Karalių kova

Ketlina

Aplinkui per švelniai banguojančias kalvas driekėsi pievos. Ketlina miegojo ir sapnavo, kad Branas vėl sveikas, kad Arija su Sansa susikibusios už rankų, o Rikonas — dar visai kūdikis jai prie krūtinės. Robas be jokios karūnos žaidžia su mediniu kalaviju, o kai visi suminga, savo lovoje ji randa besišypsantį Nedą.

Ak, saldus tas sapnas, saldus ir per daug greitai dingstantis. Aušra atėjo negailestinga, smeigdama šviesa tarsi durklu. Ketlina pabudo sustingusi, vieniša ir pavargusi: nukamuota jojimo, skausmo, pareigos. Noriu verkti. Tegu mane guodžia, aš taip pavargau būti stipri. Gal bent kartais pabūčiau kvailutė ir išsigandusi. Daug nereikia, tik truputį… gal dieną… gal valandėlę…

Šalia palapinės vyrai jau krutėjo. Ji girdėjo prunkščiant arklius, Šadą besiskundžiant nelanksčia nugara, serą Vendelį prašant paduoti jam lanką. Ketlina panoro, kad jie visi išnyktų. Geri, ištikimi vyrai, tačiau ji taip pavargo nuo jų. Visų labiausiai ji ilgėjosi vaikų. Ateis diena, žadėjo ji sau dar tebegulėdama patale, ateis diena, kai ji leis sau būti silpnesnei.

Tačiau ne šiandien. Jokiu būdu ne šiandien.

Kai tvarkėsi drabužius, pirštai atrodė ne tokie vikrūs kaip paprastai. Tiesą sakant, reikėjo džiaugtis, kad rankos jos apskritai klauso. Tas durklas buvo Valyrijos plieno, o šis plienas kerta giliai ir skaudžiai.

Lauke Šadas maišė puode avižinę košę, o seras Vendelis Manderlis sėdėdamas taisė lanko templę.

— Miledi, — tarė jis, jai žengus iš palapinės, — šiuose žolynuose yra paukščių. Ar pageidautumėte šį rytą pusryčiams keptos putpelės?

— Pakaks avižinės košės ir duonos… manau, visiems mums. Prieš akis dar ilgas kelias, sere Vendeli.

— Kaip įsakysite, miledi, — apvalus it mėnulis riterio veidas atrodė prislėgtas, o jo didingų tarsi jūrų vėplio ūsų galiukai kryptelėjo iš nusivylimo. — Avižos, duona, kas gali būti geriau?

Jis buvo vienas storiausių žmonių iš tų, kuriuos Ketlinai teko pažinti, tačiau, kad ir kaip mėgdamas pavalgyti, savo garbę jis vertino labiau.

— Radau dilgėlių ir užplikiau arbatos, — paskelbė Šadas. — Ar miledi pageidautų puodelio?

— Taip, labai dėkoju.

Ji laikė puodelį randuotais delnais ir pūsdama mėgino atvėsinti. Šadas buvo iš Vinterfelo. Robas davė dvidešimt geriausių vyrų, kurie turėjo pasirūpinti saugia jos kelione pas Renlį. Kartu pasiuntė ir penkis mažesnius lordus, kad savo vardais ir aukšta kilme suteiktų palydai daugiau svorio bei garbės. Pakeliui į pietus, vengdami miestų ir tvirtovių, jie ne kartą matė šarvuotų vyrų būrius, regėjo rytuose dūmus, bet niekas nemėgino jų užkabinti. Jų vilkstinė atrodė per daug silpna, kad keltų grėsmę, ir per daug gausi, kad tikėtumeis lengvo grobio. Persikėlus per Juoduosius Vandenis, pavojingiausia kelio dalis liko už nugaros. Per paskutines keturias dienas nebepasitaikė jokių karo ženklų.

Šitos kelionės Ketlina niekada nenorėjo. Taip ir sakė Robui dar Riverane.

— Kai paskutinį kartą mačiau Renlį, jis tebuvo berniukas, ne vyresnis už Braną. Nepažįstu jo. Siųsk ką nors kitą. Mano vieta — šalia mano tėvo, jam jau nebedaug liko gyventi.

Sūnus žvelgė į ją nusiminęs.

— Neturiu kito žmogaus. Pats vykti negaliu. Tavo tėvas sunkiai serga. Juodoji Žuvis — mano akys ir ausys. Jokiu būdu negaliu jo prarasti. Tavo brolis man bus reikalingas ginti Riveranui, kai pradėsime žygį…

— Žygį? — Apie tai niekas jai nebuvo užsiminęs nė vienu žodžiu.

— Negaliu sėdėti Riverane ir laukti taikos. Pradeda atrodyti, lyg aš bijočiau vėl stoti į mūšį. Kai nereikia kautis, vyrų mintys ima suktis apie namų židinį ir derlių — taip man sakė tėvas. Net ir manieji šiauriečiai pradeda nerimauti.

Manieji šiauriečiai, pagalvojo ji. Jis jau net kalba kaip karalius.

— Nuo nerimo dar nė vienas nenumirė, o skubotumas — visai kas kita. Sėklos pasėtos, dabar tegu sudygsta.

Robas tik užsispyręs papurtė galvą.

— Mes sviedėme saują sėklų pavėjui, ir tiek. Jeigu tavo sesuo Lisa rengtųsi mums į pagalbą, apie tai jau būtume sužinoję. Kiek mes paukščių pasiuntėme į Lizdą — keturis? Aš taip pat noriu taikos, tačiau kodėl man Lanisteriai turėtų ką nors duoti, jeigu aš tik tūnau čia, o mano kariuomenė tirpsta lyg sniegas vasarą?

— Vadinasi, kad neatrodytum bailys, šoksi pagal lordo Taivino dūdą? — atšovė ji. — Jis tik ir laukia, kad pultum Harenholą. Pasiklausk dėdės Brindeno, jeigu…

— Apie Harenholą nieko nesakiau, — tarė Robas. — Na, tai ar keliausi pas Renlį mano vardu, ar man teks siųsti Didįjį Džoną?

Prisiminus tą pokalbį, jos veide šmėkštelėjo blausi šypsena. Na, gudrybė labai jau akivaizdi, bet penkiolikos metų berniukui tikrai neblogai sumanyta. Robas žinojo, kad Didysis Džonas Amberis visiškai netinka derėtis su tokiu žmogum kaip Renlis Barateonas. Robas neabejojo, kad ir ji tai žino. Vadinasi, jai neliko nieko kita, tik sutikti ir melstis, kad tėvas išgyvens iki jai grįžtant. Ketlina buvo tikra — jeigu lordas Hosteris būtų sveikas, keliautų pats. Ir vis dėlto išvykti buvo sunku, labai sunku. Jai atėjus atsisveikinti, tėvas jos net nepažino.

— Minisa, — pašaukė ją, — o kur vaikai? Mano mažoji Ketė, mieloji Lisa…

Ketlina pabučiavo jį į kaktą ir patikino, kad vaikai sveiki.

— Sulaukite manęs, milorde, — tarė ji, kai jis užmerkė akis. — Ak, laukiau jūsų tiek daug kartų. Dabar jūs privalote manęs palaukti.

Likimas vėl mane veja į pietus, mąstė Ketlina siurbčiodama aitrią arbatą, nors turėčiau keliauti į šiaurę, ten, kur mano namai. Paskutinį vakarą Riverane ji parašė laišką Branui ir Rikonui. Patikėkite, mano brangieji, neužmiršau jūsų — tiesiog jūsų broliui dabar esu reikalinga labiau.

— Šiandien turėtume pasiekti Manderio upę, miledi, — pareiškė seras Vendelis, Šadui šaukštu kabinant iš puodo košę. — Jei tikėtume tuo, kas kalbama, lordas Renlis turėtų būti netoli.

Ir ką gi jam pasakysiu radusi? Kad mano sūnus nelaiko jo tikru karaliumi? Ji nelaukė to susitikimo. Jiems reikėjo draugų, o ne naujų priešų, tačiau Robas niekada nesiklaups pagerbti žmogaus, neturinčio, jo nuomone, jokios teisės į sostą.

Jos dubuo buvo tuščias, nors ji visiškai neatsiminė valgiusi košę. Padėjo indą į šalį.

— Laikas joti.

Juo greičiau ji pasikalbės su Renliu, juo greičiau galės grįžti namo. Pirmoji užsėdo ant žirgo ir nujojo, kad paskui ją pasiskubintų kiti. Šalia laikėsi Halis Molenas su Starkų giminės vėliava — pilku didvilkiu baltame kaip sniegas lauke.

Nuo Renlio stovyklos skyrė dar pusdienis, bet jie buvo pastebėti. Robinas Flintas, jojęs toli priekyje žvalgydamasis, staiga paršuoliavo atgal ir pranešė matęs tolumoje vėjo malūną, o ant jo — žmogų su žiūronu. Ketlinai su būriu pasiekus tą malūną, stebėtojas jau buvo dingęs. Jie traukė toliau dar beveik mylią, kol jiems priešais atlėkė Renlio būrys — dvidešimt šarvuotų raitelių, vadovaujami žilstelėjusio barzdoto riterio su mėlynaisiais kėkštais ant apsiausto.

Pamatęs jų vėliavą, jis prijojo vienas.

— Miledi, — prabilo jis, — turiu garbės prisistatyti — esu seras Kolenas iš Žaliųjų Tvenkinių. Kraštas, kuriuo keliaujate, labai pavojingas.

— Neatidėliotini reikalai verčia mus skubėti, — tarė Ketlina. — Atvykstu kaip savo sūnaus Robo Starko, Šiaurės karaliaus, pasiuntinė deryboms su Renliu Barateonu, Pietų karaliumi.

— Miledi, karalius Renlis yra karūnuotasis ir pateptasis visų Septynių Karalysčių valdovas, — griežtai, bet mandagiai atsakė seras Kolenas. — Jo malonybė su kariuomene yra stovykloje prie Karčiojo tilto, kur Rožių kelias kerta Manderį. Man bus didelė garbė jus palydėti pas jį.

Riteris kilstelėjo šarvuotą ranką, ir jo raiteliai išsirikiavo dviem gretomis abipus Ketlinos būrio. Kas čia — palyda ar suėmimas? — pasvarstė ji. Neliko nieko kita, tik pasikliauti sero Koleno ir lordo Renlio garbe.

Iki upės keliauti dar buvo likusi valanda, kai jie išvydo stovyklos laužų dūmus. Paskui per kalvotus laukus ir pievas atsklido garsas, iš pradžių neryškus, tarsi koks tolimos jūros murmėjimas, kuris, jiems jojant artyn, vis stiprėjo. Saulėje sublizgus drumstiems Manderio vandenims, jau buvo girdėti žmonių balsai, plieno džeržgesys, žirgų žvengimas. Tačiau Ketlina ir jos palydovai nė už ką nesitikėjo pamatyti to, kas netrukus atsivėrė jų akims.

Nuo tūkstančių laužų ore tvyrojo blyški migla. Vien tik arklių gardai tęsėsi ištisas mylias. Ilgų karčių su vėliavomis styrojo tiek, kad joms paruošti turbūt teko iškirsti didoką mišką. Žole apžėlusiuose laukuose palei Rožių kelią rikiavosi didžiuliai sienų šturmo įtaisai — katapultos, svaidyklės, taranai, užkelti ant ratų, aukštesnių už raitelį ant žirgo. Plieniniai iečių antgaliai saulės spinduliuose žioravo raudonai tarsi jau būtų kruvini, o riterių ir aukštųjų lordų palapinės kyšojo pievoje lyg tarp žolių išdygę šilkiniai grybai. Visur ietys, kalavijai, plieniniai šalmai, šarviniai marškiniai, savo grožį rodančios stovyklos kekšės, strėles ruošiantys lankininkai, varovai prie vežimų, paršus vaikantys kiauliaganiai, su reikalais lakstantys pažai, kalavijus galandantys ginklanešiai, riteriai ant žirgų, arklininkai su narčiais arkliais už pavadžio.

— Čia klaikiai daug žmonių, — tarstelėjo seras Vendelis, jiems jojant per senovinį akmeninį tiltą, vadinamą Karčiuoju.

— Iš tiesų, — sutiko Ketlina.

Atrodė, kad Renlio pašaukta susirinko vos ne visa pietų diduomenė. Visur šmėžavo auksinė Haigardeno rožė — išsiuvinėta dešinėje krūtinės pusėje ant kareivių ir tarnų drabužių, plevėsuojanti ir mirganti ant žalių vėliavų, kurios puošė ietis, nupiešta ant skydų, kybančių ties palapinėmis, kur apsistojo Tairelių giminės sūnūs, broliai, pusbroliai, dėdės. Pastebėjo Ketlina ir Florentų giminės lapę su gėlėmis, Fosovėjų raudonus ir žalius obuolius, žingsniuojantį lordo Tarlio medžioklį, Oukhartų ąžuolo lapus, Kreinų gerves, Malendorų juodų ir oranžinių drugelių debesėlį.

Kitapus Manderio styrojo vėtrų lordų vėliavos — ten įsikūrė paties Renlio pavaldiniai, prisiekę ištikimybę Barateonų giminei ir Vėtrų Gūžtai. Ketlina atpažino Braiso Karono lakštingalas, Penrouzų putpeles ir lordo Estermonto jūrų vėžlį, žalią žaliame lauke. Vis dėlto greta kiekvieno pažįstamo skydo rikiavosi bent tuzinas nematytų, priklausančių mažesniems lordams, taip pat klajojantiems riteriams ar laisviesiems raiteliams — visi pulkais sulėkė čionai pasirengę įrodyti, kad Renlis — tikras valdovas, o ne šiaip sau pasivadinęs karaliumi.

Paties Renlio vėliava buvo iškilusi virš visų. Ant aukščiausio apgulties bokšto — milžiniško ratuoto ąžuolinio, žaliomis odomis apmušto statinio — plevėsavo tokia karo vėliava, kad didesnės Ketlina niekada nebuvo mačiusi: tuo audeklu galėjai iškloti visą salę, jis tviskėjo auksu, o viduryje karūnuotą galvą išdidžiai kėlė juodas Barateonų elnias.

— Miledi, girdite tą triukšmą? — paklausė arčiau prijojęs Halis Molenas. — Kas ten?

Ji įsiklausė. Riksmai, pašėlęs žirgų žvengimas, plieno žvangesys ir…

— Sveikinimo šūksmai, — tarė ji.

Jie kilo nedidelės kalvos šlaitu prie viršūnėje išsirikiavusių ryškiaspalvių palapinių. Jojant pro jas, žmonių stovėjo vis daugiau, jų riksmai skambėjo vis garsiau. Galų gale ji pamatė, kas ten darosi.

Apačioje, palei mažos pilies sienas iš akmenų ir rąstų, vyko riterių mūšis.

Tuščiame lauke buvo atsiradusios tvoros, galerijos, barjerai raitelių dvikovoms. Aplinkui būriavosi šimtai, tūkstančiai žiūrovų. Sumindyta, išdraskyta, sulaužytomis ietimis, aplankstytomis šarvų dalimis nusėta žemė liudijo, kad kovos čia vyksta visą dieną, gal ir seniau, bet dabar jau artinosi pabaiga. Raitų riterių buvo likę mažiau negu dvi dešimtys, jie puolė ir kapojo vienas kitą, audringai raginami žiūrovų ir jau pasitraukusių kovotojų. Ketlinos akyse du šarvuoti žirgai įsibėgėję trenkėsi vienas į kitą ir griuvo žemėn, virsdami geležies ir kanopų krūva.

— Turnyras, — pareiškė Halis Molenas. Jis turėjo įprotį garsiai paskelbti tai, kas visiems ir šiaip akivaizdu.

— Ak, puikus smūgis, — pratarė seras Vendelis Manderlis, kai riteris vaivorykštės spalvų apsiaustu apsisukęs atgalia ranka žiebė persekiotojui ilgakočiu kirviu, šio skydas pažiro šipuliais, o raitelis susverdėjęs vos išsilaikė balne.

Priešais juos besigrūdantys žmonės kliudė praeiti.

— Ledi Stark, — tarė seras Kolenas, — jeigu jūsų žmonės būtų malonūs palaukti čia, pristatyčiau jus karaliui.

— Gerai.

Ketlina liepė saviškiams sustoti, nors jai vos pavyko perrėkti turnyro triukšmą. Seras Kolenas pėsčias vedė savo arklį per minią, o Ketlina jojo jam iš paskos. Staiga žiūrovai sustaugė — raudonbarzdis vyras be šalmo su grifu ant skydo krito žemėn partrenktas stambaus riterio mėlynais šarvais. Tamsiai mėlynas šis buvo visas, net jo bukas blokštas, kuriuo tas riteris taip grėsmingai švaistėsi. Arklį puošė ketvirčiais padalytas Tartų giminės herbas su saulėmis ir mėnuliais.

— Tebus dievai prakeikti, Raudonąjį Ronetą partrenkė, — keiktelėjo žmogus greta.

— Nieko, Loras sudoros tą mėly… — atsiliepė jo bendras, bet minios šūksmai užgožė paskutinius žodžius.

Krito dar vienas vyras, jo sužeistas arklys užgriuvo ant jo, abu riteriai iš skausmo klykė nesavais balsais. Jiems padėti supuolė ginklanešiai.

Tikra beprotybė, pamanė Ketlina. Aplinkui pilna tikrų priešų, liepsnoja pusė krašto, o Renlis štai sėdi ir žaidžia karą kaip berniukas, pirmą kartą gavęs medinį kalaviją.

Galerijoje sėdintys lordai ir ledi buvo įsitraukę į kovą ne menkiau negu žmonės minioje. Ketlina pasistengė į juos įsižiūrėti. Jos tėvas dažnai turėdavo reikalų su pietų lordais, ne vienas svečiavosi ir Riverane. Ji pažino lordą Matį Rovaną, dar tvirtesnio stoto ir rausvesnių skruostų negu anksčiau, su auksiniu jo giminės medžiu per visą liemenės krūtinę. Žemiau sėdėjo ledi Oukhart, smulkutė ir švelni, jai iš kairės — lordas Rendilas Tarlis iš Rago Kalvos, savo didįjį kalaviją Širdžių Ėdiką atrėmęs į krėslo nugarėlę. Kitų buvo pažįstami tik herbai, daug sėdėjo ir visiškai nematytų.

Tarp jų visų, žiūrėdamas į riterius ir kvatodamas, su jauna karaliene pašonėje sėdėjo auksine karūna pasipuošęs vaiduoklis.

Nenuostabu, kad lordai taip noriai telkiasi aplink jį, pamanė ji, tai tarsi iš akies trauktas Robertas. Renlis buvo toks pat gražuolis, ilgakojis, plačiapetis, tokiais pat gražiais, tiesiais, juodais kaip anglis plaukais ir tokiomis pat tamsiai mėlynomis akimis bei gyva šypsena. Grakštus karūnos žiedas aplink galvą jam, regis, puikiai tiko. Tai buvo nuostabiai iš minkšto aukso nukaltas rožių vainikas, kurio priekyje kilo elnio galva iš tamsiai žalio nefrito, papuošta auksinėmis akimis ir auksiniais ragais.

Karūnuotas elnias puikavosi ir ant karaliaus krūtinės: buvo išsiuvinėtas aukso siūlais žalio aksomo palaidinės priekyje — Barateonų herbas Haigardeno spalvomis. Mergina aukštame krėsle šalia jo taip pat buvo iš Haigardeno — tai jaunoji karalienė Mardžerė, lordo Meiso Tairelio duktė. Ketlina žinojo, kad jų vedybos tapo kalkių skiediniu, sutvirtinusiu didžiosios pietų sąjungos mūrą. Renlis buvo dvidešimt vienerių, mergina vargu ar vyresnė už Robą, labai daili, švelniomis stirnos akimis ir vešliomis rudomis garbanomis, tingiai krintančiomis jai ant pečių, drovia ir miela šypsena.

Pievoje dar vienas dalyvis griuvo iš balno susidūręs su vaivorykštinio apsiausto riteriu, ir karalius drauge su kitais riktelėjo iš džiaugsmo.

— Loras! — atsklido jo balsas iki Ketlinos. — Loras! Haigardenas!

Susijaudinusi katučių plojo ir karalienė.

Ketlina pasisuko pažiūrėti, kuo baigsis kova. Joje dalyvavo jau tik keturi vyrai, ir buvo visiškai aišku, kieno pusę palaiko karalius ir minia. Ketlina niekada nebuvo mačiusi sero Loro Tairelio, bet net ir iki tolimosios šiaurės atsklisdavo pasakojimai apie jaunojo Gėlių riterio šaunumą. Sidabriniais šarvais apsitaisęs seras Loras jojo stambiu baltu eržilu ir kovėsi ilgakočiu kirviu. Jo šalmo viduriu nuo viršūnės vijosi auksinių rožių pynė.

Kiti du likę dalyviai sutarė pulti kartu ir paleido žirgus link mėlynšarvio riterio. Jiems priartėjus iš abiejų pusių, tas staigiai įtempė vadžias ir savo suskilusiu skydu smogė vienam vyrui tiesiai į veidą, o piestu atsistojęs žirgas geležimi kaustytomis kanopomis užgriuvo antrąjį. Akies mirksniu vienas užpuolikų atsidūrė ant žemės, kitas tarsi apsvaigęs svirduliavo balne. Mėlynasis riteris numetė sudaužytą skydą, kad kairė ranka būtų laisva, ir tuo metu prieš jį atšuoliavo Gėlių riteris. Plieno svoris sero Loro, regis, visiškai neslėgė, plevėsuodamas savo vaivorykštiniu apsiaustu, jis judėjo grakščiai ir greitai, tarsi šarvų nė nebūtų.

Baltas ir juodas žirgas sukosi vienas apie kitą tarsi įsimylėjėliai per derliaus šventę, tik vietoj bučinių raiteliai keitėsi smūgiais. Ore švysčiojo ilgakotis kirvis, švilpė blokštas. Abu ginklai buvo buki, bet kėlė baisų žvangesį. Likusiam be skydo mėlynajam riteriui kliuvo gerokai smarkiau. Aidint šūksmams: „Haigardenas!“ — iš minios, smūgiai tiesiog biro jam ant pečių ir galvos. Atsakydamas kirto blokštu ir pats, bet kaskart, atšvilpiant jo rutuliui, seras Loras atkišdavo apdaužytą žalią skydą su trimis auksinėmis rožėmis. Vieną akimirką ilgasis kirvis pagavo po smūgio besileidžiančią mėlynojo riterio ranką, ir ištrūkęs blokštas nuskriejo į šalį. Dabar minia užbaubė tarsi rujojantis žvėris. Gėlių riteris užsimojo paskutiniam kirčiui.

Mėlynasis riteris puolė į priekį. Žirgai atsitrenkė vienas į kitą, buki kirvio ašmenys žiebė į aplankstytą antkrūtinį… bet mėlynasis riteris šarvuotais pirštais kažkaip nutvėrė kirvio kotą. Jis ištraukė ginklą serui Lorui iš rankos, abu riteriai susikibo, bet žirgai atsitraukė, ir jie klaikiai žvangėdami visu svoriu dribo žemėn. Loras Tairelis atsidūrė apačioje, tad didžiausias smūgis teko jam. Mėlynasis riteris išsitraukė ilgą durklą ir atmetė aukštyn Tairelio antveidį. Minia staugė taip garsiai, kad Ketlina neišgirdo, ką pasakė seras Loras, bet spėjo pamatyti, kaip juda jo prakirstos, kruvinos lūpos. Pasiduodu.

Mėlynasis riteris šiaip ne taip atsistojo ir, atsisukęs į Renlį Barateoną, iškėlė durklą — taip nugalėtojas sveikino karalių. Į pievą padėti parkritusiam riteriui subėgo ginklanešiai. Tuoj nuėmė jam šalmą, ir Ketlina apstulbo pamačiusi, koks jis jaunas. Gal vos pora metų vyresnis už Robą. Tikriausiai toks pat gražus kaip sesuo, tačiau prakirsta lūpa, apdujusios akys ir per sulipusius plaukus sruvenantis kraujas neleido kaip reikiant įsižiūrėti.

— Prieikite, — pakvietė karalius Renlis nugalėtoją.

Šis nušlubavo prie galerijos. Puikieji mėlyni šarvai iš arčiau atrodė ne taip dailiai — visur margavo įlenkimai nuo smūgių kuoka ar karo kūju, ilgi kalavijo palikti rėžiai, gabalais nutrupėjęs antkrūtinio ir šalmo emalis. Iš apsiausto buvo likę vien skutai. Ėjo taip, kad buvo aišku — tas žmogus taip pat nukentėjo. Keli balsai nedarniai pasveikino šūkteldami: „Tartas!“ — ir dar kažkodėl: „Gražuolė! Gražuolė!“ — tačiau dauguma tylėjo. Mėlynasis riteris priklaupė prieš karalių.

— Jūsų malonybe, — po aplamdytu šalmu dusliai suskambo jo balsas.

— Įrodėte, kad jūsų tėvas kalbėjo tiesą apie tai, ką sugebate, — virš pievos nuaidėjo Renlio balsas. — Esu matęs vieną ar du kartus, kaip seras Loras išverčiamas iš balno… tačiau šitaip — dar ne.

— Koks čia išvertimas, — netoliese piktinosi girtas lankininkas su Tairelių rože ant liemenės. — Tik klasta ir apgavystė, tiesiog nutraukė jį žemėn.

Minia po truputį ėmė skirstytis.

— Sere Kolenai, — tarė Ketlina savo palydovui, — kas tas vyras ir kodėl jo čia taip nemėgsta?

Seras Kolenas žvelgė susiraukęs.

— Todėl, kad tai ne vyras, miledi. Tai Brienė iš Tarto, lordo Selvino Vakario duktė.

— Duktė? — pašiurpo Ketlina.

— Brienė Gražuolė, taip ją pravardžiuoja, tik už akių, antraip už tai gali tekti brangiai sumokėti.

Karalius Renlis čia pat paskelbė, kad ledi Brienė iš Tarto turnyre prie Karčiojo tilto tapo didžiojo mūšio nugalėtoja, paskutinė likusi balne iš šimto šešiolikos riterių.

— Nugalėjote, tad galite prašyti dovanos, kokios tik geidžiate. Jeigu tai bus mano galioje, ją gausite.

— Jūsų malonybe, — atsakė Brienė, — prašau suteikti man garbę tapti jūsų vaivorykštės sargybos riteriu. Būčiau viena iš jūsų septyneto, visur jus lydėčiau, jočiau šalia ir, negailėdama savo gyvybės, saugočiau nuo bet kokių pavojų.

— Nuspręsta, — tarė karalius. — Stokitės ir nusiimkite šalmą.

Ji pasielgė kaip buvo liepta. Šalmas dingo, ir Ketlina suprato, apie ką kalbėjo seras Kolenas.

Gražuolė — taip ją vadino tyčiodamiesi… Plaukai po šalmu priminė purvinų šiaudų kūlį, kuriame voverė turi susisukusi lizdą, o veidas… Didelės, gražios, nuostabiai žydros Brienės akys žvelgė atvirai ir patikliai, bet visa kita… veidas buvo stambių bruožų, grubus, dantys atsikišę ir kreivi, burna pernelyg plati, lūpos tokios storos, kad atrodė ištinusios. Kakta ir skruostai buvo nusėti tūkstančių strazdanų, o nosis — patyrusi ne vieną lūžį. Ketlinos širdį užplūdo gailestis. Kas šioje žemėje galėtų būtų nelaimingesnis už atgrasią moterį?

Tačiau Renliui nudraskius jos suplyšusį apsiaustą ir apgaubus ją vaivorykštiniu, Brienė Tart neatrodė nelaiminga. Jos veidą nutvieskė šypsena, balsas suskambo tvirtai ir išdidžiai:

— Jūsų malonybe, mano gyvenimas priklauso jums. Nuo šios dienos esu jūsų skydas, šitai prisiekiu senųjų ir naujųjų dievų akivaizdoje.

Skaudėjo širdį matant, kaip ji žvelgia į karalių — iš viršaus žemyn, nes buvo bent per delną už jį aukštesnė, nors Renlis ūgiu beveik neatsiliko nuo savo brolio Roberto.

— Jūsų malonybe! — seras Kolenas nušoko nuo arklio ir prisiartino prie galerijos. — Nuolankiai maldauju jūsų dėmesio, — jis priklaupė ant vieno kelio. — Turiu garbės jums pristatyti ledi Ketliną Stark, kuri atvyko kaip jos sūnaus Robo Starko, Vinterfelo lordo, pasiuntinė.

— Vinterfelo lordo ir Šiaurės karaliaus, sere, — pataisė jį Ketlina. Ji nulipo nuo arklio ir atsistojo šalia sero Koleno.

Karalius Renlis atrodė nustebęs.

— Ledi Ketlina? Mums nepaprastai malonu, — jis atsigręžė į jaunąją karalienę. — Mardžere, mieloji, tai ledi Ketlina Stark iš Vinterfelo.

— Labai džiaugiamės galėdami jus pasveikinti, ledi Stark, — švelniai ir drauge pagarbiai tarė mergina. — Užjaučiu jus dėl netekties.

— Dėkoju už gerus žodžius, — atsiliepė Ketlina.

— Miledi, prisiekiu pasirūpinti, kad Lanisteriai sulauktų bausmės už jūsų vyro nužudymą, — pareiškė karalius. — Užėmęs Karaliaus Uostą, atsiųsiu jums Sersėjos galvą.

Ar šitai sugrąžins man Nedą? — pagalvojo ji.

— Man pakaks žinoti, kad teisingumas įvykdytas, milorde.

— Jūsų malonybe, — šiurkščiai įsiterpė Brienė Mėlynoji. — Ir privalote atsiklaupti, kai kalbate su karaliumi.

— Tarp lordo ir karaliaus atstumas ne toks didelis, miledi, — tarė Ketlina. — Lordas Renlis dėvi karūną, ją dėvi ir mano sūnus. Jei norite, galime stovėti čia, purvyne, ir ginčytis, kam kokia garbė ir titulai priklauso, bet man regis, kad yra svarbesnių reikalų, kuriuos turėtume aptarti.

Tai išgirdę kai kurie Renlio lordai tuojau pasišiaušė, bet karalius tik nusijuokė.

— Taikliai pasakyta, miledi. Malonybėms bus užtektinai laiko, kai šitie karai baigsis. Sakykite, kada jūsų sūnus ketina pulti Harenholą?

Neišsiaiškinusi, kas šis karalius — draugas ar priešas, Ketlina neketino atskleisti nė menkiausių Robo planų.

— Milorde, sūnaus karo tarybos posėdžiuose nedalyvauju.

— Na, jeigu tik paliks man bent kelis Lanisterius, aš būsiu patenkintas. Kaip jis pasielgė su Karalžudžiu?

— Džeimis Lanisteris — Riverano belaisvis.

— Vis dar gyvas? — regis, nusiminė lordas Matis Rovanas.

Tarsi suglumęs Renlis tarė:

— Atrodo, didvilkis už liūtą švelnesnis.

— Švelnesnis už Lanisterius, — karčiai šyptelėjusi sumurmėjo ledi Oukhart, — tai kaip sausesnis už jūrą.

— Vadinčiau tai silpnumu, — lordas Rendilas Tarlis nešiojo trumpą dygią jau pražilusią barzdelę ir garsėjo tiesmuka šneka. — Nenorėčiau, kad laikytumėt nepagarba jums, tačiau būtų labiau derėję, jeigu lordas Robas pats būtų atvykęs pagerbti karaliaus, o ne slėptųsi už motinos sijonų.

— Karalius Robas kariauja, milorde, — mandagiai, bet šaltu kaip ledas balsu atsakė Ketlina, — o ne pramogauja turnyruose.

— Neįsismaginkite, lorde Rendilai, bijau, kad pervertinate savo jėgas, — pasišaipė Renlis. Jis mostelėjo ranka Vėtrų Gūžtos spalvomis vilkinčiam tarnui. — Pasirūpinkite ledi Stark palyda, suteikite jiems visus įmanomus patogumus. Ledi Ketlina apsistos mano palapinėje. Kadangi lordas Kasvelis maloniai leido naudotis jo pilimi, ta palapinė man nereikalinga. Miledi, kai pailsėsite, man būtų garbė, jeigu teiktumėtės atvykti paragauti mūsų duonos ir midaus į lordo Kasvelio šį vakarą mums keliamą puotą. Tai jau atsisveikinimo puota. Bijau, kad garbingasis lordas trokšta išvysti tolstančias mano ėdriosios kariaunos nugaras.

— Netiesa, jūsų malonybe, — puolė prieštarauti garbanotas jaunikaitis, tikriausiai lordas Kasvelis. — Visa, kas mano, yra jūsų.

— Kai kas nors taip pasakydavo mano broliui Robertui, jis tokius žodžius visada priimdavo kuo rimčiausiai, — tarė Renlis. — Jūs turite dukterų?

— Taip, jūsų malonybe. Dvi.

— Tuomet dėkokite dievams, kad aš — ne Robertas. Mano mieloji karalienė — tai vienintelė moteris, kurios trokštu. — Renlis ištiesė ranką Mardžerei padėdamas atsistoti. — Ledi Ketlina, būtinai pasikalbėsime, kai tinkamai atsigaivinsite.

Renlis nuvedė savo žmoną atgal į pilį, o tarnas parodė Ketlinai kelią į karaliaus palapinę iš žalio šilko.

— Jeigu tik ko nors prireiktų, miledi, užteks vieno jūsų žodžio.

Ketlina nelabai įsivaizdavo, ko jai dar galėtų prireikti šalia viso, kas toje palapinėje jau surinkta. Ji dydžiu lenkė daugelio smuklių didžiąsias, visiems skirtas svetaines ir stebino gausybe visokiausių patogumų: joje buvo pūkinių čiužinių, kailių užsikloti, medinis, variu apkaltas kubilas, kuriame nesunkiai galima tilpti dviese, gorės žarijoms, kad nekamuotų nakties vėsa, iš odos diržų pintos kėdės, rašomasis stalas su plunksnomis ir rašaline, persikų, slyvų ir kriaušių prikrauti dubenys, vyno ąsotis su priderintomis sidabrinėmis taurėmis, kedro skrynios, prigrūstos Renlio apdarų, knygų, žemėlapių, žaidimų lentų, aukšta arfa, didelis lankas su strėline, pora raudonuodegių medžioklinių sakalų, tikras puikiausių ginklų arsenalas. Jis, tas Renlis, savęs neriboja, galvojo ji dairydamasi. Nenuostabu, kad šita kariuomenė juda taip lėtai.

Prie įėjimo tarsi sargybinis stovėjo karaliaus šarvai: sodriai žalios, auksu raižytos šarvų plokštės, šalmas papuoštais didingais auksiniais elnio ragais. Plienas buvo taip nušveistas, kad antkrūtinyje ji išvydo savo atvaizdą, tarsi atsispindintį giliame, tamsiai žaliame tvenkinyje. Nuskendusios moters veidas, pamanė Ketlina. Ar įmanoma nuskandinti sielvartą? Ji staiga nusigręžė įširdusi dėl savo pačios silpnumo. Gailėtis savęs — per daug didelė prabanga, tam nėra laiko. Reikia išskalauti dulkes iš plaukų ir susirasti suknelę, kuri labiau derėtų karaliaus puotai.

Į pilį kartu su ja išsirengė seras Vendelis Manderlis, Lukas Blekvudas, seras Pervinas Frėjus ir kiti aukštakilmiai jos palydovai. Didžiąją lordo Kasvelio pilies menę taip vadinti galėjai tik iš mandagumo, bet ant sausakimšų suolų tarp paties Renlio riterių atsirado vietos ir Ketlinos vyrams. Pačiai Ketlinai buvo skirta sėdėti ant pakylos tarp raudonveidžio lordo Mačio Rovano ir geraširdžio sero Džono iš žaliojo obuolio Fosovėjų. Seras Džonas pokštavo, o lordas Matis mandagiai teiravosi apie jos tėvo, brolio ir vaikų sveikatą.

Brienė iš Tarto sėdėjo kitame aukštojo stalo gale. Nebuvo pasipuošusi kaip ledi, vilkėjo riteriui derančius drabužius — aksominę, ketvirčiais rausvą ir žydrą liemenę, kelnes, batus ir dailaus darbo diržą, o pečius jai gaubė naujasis vaivorykštinis apsiaustas. Bet jokie drabužiai negalėjo paslėpti jos negražumo: didžiulių šlakuotų rankų, plataus plokščio veido, atsikišusių dantų. Be šarvų jos kūnas atrodė nevikrus, plačiais klubais, stambiomis galūnėmis, pakumpusiais raumeningais pečiais ir be jokios krūtinės. Kiekvienas Brienės judesys liudijo, kad ji šitai supranta ir dėl to kankinasi. Kalbėjo tik klausiama ir retai pakeldavo akis nuo prieš ją padėto valgio.

O valgių čia netrūko. Pasakiškai turtingo Haigardeno karas dar nebuvo palietęs. Dainininkams traukiant dainas, vartantis akrobatams, puota prasidėjo nuo vyne troškintų kriaušių, paskui atėjo eilė mažoms kvapnioms, druskoje apvoliotoms ir traškiai pakeptoms žuvytėms bei svogūnais ir grybais įdarytiems gaidžiukams. Ant stalų keliavo didžiuliai kepalai juodos duonos, kalnai ropių, saldžiųjų kukurūzų ir žirnių, milžiniški kumpiai, keptos žąsys, dubenys, iki kraštų pilni elnienos troškinio su alum ir miežiais. Perėjus prie saldžių patiekalų, lordo Kasvelio tarnai iš pilies virtuvių nešė padėklus su pyragaičiais, plaktos grietinėlės gulbėmis ir cukriniais vienaragiais, roželių pavidalo citrininiais pyragais, prieskoniais gardinto medaus sausainiais ir gervuogių pyragėliais, traškiai keptais obuoliais ir apvaliomis riebaus sūrio galvomis.

Nuo tokio gausaus maisto Ketliną pykino, tačiau ji negalėjo pasirodyti silpna, nes tiek daug priklausė nuo jos tvirtybės. Ji valgė atsargiai ir vis stebėjo tą vyrą, būsimą karalių. Renlis sėdėjo su jaunąja žmona iš kairės ir jos broliu iš dešinės. Apie dieną patirtus nesėkmingus nuotykius liudijo tik Loro kaktą juosiantis lininis tvarstis. Kaip Ketlina ir spėjo, tas vaikinas buvo iš tiesų labai gražus. Jo akys, praradusios stiklinį kovos blizgesį, žvelgė gyvai ir protingai, plaukai laisvai krito rusvomis garbanomis, kurių pavydėti galėjo ne viena mergina. Sudriskusį turnyro apsiaustą dabar buvo pakeitęs nauju, tokiu pat žaviai dryžuotu šilkiniu Renlio vaivorykštės sargybos apsiaustu ir susegęs auksine Haigardeno rože.

Retkarčiais karalius Renlis durklo galu Mardžerei paduodavo kokį rinktinį kąsnelį ar pasilenkdavo pakštelti jai į skruostuką, bet daugiausia jo pokštų ir pastabų buvo skirta serui Lorui. Karalius su malonumu valgė ir gėrė, tai buvo akivaizdu, bet neatrodė nei rajūnas, nei girtuoklis. Dažnai ir nuoširdžiai juokėsi, draugiškai kalbėjo ir su aukštakilmiais lordais, ir su prasčiokėmis mergomis, patarnaujančiomis prie stalo.

Kai kurie svečiai taip nesikuklino. Ketlinos akimis, jie gėrė per daug ir gyrėsi per garsiai. Lordo Vilemo sūnūs Džošua ir Elijas karštai ginčijosi, kuris pirmas atsidurs ant Karaliaus Uosto sienų. Lordas Varneris pasisodinęs ant kelių maigė tarnaitę, nosimi trynėsi jai į kaklą, o viena ranka tyrinėjo, ką ji turi po marškiniais. Gajardas Žaliasis, manęs, jog turi dainininko balsą, džyrino arfą ir traukė posmelius, kartais net ir rimuotus, kaip surišti liūtui uodegą mazgais. Seras Markas Malendoras atėjo su juodai ir baltai marga beždžione ir šėrė ją kąsniais iš savo lėkštės, o seras Tantonas iš raudonojo obuolio Fosovėjų užsiropštė ant stalo ir prisiekė dvikovoje nudėti Sandorą Kligeiną. Priesaika būtų buvusi iškilmingesnė, jeigu seras Tantonas nebūtų viena koja įsilipęs į dubenį su padažu.

Linksmybės visai įsismarkavo, kai kraipydamasis pasirodė storas juokdarys su auksu nudažytu skardiniu šalmu ir skudurine liūto galva; jis tuojau aplink stalus ėmė vaikyti nykštuką, tvatindamas jį per galvą pūsle. Galų gale karalius Renlis panoro sužinoti, kodėl jis taip muša savo brolį.

— Nagi, jūsų malonybe, juk esu Bralžudys, — paaiškino juokdarys.

— Eik jau, kvailių kvaily, turi būti Karalžudys, — suniekino jį Renlis, ir visa menė sudrebėjo nuo kvatojimo.

Lordas Rovanas šalia jos nepasidavė bendram džiaugsmui.

— Visi jie dar tokie jauni, — tarstelėjo jis.

Tai buvo tiesa. Gėlių riteris vargu ar buvo sulaukęs antrojo gimtadienio, kai Robertas prie Trišakio užmušė princą Reigarą. Iš kitų vos keletas buvo vyresni. Per Karaliaus Uosto užgrobimą jie buvo kūdikiai, o per Beilono Greidžojaus sukilimą Geležies salose — dar tik berniukai. Dar neišsikruvinę, pagalvojo Ketlina žiūrėdama, kaip lordas Braisas kursto serą Robarą pažongliruoti durklais. Jiems visa tai — dar žaidimas, tarsi nesibaigiantis turnyras, kuriame jie tikisi pelnyti šlovę, garbę ir didelį grobį. Šiuos berniukus svaigina sakmės ir pasakojimai, jie, kaip ir visi berniukai, įsivaizduoja esą nemirtingi.

— Karas greit juos pasendins, kaip kadaise pasendino mus, — tarė Ketlina. Robertui, Nedui ir Jonui Arinui išskleidus karo vėliavas prieš Eirį Targarieną, ji buvo jauna mergina, kovoms pasibaigus — subrendusi moteris. — Man jų gaila.

— Kodėl? — nustebo lordas Rovanas. — Pažvelkite į juos. Jauni, stiprūs, kupini gyvybės ir juoko. Ir geismo, taip, tiek geismo, kad jie net nežino, ką su juo daryti. Daug šiąnakt mergvaikių bus pradėta, pamatysite. Tai kam gailėtis?

— Nes tai greitai baigsis, — liūdnai atsakė Ketlina. — Nes jie — vasaros riteriai, o artėja žiema.

— Klystate, ledi Ketlina, — į ją žydromis kaip šarvai akimis žvelgė Brienė Tart. — Tokiems kaip mes žiema niekada neateis. Jeigu žūsime mūšyje, apie mus bus sudėtos dainos, o jose visada būna vasara. Sakmėse visi riteriai narsūs, mergelės gražios ir visada šviečia saulė.

Visiems mums ateina žiema, pagalvojo Ketlina. Man ji atėjo mirus Nedui. Ateis ir tau, vaikeli, kur kas greičiau negu norėtum. Širdis jai neleido ištarti šito garsiai.

Jai pagelbėjo karalius.

— Ledi Ketlina, — šūktelėjo Renlis, — norėčiau pakvėpuoti grynu oru. Gal pasivaikščiotumėte su manimi?

Ketlina tučtuojau atsistojo.

— Dėkoju, man tai didelė garbė.

— Jūsų malonybe, — pašoko ir Brienė, — turiu užsidėti šarvus, prireiks tik akimirkos. Jums nedera būti be apsaugos.

Karalius Renlis nusišypsojo.

— Jeigu nesu saugus pačiame lordo Kasvelio pilies viduryje, su visa savo kariuomene aplinkui, tai vienas kalavijas nieko nepakeis… net jeigu tai jūsų kalavijas, Briene. Likite čia, puotaukite. Jeigu man jūsų prireiks, pakviesiu.

Jo žodžiai tą merginą sužeidė, regis, skaudžiau, negu visi rytą patirti smūgiai.

— Kaip įsakysite, jūsų malonybe.

Brienė atsisėdo nuleidusi akis. Paėmęs Ketliną už parankės, Renlis išėjo su ja iš menės. Jie pražingsniavo pro atsainiai išsidrėbusį sargybinį, kuris taip skubiai pašoko ir išsitempė, kad vos nepaleido iš rankų ieties. Renlis paplekšnojo tam kareiviui per petį ir tik nusijuokė.

— Čionai, miledi, — karalius parodė kelią pro nedideles dureles į laiptus, vedančius aukštyn, į bokštą.

— Gal kartais, — tarė karalius, jiems pradėjus kopti, — pas jūsų sūnų Riverane yra seras Baristanas Selmis?

— Ne, — sutriko Ketlina. — Nejaugi jis nebetarnauja Džofriui? Juk buvo karaliaus sargybos vadas.

Renlis papurtė galvą.

— Lanisteriai jam pareiškė, esą jis jau per senas, ir jo apsiaustą atidavė Skalikui. Man sakė, kad jis išvyko iš Karaliaus Uosto prisiekęs stoti tarnauti tikrajam karaliui. Tą apsiaustą, kurio šiandien paprašė Brienė, laikiau Selmiui vildamasis, kad jis pasiūlys man savo kalaviją. Bet Haigardene jis nepasirodė, tad maniau, gal kartais jis nukeliavo į Riveraną.

— Mes jo nematėme.

— Taip, jau senas, bet dar tvirtas vyras. Tikiuosi, kad jam nenutiko nieko bloga. Lanisteriai — didžiausi kvailiai. — Jiedu palypėjo kelis laiptelius tylėdami. — Tą naktį, kai mirė Robertas, jūsų vyrui pasiūliau šimtą kalavijų ir paraginau perimti Džofrį savo globon. Jeigu būtų paklausęs, dabar būtų regentas ir man nereikėtų reikalauti sau sosto.

— Nedas jūsų pasiūlymo nepriėmė. — Ketlinai šitai buvo savaime suprantama ir be pasakojimo.

— Jis buvo prisiekęs globoti Roberto vaikus, — tarė Renlis. — Vienam veikti man trūko jėgų, todėl, lordui Edardui nesutikus, nebeturėjau ko rinktis, privalėjau bėgti. Žinojau — jei pasilikčiau, ilgai gyventi man netektų, netrukus pasekčiau brolio pėdomis.

Jei būtum pasilikęs ir parėmęs Nedą, gal jis iki šiol būtų gyvas, karčiai pagalvojo Ketlina.

— Tikrai mėgau jūsų vyrą, miledi. Žinau, jis buvo ištikimas Roberto draugas… tačiau nieko neklausė ir niekam nesilenkdavo. Štai, noriu jums kai ką parodyti.

Jie jau užkopė iki viršaus. Renlis stumtelėjo medines duris, ir jie žengė ant stogo.

Neaukštą lordo Kasvelio pilį vargu ar tiko vadinti bokštu, tačiau aplinkui plytėjo lygumos, tad Ketlina galėjo apžvelgti apylinkes per daugelį mylių. Iš visų pusių aplink pilį liepsnojo laužai. Jie buvo užkloję žemę tarsi nukritusios žvaigždės ir tokie pat begaliniai kaip žvaigždės danguje.

— Skaičiuokite juos, miledi, jei norite, — tyliai tarė Renlis. — Rytuose sužibus aušrai, dar nebūsite baigusi. Kažin kiek laužų šiąnakt dega aplink Riveraną?

Ketlinos ausis pasiekė vos girdimi muzikos garsai, sklindantys į nakties tamsą iš Didžiosios menės. Žvaigždžių skaičiuoti ji nedrįso.

— Girdėjau, jūsų sūnus įveikė Sąsmauką su dvidešimčia tūkstančių kalavijų, — vėl prabilo Renlis. — Dabar, kai prisidėjo Trišakio lordai, jo kariuomenė galbūt siekia keturiasdešimt tūkstančių.

Ne, pagalvojo ji, tiek nė iš tolo nėra, dalis žuvo mūšiuose, kitus atitraukė derlius.

— Čia turiu dvigubai daugiau, — toliau kalbėjo Renlis, — ir tai dar ne visos mano pajėgos. Meisas Tairelis likęs Haigardene su dešimčia tūkstančių, stiprią įgulą turiu Vėtrų Gūžtoje, o netrukus prie manęs prisidės ir Dorno žmonės su visa savo galia. Ir dar nepamirškite mano brolio Stanio, kuris valdo Drakono Uolą ir Siaurosios jūros lordus.

— Man regis, tai jūs Stanį pamirštate, — tarė Ketlina griežčiau, negu norėjo.

— Turite galvoje jo pretenzijas? — Renlis nusijuokė. — Miledi, kalbėkime atvirai. Stanis būtų siaubingas karalius. Tiesą sakant, jis juo ir netaps. Žmonės Stanį gerbia, net jo bijo, bet labai jau nedaug kas jį kada nors yra mylėjęs.

— Vis dėlto jis — jūsų vyresnysis brolis. Jeigu manome, kad vienas judviejų turi teisę į Geležinį sostą, tai bus lordas Stanis.

— Sakykite, — gūžtelėjo pečiais Renlis, — kokią teisę į Geležinį sostą kada nors turėjo mano brolis Robertas? — Ir nelaukdamas atsakymo tarė: — Ak, taip, kalbėta apie kraujo ryšius tarp Barateonų ir Targarienų, apie santuokas prieš šimtus metų, apie antruosius sūnus ir vyresniąsias dukteris. Visa tai niekam, išskyrus meisterius, nerūpi. Sostą Robertas iškovojo savo karo kūju, — jis mostelėjo ranka per apylinkes nuo vieno krašto iki kito. — Ką gi, štai mano teisė, nė kiek ne prastesnė negu Roberto kadaise. Jeigu jūsų sūnus parems mane, kaip kad jo tėvas rėmė Robertą, jis įsitikins, kad iš tiesų esu dosnus. Mielai patvirtinsiu jam visas žemes, titulus ir garbės vardus. Galės ir toliau valdyti Vinterfelą. Galės, jei norės, net vadintis Šiaurės karalium, svarbiausia, kad nusilenktų man ir prisiektų man ištikimybę kaip aukščiausiam valdovui. „Karalius“ — tai tik žodis, bet ištikimybė, tarnyba valdovui — šitai privalau iš jo gauti.

— O jeigu jis nenorės šito duoti, milorde?

— Miledi, aš būsiu karaliumi ir skaldyti karalystės neketinu. Aiškiau turbūt pasakyti neįmanoma. Prieš tris šimtus metų karalius Starkas, pamatęs, kad nugalėti vilties nėra, nusilenkė Eigonui Drakonui. Tai buvo išmintingas žingsnis. Toks pat išmintingas privalo būti ir jūsų sūnus. Kai jis prisidės prie manęs, šitas karas bus iš esmės baigtas. Mes… — Staiga kažkas patraukė Renlio dėmesį ir jis nutilo. — Kas čia dabar?

Džeržgiančios grandinės reiškė, kad kyla vartų grotos. Žemai apačioje po jų smaigais į kiemą įpuolė raitelis sparnuotu šalmu ant gerokai putoto arklio.

— Pakvieskite karalių! — riktelėjo jis.

Renlis pasilenkė pro šaudymo angą.

— Aš čia, sere.

— Jūsų malonybe, — raitelis pavarė žirgą arčiau. — Atjojau kaip įmanydamas greičiau. Iš Vėtrų Gūžtos. Mes apgulti, jūsų malonybe, seras Kortnėjus ginasi, bet…

— Bet juk tai neįmanoma. Jeigu lordas Taivinas būtų pajudėjęs iš Harenholo, aš jau būčiau žinojęs.

— Ten ne Lanisteriai, valdove. Prie jūsų vartų — lordas Stanis. Karalius Stanis, kaip jis dabar pats save vadina.