Karalių kova

Tirionas

Veiris stovėjo prie gorės su žarijomis ir šildė savo išpuoselėtas rankas.

— Atrodo, kad Renlis žuvo baisia mirtimi pačiame savo kariuomenės viduryje. Jam gerklę nuo vienos ausies iki kitos perrėžė kalavijas, plieną ir kaulus kirtęs tarsi minkštą sūrį.

— Kieno ranka jį nužudė? — griežtai paklausė Sersėja.

— Ar kada buvo jums atėjusi mintis, kad daug atsakymų — tas pats kaip nė vieno? Žinias man teikiantys žmonės ne visada užima tokią aukštą padėtį, kaip mums norėtųsi. Mirus karaliui, prasimanymai dygsta tarsi grybai tamsoje. Arklininkas sako, kad Renlį nužudė vienas iš jo paties vaivorykštinės sargybos. Skalbėja tikina, esą Stanis su savo stebuklinguoju kalaviju prasmuko pro pačią brolio kariuomenės tirštumą. Keli kariai mano, kad nužudė moteris, tačiau nesutaria, kuri tai padarė. Renlio atstumta mergina — taip tvirtina vienas. Antras sako, kad tai kekšė, atvesta jam pasitenkinti prieš mūšį. Trečias mano, kad tai galėjo būti ledi Ketlina Stark.

Karalienė buvo nepatenkinta.

— Ar būtina mus gaišinti dėstant visus gandus, kuriuos sugalvoja kvailiai?

— Už tuos gandus, mano maloningoji karaliene, jūs man gerai mokate.

— Jums mokame už tiesą, lorde Veiri. Įsidėmėkite šitai, kitaip šita mažoji taryba gali dar sumažėti.

— Jeigu taip tęsite ir toliau, — nervingai sukikeno Veiris, — jūs ir jūsų kilnusis brolis jo malonybę paliksite apskritai be tarybos.

— Drįsčiau teigti, kad kraštas nepražus, jei patarėjų bus vienu kitu mažiau, — šyptelėjęs tarė Mažasis Pirštas.

— Brangiausiasis Petirai, — atsiliepė Veiris, — negi nejaučiate nerimo, kad trumpame karaliaus rankos sąraše jūsų vardas galbūt įrašytas pirmas?

— Prieš jus, Veiri? Šito niekad nė nesusapnuočiau.

— Gali nutikti, kad broliais prie Sienos tarnausime drauge — jūs ir aš, — Veiris vėl sukikeno.

— Anksčiau negu norėtum, eunuche, jei kiti tavo ištarti žodžiai bus tokie pat beverčiai. — Sprendžiant iš Sersėjos žvilgsnio, ji buvo pasiruošusi kastruoti Veirį dar kartą.

— Gal čia kokia klasta? — paklausė Mažasis Pirštas.

— Jei taip, ji nepaprastai gudri, — atsiliepė Veiris. — Bent jau mane tikrai supainiojo.

Tirionui tų kalbų jau buvo gana.

— Džofas labai nusivils, — tarė jis. — Renlio galvai jis saugojo tokį puikų smaigą. Tačiau kad ir kas būtų tai padaręs, reikia manyti, jog atlikta Stanio rūpesčiu. Tai jam akivaizdžiai naudinga.

Šita žinia Tirionui labai nepatiko. Jis tikėjosi, kad broliai Barateonai susikibs kruviname mūšyje ir be gailesčio išnaikins vienas kito kariuomenę. Jautė, kaip tvinkčioja alkūnė — toje vietoje per mūšį ją buvo sužeidusi kuoka. Kartais taip atsitikdavo drėgnu oru. Jis pamaigė ją pirštais ir paklausė:

— O kaip Renlio kariuomenė?

— Didžioji pėstininkų dalis lieka prie Karčiojo tilto. — Veiris atsitraukė nuo gorės su žarijomis ir atsisėdo į savo krėslą prie stalo. — Dauguma Renlį palaikiusių ir su juo prie Vėtrų Gūžtos atžygiavusių lordų su visomis vėliavomis, ginklais ir riteriais perėjo pas Stanį.

— Galiu lažintis, kad pirmieji žengė Florentai, — tarstelėjo Mažasis Pirštas.

Veiris apdovanojo jį itin meilia šypsena.

— Ir laimėtumėt, milorde. Iš tiesų, lordas Alisteris priklaupė pirmas. Jo pavyzdžiu pasekė daugelis kitų.

— Daugelis, — atkreipė dėmesį Tirionas, — bet ne visi?

— Ne visi, — sutiko eunuchas. — Tarp jų nebuvo nei Loro Tairelio, nei Rendilo Tarlio, nei Mačio Rovano. Nepasidavė ir pati Vėtrų Gūžta. Seras Kortnėjus Penrouzas gina pilį Renlio vardu ir atsisako patikėti, kad valdovas negyvas. Reikalauja parodyti jam mirusiojo palaikus, tik tuomet sutiktų atidaryti pilies vartus, bet atrodo, kad Renlio lavonas dingo, ir niekas negali paaiškinti kur. Tikriausiai kažkas jį išgabeno. Penktoji Renlio riterių dalis atsisakė prisiekti Staniui ir patraukė paskui serą Lorą. Kalbama, esą Gėlių riteris, pamatęs karaliaus kūną, išprotėjo ir rūstybės apimtas nudėjo tris Renlio sargybinius, tarp jų Emoną Kajų ir Robarą Roisą.

Gaila, kad apsiribojo trimis, pamanė Tirionas.

— Seras Loras, matyt, pasuko prie Karčiojo tilto, — kalbėjo Veiris. — Ten yra jo sesuo, Renlio karalienė, ir daugybė kareivių, staiga netekusių karaliaus. Į kieno pusę stos jie dabar? Keblus klausimas. Daug jų tarnauja prie Vėtrų Gūžtos pasilikusiems lordams, o šie jau priklauso Staniui.

Tirionas palinko į priekį.

— Man regis, čia atsiveria galimybė. Jei patrauktume į savo pusę Lorą Tairelį, ko gero, prie mūsų prisidėtų ir lordas Meisas Tairelis su savo pavaldiniais. Galbūt jie dabar perėję pas Stanį, tačiau kažin ar labai jį myli, kitaip būtų palaikę jį nuo pat pradžių.

— Negi mus jie myli labiau? — paklausė Sersėja.

— Kažin, — atsiliepė Tirionas. — Aišku, jie mylėjo Renlį, bet Renlis nužudytas. Galbūt rastume jiems gerų ir pakankamų priežasčių rinktis ne Stanį, o Džofrį… bet privalome veikti greitai.

— Kokios galėtų būti tos priežastys?

— Auksinės, — čia pat pasiūlė Mažasis Pirštas.

Veiris palingavo galvą.

— Mielasis Petirai, tikriausiai nemanote, kad tuos galingus lordus ir aukštakilmius riterius galima nupirkti kaip viščiukus turguje.

— Lorde Veiri, ar lankėtės pastaruoju metu mūsų turguose? — pasiteiravo Mažasis Pirštas. — Drįstu teigti, kad būtumėt patyręs, jog lordą dabar nupirkti lengviau nei viščiuką. Žinoma, lordai už viščiukus kvaksi išdidžiau ir įsižeidžia, jeigu siūlai jiems pinigėlį kaip kokiam prekijui, bet retai pasitaiko, kad jie atsisakytų dovanų… pilių, žemių, titulų.

— Kyšiais galima palenkti vieną kitą menkesnį lordą, — tarė Tirionas, — bet ne Haigardeną.

— Tai tiesa, — sutiko Mažasis Pirštas. — Čia svarbiausias Gėlių riteris. Meisas Tairelis turi du vyresnius sūnus, bet Loras visada buvo mylimiausias. Perviliokite jį — ir Haigardenas jūsų.

Taip, pagalvojo Tirionas.

— Atrodo, kad čia galėtume pasimokyti iš velionio lordo Renlio. Sąjungą su Taireliais galime laimėti tokiu pat būdu. Vedybomis.

Veiris susigaudė pirmas.

— Norite apvesdinti karalių Džofrį su Mardžere Tairel?

— Noriu.

Jaunoji Renlio karalienė buvo ne vyresnė negu penkiolikos, gal šešiolikos, jeigu atmintis jam nemeluoja… taip, vyresnė už Džofrį, bet vieni ar pora metų nieko nereiškia, ta mintis buvo tokia aiški ir saldi, kad tarėsi jaučiąs jos skonį burnoje.

— Džofris susižadėjęs su Sansa Stark, — paprieštaravo Sersėja.

— Vedybų susitarimus galima nutraukti. Kokia nauda karaliui vesti negyvo išdaviko dukterį?

— Jo malonybei galėtumėte pabrėžti, — prabilo Mažasis Pirštas, — kad Taireliai kur kas turtingesni už Starkus, o Mardžerė, sako, daili… ir, beje, jau tinkama guoliui.

— Taip, — atsiliepė Tirionas, — Džofui tai tikrai turėtų patikti.

— Mano sūnus dar per jaunas, kad rūpintųsi tokiais dalykais.

— Taip manote? — paklausė Tirionas. — Jis jau trylikos metų. Aš susituokiau tokio paties amžiaus.

— Tuo poelgiu visiems mums užtraukei gėdą. Džofris — kilnesnės prigimties.

— Tokios kilnios, kad liepė serui Borosui nuplėšti Sansai suknelę.

— Buvo supykęs ant tos mergaitės.

— Vakar vakare jis buvo supykęs, kad virėjo berniūkštis išliejo sriubą, bet nuogai jo neišrengė.

— Tąkart priežastis buvo ne sriubos lėkštė…

Ne, priežastis buvo dailūs papukai. Po to įvykio kieme Tirionas aptarė su Veiriu, kaip reikėtų surengti Džofrio apsilankymą pas Čatają. Paragavęs medaus berniukas galbūt sušvelnėtų — šito vylėsi Tirionas. Gal net pajustų dėkingumą, jei dievai bus maloningi, o Tirionui šiek tiek valdovo dėkingumo tikrai nepakenktų. Visa tai, žinoma, reikėtų atlikti slapčia. Sunkiausia būtų jį atskirti nuo Skaliko. „Skalikas visada sukasi aplink šeimininko kojas, — sakė jis tada Veiriui, — tačiau kiekvienam žmogui reikia pamiegoti. O kai kurie dar mėgsta lošti, vaikšto pas kekšes, geria smuklėse.“ — „Visa tai Skalikas labai mėgsta, jeigu šito klausiate.“ — „Ne, — atšovė Tirionas, — klausiu kada.“ Paslaptingai šypsodamasis, Veiris įbedė pirštą sau į skruostą. „Milorde, įtarus žmogus galėtų pagalvoti, kad norite ištaikyti laiką, kai Sandoras Kligeinas nesaugo karaliaus Džofrio, ir kažkokiu būdu berniukui pakenkti.“ — „Na, lorde Veiri, neabejoju, kad apie mane galvojate geriau, — tarė Tirionas. — Juk siekiu tik vieno, — kad Džofris mane mylėtų.“

Eunuchas pažadėjo apie tai pagalvoti. Tačiau visų pirma reikėjo rūpintis karo reikalais, tad Džofrio įšventinimą į vyrus teko atidėti.

— Be abejo, savo sūnų pažįstate geriau negu aš, — Tirionas prisivertė pasakyti Sersėjai, — bet vis dėlto vedybos su Taireliais turi labai daug privalumų. Galbūt tai vienintelis būdas užtikrinti, kad Džofris gyventų tiek ilgai, kad sulauktų savo vestuvių nakties.

Jam pritarė ir Mažasis Pirštas.

— Vesdamas Starkų mergaitę, Džofris gautų tik jos kūną, tegu ir žadantį didelį malonumą. Mardžerė Tairel duotų penkiasdešimt tūkstančių kalavijų ir visą Haigardeno galią.

— Iš tiesų, — Veiris uždėjo minkštą ranką karalienei ant rankovės. — Jūsų motiniška širdis jautri. Žinau, kad jo malonybė myli savo mieląją sužadėtinę. Tačiau karaliai privalo išmokti, kad jiems krašto reikalai svarbiau už jų pačių troškimus. Sakyčiau, kad turime pateikti tokį pasiūlymą.

Karalienė patraukė ranką išsivaduodama nuo Veirio plaštakos.

— Jeigu būtumėt moterys, taip nekalbėtumėt. Sakykite ką norite, milordai, bet Džofris per daug išdidus, kad tenkintųsi Renlio išėdomis. Jis niekada nesutiks.

— Po trejų metų, — Tirionas gūžtelėjo pečiais, — sulaukęs pilnametystės, karalius galės sutikti ar nesutikti, kaip pats panorės. Iki tol jūs esate jo regentė, o aš — jo ranka, ir jis ves tą merginą, kurią mes jam nurodysime. Nesvarbu, kas ji — išėdos ar ne.

Sersėjos strėlinė buvo tuščia.

— Ką gi, siųskite savo pasiūlymą, tačiau tegu pasigaili dievai jūsų visų, jeigu ta mergina Džofriui nepatiks.

— Labai džiaugiuosi, kad sutarėme, — tarė Tirionas. — Kas gi iš mūsų turėtų keliauti prie Karčiojo tilto? Mūsų pasiūlymą reikia pateikti serui Lorui, kol jo kraujas dar neatvėso.

— Norite pasiųsti ką nors iš tarybos?

— Vargu ar galiu tikėtis, kad Gėlių riteris leisis į kalbas su Bronu ar Šiaga. Taireliai išdidūs.

Jo sesuo nedelsdama pamėgino pakreipti reikalą savo naudai.

— Seras Džeislinas Baivoteris — aukštos kilmės. Siųskite jį.

Tirionas papurtė galvą.

— Čia reikia žmogaus, kuris ne vien pakartotų mūsų žodžius ir parneštų atsakymą. Pasiuntinys turi kalbėti karaliaus bei tarybos vardu ir kuo greičiau pasiekti susitarimą.

— Ranka kalba karaliaus balsu, — žvakių liepsnelės žaliose Sersėjos akyse atsispindėjo tarsi laukinė ugnis. — Jeigu pasiųstume tave, Tirionai, tai prilygtų paties Džofrio atvykimui. O kas gi būtų už tave geresnis? Žodį valdai taip pat meistriškai, kaip Džeimis — kalaviją.

Mat kaip smarkiai trokšti, Sersėja, mane išguiti iš miesto?

— Sesute, tu be galo maloni, bet man atrodo, kad berniuko vedybų reikalus derinti labiau tinka jo motinai, o ne dėdei. Be to, turi dovaną pelnyti draugystę, čia tau niekada negalėsiu prilygti.

Sersėjos akys prisimerkė.

— Džofui reikia, kad būčiau greta.

— Jūsų malonybe, milorde ranka, — tarė Mažasis Pirštas, — jūs abu reikalingi karaliui čia. Vietoj jūsų galėčiau keliauti aš.

— Jūs?

Kokią jis čia mato naudą sau? — sukluso Tirionas.

— Priklausau karaliaus tarybai, bet nesu karališko kraujo, tad iš manęs būtų prastas įkaitas. Neblogai pažinojau serą Lorą, kol jis gyveno mūsų dvare, ir nesuteikiau jam jokio pagrindo manęs nemėgti. Meisas Tairelis nejaučia man kokio priešiškumo, bent jau nieko apie tai nežinau, ir drįstu manyti — gal ir pernelyg gerai, — kad derėtis esu įgudęs.

Jis mus pričiupo. Petiru Beilišu Tirionas nepasitikėjo, be to, nenorėjo paleisti jo iš akių, tačiau ar galėjo rinktis ką nors kitą? Arba Mažasis Pirštas, arba pats Tirionas, bet jis puikiai suvokė — pakaks jam bent kiek ilgesniam laikui išvykti iš Karaliaus Uosto, ir visa, ką jis iki šiol sugebėjo pasiekti, bus išardyta.

— Žemėse nuo čia iki Karčiojo tilto vyksta mūšiai, — prabilo jis atsargiai. — Ir netenka abejoti, kad lordas Stanis pasiųs savų piemenų, turinčių sugaudyti į šalį nuklydusias jo brolio aveles.

— Piemenys manęs niekada negąsdino. Daugiau nerimo man kelia avys. Bet, šiaip ar taip, palyda man pritiktų.

— Galėčiau nesunkiai išsiversti, jei skirčiau šimtą auksinių apsiaustų, — tarė Tirionas.

— Penkis šimtus.

— Tris.

— Ir dar keturiasdešimt — dvidešimt riterių su tiek pat ginklanešių. Jeigu atvyksiu be riterių palydos, Taireliams pasirodysiu menko svorio.

Tokia mintis atrodė tikrai pagrįsta.

— Sutarta.

— Į savo būrį įtrauksiu Horą ir Hoberį, paskui nusiųsiu jų lordui tėvui. Bus geros valios ženklas. Paksteris Redvainas mums reikalingas, jis — senas Meiso Tairelio draugas ir šiaip didžiai galingas lordas.

— Ir išdavikas, — nepanoro nusileisti karalienė. — Arboras būtų perėjęs pas Renlį kartu su visais kitais, bet Redvainas labai gerai žinojo, kad jo šunyčiai būtų už tai skaudžiai nukentėję.

— Jūsų malonybe, Renlis nebegyvas, — priminė Mažasis Pirštas, — ir manau, kad nei Stanis, nei lordas Paksteris nebus pamiršę, kaip Redvainų galeros užtvėrė jūrą per Vėtrų Gūžtos apsiaustį. Grąžinkite dvynius ir galbūt mums pavyks pelnyti Redvainų meilę.

Sersėjos tai neįtikino.

— Tegu Kiti rūpinasi ta meile, man reikia jų kalavijų ir burių. Laikyti tuos dvynius kietai — geriausias būdas visa tai gauti.

Tirionas čia pat pasiūlė išeitį:

— Tada siųskime serą Hoberį atgal į Arborą, o serą Horą palikime čia. Lordui Paksteriui turėtų užtekti proto, kad susigaudytų, ką tai reiškia.

Pasiūlymas buvo priimtas be prieštaravimų, bet Mažasis Pirštas dar nebaigė.

— Mums reikės žirgų. Greitakojų ir stiprių. Vykstant kovoms, pakeisti juos kelyje bus sunku. Taip pat pravers gera aukso atsarga — toms dovanoms, apie kurias kalbėjome anksčiau.

— Imkite, kiek jums reikia. Jeigu miestas kris, viską vis tiek susigrobs Stanis.

— Pageidausiu gauti raštiškai patvirtintą įgaliojimą. Popierių, kuris Meisui Taireliui neleistų abejoti mano vaidmeniu ir kuriuo man suteikiama neribota galia derėtis su juo dėl šios sąjungos bei visų kitų susitarimų, jei tokių prireiktų, taip pat reikšti tvirtus pažadus karaliaus vardu. Jis turėtų būti pasirašytas Džofrio ir kiekvieno šios tarybos nario su jų visų antspaudais.

Tirionas suirzęs pasisuko krėsle.

— Gausite tokį popierių. Ar tai viskas? Primenu, kad nuo čia iki Karčiojo tilto — tolimas kelias.

— Dar neišaušus išjosiu į tą pusę, — Mažasis Pirštas atsistojo. — Tikiuosi, kad man grįžus karalius pasirūpins tinkamai atsilyginti už mano narsias pastangas jo labui.

— Džofris — nepaprastai dėkingas valdovas, — sukikeno Veiris. — Esu tikras, kad neturėsite priežasties skųstis, gerasis ir narsusis milorde.

— Petirai, ko jūs norite? — tiesiai paklausė karalienė.

Mažasis Pirštas su gudria šypsenėle žvilgtelėjo į Tirioną.

— Reikės apie tai rimtai pamąstyti. Manau, kad ką nors sugalvosiu.

Jis atsainiai nusilenkė ir išėjo itin kasdieniškai, lyg būtų susiruošęs į vieną savo viešnamių.

Tirionas pažvelgė pro langą. Tvyrojo toks tirštas rūkas, kad nebuvo matyti net išorinės pilies sienos kitoje kiemo pusėje. Vos keli žiburėliai neryškiai prasišvietė pro tą pilkumą. Kokia prasta diena keliauti, pamanė jis. Ir visiškai nepavydėjo Petirui Beilišui.

— Geriau imkimės ruošti tuos popierius. Lorde Veiri, liepkite atnešti pergamento ir plunksnų. Be to, kažkas turėtų pažadinti Džofrį.

Posėdžiui pagaliau pasibaigus, lauke tebebuvo pilka ir tamsu. Veiris išskubėjo vienas, čiūžčiodamas per grindis minkštomis šlepetėmis. Abu Lanisteriai akimirką stabtelėjo prie durų.

— Kaip reikalai su tavo grandine, broli? — paklausė karalienė, kol seras Prestonas apsiautė jai pečius ir susegė sidabru ataustą, voverių kailiu apkraštuotą apsiaustą.

— Grandis po grandies vis ilgėja. Turėtume padėkoti dievams, kad seras Kortnėjus Penrouzas toks užsispyręs. Stanis niekada nežygiuos į šiaurę, kol užnugaryje liks nepaimta Vėtrų Gūžta.

— Tirionai, žinau, kad mes ne visada sutariame, kaip reikia veikti vienu ar kitu metu, bet man regis, dėl tavęs aš klydau. Tu nesi toks kvailas, kaip įsivaizdavau. Tiesą sakant, suprantu, kad didžiai padėjai. Už tai tau dėkoju. Privalai man atleisti, jei anksčiau kalbėjau su tavimi per daug atšiauriai.

— Nejaugi? — Tirionas gūžtelėjo pečiais ir nusišypsojo. — Mieloji sese, nesi pasakiusi nieko, už ką reikėtų atleisti.

— Turi galvoje šiandieną? — jie abu nusijuokė… o Sersėja pasilenkė ir paskubomis švelniai pakštelėjo jį į kaktą.

Per daug apstulbęs ir nerasdamas žodžių, Tirionas tik žvelgė, kaip ji, lydima sero Prestono, žygiuoja per menę tolyn.

— Man pasimaišė protas ar iš tiesų sesuo mane ką tik pabučiavo? — paklausė jis Brono, jai nuėjus.

— Tai buvo taip malonu?

— Labiau… nelaukta.

Pastaruoju metu Sersėja elgėsi keistokai. Tirioną tai labai erzino.

— Bandau prisiminti, kada ji paskutinį kartą mane bučiavo. Vargu ar buvau vyresnis negu šešerių ar septynerių. Tada taip pasielgti ją paskatino Džeimis.

— Ta moteris pagaliau pastebėjo, koks esi žavus.

— Ne, — tarė Tirionas. — Ne, ta moteris kažką rezga. Bronai, verčiau pasistenk sužinoti, kas tai galėtų būti. Juk žinai — aš nekenčiu staigmenų.