Karalių kova

Ketlina

Jos sūnaus karūna buvo ką tik nukalta, ir Ketlinai Stark atrodė, kad savo svoriu ji smarkiai spaudžia Robui galvą.

Senoji Žiemos karalių karūna pradingo prieš tris šimtus metų, patekusi į Eigono Užkariautojo rankas, kai Torenas Starkas atsiklaupęs pripažino jo valdžią. Niekas nežinojo, kur Eigonas ją dėjo. Lordo Hosterio kalvis darbą atliko gerai, ir Robo karūna atrodė lygiai tokia pat, kaip ji vaizduojama sakmėse apie Starkų karalius senovėje: iš bronzos nukaltas atviras vainikas su išraižytomis Pirmųjų Žmonių runomis ir devyniais kalavijo pavidalo dantimis. Nepuošė jos nei auksas, nei sidabras, nei brangieji akmenys: žiemos metalai — tai bronza ir geležis, tamsūs ir tvirti, kad atsilaikytų prieš šaltį.

Visiems susirinkusiems į didžiąją Riverano menę belaukiant, kol bus atvestas belaisvis, Ketlina matė, kad Robas karūną nustūmė atgal, ant tankios kaštoninių plaukų kupetos. Po valandėlės vėl patraukė į priekį, paskui dar pasuko per ketvirtį apskritimo, tarsi tada ji galėtų patogiau priglusti prie galvos. Nešioti karūną — nelengvas dalykas, pagalvojo Ketlina, ypač penkiolikamečiam berniukui.

Sargybiniams įvedus belaisvį, Robas liepė atnešti jo kalaviją. Oliveris Frėjus padavė jį rankena į priekį, o jos sūnus ištraukė ginklą iš makštų ir nuogą pasidėjo sau ant kelių — tai buvo grėsmingas įspėjimas, kurį turėjo matyti visi.

— Jūsų malonybe, štai žmogus, kurį kvietėte, — paskelbė seras Robinas Rigeris, Tulių apsaugos kapitonas.

— Klaupkis prieš karalių, Lanisteri! — riktelėjo Teonas Greidžojus. Seras Robinas privertė kalinį kristi ant kelių.

Jis neatrodo panašus į liūtą, toptelėjo Ketlinai. Šitas seras Kleosas Frėjus buvo ledi Dženos sūnus, o ši — lordo Taivino Lanisterio sesuo, tačiau Kleosas nepasižymėjo nė vienu garsiojo Lanisterių grožio bruožu — nei šviesiais plaukais, nei žalsvomis akimis. Iš savo tėvo sero Emono Frėjaus, senojo lordo Valderio sūnaus, buvo paveldėjęs neklusnias rudas garbanas, menką smakrą ir pailgą veidą. Jo akys buvo blausios, pavandenijusios, regis, jis niekaip negalėjo liautis mirksėjęs, bet gal tik dėl šviesos. Riverano požemiai tamsūs, drėgni… o šiais laikais dar ir prigrūsti kalinių.

— Stokitės, sere Kleosai, — jos sūnus kalbėjo lediniu balsu, nors ir ne taip šaltai, kaip būtų kalbėjęs jo tėvas, tačiau tai jau buvo toli gražu ne penkiolikametis berniukas. Karas jį pavertė vyru gerokai anksčiau. Ryto šviesa neryškiai atsispindėjo nuo plieninių ašmenų, gulinčių jam ant kelių.

Tačiau serui Kleosui Frėjui nerimą kėlė ne kalavijas; jis žiūrėjo į žvėrį. Į Pilkąjį Vėją — taip jos sūnus vadino tą didvilkį. Didesnis už bet kurį skaliką, grakštus, lieknas ir tamsus tarsi dūmas, gelsvomis lydyto aukso akimis. Žvėriui nutipenus apuostyti belaisvio riterio, visi esantys salėje pajuto baimės kvapą. Seras Kleosas nelaisvėn pateko per mūšį prie Kuždesių girios, Pilkasis Vėjas tada perplėšė gerkles bent pustuziniui vyrų.

Riteris pašoko traukdamasis taip spėriai, kad kai kurie žiūrintys garsiai susijuokė.

— Dėkoju jums, milorde.

— Jūsų malonybe, — sudundėjo lordas Amberis, Didysis Džonas, skambiausias balsas iš Robo vasalų… na, ir ištikimiausias bei smarkiausias, bent jau pats taip tvirtino. Jis pirmasis paskelbė jos sūnų Šiaurės karalium ir neketino leisti nė menkiausiu žodeliu įžeisti naujojo valdovo garbės.

— Jūsų malonybe, — kuo skubiau pasitaisė seras Kleosas. — Prašau man atleisti.

Na ne, šitas — ne drąsuolis, mąstė Ketlina. Tiesą sakant, labiau Frėjus, ne Lanisteris. Jo pusbrolis Karalžudys elgtųsi kitaip. Per jo dailiai sukąstus dantis tokio pagarbaus kreipinio išgauti niekada nepavyktų.

— Liepiau jus atvesti čionai iš požemio, kad nugabentumėte į Karaliaus Uostą mano laišką savo pusseserei Sersėjai Lanister. Keliausite su taikos vėliava, lydimas trisdešimties mano geriausių vyrų.

Seras Kleosas aiškiai lengviau atsiduso.

— Su didžiausiu džiaugsmu pristatysiu jūsų malonybės laišką karalienei.

— Manau, suprantate, — tarė Robas, — kad nedovanoju jums laisvės. Jūsų senelis lordas Valderis prisiekė man paramą savo ir Frėjų giminės vardu. Daugelis jūsų pusbrolių ir dėdžių kovėsi su mumis Kuždesių girioje, bet jūs pasirinkote vietą po liūto vėliava. Todėl esate Lanisteris, o ne Frėjus. Noriu, kad riterio garbe prisiektumėt, jog įteikęs mano laišką grįšite su karalienės atsakymu ir toliau būsite belaisvis.

— Prisiekiu, — iš karto atsakė seras Kleosas.

— Jūsų žodžius girdėjo kiekvienas žmogus, esantis šioje menėje, — įspėjo Ketlinos brolis seras Edmuras Tulis, kalbantis Riverano ir Trišakio lordų vardu vietoj jų mirštančio tėvo. — Jeigu negrįšite, visas kraštas žinos, kad sulaužėte duotą žodį.

— Padarysiu viską taip, kaip pasižadėjau, — išdidžiai pareiškė seras Kleosas. — Kas rašoma laiške?

— Tai taikos pasiūlymas, — laikydamas kalaviją rankoje, Robas atsistojo. Jam iš šono atsirado Pilkasis Vėjas. Menė nuščiuvo. — Perduokite karalienei regentei, kad jeigu ji priims mano sąlygas, šį kalaviją įsikišiu į makštis ir užbaigsiu mūsų karą.

Ketlina menės gale pastebėjo aukštą liesą lordo Rikardo Karstarko figūrą; prasibrovęs pro sargybinių gretą, jis žengė pro duris lauk. Visi kiti nė nekrustelėjo. Robas to sumišimo nepaisė.

— Oliveri, raštą! — įsakė jis.

Ginklanešys paėmė kalaviją ir įteikė suvyniotą pergamentą.

Robas ritinį išvyniojo.

— Visų pirma, karalienė privalo paleisti mano seseris ir pasirūpinti jų kelione per jūrą iki Baltojo Uosto. Savaime suprantama, Sansos ir Džofrio Barateono sužadėtuvės nutrūksta. Gavęs žinią iš savo pilies valdytojo, kad abi seserys laimingai grįžo į Vinterfelą, paleisiu laisvėn karalienės pusbrolius, Vilemą Lanisterį ir jūsų brolį Tioną Frėjų, taip pat duosiu jiems palydą iki Kasterlių Uolos ar kokios kitos vietos jos nuožiūra.

Ketlina Stark žvelgė į surauktas kaktas, kietai sučiauptas lūpas ir mėgino spėti, kokias mintis slepia visi tie veidai.

— Antra, mano lordo tėvo kaulai turi būti mums grąžinti, kad jis galėtų ilsėtis šalia brolio ir sesers kriptose po Vinterfelo pilimi, kaip būtų pats pageidavęs. Jo karių, kurie žuvo tarnaudami jam Karaliaus Uoste, palaikai taip pat privalo būti grąžinti.

Į pietus iškeliavo gyvi žmonės, atgal grįš tik šalti kaulai. Nedo buvo tiesa, galvojo Ketlina. Jo vieta turėjo būti Vinterfelas, jis taip ir sakė, bet ar išklausiau jį? Ne. Keliauk, sakiau jam, privalai tapti Roberto ranka mūsų giminės, mūsų vaikų labui… tai mano kaltė, mano ir niekieno daugiau…

— Trečia, mano tėvo didysis kalavijas Ledas privalo būti pristatytas pilies valdytojui čionai, į Riveraną.

Ji žiūrėjo į savo brolį Edmurą Tulį, stovintį suakmenėjusiu veidu, abiejų rankų nykščius susikišusį už kalavijo diržo.

— Ketvirta, karalienė įsakys savo tėvui lordui Taivinui Lanisteriui paleisti tuos riterius ir man prisiekusius lordus, jo paimtus į nelaisvę mūšyje prie Trišakio Žaliosios Šakos. Jam taip padarius, aš paleisiu savuosius belaisvius, sučiuptus Kuždesių girioje ir Stovyklų mūšyje, išskyrus vienintelį Džeimį Lanisterį, kuris liks mano įkaitu, taip užtikrindamas tinkamą savo tėvo elgesį.

Ketlina tyrinėjo gudrią Teono Greidžojaus šypsenėlę, mėgindama suprasti, ką ji reiškia. Tas jaunuolis visada atrodydavo taip, tarsi žinotų kokį slaptą, tik jam vienam žinomą juokingą dalyką; Ketlinai tai niekada nepatiko.

— Ir pagaliau karalius Džofris bei karalienė regentė privalo atsisakyti visų pretenzijų valdyti Šiaurės žemes. Nuo šiol esame ne jų krašto dalis, o laisva ir nepriklausoma karalystė, kaip buvo senovėje. Į mūsų valdas įeina visos Starkų žemės į šiaurę nuo Sąsmaukos, taip pat Trišakio upės ir jos intakų skalaujami kraštai, ribojami Auksinio Danties vakaruose ir Mėnulio kalnų rytuose.

— Šiaurės karalius! — sugriaudėjo Didysis Džonas Amberis, savo žodžius patvirtindamas gero kumpio didumo kumščio mostais. — Starkas! Starkas! Šiaurės karalius!

Robas vėl suvyniojo pergamentą.

— Meisteris Vimanas nubraižė žemėlapį, kur parodytos mūsų žemių ribos. Perduosite karalienei jo nuorašą. Lordas Taivinas privalo atsitraukti už tų ribų ir liautis puldinėjęs, deginęs, plėšikavęs. Karalienė regentė ir jos sūnus iš mano žmonių nereikalaus nei mokesčių ar duoklių, nei tarnybos, atleis mano lordus ir riterius nuo visų pavaldumo priesaikų, įžadų, įsipareigojimų, skolų ir prievolių Geležiniam sostui bei Barateonų ir Lanisterių giminėms. Be to, Lanisteriai, patvirtindami taikos siekį, pristatys dešimt aukštos kilmės įkaitų, dėl kurių bus abipusiškai sutarta. Mano valdose jie bus garbingi svečiai, su jais elgsiuosi taip, kaip dera pagal jų kilmę ir padėtį. Jeigu šio susitarimo sąlygų bus tvirtai laikomasi, kasmet paleisiu po du įkaitus ir pasirūpinsiu, kad jie saugiai grįžtų į savo namus.

Robas švystelėjo pergamentą riteriui prie kojų.

— Tokios mano sąlygos. Jeigu ji priims jas, gaus taiką. Jeigu ne, — jis švilptelėjo, ir Pilkasis Vėjas urgzdamas žengė į priekį, — gaus dar vieną Kuždesių girią.

— Starkas! — vėl subaubė Didysis Džonas, šį kartą jį palaikė ir kiti balsai. — Starkas, Starkas, Šiaurės karalius!

Didvilkis atlošė galvą ir užkaukė.

Seras Kleosas tapo balkšvai melsvas lyg sugižęs pienas.

— Karalienė gaus jūsų laišką, mi… jūsų malonybe.

— Gerai, — tarė Robas. — Sere Robinai, pasirūpinkite, kad jis gautų iki soties pavalgyti ir švarių drabužių. Privalo išjoti švintant.

— Bus padaryta, jūsų malonybe, — atsiliepė seras Robinas Rigeris.

— Tuomet ir baigsime.

Robui pasisukus eiti, susirinkę prisiekusieji lordai ir riteriai priklaupė. Pilkasis Vėjas nubėgo paskui Robą. Oliveris Frėjus suskubo priekin atidaryti durų. Ketlina žingsniavo po karaliaus, šalia ėjo jos brolis.

— Gerai laikeisi, — tarė ji sūnui galerijoje, vedančioje iš menės galo, — nors visas tas vilko dalyvavimas atrodė tarsi pokštas, labiau derantis berniukui, o ne karaliui.

Robas pakasė Pilkajam Vėjui paausį.

— Ar matei, motin, kokia buvo jo veido išraiška? — paklausė šypsodamasis.

— Mačiau, kad lordas Karstarkas išėjo pro duris.

— Mačiau šitai ir aš. — Robas abiem rankomis nusiėmė karūną ir padavė Oliveriui. — Nunešk ją atgal į mano miegamąjį.

— Tuoj pat, jūsų malonybe, — ir ginklanešys nuskubėjo tolyn.

— Kertu lažybų, kad buvo ir kitų, kurie jautėsi taip pat kaip lordas Karstarkas, — pareiškė jos brolis Edmuras. — Kaip galima kalbėti apie taiką, kai Lanisteriai tarsi maras siaubia mano tėvo valdas, grobia jo derlių ir žudo jo žmones? Sakau dar kartą — turime žygiuoti į Harenholą.

— Mums trūksta pajėgų, — paniuręs tarė Robas.

— Nejaugi sėdėdami čia stiprėjame? — neatlyžo Edmuras. — Mūsų kariuomenė kasdien tirpsta.

— O kas dėl to kaltas? — atsigręžė Ketlina į brolį. Ne kas kitas, o Edmuras reikalavo, kad Robas leistų paupių lordams po karūnavimo grįžti namo ir kiekvienam atskirai ginti savo žemes. Pirmieji iškeliavo seras Markas Paiperis ir lordas Karilas Vensas. Paskui juos patraukė lordas Jonosas Brakenas, prisiekęs atsiimti savo pilies degėsius ir palaidoti žuvusius, o dabar ir lordas Džeisonas Molisteris paskelbė ketinąs grįžti į savo valdas Sigarde, kurių kol kas, laimei, mūšiai nepalietė.

— Negali reikalauti, kad manieji upių lordai sėdėtų čia rankas sudėję, kai grobiamas jų turtas ir naikinami žmonės, — tarė seras Edmuras, — tačiau lordas Karstarkas — šiaurietis. Būtų negerai, jeigu jis sumanytų mus palikti.

— Pakalbėsiu su juo, — nusprendė Robas. — Kuždesių girioje jis prarado du sūnus. Kas drįstų jį kaltinti, jei jis nenori taikos su jų žudikais… su mano tėvo žudikais…

— Praliejęs daugiau kraujo, nesusigrąžinsi nei tėvo, nei lordo Rikardo sūnų, — atsiliepė Ketlina. — Pasiūlyti taiką reikėjo, nors išmintingesnis žmogus būtų surašęs švelnesnes sąlygas.

— Bent šiek tiek švelnesnės, ir būčiau paspringęs jas dėstydamas.

Jos sūnaus barzda sudygo raudonesnė už kaštoninius plaukus. Robas, regis, manė, kad barzda jį daro atšiauresnį, labiau karališką, vyresnį. Tačiau su barzda ar be jos — jis tebebuvo penkiolikos metų jaunuolis ir keršto troško ne menkiau už Rikardą Karstarką. Teko gerokai paplušėti, kol pavyko jį įtikinti pateikti net ir tokį, nelabai tinkamą, pasiūlymą.

— Sersėja Lanister niekada nesutiks mainyti tavo seserų į porą pusbrolių. Juk puikiai žinai, kad jai reikia jos brolio.

Aiškino jam šitai ne kartą, bet Ketlina vis labiau įsitikino, kad karaliai nesiklauso nė perpus taip dėmesingai kaip sūnūs.

— Negaliu paleisti Karalžudžio, net jeigu ir norėčiau. Mano lordai su tuo niekada nesutiktų.

— Tavo lordai pripažino tave karalium.

— Ir gali taip pat lengvai nuversti.

— Jeigu tavo karūna būtų ta kaina, kurią turime sumokėti už tai, kad Arija ir Sansa saugiai grįžtų, tai reikėtų mokėti nesiginčijant. Pusė tavo lordų norėtų nudėti Lanisterį jo požemyje. Jeigu jis mirtų tavo nelaisvėje, žmonės kalbėtų…

— …kad jis šito nusipelnė, — užbaigė Robas.

— O tavo seserys? — griežtai paklausė Ketlina. — Ar jos taip pat nusipelnė mirties? Galiu tave užtikrinti, kad jei Sersėjos broliui nutiks kas nors bloga, ji mums už kraują atsilygins krauju…

— Lanisteris nemirs, — tarė Robas. — Be mano leidimo su juo niekas net pasikalbėti negali. Jis gauna maisto, vandens, švarių šiaudų — daugiau patogumų, negu galėtų reikalauti. Tačiau laisvės jam nesuteiksiu net ir dėl Arijos su Sansa.

Sūnus žvelgė į ją iš viršaus žemyn, Ketlina staiga suvokė. Ar jis taip smarkiai paaugo dėl karo, svarstė ji, ar dėl tos jam ant galvos uždėtos karūnos?

— Negi bijai mūšio lauke vėl susidurti su Džeimiu Lanisteriu, gal čia šuo ir pakastas?

Pilkasis Vėjas suurzgė lyg pajutęs Robo pyktį, o Edmuras Tulis broliškai uždėjo ranką jai ant peties.

— Kete, nereikia. Berniukas šiuo atžvilgiu teisus.

— Nevadink manęs berniuku, — šoko Robas prieš dėdę, išliedamas visą pyktį ant vargšo Edmuro, norėjusio jį paremti. — Esu beveik suaugęs vyras, ir karalius — jūsų karalius, sere. Ir Džeimio Lanisterio nebijau. Kartą jau sumušiau jį, sutriuškinsiu ir dar sykį, jei reikės, tik… — Jis nubraukė plaukų sruogą nuo akių ir papurtė galvą. — Gal būčiau galėjęs Karalžudį išmainyti į tėvą, bet…

— …bet ne į mergaites? — jos balsas stingdė ledine ramybe. — Mergaitės — ne itin svarbu, juk taip?

Robas nieko neatsakė, tačiau žvelgė įsižeidęs. Žydros akys, Tulių spalva, paveldėta iš jos. Ji skaudžiai užgavo Robą, bet jis — tikras savo tėvo sūnus ir negalėjo to pripažinti.

Man nederėjo taip kalbėti, tarė ji sau. Dievai maloningieji, kas man atsitiko? Jis daro, ką gali, stengiasi kaip įmanydamas, juk žinau, matau šitai, bet vis dėlto… Aš praradau Nedą, uolą, kuria rėmėsi mano gyvenimas, neištverčiau, jeigu tektų prarasti ir mergaites…

— Dėl seserų padarysiu viską, ką tik galėsiu, — tarė Robas. — Jeigu karalienė turi sveiko proto, ji sutiks su mano sąlygomis. Jeigu ne, priversiu ją gailėtis tos dienos, kai jas atmetė, — jis aiškiai daugiau apie tai kalbėti nenorėjo. — Motin, ar tikrai nesutiktum keliauti į Dvynius? Būtum toliau nuo mūšių, susipažintum su lordo Frėjaus dukterimis ir padėtum man išsirinkti nuotaką, kai karas bus baigtas.

Nori, kad išvažiuočiau, atsidususi pagalvojo Ketlina. Karaliams, regis, turėti motinas nepritinka, o aš kalbu jam tai, ko jis nenorėtų girdėti.

— Robai, esi pakankamai suaugęs ir be motinos pagalbos gali nuspręsti, kuri iš lordo Valderio mergaičių tau labiau patinka.

— Tada keliauk su Teonu. Jis išvyksta rytoj. Padės Molisteriams lydėti tą belaisvių būrį į Sigardą, o iš ten plauks laivu į Geležies salas. Galėtum ir tu rasti laivą, tad, jei vėjai būtų palankūs, mėnuliui keičiantis jau pasiektum Vinterfelą. Branui ir Rikonui tavęs labai reikia.

O tau ne — ar šitai norėjai pasakyti?

— Mano lordui tėvui gyventi jau liko nedaug. Kol tavo senelis gyvas, mano vieta — šalia jo Riverane.

— Galėčiau tau įsakyti. Juk esu karalius.

Ketlina nekreipė dėmesio į šituos žodžius.

— Sakau tau dar kartą, į Paiką verčiau siųstum ką nors kitą, o Teoną laikytum arčiau savęs.

— Kas geriau sutartų su Beilonu Greidžojum, negu jo sūnus?

— Džeisonas Molisteris, — pasiūlė Ketlina, — Titas Blekvudas, Stevronas Frėjus. Bet kuris… tik ne Teonas.

Jos sūnus, pritūpęs šalia Pilkojo Vilko, šiaušė jam kailį ir kartu vengė motinos žvilgsnio.

— Teonas narsiai kovėsi mūsų gretose. Juk pasakojau, kaip jis išgelbėjo Braną nuo tyržmogių Vilkų girioje. Jeigu Lanisteriai nesitaikys, man prireiks lordo Greidžojaus ilglaivių.

— Jų sulauksi greičiau, jeigu jo sūnus bus tavo įkaitas.

— Jis įkaitu prabuvo pusę savo gyvenimo.

— Ir ne veltui, — atsiliepė Ketlina. — Beilonas Greidžojus nėra tas, kuriuo galėtum pasitikėti. Nepamiršk, kad jis ir pats kažkada dėvėjo karūną, tegu tik kelis mėnesius. Gali sugalvoti vėl ją užsidėti.

Robas atsistojo.

— Nepavydėsiu jam šito. Jeigu aš — Šiaurės karalius, tebūnie jis Geležies salų karalius, kad jau taip trokšta. Su džiaugsmu leisiu jam turėti tą karūną, jei tik jis padės sumušti Lanisterius.

— Robai…

— Siunčiu Teoną. Būkite sveika, motin. Pilkasis Vėjau, eime. — Robas sparčiai nužingsniavo, o Pilkasis Vėjas bėgo šalia.

Ketlinai neliko nieko kito, tik žiūrėti jam pavymui. Jos sūnus, o dabar jos karalius. Koks tai keistas jausmas. Įsakinėk, liepė ji jam kadaise prie Keilino Griovos. Štai ir įsakinėja.

— Aplankysiu tėvą, — staiga pareiškė ji. — Eime su manimi, Edmurai.

— Turiu šnektelti su tais naujokais lankininkais, kuriuos moko seras Desmondas. Aplankysiu jį vėliau.

Jeigu dar bus gyvas, pamanė Ketlina, bet nieko nepasakė. Jos brolis kur kas geriau jautėsi mūšio lauke negu prie ligonio lovos.

Trumpiausias kelias į pagrindinį pilies pastatą, kur merdėjo jos tėvas, vedė per dievų giraitę su tankiai sužėlusiomis guobomis ir raudonmedžiais, aukšta žole ir laukinių gėlių žiedais. Medžiai, nepaisydami žinios, kurią į Riveraną prieš porą savaičių atnešė baltasis varnas, tebeošė tankia lapija. Konklava paskelbė, kad atėjo ruduo, bet dievai dar nesiteikė apie tai pasakyti vėjams ir miškams. Ketlina jautėsi už tai nuoširdžiai dėkinga. Ruduo visada baugino, nes jam iš paskos slinko žiema. Net ir išmintingiausias žmogus niekada nežino, ar kitas jo derlius nebus paskutinis.

Hosteris Tulis, Riverano valdovas, gulėjo savo menėje, kurios langai žvelgė į rytus atverdami įspūdingą kraštovaizdį — po jo pilies sienomis į vieną vagą spraudėsi dvi upės, Akmenvartis ir Raudonoji Šaka. Ketlinai užėjus, lordas snaudė; jo išbalę plaukai ir barzda buvo balti kaip pūkinis patalas, kuriame gulėjo, kadaise stuomeningą kūną vis labiau kamuojanti mirtis pavertė trapiu ir smulkiu.

Prie lovos, dar tebevilkėdamas grandininius šarvus ir kelionėje išsipurvinusį apsiaustą, sėdėjo tėvo brolis Juodoji Žuvis. Jo batai buvo dulkini, aplipę sudžiūvusiu purvu.

— Ar Robas žino, kad jau grįžote, dėde?

Seras Brindenas Tulis buvo Robo akys ir ausys, jo žvalgų ir priešakinių būrių vadas.

— Ne. Sužinojęs, kad karalius posėdžiauja taryboje, tiesiai iš arklidžių atėjau čionai. Jo malonybė, manau, iš pradžių norės naujienas išklausyti atskirai nuo visų.

Juodoji Žuvis buvo aukštas, liesas vyras žilstelėjusiais plaukais, labai tikslių judesių, švariai nusiskutęs, vėjo nugairintu ir raukšlių išvagotu veidu.

— Kaip jis laikosi? — paklausė jis; Ketlina iš karto suprato, kad jis teiraujasi ne apie Robą.

— Panašiai kaip ir anksčiau. Meisteris duoda jam miegvynio ir aguonų pieno nuo skausmo, tad jis didžiąją laiko dalį miega ir beveik nevalgo. Man regis, jis silpsta su kiekviena diena.

— Ar jis kalba?

— Taip… bet jo žodžiai vis beprasmiškesni. Sako, kad kažko gailisi, mini nebaigtus reikalus, seniai praėjusius laikus ir žmones, kurių seniai nebėra. Kartais nesusigaudo, kuris dabar metų laikas, neatpažįsta manęs. Kartą pašaukė mane motinos vardu.

— Jis vis dar jos ilgisi, — atsiliepė seras Brindenas. — Tu iš veido panaši į ją. Tokie pat skruostikauliai, smakras…

— Jūs ją prisimenate geriau negu aš. Tai buvo taip seniai.

Ji prisėdo ant lovos ir nubraukė skersai veido užkritusią plonų žilų plaukų sruogą.

— Kaskart išjojęs iš pilies nežinau, ar grįžęs rasiu jį dar gyvą, o gal jau mirusį.

Nepaisant gausių kivirčų, juos abu — jos tėvą ir jo brolį, kurio kadaise buvo atsižadėjęs, — siejo gilus ryšys.

— Gerai, kad bent jau susitaikėte.

Valandėlę jie sėdėjo tylėdami, paskui Ketlina pakėlė galvą.

— Kalbėjote apie naujienas, kurias Robui būtina išgirsti?

Lordas Hosteris sudejavo ir pasirito ant šono, tarsi būtų išgirdęs.

Brindenas atsistojo.

— Išeikime laukan. Geriau jo nežadinkime.

Ketlina išėjo paskui jį į akmeninį balkoną, trikampiu, lyg laivo pirmagalys, išsikišusį iš pastato sienos. Jos dėdė susiraukęs pažvelgė aukštyn.

— Dabar ji matoma jau ir dieną. Mano vyrai vadina ją Raudonąja Žinia… tačiau ką ji skelbia?

Ketlina pakėlė akis į tamsiai mėlyną dangų, kur nutįso blausiai raudona kometos linija — tarsi ilgas rėžis dievo veide.

— Didysis Džonas Robui aiškino, kad senieji dievai išskleidė raudoną keršto už Nedą vėliavą. Edmuras mano, kad tai ženklas, lemiantis Riverano pergalę, — jis regi žuvį ilga uodega ir Tulių spalvas — raudoną mėlyname fone, — ji atsiduso. — Norėčiau ir aš taip tvirtai tikėti. Tamsiai raudona — tai ir Lanisterių spalva.

— Tas daiktas nėra tamsiai raudonas, — atsiliepė seras Brindenas. — Ir ne Tulių spalvos, ne raudono upės purvo. Ten, vaikeli, kraujas, ištiškęs per visą dangų.

— Mūsų kraujas ar jų?

— Nejaugi būna karų, kai liejasi tik vienos pusės kraujas? — jos dėdė papurtė galvą. — Upių žemės skęsta kraujyje, aplink Dievo Akį visur siaučia liepsnos. Mūšiai išplito į pietus nuo Juodųjų Vandenų ir į šiaurę už Trišakio, beveik iki Dvynių. Markas Paiperis su Karilu Vensu pasiekė keletą nereikšmingų pergalių, o tas pietietis lordvaikis Berikas Dondarionas vis puldinėja plėšikautojus, iškapodamas lordo Taivino maisto paieškos būrius ir vėl išnykdamas miškuose. Kalbama, esą seras Bertonas Kreikholas gyrėsi Dondarioną nužudęs, kol su visu pulku neįžygiavo į vienus lordo Beriko spąstus, ir ten krito jo vyrai visi iki vieno.

— Pas tą lordą Beriką atsidūrė kai kurie Nedo kariai iš Karaliaus Uosto, — prisiminė Ketlina. — Tesaugo juos dievai.

— Jeigu tai, kas apie juos pasakojama, yra tiesa, tai Dondarionas ir tas raudonas žynys, kur kartu su juo kaunasi, pakankamai protingi ir gudriai apsisaugo, — tarė jos dėdė, — tačiau su tavo tėvo vasalais reikalai liūdnesni. Robas jokiu būdu neturėjo leisti jiems išvykti. Dabar jie pasklido į šalis lyg putpelės, kiekvienas stengiasi apsaugoti savus, bet tai kvailystė, Kete, tikra kvailystė. Jonosas Brakenas buvo sužeistas tarp savo pilies griuvėsių, jo sūnėnas Hendris žuvo. Titas Blekvudas išvijo Lanisterius iš savo žemių, bet jie išsivedė visas karves iki paskutinės, visas kiaules, išsėmė grūdus iš aruodų, tad jam nebeliko ką ginti, išskyrus Varnamedį ir išdegusius tyrus. Dario vyrai atmušė savo lordo pilį, bet išlaikė ją tik porą savaičių, o tada juos užgriuvo Gregoris Kligeinas ir išžudė visą įgulą, net ir patį lordą.

Ketlina sustingo iš siaubo.

— Daris buvo dar visai vaikas.

— Taigi, ir net paskutinis savo giminėje. Už berniuką buvo galima gauti puikią išpirką, bet ką auksas reiškia tokiam apsiputojusiam šuniui kaip Gregoris Kligeinas? Prisiekiu, to žvėries galva taptų puikia dovana visiems krašto žmonėms.

Ketlina žinojo, kokia prasta šlovė sklinda paskui serą Gregorį, bet vis dėlto…

— Nekalbėk man apie galvas, dėde. Sersėja Nedo galvą pamovė ant smaigo virš Raudonosios pilies sienų ir paliko varnoms ir musėms. — Net ir dabar jai vis dar buvo sunku patikėti, kad jo iš tiesų nebėra. Kartais naktį ji pabusdavo tamsoje, ir akimirką atrodydavo, kad ras jį šalia. — Kligeinas tėra tik lordo Taivino įrankis.

Tikrąjį pavojų, Ketlinos nuomone, kėlė Taivinas Lanisteris — Kasterlių Uolos lordas, Vakarų sergėtojas, karalienės Sersėjos, Džeimio Lanisterio ir Tiriono Kipšo tėvas, naujojo berniuko karaliaus Džofrio Barateono senelis.

— Tai tiesa, — pripažino seras Brindenas. — O Taivinas Lanisteris tikrai nekvailas. Sėdi saugiai už Harenholo sienų, maitina kariuomenę mūsų derliumi, o ko nepaima — sudegina. Gregoris — ne vienintelis jo nuo grandinės paleistas žvėris. Krašte siaučia ir seras Eimoris Lorčas, ir kiti samdiniai iš Kohoro, kurie stengiasi ne nužudyti priešą, bet jį suluošinti. Mačiau, ką jie palieka praeidami. Ištisi kaimai nuniokoti ugnies, moterys išprievartautos ir išniekintos, sukapoti vaikai palikti gulėti, kad priviliotų vilkus ir sulaukėjusius šunis… Tokio vaizdo neištvertų net mirusieji.

— Šitai išgirdęs Edmuras įtūš.

— O lordas Taivinas kaip tik šito ir trokšta. Net bauginimas turi tam tikrą tikslą, Kete. Lanisteris nori, kad stotume į kovą.

— Robas ketina tokį jo norą įvykdyti, — tarė Ketlina virpėdama. — Sėdėdamas čia, jis vis labiau nerimsta, tad ir Edmuras, ir Didysis Džonas ragins jį eiti pirmyn.

Jos sūnus laimėjo dvi didžias pergales — sutriuškino Džeimį Lanisterį Kuždesių girioje ir privertė bėgti jo be vado likusią kariuomenę Stovyklų mūšyje prie Riverano sienų, bet, pasiklausius kai kurių jo vasalų kalbų, jį jau derėjo garbinti kaip naująjį Eigoną Užkariautoją.

Tankūs žili Brindeno Juodosios Žuvies antakiai išsirietė puslankiu.

— Na ir ką, tikri kvailiai. Kete, pirmoji mano taisyklė kare — jokiu būdu nepasiduok priešo norui. Lordas Taivinas norėtų kautis ten, kur jam patogiau. Jis nori, kad pultume Harenholą.

— Harenholą?

Bet kuris vaikas Trišakyje girdėjo pasakojimų apie tą didžiulę tvirtovę, karaliaus Hareno Juodojo pastatytą prie Dievo Akies vandenų prieš tris šimtus metų, kai Septyniose Karalystėse iš tiesų buvo septynios karalystės, o upių žemes valdė geležies žmonės iš salų. Apimtas didybės Harenas užsimanė, kad jo pilis ir bokštai būtų aukščiausi visame Vesterose. Prireikė keturiasdešimties metų, kol ta pilis tarsi milžiniškas šešėlis iškilo ant ežero kranto, ir visą tą laiką Hareno pulkai siaubė kaimynus, gabendami iš jų akmenis, medieną, auksą ir darbininkus. Tūkstančiai belaisvių mirė jo akmens skaldyklose grandinėmis prikaustyti prie vilktuvų ar kamuodamiesi tų penkių bokštų statyboje. Žiemą juos svilino speigas, vasarą — kaitra. Tris tūkstančius metų augusius burtmedžius kirto sijoms ir gegnėms. Dėl savo nuostabios svajonės Harenas nuskurdino ir upių žemes, ir Geležies salas. Bet tą pačią dieną, kai pagaliau Harenholas buvo baigtas ir karalius Harenas atvyko jame apsigyventi, Karaliaus Uoste išsilaipino Eigonas Užkariautojas.

Ketlina dar atminė, kaip senoji auklė Vinterfele pasakodavo tą istoriją jos vaikams. „Ir karalius Harenas įsitikino, kad storos sienos ir aukšti bokštai prieš drakonus nieko nereiškia, — taip visada baigdavosi jos pasakojimas, — nes drakonai skraido.“ Harenas ir visi jo palikuonys žuvo liepsnose, kurios prarijo visą milžinišką tvirtovę, nuo tų laikų blogai baigė ir visos Harenholą valdžiusios giminės. Gal ta pilis ir buvo galinga, bet tai — tamsi vieta. Ir prakeikta.

— Nenorėčiau, kad Robas stotų į mūšį tų sienų šešėlyje, — sutiko Ketlina. — Dėde, turime kažko imtis.

— Ir kuo skubiau, — pritarė seras Brindenas. — Vaikeli, dar nepasakiau to, kas blogiausia. Į vakarus mano pasiųsti žmonės grįžo su žinia, kad Kasterlių Uoloje renkasi nauja kariauna.

Dar viena Lanisterių kariuomenė. Nuo tos minties jai pasidarė bloga.

— Reikia tuojau pat pranešti Robui. Kas jai vadovaus?

— Sako, kad seras Stafordas Lanisteris. — Jis pažvelgė tolyn, į upes; vėjas pleveno jo raudoną ir mėlyną apsiaustą.

— Dar vienas sūnėnas?

Kasterlių Uolos Lanisteriai buvo šėtoniškai didelė ir vaisinga giminė.

— Pusbrolis, — pataisė seras Brindenas. — Lordo Taivino velionės žmonos brolis, tad giminystė dviguba. Jau senas ir ne itin protingas, bet turi sūnų. Serą Deiveną, šis pavojingesnis.

— Tada tikėkimės, kad kariuomenę į mūšį ves tėvas, o ne sūnus.

— Dar turime šiek tiek laiko, kol reikės su jais kautis. Jų žmonės — tai samdiniai, laisvieji raiteliai ir žali berneliai iš Lanisporto landynių. Serui Stafordui reikės pasirūpinti, kad jie gautų ginklų ir būtų apmokyti, tik tada jis galės galvoti apie kovą… ir nepainiokime, lordas Taivinas — tai ne Karalžudys. Jis veiks apgalvotai ir neskubės. Kantriai lauks, kol išžygiuos seras Stafordas, ir tik tada pajudės iš už Harenholo sienų.

— Nebent… — tarstelėjo Ketlina.

— Nagi, nagi, — paragino seras Brindenas.

— Nebent būtų priverstas palikti Harenholą, — pasakė ji, — dėl kokios kitos grėsmės.

Dėdė žvelgė į ją susimąstęs.

— Lordas Renlis.

— Karalius Renlis.

Jeigu ji ketina prašyti to žmogaus pagalbos, privalo pripažinti tą titulą, kurį jis sau priskyrė.

— Gal ir taip, — Juodoji Žuvis grėsmingai šyptelėjo. — Tačiau jis už tai pageidaus ką nors gauti.

— Pageidaus to, ko nori visi karaliai, — tarė Ketlina. — Priesaikos.