Karalių kova

Sansa

Jei nori grįžti namo, ateik šį vakarą į dievų giraitę.

Net ir šimtąjį kartą skaitant, žodžiai atrodė tokie pat, kaip ir pamačius juos pirmą kartą, kai Sansa po savo pagalve rado sulankstytą pergamento lapelį. Ji nesuprato, kaip jis ten pateko ir kieno rašytas. Po rašteliu nebuvo nei parašo, nei antspaudo, rašysena atrodė nepažįstama. Sansa prispaudė pergamentą prie krūtinės ir dar kartą tyliai sušnibždėjo tuos žodžius pati sau.

— Jei nori grįžti namo, ateik šį vakarą į dievų giraitę, — vos girdimai iškvėpė ji.

Ką tai galėtų reikšti? Gal ji privalėtų nunešti tą popierėlį karalienei ir šitaip įrodytų esanti gera? Sansa sunerimusi pasitrynė pilvą. Ryški raudona mėlynė, kurią jai įtaisė seras Merinas, jau išbluko iki šleikščiai geltonos, bet vis dar skaudėjo. Jo kumštis, kai smogė jai, buvo šarvuotas. Pati kalta. Reikia išmokti geriau slėpti savo jausmus, kad Džofris nepyktų. Išgirdusi, jog karaliaus ranka Kipšas išsiuntė lordą Slintą prie Sienos, ji užsimiršusi tarstelėjo: „Tikiuosi, ten jį pačiups Kiti.“ Karaliui tai nepatiko.

Jei nori grįžti namo, ateik šį vakarą į dievų giraitę.

Sansa taip karštai meldėsi. Gal pagaliau ji sulaukė atsakymo — tikro riterio, siųsto jos išgelbėti? Tikriausiai tai vienas iš dvynių Redvainų arba narsusis seras Beilonas Svonas… o gal net Berikas Dondarionas, tas jaunasis lordas, kurį buvo pamilusi jos draugė Džeinė Pul — švytintis raudono aukso plaukais, juodu žvaigždėtu apsiaustu.

Jei nori grįžti namo, ateik šį vakarą į dievų giraitę.

O jeigu tai vėl koks žiaurus Džofrio pokštas, kaip tą dieną, kai nusivedė ją ant sienos ir parodė tėvo galvą? Arba gal čia gudrūs spąstai jos ištikimybei patikrinti? Ar neras ji, nuėjusi į dievų giraitę, ten laukiančio sero Ilino Peino, nebyliai sėdinčio po širdies medžiu su Ledu rankoje ir blausiomis akimis stebinčio, kaip ji artėja?

Jei nori grįžti namo, ateik šį vakarą į dievų giraitę.

Atsivėrė durys, ir Sansa skubiai pakišo raštelį po paklode ir atsisėdo ant jo. Pasirodė jos kambarinė, panaši į pelytę, skystais rusvais plaukučiais.

— Ko tau reikia? — griežtai paklausė Sansa.

— Ar miledi pageidaus šį vakarą maudytis?

— Gal užkurk ugnį, man šaltoka.

Ji drebėjo, nors diena pasitaikė karšta.

— Tuojau pat.

Sansa įtariai stebėjo tą merginą. Ar ji matė raštelį? Gal ji ir padėjo tą pergamentą po pagalve? Bet vargu — tarnaitė atrodė kvaila, tikrai ne tokia, kuriai patikėtum nešioti slaptus raštelius, tačiau Sansa jos nepažinojo. Karalienė jai skirtas tarnaites keisdavo kas dvi savaites, kad būtų tikra, jog nė viena su ja nesusidraugaus.

Netrukus židinyje suliepsnojo ugnis, Sansa kambarinei šaltai padėkojo ir liepė išeiti. Mergina kaip visada nedelsdama pakluso, bet Sansa nusprendė įžvelgusi jos akyse kažkokį vylių. Aišku, ji jau skuodžia su pranešimu pas karalienę, o gal pas Veirį. Visos jos kambarinės — šnipės, tuo Sansa neabejojo.

Vėl likusi viena ji įmetė raštelį į liepsną ir žiūrėjo, kaip pergamentas raitosi ir juosta. Jei nori grįžti namo, ateik šį vakarą į dievų giraitę. Ji nutipeno prie lango. Apačioje pamatė pakeliamuoju tiltu žingsniuojantį neaukštą riterį balkšvais kaip mėnulis šarvais ir storu baltu apsiaustu. Sprendžiant iš jo ūgio, tai galėjo būti tik seras Prestonas Grynfildas. Karalienė nedraudė jai vaikščioti po pilį, bet jeigu Sansa tokiu vėlyvu metu mėgins išeiti iš Meigoro tvirtovės, jis vis dėlto būtinai paklaus, kur ji susiruošė. Ką ji atsakytų? Staiga ji apsidžiaugė, kad sudegino tą raštelį.

Atsiraišiojusi suknelę, ji įsiropštė į lovą, bet neužmigo. Jis vis dar ten? — svarstė ji. Ar ilgai jis lauks? Tai buvo taip žiauru — atsiųsti raštelį ir nieko nepaaiškinti. Mintys galvoje nepaliaudamos vijo viena kitą.

Kad bent kas nors patartų, kaip elgtis. Ji pasiilgo septonės Mordeinos, o dar labiau savo ištikimiausios draugės Džeinės Pul. Septonė neteko galvos kartu su visais kitais, nes nusikalto tarnavimu Starkų giminei. Kas nutiko Džeinei Pul, Sansa nežinojo, ta mergina dingo iš savo kambarių ir niekas apie ją nebeužsiminė. Sansa stengėsi per daug dažnai apie jas negalvoti, tačiau atsiminimai kartais aplankydavo neprašyti, ir tada būdavo sunku suvaldyti ašaras. Retkarčiais ji net pasiilgdavo sesers. Arija dabar jau tikriausiai saugiai grįžusi į Vinterfelą, šoka ir siuvinėja, žaidžia su Branu ir mažuoju Rikonu, gal net užsimaniusi jodinėja po žiemišką miestą. Pajodinėti buvo leidžiama ir Sansai, tačiau tik po kiemą, tad visą dieną sukti ratus nusibosdavo.

Ji vis dar nemiegojo, kai pasigirdo šūksmai. Iš pradžių toli, bet vis garsėjo. Daugybė balsų. Taip pat buvo girdėti, kaip prunkščia arkliai, dunda žmonių žingsniai, aidi įsakymai. Prisėlinusi prie lango, pamatė sienų viršumi bėgančius vyrus su ietimis ir deglais. Gulkis į lovą, kartojo sau Sansa, tai tavęs neliečia, turbūt vėl kokia nors sumaištis mieste. Pastaruoju metu prie šulinių tik ir šnekėta apie sumaištį mieste. Į jį grūdosi vis daugiau nuo karo sprunkančių žmonių, daugelis neturėjo kaip išgyventi, tik plėšikauti ir žudyti kitus. Eik miegoti.

Tačiau dar kartą žvilgtelėjusi pamatė, kad baltojo riterio nebėra, tiltas per tuščią gynybinį griovį nuleistas ir nesaugomas. Ak, ką aš darau? — klausė ji savęs rengdamasi. Tai beprotybė. Ant išorinių sienų ji matė daugelio deglų šviesas. Gal pagaliau Stanis su Renliu atkeliavo užmušti Džofrio ir atsiimti jų brolio sosto? Jeigu taip būtų, sargybiniai pakeltų tiltą atskirdami Meigoro tvirtovę nuo išorinės pilies. Ant pečių Sansa užsimetė paprastą pilką apsiaustą ir susirado peilį, kuriuo pjaustydavo mėsą. Jeigu čia kokie spąstai, geriau jau mirsiu, negu leisiuosi dar labiau skaudinama, tarė ji sau. Paslėpė tą peilį po drabužiais.

Vos ji išsprūdo į tamsą, pro šalį nubėgo būrys karių raudonais apsiaustais. Sansa palaukė, kol jie nutolo, ir kiek kojos neša nulėkė per nesaugomą tiltą. Kieme vyrai juosėsi kardus, veržė arklių balnus. Prie arklidžių ji pastebėjo ir serą Prestoną su trim kitais riteriais iš karaliaus sargybos, jų balti apsiaustai švietė lyg mėnuliai; visi keturi pagelbėjo Džofriui užsivilkti šarvus. Išvydus karalių, Sansai užgniaužė kvapą. Laimė, jis jos nematė. Tik šaukė, kad jam paduotų kalaviją ir arbaletą.

Ji nuskuodė į pilies gilumą nedrįsdama atsigręžti iš baimės, jei kartais Džofris ją stebi, o gal net, siaube, seka iš paskos. Triukšmas vis silpnėjo. Priešakyje aukštyn vingiavo laiptai, išmarginti virpančios šviesos ruožų, kurie krito iš siaurų langų viršuje. Užkopusi Sansa jau sunkiai alsavo, bet nubėgo tolyn per šešėliuose skendinčią kolonadą, ten galų gale prisispaudusi prie sienos stabtelėjo atgauti kvapo. Kažkas brūkštelėjo jai per koją, Sansa vos nenualpo, bet tai buvo tik katinas, apsmurgęs juodas valkata nukramtyta ausimi. Tas padaras sušnypštė ir išnyko tamsoje.

Tuo metu, kai ji atsidūrė dievų giraitėje, triukšmo nebebuvo girdėti, tik labai toli džeržgėjo ginklai, šūkavo žmonės. Sansa standžiau susisupo į apsiaustą. Ore tvyrojo sodrus žemės ir lapų kvapas. Ledi čia būtų patikę, pagalvojo ji. Dievų giraitė dvelkė kažkokia laukine galia, net ir čia, pačioje pilies širdyje, miesto viduryje, senieji dievai, regis, nenuleido nuo žmogaus tūkstančių nematomų akių.

Sansai labiau patiko motinos, o ne tėvo dievai. Ji mėgo statulas, paveikslus iš spalvoto stiklo, smilkalų kvapus, puošniai apsirengusius septonus su savo krištolais, nuostabias vaivorykštes, mirgančias virš perlamutru, oniksu ir lazuritu inkrustuotų altorių. Vis dėlto ji nebūtų ginčijusis, kad ir dievų giraitė turi savo galios. Ypač naktį. Padėkite man, meldė ji, atsiųskite man draugą, tikrą riterį, kuris mane globotų…

Ji tyliai žengė nuo vieno medžio prie kito, pirštais čiuopdama šiurkščią žievę. Jautė per skruostus jai braukiančius lapus. Ar ji pavėlavo? Taip greitai jis juk nebūtų pasitraukęs. O gal jo čia nė nebuvo? Gal vis dėlto pašaukti? Aplinkui atrodė taip tylu ir ramu…

— Bijojau, kad neateisite, vaikeli.

Sansa staiga atsisuko. Iš šešėlio nerangiai žengė tvirtai sudėtas, storasprandis vyras. Vilkėjo tamsiai pilką apsiaustą su žemai užtrauktu gobtuvu, bet jo skruostu slystelėjo siauras mėnesienos spindulys, ir Sansa akimirksniu jį atpažino iš dėmėtos odos bei po ja sutrūkinėjusių kraujagyslių rezginio.

— Sere Dontosai, — atsiduso ji puolusia širdimi. — Tai jūs?

— Taip, miledi.

Jam prisiartinus, Sansa užuodė nuo jo sklindantį rūgštų vyno tvaiką.

— Tai aš, — jis ištiesė ranką.

Sansa atšoko.

— Ne! — Ji kyštelėjo ranką po apsiaustu, kur turėjo paslėpusi peilį. — Kas… ko jūs iš manęs norite?

— Tik padėti jums, — tarė Dontosas, — taip, kaip jūs man padėjote.

— Jūs tikriausiai girtas?

— Tik vieną vyno taurę, kad jausčiausi drąsiau. Jeigu mane dabar sučiuptų, tai nudirtų odą.

O ką padarytų man? Sansa pasijuto vėl galvojanti apie Ledi. Ji būtų užuodusi apgavystę, ji mokėjo pajusti tokius dalykus, bet ji negyva. Tėvas ją užmušė, dėl to buvo kalta Arija. Sansa išsitraukė peilį ir sugniaužusi abiem rankomis atkišo prieš save.

— Ketinate mane nudurti? — paklausė Dontosas.

— Taip, — atšovė Sansa. — Prisipažinkite, kas jus siuntė.

— Niekas nesiuntė, malonioji ledi. Prisiekiu riterio garbe.

— Riterio? — Džofris nusprendė, kad Dontosas — nebe riteris, o tik juokdarys, menkesnis net už Mėnuliuką. — Meldžiau dievų atsiųsti riterį, kuris mane išgelbėtų, — tarė Sansa. — Taip daug ir karštai meldžiau, bet kodėl jie siunčia man seną girtą kvailį.

— Ką gi, esu šito nusipelnęs… žinau, kad atrodo keistai, bet… per visus tuos riterystės metus iš tiesų buvau kvailys, o dabar, tapęs kvailiu, atrodo… man atrodo, malonioji ledi, kad vėl jaučiuosi esąs riteris. Ir vien tik jūsų dėka… dėl jūsų maloningumo, jūsų drąsos. Išgelbėjote mane, ir ne tik nuo Džofrio, bet ir nuo manęs paties, — jo balsas užsikirto. — Dainiai skelbia kadaise buvus vieną kvailį, kuris pasirodė esąs didžiausias riteris iš visų.

— Florianas! — sušnibždėjo Sansa. Ir suvirpėjo visu kūnu.

— Malonioji ledi, aš būsiu jūsų Florianas, — nuolankiai tarė Dontosas klaupdamasis prieš ją.

Sansa lėtai nuleido peilį. Galva atrodė klaikiai lengva, tarsi ji sklęstų. Tai beprotybė — patikėti savo likimą šitam girtuokliui, bet jei atstumsiu jį, ar dar pasitaikys kita proga?

— Kaip… kaip ketinate mane išvaduoti?

Seras Dontosas pakėlė akis.

— Iš pilies jus išvesti bus sunkiausia. Paskui bus laivų, kurie galės parplukdyti jus namo. Man reikės rasti pinigų ir viskuo pasirūpinti, štai ir viskas.

— Gal galime keliauti tučtuojau? — paklausė Sansa, vis dar nedrįsdama patikėti tokia viltimi.

— Dar šiąnakt? Ne, miledi, bijau, kad dar anksti. Iš pradžių turiu sugalvoti patikimą būdą, kaip, išmušus tinkamai valandai, jums ištrūkti iš pilies. Tai nebus lengva ir įvyks negreitai. Mane irgi stebi, — jis nervingai lyžtelėjo lūpas. — Gal paslėptumėte savo peilį?

Sansa pasikišo peilį po drabužiais.

— Stokitės, sere.

— Ačiū, maloningoji ledi, — seras Dontosas nevikriai atsistojo ir nuo kelių nusibraukė žemes ir lapus. — Jūsų lordas tėvas buvo garbingiausias vyras, kokį tik šis kraštas kada pažino, tačiau aš stovėjau nuošalyje ir nesutrukdžiau jo nužudyti. Nieko nepasakiau, nekrustelėjau… o štai jūs, kai Džofris sumanė mane nugalabyti, netylėjote. Miledi, aš niekada nebuvau didvyris, neprilygau nei Rajamui Redvainui ar Baristanui Narsiajam. Nelaimėjau turnyrų, nepasižymėjau mūšiuose… bet kadaise buvau riteris ir jūs padėjote man prisiminti, ką tai reiškia. Mano gyvybė nedaug verta, tačiau ji — jūsų, — seras Dontosas uždėjo delną ant gumbuoto širdmedžio kamieno. Sansa matė, kad jis visas virpa. — Prisiekiu, kad parvešiu jus namo, ir jūsų tėvo dievai tebus man liudininkai.

Jis prisiekė. Ištarė iškilmingus žodžius dievų akivaizdoje.

— Tada… atiduodu savo likimą į jūsų rankas, sere. Tačiau kaip sužinosiu, kad jau laikas keliauti? Atsiųsite man dar vieną laiškelį?

Seras Dontosas nerimastingai apsidairė.

— Tai per daug pavojinga. Privalote ateiti čionai, į dievų giraitę. Kuo dažniau. Tai saugiausia… vienintelė saugi vieta. Niekur kitur. Ne jūsų kambariuose ir ne manuosiuose, nei ant laiptų ar kieme, net tada, kai tariamės esą vieni. Raudonojoje pilyje ausis turi net akmenys, ir tik čia galime kalbėti laisvai.

— Tik čia, — atsiliepė Sansa. — Pasistengsiu atsiminti.

— O jeigu, kitiems matant, atrodysiu žiaurus, pašaipus ar abejingas, atleiskite man, vaikeli. Privalau vaidinti savo vaidmenį, lygiai kaip ir jūs. Vienas klaidingas žingsnis, ir mūsų galvos atsidurs ant sienos, kur anksčiau buvo jūsų tėvo galva.

— Suprantu, — linktelėjo ji.

— Privalėsite būti narsi ir stipri… ir kantri. Visų pirma kantri.

— Būtinai, — pažadėjo Sansa. — Bet prašau… pasistenkite, kad tai įvyktų greičiau. Bijau, kad…

— Bijau ir aš, — šyptelėjęs tarė seras Dontosas. — O dabar turite eiti, kol niekas jūsų nepasigedo.

— Jūs neisite su manimi?

— Bus geriau, jeigu niekas mūsų nematys kartu.

Linktelėjusi Sansa žengė žingsnį pirmyn, bet susijaudinusi staiga atsisuko ir užsimerkusi švelniai pabučiavo jį į skruostą.

— Mano Florianas, — sušnibždėjo ji. — Dievai išklausė mano maldas.

Ji bėgo palei upę, pro mažas virtuves, kiaulių aptvarą, jos skubrių žingsnių aidą gožė paršų kvykimas garduose. Namo, galvojo ji, namo, jis, mano Florianas, parveš mane namo, jis saugos mane. Ji labai mėgo giesmes apie Florianą ir Džonkvilę. Florianas taip pat nebuvo gražuolis, nors ir ne toks senas.

Jai strimgalviais skuodžiant vingiuotais laiptais žemyn, pro šonines dureles išnėrė žmogus. Sansa įsibėgėjusi atsitrenkė į jį ir susverdėjo, bet nugriūti nespėjo, nes plieniniai pirštai nutvėrė ją už riešo, o duslus balsas sugergždė:

— Paukštyte, tais laiptais ristis reikėtų toli. Nori mus abu nugalabyti? — Ir nusijuokė šiurkščiai, tarsi pjūklas būtų užkabinęs akmenį.

Skalikas.

— Ne, milorde, atsiprašau. Jokiu būdu. — Sansa nusigręžė, bet jau buvo vėlu, jis spėjo pamatyti jos veidą. — Prašau paleisti, man skauda, — ji pamėgino išlaisvinti ranką.

— O ką čia veikia mažoji Džofo paukštytė, lakstydama laiptais nakties tamsybėje? — Sansai tylint, jis papurtė ją. — Tai kur buvai?

— D-d-dievų giraitėje, milorde, — atsakė ji, nedrįsdama meluoti. — Meldžiausi… meldžiausi už savo tėvą ir… už karalių, meldžiausi, kad liktų sveikas.

— Manai, esu toks girtas, kad patikėsiu? — Jis paleido Sansos ranką ir stovėjo šiek tiek svyruodamas, jo šiurpų apdegusį veidą margino šviesos ir tamsos dryžiai. — Atrodai beveik moteris… veidas, papukai, ir aukštesnė jau, beveik… et, juk tebesi maža kvaila paukštytė, ar ne? Giedi visas tas daineles, kurių jie tave išmokė… pala, o kodėl gi man nepadainuoji kokios dainelės? Nagi, padainuok man. Kokią dainą apie riterius ir puikiąsias mergeles. Juk tu mėgsti riterius?

Sansą jis gąsdino.

— T-taip, tikrus riterius, milorde.

— Tikrus riterius, — nusišaipė jis. — O aš ne lordas ir visiškai ne riteris. Kada pagaliau įsikalsi į galvą? — Kligeinas loštelėjo ir vos nenugriuvo. — Ak, dievai, vyno buvo per daug, — burbtelėjo jis. — Mėgsti vyną, mažoji paukštyte? Tikrą vyną? Ąsotis rūgštaus raudonojo, tamsaus it kraujas, tai viskas, ko reikia vyrui. Arba moteriai, — jis nusijuokė purtydamas galvą. — Girtas kaip šuo, tegu mane prakeiksmas. Dabar jau eik. Atgal į narvelį, mažoji paukštyte. Palydėsiu tave. Pasaugosiu karaliui.

Skalikas stumtelėjo ją, bet, keista, labai švelniai, ir nusekė paskui ją laiptais žemyn. Jiems atsidūrus apačioje, jis vėl pasinėrė į baugią tylą, tarsi būtų pamiršęs, kad ji šalia.

Prie Meigoro tvirtovės Sansa sunerimo, nes išvydo serą Borosą Blauntą, jau saugantį tiltą. Pasigirdus jų žingsniams, aukštas baltas jo šalmas staigiai atsisuko. Sansa susigūžė nuo to riterio žvilgsnio. Iš visos karaliaus sargybos seras Blauntas buvo visų blogiausias — atgrasus, ūmaus būdo, visada paniuręs ir susiraukęs.

— Šito bijoti neverta, mergyte, — Skalikas uždėjo sunkią ranką jai ant peties. — Išmarginta dryžiais rupūžė tigru nepavirs.

Seras Borosas pakėlė antveidį.

— Sere, kur…

— Susikišk tą savo serą, Borosai. Čia tu riteris, o ne aš. Aš — tik karaliaus šuo, įsidėmėjai?

— Ne taip seniai karalius ieškojo savo šuns.

— Šuo gėrė. Šią naktį jį saugoti buvo jūsų eilė, sere. Tavo ir visų kitų mano brolių.

Seras Borosas atsisuko į Sansą.

— Kodėl jūs tokiu vėlyvu metu ne savo kambariuose, miledi?

— Buvau dievų giraitėje melstis, kad dievai apsaugotų karalių.

Šį kartą jos melas nuskambėjo geriau, beveik įtikinamai.

— Įsivaizduoji, kad ji galėjo miegoti, kai čia tiek triukšmo? — tarė Kligeinas. — Kas ten buvo nutikę?

— Prisirinko prie vartų kažkokių kvailių, — atsakė seras Borosas. — Kažkas pripaistė, esą rengiamasi Tireko vestuvių puotai, ir šitie vargetos įsikalė į galvą, kad jiems privalu dalyvauti. Jo malonybė būrio priešakyje išjojo pro vartus, ir visi išsilakstė.

— Narsus vaikinas, — vyptelėjęs pratarė Kligeinas.

Žiūrėsim, kokią narsą jis parodys susidūręs su mano broliu, pagalvojo Sansa. Skalikas palydėjo ją per pakeliamąjį tiltą. Lipant įvijais laiptais, ji paklausė:

— Kodėl leidžiate save vadinti šunimi? Ir niekam neleidžiate vadinti riteriu?

— Šunys man patinka labiau už riterius. Mano tėvo tėvas buvo šunidės vyresnysis Uoloje. Kartą rudenį lordas Titas atsidūrė tarp liūtės ir jos grobio. Liūtei visiškai nerūpėjo, kad jos giminė nupiešta Lanisterių ženkle. Ji stvėrė lordo arklį, būtų sudraskiusi ir patį lordą, bet suspėjo pribėgti mano senelis su savo skalikais. Trys iš jo šunų gavo galą vydami žvėrį šalin. Mano senelis prarado koją, tad Lanisteris atsilygino jam žemėmis su pilimi, o sūnų paėmė tarnauti ginklanešiu. Trys šunys mūsų vėliavoje — tie patys, kur žuvo, geltoname rudeninės žolės lauke. Šuo atiduos už tave gyvybę, bet niekada nemeluos. Ir žvelgs tau tiesiai į akis, — paėmęs ją už smakro, kilstelėjo aukštyn skaudžiai sužnybdamas. — Maži paukšteliai juk taip nemoka, tiesa? O dainos taip ir neišgirdau.

— Aš… aš moku dainą apie Florianą ir Džonkvilę.

— Florianą ir Džonkvilę? Apie kvailį ir jo kekšę. Na jau ne, ačiū. Bet ateis diena, kai padainuosi man, nesvarbu, norėsi pati ar ne.

— Padainuosiu jums su didžiausiu malonumu.

— Tokia gražutė ir taip nemoka meluoti, — prunkštelėjo Sandoras Kligeinas. — Juk žinai, kad šuo geba užuosti melą. Apsidairyk ir kaip reikiant patrauk nosim — visi čia melagiai… ir visi meluoja geriau už tave.