Karalių kova

Branas

Branas labiau mėgo kietą palangės akmenį negu savo minkštą pūkų čiužinį ir antklodes. Gulint lovoje, sienos aplinkui susispausdavo, o lubos visu svoriu prislėgdavo iš viršaus. Gulint lovoje, kambarys virsdavo vienute, Vinterfelas — kalėjimu. O už lango plytėjo viliojantis pasaulis.

Jis nepajėgė nei vaikščioti ar laipioti, kaip kadaise, nei medžioti ar kautis mediniu kalaviju, bet galėjo žiūrėti. Mėgo stebėti, kaip visame Vinterfele sušvinta langai, — tai už jų rombo pavidalo stiklų sužimba žvakės, užkuriama ugnis židiniuose. Dar jam patikdavo klausytis, kaip į žvaigždes staugia didvilkiai.

Pastaruoju metu jis dažnai sapnuodavo didvilkius. Jie kalba su manimi, brolis su broliu, sakydavo sau išgirdęs didvilkius staugiant. Beveik suprasdavo juos… gal ne visai, gal ne iš tikrųjų, bet beveik… tartum jie ringuotų sava kalba, kurią jis kadaise mokėjo, o dabar pamiršo. Valderius jie gąsdino, tačiau Starkai buvo vilkų kraujo. Taip jam sakė senoji auklė. „Nors vienų tas kraujas stipresnis, kitų — menkesnis“, — įspėjo ji.

Vasara staugdavo liūdnai, pratisai, su ilgesiu ir sielvartu. Gauruočius labiau priminė laukinį žvėrį. Jų balsai aidėjo per kiemus ir sales, kol imdavo rodytis, kad Vinterfele siaučia kažkokia baisi didvilkių gauja, nors iš tiesų jų tebuvo du… tik du iš anksčiau čia gyvenusių šešių. Ar jie taip pat pasiilgsta brolių ir seserų? — svarstė Branas. Ar jie taip šaukiasi Pilkojo Vėjo ir Vaiduoklio, Naimirijos ir Ledi šešėlio? Kviečia sugrįžti namo, kad vėl visi būtų viena gauja?

— Ar kas galėtų atspėti vilko mintis? — tarė seras Rodrikas Kaselis, Brano paklaustas, kodėl jie kaukia. Brano ledi motina, kol jos nebus, serui Rodrikui pavedė valdyti Vinterfelo pilį, ir tos pareigos nepalikdavo jam laiko mąstyti apie nesvarbius dalykus.

— Jie šaukiasi laisvės, — pareiškė šunidės viršininkas Farlenas, nemėgęs didvilkių lygiai taip pat kaip ir jo skalikai. — Jiems nepatinka būti uždarytiems, argi gali juos dėl to kaltinti? Laukiniai padarai turi gyventi laukiniuose tyruose, o ne pilyje.

— Jie nori medžioti, — pritarė virėjas Geidžas, į didžiulį troškinio puodą mesdamas ketvirtainiškus taukų gabalėlius. — Vilkas užuodžia kur kas geriau negu žmogus. Gal mums ir nelabai patinka, bet jie užuodžia grobį.

Meisteris Luvinas manė kitaip.

— Vilkai dažnai staugia į mėnulį. Šitie staugia į kometą. Branai, matai, kokia ji ryški? Tikriausiai jie mano, kad tai mėnulis.

Kai Branas persakė tai Ošai, ši garsiai nusikvatojo.

— Tie vilkai turi daugiau proto negu tas tavo meisteris, — tarė tyržmogių moteris. — Jie žino tai, ką pilkas žmogus jau užmiršo.

Ji kalbėjo taip, kad Branas nejučia suvirpėjo, o į klausimą, ką gi kometa reiškia, tepasakė:

— Tai kraujas ir ugnis, berniuk, ir jokios laimės.

Apie kometą Branas pasiteiravo ir septono Čeilio, kai jie tvarkė iš degančios bibliotekos išgelbėtus ritinius.

— Tai kalavijas, kertantis metų laiką, — atsakė septonas, ir netrukus iš Senmiesčio, pranešdamas apie rudenį, atskrido baltas varnas, tad Čeilis, matyt, buvo visiškai teisus.

Tačiau senoji auklė taip nemanė, o ji jau gyveno ilgiau už juos visus.

— Drakonai, — tarė ji pakeldama galvą ir uosdama orą. Buvo beveik akla ir kometos nematė, tačiau aiškino galinti ją užuosti. — Bus drakonų, vaike, — tvirtino ji.

Princu auklė jo niekada nevadino.

Hodoras tepasakė: „Hodoras.“ Jis ir šiaip daugiau nieko nesakydavo.

Tačiau didvilkiai ir toliau kaukė. Ant sienų pusbalsiu keikėsi sargybiniai, būdose įnirtingai amsėjo skalikai, arklidžių garduose spardėsi žirgai, prie savo ugniakuro muistėsi Valderiai, ir net meisteris Luvinas skundėsi negalįs užmigti. Tik vienam Branui jie netrukdė. Po to, kai Gauruočius įkando mažajam Valderiui, seras Rodrikas tuos vilkus laikė uždaręs dievų giraitėje, tačiau Vinterfelo mūrai su garsais krėsdavo keistus pokštus, ir kartais atrodydavo, kad didvilkiai staugia čia pat kieme, tiesiai po Brano langais. Kitu metu jis būtų galėjęs prisiekti, kad jie tarsi sargybiniai laksto išorinėmis pilies sienomis. Jis taip troško juos pamatyti.

Užtat jis puikiai regėjo kometą, pakibusią virš sargybos būstinės ir Varpo bokšto bei nusitęsusią už apvalainos ir nedidukės Pirmosios pilies, ją puošiančių baugių figūrų juodi pavidalai šmėkšojo krauju pasruvusiose purpuro spalvos sutemose. Kadaise Branas žinojo visus tų statinių akmenis, kiekvieną jų gūbrelį; visais jais buvo laipiojęs ir kabarodavosi sienomis aukštyn taip pat lengvai, kaip kiti berniukai strykčiodavo laiptais žemyn. Stogai buvo jo slaptavietės, o su varnomis, gyvenančiomis apgriuvusio bokšto viršūnėje, jį siejo ypač didelė draugystė.

Bet paskui jis nukrito.

Paties kritimo Branas neatsiminė, bet kiti pasakojo, kad taip buvo, tad jam neliko nieko kita, tik manyti, jog tai tiesa. Jis vos nežuvo. Žiūrėdamas į vėjų nugairintas figūras virš Pirmosios pilies, kur tai nutiko, viduriuose pajusdavo keistą sunkų jausmą. Dabar nebegalėjo nei laipioti, nei vaikščioti, nei bėgti ar kautis kalaviju, ir jo puoselėtos svajonės apie riterystę jau seniai buvo apkartusios.

Vasara staugė tą dieną, kai Branas krito, ir dar ilgai per visą tą laiką, kol jis sulaužytas gulėjo lovoje. Apie tai jam prieš išeidamas į karą pasakojo Robas. Vasara jo gedėjo, o Gauruočius ir Pilkasis Vėjas jį palaikė. Vilkai tarsi žinodami atsiliepė ir tą naktį, kai kruvinas varnas atnešė žinią apie jų tėvo mirtį. Branas tuo metu su Rikonu meisterio bokšte aptarinėjo miško vaikus, tik staiga meisterio Luvino balsą paskandino Vasaros ir Gauruočiaus giesmė.

Ko jie gedi dabar? Gal koks priešas nužudė Šiaurės karalių — jo brolį Robą? Gal nuo sienos nukrito jo pavainikis brolis Jonas Snou? Gal mirė motina ar viena iš seserų? Ar čia dar kažkas kita, kaip, regis, mano ir septonas, ir meisteris, ir senoji auklė?

Jeigu iš tikrųjų būčiau didvilkis, suprasčiau jų giesmę, galvojo apimtas ilgesio. Savo vilkiškuose sapnuose jis lėkdavo per slėnius ir dantytus, ledu pasidengusius, aukščiau už bet kokius bokštus iškilusius kalnus, paskui stovėdavo viršūnėje po mėnulio pilnatimi, o visas pasaulis driekėsi apačioje, kaip kadaise.

— Ūūūū, — pamėgino staugti Branas. Sudėjęs delnus kaušeliu prie burnos, pakėlė galvą į kometą. — Ūūūūūūūūūūūūūūūūūū, aūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūū, — kaukė jis. Skambėjo kvailai, garsas buvo aukštas, tęvas, drebantis, ne vilko, o tik mažo berniuko. Tačiau Vasara atsiliepė, sodriu staugimu goždamas ploną Brano balsą, jam tuojau pritarė ir Gauruočius. Branas vėl stūgtelėjo. Jie staugė kartu, paskutinieji iš gaujos.

Išgirdęs triukšmą, prie durų sukruto Šiengalvis, jo sargybinis su gumbu ant nosies. Įkišęs galvą pamatė Braną, kaukiantį pro langą, ir paklausė:

— Kas gi čia dabar, prince?

Vadinamas princu Branas jausdavosi keistai, nors jis iš tiesų buvo Robo įpėdinis, o Robas dabar buvo Šiaurės karalius. Jis atsigręžė ir sustaugė į sargybinio pusę.

— Ūūūūūūūū. Ūū-ūū-ūūūūūūūūūūūūūū.

Šiengalvis susiraukė.

— Nagi, liaukitės tučtuojau.

— Ūūū-ūūū-ūūūūūūūū. Ūūū-ūūū-ūūūūūūūūūūūūūūūūūūūū.

Sargybinis išėjo. Kai grįžo, kartu su juo įžengė ir meisteris Luvinas, visas apsitaisęs pilkai, su ankšta meisterio grandine ant kaklo.

— Branai, tie žvėrys kelia užtektinai triukšmo ir be tavo pagalbos, — priėjęs prie Brano, jis palietė ranka jo kaktą. — Jau vėlu, turėtum jau seniai miegoti.

— Aš kalbuosi su vilkais. — Branas nustūmė jo ranką šalin.

— Paprašysiu Šiengalvio, kad nuneštų tave į lovą, gerai?

— Pats galiu atsigulti.

Mikenas palei jo kambario sienas įkalė geležinių strypų, tad Branas galėjo judėti po kambarį prisitraukdamas rankomis. Aišku, lėtai ir sunkiai, nuo tų pastangų skaudėdavo pečius, bet Branas labai nemėgo būti nešiojamas.

— Be to, neprivalau miegoti, jei man nesinori.

— Visi žmonės turi miegoti. Net ir princai.

— Miegodamas pavirstu vilku. — Branas nusigręžė ir vėl pažvelgė į tamsą už lango. — Ar vilkai sapnuoja?

— Manau, kad sapnus regi visi gyvi padarai, tik kitokius negu žmonės.

— O negyvi? — sukluso Branas, pagalvojęs apie savo tėvą. Tamsiuose rūsiuose po Vinterfelu akmentašys iš granito kalė jo tėvo figūrą.

— Vieni sako, kad taip, kiti — kad ne, — atsakė meisteris. — Patys mirusieji tyli.

— O medžiai sapnuoja?

— Medžiai? Ne…

— Sapnuoja, — staiga tvirtai pareiškė Branas. — Jie sapnuoja medžių sapnus. Ir man kartais prisisapnuoja medis. Burtmedis, toks kaip dievų giraitėje. Jis mane šaukia. Vilkiški sapnai geresni. Aš viską užuodžiu, o kartais jaučiu kraujo skonį.

Meisteris Luvinas timptelėjo grandinę, kad mažiau trintų kaklą.

— Jei daugiau laiko pabūtum su kitais vaikais…

— Nekenčiu kitų vaikų, — pasakė Branas, aiškiai galvodamas apie Valderius. — Juk įsakiau juos išsiųsti.

Luvino veidas tapo griežtas.

— Frėjai — tavo ledi motinos globotiniai, atsiųsti gyventi pas mus jos įsakymu. Neturi teisės jų išmesti, be to, tai būtų žiauru. Jeigu mes juos atstumsime, kur jie dėsis?

— Tegu keliauja namo. Dėl jų neleidi laikyti Vasaros čia.

— Mažasis Frėjus neprašė, kad vilkas jį pultų, — atsiliepė meisteris, — ir aš neprašiau.

— Tai buvo Gauruočius. Vasara nėra niekam įkandęs.

Didelis, juodas Rikono vilkas buvo toks piktas, kad kartais jo išsigąsdavo ir Branas.

— Vasara čia, šiame kambaryje, perkando žmogui gerklę, negi pamiršai? Tiesą sakant, tie maži mieli padarėliai, kuriuos su broliais radote sniege, išaugo, dabar jie — pavojingi žvėrys. Vengdami jų, Frėjų berniukai elgiasi išmintingai.

— Tai Valderius reikia uždaryti dievų giraitėje. Tegu ten sau žaidžia perkėlos valdovą kiek tinkami, o Vasara vėl galėtų miegoti su manimi. Jeigu esu princas, kodėl neklausai manęs? Norėjau pajodinėti Šokėja, bet Alapilvis neišleido manęs pro vartus.

— Ir teisingai padarė. Vilkų girioje gausu pavojų; turėjai tuo įsitikinti, kai ten buvai paskutinį kartą. Gal norėtum, kad koks nors plėšikas pagrobtų tave ir parduotų Lanisteriams?

— Vasara mane išgelbėtų, — Branas atkakliai varė savo. — Princams turi būti leidžiama plaukti į jūrą, medžioti šernus Vilkų girioje ir kautis ietimis.

— Branai, vaikeli, kam taip save kamuoji? Ateis diena, kai galbūt galėsi tuo užsiimti, bet dabar esi tik aštuonerių metų berniukas.

— Geriau būčiau vilkas. Tada gyvenčiau girioje, miegočiau kada noriu ir surasčiau Ariją su Sansa. Užuosčiau, kur jos yra, ir išvaduočiau, o kai Robas eitų į mūšį, kaučiausi greta jo kaip Pilkasis Vėjas. Dantimis išplėščiau Karalžudžiui gerklę, štai šitaip — drykst, tada karas baigtųsi ir visi sugrįžtų į Vinterfelą. Kad taip būčiau vilkas… — Ir Branas užkaukė: — Ūūū-ūūū-ūūūūūūūūūū.

Luvinas pakėlė balsą.

— Tikras princas priimtų…

— AAŪŪŪŪŪŪŪŪŪ, — staugė Branas dar garsiau, — ŪŪŪŪŪ-ŪŪŪŪŪ-ŪŪŪŪŪ.

Meisteris pasidavė.

— Kaip nori, vaike, — ir sielvartingu, bet kartu ir pasidygėjimo kupinu veidu išėjo iš kambario.

Likus vienam, staugti tapo nebe taip smagu. Po valandėlės Branas nutilo. Juk priėmiau juos, pyktelėjęs kalbėjo sau. Priėmiau kaip Vinterfelo valdovas, tikras lordas, nejaugi jis sakytų, kad ne. Valderiams atvykus iš Dvynių, labiausiai priešinosi Rikonas. Tas ketverių metų vaikiukas klykė norįs mamos ir tėčio, ir Robo, o ne šitų nepažįstamų berniukų. Branui teko jį raminti ir maloniai pasitikti Frėjus. Pasiūlė jiems prieglobstį, pasidalijo duona ir midumi bei vieta prie židinio, tad net meisteris Luvinas vėliau sakė, kad jis gražiai pasirodęs.

Tačiau visa tai buvo iki žaidimo.

Norint žaisti, reikėjo rąsto, lazdos, kokio vandens telkinio ir dar labai garsiai šūkauti. Abu Valderiai Branui tvirtino, kad svarbiausia — vanduo. Vietoj rąsto tiko lenta ar akmenų eilė, kokia šaka galėjo atstoti lazdą. Nebuvo būtina ir šaukti. Tačiau be vandens žaidimas žlugdavo. Meisteris Luvinas ir seras Rodrikas nė nesirengė leisti vaikams klajoti po Vilkų girią ieškant upelio, tad jie tenkinosi drumzlinomis balomis dievų giraitėje. Abu Valderiai anksčiau niekada nebuvo matę iš po žemės besiveržiančio ir burbuliuojančio vandens, bet jie nutarė, kad dėl to žaidimas taps dar įdomesnis.

Abu jie turėjo tą patį vardą — Valderis Frėjus. Didysis Valderis pasakojo, kad Dvyniuose yra daugybė Valderių, visi jie gavo vardą savo senelio, lordo Valderio Frėjaus, garbei. „Vinterfele kiekvienas turime savo vardą“, — šitai išgirdęs, jiems išdidžiai pareiškė Rikonas.

Žaidėjai rąstą dėdavo skersai vandens, vienas atsistodavo per vidurį su lazda rankose. Šis tapdavo perkėlos valdovu. Prisiartinus kitam žaidėjui, valdovas sakydavo: „Aš — perkėlos valdovas, kas eina?“ Ateinantis turėjo išdėstyti, kas esąs ir kodėl jam turi būti leista persikelti į kitą pusę. Valdovas galėjo reikalauti prisiekti, klausinėdavo įvairių dalykų. Žaidėjai neprivalėjo sakyti tiesos, tačiau priesaikų reikėjo laikytis, nebent pasakydavo žodį „galbūt“; tad visa gudrybė buvo taip ištarti tą žodį, kad perkėlos valdovas nepastebėtų. Paskui sekdavo mėginimas nustumti valdovą į vandenį, jei pavykdavo — nustūmęs tapdavo naujuoju perkėlos valdovu, bet tik tuo atveju, jeigu rasdavo progą pasakyti „galbūt“. Kitaip iškrisdavo iš žaidimo. Valdovas galėjo bet kada kitus griauti į vandenį ir tik jis vienas turėjo teisę naudoti lazdą.

Žaidimui įsibėgėjus, visi, regis, tik stumdydavo, daužydavo vieni kitus ir griūdavo į vandenį; dar vykdavo begaliniai triukšmingi ginčai, ar buvo pasakyta „galbūt“. Mažasis Valderis perkėlos valdovu būdavo dažniau už kitus.

Jį vadino mažuoju, nors buvo aukštas ir tvirtas, raudonveidis, dideliu apvaliu pilvu. Didysis Valderis buvo pailgo veido, liesas ir puse pėdos žemesnis.

— Jis vyresnis už mane penkiasdešimt dviem dienomis, — aiškino Mažasis Valderis, — tad iš pradžių buvo didesnis, bet aš augau greičiau.

— Mes pusbroliai, o ne broliai, — pridūrė Didysis Valderis, tas, kuris mažesnis. — Aš esu Valderis, Džemoso sūnus. Mano tėvas buvo lordo Valderio sūnus su jo ketvirtąja žmona. O jis — Valderis, Mereto sūnus. Jo senelė buvo lordo Valderio trečioji žmona, iš Kreikholo. Paveldėjimo sekoje jis eina pirma manęs, nors aš ir vyresnis.

— Tik penkiasdešimt dviem dienom, — paprieštaravo Mažasis Valderis. — Ir apskritai nė vienas mūsų niekada nevaldys Dvynių, kvaily tu.

— Aš valdysiu, — pareiškė Didysis Valderis. — Šiaip ar taip, mes ne vieninteliai Valderiai. Seras Stevronas turi anūką, Juodąjį Valderį, jis paveldėjimo eilėje ketvirtas, o dar yra Raudonasis Valderis, sero Emono sūnus, ir Pavainikis Valderis, kuris jokiai eilei nepriklauso. Ir dar mergaitė vardu Valda.

— Ir Tiras. Tu visada pamiršti Tirą.

— Jis — Valtiras, o ne Valderis, — nerūpestingai atšovė Didysis Valderis. — Be to, jis po mūsų, tad nesvarbus. Šiaip ar taip, man jis niekada nepatiko.

Seras Rodrikas nusprendė, kad jiems abiem teks senasis Jono Snou miegamasis, nes Jonas dabar Nakties sargyboje ir niekada nebegrįš. Branas dėl to labai širdo — jautėsi taip, tarsi Frėjai mėgina pavogti Jono vietą.

Jis pavydžiai žiūrėjo, kaip Valderiai žaidžia su virėjo berniuku Rope ir Džoseto mergaitėmis Bende ir Šaira. Valderiai nutarė, kad Branas bus teisėjas ir spręs, buvo ištartas žodis „galbūt“ ar ne, tačiau vos prasidėjus žaidimui, visi apie jį pamiršo.

Šūksmai ir taškymasis netrukus patraukė ir kitus: mergaitę iš šunidės Palą, Keino sūnų Keloną, Irgi Tomą, kurio tėvas Storasis Tomas žuvo kartu su Brano tėvu Karaliaus Uoste. Po valandėlės visi buvo permirkę ir išsipurvinę. Pala strikinėjo ruda nuo galvos iki kojų, samanų prisivėlusiais plaukais ir dusdama iš juoko. Tiek daug kvatojimo Branas nebuvo girdėjęs nuo anos nakties, kai atskrido kruvinasis varnas. Jeigu turėčiau kojas, visus juos nuversčiau į vandenį, su kartėliu mąstė jis. Perkėlos valdovu būčiau tik aš ir niekas kitas.

Pagaliau į dievų giraitę atskuodė ir Rikonas, o jam iš paskos Gauruočius. Pasižiūrėjęs, kaip Ropė galynėjasi dėl lazdos su Mažuoju Valderiu ir neišlaikęs pusiausvyros, mataruodamas rankomis pliumpteli į vandenį, Rikonas sušuko:

— Dabar aš! Aš! Ir aš noriu žaisti!

Mažasis Valderis mostelėjo jam, kad eitų arčiau, kartu žengė ir Gauruočius.

— Ne, Gauriau, — paliepė brolis. — Vilkams žaisti negalima. Lik su Branu.

Tas pasiliko tupėti… bet tik iki tos akimirkos, kai Mažasis Valderis tvojo Rikonui lazda tiesiai per pilvą. Branas nespėjo nė mirktelėti, o juodasis vilkas jau nuskriejo per lentą, Valderiai spiegė lyg skerdžiami, Rikonas sėdėjo purve kvatodamas, iš tolo nerangiai bėgo Hodoras ir šaukė:

— Hodoras! Hodoras! Hodoras!

Keista, bet po to Rikonas nusprendė, kad Valderiai jam patinka. Perkėlos valdovo jie daugiau nebežaidė, bet radosi kitų žaidimų — pabaisos ir mergelės, žiurkės ir katės, „ateik į mano pilį“ ir dar kitokių. Kartu su Rikonu Valderiai šmirinėjo po virtuves, grobdami pyragus ir medaus korius, lakstė pilies sienomis, mėtė kaulus šuniukams būdose ir atidžiai sero Rodriko prižiūrimi mokėsi kautis mediniais kalavijais. Rikonas net parodė jiems skliautuotus rūsius po žeme, kur akmentašys kalė tėvo antkapį.

— Tu neturėjai teisės, — apie tai sužinojęs, klykė Branas. — Tai mūsų, Starkų, vieta!

Bet Rikonui tai nerūpėjo.

Jo miegamojo durys prasivėrė. Meisteris Luvinas atsinešė žalią ąsotėlį, šį kartą su juo atėjo Oša ir Šiengalvis.

— Pagaminau tau miego gėrimo, Branai.

Oša čiupo jį ant savo kaulėtų rankų. Ji buvo moteriai labai aukšto ūgio, tvirta ir raumeninga. Pakėlusi lengvai nunešė Braną į lovą.

— Išgėręs miegosi be sapnų, — tarė meisteris Luvinas, traukdamas iš ąsotėlio kamštį. — Ramiai ir be sapnų.

— Tikrai? — paklausė Branas, norėdamas tuo tikėti.

— Taip. Gerk.

Branas ėmė gerti. Skystis buvo tirštas, kreidos skonio, bet su medumi, tad ryti sunku nebuvo.

— Išauš rytas ir jausiesi geriau, — Luvinas šyptelėjo Branui ir išeidamas paglostė.

Oša dar lūkuriavo.

— Vėl kamuoja vilkiški sapnai?

Branas linktelėjo.

— Gal neverta taip smarkiai priešintis, vaikeli. Mačiau anądien tave kalbant su širdies medžiu. Galbūt dievai mėgina tau atsakyti.

— Dievai? — sumurmėjo Branas jau snausdamas.

Ošos veidas išskydo ir papilkėjo. Miegosiu ramiai ir be sapnų, pagalvojo Branas.

Tačiau paniręs į tamsą, pasijuto esąs dievų giraitėje; jis tyliai žengė po žalsvai pilkais sargmedžiais ir gumbuotais susisukusiais, amžinybę menančiais ąžuolais. Aš einu, galvojo džiūgaudamas. Kažkur gilumoje žinojo, kad tai tik sapnas, bet net ir sapnuoti, kad vaikštai, buvo geriau, negu jo miegamojo tikrovė, jo sienos, lubos ir durys.

Tarp medžių tvyrojo tamsa, bet kometa nušvietė jam kelią, kojos žengė tvirtai. Jis bėgo keturiomis sveikomis kojomis, stiprus ir greitas, padais jautė žemę, švelniai traškančius nukritusius lapus, storas šaknis ir kietus akmenis, minkštas samanų kempines. Tas jausmas buvo nuostabus.

Jam galvą užplūdo kvapai, gyvi ir svaiginantys: žalsvai purvinas karštų balų dvokas, sodrus trūnėsių pilno dirvožemio aromatas, voverės ąžuoluose. Voverės kvapas priminė jam šilto kraujo skonį ir kaulų traškesį tarp dantų. Burna prisipildė seilių. Buvo valgęs ne seniau kaip prieš pusdienį, bet negyva mėsa, net ir elniena, neteikė džiaugsmo. Girdėjo viršuje tarškant ir šiurenant voveres, saugiai įsitaisiusias lapijoje ir tiek gudrias, kad neliptų žemėn, kur sėlino jie abu su broliu.

Užuodė jis ir brolį, tai buvo pažįstamas kvapas, stiprus, žemiškas, toks pat juodas kaip ir jo kailis. Brolis, kunkuliuodamas įniršiu, šuoliavo palei sienas. Suko vieną po kito ratus aplinkui, ir dieną, ir naktį, ir kitą dieną nenuilsdamas, vis ieškodamas… grobio, kelio ištrūkti, motinos, brolių ir seserų, savo gaujos… ieškodamas, ieškodamas ir niekaip nerasdamas.

Už medžių stiepėsi sienos, suverstos negyvų žmogiškų uolų krūvos, iš visų pusių supančios tą gyvo miško plotelį. Jos kilo pilkšvai margos, kur ne kur apkibusios samanomis, bet storos ir tvirtos, tokios aukštos, kad joks vilkas negalėjo tikėtis jų įveikti. Vieninteles angas jiems neleidžiančioje ištrūkti akmenų sienoje užtvėrusi saugojo šalta geležis ir šipuliais pasišiaušęs medis. Jo brolis stabteldavo prie kiekvienos angos ir įsiutęs šiepdavo iltis, bet jos likdavo užvertos.

Pirmąją naktį ir jis elgėsi taip pat; tada suprato, kad iš to nieko nebus. Urzgimas nepadės rasti tako. Lakstydamas palei sienas, nenustumsi jų tolyn. Pakėlęs koją ir žymėdamas medžius, neapsisaugosi nuo žmonių įsibrovimo. Pasaulis aplink juos tapo ankštas, tačiau už mišką ribojančių sienų uolose tebebolavo didžiuliai pilki urvai. Vinterfelas, prisiminė jis, tas garsas staiga suskambo jo galvoje. Už dangų remiančių žmogaus uolų šaukė tikrasis pasaulis, ir jis žinojo, kad reikės atsiliepti arba mirti.