Karalių kova

Daneiris

Sveikindami ją ateinant, ant Kvarto sienų žmonės mušė būgnus, pūtė keistus ragus, kurie vijosi aplink pūtėjo kūną tarsi didžiulė bronzinė gyvatė. Pro vartus išnėrė kupranugarių virtinė — tai artinosi jos garbės sargyba. Raiteliai vilkėjo žvyninius vario šarvus ir smailius šalmus su varinėmis iltimis bei ilgomis juodo šilko plunksnomis. Jie sėdėjo aukštuose, rubinais ir granatais nusagstytuose balnuose. Kuprius dengė šimtais atspalvių margintos gūnios.

— Kvartas — didingiausias iš visų buvusių ir būsimų miestų, — dar tarp Vais Toloro kaulų jai sakė Pijatas Prėjus. — Tai pasaulio vidurys, vartai tarp šiaurės ir pietų, tiltas tarp rytų ir vakarų, žmonių atmintis nežino, kur jo pradžia, jis toks nuostabus, kad Saatas Išmintingasis, pirmą kartą jį išvydęs, išsidūrė akis, nes suprato, kad visa, ką vėliau pamatys, bus, palyginti su juo, purvina ir nyku.

To žynio žodžius Dani išklausė neimdama už gryną pinigą, bet didžiojo miesto grožį nuneigti buvo sunku. Kvartą juosė trys storos sienos su puikiais raižiniais. Išorinė buvo sudėta iš raudono smiltainio, trisdešimties pėdų aukščio, ją puošė gyvūnų atvaizdai — rangėsi gyvatės, sklandė aitvarai, plaukiojo žuvys, tarp jų lakstė raudonųjų tyrų vilkai, dryžuoti arkliai, vaikščiojo siaubūnai drambliai. Vidurinioji siena, iškilusi keturiasdešimt pėdų, buvo iš pilko granito, jos raižiniai vaizdavo karą — iškeltus kalavijus, skydus, ietis, skriejančias strėles, karžygius mūšyje, žudomus kūdikius, ant laužų deginamus lavonus. Vidinė siena buvo penkiasdešimties pėdų, iš juodo marmuro, o pamačius jos raižinius Dani skruostus išmušė raudonis, kol pati savęs nesubarė. Juk tai kvaila, ji — ne kokia mergelė, jei galėjo žvelgti į pilkosios sienos žudynių vaizdus, tai kodėl dabar turėtų nusukti akis nuo vyrų ir moterų, teikiančių vienas kitam malonumą?

Išoriniai vartai buvo apkalti vario juostomis, viduriniai sutvirtinti geležimi, o vidiniai tviskėjo aukso akimis. Jie vėrėsi Dani artėjant. Jojant ant sidabrinės kumelės į miestą, maži vaikiukai išbėgo barstyti jai po kojomis gėlių. Jie avėjo auksiniais sandalais ir buvo išsidažę ryškiomis spalvomis, be jokių drabužių.

Visos spalvos, kurių taip trūko Vais Tolore, dabar pražydo Kvarte. Aplinkui grūdosi pastatai, tarsi atkeliavę iš karštligės pagimdytų sapnų, dažyti rausvais, violetiniais, rusvais atspalviais. Ji prajojo po bronzine arka, išlieta kaip dvi besiporuojančios gyvatės, kurioms žvynus atstojo ploniausios nefrito, obsidiano, turkio plokštelės. Grakštūs bokštai kilo aukščiau, negu Dani kada teko regėti, kiekvienoje aikštėje tryško nuostabiausi fontanai, vaizduojantys grifus, drakonus ir mantikoras.

Kvartiečiai stovėjo susirinkę gatvėse, stebėjo iš dailių balkonėlių, regis, tokių trapių, kad tuojau lūš nuo svorio. Aukšti, blyškiaodžiai, apsivilkę lino, šilko drabužiais, tigrų kailiais — Dani akimis, visi jie atrodė tikri lordai ir ledi. Moterys vilkėjo sukneles, apnuoginančias vieną krūtį, vyrai dėvėjo karoliukais siuvinėtus šilko sijonus. Jodama pro juos su savo liūto kailio apsiaustu ir juoduoju Drogonu ant peties, Dani jautėsi nuskurusi, tikra dykumų valkata. Jos dotrakiai kvartiečius dėl blyškios odos vadino „pieno žmonėmis“, o chalas Drogas svajojo kada nors nusiaubti didžius rytų miestus. Ji žvilgtelėjo į savo kraujo raitelius, jų neįskaitomas tamsias migdolų pavidalo akis. Nejaugi jie regi tik grobį? — mąstė ji. Kokie laukiniai mes tikriausiai atrodome šitiems kvartiečiams.

Pijatas Prėjus mažutį jos chalasarą nuvedė per didžiulės arkados vidurį, kur ant balto ir žalio marmuro kolonų stovėjo miesto senovės didvyrių statulos, trigubai didesnės už juos pačius. Jie prajojo klaidų turgaus pastatą su gausybe takų ir užkaborių, po kurio ažūriniais skliautais plasnojo tūkstančiai margaplunksnių paukščių. Sienos kilo terasomis, ant jų žaliavo medžiai ir žydėjo gėlės, o apačioje, ant prekystalių, regėjos, gali pirkti visa, ką dievai sukūrė šiame pasaulyje.

Prijojus pirklių kunigaikščiui Ksarui Ksoanui Daksui, jos sidabrinė kumelė sunerimo; Dani jau anksčiau pastebėjo, kad arkliai nemėgsta būti arti kupranugarių.

— Jeigu išvystumėte čia ką nors trokštama, o gražiausioji iš moterų, tik tarkite žodį, ir tai bus jūsų! — šūktelėjo Ksaras nuo aukšto, puošnaus, ragais pasišiaušusio balno.

— Pats Kvartas jau priklauso jai, kam gi tie žaisliukai, — mėlynomis lūpomis pragydo šalia jos Pijatas Prėjus. — Chalise, visa bus, kaip žadėjau. Keliaukime drauge į Nemirtingųjų namus, ir patenkinsite tiesos bei išminties troškulį.

— Kam jai tavieji Dulkių rūmai, jeigu aš galiu suteikti saulės šviesos, gardžiausio vandens ir šilko patalų miegoti? — tarė Ksaras žyniui. — Trylika uždės jai ant dailiosios galvutės juodo nefrito karūną su ugniniais opalais.

— Vieninteliai rūmai, kurių trokštu — Raudonoji pilis Karaliaus Uoste, milorde Pijatai, — žynys Dani jau buvo įkyrėjęs; magė Miri Maz Dur atgrasė ją nuo tų, kurie nevengia kerėti. — O jeigu Kvarto galingieji norėtų mane apdovanoti, Ksarai, tegu parūpina man laivų ir kalavijų, kad turėčiau kuo atsikovoti tai, kas teisėtai man priklauso.

— Kaip įsakysite, chalise, — mėlynos Pijato lūpos grakščia šypsena išsirietė į viršų. Jis nujojo šalin, svyruodamas sulig kupranugario žingsniu ir plevėsuodamas ilgais karoliukų prisiuvinėtais skvernais.

— Jaunoji karalienė išmintinga ne pagal savo metus, — nuo aukšto balno jai sumurmėjo Ksaras Ksoanas Daksas. — Kvarte žmonės sako — žynio namai suręsti iš kaulų ir melų.

— Tuomet kodėl tie žmonės, vos prabilę apie Kvarto žynius, ima kalbėti tyliau? Visose rytų žemėse gerbiama jų galia ir išmintis.

— Kadaise jie buvo iš tiesų galingi, — sutiko Ksaras, — bet dabar atrodo tokie pat nevykėliai, kaip paliegę seni kareiviai, besigiriantys mokėjimu valdyti ginklą, nors nebeturi nei jėgų, nei įgūdžių. Jie skaito rankose yrančius ritinius, geria „vakaro šešėlį“, kol jiems pamėlynuoja lūpos, ir vis užsimena apie stulbinančias galias, tačiau jie tėra tuščias lukštas, palyginti su jų pirmtakais. Pijato Prėjaus dovanos jūsų rankose, įspėju, virs dulkėmis.

Jis pliaukštelėjo kupranugariui rimbu ir sparčiai nujojo.

— Juokiasi puodas, kad katilas juodas, — burbtelėjo seras Džora bendrąja Vesteroso kalba. Riteris tremtinys kaip visada jojo jai iš dešinės. Prieš įžengiant į Kvartą, jis nusivilko dotrakiškus drabužius ir vėl apsitaisė šarvais, žiedmarškiniais ir vilnoniu apsiaustu, kaip įprasta kitame pasaulio krašte likusiose Septyniose Karalystėse. — Protingiausia, jūsų malonybe, būtų nesusidėti nė su vienu iš jų.

— Jie padės man atgauti karūną, — atsiliepė ji. — Ksaras be galo turtingas, o Pijatas Prėjus…

— …dedasi esąs galingas, — šiurkščiai pridūrė riteris. Ant jo tamsiai žalio apsiausto Mormontų giminės lokys stovėjo iškėlęs priekines letenas, juodas ir įnirtęs. Džora, žvelgdamas į turguje knibždančią minią, atrodė toks pat rūstus. — Ilgai čia negaiščiau, karaliene. Jau vien šios vietos kvapas man nepatinka.

— Tikriausiai užuodžiate kupranugarius. Patys kvartiečiai mano nosiai kvepia gana maloniai.

— Malonių kvapų kartais prireikia, norint paslėpti bjauriuosius.

Mano didysis lokys, galvojo Dani. Esu jo karalienė, bet visada liksiu ir jo meškiukas, jis visada mane globos. Ji pasijuto saugesnė, bet drauge ir nuliūdo. Jai buvo gaila, kad negali jo mylėti kitaip.

Ksaras Ksoanas Daksas pasiūlė Dani, viešint mieste, apsigyventi jo svetinguose namuose. Ji tikėjosi ten išvysti šį tą didinga, bet nesitikėjo rūmų, didumu lenkiančių nemažus miestus. Šalia jų magistro Ilyrijaus būstas Pentose — tik kiauliaganio trobelė, galvojo ji. Ksaras tikino, kad jo namuose puikiausiai sutilps visi jos žmonės ir arkliai; iš tiesų tie namai juos tiesiog prarijo. Dani buvo skirtas visas tų rūmų sparnas. Ji turėjo atskirą sodą, marmuru išklotą ir plaukioti skirtą baseiną, pranašysčių bokštą ir stebuklingą labirintą. Vergai buvo pasiruošę tenkinti bet kokį jos norą. Jos kambariuose grindys švytėjo žaliu marmuru, sienas puošė spalvingi šilkai, kurie mirguliavo ir žibėjo vos vėjeliui papūtus.

— Esate per daug dosnus, — tarė ji Ksarui Ksoanui Daksui.

— Drakonų Motinai nė viena dovana nebus per didelė. — Ksaras buvo geibus puošeiva plika galva ir didžiule kumpa nosimi, visas apsikarstęs rubinais, opalais ir nefrito žvynais. — Rytoj bus puota, kur skanausite povų bei vyturių liežuvėlių ir klausysitės muzikos, derančios gražiausiajai iš moterų. Jūsų pagerbti ateis Trylika ir visi Kvarto didžiūnai.

Visi Kvarto didžiūnai ateis pasižiūrėti mano drakonų, pagalvojo Dani, bet atsisveikindama padėkojo Ksarui už jo gerumą. Išėjo ir Pijatas Prėjus pažadėjęs išrūpinti priėmimą pas Nemirtinguosius.

— Tokia garbė ypač reta, kaip sniegas vasarą.

Susiruošęs eiti, jis blyškiai mėlynomis lūpomis pabučiavo jos basas kojas ir įspraudė į rankas dovaną — ąsotį su tepalu, kuris leisiąs, kaip jis prisiekė, pamatyti oro dvasias. Paskutinė iš trijų lankytojų atsisveikino Kveitė, šešėlių užkalbėtoja. Iš jos Dani sulaukė tik įspėjimo.

— Pasisaugok, — tarė raudona blizgančia kauke prisidengusi moteris.

— Ko?

— Visų. Jie eis dieną ir naktį žiūrėti vėl pasaulį aplankiusio stebuklo, o pamatę ims jo geisti. Nes drakonai — tai įsikūnijusi ugnis, o ugnis — tai galia.

Kveitei išėjus, Džora tarė:

— Ji sako teisybę, karaliene… nors man ji nepatinka lygiai taip pat, kaip ir kiti.

— Nesuprantu jos.

Pijatas ir Ksaras, vos išvydę drakonus, apipylė Dani pažadais, skelbėsi esą jos ištikimiausi tarnai, bet iš Kveitės ji išgirdo tik retą slaptingą žodį. Be to, ją trikdė, kad taip niekada ir nematė tos moters veido. Atmink Miri Maz Dur, sakė ji sau. Atmink klastą. Ji atsigręžė į kraujo raitelius.

— Kol čia gyvensime, sargybiniai turi būti mūsų. Be mano leidimo į šitą rūmų pusę niekas negali įžengti, ir pasirūpinkite, kad drakonai visada būtų gerai saugomi.

— Bus atlikta, chalise, — tarė Agas.

— Iki šiol Kvarte pamatėme tik tai, ką Pijatas Prėjus norėjo, kad pamatytume, — kalbėjo ji toliau. — Racharai, eik ir apžiūrėk visa kita, grįžęs man papasakosi. Pasiimk su savimi gerų vyrų — ir moterų, kad galėtų patekti ten, kur vyrams eiti draudžiama.

— Padarysiu, kaip liepėte, mano chalise, — atsiliepė Racharas.

— Sere Džora, suraskite uostą, pažiūrėkite, kokie čia stovi laivai. Jau pusę metų negirdėjau žinių iš Septynių Karalysčių. Galbūt dievai atpūtė čionai kokį malonų kapitoną iš Vesteroso, ir jo laivas galėtų mus nuplukdyti namo.

— Nieko gera iš to nebūtų, — susiraukė riteris. — Sosto grobikas jus tučtuojau nužudytų, galvą guldau. — Mormontas užkišo nykščius už kalavijo diržo. — Mano vieta — šalia jūsų.

— Mane saugoti gali ir Džogas. Jūs mokate daugiau kalbų negu mano kraujo raiteliai, be to, dotrakiai nemėgsta jūros ir tų, kurie joje plaukioja. Čia pasitarnauti man galite tik jūs. Pavaikštinėkite tarp laivų, pakalbėkite su jūreiviais, sužinokite, iš kur jie, kur rengiasi keliauti ir kas jiems vadovauja.

— Kaip įsakysite, karaliene, — nenoriai linktelėjo tremtinys.

Visiems vyrams išėjus, tarnaitės nuvilko jos kelionėje apdulkėjusius šilkus, ir Dani atsargiai nutipeno prie portiko, kur pavėsyje tyvuliavo marmurinis baseinas. Vanduo buvo maloniai vėsus, jame zujo daugybė mažų auksinių žuvyčių, kurios taip juokingai gnaibė jai odą, kad Dani neištvėrusi sukikeno. Nuostabus jausmas — užsimerkti ir plūduriuoti žinant, kad gali ilsėtis kiek nori. Kažin ar Eigono Raudonojoje pilyje yra toks baseinas ir tokie kvapnūs, levandų ir mėtų pilni sodai. Tikriausiai yra, Viseiris nuolat kartojo, kad už Septynias Karalystes nieko gražesnio pasaulyje nėra.

Pagalvojusi apie namus, ji sunerimo. Jeigu jos saulė ir žvaigždė būtų gyvas, vestų chalasarą per nuodinguosius vandenis ir nušluotų jos priešus, bet jo jėgos pasaulyje nebėra. Liko jos kraujo raiteliai, prisiekę jai iki mirties, įgudę kautis ir žudyti, tačiau tik pagal raitųjų valdovų papročius. Dotrakiai nevaldo miestų ir karalysčių, jie juos siaubia ir plėšia. Dani visiškai netroško paversti Karaliaus Uosto apanglėjusiais griuvėsiais su ramybės nerandančiais vaiduokliais. Ašarų ji jau buvo prisiragavusi ikvaliai. Noriu, kad mano karalystė būtų graži, kad joje gyventų stambūs vyrai, dailios moterys, kad krykštautų vaikai. Noriu, kad žmonės šypsotųsi man jojant pro šalį, kaip jie šypsodavosi mano tėvui, pasak Viseirio.

Bet pirma Dani privalo ją užkariauti.

Sosto grobikas tave tučtuojau nužudys, galvą guldau, sakė Mormontas. Robertas nužudė jos narsųjį brolį Reigarą, vienas jo niekšų įveikė Dotrakių jūrą, kad nunuodytų ją ir jos negimusį sūnų. Robertas Barateonas esąs stiprus kaip jautis ir bebaimis mūšyje, jis karą mėgsta už viską labiau. O greta jo — didūs lordai, kuriuos jos brolis vadino Grobiko šunimis, Edardas Starkas šaltomis akimis ir ledine širdimi, auksiniai Lanisteriai, tėvas ir sūnus, be galo turtingi, galingi ir visada kupini klastos.

Kur jai rasti vilties nuversti tokius vyrus? Kol chalas Drogas buvo gyvas, žmonės drebėjo ir nešė jam dovanas, kad numaldytų jo rūstį. Kitaip jis atimdavo jų miestus, turtą, žmonas ir visa kita. Tačiau jo chalasaras buvo didžiulis, o jos — menkutis. Žmonės sekė paskui ją per raudonąją dykumą, kol ji vijosi savo kometą, jie plauks ir per nuodinguosius vandenis, bet jų nepakaks. Net ir drakonų nepakaks. Viseiris tikėjo, kad kraštas sukils paremdamas teisėtą karalių… tačiau Viseiris buvo kvailys, o kvailiai tiki kvailystėmis.

Nuo savo abejonių ji suvirpėjo. Vanduo staiga pasirodė šaltas, o odą gnaibančios žuvytės jau įkyrėjo. Atsistojusi Dani išlipo iš baseino.

— Iri! — šūktelėjo ji. — Džiki!

Kol tarnaitės ją šluostė ir supo į smėlinio šilko rūbą, Dani prisiminė tą trijulę, kuri susirado ją Kaulų mieste. Kraujuojanti Žvaigždė mane į Kvartą atvedė ne šiaip sau. Čia rasiu tai, ko man reikia, jei tik pakaks jėgų imti, kas siūloma, ir išminties vengti žabangų ir klastos. Jeigu dievai man lėmė užkariauti, jie manimi pasirūpins, atsiųs man ženklą, o jeigu ne… jeigu ne…

Jau vakarėjo ir Dani maitino drakonus, kai pro šilkines užuolaidas vidun įžengė Iri pranešti, kad iš uosto grįžo seras Džora… ir ne vienas.

— Tegu užeina, kad ir ką ten būtų atsivedęs, — apimta smalsumo tarė Dani.

Jiems pasirodžius, ji buvo įsitaisiusi ant pagalvių kalno, o aplink tupėjo drakonai. Mormonto atvestas vyras vilkėjo žalių ir geltonų plunksnų apsiaustą, jo oda buvo tarsi nušveistas juodasis gintaras.

— Jūsų malonybe, — tarė riteris, — atvedu jums Kuhuru Mo, „Cinamono vėjo“ kapitoną iš Aukštų Medžių miesto.

Juodasis vyras priklaupė.

— Man didžiulė garbė, karaliene, — prabilo jis, bet ne Vasaros salų kalba, kurios Dani nemokėjo, o sklandžia devynių laisvųjų miestų valyrietiška šneka.

— Taip pat ir man, Kuhuru Mo, — ta pačia kalba atsakė Dani. — Ar atvykote iš Vasaros salų?

— Tikrai taip, jūsų malonybe, bet anksčiau, ne daugiau kaip prieš pusmetį, lankėmės Senmiestyje. Iš ten turiu jums nuostabią dovaną.

— Dovaną?

— Ta dovana — tai žinia. Drakonų Motina, Audroje Gimusioji, sakau jums tikrai, kad Robertas Barateonas negyvas.

Už rūmų sienų Kvartą jau gaubė sutemos, bet Dani širdyje nušvito saulė.

— Negyvas? — pakartojo ji. Jai ant kelių juodasis Drogonas sušnypštė, ir blyškių dūmų kamuolys uždengė jos veidą tarsi šydas. — Tikrai žinote? Sosto grobikas negyvas?

— Taip kalbama ir Senmiestyje, ir Dorne, ir Lyse, ir visuose kituose uostuose, kur tik buvome užsukę.

Jis siuntė man užnuodyto vyno, tačiau aš gyva, o jo nebėra.

— Kaip jį ištiko mirtis?

Ant peties blyškusis Viseirionas plastelėjo šviesiai gelsvais sparnais, sukeldamas oro gūsį.

— Per medžioklę karališkojoje girioje buvo sudraskytas šerno siaubūno, bent taip man teko girdėti Senmiestyje. Kiti sako, esą jį išdavusi karalienė ar jos brolis, ar lordas Starkas, buvęs jo ranka. Bet visi pasakojimai aiškiai sutaria — karalius Robertas negyvas ir ilsisi žemėje.

Dani niekada nebuvo regėjusi Grobiko veido, tačiau retai pasitaikydavo diena, kad apie jį nepagalvotų. Milžiniškas jo šešėlis gožė ją nuo pat gimimo, kai siaučiant audrai ir liejantis kraujui ji atėjo į šį pasaulį, kuriame nebeturėjo vietos. O dabar šitas juodas svetimšalis tą šešėlį išsklaidė.

— Geležiniame soste dabar sėdi berniukas, — tarė seras Džora.

— Sostas priklauso karaliui Džofriui, — sutiko Kuhuru Mo, — tačiau valdo Lanisteriai. Roberto broliai iš Karaliaus Uosto pabėgo. Kalbama, kad jie ketina atsiimti karūną. Krito ir ranka — lordas Starkas, karaliaus Roberto draugas. Jį sučiupo už išdavystę.

— Nedas Starkas — išdavikas? — prunkštelėjo seras Džora. — Na jau nė už ką. Kol tasai pamins savo taip branginamą garbę, nesulauksi nė Ilgosios vasaros.

— Kokią garbę gali jis turėti? — atkirto Dani. — Jis išdavė tikrąjį karalių, kaip ir tie Lanisteriai.

Jai buvo malonu girdėti, kad Grobiko šunys kaunasi vieni su kitais, nors ji nė kiek nenustebo. Tas pat nutiko, kai mirė Drogas ir didis jo chalasaras išsidraskė į gabalus.

— Mano brolis Viseiris, teisėtas karalius, taip pat negyvas, — pasakė ji juodajam jūreiviui. — Mano lordas vyras chalas Drogas nužudė jį, karūnavęs išlydytu auksu.

Ar jos brolis būtų buvęs išmintingesnis, jei būtų žinojęs, kad kerštas, kurio taip troško, jau visai čia pat?

— Tada liūdžiu dėl jūsų, Drakonų Motina, ir dėl kraujuojančio Vesteroso, kuris neteko teisėto karaliaus.

Po švelniais Dani pirštais žaliasis Reigalas spoksojo į tą svetimšalį lydyto aukso akimis. Jam pravėrus burną, tarsi juodos adatėlės žybtelėjo dantys.

— Kada jūsų laivas, kapitone, grįžta į Vesterosą?

— Bijau, kad ne anksčiau negu po metų, o gal ir dar vėliau. Iš čia „Cinamono vėjas“ plauks į rytus prekijų ratu aplink Nefrito jūrą.

— Aišku, — nusivylusi atsiliepė Dani. — Tuomet tegu vėjai jums būna palankūs ir prekyba sėkminga. Įteikėte man išties brangią dovaną.

— Ir gavau už tai dosnų atlygį, didžioji karaliene.

— Koks gi jis? — suglumo ji.

— Išvydau drakonus, — jo akys sublizgo.

Dani nusijuokė.

— Tikiuosi, kad ateis laikai, kai matysi juos dar ne kartą. Ateik pas mane į Karaliaus Uostą, kai sėdėsiu savo tėvo soste, tada tavęs lauks iš tiesų didis atlygis.

Juodasis kapitonas pažadėjo būtinai atvykti ir atsisveikindamas lūpomis palietė jos pirštų galiukus. Jį išlydėjo Džiki, o seras Džora Mormontas pasiliko.

— Chalise, — tarė riteris, kai jie liko vieni, — jumis dėtas, nekalbėčiau taip atvirai, ką ketinat daryti. Dabar tas žmogus, kur tik nukeliavęs, šnekės apie tai.

— Tegu šneka, — atsakė Dani. — Tegu visas pasaulis žino, koks mano tikslas. Grobikas negyvas, dabar nebesvarbu.

— Ne viskas tiesa, ką pasakoja jūreiviai, — atsargiai pertarė seras Džora. — Net jeigu Robertas tikrai miręs, vietoj jo valdo sūnus. Iš tiesų niekas nepasikeitė.

— Viskas pasikeitė. — Dani ryžtingai atsistojo. Jos drakonai klykaudami išsitiesė ir išskėtė sparnus. Drogonas suplasnojo ir nutūpęs įsikabino nagais į atbrailą virš durų arkos. Kiti nušvytravo per grindis, sparnų galiukais skrebendami akmenis. — Anksčiau Septynios Karalystės buvo kaip mano Drogo chalasaras, šimtas tūkstančių, jo jėgos sujungtas į vieną kumštį. Dabar jos subyrėjo, lygiai kaip chalasaras po mano chalo mirties.

— Aukštieji lordai niekada nesiliauja kovoję. Pasakykite, kas laimėjo, o aš pasakysiu, ką tai reiškia. Chalise, Septynios Karalystės nenukris jums į glėbį tarsi krūva prinokusių persikų. Jums prireiks laivyno, aukso, kariuomenės, sąjungininkų…

— Žinau visa tai. — Dani suėmė jo delnus ir pažvelgė į tamsias susirūpinusias akis. Kartais apie mane jis galvoja kaip apie vaiką, kurį reikia globoti, kartais — kaip apie moterį, kurią norėtų matyti savo guolyje, bet ar kada nors regi mane kaip savo karalienę? — Nesu ta išsigandusi mergaitė, kurią kadaise sutikote Pentose. Taip, suskaičiavau dar tik penkiolika savo vardo dienų… tačiau, Džora, esu tokio pat amžiaus, kaip tos senės doš chalyne, ir tokia pat jauna, kaip mano drakonai. Jau pagimdžiau kūdikį, sudeginau chalą, perėjau raudonąją dykumą ir Dotrakių jūrą. Mano gyslomis teka drakonų kraujas.

— Toks pat kraujas tekėjo ir Viseirio kūne, — atšovė jis užsispyręs.

— Aš — ne Viseiris.

— Tikrai ne, — sutiko seras Džora. — Man regis, jūs — labiau Reigaras, bet net ir Reigaras gali žūti. Prie Trišakio Robertas tai įrodė vien su savo kūju. Net ir drakonai gali mirti.

— Drakonai miršta, — ji pasistiebė ir švelniai priglaudė lūpas prie jo neskusto skruosto. — Tačiau miršta ir drakonžudžiai.