Karalių kova

Branas

Pelenai krito lyg švelnus pilkas sniegas.

Jis nutipeno per sausus spyglius ir parudavusius lapus į miško pakraštį, kur pušys augo ne taip tankiai. Už plačių laukų matė didžiules žmonių uolų krūvas, aplink jas sūkuriais siautė liepsnos. Iš ten pūtė karštas, kraujo ir degančios mėsos kvapų pritvinkęs vėjas. Kvapai buvo tokie stiprūs, kad jam ėmė tekėti seilės.

Vienas kvapas juos viliojo pirmyn, bet kiti gąsdino ir stūmė atgal. Jis pauostė sklandančius dūmus. Žmonės, daug žmonių, daug arklių ir ugnis, ugnis, ugnis. Už šitą pavojingesnio kvapo nebuvo, jam neprilygo net kietas šaltas geležies kvapas, kuriuo atsidavė žmonių nagai ir kailis. Dūmai ir pelenai temdė akis, danguje atsirado didžiulė sparnuota gyvatė, staugianti liepsnų upėmis. Jis iššiepė nasrus, bet gyvatė jau buvo išnykusi. Už uolų iki dangaus kylančios liepsnos rijo žvaigždes.

Ugnis traškėjo per visą naktį, kartą pasigirdo baisus ūžesys ir trenksmas, nuo kurio po kojomis šoktelėjo žemė. Šunys lojo ir inkštė, persigandę žvengė arkliai. Nakties tamsą sudrebino staugsmas, žmonių gaujos staugimas, baimės klyksmai, laukiniai riksmai, juokas ir aimanos. Joks žvėris nekelia tokio triukšmo, kaip žmogus. Jis pastatė ausis ir klausė, o brolis urzgė išgirdęs kiekvieną garsą. Jie sėlino po medžiais, o degėsiais atsiduodantis vėjas dangumi nešė kibirkštis ir pelenus. Ilgainiui liepsnos nuslopo, o žmonės dingo. Tą rytą saulė tekėjo pilka ir padūmavusi.

Tik tuomet jis išlindo iš miško ir lėtai, atsargiai nusliūkino per lauką. Brolis bėgo kartu, jį traukė kraujo ir mirties kvapai. Jie be garso risnojo pro urvus, žmonių pastatytus iš medžio, žolės ir žemės. Daugybė jų buvo sudegę, kiti sugriuvę, kai kurie stovėjo tokie pat, kaip ir anksčiau. Tačiau niekur jie nei matė, nei užuodė gyvų žmonių. Negyvėlius tirštai aptūpusios varnos kildavo aukštyn karkdamos, vos tik jie su broliu prisiartindavo. Laukiniai šunys traukėsi jiems iš kelio.

Didžiulių pilkų uolų papėdėje triukšmingai stipo arklys su sulaužyta koja, jis vis mėgindavo stotis ir klaikiai žvengdavo vėl griūdamas. Brolis apibėgo aplink jį kelis kartus, tada perkando jam gerklę. Arklys tik pasispardė ir užvertė akis. Jis pribėgo artyn, bet brolis mėgino grybštelėti dantimis, tad teko šerti jam letena ir įkąsti į koją. Jie pešėsi tarp žolių, purvynų ir krintančių pelenų, kol brolis pasiduodamas apsivertė ant nugaros ir paspraudė uodegą. Dar kartą krimstelėjo jam į atgręžtą gerklę, tada paėdė, leido ėsti ir broliui, paskui nulaižė nuo juodo jo kailio kraują.

Tuo metu jį jau traukė tamsioji vieta, šnabždesių namas, kur visi žmonės akli. Jautė jos besiglaudžiančius šaltus pirštus. Jos akmeninis kvapas nesiliovė kutenęs nosį. Jis mėgino priešintis. Tamsa jam nepatiko. Jis — vilkas, medžiotojas, sėlinantis žudikas, jo vieta — miško tankmėje šalia brolių ir seserų, kur visi jie laksto laisvėje po žvaigždėtu dangum. Atsitūpė ant užpakalinių kojų, pakėlė galvą ir užkaukė. Neisiu, šaukė jis. Aš — vilkas, neisiu. Tačiau tamsa vis tiek tirštėjo, kol pagaliau užklojo akis, užkimšo nosį ir ausis, tad jis nebegalėjo nei matyti ar uosti, nei klausytis ar bėgti, pilkosios uolos išnyko, dingo ir negyvas arklys, ir brolis, viskas buvo juoda ir sustingę, juoda ir šalta, juoda ir negyva, juoda ir…

— Branai, — šnibždėjo tylus balsas, — Branai, sugrįžk. Sugrįžk dabar, Branai. Branai…

Jis užmerkė trečiąją akį, pramerkė kitas dvi, senąsias. Tamsoje visi žmonės akli. Tačiau jį kažkas laikė. Jautė apglėbusias rankas, prisiglaudusio kūno šilumą. Girdėjo, kaip Hodoras tyliai pats sau dainuoja — „Hodoras, Hodoras, Hodoras“.

— Branai? — tai buvo Miros balsas. — Blaškeisi, baisiai triukšmavai. Ką tu regėjai?

— Vinterfelą, — liežuvis burnoje atrodė keistas ir storas. Kada nors grįžęs nebemokėsiu kalbėti. — Ten buvo Vinterfelas. Jis visas degė. Kvepėjo arkliais, plienu, krauju. Mira, jie visus išžudė.

Pajuto ant veido jos ranką, braukiančią atgal plaukus.

— Tu permirkęs prakaitu, — tarė ji. — Nori gerti?

— Taip, gerti, — sutiko jis. Mira jam prie lūpų priglaudė vandenmaišį, Branas puolė ryti taip skubėdamas, kad vanduo liejosi pro lūpų kamputį. Grįžęs visada būdavo nusilpęs ir ištroškęs. Ir alkanas. Prisiminė stimpantį arklį, kraujo skonį burnoje, degančios mėsos kvapą ryto ore. — Ilgai?

— Tris dienas, — atsakė Džodženas. Priėjo negirdimai, o gal visą laiką buvo greta. Šitame juodame aklame pasaulyje Branas nieko negalėjo suprasti. — Nuogąstavome dėl tavęs.

— Buvau su Vasara, — tarė Branas.

— Per daug ilgai. Išseksi nuo alkio. Mira lašindavo tau į gerklę vandens, tepdavome liežuvį medumi, bet šito nepakanka.

— Aš valgiau, — atsiliepė Branas. — Sumedžiojome briedį, teko vaikyti medžių katę, kuri norėjo jį pavogti.

Ta katė buvo gelsvai ruda, perpus mažesnė už didvilkius, bet nuožmi. Atsiminė, kaip ji kvepėjo muskusu, kaip urzgė tupėdama ant ąžuolo šakos.

— Vilkas valgė, — nesutiko Džodženas, — ne tu. Būk atsargus, Branai. Neužmiršk, kas esi iš tiesų.

Jis labai gerai atsiminė, kas jis — berniukas Branas, sužalotasis Branas. Geriau žvėriukas Branas. Argi keista, kad jam mieliau sapnuoti vilkiškus, Vasaros sapnus? Čia, šaltoje, drėgnoje kapo tamsoje, galų gale atsivėrė jo trečioji akis. Dabar jis galėjo kada panorėjęs pasiekti Vasarą, o kartą net palietė Vaiduoklį ir kalbėjo su Jonu. Nors gal tik susapnavo juos. Jis niekaip nesuprato, kodėl Džodženas dabar visada stengiasi traukti jį atgal. Pasiremdamas rankomis Branas rangėsi, kol atsisėdo.

— Turiu papasakoti Ošai, ką mačiau. Ji čia? Kur ji nuėjo?

Tyržmogių moteris atsiliepė pati.

— Niekur, milorde. Man jau gana tų klaidžiojimų tamsoje.

Jis išgirdo kulną brūkštelint į akmenį, pakreipė galvą į tą garsą, bet nieko nepamatė. Pamanė galįs ją užuosti, bet nelabai susigaudė. Visi jie dvokė vienodai, o jis nebeturėjo Vasaros nosies, kad galėtų atskirti vieną nuo kito.

— Aną naktį apšlapinau karaliui koją, — pasakė Oša. — O gal jau ir rytas buvo, kas dabar pasakys? Anksčiau miegojau, bet dabar jau ne.

Visi jie daug miegodavo, ne tik Branas. Daugiau nebuvo ką veikti. Miegoti, valgyti, vėl miegoti, kartais šiek tiek pasikalbėti… bet ne per ilgai ir tik pašnibždomis, dėl visa ko. Ošai būtų kur kas labiau patikę, jeigu jie niekada nekalbėtų, bet nebuvo įmanoma nutildyti Rikono ar užčiaupti Hodoro, kad be galo pats sau nemurmėtų: „Hodoras, Hodoras, Hodoras“.

— Oša, — tarė Branas, — mačiau Vinterfelą degant.

Kažkur kairėje buvo girdėti, kaip tyliai šnarpščia Rikonas.

— Tai sapnas, — atsakė Oša.

— Vilkiškas sapnas, — nesutiko Branas. — Ir užuodžiau. Ugnies ar kraujo kvapo su niekuo nesupainiosi.

— Kieno kraujo?

— Žmonių, arklių, šunų, visų. Turime eiti ir pasižiūrėti.

— Na, šitą liesą kailį turiu tik vieną, — atsiliepė Oša. — Jei tas aštuonkojis princas mane sučiuptų, tai jau mikliai rimbu jį nuluptų.

Miros ranka tamsoje užčiuopė Brano pirštus ir spustelėjo.

— Jeigu tau baisu, aš eisiu.

Branas išgirdo, kaip kažkas čiupinėja odą, paskui į titnagą džerkštelėjo plienas. Dar kartą. Žybtelėjo kibirkštis, suruseno žarija. Oša švelniai pūstelėjo. Pabudo ilga blyški liepsna, besistiebianti aukštyn tarsi mergaitė ant pirštų galų. Virš jos sklandė Ošos veidas. Ji palietė liepsną deglo galu. Branas gavo užsimerkti, kai derva įsidegė pripildydama pasaulį oranžinio švytėjimo. Šviesa pabudino Rikoną, jis žiovaudamas atsisėdo.

Šešėliams judant, akimirką atrodė, tarsi keliasi ir negyvėliai. Liana ir Brandonas, jų tėvas lordas Rikardas Starkas, jo paties tėvas Edvilas, lordas Vilamas ir jo brolis Artosas Nepermaldaujamasis, lordas Donoras ir lordas Beronas, lordas Rodvelis, vienakis lordas Džonelis, lordas Bartas ir lordas Brandonas, lordas Kreganas, kovęsis su Drakono riteriu. Jie sėdėjo savo akmeniniuose sostuose su akmeniniais vilkais prie kojų. Čia jie atkeliaudavo, kai šiluma išsisklaidydavo iš jų kūno. Tai buvo tamsioji mirusių menė, kur gyvieji bijojo įkelti koją.

O prie angos, vedančios į tuščią, lordo Edardo Starko laukiantį kapą, po jo didingu granitiniu pavidalu, aplink nedidelę dėžę su duona, vandeniu ir džiovinta mėsa gūžėsi šeši bėgliai.

— Ne kažin kas liko, — sumurmėjo Oša, mirksinčiomis akimis apžvelgdama atsargas. — Vis tiek netrukus reikės lipti viršun vogti maisto, kitaip teks valgyti Hodorą.

— Hodoras, — šypsodamasis jai atsiliepė Hodoras.

— Ten dabar diena ar naktis? — pasidomėjo Oša. — Visai susipainiojau.

— Diena, — atsakė jai Branas, — bet labai tamsu nuo visų tų dūmų.

— Milordas tikrai žino?

Nekrusteldamas savo sulaužyto kūno, jis vis dėlto siekė toli — ir akimirkai jo regėjimas susidvejino. Štai stovi Oša su deglu rankoje, Mira ir Džodženas, ir Hodoras, dviguba aukštų granito kolonų eilė, už jų seniai mirę lordai, tolstantys į tamsą… tačiau ir Vinterfelas, gaubiamas pilkų dūmų, didžiuliai ąžuoliniai, geležimi kaustyti vartai apanglėję ir sukrypę, pakeliamasis tiltas nukritęs, jo grandinės sutraukytos, lentos išlaužytos. Griovyje plaukioja lavonai — varnų nutūptos salelės.

— Tikrai, — pareiškė jis.

Oša valandėlę kažką gromuliavo mintyse.

— Tada pamėginsiu žvilgtelėti. Jūs visi turite eiti paskui mane neatsilikdami. Mira, surask Brano krepšį.

— Eisime namo? — džiugiai sukruto Rikonas. — Noriu savo arkliuko. Ir dar obuolių pyrago, ir sviesto, ir medaus, ir Gauriaus. Eisime pas Gauruočių?

— Taip, — pažadėjo Branas, — tik turi eiti tyliai.

Mira pritvirtino Brano krepšį Hodorui ant nugaros ir padėjo įkelti Braną, prakišdama į skyles jo bevertes kojas. Branas pajuto pilve keistą virptelėjimą. Žinojo, kas laukia viršuje, bet vis tiek buvo baugu. Visiems susiruošus, paskutinį kartą atsigręžė į tėvą, ir jam pasirodė, kad lordas Edardas žvelgia liūdnai, tarsi nenorėdamas, kad jie išeitų. Mums reikia eiti, pagalvojo jis. Jau laikas.

Oša vienoje rankoje nešėsi ilgą ąžuolinę ietį, kitoje deglą. Jai už nugaros kybojo nuogas kalavijas, vienas paskutiniųjų su Mikeno ženklu. Nukalė jį lordo Edardo kapui, kad jo vėlė ilsėtųsi ramiai. Tačiau Mikenui žuvus, geležies žmonėms saugant ginklinę, gerą plieną palikti buvo gaila, net jeigu tai galėjo atrodyti kaip kapo apiplėšimas. Mira pasiėmė lordo Rikardo kalaviją, bet skundėsi, kad jis per sunkus. Brandonas turėjo ginklą, skirtą jo bendravardžiui, dėdei, kurio niekada nepažinojo. Suprato, kad mūšyje iš jo nebus daug naudos, bet vis tiek buvo smagu laikyti tą kalaviją rankoje.

Tačiau čia buvo tik žaidimas, ir Branui tai buvo aišku.

Jų žingsniai aidėjo nesuskaitomose kriptose. Už nugaros šešėliai prarijo tėvą, bet priešakyje tie šešėliai traukėsi atskleisdami kitas statulas — čia ilsėjosi jau nebe lordai, o senieji Šiaurės karaliai. Ant kaktų jie turėjo akmenines karūnas. Torenas Starkas, Klūpantis Karalius. Edvinas, Pavasario Karalius. Teonas Starkas, Alkanasis Vilkas. Brandonas Degintojas ir Brandonas Laivadirbys. Džora ir Jonosas, Brandonas Blogasis, Voltonas Mėnulio Karalius, Ederionas Jaunikis, Eironas, Bendžinas Saldusis ir Bendžinas Kartusis, karalius Edrikas Sniegabarzdis. Jų veidai buvo rūstūs ir valingi, kai kurie tų karalių padarė baisių dalykų, bet visi iki vieno buvo Starkai, ir Branas žinojo visų jų istorijas. Kriptos jo niekada negąsdino; tai buvo jo namų dalis, jo paties dalis, jis visada žinojo, kad vieną dieną ir pats čia atguls.

Tačiau dabar jis tarsi suabejojo. Jeigu užlipsiu viršun, ar dar kada nors nusileisiu žemyn? Kur keliausiu numiręs?

— Palaukite, — tarė Oša, jiems pasiekus įvijus akmeninius laiptus, vedančius aukštyn į kiemą arba žemyn į dar gilesnius rūsius, kur savo sostuose tebesėdėjo dar senesni karaliai. Ji padavė deglą Mirai. — Viršun užlipsiu apgraibom.

Valandėlę buvo girdėti jos žingsniai, bet jie po truputį tilo, ir galų gale stojo tyla.

— Hodoras, — neramiai pratarė Hodoras.

Branas buvo sau šimtus kartų sakęs, kaip nekenčia to slapstymosi tamsoje, kaip nori vėl matyti saulę, jodinėti savo žirgu per vėją ir lietų. Tačiau dabar, kai ta akimirka atėjo, jis bijojo. Tamsoje jautėsi saugus: jeigu negali įžiūrėti net savo rankos prieš akis, nesunku patikėti, kad tavęs nesuras ir priešai. Drąsos teikė ir akmeniniai lordai. Net ir nematydamas jų žinojo, kad jie ten sėdi.

Regis, praėjo daug laiko, kol jie vėl kažką išgirdo. Branas jau buvo ėmęs baimintis, kad Ošai kas nors nutiko. Brolis nuolat neramiai muistėsi.

— Noriu namo! — pareiškė jis garsiai.

Hodoras linktelėjo galva ir pasakė:

— Hodoras.

Tada jie vėl išgirdo žingsnius, jie vis garsėjo, ir po kelių akimirkų šviesoje išniro Oša. Atrodė niūriai nusiteikusi.

— Kažkas užgriuvę ant durų. Negaliu jų pajudinti.

— Hodoras gali pajudinti bet ką, — tarė Branas.

Oša vertindama nužvelgė vaikiną.

— Gal ir gali. Ką gi, eime.

Laiptai buvo siauri, lipti teko po vieną. Pirma ėjo Oša, paskui ją Hodoras, ant nugaros nešdamas Braną, susigūžusį kuo žemiau, kad nestukteltų galva į lubas. Toliau su deglu žengė Mira, už rankos vesdama Rikoną. Jie sukosi laiptų vijomis vis aukštyn, aukštyn. Branui atrodė, kad jau užuodžia dūmus, bet gal tai buvo tik nuo deglo.

Įėjimą į kriptas saugojo geležmedžio durys. Senos, sunkios ir įdėtos įžambiai žemės atžvilgiu. Prie jų prieiti buvo galima tik po vieną. Jas pasiekusi Oša dar kartą pamėgino atidaryti, bet Branas matė, kad durys nė trupučio nejuda.

— Tegu bando Hodoras.

Iš pradžių teko ištraukti iš krepšio Braną, kad jo nesuspaustų. Pritūpusi šalia ant laiptelio, Mira viena ranka jį ramindama apkabino per pečius. Tuo metu Oša su Hodoru susikeitė vietomis.

— Atidaryk duris, Hodorai, — paliepė Branas.

Abu delnus įrėmęs į duris, milžinas arklininkas ėmė stumti net kriokdamas.

— Hodoras? — jis trenkė kumščiu į medį, bet durys nė nevirptelėjo. — Hodoras.

— Pamėgink nugara, — paragino Branas. — Ir kojomis.

Apsigręžęs Hodoras įsirėmė į duris nugara ir vėl pastūmė. Dar kartą. Ir dar kartą.

— Hodoras!

Vieną pėdą užkėlė ant aukštesnio laiptelio, tad po įžambiomis durimis dabar stovėjo susirietęs ir mėgino stotis. Šį kartą medis sudejavo ir girgžtelėjo.

— Hodoras!

Ir kita koja atsistojęs aukščiau, Hodoras plačiai išskėtė kojas, įsirėmė ir pradėjo tiestis. Jo veidas įraudo, Branas matė ant kaklo iššokusias gyslas, Hodorui įsiręžus po durų svoriu.

— Hodoras, Hodoras, Hodoras, HODORAS!

Viršuje kažkas dusliai subildėjo. Paskui durys staiga pasidavė virsteldamos aukštyn, ir Branui tiesiai į veidą tvykstelėjo, akimirką apakindamas, dienos šviesos pluoštas. Dar šiek tiek pastangų, čiūžtelėjo į šoną slenkantys akmenys, ir kelias liko laisvas. Oša pirma iškišo ietį, tada išsiropštė pati, jai iš paskos Mirai pro kojas prasispraudė Rikonas. Hodoras plačiai atlapojo duris ir išlipo laukan. Ridams teko užnešti Braną per kelis paskutinius laiptelius.

Dangus buvo blausiai pilkas, visur aplinkui sūkuriavo dūmai. Jie stovėjo Pirmosios tvirtovės arba, tiksliau tariant, to, kas iš jos liko, šešėlyje. Viena pastato pusė nuo viršaus iki apačios atplyšo ir nugriuvo. Visą kiemą užvertė akmenys ir sudužusių pabaisų liekanos. Jos virto kaip tik ten, kur kritau aš, išvydęs jas pagalvojo Branas. Kai kurios pabaisos subyrėjo į tokius smulkius trupinius, kad jis nusistebėjo apskritai likęs gyvas. Netoliese kelios varnos lesė kūną, kurį sutraiškė nuvirtęs akmuo, bet lavonas gulėjo veidu žemyn, ir Branas negalėjo atpažinti, kas ten toks.

Pirmoji tvirtovė jau daug šimtmečių stovėjo nenaudojama, tačiau dabar iš tiesų virto niekam nebetinkamais griuvėsiais. Viduje išdegė grindys ir sijos. Ten, kur nuvirto siena, galėjai pažvelgti tiesiai į kambarius, net ir į išvietę. Tačiau bokštas už jos vis dar laikėsi tvirtai, apdegęs ne daugiau negu anksčiau. Džodženas Ridas nuo dūmų užsikosėjo.

— Einam namo! — pareikalavo Rikonas. — Noriu namo!

Hodoras sukosi ratu trypdamas kojomis.

— Hodoras, — gailiu balsu inkštė jis.

Jie stovėjo susiglaudę mažu būreliu, iš visų pusių supami mirties ir griuvėsių.

— Sukėlėme tiek triukšmo, kad būtų nubudęs net ir drakonas, — tarė Oša, — bet niekas nepasirodė. Pilis sudeginta ir nebegyva, kaip Branas ir sapnavo, bet mums verčiau… — Staiga ji nutilo, išgirdusi už nugaros triukšmą, ir žaibiškai atsisuko su parengta smūgiui ietimi.

Du tamsūs, grakštūs šešėliai išnėrė pro apgriuvusį bokštą ir lėtai tapeno per nuolaužas artyn.

— Gaurius! — džiaugsmingai suklykė Rikonas, ir juodas didvilkis pasileido šuoliais. Vasara priėjo lėčiau, pasitrynė galva Branui į ranką ir lyžtelėjo veidą.

— Verčiau eitume, — tarė Džodženas. — Aplinkui tiek daug mirties, ji netrukus atvilios ir kitus vilkus, ne tik Vasarą ir Gauruočių, ir ne visi jie bus keturkojai.

— Tai jau taip, ilgai netruks, — pritarė Oša, — tačiau mums reikia maisto, tikriausiai jo kažkiek dar liko. Laikykitės visi kartu. Mira, nenuleisk skydo ir saugok užnugarį.

Praslinko vos ne pusdienis, kol jie lėtai apėjo pilį. Didžiulės granito sienos tebestovėjo tai vienur, tai kitur aprūkusios nuo ugnies, bet smarkiau nenukentėjusios. Didžiosios menės durys buvo apanglėjusios ir dar smilko, viduje įgriuvo gegnės ir visas stogas nuvirto žemyn ant grindų. Geltoni ir žali stiklo sodų langeliai virto šukėmis, medžiai, gėlės, vaisiai buvo išlaužyti ir pasmerkti nudžiūti. Iš medinių, šiaudais dengtų arklidžių liko vien pelenai, žarijos ir negyvi arkliai. Branas prisiminė Šokėją ir vos nepravirko. Bibliotekos bokšto papėdėje telkšojo negilus garuojantis ežerėlis, pro plyšį sienoje lauk plūdo karštas vanduo. Tiltas tarp Varpo bokšto ir varnų pastogės gulėjo nuvirtęs į kiemą apačioje, meisterio Luvino bokštelio nebebuvo. Siauruose Didžiosios pilies rūsio languose tebešvytėjo blausiai raudona pašvaistė, ugnis vis dar liepsnojo ir viename iš sandėlių.

Oša vaikščiodama vis negarsiai šūkteldavo pro kamuoliais virstančius dūmus, bet niekas neatsiliepė. Vienas šuo draskė lavoną, tačiau užuodęs didvilkius spruko šalin, kiti gulėjo nugalabyti šunidėje. Meisterio varnai oriai domėjosi kai kuriais negyvėliais, kitus dorojo varnos iš apgriuvusio bokšto. Branas atpažino Spuoguotąjį Timą, nors jis buvo gavęs kirviu tiesiai į veidą. Šalia pelenais virtusių Motinos septos griaučių sėdėjo vienas apanglėjęs lavonas, pritraukęs sulenktas rankas, plaštakas sugniaužęs į kietus juodus kumščius, lyg pasirengęs trenkti kiekvienam, kuris drįstų prisiartinti.

— Jeigu dievai bus maloningi, — dusliai ir piktai pratarė Oša, — tuos, kurie visa tai padarė, nusineš Kiti.

— Tai Teono darbas, — niūriai pasakė Branas.

— Ne. Žiūrėk, — ji ietimi mostelėjo kiton kiemo pusėn. — Ten vienas jo geležies žmonių. Ir ten. O čia Greidžojaus žirgas, matai? Tas juodas, prismaigstytas strėlių. — Ji susiraukusi vaikštinėjo tarp numirėlių. — Štai Juodasis Lorenas.

Jis buvo taip smarkiai sukapotas, kad barzda atrodė rudai raudona.

— Ne vieną pasiėmė su savimi, ko gero. — Oša koja apvertė vieną iš greta gulinčių lavonų. Štai ženklas. Mažas žmogelis, visas raudonas.

— Dredforto nuluptas žmogus, — tarė Branas.

Vasara sustaugė ir kažkur nulėkė.

— Į dievų giraitę! — Mira Rid nubėgo vilkui įkandin nepaleisdama iš rankų skydo ir varlinės ieties. Kiti atsekė iš paskos, braudamiesi pro dūmus ir sukritusius akmenis. Po medžiais oras buvo gaivesnis. Giraitės pakraštyje kelios pušys apsvilo, bet gilumoje drėgna žemė ir žalia lapija liepsnai nepasidavė.

— Gyvas miškas turi galios, — tarė Džodženas Ridas, tarsi skaitydamas Brano mintis, — jo galia ne menkesnė negu ugnies.

Juodo tvenkinio pakrantėje, širdmedžio paunksmėje, parkritęs veidu į dumblą gulėjo meisteris Luvinas. Vingiuota kraujo šliūžė ant šlapių lapų rodė, kur jo šliaužta. Prie jo stovėjo Vasara, ir Branas iš pradžių pamanė, kad meisteris negyvas, tačiau Mirai palietus jo gerklę, jis sudejavo.

— Hodoras? — liūdnai tarė Hodoras. — Hodoras?

Jie atsargiai paguldė Luviną ant nugaros. Jis buvo pilkų akių, pilkų plaukų ir vilkėjo pilkus drabužius, bet šie dabar atrodė gerokai tamsesni ten, kur sumirko krauju.

— Branas, — tarė tyliai, pamatęs jį sėdint aukštai ant Hodoro pečių. — Ir Rikonas, — jis nusišypsojo. — Dievai tikrai maloningi. Taip ir žinojau…

— Žinojote? — netvirtai atsiliepė Branas.

— Tai dėl kojų, aš pastebėjau… drabužiai tiko, bet jo kojų raumenys… vargšas berniukas… — Jis užsikosėjo, iš burnos pasirodė kraujas. — Dingote… miške… tačiau vis dėlto, kaip jums pavyko?

— Mes nėjome į mišką, — tarė Branas. — Na, tik iki pamiškės, paskui savo pėdsakais grįžome atgal. Pasiunčiau vilkus tolyn, kad atrodytų kaip mūsų eitas kelias, o patys pasislėpėme tėvo kape.

— Kriptose, — Luvinas tyliai nusijuokė, ant lūpų atsirado kruvina puta. Pamėginęs krustelėti, meisteris šaižiai aiktelėjo iš skausmo.

Branui akis užliejo ašaros. Jeigu žmogus sužeistas, jį veda pas meisterį. Tačiau ką daryti, jeigu sužeistas tavo meisteris?

— Turime padaryti jam neštuvus, — tarė Oša.

— Nereikia, — supeikė ją Luvinas. — Moterie, aš mirštu.

— Tu negali, — piktai išrėžė Rikonas. — Ne, jokiu būdu negali.

Gauruočius šalia jo iššiepė nasrus ir suurzgė.

Meisteris nusišypsojo.

— Neprieštarauk, vaikeli, aš už tave gerokai vyresnis. Galiu… mirti kaip noriu.

— Hodorai, nuleisk mane, — liepė Branas. Hodoras atsiklaupė greta meisterio.

— Klausyk, — tarė Luvinas Ošai, — abu princai… Robo įpėdiniai. Ne… ne kartu… ar girdi?

Tyržmogių moteris stovėjo pasirėmusi ant ieties.

— Taip. Atskirai saugiau. Tačiau kur juos vesti? Galvojau, gal pas tuos Servinus…

Meisteris Luvinas papurtė galvą, nors buvo matyti, kokių pastangų tai jam kainuoja.

— Servinų berniukas žuvęs. Seras Rodrikas, Leobaldas Tolhartas, ledi Hornvud… visi nužudyti. Gūdmiškis krito, ir Keilino Griova, netrukus Toreno Kertainis. Akmenuotajame krante — geležiniai žmonės. O rytuose Boltono Mergvaikis.

— Tai kur tada? — paklausė Oša.

— Į Baltąjį Uostą… pas Amberius… nežinau… visur karas… kaimynas prieš kaimyną, o žiema artėja… kokia beprotybė, juodžiausia beprotybė… — meisteris Luvinas ištiesė ranką ir sugriebė Braną už dilbio. Suspaudė tarsi iš paskutiniųjų jėgų. — Dabar turi būti tvirtas. Labai tvirtas.

— Aš būsiu tvirtas, — pažadėjo Branas, nors pats vos laikėsi. Nužudytas ir seras Rodrikas, ir meisteris Luvinas, visi, visi…

— Labai gerai, — tarė meisteris. — Geras berniukas. Savo… savo tėvo sūnus, Branai. Dabar eikite.

Oša pakėlė akis į burtmedį, į blyškiame kamiene išraižytą raudoną veidą.

— Ir palikti tave dievams?

— Maldauju… — meisteris sunkiai nurijo seiles, — … gerti… vandens ir… dar vienos malonės. Jei tik galėtumėt…

— Taip, — ji atsigręžė į Mirą. — Vesk berniukus su savimi.

Džodženas su Mira paėmę už rankų ir nusivedė Rikoną. Hodoras nusekė iš paskos. Jiems braunantis tarp medžių, žemai palinkusios šakos čaižė Branui veidą, o lapai šluostė ašaras. Oša po kelių akimirkų pasivijo juos jau kieme. Apie meisterį Luviną nepratarė nė žodžio.

— Hodoras privalo likti su Branu, jis bus jo kojos, — dalykiškai paaiškino ji. — Rikonas keliaus su manimi.

— Mes eisime su Branu, — nusprendė Džodženas Ridas.

— Na, taip ir galvojau, — sutiko Oša. — Manau, trauksiu pro Rytinius vartus ir toliau po truputį Karališkuoju keliu.

— Mums labiau tiks Medžiotojų vartai, — atsiliepė Mira.

— Hodoras, — pritarė Hodoras.

Tačiau iš pradžių jie užsuko į virtuvę. Oša rado kelis kepalus apdegusios, bet dar tinkamos valgyti duonos ir net šaltą keptą vištą, ją perplėšė pusiau. Mira ištraukė medaus puodynę ir didelį maišą obuolių. Išėję laukan, jie atsisveikino. Rikonas raudojo ir laikėsi įsikibęs Hodorui į koją, kol Oša jam bakstelėjo ieties kotu. Rikonas tuoj aprimo ir nužingsniavo su ja. Gauruočius tykino jiems iš paskos. Branas žiūrėjo jiems pavymui, kol abu dingo už sugriuvusio bokšto, o paskutinė šmėstelėjo didvilkio uodega.

Geležinės Medžiotojų vartų grotos nuo karščio taip išsiklaipė, kad nekilo daugiau kaip per pėdą. Teko po jų smaigais spraustis po vieną.

— Keliausime pas jūsų lordą tėvą? — einant per pakeliamąjį tiltą tarp sienų, pasiteiravo Branas. — Į Pilkųjų Vandenų sargybą?

Mira atsakymo žvilgtelėjo į brolį.

— Mūsų kelias veda į šiaurę, — paskelbė Džodženas.

Priėjus Vilkų girios pakraštį, Branas sėdėdamas krepšyje atsigręžė, norėdamas paskutinį kartą pažvelgti į pilį, kuri buvo visas jo gyvenimas. Į pilką dangų vis dar kilo dūmų garbanos, tačiau ne daugiau, negu rūktų iš Vinterfelo kaminų šaltą rudens popietę. Ties kai kuriomis šaudymo angomis juodavo suodžių dėmės, išorinė siena tai vienur, tai kitur buvo įtrūkusi ar likusi be kokio danties viršuje, bet iš tolo tai atrodė menkniekiai. Už jos, kaip ir per daugelį šimtmečių, tebekyšojo pastatai ir bokštai, ir niekaip nebūtum pagalvojęs, kad pilis nusiaubta ir sudeginta. Akmuo tvirtas, tarė sau Branas, medžių šaknys siekia giliai, o požemiuose Žiemos karaliai tebesėdi savo sostuose. Kol jie lieka ten, lieka ir Vinterfelas. Jis nemiręs, tik sužalotas. Kaip aš, pagalvojo jis. Juk ir aš nemiręs.