Karalių kova

Sansa

Pietuose dangų gaubė juodi dūmai. Jie sūkuriuodami kilo tolumoje iš daugybės gaisrų, savo suodinais pirštais užstodami žvaigždes. Kitapus Juodųjų Vandenų kas naktį kiek akys užmato įsiplieksdavo liepsnos jūra, o šitoje pusėje Kipšas sudegino visą pakrantę: prieplaukas, sandėlius, namus, kekšynus, visa, kas buvo už miesto sienų.

Net ir Raudonojoje pilyje oras atsidavė pelenais. Kai Sansa dievų giraitės tyloje rado serą Dontosą, šis pasiteiravo, ar tik ji neverkė.

— Ne, tai nuo dūmų, — pamelavo ji. — Atrodo, tarsi degtų visa karališkoji giria.

— Lordas Stanis nori išrūkyti Kipšo laukinius, — Dontosas kalbėdamas svirduliavo ir viena ranka laikėsi už kaštono kamieno. Ant raudonų ir geltonų jo tunikos keturkampių juodavo vyno dėmė. — Jie žudo jo žvalgus, puldinėja gurguoles. Patys laukiniai taip pat dažnai ką nors uždega. Kipšas sakė karalienei, kad Stanis verčiau imtų pratinti savo arklius ėsti pelenus, nes žolės nerasiąs nė stiebelio. Girdėjau jį taip kalbant. Būdamas juokdarys, girdžiu įvairiausių dalykų, kurių niekada neišgirsdavau, kol buvau riteris. Jie kalba taip, tarsi manęs ten nebūtų, ir… — Jis pasilenkė labai arti, alsuodamas vyno tvaiku tiesiai jai į veidą. — Voras moka auksu už kiekvieną smulkmeną. Man regis, Mėnuliukas jau daug metų jam viską pasakoja.

Jis ir vėl girtas. Vadina save mano vargšu Florianu, na, toks ir yra. Tačiau, be jo, daugiau nieko neturiu.

— Ar tiesa, kad lordas Stanis Vėtrų Gūžtoje sudegino dievų giraitę?

Dontosas linktelėjo.

— Užkūrė iš tų medžių didžiulį laužą kaip auką savo naujajam dievui. Jį privertė raudonoji žynė. Žmonės kalba, esą lordas Stanis paklūsta jai dabar ir kūnu, ir siela. Jis prisiekė sudeginsiąs ir Didžiąją Beiloro septą, jei tik paimsiąs miestą.

— Tegu degina.

Pirmą kartą išvydusi Didžiąją septą, jos marmurines sienas ir septynis krištolinius bokštus, Sansa pagalvojo, kad tai nuostabiausias statinys visame pasaulyje, tačiau tai buvo anksčiau, kol Džofris ant tos septos laiptų nenukirto jos tėvui galvos.

— Noriu, kad ji sudegtų, — pridūrė ji.

— Cit, vaikeli, dievai gali jus išgirsti.

— Kodėl? Jie niekada negirdi mano maldų.

— Žinoma, girdi. Juk atsiuntė mane, ar ne taip?

Sansa krapštė nagu medžio žievę. Jautėsi tarsi apsvaigusi, vos ne karščiuojanti.

— Taip, atsiuntė, bet ką gero padarėte? Žadėjote mane parvežti namo, bet aš vis dar čia.

Dontosas patapšnojo jai ranką.

— Kalbėjau su vienu žmogumi, kurį pažįstu, jis mano geras draugas… ir jūsų, miledi. Jis pasamdys greitą laivą, išgabensiantį mus, kai ateis tinkamas laikas, į saugią vietą.

— Dabar yra tinkamas laikas, — neatlyžo Sansa, — kol dar neprasidėjo mūšiai. Apie mane jie pamiršo. Neabejoju, kad pasistengę galėtume išsmukti.

— Vaikeli, vaikeli, — papurtė galvą Dontosas, — taip, iš pilies gal ir išsmuktume, tačiau miesto vartai saugomi budriau negu anksčiau, be to, Kipšas uždraudė plaukioti upe.

Tai buvo tiesa. Tokios tuščios Juodųjų Vandenų vagos Sansa dar niekada nematė. Visi keltai stovėjo pririšti šiauriniame krante, prekybiniai laivai paspruko arba buvo Kipšo atimti ir paversti karo laivais. Iš vagos nesitraukė vien tik karaliaus karo galeros. Jos nesiliaudamos irklavo aukštyn žemyn upės viduriu, ten, kur giliausia, nuolat paleisdamos strėlių į Stanio lankininkus pietiniame krante.

Pats lordas Stanis dar tik žygiavo, tačiau jo priešakinis būrys pasirodė prieš porą naktų, kai mėnulis buvo jaunas. Karaliaus Uostas nubudęs išvydo jų vėliavas ir palapines. Ten jų penki tūkstančiai, girdėjo Sansa, maždaug tiek pat mieste ir auksinių apsiaustų. Stovykloje plevėsavo raudoni ir žali Fosovėjų giminės obuoliai, Estermontų vėžlys, Florentų lapė tarp žiedų, o vadovavo seras Gajardas Morigenas, garsus riteris iš pietų, dabar žmonių vadinamas Gajardu Žaliuoju. Jo vėliava vaizdavo skrendančią varną, plačiai išskleidusią juodus sparnus žalsvame tarsi audrotas dangus lauke. Bet labiausiai mieste nerimą kėlė blyškiai gelsvos vėliavos. Prie jų tarsi ugnies liežuviai plaikstėsi ilgos apibrizgusios uodegos, o vietoj lordo ženklo jose buvo pavaizduotas dievo ženklas: liepsnojanti Šviesos Valdovo širdis.

— Visi kalba, kad atžygiavęs Stanis turės žmonių dešimtkart daugiau negu Džofris.

Dontosas spustelėjo jai petį.

— Mieloji, jo kariuomenės dydis visiškai nesvarbus, kol jie įsikūrę kitoje upės pusėje. Be laivų Stanis persikelti negali.

— Jis turi laivų. Dar daugiau už Džofrį.

— Jūra nuo Vėtrų Gūžtos iki čia — ilgas kelias, laivynui reikės aplenkti Masio kyšulį, įveikti Ryklę ir kirsti Juodųjų Vandenų įlanką. Gal kartais gerieji dievai pasiųs audrą ir jis apskritai pradings jūroje, — Dontosas viltingai šyptelėjo. — Jums nelengva, žinau. Reikia kantrybės, vaikeli. Mano draugui grįžus į miestą, gausime laivą. Tikėkite savo Florianu ir pasistenkite nebijoti.

Sansa suleido nagus sau į ranką. Savo baimę ji jautė kažkur pilve — besivartančią, gnaibančią, kasdien vis įnirtingesnę. Jos miegą tebetrikdė baisūs sapnai apie tą dieną, kai išplaukė princesė Mirsela. Nuo tų tamsių sapnų ji pabusdavo nakties gūdumoje dusdama, mėgindama atgauti kvapą. Girdėdavo žmones ant jos šaukiant, klykiant be žodžių, tarsi gyvulius. Jie spausdavo ją, apmėtydavo nešvarumais, mėgindavo nutraukti nuo žirgo ir būtų padarę dar ką nors baisiau, jeigu Skalikas nebūtų prasiveržęs iki jos. Jie į gabalus sudraskė aukštąjį septoną, akmenimis sutraiškė galvą serui Aronui. O jis sako — pasistenkite nebijoti!

Bijojo visas miestas. Nuo pilies sienų Sansa tai gerai matė. Prasčiokai tupėjo užsidangstę langus, užsiramstę duris, tarsi tai galėtų juos apsaugoti. Kai Karaliaus Uostas krito paskutinį kartą, Lanisteriai plėšė ir siaubė kaip užsimanę, šimtus išžudė, nors miestas atidarė vartus. Šį kartą Kipšas ketina kautis, tad nepasiduodantis miestas gali išvis nesitikėti jokio gailestingumo.

Tuo tarpu Dontosas niekaip nesiliovė pliauškęs.

— Jeigu tebebūčiau riteris, turėčiau vilktis šarvus ir kartu su kitais stoti ant sienų. Privalėčiau bučiuoti karaliui Džofriui kojas ir nuolankiai jam dėkoti.

— Jeigu padėkotumėte jam už tai, kad padarė jus kvailiu, jis vėl pakeltų jus į riterius, — griežtai tarė Sansa.

— Mano Džonkvilė — protinga mergina, ar ne taip?

— Džofris ir jo motina sako, kad aš kvaila.

— Na ir tegu. Taip jums tik saugiau, mieloji. Karalienė Sersėja, Kipšas, lordas Veiris ir visa ta draugija stebi vieni kitus lyg vanagai, jie moka tai vienam, tai kitam, kad šnipinėtų, ką kiti daro, bet ar kam nors rūpi, ką veikia ledi Tandos duktė? — Dontosas atsiraugėjo, bet kuo greičiau užsidengė burną. — Tegu dievai jus saugo, mano mažoji Džonkvile, — jis kalbėjo vis verksmingesniu balsu, aiškiai vyno paveiktas. — Dabar duokite mažą bučinuką savo Florianui. Kad jį lydėtų laimė, — ir palinko prie jos.

Sansa išvengė drėgnų ieškančių lūpų, paskubom pakštelėjo į neskustą skruostą ir palinkėjo jam labos nakties. Iš visų jėgų tvardėsi, kad nepravirktų. Pastaruoju metu ji per daug verkė. Žinojo, kad taip elgtis nedera, bet niekaip nepajėgė susivaldyti, ašaros risdavosi pačios, kartais dėl menkniekių, ir jokios pastangos nepadėdavo jų sustabdyti.

Į Meigoro tvirtovę vedančio pakeliamojo tilto niekas nesaugojo. Kipšas daugumą auksinių apsiaustų perkėlė ant miesto sienų, baltiesiems karaliaus sargybos riteriams taip pat atsirado svarbesnių darbų, negu sekioti, kur ji vaikšto. Sansa galėjo eiti kur panorėjusi, jeigu tik nemėgino palikti pilies, bet jos niekur netraukė.

Ji perėjo virš sauso griovio su negailestingai styrančiais geležiniais smaigais ir siaurais įvijais laiptais nužingsniavo aukštyn, tačiau atsidūrus prie savo miegamojo durų jai ranka nekilo jų pastumti. To kambario sienos jai atrodė tarsi kalėjimas, net ir atlapojus langus ten trūkdavo oro.

Pasukusi atgal prie laiptų, Sansa užlipo dar aukščiau. Dūmai dengė žvaigždes ir ploną mėnulio pjautuvą, tad ant stogo buvo tamsu, viską gaubė tiršti šešėliai. Tačiau iš čia ji matė viską: aukštus Raudonosios pilies bokštus, didžiulius kampinius kuorus, toliau už jų — susiraizgiusias miesto gatves, pietuose ir vakaruose — juodą upės vagą, įlanką rytų pusėje, dūmų ir žarijų stulpus, ir gaisrus, visur gaisrus. Ant miesto sienų tarsi skruzdėlės ropojo kareiviai su deglais, jie grūdosi ant medinių takų, kuriais tos sienos neseniai apaugo. Apačioje, prie Purvo vartų, pro slenkančius dūmus ryškėjo vos įžiūrimos trys milžiniškos svaidyklės, iškilusios virš sienų bent per dvi dešimtis pėdų, tokių didelių niekas nebuvo matęs. Ir vis tiek Sansai širdis stingo iš baimės. Staiga visą kūną nutvilkė skausmo dūris, toks aštrus, kad ji aiktelėjo ir suspaudė rankomis pilvą. Tikriausiai būtų griuvusi, bet netikėtai šmėstelėjo šešėlis, stiprūs pirštai sugriebė ją už rankos ir pastatė ant kojų.

Pirštais braukdama šiurkščius sienos akmenis, Sansa įsitvėrė kyšulio.

— Paleiskite mane! — suriko ji. — Paleiskite!

— Ar tik mažoji paukštytė nepamanė turinti sparnus? O gal nori likti luoša kaip tavasis broliukas?

— Nesirengiau kristi, — Sansa raitėsi jo gniaužtuose. — Čia tik… jūs mane išgąsdinote, ir tiek.

— Sakai, išgąsdinau. Ir vis dar bijai.

Sansa giliai atsikvėpė stengdamasi nusiraminti.

— Maniau esanti viena, aš… — Ji nukreipė akis į šalį.

— Atrodo, mažoji paukštytė vis dar negali pažvelgti į mane? — Skalikas paleido jos ranką. — Tačiau, regis, labai džiaugeisi išvydusi mano veidą, kai minia jau buvo tave nutvėrusi? Prisimeni?

Sansa viską prisiminė, net per daug gerai. Prisiminė tuos staugiančius žmones, kraują, varvantį per skruostą iš akmens praskeltos žaizdos, ir česnako tvaiką, kuriuo alsavo vyras, mėginantis nutraukti ją nuo arklio. Dar tebejautė žiauriai spaudžiančius pirštus ant riešo tuo metu, kai jau sviro netekusi pusiausvyros.

Ji manė, kad netrukus laukia mirtis, bet pirštai krūptelėjo, visi penki tuo pat metu, o vyras užbaubė lyg jautis. Jo ranka nukrito, bet čia pat kita, stipresnė ranka stumtelėjo ją atgal į balną. Česnaku dvokiantis vyras gulėjo ant žemės, iš rankos bigės plūdo kraujas, bet aplinkui stūgavo kiti, kai kurie su vėzdais rankose. Skalikas puolė pirmyn, jo kalavijas švytravo į visas puses, paskui save skleisdamas rausvą miglą. Kai užpuolikai neatsilaikę spruko nuo jo, Skalikas nusikvatojo, o jo siaubingas apdegęs veidas akimirką nušvito.

Dabar ji prisivertė iš tiesų, atvirai pažvelgti į tą veidą. Juk tai tik mandagumas, ledi privalo visada likti mandagi. Bet baisiausia — ne randai, net ir ne mėšlungio iškreipta burna. Šiurpą kelia jo akys. Tokių pykčio pritvinkusių akių ji niekada nebuvo mačiusi.

— Aš… man derėjo ateiti pas jus po to, — užsikirsdama prabilo Sansa, — padėkoti jums… už išgelbėjimą… buvote toks narsus.

— Narsus? — jis nusijuokė taip, kad labiau priminė urzgimą. — Žiurkėms vaikyti šuniui nereikia drąsos. Jų prieš mane buvo trisdešimt, bet į kovą stoti nedrįso nė vienas.

Sansą slėgė jo kalba, visada tokia šiurkšti ir pilna įniršio.

— Nejaugi jums patinka gąsdinti žmones?

— Ne, man patinka juos žudyti, — Skaliko burna trūktelėjo. — Raukykis kiek nori, bet šito apsimestinio padorumo man nereikia. Tu — kilmingo lordo duktė. Tik nesakyk, kad Vinterfelo lordas Edardas Starkas niekada nieko nenužudė.

— Tai buvo jo pareiga. Jis šito niekada nemėgo.

— Čia jis tau taip sakė? — Kligeinas vėl nusikvatojo. — Tavo tėvas melavo. Žudymas — tai pats nuostabiausias dalykas, — jis išsitraukė kalaviją. — Štai kur tiesa. Tavo brangusis tėvas ją sužinojo ant Beiloro laiptų. Vinterfelo lordas, karaliaus ranka, Šiaurės sergėtojas, galingasis Edardas Starkas iš giminės, kuriai aštuoni tūkstančiai metų… bet Ilino Peino plienas, nieko nepaisydamas, perkirto jam kaklą — ar ne taip? Prisimeni, kaip jis pasileido šokti, galvai nusiritus nuo pečių?

Staiga Sansą nusmelkė šaltis, ir ji susigūžė.

— Kodėl jūs visuomet toks pilnas neapykantos? Aš juk norėjau jums padėkoti…

— Taip, žinoma, tarsi būčiau vienas tų tikrų riterių, kuriais šitaip žaviesi. O kaip tu manai, mergyte, kam riteriai reikalingi? Tikriausiai galvoji, kad jų darbas — iš damų priimti palankumo ženklus ir, apsitaisius aukso šarvais, puikiai atrodyti? Riterių darbas — žudyti. — Skalikas pridėjo kalavijo geležtę jai prie kaklo, po ausimi. Sansa jautė prisispaudusią aštrią plieno briauną. — Pirmąjį žmogų nužudžiau būdamas dvylikos. Nuo tada seniai pamečiau skaičių, kiek jų buvo iš viso. Galingi garsių giminių lordai, nusipenėję, aksomais pasipuošę turtuoliai, nuo garbės net išsipūtę riteriai, taip, taip, dar ir moterys bei vaikai; visi jie — tik mėsa, o aš mėsininkas. Tegu jie turi savo žemes, dievus ir auksą. Tegu turi savo serus. — Sandoras Kligeinas spjovė jai po kojų rodydamas, ką apie tai mano. — Kol turiu štai šitą, — pridūrė atitraukdamas kalaviją jai nuo gerklės, — nėra šioje žemėje nė vieno, kurio man vertėtų bijoti.

Išskyrus tavo brolį, pagalvojo Sansa, tačiau jai užteko nuovokos neprasitarti balsu. Jis — iš tiesų šuo, kaip ir pats sako. Puslaukinis, bjauraus būdo šuo, kandantis bet kurią ranką, jei tik ši mėgina paglostyti, bet vis dėlto pasiruošęs sudraskyti kiekvieną, bandantį užpulti jo šeimininkus.

— Net ir ten, kitapus upės?

Kligeinas žvilgtelėjo į tolumoje siaučiančius gaisrus.

— Visi tie deginimai, — jis sukišo kalaviją į makštį. — Tik bailiai kovai pasitelkia ugnį.

— Lordas Stanis — ne bailys.

— Bet ir ne toks, koks buvo jo brolis. Robertas niekada nebūtų sutikęs, kad jį stabdytų toks menkniekis kaip upė.

— Ką darysite, kai jis persikels?

— Kausiuosi. Žudysiu. Galbūt mirsiu.

— Nejaugi jums nebaisu? Dievai už visas piktadarystes gali pasiųsti jus į kokį klaikų pragarą.

— Kokias piktadarystes? — nusijuokė jis. — Kokie dievai?

— Kurie mus visus sukūrė.

— Visus? — nusišaipė Skalikas. — Na, sakyk, mažoji paukštyte, kokie dievai sukuria tokias baidykles kaip Kipšas ar tokias nevisprotes kaip ledi Tandos duktė? Jeigu dievai iš tiesų yra, tai jie sukūrė avis, kad jas ėstų vilkai, ir silpnuosius, kad stiprieji juos tvarkytų kaip nori.

— Tikri riteriai silpnuosius gina.

— Nėra tikrų riterių, — prunkštelėjo jis, — kaip ir dievų. Jeigu negali apsiginti, mirk ir traukis iš kelio tiems, kurie gali. Šį pasaulį valdo aštrus plienas ir tvirtos rankos, ir netikėk, jei kas sako kitaip.

Sansa atbula žengė toliau nuo jo.

— Jūs baisus.

— Aš sąžiningas. Tai pasaulis baisus. Dabar skrisk iš čia, mažoji paukštyte, jau pavargau nuo tavo spoksojimo.

Netarusi nė žodžio ji spruko žemyn. Bijojo Sandoro Kligeino… bet širdies kamputyje vis dėlto troško, kad seras Dontosas turėtų šiek tiek Skaliko nuožmumo. Dievai yra, sakė ji sau, ir tikrų riterių būna. Visos tos sakmės negali meluoti.

Tą naktį Sansa vėl sapnavo riaušes. Minia klykdama plūdo prie jos it paklaikęs tūkstantveidis žvėris. Kur tik pasisukusi ji matė persikreipusius, siaubingomis pabaisų kaukėmis virtusius veidus. Ji verkė ir aiškino niekada nieko neskriaudusi, tačiau jie vis tiek nutempė ją nuo arklio. „Ne! — raudojo ji. — Ne, prašau, nereikia, ne!“ Tačiau niekas jos nepaisė. Ji šaukėsi sero Dontoso, brolių, mirusio tėvo ir negyvos vilkės, narsiojo sero Loro, kuris kartą įteikė jai raudoną rožę, bet nė vienas neatsiliepė. Šaukėsi didvyrių iš dainų, Floriano ir sero Rajamo Redvaino, princo Eimono Drakono riterio, bet jos niekas negirdėjo. Moterys lipo per ją tarsi žebenkštys, gnaibė jai kojas, spardė pilvą, kažkas smogė į veidą, ji pajuto, kaip pabiro dantys. Paskui išvydo ryškiai blykstelint plieną. Peilis smigo jai į pilvą ir raižė, raižė, raižė, kol ten, apačioje, neliko nieko, tik ryškūs šlapi skutai.

Nubudus įkypomis juostomis pro langus brovėsi blyški ryto šviesa, bet Sansa jautėsi tokia ligota ir kamuojama skausmo, tarsi nė nemiegojusi. Šlaunys kažkodėl atrodė lipnios. Numetus antklodę ir išvydus kraują, jai į galvą atėjo vienintelė mintis — štai, jos sapnas kažkokiu būdu išsipildė. Prisiminė peilio dūrius ir kaip tas plienas raižo ir drasko kūną. Apimta siaubo puolė spardyti paklodes, kol nusirito į šalį ir parkrito ant grindų sunkiai alsuodama, nuoga, kruvina ir persigandusi.

Taip gulėjo ten susirietusi, keturpėsčia, ir staiga jai viskas paaiškėjo.

— Ne, labai prašau, — sudejavo Sansa, — prašau, nereikia.

Nenorėjo, kad jai šitai atsitiktų, ne dabar, ne čia, ne dabar, ne dabar, ne dabar, ne dabar.

Ją užvaldė beprotybė. Nusitvėrusi ranka lovos stulpo, pasiekė dubenį ir apsiprausė tarp kojų, rankomis nutrynė visą lipnumą. Baigus vanduo tuoj pat pasidarė raudonas. Kai ateis tarnaitės, iškart viską supras. Tada ji prisiminė patalus. Šoko prie lovos ir apimta siaubo įsmeigė akis į išdavikišką tamsiai raudoną dėmę. Reikia ją paslėpti, kitaip jos pamatys. Negalima leisti joms pamatyti, nes ją sutuoks su Džofriu ir privers su juo gulėti.

Griebusi peilį, Sansa suraižė paklodę ir išpjovė dėmę. Ką sakysiu, kai paklaus, iš kur šita skylė? Veidu jai ritosi ašaros. Ji nutraukė sudraskytą paklodę nuo lovos, pačiupo ir suteptą antklodę. Teks viską sudeginti. Suglamžė įrodymus į gniutulą, įgrūdo į židinį, gausiai aplaistė aliejumi iš lempos, stovinčios prie lovos, ir padegė. Paskui suprato, kad kraujas pro paklodę susigėrė į pūkinį čiužinį, tad susuko į kamuolį ir jį, bet šis buvo didelis, sunkus maigyti ir tampyti. Į ugnį Sansa jo įkišo tik pusę. Klūpodama ji mėgino įgrūsti čiužinį į liepsną, aplink ją jau sūkuriavo visą kambarį užpildę tiršti juodi dūmai, kai atsilapojo durys ir įbėgusi tarnaitė aiktelėjo.

Galų gale prireikė dar dviejų tarnaičių, kad ją atitrauktų nuo ugnies. Bet viskas pasirodė veltui. Paklodė sudegė, bet kai tarnaitės sukibusios nutempė ją atgal, per šlaunis jai vėl varvėjo kraujas. Atrodė, tarsi jos pačios kūnas atiduoda ją Džofriui, išskleisdamas ir visam pasauliui rodydamas skaisčiai raudoną Lanisterių vėliavą.

Užgesinusios ugnį, tarnaitės išnešė apsvilusį čiužinį, šiaip ne taip pravėdino kambarį ir atnešė kubilą. Moterys triūsė, vaikštinėjo pirmyn atgal kažką murmėdamos ir varstydamos ją keistais žvilgsniais. Pripylė į kubilą kone verdančio vandens, išmaudė ją, išplovė galvą ir davė drobės įsikišti tarp kojų. Tuo metu Sansa jau buvo nurimusi ir labai gėdijosi tokio kvailo elgesio. Dūmai sugadino beveik visus jos drabužius. Viena moterų nuėjusi atnešė žalią vilnonę, beveik jai tinkamo dydžio suknelę.

— Ne tokia graži, kaip jūsiškės, bet kol kas tiks, — pareiškė tarnaitė, užmovusi ją Sansai per galvą. — Batai nesudegė, bent jau nereikės pas karalienę eiti basai.

Kai Sansą įvedė į Sersėjos Lanister menę, ši pusryčiavo.

— Gali sėstis, — maloningai tarė karalienė. — Nori valgyti?

Ji mostelėjo ranka į stalą. Ten buvo košės, medaus, pieno, virtų kiaušinių ir traški kepta žuvis.

Pažvelgus į maistą, Sansai pasidarė bloga. Pilve tarsi kas būtų užveržęs mazgą.

— Ne, dėkoju, jūsų malonybe.

— Nekaltinu tavęs. Su Tirionu ir lordu Staniu visi valgiai pelenų skonio. Štai ir tu pradėjai kelti gaisrus. Ko tikėjaisi pasiekti?

Sansa nuleido galvą.

— Pamačiusi kraują, labai išsigandau.

— Kraujas — tai tavo moterystės ženklas. Ledi Ketlina turėjo tave paruošti. Tu pirmą kartą pražydai, ir tiek.

Sansa dar niekada nesijautė tokia tolima nuo žydėjimo.

— Mano ledi motina pasakojo apie tai, bet aš… maniau, kad tai įvyks kitaip.

— Kaipgi kitaip?

— Nežinau. Gal… ne taip nešvariai ir panašiau į stebuklą.

Karalienė Sersėja nusijuokė.

— Palauk, kol ateis laikas gimdyti, Sansa. Moters gyvenimas susideda iš devynių nešvarių ir vienos stebuklingos dalies, jau netrukus tai sužinosi… ir tai, kas atrodo stebuklinga, neretai pasirodo visų purviniausia. — Ji gurkštelėjo pieno. — Vadinasi, tapai moterimi. Ar bent nutuoki, ką tai reiškia?

— Tai reiškia, kad esu subrendusi vedyboms ir guoliui, — atsakė Sansa, — ir galiu gimdyti karaliui vaikus.

— Kaip matau, — sausai šyptelėjo karalienė, — tokia ateitis tavęs jau taip nebevilioja kaip kadaise. Neketinu dėl to pykti. Su Džofriu visada buvo nelengva. Net jo gimimas… pusantros dienos kamavausi, kol jis atėjo į šį pasaulį. To skausmo, Sansa, niekaip neįmanoma nupasakoti. Klykiau taip garsiai, kad maniau, jog išgirs ir Robertas karališkojoje girioje.

— Jo malonybė buvo ne su jumis?

— Robertas? Robertas medžiojo. Taip buvo įpratęs. Kai tik artėdavo laikas gimdyti, mano karališkasis vyras su savo medžiokliais ir skalikais sprukdavo į miškus. Grįžęs įteikdavo man kokių kailių ar elnio galvą, o aš įteikdavau jam kūdikį. Bet, žinok, ir nenorėdavau, kad jis liktų. Turėjau didįjį meisterį Paiselį ir visą pulką pribuvėjų, be to, dar ir brolį. Džeimiui sakydavo, kad jam pas gimdyvę negalima, o jis tik nusišypsodavo ir pasiteiraudavo, kuris jų čia taip sugalvojęs. Bijau, kad iš Džofrio tokio atsidavimo tikėtis neverta. Gali už tai padėkoti savo seseriai, jeigu ji dar gyva. Jis taip ir nepamiršo tos dienos prie Trišakio, kai ji tavo akivaizdoje jį pažemino, tad dabar savo ruožtu žemina tave. Tačiau tu, regis, esi stipresnė, negu atrodai. Manau, kad gebėsi ištverti šiek tiek pažeminimo. Aš pati ištvėriau. Karaliaus tu gal niekada nemylėsi, bet mylėsi jo vaikus.

— Myliu jo malonybę visa širdimi, — tarė Sansa.

— Verčiau pasimokytum kokių naujų melų, ir labai nedelsdama, — atsiduso karalienė, — nes galiu patikinti, kad šitas lordui Staniui nepatiks.

— Naujas aukštasis septonas sakė, kad dievai niekada neleis lordui Staniui laimėti, nes Džofris yra teisėtas karalius.

Karalienės veidu nuslinko vos regimas šypsnys.

— Roberto tikragimis sūnus ir įpėdinis. Nors Džofas visada klykdavo, kai Robertas imdavo jį ant rankų. Jo malonybei tai nepatikdavo. Jo mergvaikiai išvydę tėvą džiugiai ulbėdavo ir žįsdavo jam pirštą, kurį jis kišdavo į jų prastakilmes burnytes. Robertui visada reikėjo šypsenų ir sveikinimų, tad jis eidavo ten, kur jų rasdavo, pas draugus, pas kekšes. Robertas norėjo būti mylimas. Mano brolis Tirionas taip pat. Sansa, ar tu nori būti mylima?

— Visi šito nori.

— Matau, kad pražydusi daugiau proto neįgijai, — tarė Sersėja. — Tau leidus, Sansa, šitą ypatingą dieną pasidalysiu maža moteriška išmintimi. Meilė — tai nuodas. Taip, iš pradžių malonus, bet paskui vis tiek nužudo.