Karalių kova

Ketlina

Susitikimas turėjo įvykti vešlioje pievoje, kur tarp žolių pūpsojo blyškiai pilki grybai ir ką tik nukirstų medžių kelmai.

— Atvykome pirmieji, miledi, — tarė Halis Molenas, kai jie sustojo tarp baltuojančių strampų, vieniši dviejų kariuomenių apsuptyje. Ant jo laikomos ieties galo pliaukšėdama plevėsavo Starkų giminės vėliava su didvilkiu. Iš čia jūros nebuvo matyti, tačiau Ketlina jautė, kad ji visai netoli. Jos artumą liudijo sūrūs rytų vėjo gūsiai.

Medžius katapultoms ir apsiausties bokštams nukirto Stanio Barateono kareiviai. Ketlina susimąstė, kiek laiko augo šita giria, ar buvo joje poilsio sustojęs Nedas, kai vedė kariuomenę į pietus pralaužti paskutinės Vėtrų Gūžtos apgulties. Tą dieną jis laimėjo didžią pergalę, ypač nuostabią tuo, kad buvo pasiekta be kraujo.

Dievai, suteikite man malonę atlikti tą patį, meldėsi Ketlina. Jos žmonės manė, kad net atvykti čionai buvo beprotybė.

— Tai ne mūsų kova, miledi, — aiškino seras Vendelis Manderlis. — Esu tikras, karalius nepageidautų, kad jo motina statytų save į tokį pavojų.

— Visi esame pavojuje, — gal pernelyg aštriai atšovė jam Ketlina. — Nejaugi manote, sere, kad trokštu čia būti? — Mano vieta Riverane greta mirštančio tėvo, Vinterfele greta sūnų. — Robas pasiuntė mane į pietus kalbėti jo vardu, tad jo vardu ir kalbėsiu.

Ketlina žinojo, kad rasti būdą šitiems broliams sutaikyti bus anaiptol nelengva, tačiau dėl krašto gerovės reikėjo išmėginti viską.

Tolumoje, už įmirkusių nuo lietaus laukų ir uolėtų keterų, ji matė didžią Vėtrų Gūžtos tvirtovę, įsirėžusią į dangų ant neregimos jūros kranto. Po tuo galingu blyškiai pilko akmens kalnu jį apsupusi lordo Stanio Barateono kariuomenė atrodė maža ir menkutė, tarsi pelyčių būrys su vėliavomis.

Giesmėse buvo pasakojama, kad Vėtrų Gūžtą senovėje pastatė Diuranas, pirmasis Vėtrų karalius, laimėjęs gražiosios Elenėjos, jūrų dievo dukters ir vėjo deivės, meilę. Jų vestuvių naktį Elenėja savo mergystę paaukojo mirtingojo meilei ir šitaip nulėmė sau mirtingosios likimą, o sielvarto prislėgti jos tėvai visą rūstybę nukreipė į Diurano tvirtovę ir pasiuntė vėjus ir bangas jos daužyti. Jo brolius, draugus, vestuvių svečius sutraiškė griūvančios sienos, kitus vandens srautai nubloškė į jūrą, bet Elenėja apglėbė Diuraną, ir šis liko sveikas. Kai pagaliau išaušo diena, Diuranas paskelbė dievams karą ir prisiekė viską vėl atstatysiąs.

Jis surentė dar penkias tvirtoves, kiekvieną vis didesnę ir stipresnę už anksčiau stovėjusią, tačiau kaskart atūždavo per Laivadūžių įlanką vėtros, stumdamos vandenis tartum sieną, ir jo akyse viskas subyrėdavo į gabalus. Lordai meldė Diuraną verčiau statyti pilį toliau sausumoje, šventikai aiškino, kad jis turįs palenkti dievus į savo pusę ir grąžinti Elenėją jūrai. Net ir prastuomenė maldavo karalių nusileisti. Šis nė už ką nesutiko. Ir pastatė septintąją pilį, didžiausią iš visų. Kalbėta, esą jam talkino miškavaikiai, burtais tašę uolų luitus; kiti sakė, kad patarimų, kur ir kaip statyti, Diuranas gaudavo iš mažo berniuko, kuris išaugęs tapo Branu Statytoju. Sakmės pasakojo skirtingai, bet pabaiga visų buvo ta pati. Nors įtūžę dievai metė prieš tvirtovę vieną audrą po kitos, septintoji pilis stūksojo išdidi, ir Diuranas Dievskriaudys su gražiąja Elenėja gyveno ten iki savo dienų galo.

Dievai nieko neužmiršta, tad nirtulingos vėtros ir toliau nesiliovė slinkusios nuo Siaurosios jūros. Tačiau Vėtrų Gūžta, skirtingai nuo kitų pilių, laikėsi šimtus ir tūkstančius metų. Jos didinga išorinė siena kilo į šimto pėdų aukštį, to mūro neardė jokie vartai ar šaudymo angos: jis buvo visur lygus, užapvalintas, dailiai besisukantis, akmenys suleisti taip gudriai, kad niekur neliko nė menkiausio kampo, plyšelio ar užkaborio vėjui įsisukti. Žmonės kalbėjo, kad siauriausioje vietoje ta siena turėjo keturiasdešimt pėdų storio, o jūros pusėje — net aštuoniasdešimt, ir buvo sudėta iš dviejų akmenų sluoksnių, tarp kurių pripilta smėlio ir skaldos. Tokia galinga užtvara nuo vėjų ir bangų patikimai gynė vidinius kiemus, virtuves, arklides. Bokštas pilyje stovėjo tik vienas, milžiniškas, apvalus, iš jūros pusės be langų, toks didžiulis, kad jame nesunkiai tilpo ir sandėliai, ir kareivinės, ir lordo būstas. Jo stogą tarsi karūna puošė galinga dantyta viršūnė, iš toli atrodanti lyg dygliuotas kumštis ant aukštyn iškeltos rankos.

— Miledi, — šūktelėjo Halis Molenas. Nuo nedidelės tvarkingos stovyklos pilies sienos papėdėje atsiskyrė du raiteliai, kurie neskubėdami jojo Ketlinos būrelio pusėn. — Tai tikriausiai karalius Stanis.

— Žinoma, — Ketlina jau žvelgė į artėjančius karius. Tikrai turėtų būti Stanis, bet vėliava — ne Barateonų. Ji švietė ryškiai geltona spalva, o ne sodriu Renlio auksu, ženklas ant jos buvo raudonas, nors pavidalo atpažinti Ketlina dar negalėjo.

Renlis turėjo pasirodyti paskutinis. Jai išjojant taip ir sakė. Liepė balnoti jo žirgą tik tada, kai brolis bus gerokai nujojęs iki susitikimo vietos. Atvykęs anksčiau turi laukti kitų, o Renlis laukti neketino. Čia toks karalių žaidimas, tarė sau Ketlina. Na, ji pati — ne karalienė, tad žaisti neprivalėjo. Buvo pratusi laukti.

Staniui artinantis, ji pamatė, kad jis dėvi raudonojo aukso karūną su liepsnų pavidalo smaigaliais. Buvo užsijuosęs granatais ir geltonaisiais topazais nusagstytą diržą, jo kalavijo rankeną puošė didelis ketvirtainiškas rubinas. Šiaip vilkėjo paprastai: metalu nusagstyta odinė liemenė ant dygsniuoto dubleto, gerokai padėvėti batai, rudos šiurkščios vilnos kelnės. Jo geltona kaip saulė vėliava vaizdavo oranžinių liepsnų supamą raudoną širdį. Taip, ten buvo ir elnias su karūna… gerokai susitraukęs širdies vidury. Dar keisčiau atrodė jo vėliavininkas — visa raudonai apsitaisiusi moteris, slepianti veidą po ilgu raudono apsiausto gobtuvu. Raudonoji žynė, nusistebėjusi pagalvojo Ketlina. Šitas tikėjimas turėjo daug sekėjų ir galios laisvuosiuose miestuose ir tolimose rytų žemėse, bet Septyniose Karalystėse tokių nebuvo gausu.

— Ledi Stark, — prijojęs šaltai, bet mandagiai pasisveikino Stanis Barateonas. Jis linktelėjo galva, regis, dar labiau nuplikusia negu anksčiau.

— Lorde Stani, — atsiliepė Ketlina.

Po trumpai kirpta barzda kietai susispaudė jo stambūs žandikauliai, bet jis nepuolė kabinėtis dėl titulų. Ketlina mintyse jam už tai padėkojo.

— Nemaniau rasiąs jus Vėtrų Gūžtoje.

— Ir aš nemaniau čia atsidursianti.

Jo giliai įdubusios akys smigo į ją be gailesčio. Tas vyras nebuvo sutvertas mandagiems pašnekesiams.

— Apgailestauju dėl jūsų lordo vyro mirties, — tarė jis, — nors Edardas Starkas man niekada nebuvo draugas.

— Jis niekada nebuvo jūsų priešas, milorde. Kai lordai Tairelis ir Redvainas marindami badu laikė jus it kalinį šioje pilyje, ne kas kitas, o Edardas Starkas pralaužė apsiaustį.

— Mano brolio įsakymu, o ne iš meilės man, — atšovė Stanis. — Neneigsiu, lordas Edardas atliko savo pareigą. O ar aš jos neatlikau? Roberto ranka turėjau tapti aš.

— Toks buvo jūsų brolio noras. Nedas niekada šių pareigų netroško.

— Tačiau priėmė jas. Nors turėjo būti skirtos man. Vis dėlto duodu jums žodį, tas nužudymas susilauks atpildo.

Kaip jie mėgsta žadėti galvas, tie vyrai, besirengiantys būti karaliais.

— Tą patį man žadėjo ir jūsų brolis. Tačiau, tiesą sakant, verčiau susigrąžinčiau dukteris, o atpildas tegu lieka dievams. Sersėja tebelaiko mano Sansą, o apie Ariją nėra jokios žinios nuo tos dienos, kai mirė Robertas.

— Jeigu, man užėmus miestą, rasime jūsų vaikus, jie bus jums nusiųsti.

Gyvi ar mirę, — atrodė, taip skambėjo jo žodžiai.

— O kada tai nutiks, lorde Stani? Karaliaus Uostas visai netoli nuo jūsiškės Drakono Uolos, bet štai sutinku jus čia.

— Kalbate atvirai, ledi Stark. Puiku, taip pat atvirai jums ir atsakysiu. Miestui paimti man reikia tų pietų lordų jėgų, kurias matau kitapus lauko. Privalau jas atimti.

— Žmonės paklūsta savo nuožiūra, milorde. Tie lordai prisiekę ištikimybę Robertui ir Barateonų giminei. Jeigu jūs ir jūsų brolis pamirštų savo kivirčą…

— Su Renliu man nėra ko kivirčytis, jeigu jis deramai laikytųsi pareigos. Esu vyresnis brolis ir jo karalius. Reikalauju tik to, kas man teisėtai priklauso. Iš Renlio privalau sulaukti paklusnumo ir ištikimybės. Ketinu šitai gauti. Iš jo ir iš visų tų lordų. — Stanis tiriamai pažvelgė jai į veidą. — O kas jus atvedė į šį lauką, miledi? Starkų giminė susidėjo su mano broliu — ar taip turėčiau jus suprasti?

Šitas niekada nenusileis, pagalvojo ji, bet vis tiek reikia mėginti. Per daug pastatyta ant šitos kortos.

— Mūsų lordų ir visų žmonių valia mano sūnus valdo kaip Šiaurės karalius. Jis prieš nieką nesiklaupia, bet visiems tiesia draugystės ranką.

— Karaliai neturi draugų, — tiesiai rėžė Stanis, — tik pavaldinius ir priešus.

— Ir brolius, — linksmai suskambo balsas jai už nugaros. Grįžtelėjusi atgal, Ketlina pamatė lordo Renlio žirgą, atsargiai žengiantį tarp kelmų. Apsivilkęs žalio aksomo švarku ir voverių kailiukais apkraštuotu atlaso apsiaustu, jaunesnysis Barateonas atrodė nuostabiai. Jo smilkinius puošė aukso rožių karūna, virš kaktos kilo nefritinio elnio galva, ilgi juodi plaukai bangomis krito ant pečių. Kalavijo diržas buvo nusagstytas aštriais kampuotais juodaisiais deimantais, ant kaklo kybojo auksinė grandinė su smaragdais.

Vėliavai nešti Renlis taip pat pasirinko moterį, nors Brienė veidą ir kūną slėpė po šarvų plokštėmis, tad įžvelgti jos lytį buvo sunku. Ji laikė dvylikos pėdų ietį, kurios viršuje, nuo jūros atlėkusiam vėjui plaikstant audeklą, išdidžiai žengė karūnuotas elnias, juodas auksiniame lauke.

Jo brolis atsiliepė šiurkščiai:

— Lorde Renli.

— Karaliau Renli. Stani, ar tikrai čia tu?

Stanis susiraukė.

— Kas galėtų būti kitas?

Renlis nerūpestingai gūžtelėjo pečiais.

— Išvydęs tą vėliavą, suabejojau. Kieno ženklą turi čia iškėlęs?

— Tai mano paties ženklas.

— Karalius savo ženklu pasirinko Šviesos Valdovo liepsnojančią širdį, — įsiterpė raudonai vilkinti šventikė.

Renliui šitai, matyt, pasirodė juokinga.

— Taip net geriau. Jeigu abu turėtume tokias pat vėliavas, mūšyje kiltų didžiausia sumaištis.

— Tikėkimės, kad mūšio neprireiks, — tarė Ketlina. — Turime bendrą priešą, kuris graso sunaikinti mus visus.

Stanis įdėmiai ir niūriai pažvelgė į ją.

— Geležinis sostas teisėtai priklauso man. Visi, kurie tai neigia, yra man priešai.

— Brolau, tai neigia visas kraštas, — tarė Renlis. — Neigia ir priešmirtinių traukulių tampomi seniai, ir dar negimę kūdikiai iš motinų įsčių. Neigia ir Dorne, ir ant Sienos. Labai apgailestauju, bet niekas nenori, kad taptum karalium.

Stanio žandikauliai kaukštelėjo.

— Prisiekiau neturėsiąs su tavim jokių reikalų, kol nešioji tą išdaviko karūną. Gaila, kad netesėjau tos priesaikos.

— Tai kvailystė, — griežtai įsiterpė Ketlina. — Lordas Taivinas sėdi Harenhole su dvidešimčia tūkstančių kalavijų. Karalžudžio kariuomenės likučiai vėl susibūrė prie Auksinio Danties, Kasterlių Uolos paunksmėje telkiasi dar viena Lanisterių kariuomenė, o Sersėja su sūnumi laiko Karaliaus Uostą ir jūsų trokštamą Geležinį sostą. Jūs abu pasivadinote karaliais, bet kraštas plūsta krauju ir niekas nesirengia pakelti kalavijo jam ginti, išskyrus mano sūnų.

— Jūsų sūnus laimėjo keletą mūšių, — gūžtelėjo pečiais Renlis, — aš laimėsiu karą. Lanisteriai gali lukterėti.

— Jei ketini ką nors siūlyti, tai siūlyk, — stačiokiškai metė Stanis, — nes apsisuksiu ir josiu atgal.

— Puiku, — atšovė Renlis, — siūlau tau nulipti nuo arklio, priklaupti ir prisiekti man ištikimybę.

Stanis vargais negalais suvaldė įniršį.

— To nesulauksi niekada.

— Juk tarnavai Robertui, kodėl negalėtum tarnauti man?

— Robertas buvo vyresnis brolis. Tu — jaunesnis.

— Jaunesnis, drąsesnis ir kur kas gražesnis…

— …be to, vagis ir grobikas.

Renlis vėl gūžtelėjo pečiais.

— Targarienai grobiku vadino Robertą. Regis, jis pajėgė ištverti tą gėdą. Matyt, ir aš ištversiu.

Taip nieko nebus.

— Tik įsiklausykite, ką kalbate! Jei būtumėt mano sūnūs, sudaužčiau jus kaktomis ir užrakinčiau miegamajame, tupėtumėte ten, kol prisimintumėt esą broliai.

Stanis susiraukęs pažvelgė į ją.

— Per daug sau leidžiate, ledi Stark. Esu teisėtas karalius, o jūsų sūnus — ne menkesnis išdavikas už čia esantį mano brolį. Tačiau ateis eilė ir jam.

Atviras grasinimas pakurstė jos įniršį.

— Milorde, nesvyruodamas vadinate kitus išdavikais ir grobikais, bet ar pats esate kitoks? Tvirtinate, kad vienintelis galite būti teisėtas karalius, tačiau man regis, jog Robertas turėjo du sūnus. Pagal visus Septynių Karalysčių įstatymus, teisėtas įpėdinis yra princas Džofris, po jo seka Tomenas… o mes visi — išdavikai, kad ir kokių svarbių sugalvotume priežasčių.

— Stani, — nusijuokė Renlis, — privalai atleisti ledi Ketlinai. Ji atvyko čionai nuo pat Riverano, tikrai tolimas kelias raitomis. Bijau, kad tavo laiškelio ji nematė.

— Džofris — ne mano brolio sėkla, — šiurkščiai tarė Stanis. — Tomenas taip pat. Visi jie pavainikiai. Įskaitant ir mergaitę. Visi trys — iš kraujomaišos gimusi bjaurastis.

Negi Sersėja būtų visiškai išprotėjusi? Ketlina neteko žado.

— Argi ne nuostabi istorija, miledi? — paklausė Renlis. — Lordas Tarlis gavo savąjį laišką, kai buvau stovykloje prie Rago Kalvos, ir turiu pripažinti, man užgniaužė kvapą, — jis nusišypsojo broliui. — Nė neįtariau, Stani, kad galėtum būti toks gudrus. Jeigu tai būtų tiesa, tikrai būtum Roberto įpėdinis.

— Jei būtų tiesa? Nori pasakyti, kad aš melagis?

— Ar turi įrodymą bent vienam žodžiui iš šitos pasakėlės?

Stanis grikštelėjo dantimis.

Robertas tikriausiai nieko nežinojo, mąstė Ketlina, kitaip Sersėja būtų akies mirksniu netekusi galvos.

— Lorde Stani, — kreipėsi ji, — jeigu žinojote, kad karalienė taip siaubingai nusikaltusi, kodėl tylėjote?

— Aš netylėjau, — pasišiaušė Stanis, — savo įtarimais pasidalijau su Jonu Arinu.

— Bet ne su savo broliu?

— Brolis su manim bendravo tik tiek, kiek reikalavo pareiga, — tarė Stanis. — Mano lūpose tokie kaltinimai būtų nuskambėję kvailai ir savanaudiškai, kaip priemonė man prasibrauti į įpėdinių eilės priekį. Maniau, kad Robertas bus labiau linkęs įsiklausyti, jeigu tuos kaltinimus išgirs iš Jono Arino, kurį mylėjo.

— Ak, — tarė Renlis, — vadinasi, turime negyvėlio liudijimą.

— Nejaugi manai, kad jo mirtis atsitiktinė, tu nenuovokus kvaily? Sersėja pasirūpino jį nunuodyti iš baimės, kad jis atskleis visą tiesą. Lordas Jonas buvo surinkęs tam tikrų įrodymų…

— …kurie, savaime suprantama, mirė kartu su juo. Labai patogu.

Ketlina pradėjo šį tą prisiminti, gretinti atskiras smulkmenas.

— Mano sesuo Lisa atsiuntė į Vinterfelą laišką, kuriame kaltino karalienę nužudžius jos vyrą, — pripažino ji. — Vėliau Lizde tą kaltinimą ji metė į akis karalienės broliui Tirionui.

— Jeigu užmini gyvačių lizdą, ar svarbu, kuri iš jų kirs pirma? — prunkštelėjo Stanis.

— Visos tos kalbos apie gyvates ir kraujomaišą labai įdomios, bet jos nieko nekeičia. Gal tavo pretenzijos ir pagrįstesnės, užtat mano kariuomenė didesnė.

Renlis kyštelėjo ranką po apsiaustu. Stanis pastebėjo tą judesį ir tuojau stvėrėsi kalavijo rankenos, bet, jam dar nespėjus išsitraukti ginklo, brolio rankoje atsirado… persikas.

— Gal norėtum paskanauti, broli? — šypsodamasis pasiteiravo Renlis. — Iš Haigardeno. Užtikrinu, tokio saldumo tau dar nėra tekę ragauti.

Jis suleido dantis. Per lūpų kamputį nuvingiavo sulčių srovelė.

— Atvykau čionai ne vaisių valgyti, — Stanis jau tūžo.

— Milordai! — prabilo Ketlina. — Privalome derinti mūsų sąjungos sąlygas, o ne svaidytis įžeidinėjimais.

— Žmogui nedera atsisakyti paragauti persiko, — švystelėjęs šalin kauliuką, pareiškė Renlis. — Gal daugiau tokia galimybė jam nepasitaikys. Stani, juk gyvenimas trumpas. Prisimink, ką skelbia Starkai. Artėja žiema.

Jis atgalia ranka nusišluostė burną.

— Atvykau čionai ne tam, kad klausyčiausi grasinimų.

— Dar jų ir negirdėjai, — atšovė Renlis. — Kai pagrasinsiu, iš karto tai suprasi. Tiesą sakant, Stani, tu man niekada nepatikai, tačiau esi to paties kraujo ir neturiu jokio noro tavęs žudyti. Tad jei nori Vėtrų Gūžtos, imk ją… tebūnie tai broliška dovana. Kadaise Robertas atidavė ją man, dabar atiduodu ją tau.

— Negali jos man duoti, nes Vėtrų Gūžta ne tavo. Ji teisėtai priklauso man.

Atsidusęs Renlis pasisuko balne.

— Briene, ką gi man daryti su šituo broliu? Nenori jis nei mano persiko, nei mano pilies, net mano vestuvių jis nepaisė…

— Abu žinome, kad tavo vestuvės — visiška veidmainystė. Dar nepraėjo nė metai nuo tada, kai kūrei planus pakišti tą mergą Robertui kaip dar vieną kekšę.

— Prieš metus kūriau planus, kaip ją padaryti Roberto karaliene, — atsiliepė Renlis, — bet koks dabar skirtumas? Robertas atiteko šernui, o Mardžerė — man. Tikriausiai džiaugsies sužinojęs, kad vedžiau ją dar nekaltą.

— Tavo guolyje ji tokia tikriausiai ir mirs.

— Na, tikiuosi, kad ji per metus pagimdys man sūnų. Tiesa, meldžiu pasakyti, Stani, kiek turi sūnų? Ak, taip — nė vieno, — Renlis nekaltai šyptelėjo. — Beje, kalbant apie tavo dukterį, viską suprantu. Jeigu mano žmona atrodytų taip kaip tavoji, ir aš siųsčiau juokdarį jai patarnauti.

— Gana, — sustaugė Stanis. — Nepakęsiu tokių įžūlių patyčių, girdi? Nepakęsiu!

Jis trūktelėjo kalaviją iš makšties. Blausioje saulės šviesoje plienas sužibo keistai ryškiai, tai raudonai, tai geltonai ar akinamai baltai. Oras aplink jį, regis, virpėjo tarsi nuo kaitros.

Ketlinos arklys sužvingo ir žengtelėjo atgal, tačiau tarp brolių tuoj pat įjojo Brienė su kalaviju rankoje.

— Paslėpk kalaviją! — riktelėjo ji Staniui.

Sersėja Lanister dabar tikriausiai juokiasi negalėdama atgauti kvapo, nuvargusi pagalvojo Ketlina.

Stanis dūrė savo švytinčiu kalaviju į brolį.

— Gailestingumas man nesvetimas, — sudundėjo jis, nors iš tiesų vargu ar kada buvo patyręs tokį jausmą. — Ir Spindulingojo nenoriu teršti brolio krauju. Atmindamas motiną, kuri mus abu pagimdė, duodu tau šią naktį, Renli, kad apmąstytum savo paklydimus. Nuleisk savo vėliavas ir atvyk pas mane prieš aušrą, tada paliksiu tau Vėtrų Gūžtą ir tavo ankstesnę vietą taryboje, net skirsiu savo įpėdiniu, kol pats susilauksiu sūnaus. Jeigu ne, aš tave sunaikinsiu.

Renlis nusikvatojo.

— Stani, sutinku, tavo kalavijas labai dailus, bet man regis, kad jo švytėjimas apžlibino tau akis. Pažvelk ana už tų laukų, brolau. Ar įžiūri visas tas vėliavas?

— Negi manai, kad keli audeklo gabalai padarys tave karalium?

— Karalium mane padarys Tairelių kalavijai. Padarys Rovanai, Tarliai ir Karonai su kirviais, kuokomis ir kovos kūjais rankose. Tartų strėlės ir Penrouzų ietys, Fosovėjai, Kajai, Malendorai, Estermontai, Selmiai, Haitaueriai, Oukhartai, Kreinai, Kasveliai, Blekbarai, Morigenai, Bisburiai, Šermeriai, Danai, Futliai… net ir Florentų giminė — tavo paties žmonos broliai ir dėdės — visi jie padarys mane karalium. Su manimi joja visa pietų diduomenė, bet tai tik mažesnioji mano jėgų dalis. Iš paskos žygiuoja pėstininkai, šimtas tūkstančių kalavijų, iečių ir lankų. Ir tu ketini mane sunaikinti? Kaipgi naikinsi, meldžiu pasakyti? Su ta vargana minia, kurią matau susigūžusią palei pilies sienas? Sakyčiau, jų ten kokie penki tūkstančiai, tai daugių daugiausia, visokie menkių lordai, svogūnų riteriai ir samdiniai. Pusė jų tikriausiai perbėgs pas mane dar mūšiui neprasidėjus. Žvalgai man sako, kad raitelių turi mažiau negu keturis šimtus — ir tie patys yra laisvieji raiteliai, apsitaisę kietinta oda. Jie nė akimirkos neatsilaikys prieš šarvuotus ietininkus. Man nesvarbu, Stani, kokiu užsigrūdinusiu karžygiu laikai save, bet tavoji kariauna kris per pirmąjį mano priešakinės rikiuotės puolimą.

— Pamatysime, kaip bus, broli, — Stanis įsikišo kalaviją į makštį, ir pasaulis tarsi aptemo. — Išauš diena, tada ir matysime.

— Tikiuosi, brolau, kad tavo naujasis dievas gailestingas.

Stanis prunkštelėjo ir kupinas paniekos nušuoliavo. Raudonoji žynė akimirką sudelsė.

— Pagalvokite apie savąsias nuodėmes, lorde Renli, — tarė ji apsukdama žirgą.

Ketlina ir lordas Renlis drauge pasuko į stovyklą, kur jų grįžtančių laukė Renlio tūkstančiai, o jos — saujelė.

— Buvo įdomu, nors ir ne itin naudinga, — tarė Renlis. — Kažin kur man gauti tokį kalaviją? Na, ko gero, Loras man jį padovanos po mūšio. Liūdna, kad taip viskas susiklostė.

— Jūs mokate labai linksmai liūdėti, — atsiliepė Ketlina, kuri buvo nuoširdžiai nusiminusi.

— Tikrai? — Renlis gūžtelėjo pečiais. — Na ir tebūnie. Prisipažįstu, Stanis niekada nebuvo mylimiausias brolis. Ką manote apie tą jo pasaką? Yra joje tiesos? Jeigu Džofris — Karalžudžio išpera…

— …jūsų brolis yra teisėtas įpėdinis.

— Kol gyvas, — sutiko Renlis. — Nors tikriausiai pritartumėte, kad toks įstatymas kvailas. Kodėl vyriausias, o ne tinkamiausias sūnus? Karūna man derės kur kas geriau negu Robertui, o Staniui ji apskritai netinka. Jaučiu savyje galią tapti didžiu karalium — būsiu stiprus, bet kilnus, protingas, teisingas, rūpestingas, ištikimas draugams ir baisus priešams, bet gebantis atleisti, kantrus…

— …kuklus? — tarstelėjo Ketlina.

Renlis nusijuokė.

— Na, miledi, gali karalius turėti ir vieną kitą ydą.

Ketlina jautėsi labai pavargusi. Visos pastangos nuėjo veltui. Broliai Barateonai skandins vienas kitą kraujyje, o jos sūnus vienas turės stoti prieš Lanisterius, ir ji nieko negali pakeisti. Man jau seniai laikas grįžti į Riveraną pas tėvą, kad užspausčiau jam akis, galvojo ji. Bent jau šitai — mano jėgoms. Galbūt esu prasta pasiuntinė, bet gedėti moku, tebūnie dievai man maloningi.

Jų stovykla buvo patogiai įsikūrusi ant neaukštos uolėtos keteros, nusitęsusios iš šiaurės į pietus. Atrodė kur kas tvarkingesnė, negu plačiai išsidraikiusi palapinių sankaupa prie Manderio, gal todėl, kad keturis kartus mažesnė. Sužinojęs apie brolio kariuomenę, apsupusią Vėtrų Gūžtą, Renlis padalijo savo jėgas, labai panašiai kaip Robas pasielgė prie Dvynių. Didžiulę pėstininkų kariuomenę paliko prie Karčiojo tilto su jaunąja karaliene, vežimais, gurguolėmis, nešuliniais gyvuliais ir visomis gremėzdiškomis apgulties mašinomis. O pats Renlis su riteriais ir laisvaisiais raiteliais veržliai nulėkė į rytus.

Koks jis vis dėlto panašus į Robertą, net ir šituo veržlumu… tik šalia Roberto visada būdavo Edardas Starkas, atsargumu pristabdydamas jo drąsą. Nedas, be abejo, būtų įtikinęs Robertą atvesti visas savo pajėgas, apsupti Stanį, kad pilį apsiautusieji patys atsidurtų apsiaustyje. Tokią mintį Renlis iš karto atmetė, trokšdamas kuo greičiau susikibti su broliu. Ir maistas, ir pašaras liko toli už nugaros, per kelias žygio dienas, su visais vežimais, mulais ir jaučiais. Dabar jis turi greitai stoti į mūšį, kitaip karius ištiks badas.

Ketlina atidavė arklius sutvarkyti Haliui Molenui, o pati su Renliu patraukė prie karaliaus palapinės pačiame stovyklos centre. Tarp žalio šilko sienų Renlio lordai ir kapitonai laukė žinių apie derybas.

— Mano brolis vis toks pat, — pranešė jiems jaunasis karalius, kol Brienė atsegė apsiaustą ir nuėmė auksinę su nefritu karūną jam nuo galvos. — Pilių ir titulų jam negana, būtinai reikia kraujo. Ką gi, esu nusiteikęs įvykdyti šitą jo norą.

— Jūsų malonybe, šiuo metu nematau reikalo kautis, — prabilo lordas Matis Rovanas. — Pilies įgula stipri, turi dideles maisto atsargas, seras Kortnėjus Penrouzas — patyręs vadas, o tokios svaidyklės, kuri pramuštų Vėtrų Gūžtos sienas, dar niekas nėra pastatęs. Tegu lordas Stanis laiko apgulęs pilį. Nepatirs jis čia jokio džiaugsmo, o kol beprasmiškai sėdės čia sušalęs ir alkanas, mes užimsime Karaliaus Uostą.

— O žmonės kalbės, esą aš bijau stoti prieš Stanį.

— Taip kalbės tik kvailiai, — nenusileido lordas Matis.

— Ką mano visi kiti? — Renlis atsisuko į lordų būrį.

— Manau, kad Stanis — tai pavojus, — pareiškė lordas Rendilas Tarlis. — Palikite jį sveiką gyvą, ir jis tik stiprės, o jūsų kariuomenė su kiekvienu mūšiu vis silpnės. Lanisterių per vieną dieną nesumuši. Tuo metu, kai juos galutinai sudorosime, lordas Stanis gali susilyginti su jumis ar net tapti stipresnis.

Kiti sutartinai pritarė šiems žodžiams. Karalius atrodė patenkintas.

— Ką gi, tuomet stosime į mūšį.

Nuvyliau Robą, kaip anksčiau Nedą, galvojo Ketlina.

— Milorde, — tarė ji garsiai, — jeigu apsisprendėte kautis, mano reikalai čia baigti. Prašau leisti man grįžti į Riveraną.

— Neleidžiu, — Renlis jau buvo įsitaisęs kelioniniame krėsle.

Ketlina sustingo.

— Vyliausi padėsianti jums sudaryti taiką, milorde. Kariauti jums nepadėsiu.

— Drįstu manyti, — gūžtelėjo pečiais Renlis, — kad nugalėsime ir be jūsų dvidešimt penkių vyrų, miledi. Neprašau, kad dalyvautumėt mūšyje, bet noriu, kad jį matytumėte.

— Milorde, buvau prie Kuždesių girios. Skerdynių esu prisižiūrėjusi. Atvykau čionai kaip pasiuntinė…

— Kaip pasiuntinė ir išvyksite, — nutraukė ją Renlis, — tačiau būsite išmintingesnė negu anksčiau. Savo akimis pamatysite, kas ištinka maištininkus, kad jūsų sūnus apie tai išgirstų iš pirmų lūpų. Mes pasirūpinsime, kad jums būtų saugu, prašau nesibaiminti. — Jis nusigręžė duoti nurodymų. — Lorde Mati, vesite pagrindinės rikiuotės centrą. Braisai, jums skiriu kairįjį sparną. Dešinėje būsiu pats. Lorde Estermontai, vadovausite rezervui.

— Aš jūsų malonybės nenuvilsiu, — atsiliepė lordas Estermontas.

— Kas ves priešakinę rikiuotę? — prabilo lordas Matis Rovanas.

— Jūsų malonybe, — tarė seras Džonas Fosovėjus. — Meldžiu šitą garbę suteikti man.

— Melskite, kiek norite, — pašoko seras Gajardas Žaliasis, — pirmajam smūgiui pagal papročius vadovauja vienas iš septynių.

— Puolant skydų sieną, nepakanka vien gražaus apsiausto, — atšovė Rendilas Tarlis. — Vadovavau Meiso Tairelio priešakinei rikiuotei, kai tu, Gajardai, dar žindai motinos spenį.

Visa palapinė kilnojosi nuo triukšmo, kai vyrai vienas per kitą puolė ginčytis, kuris vertesnis. Vasaros riteriai, pagalvojo Ketlina. Renlis kilstelėjo ranką.

— Gana, milordai. Jei turėčiau tuziną priešakinių rikiuočių, visi gautumėte po vieną, tačiau didžiausia šlovė teisėtai priklauso šauniausiam riteriui. Pirmąjį smūgį suduos seras Loras.

— Su didžiausiu džiaugsmu, jūsų malonybe, — Gėlių riteris priklaupė prieš karalių. — Suteikite man palaiminimą ir skirkite riterį, kuris jos šalia manęs su jūsų vėliava. Tegu elnias ir rožė žengia į mūšį greta.

Renlis apsidairė.

— Brienė.

— Jūsų malonybe? — Ji tebebuvo apsitaisiusi savo mėlynaisiais šarvais, nors šalmą jau laikė nusiėmusi. Žmonių prisigrūdusioje palapinėje buvo karšta, jos menki gelsvi plaukučiai prilipo prie plataus ir negražaus veido. — Mano vieta — šalia jūsų. Prisiekiau saugoti jus…

— Esi viena iš septynių, — priminė jai karalius. — Nesijaudink, mūšyje mane lydės keturi jūsiškiai.

Brienė puolė ant kelių.

— Jeigu turiu palikti jūsų malonybę, suteikite man garbę parengti jus mūšiui.

Ketlina išgirdo už nugaros kažką kikenant. Vargšelė įsimylėjusi karalių, liūdnai pagalvojo ji. Pabus jo ginklanešiu, kad tik galėtų jį paliesti. Ir nė kiek nesirūpina, kad kiti ją laiko tikra kvaiša.

— Gerai, — tarė Renlis. — Dabar visi eikite ir palikite mane vieną. Prieš mūšį net ir karaliams reikia pailsėti.

— Milorde, — kreipėsi į jį Ketlina, — artimiausiame kaime, pro kurį čionai atjojome, mačiau nedidelę septą. Jeigu neleidžiate keliauti į Riveraną, leiskite nuvykti tenai ir pasimelsti.

— Kaip pageidausite. Sere Robarai, pasirūpinkite, kad ledi Stark būtų saugiai palydėta iki tos septos… bet būtinai grįžtų pas mus prieš aušrą.

— Jums ir pačiam vertėtų pasimelsti, — pridūrė Ketlina.

— Ko turėčiau prašyti dievų? Pergalės?

— Išminties.

Renlis nusijuokė.

— Lorai, pasilik — padėsi man melstis. Taip seniai tai dariau, kad nieko nebeatsimenu. O visiems kitiems — noriu, kad švintant kiekvienas būtų savo vietoje, su šarvais, ginklais ir raitas. Surengsime Staniui tokią aušrą, kad jis jos ilgai nepamirš.

Ketlinai išėjus iš palapinės, jau temo. Šalia jos atsirado seras Robaras Roisas. Šiek tiek pažinojo jį — vienas iš Bronzinio Jono sūnų, šiurkštoko, bet savaip gražaus veido, jau nemenkai pagarsėjęs turnyruose. Renlis davė jam vaivorykštinį apsiaustą, raudonus tarsi kraujas šarvus ir paskyrė vienu iš savo septyneto.

— Atsidūrėte labai toli nuo Slėnio, sere, — tarė ji.

— Ir jus nuo Vinterfelo skiria tolimas kelias, miledi.

— Gerai žinau, ko čia atvykau, o kas atvedė jus? Tai ne jūsų mūšis, lygiai kaip ir ne mano.

— Tas mūšis — mano, nes savo karalium pasirinkau Renlį.

— Roisai prisiekę Arinų giminei.

— Mano lordas tėvas, kaip ir jo įpėdinis, yra prisiekęs ledi Lisai ištikimybę. Antrajam sūnui tenka ieškoti šlovės kitur, — seras Robaras gūžtelėjo pečiais. — Tie turnyrai ilgainiui pabosta.

Vargu ar jis vyresnis negu dvidešimt vienerių, galvojo Ketlina, vienmetis su savo karalium… tačiau jos karalius, jos Robas, penkiolikametis, buvo kur kas išmintingesnis. Bent jau ji šito meldė.

Stovyklos užkampyje, kur buvo apsistoję jos žmonės, Šadas į puodą pjaustė morkas, Halis Molenas lošė kauliukais su kitais trimis Vinterfelo vyrais, o Lukas Blekvudas atsisėdęs galando durklą.

— Ledi Stark, — prabilo ją išvydęs Lukas, — Molenas sako, apyaušriu prasidės mūšis.

— Halis sako teisybę, — atsakė ji. O liežuvis jo, regis, labai jau palaidas.

— Mes kausimės ar spruksime?

— Melsimės, Lukai, — atsakė jam Ketlina. — Melsimės.