Karalių kova

Jonas

Korinui Pusrankiui liepus parinkti šakų laužui, Jonas suprato, kad galas jau arti.

Bus gera vėl pajusti šilumą, tegu ir neilgam, kalbėjo jis sau, kapodamas plikas šakas nuo sauso medžio. Vaiduoklis, atsitūpęs ant užpakalinių kojų, stebėjo jį, kaip visada nebylus. Ar jis kauks manęs, kai būsiu miręs, kaip Brano vilkas kaukė, jam nukritus? — svarstė Jonas. O ar kauks Gauruočius kažkur toli Vinterfele, ir Pilkasis Vėjas, ir Naimirija, kad ir kur jie dabar?

Jonui durklu skeliant iš titnago kibirkštis, už vieno kalno kilo mėnulis, už kito leidosi saulė. Pagaliau iš laužo ėmė rūkti dūmelis. Kai pirma liepsnelė suvirpėjo virš medžio žievės drožlių ir spyglių krūvos, Korinas atsistojo ir priėjo prie laužo.

— Drovi kaip mergelė pirmąją naktį po vestuvių, — švelniai pratarė aukštaūgis žvalgas, — ir beveik tokia pat daili. Žmonės kartais pamiršta, kokia graži gali būti ugnis.

Iš tokio vyro vargu ar galėjai tikėtis kalbų apie mergeles ir vestuvių naktis. Kiek Jonas buvo girdėjęs, Korinas Sargyboje praleido visą gyvenimą. Ar jam kada nors teko mylėti merginą, ar buvo vedęs? Klausti nederėjo. Todėl jis tik pakurstė ugnį. Kai įsidegusi liepsna jau linksmai traškėjo, nusitraukė sukietėjusias pirštines, atkišo pasišildyti rankas ir atsiduso galvodamas, ar bučinys būtų irgi toks malonus. Šiluma sklido per pirštus tarsi tirpstantis sviestas.

Pusrankis įsitaisė ant žemės ir sėdėjo prie ugnies sukryžiavęs kojas, ant jo kampuoto veido mirguliavo liepsnų atšvaitai. Iš penkių žvalgų, kurie traukėsi nuo Aidžiosios perėjos atgal į melsvai pilkus Speigilčių tyrus, liko tik jiedu.

Iš pradžių Jonas vylėsi, kad Ginklanešys Dalbridžas sugebės tyržmogiams užtverti kelią. Tačiau kažkur toli pasigirdus ragui, visi jie suprato, kad ginklanešys žuvo. Vėliau jie prietemoje pastebėjo erelį, išskėtusį plačius melsvai pilkus sparnus ir sklandantį danguje. Akmenžaltis čiupo lanką, bet tas paukštis nutolo jam nespėjus nė įtempti templės. Ebenas nusispjovė ir piktai keiktelėjo vilkolakius bei persivertėlius.

Kitą dieną jie matė erelį dar du kartus ir girdėjo užpakalyje nuo kalnų ataidint medžioklės ragą. Kaskart jis aidėjo tartum vis garsiau ir truputį arčiau. Sutemus Pusrankis liepė Ebenui imti ginklanešio arklį kartu su savuoju ir joti kiek įkabina į rytus pas Mormontą, atgal tuo pačiu keliu, kuriuo jie atėjo. Kiti turėjo atitraukti persekiotojų dėmesį.

— Siųsk Joną, — pasiūlė Ebenas. — Jis joja nė kiek ne lėčiau negu aš.

— Jonui skirtas kitoks vaidmuo.

— Jis dar beveik berniukas.

— Ne, — tarė Korinas, — jis Nakties sargybos vyras.

Patekėjus mėnuliui, Ebenas atsisveikino. Akmenžaltis šiek tiek nujojo kartu su juo, tada grįžo atgal, kad susipainiotų pėdsakai, ir jie trise patraukė į pietus.

Paskui visos dienos ir naktys susiliejo ir nebesiskyrė viena nuo kitos. Jie miegojo nelipdami iš balno, stabteldami tik pašerti ir pagirdyti arklių, tada tuoj pat jodavo toliau. Keliavo per atšiaurias uolas, niūrius pušynus, seno sniego sąnašas, apledėjusias keteras, brido sekliomis bevardėmis upėmis. Kartais Korinas ar Akmenžaltis grįždavo lanku atgal, stengdamiesi sumėtyti pėdas, bet tai buvo bevaisės pastangos. Juos nuolat stebėjo budri akis. Kasdien auštant ir temstant tarp kalnų viršūnių jie matydavo sklandant erelį, mažulytį juodą taškelį neaprėpiamame danguje.

Jie kopė neaukšta ketera tarp dviejų snieguotų viršukalnių, kai staiga iš savo guolio ne toliau kaip už dešimties jardų ant jų urgzdama šoko šešėlių katė. Ji buvo išbadėjusi, liesa, tačiau Akmenžalčio kumelė jos pasibaidė, stojo piestu ir nulėkė. Akmenžaltis puolė iš paskos, bet nespėjo, kumelė suklupo ant stataus šlaito ir nusilaužė koją.

Vaiduoklis tą dieną paėdė iki soties, o Korinas liepė žvalgams jų įprastas avižas sumaišyti su arklio krauju, tai turėjo suteikti daugiau ištvermės. Nuo tos šlykštaus skonio košės Jonas vos nepaspringo, bet prisivertė ją nuryti. Visi jie atsipjovė po tuziną žalios gyslotos mėsos rėžių, kad galėtų kramtyti jodami, visa kita paliko šešėlių katėms.

Apie jojimą dviese ant vieno arklio negalėjo būti nė kalbos. Akmenžaltis pasisiūlė likti ir pulti juos, kai pasirodys, iš pasalų. Ko gero, ne vieną būtų nusinešęs su savimi į pragarą. Korinas nesutiko.

— Jei kas iš Nakties sargybos ir gali įveikti Speigilčius vienas, pėsčiomis, tai tik tu, broli. Tu sugebi eiti per kalnus tiesiai ten, kur arkliui reikia sukti aplinkui. Keliauk į Kumštį. Papasakok Mormontui, ką ir kaip regėjo Jonas. Pranešk, kad bunda senosios galios, kad jam teks susidurti su milžinais ir vilkolakiais, o gal ir dar kuo baisesniu. Pasakyk, kad medžiai vėl turi akis.

Jam tikrai nepavyks, galvojo Jonas žiūrėdamas, kaip Akmenžaltis dingsta už sniegu užklotos keteros, menkutis juodas vabalėlis banguojančioje baltoje platybėje.

Paskui kiekviena naktis atrodė vis šaltesnė už anksčiau buvusią ir vis gūdesnė. Vaiduoklis ne visada keliaudavo kartu su jais, bet niekada per daug nenutoldavo. Net ir nematydamas šalia, Jonas jautė jo artumą. Tai jį džiugino. Pusrankis nebuvo pats smagiausias kelionės draugas. Ilga žila Korino kasa lėtai siūbavo sulig žirgo žingsniais. Neretai jie ištisas valandas jodavo netardami nė žodžio, girdėdami tik pasagų kaukšėjimą į akmenis ir raudantį vėją, kuris ten, aukštybėse, niekada nesiliaudavo pūtęs. Užmigęs nesapnuodavo nei vilkų, nei brolių, nei ko nors kito. Net ir sapnai čia neištveria, sakė jis sau.

— Ar tavo kalavijas aštrus, Jonai Snou? — pro mirgančias liepsnas paklausė Korinas Pusrankis.

— Mano kalavijas — Valyrijos plieno. Jį man davė Senasis Lokys.

— Atsimeni priesaikos žodžius?

— Taip.

Tokių žodžių niekaip negalėjai užmiršti. Kartą ištarti, jie likdavo nebeatšaukiami. Ir amžinai pakeisdavo žmogaus gyvenimą.

— Pakartok juos dar sykį drauge su manimi, Jonai Snou.

— Jei tik pageidaujate.

Po tekančiu mėnuliu sutartinai suskambo jų balsai; Vaiduoklis tupėjo klausydamas, o liudytojais tapo patys kalnai.

— Naktis temsta, ir prasideda mano sargyba. Ji nesibaigs iki pat mano mirties. Neturėsiu nei žmonos, nei žemių, nei vaikų. Nedėvėsiu karūnos ir nepelnysiu šlovės. Gyvensiu ir mirsiu ten, kur tarnauju. Esu kalavijas tamsoje. Stebėtojas ant sienos. Aš — šaltyje liepsnojanti ugnis, aušrą atnešanti šviesa, miegančiuosius budinantis ragas, žmonių šalį saugantis skydas. Nakties sargybai atiduodu savo gyvybę ir garbę šiąnakt ir per visas kitas naktis.

Jiems baigus, nebuvo girdėti nė menkiausio garso, tik vangiai traškėjo ugnis ir tolumoje dūsavo vėjas. Jonas ištiesė ir vėl sugniaužė apdegusius pirštus, mintyse tebesiklausydamas ką tik ištartų žodžių ir melsdamas, kad jo tėvo dievai suteiktų jam jėgų mirti narsiai, kai išmuš jo valanda. Dabar jau neteks ilgai laukti. Jų arkliai vos bepaėjo. Jonas spėjo, kad Korino žirgas vargu ar ištvers dar vieną dieną.

Laužas jau vos ruseno, skleisdamas vis mažiau šilumos.

— Ugnis netrukus užges, — tarė Korinas, — tačiau jei kada nors Siena griūtų, ugnis užgestų visur.

Jonas neturėjo ko pridurti. Tik linktelėjo.

— Galbūt dar galime nuo jų pabėgti, — vėl prabilo žvalgas. — O gal ir ne.

— Aš nebijau mirti.

Tai buvo tik pusiau melas.

— Ko gero, nebus taip lengva, Jonai.

Jis nesuprato.

— Ką turite galvoje?

— Jeigu mus sučiups, privalai pasiduoti.

— Pasiduoti? — Jonas sumirksėjo negalėdamas patikėti. Tyržmogiai neima į nelaisvę tų, kuriuos vadina varnomis. Žudo juos, išskyrus tik… — Jie gyvus palieka tik sulaužiusius priesaiką. Tuos, kurie dedasi prie jų, kaip Mensas Plėšikas.

— Ir tave.

— Ne, — jis papurtė galvą. — Niekada. Aš taip nepadarysiu.

— Padarysi. Įsakau tau.

— Įsakote? Bet…

— Mūsų garbė nėra vertesnė už gyvybę, jeigu svarbu krašto saugumas. Ar tu esi Nakties sargybos žmogus?

— Taip, bet…

— Jokių bet, Jonai Snou. Taip arba ne.

Jonas išsitiesė.

— Taip, esu.

— Tada klausyk. Jeigu mus sučiups, tu pereisi pas juos, kaip anąkart ragino tavo sugauta tyržmogių mergina. Jie gali pareikalauti, kad į skutus sukapotum juodąjį apsiaustą, kad prisiektum savo tėvo kapu, kad prakeiktum savo brolius ir lordą vadą. Nesvarbu, ko jie prašys, privalai sutikti. Daryk, kaip jie tau lieps… tačiau širdyje visada atmink, kas esi iš tiesų. Jok su jais, valgyk su jais, kovok jų gretose tol, kol reikės. Ir stebėk.

— Ką stebėti?

— Ir pats norėčiau šitai žinoti, — atsiliepė Korinas. — Tavo vilkas rado jų kasinėtas duobes Balsvosios upės slėnyje. Ko jie ieškojo tokiose atšiauriose ir tolimose vietose? Ar rado? Štai ką turi sužinoti prieš grįždamas pas lordą Mormontą ir savo brolius. Tokią tad skiriu tau pareigą, Jonai Snou.

— Padarysiu kaip liepiate, — nenoriai ištarė Jonas, — bet… jūs juk jiems papasakosite, ar ne? Bent jau Senajam Lokiui? Pasakysite, kad aš niekada nesulaužiau savo priesaikos.

Korinas Pusrankis žvelgė į jį iš kitos laužo pusės, jo akys skendo šešėliuose.

— Būtinai, kai kitą kartą jį pamatysiu. Prisiekiu, — jis mostelėjo ranka į ugnį. — Įdėk malkų. Noriu, kad degtų ryškiai ir karštai.

Jonas prikapojo daugiau šakų, kiekvieną prieš mesdamas į ugnį dar perlaužė pusiau. Medis buvo jau seniai išdžiūvęs, tačiau liepsnoje, regis, atgijo, kiekvienoje šakelėje pabudindamas ugningas šokėjas, kurių švytintys apdarai mirgėjo geltonais, raudonais, oranžiniais sūkuriais.

— Gana, — šiurkščiai tarė Korinas. — Dabar jojame.

— Dabar? — vos per žingsnį nuo laužo tvyrojo tamsa, naktis stingdė šalčiu. — Kur jojame?

— Atgal. — Korinas dar kartą užšoko ant savo pavargusio arklio. — Tikiuosi, ugnis nuvilios juos tolyn. Keliaujame, broli.

Jonas vėl užsitraukė pirštines ir užsimetė gobtuvą. Atrodė, kad net ir arkliai nenori trauktis nuo ugnies. Saulė buvo jau seniai nusileidusi, ir tik šaltas sidabrinis pusmėnulis švietė jiems kelią per klastų ir pavojų pilną žemę. Jonas nežinojo, ką sumanęs Korinas, bet gal tai galės juos išgelbėti. Jonas labai vylėsi, kad taip ir nutiks. Net ir dėl kilnaus tikslo nenoriu dėtis priesaikos laužytoju.

Jie žengė atsargiai, jojo taip tyliai, kaip tik gali judėti raiteliai. Keliavo ankstesniais savo pėdsakais, kol pasiekė siauro tarpeklio žiotis, iš kurių veržėsi šaltas kaip ledas upeliukas. Tą vietą Jonas gerai atsiminė. Čia jie dar saulei nenusileidus girdė arklius.

— Vanduo tuojau sušals, — sukdamas į šoną tarstelėjo Korinas, — jei ne, galėtume joti jo vaga. Tačiau jei pralaušime ledą, jie tikrai pastebės. Laikykis arčiau uolų. Už pusmylio yra vingis, jis mus paslėps.

Korinas dingo tarpeklyje. Jonas paskutinį kartą ilgesingai pažvelgė į jų tolimą laužą ir nujojo iš paskos.

Juo toliau jie žengė, juo arčiau iš abiejų pusių spaudė uolos. Palei mėnulio nušviestą upelio kaspiną jie keliavo iki pat jo ištakų. Akmenuoti krantai žėlė ledokšnių barzdomis, bet po plona kieta pluta Jonas tebegirdėjo tekančio vandens čiurlenimą.

Gerokai paėjus kelią užstojo didžiulė akmenų krūva — tai subyrėjo nuo stačios kalno sienos atitrūkęs milžiniškas uolos luitas. Tačiau miklūs nedideli arkliukai vis dėlto sugebėjo ją perlipti. Toliau sienos staigiai susispaudė, ir upelis įsirėmė į aukštą krioklį. Aplinkui tvyrojo tirštas rūkas, tarsi šalia būtų alsavęs didžiulis šaltas žvėris. Krintantis vanduo mėnesienoje žėrėjo sidabru. Jonas suglumęs apsidairė. Iš čia nėra kelio. Jiedu su Korinu galbūt pajėgtų užkopti uolomis, bet arkliai liktų apačioje. Jis nemanė, kad jie ilgai ištvertų pėsti.

— Dabar greitai, — paliepė Pusrankis. Stambus vyras ant mažo arkliuko nujojo per slidžius apledėjusius akmenis tiesiai į vandens sieną ir pranyko joje. Atgal jis negrįžo, tad Jonas spustelėjo kulnais arklio šonus ir nusekė iš paskos. Arklys kaip įmanydamas stengėsi išsisukti. Krintantis vanduo smogė jiems tarsi lediniais kumščiais, nuo staigaus šalčio Jonui užėmė kvapą.

Po akimirkos jis išnėrė kitoje pusėje. Permirkęs iki paskutinio siūlo, drebantis, bet kitoje pusėje.

Pro plyšį uoloje vos pajėgė prasisprausti žmogus ir arklys, bet toliau sienos atsitraukė, po kojomis atsirado minkšto smėlio. Jonas jautė, kaip ant barzdos ledėja vandens lašeliai. Vaiduoklis pralėkė krioklį įnirtingai įsibėgėjęs, nusipurtė vandenį nuo kailio, įtariai pauostė tamsą, paskui pakėlė koją prie vienos akmens sienos. Korinas jau stovėjo ant žemės. Nušoko nuo arklio ir Jonas.

— Žinojote, kad čia tokia vieta?

— Kai buvau maždaug tokio amžiaus kaip tu, girdėjau vieną brolį pasakojant, kaip jis pro šituos krioklius vijosi šešėlių katę.

Jis nubalnojo arklį, numovė žąslus ir kamanas, perbraukė delnu per jo susivėlusius karčius.

— Čia yra takas po kalnu, pro pačią jo širdį. Išaušus, jeigu jie mūsų iki tol nesuras, trauksime toliau. Pirmas budžiu aš, broli.

Korinas atsisėdo ant smėlio, nugara atsirėmė į uolą ir pavirto neryškiu juodu šešėliu niūrioje urvo tamsoje. Pro krintančio vandens šniokštimą Jonas išgirdo plieną tyliai brūkštelint per odą. Tai galėjo reikšti tik viena — Pusrankis išsitraukė savo kalaviją.

Jonas nusivilko šlapią apsiaustą, tačiau daugiau nesirengė, oras buvo per daug šaltas ir drėgnas. Vaiduoklis išsitiesė greta, lyžtelėjo jo pirštinę ir susirangė miegoti. Jonas jautėsi jam dėkingas už šilumą. Prisiminė paliktą laužą ir pagalvojo, ar jis teberusena, o gal jau užgesęs. Jei kada nors Siena griūtų, ugnis užgestų visur. Pro krintančio vandens užuolaidą šviečianti mėnesiena ant smėlio tiesė tviskantį blyškų ruožą, tačiau ilgainiui ir tas nublanko išnykdamas tamsoje.

Miegas vis dėlto jį įveikė, kartu grįžo ir baisūs sapnai. Jonas regėjo degančias pilis ir iš kapų kylančius sutrikdytus negyvėlius. Kai Korinas jį pažadino, dar buvo tamsu. Pusrankis užmigo, o Jonas liko sėdėti nugara atsirėmęs į olos sieną, klausydamas vandens ošimo ir laukdamas aušros.

Dienai brėkštant, abu sukramtė po pusiau sušalusią juostelę arklienos, vėl pasibalnojo arklius, ant pečių užsimetė juoduosius apsiaustus. Budėdamas Korinas surišo pustuzinį deglų, samanas mirkydamas aliejuje, kurio turėjo maiše prie balno. Dabar uždegė pirmąjį ir žengė pirmas, laikydamas prieš save blausią liepsną ir šviesdamas kelią. Jonas ėjo iš paskos vesdamas arklius. Akmenuotas takas vingiavo ir sukiojosi, iš pradžių žemyn, paskui aukštyn, vėl žemyn, tik kur kas stačiau. Vietomis taip susiaurėdavo, kad arklius būdavo sunku įtikinti, jog prasisprausti įmanoma. Kai išlįsime, būsime nuo jų atitrūkę, sakė eidamas sau Jonas. Pro kietas uolas net ir erelis nieko nemato. Būsime nuo jų atitrūkę, tada kuo greičiau josime prie Kumščio ir papasakosime Senajam Lokiui visa, ką žinome.

Tačiau, po daugelio valandų vėl išlindus į šviesą, erelis jų jau laukė, atsitūpęs ant sauso medžio šakos per šimtą pėdų aukščiau olos. Vaiduoklis šuoliais jį nusivijo, bet paukštis suplasnojo sparnais ir pakilo į orą.

Žvelgdamas jam įkandin, Korinas kiečiau sučiaupė lūpas.

— Gintis kuo puikiausiai tiks ir šita vieta, — pareiškė jis. — Olos anga saugo mus iš viršaus, jie negali atsidurti mums už nugaros neperėję po kalnu. Ar tavo kalavijas aštrus, Jonai Snou?

— Taip.

— Dabar pašersime arklius. Jie mums narsiai tarnavo, vargšai gyvuliai.

Jonas atidavė savajam paskutines avižas ir paglostė jo gauruotus karčius, o Vaiduoklis tuo metu neramiai šniukštinėjo tarp akmenų. Jonas tvirčiau užsitraukė pirštines ir pamankštino apdegusius pirštus. Esu žmonių šalį saugantis skydas.

Per kalnus nuaidėjo medžioklės ragas, po akimirkos Jonas išgirdo lojant skalikus.

— Netrukus jie bus čia, — tarė Korinas. — Laikyk savo vilką arčiau prie savęs.

— Vaiduokli, pas mane, — šūktelėjo Jonas. Didvilkis nenoriai grįžo pabrukęs uodegą.

Tyržmogiai lalėdami pasirodė ant keteros maždaug už pusmylio. Jų skalikai bėgo priekyje, pikti, akivaizdžiai daug vilkiško kraujo turintys, rusvai pilkšvi žvėrys. Vaiduoklis iššiepė dantis ir pasišiaušė.

— Ramiai, — sumurmėjo Jonas. — Tupėk.

Virš galvos sušiureno sparnai. Ant uolos kyšulio nutūpė ir pergalingai suklykė erelis.

Persekiotojai artinosi atsargiai, tikriausiai baimindamiesi strėlių. Jonas suskaičiavo jų keturiolika su aštuoniais šunimis. Jų dideli skydai buvo iš odos, užtemptos ant pintų vytelių skritulio, su nupieštomis kaukolėmis. Gal pusė slėpė veidus po negrabiais šalmais iš medžio ir kietintos odos. Iš kraštų jojo lankininkai, paruošę mažus medinius ir raginius lankus, bet strėlių dar neleido. Kiti, regis, buvo ginkluoti ietimis ir vėzdais. Vienas turėjo nuskelto akmens kirvį. Šarvų dėvėjo tik paskirus gabalus, nuimtus nuo žuvusių žvalgų ar pavogtus plėšikaujant. Tyržmogiai nekasė ir nelydė geležies, į šiaurę nuo Sienos kalvių buvo tik vienas kitas, o veikiančių žaizdrų — dar mažiau.

Korinas išsitraukė kalaviją. Kiekvienas pasakodamas apie jo žygius paminėdavo, kaip jis, praradęs pusę dešinės plaštakos, išmoko kautis kaire ranka; kalbėta, esą dabar jis kalaviją valdo geriau negu anksčiau. Jonas atsistojo petys į petį su aukštuoju žvalgu ir ištraukė Ilganagį iš makšties. Oras buvo šaltas, tačiau akis graužė prakaitas.

Likus iki olos angos dešimčiai jardų, persekiotojai stabtelėjo. Priekin žengė tik jų vadas, raitas ant gyvulio, kuris gebėjimu ropštis nelygiu šlaitu atrodė panašesnis į ožką, o ne į arklį. Raiteliui artinantis, Jonas išgirdo barškėjimą — abu, ir žmogus, ir arklys, buvo šarvuoti kaulais. Karvių ir avių, ožkų ir taurų, briedžių, didžiuliais plaukuotųjų mamutų… taip pat ir žmonių.

— Barškalas, — šaltai mandagiu balsu tarė Korinas.

— Varnoms aš Kaulų Lordas.

Raitelio šalmas buvo padarytas iš prakirstos milžino kaukolės, jo rankovių kietinta oda visa apsiūta lokių nagais.

Korinas prunkštelėjo.

— Nematau čia jokio lordo. Tik vištų kaulais apsidangsčiusį šunį, kuris jodamas barška.

Tyržmogis net sušnypštė iš pykčio, o jo arklys pasibaidęs atsistojo piestu. Jis tikrai barškėjo, Jonas dabar aiškiai išgirdo — kaulai tarpusavyje buvo netvirtai suraišioti, todėl jam judant kaukšėjo vienas į kitą.

— Pusranki, netrukus barškinsiu ir tavo kaulus. Nuvirinsiu tavo mėsą ir iš šonkaulių pasidarysiu šarvus. Tavo dantys man tiks lošti vietoj kauliukų, o iš tavo kaukolės srėbsiu avižinę košę.

— Jei tau reikia mano kaulų, ateik ir pasiimk.

Šito daryti Barškalas, regis, nesiveržė. Jo žmonių buvo daugiau, bet ankštame plote tarp uolų, kur stovėjo juodieji broliai, tai nieko nereiškė. Norėdami ištraukti juos iš olos, tyržmogiai turėjo pulti tik dviese. Bet prie Barškalo arklio prisigretino kitas, ant jo sėdėjo viena iš kariaujančių moterų — ietininkė.

— Varnos, mūsų dešimt ir dar keturi prieš jus du, ir aštuoni šunys prieš jūsų vilką, — riktelėjo ji. — Galit kautis, galit bėgti, jūs — mūsų rankose.

— Parodyk jiems, — įsakė Barškalas.

Moteris kyštelėjo ranką į kraujo dėmių išmargintą maišą ir ištraukė laimikį. Ebeno galva buvo plika kaip kiaušinis, tad ji siūbavo ją laikydama už ausies.

— Jis mirė garbingai, — tarė ta moteris.

— Bet mirė, — pridūrė Barškalas, — mirsite ir jūs.

Čiupęs kirvį, iškėlė aukštai virš galvos. Abiejose jo pusėse grėsmingai blykstelėjo gero plieno ašmenys — savo ginklus Ebenas visada prižiūrėjo labai rūpestingai. Kiti tyržmogiai jau grūdosi arčiau, visa gerkle laidydami patyčias. Keli taikiniu pasirinko Joną.

— Berniuk, ar čia tavo vilkas? — šūktelėjo liesas jaunikaitis, sukdamas virš galvos spragilą su pririštais akmenimis. — Dar saulei nenusileidus, bus man iš jo apsiaustas.

Priešingame gretos gale kita ginklamergė, praskleidusi apspurusius kailius, atkišo Jonui sunkią baltą krūtį.

— Gal vaikelis mamos pasiilgo? Eikš, berniuk, gausi pažįsti.

Be paliovos lodami jiems pritarė ir šunys.

— Jie erzina mus, nori, kad pultume karštakošiškai, — Korinas įdėmiai pažvelgė Jonui į akis. — Nepamiršk, kas tau įsakyta.

— Manau, kad reikia išbaidyti tas varnas, — perrėkdamas triukšmą, užbaubė Barškalas. — Nupešt jas!

— Ne! — tas žodis išsprūdo Jonui, lankininkams dar nespėjus atleisti templių. Jis žengė du žingsnius į priekį. — Mes pasiduodame!

— Įspėjo mane, kad mergvaikiai — bailaus kraujo, — už nugaros pasigirdo šaltas Korino balsas. — Pasirodo, taip ir yra. Bėk pas savo naujuosius šeimininkus, baily.

Išraudęs Jonas nusileido šlaitu tenai, kur raitas laukė Barškalas. Tyržmogis pažvelgė į jį pro savo šalmo akiduobes ir tarė:

— Laisviesiems žmonėms bailių nereikia.

— Jis ne bailys, — vienas iš lankininkų nusitraukė dygsniuotą avikailio šalmą ir papurtė raudonų pasišiaušusių plaukų kupetą. — Tai Vinterfelo pavainikis, kuris mane paleido. Tegu gyvena.

Išvydęs Igritę, Jonas neteko amo.

— Geriau tegu miršta, — tvirtino Kaulų Lordas. — Juoda varna — suktas paukštis. Nepasitikiu aš juo.

Virš jų ant uolos erelis suplasnojo sparnais, orą perskrodė įtūžio kupinas jo riksmas.

— Tas paukštis tavęs nekenčia, Jonai Snou, — tarė Igritė. — Ir nieko nuostabaus. Anksčiau, prieš tau jį nužudant, jis buvo žmogus.

— Aš nežinojau, — nuoširdžiai prisipažino Jonas, mėgindamas prisiminti veidą to žmogaus, kurį nužudė perėjoje. — Sakei, kad Mensas mane priims.

— Ir priims, — patvirtino Igritė.

— Menso čia nėra, — atšovė Barškalas. — Ragvila, paleisk jam žarnas.

Stambioji ietininkė prisimerkusi tarė:

— Jei varna nori dėtis prie laisvųjų žmonių, tegu parodo, ką moka, ir įrodo, kad nemeluoja.

— Padarysiu, ką liepsite, — tai pasakyti buvo sunku, bet Jonas prisivertė ištarti tuos žodžius.

Barškalas nusikvatojo, jo kauliniai šarvai sutarškėjo.

— Tai užmušk Pusrankį, mergvaiki.

— Tarsi jis pajėgtų, — atsiliepė Korinas. — Atsigręžk, Snou, ir mirk.

Po akimirkos Korino kalavijas jau lėkė jam į veidą, bet Ilganagis kažkaip spėjo iššokti jam priešais. Smūgio jėga vos neišmušė ginklo Jonui iš rankos, jis pats susverdėjęs gavo kelis žingsnius atsitraukti. Privalai nepalūžti, kad ir ką tau palieptų. Jis stvėrė kalaviją abiem rankomis ir spėjo smogti pats, bet didysis žvalgas atmušė lengvai ir su panieka. Plevėsuodami juodais apsiaustais, jie puolė vienas kitą ir gynėsi — jaunystės veržlumas prieš laukinę Korino kirčių kaire ranka jėgą. Pusrankio kalavijas, regis, spėdavo vienu metu atsirasti visur, kapodamas iš vienos pusės ir čia pat iš kitos, varinėdamas jį kur panorėjęs, neleisdamas atgauti pusiausvyros. Jonas jau jautė, kaip ima stingti rankos.

Net ir tuomet, kai Vaiduoklio dantys negailestingai susmigo žvalgui į blauzdą, Korinas kažkaip išsilaikė ant kojų. Tačiau tą akimirką jis kryptelėjo ir atsidengė. Jonas sukdamasis užsimojo ir kirto. Žvalgas loštelėjo atgal, atrodė, kad ašmenys jo taip ir nepasiekė. Bet netrukus ties aukštojo vyro gerkle atsirado raudonų ašarų gija, ryški tarsi rubinų vėrinys, paskui plūstelėjo kraujas, ir Korinas Pusrankis krito ant žemės.

Nuo Vaiduoklio snukio lašėjo kraujas, bet Jono kalavijo smaigalys buvo kruvinas vos per pusę colio. Čiupęs Vaiduoklį, atitraukė jį šalin ir suklupo viena ranka apkabinęs Pusrankį per pečius. Korino akyse šviesa jau geso.

— …aštrus, — tepratarė kilsteldamas sužalotąją ranką. Paskui ta ranka krito žemyn, ir jo nebeliko.

Jis žinojo, bukai galvojo Jonas. Žinojo, ko jie paprašys. Tada pagalvojo apie Semvelį Tarlį, apie Greną ir Paniurėlį Edą, apie Juodojoje pilyje likusius Pipą ir Rupūžių. Negi jis dabar prarado juos visus, kaip jau prarado Braną ir Rikoną, ir Robą? Kas jis dabar?

— Pakelkite jį, — šiurkščios rankos trūktelėjusios pastatė jį ant kojų. Jonas nesipriešino. — Turi vardą?

Už jį atsakė Igritė:

— Jo vardas — Jonas Snou. Jis — Edardo Starko kraujo, iš Vinterfelo.

— Kas būtų galėjęs pamanyti? — nusijuokė Ragvila. — Koriną Pusrankį paklojo kažkokio lordo netyčiukas.

— Paleiskite jam žarnas, — varė savo Barškalas, vis dar raitas. Erelis atskrido ir klykdamas nutūpė ant jo kaulinio šalmo viršugalvio.

— Jis pasidavė, — priminė visiems Igritė.

— Taigi, ir nudėjo savo brolį, — pridūrė nedidukas kresnas vyras rūdžių suėstu geležiniu pusšalmiu.

Tarškėdamas kaulais, Barškalas prijojo arčiau.

— Tą darbą už jį padarė vilkas. Nešvariai atlikta. Pusrankį nudėti turėjau aš.

— Mes visi matėme, kaip tu veržeisi tai padaryti, — nusišaipė Ragvila.

— Jis persivertėlis, — nenurimo Kaulų Lordas, — ir varna. Man jis nepatinka.

— Gal ir persivertėlis, — tarė Igritė, — bet mūsų tai nebaugina.

Kiti prapliupo šūkauti pritardami. Barškalo žvilgsnis pageltusios kaukolės akiduobėse buvo kupinas pykčio, bet jis nenoromis pasidavė. Iš tiesų laisvi žmonės, pagalvojo Jonas.

Sukrovę laužą iš spyglių, krūmokšnių, nulūžusių šakų, Koriną Pusrankį sudegino ten, kur jis žuvo. Dalis malkų dar buvo žalios, ugnis degė vangiai, rūkdama dūmų kamuoliais į akinančiai ryškią dangaus mėlynę. Paskui Barškalas pareikalavo atiduoti jam kai kuriuos apanglėjusius kaulus, kiti metė burtus, kam atiteks žvalgo daiktai. Igritė laimėjo apsiaustą.

— Grįšime per Aidžiąją perėją? — paklausė jos Jonas. Jis nebuvo tikras, ar galės vėl žengti į tas aukštybes, ar jo arklys ištvers dar vieną tokį žygį.

— Ne, — atsakė Igritė. — Ten jau nieko nebėra, — ji pažvelgė į jį liūdnomis akimis. — Dabar Mensas jau tolokai nužygiavo Balsvosios upės slėniu. Traukia prie tavo Sienos.