio ir plaukų spalvos. Tad Dvokui nulupus nuo jų veidų odą ir panardinus į degutą, tuose beformiuose yrančių mėsų gumuluose įžiūrėti pažįstamų bruožų buvo nesunku. Žmonės — tikri kvailiai. Jei pasakytume, kad tai jaučių galvos, jie pamatytų ir ragus.