Karalių kova

Arija

Upė priminė melsvai žalią kaspiną, tviskantį ryto saulės spinduliuose. Pakrančių seklumose tankiai žėlė meldai. Tarp jų Arija pastebėjo upės paviršiumi slystančią vandens gyvatę, jai iš paskos sklido smulkios bangelės. Virš galvos lėtai ratu sklandė vanagas.

Aplinkui, regis, tvyrojo ramybė… bet staiga Kosas pastebėjo negyvėlį.

— Štai ten, melduose, — dūrė jis pirštu, ir Arija įžiūrėjo plūduriuojantį lavoną. Kareivį, jau išbrinkusį ir beformį. Permirkęs žalias apsiaustas buvo užsikabinęs už apipuvusio rąsto, o būrys mažyčių sidabrinių žuvelių gnaibė to žmogaus veidą.

— Sakiau, kad čia yra lavonų, — pareiškė Lomis. — Jaučiau jų skonį tame vandenyje.

Pamatęs kūną, Jorinas nusispjovė.

— Doberi, pažiūrėk, ar neturi jis ko vertingesnio, ką galima paimti. Šarvai, peilis, gal koks pinigas, kas pasitaikys. — Jis suragino arklį ir įjojo į upę, bet arklys klimpo minkštame dumble, o už meldų vanduo iš karto gilėjo. Jorinas grįžo atgal piktas, arklio kojas iki kelių dengė ruda tyrė. — Čia nesikelsime. Kosai, joji su manim upe aukštyn, ieškosime brastos. Votai, Gerenai, jūs pasroviui. Kiti laukite čia. Pastatykite sargybą.

Doberis negyvėlio dirže rado odinę piniginę. Joje buvo keturi variokai ir nedidelė šviesių plaukų sruoga, perrišta raudonu kaspinu. Lomis su Tarberiu nusirengė ir pasileido braidyti. Lomis abiem saujomis pakabino glitaus purvo ir sviedė į Pyragėlį šaukdamas:

— Purvo Pyragėlis! Purvo Pyragėlis!

Sėdėdamas vežimo gale, Rordžas plūdosi ir reikalavo greičiau nuimti jam grandines, kol Jorino nėra, bet jo niekas nepaisė. Kurcas plikomis rankomis pagavo žuvį. Arija matė, kaip jis tai daro — atsistoja kur sekliau, sustingsta nejudėdamas tarsi stovintis vanduo, o kai žuvis priplaukia, jo ranka kyšteli staigiai lyg gyvatė. Atrodė kur kas paprasčiau, negu gaudyti kates. Žuvys neturi nagų.

Jau buvo vidurdienis, kai grįžo išjojusieji. Votas papasakojo apie medinį tiltą už pusmylio pasroviui, bet kažkas jį sudeginęs. Jorinas nuo ryšulio atsiplėšė rūgštlapį.

— Su arkliais, gal net ir su asilais perplauktume, bet vežimų į kitą pusę niekaip neperkelsime. Be to, šiaurėje ir vakaruose matyti dūmai, daug ten gaisrų, ko gero, mums labiau patiks šitapus upės. — Paėmęs ilgą vytelę, jis purve nupiešė apskritimą, o paskui nuo jo žemyn dar vieną liniją. — Tai Dievo Akis, iš jos į pietus išteka šita upė. — Dabar bakstelėjo greta upės, po apskritimu. — Iš vakarų pusės ežero, man regis, neapeisime. Eidami į rytus, vėl atsidursime Karališkajame kelyje. — Jorinas dūrė tenai, kur linija įsirėmė į apskritimą. — Netoliese, kaip pamenu, turėtų būti miestas. Įtvirtinta sodyba iš akmens, ir lordukas ten sėdi, tik vienas bokštas, bet su sargyba, gal net vienas kitas riteris. Eidami palei upę į šiaurę, būsime ten dar iki tamsos. Jie turės valčių, tai manau parduoti visa, ką turime, ir nusisamdyti kokį laivą. — Jis perbraukė vytele per ežero apskritimą nuo apačios iki viršaus. — Jei dievai bus maloningi, sulauksime palankaus vėjo ir perplauksime per Dievo Akį į Hareno miestą. — Vytelės galas įsmigo apskritimo viršuje. — Ten nusipirktume kitus arklius arba prisiglaustume Harenhole. Ten — ledi Vent buveinė, į Nakties sargybą ji visada žiūrėjo draugiškai.

Pyragėlis išpūtė akis.

— Harenhole pilna vaiduoklių…

Jorinas nusispjovė.

— Štai tavo vaiduokliams, — ir numetė vytelę į purvą. — Jojam.

Arija atsiminė, ką senoji auklė pasakodavo apie Harenholą. Piktasis karalius Harenas užsidarė pilyje, tad Eigonas paleido drakonus ir pilis virto milžinišku laužu. Auklė sakė, kad pajuodusiuose bokštuose iki šiol vaidenasi liepsningos dvasios. Pasitaikydavo, kad žmonės iš vakaro lyg niekur nieko užmigdavo savo lovose, o rytą juos rasdavo negyvus ir visiškai sudegusius. Arija tokiomis pasakomis nelabai tikėjo, be to, tai nutiko taip seniai. Pyragėlis — tikras kvailys, Harenhole lauks ne vaiduokliai, o riteriai. Arija galėtų pasisakyti ledi Vent kas esanti, ir riteriai ją saugiai palydėtų namo. Tokia yra riterių tarnyba — jie saugo žmones, ypač moteris. Gal ledi Vent padėtų net ir tai verksnei.

Takas palei upę nė iš tolo nepriminė Karališkojo kelio, tačiau buvo kur kas geresnis, negu galėjai tikėtis, ir jų vežimai riedėjo visai sparčiai. Pirmąjį namą, — kviečių laukų supamą mažutę tvarkingą nendrėmis dengtą trobelę, — jie išvydo likus dar valandai iki sutemų. Jorinas nujojo pirmas, pašūkavo, bet nesulaukė jokio atsakymo.

— Gal negyvi. Arba slapstosi. Doberi, Rėjau, su manim.

Trise vyrai pasuko į namelį.

— Puodų nėra, nė ženklo kokių paliktų pinigų, — sumurmėjo Jorinas, jiems grįžus. — Jokių gyvulių. Pabėgo, matyt. Gal sutikome juos Karališkajame kelyje.

Bent jau namas ir laukai nebuvo paliesti ugnies, kieme nesivoliojo lavonai. Už namo Tarberis rado daržą, ten jie prirovė svogūnų, ridikų, prisikrovė maišą kopūstų ir iškeliavo.

Šiek tiek toliau palei kelią tarp medžių jie pamatė eigulio namelį su tvarkingomis apdoroti parengtų rąstų stirtomis, už jo — aptriušusį, virš upės palinkusį statinį ant aukštų dešimties pėdų polių. Ir vienas, ir kitas stovėjo tušti. Aplinkui plytėjo laukai, saulėje brendo kviečiai, kukurūzai, miežiai, bet jokie žmonės netupėjo medžiuose, nevaikštinėjo ginkluoti dalgiais palei vagas. Pagaliau pasirodė ir miestas; prie įtvirtintos sodybos sienų glaudėsi būrys baltų namų, didelė septa mediniu, skiedromis dengtu stogu, vakarų pusėje ant kalvelės lordo bokštas… ir jokio žmogaus, kad ir kur dairytumeis.

Sėdėdamas ant arklio Jorinas raukėsi pro suveltą barzdą.

— Nepatinka man šitai, — galų gale tarė, — tačiau nieko nepadarysi. Eisim pažiūrėti. Kaip reikiant pasižvalgyti. Gal kur yra besislapstančių. Gal paliko kokį laivą ar ginklų, kurie mums praverstų.

Dešimt žmonių juodasis brolis paliko saugoti vežimų ir knirkiančios mergytės, likusius padalijo į keturis būrelius po penkis ir išsiuntė apieškoti miesto.

— Nežiopsokite, — įspėjo juos Jorinas, sukdamas bokšto pusėn ieškoti vietos lordo ar jo sargybos.

Arija atsidūrė kartu su Gendriu, Pyragėliu ir Lomiu. Drūtas, atsikišusiu, katilą primenančiu pilvu Votas kadaise traukė irklą galeroje, tad dabar tapo geriausiu jų būrio jūrininku, ir Jorinas liepė jam vesti savo penkiukę į paežerę, gal ten rasią laivą. Jojant tarp tyloje sustingusių baltų namų, Arija pajuto, kaip jai šiurpsta rankos, pasidengdamos žąsies oda. Šitas tuščias miestas ją baugino beveik taip pat, kaip ana sudeginta sodyba, kur jie rado verkiančią mergytę ir vienarankę moterį. Kas privertė žmones bėgti, palikti ir namus, ir visa kita? Kas juos taip išgąsdino?

Saulė vakaruose jau buvo žemai, nuo namų nutįso ilgi tamsūs šešėliai. Kažkas staiga pokštelėjo, ir Arija griebėsi Adatos, tačiau tai tik dunkstelėjo vėjo pajudinta langinė. Po atvirų upės pakrančių miesto ankštumas ją slėgė.

Priekyje tarp namų ir medžių įžiūrėjusi ežerą, Arija spustelėjo kulnais arklį ir nušuoliavo pro Votą ir Gendrį. Netrukus išlėkė į žolių prižėlusią pievą, už kurios jau bolavo kranto žvirgždas. Besileidžiančios saulės nušviestas ramus vandens paviršius žiburiavo lyg kalinėto vario lakštas. Ji dar niekada nebuvo regėjusi tokio didelio ežero, kur priešingo kranto visiškai nematyti. Kairėje pastebėjo nušiurusią smuklę, pastatytą virš vandens ant storų medinių polių. Dešinėje į ežerą buvo išsišovęs ilgas lieptas, toliau į rytus dunksojo dar kelios prieplaukos, tarsi mediniai iš miesto iškišti pirštai. Tačiau vienintelis laivas visoje pakrantėje buvo žemiau smuklės ant uolų dugnu į viršų numesta, gerokai išpuvusi irklinė valtis.

— Jų nėra, — nusiminusi pratarė Arija. Ką dabar reikės daryti?

— Ten smuklė, — pasakė Lomis, atjojęs su kitais. — Kaip manote, gal jie paliko kokio maisto? Ar alaus?

— Eime, pažiūrėsime, — pasiūlė Pyragėlis.

— Užmirškite apie smuklę, — pyktelėjo Votas. — Jorinas mums liepė rasti laivą.

— Laivus jie pasiėmė. — Arija nujautė, kad taip ir yra; kad ir kiek jie naršys miestą, neras nieko, tik šitą apverstą valtį. Prislėgta ji nulipo nuo žirgo ir atsiklaupė prie kranto. Vanduo švelniai teliūskavo aplink kojas. Pasirodė keli jonvabaliai, jų žiburėliai mirkčiojo tai vienur, tai kitur. Žalsvas vanduo atrodė šiltas tarsi ašara, tačiau nesūrus. Kvepėjo vasara, dumblu ir visokiausiais augalėliais. Arija panardino veidą — norėjo nuplauti visos dienos dulkes, purvą ir prakaitą. Pakėlus galvą, vanduo per sprandą nusruveno po apykakle. Tie lašeliai maloniai kuteno. Jai norėjosi nusimesti drabužius ir nerti į ežerą, slysti per šiltą vandenį lyg būtų liesa rausva ūdra. Gal pavyktų nuplaukti iki pat Vinterfelo.

Votas rėkė jai, kad padėtų ieškoti, tad, palikusi arklį ganytis prie kranto, Arija ėmė kaišioti nosį į valtims skirtas pašiūres. Jie rado kelias bures, vinių, kibirų su sukietėjusia derva ir katę su ką tik atsivestais kačiukais. Laivų nebuvo.

Kai grįžo Jorinas su kitais, mieste jau buvo tamsu kaip gūdžiausiame miške,.

— Bokštas tuščias, — tarė jis. — Lordas iškeliavęs gal į karą, o gal išvedė savo žmones į saugesnę vietą, sunku pasakyti. Neliko mieste nei arklio, nei kokio paršo, bet pavalgyti ką nors rasime. Mačiau lakstančią palaidą žąsį, kelias vištas, o Dievo Akyje nestinga žuvų.

— Laivų nėra, — pranešė Arija.

— Galėtume sulopyti tos irklinės valties dugną, — tarė Kosas.

— Keturiese gal joje ir tilptume, — atsiliepė Jorinas.

— Ten yra vinių, — pasakė Lomis. — Aplinkui pilna medžių. Galėtume pasidaryti laivų patys.

Jorinas nusispjovė.

— Bene išmanai ką nors, kaip statyti laivus, dažytojo vaike?

Lomis suglumęs tylėjo.

— O jeigu plaustą? — pasiūlė Gendris. — Plaustą pasidaryti gali kiekvienas, ir ilgomis kartimis stumtis.

Jorinas, regis, susimąstė.

— Ežeras per daug gilus, kartimis nenusistumsi, tačiau jei laikytumės seklumų palei krantus… tada reikėtų palikti vežimus. Gal tikrai taip būtų geriausia. Pagalvosiu iki rytdienos.

— Gal galime apsistoti smuklėje? — paklausė Lomis.

— Nakvosime sodyboje, užrėmę vartus, — atsakė senis. — Man patinka miegant jausti, kad aplinkui — akmeninės sienos.

Arija neištvėrė neprasižiojusi.

— Neturėtume čia pasilikti, — išpyškino ji. — Šitie žmonės juk nepasiliko. Visi pabėgo, net ir jų valdovas.

— Aris bijo, — sužvengęs tarsi asilas, paskelbė Lomis.

— Aš nebijau, — atšovė Arija, — bet jie bijojo.

— Protingas berniukas, — tarė Jorinas. — Matai, čia gyvenę žmonės kariavo, gal ir ne savo noru. Mes nekariaujame. Nakties sargyba nestoja niekieno pusėn, nė vienas žmogus nėra mums priešas.

Ir nė vienas nėra draugas, pagalvojo ji, bet šį kartą prilaikė liežuvį už dantų. Į ją žiūrėjo ir Lomis, ir visi kiti, tad jų akivaizdoje pasirodyti baile ji nenorėjo.

Sodybos vartai buvo apkalti geležinėmis vinimis. Viduje jie rado porą geležinių strypų ilgumo sulig jaunu medeliu, vietas jiems įbesti į žemę ir kilpas ant vartų. Prakišti pro kilpas, tie strypai susikibo didžiuliu įstrižu kryžiumi. Žinoma, tai ne Raudonoji pilis, pareiškė Jorinas, jiems išnaršius visus sodybos užkampius, bet geresnė už kitas tokias sodybas ir turėtų tikti pernakvoti. Dešimties pėdų aukščio sienos buvo suręstos iš netašytų, be kalkių sudėtų akmenų, su mediniu tilteliu vidinėje pusėje. Šiaurėje jos turėjo užpakalinius vartus, o senoje medinėje daržinėje Gerenas po šiaudais aptiko landą, vedančią į siaurą vingiuotą tunelį. Jis ilgai ėjo tuo požeminiu keliu ir išlindo prie ežero. Jorinas liepė virš tos angos užritinti vežimą, kad pro ten niekas negalėtų ateiti. Jis visus suskirstė į tris sargybas, o Tarberį, Kurcą ir Kapoklį pasiuntė į tuščią bokštą dairytis iš aukščiau. Kurcas turėjo medžioklės ragą, kurį reikėjo pūsti kilus pavojui.

Suvarę vežimus ir gyvulius vidun, jie užrėmė vartus. Daržinė buvo apgriuvusi, bet joje būtų sutilpus bent pusė visų miesto gyvulių. Užuoglauda, kur ištikus nelaimei slėpdavosi miestelėnai, atrodė dar didesnė, mūrinė, dengta nendrėmis. Kosas patraukė prie užpakalinių vartų, parnešė žąsį ir dvi vištas. Jorinas leido užkurti ugnį. Sodyboje buvo didelė virtuvė, tačiau ankstesni gyventojai išeidami pasiėmė visus puodus ir prikaistuvius. Virti vakarienę kliuvo Gendriui, Doberiui ir Arijai. Doberis liepė Arijai nupešti paukščius, o Gendris ėmėsi kapoti malkas.

— Kodėl aš negaliu kapoti malkų? — paklausė ji, bet niekas nesiklausė.

Arija paniurusi čiupo pešti vištą, o Jorinas, atsisėdęs ant suolo galo, pustykle galando durklo geležtę.

Kai vakarienė buvo paruošta, Arija gavo vištos šlaunelę ir gabalėlį svogūno. Visi valgė tylėdami, net ir Lomis. Vėliau Gendris pasitraukė į šalį ir vėl blizgino savo šalmą su tokia išraiška, tarsi jo čia apskritai nebūtų. Verksnė mergaitė inkštė ir žliumbė, tačiau kai Pyragėlis pasiūlė gabalą žąsienos, ji greitai prarijo mėsą ir dairėsi dar.

Arijai teko antroji sargyba, tad ji užuoglaudoje susirado šiaudų kūlį. Užmigti nesisekė, ji pasiskolino iš Jorino pustyklę ir ėmėsi aštrinti Adatą. Sirijus Forelis kadaise sakė, kad blausi geležtė — tai tarsi raišas arklys. Pyragėlis pritūpė šalia ant šiaudų ir žiūrėjo, kaip ji dirba.

— Kur tau pavyko gauti tokį gerą kalaviją? — susidomėjo jis. Pastebėjęs jos žvilgsnį, iškėlė rankas lyg gindamasis. — Juk nesakiau, kad pavogei, tik norėjau sužinoti, kur jį gavai, ir daugiau nieko.

— Brolis padovanojo, — burbtelėjo Arija.

— Nežinojau, kad turi brolį.

Arija pasikasė odą po marškiniais. Šiauduose veisėsi blusos, bet argi svarbu, jei prie taviškių prisidės keletas naujų.

— Aš turiu daug brolių.

— Tikrai? Vyresni už tave ar jaunesni?

Turbūt per daug kalbu. Jorinas sakė, kad man geriau būti užsičiaupus.

— Vyresni, — pamelavo ji, — ir visi turi kalavijus, didelius ilguosius kalavijus. Jie mane pamokė, kaip užmušti žmogų, kuris lenda į akis.

— Aš nelindau į akis, tik norėjau pakalbėti.

Palikęs ją ramybėje, Pyragėlis nuėjo šalin, ir Arija susisuko ant savo šiaudų kūlio. Kitoje patalpos pusėje girdėjo inkščiant verksnę. Nutiltų ji pagaliau. Ko ji ištisai verkia?

Ji tikriausiai užmigo, nors visiškai neatsiminė, kad būtų užmerkusi akis. Sapnavo staugiantį vilką, ir garsas buvo toks baisus, kad ją iš karto pažadino. Arija atsisėdo ant šiaudų dunksinčia širdimi.

— Pyragėli, pabusk, — ji jau stovėjo pašokusi. — Votai, Gendri, ar negirdėjote?

Ji užsitraukė vieną batą. Aplinkui vyrai ir berniukai sukruto, kėlėsi nuo savo šiaudinių patiesalų.

— Kas nutiko? — paklausė Pyragėlis.

— Ko negirdėjome? — susidomėjo Gendris.

— Aris susapnavo baisų sapną, — nutarė kažkas.

— Ne, aš iš tiesų girdėjau, — spyrėsi Arija. — Tai vilkas.

— Ario galva pilna vilkų, — nusišaipė Lomis.

— Tegu jie sau kaukia, — tarė Gerenas. — Jie ten, mes čia.

— Nesu matęs, kad vilkai pultų stiprią sodybą, — palaikė jį Votas.

Pyragėlis vis kartojo:

— Nieko negirdėjau.

— Tai tikrai buvo vilkas, — riktelėjo Arija, įsispyrusi į antrąjį batą. — Kažkas atsitiko, kažkas ateina, kelkitės!

Jai nespėjus sulaukti dar vienos pašaipų bangos, nakties tamsą vėl suvirpino tas garsas, bet šį kartą tikrai ne vilkas — tai Kurcas pūtė medžioklės ragą, skelbdamas pavojų. Po akimirkos visi jau stvėrė drabužius ir bet kokius turimus ginklus. Arijai skuodžiant prie vartų, vėl nuaidėjo ragas. Bėgdama pro kluoną išgirdo, kaip Kandžius su įniršiu tampo grandines, o Džakenas Hagaras šūktelėjo jai iš vežimo galo:

— Berniuk! Mielas berniuk! Kas čia darosi, prasidėjo karas, tikras karas? Berniuk, paleisk mus. Žmogus gali kautis. Berniuk!

Arija jo nepaisė ir nulėkė toliau. Tuo metu jau buvo girdėti, kad kitapus sienos prunkščia arkliai, rėkauja žmonės. Ji užsiropštė ant tiltelio. Siena buvo per daug aukšta, nedidukė Arija nieko nematė; jai teko pasilipti spraudžiant kojų pirštus į plyšius tarp akmenų, kad galėtų pažvelgti per viršų. Akimirką atrodė, kad mieste pilna jonvabalių. Bet ji tuojau suprato, kad tarp namų laksto žmonės su deglais. Jos akyse užsiliepsnojo vieno namo stogas, nendrėms įsidegus, ugnis karštais oranžiniais liežuviais puolė lyžčioti nakties papilvę. Tuoj užsidegė kitas, paskui dar vienas, ir netrukus liepsnos jau siautė visur aplinkui.

Ant tiltelio šalia jos atsirado Gendris su savo šalmu ant galvos.

— Kiek jų?

Arija mėgino suskaičiuoti, bet jie jodinėjo labai greitai, ore skrajojo jų svaidomi deglai.

— Gal šimtas, — spėjo ji. — Gal du šimtai, nežinau.

Pro liepsnų ūžesį ji girdėjo šauksmus.

— Netrukus jie puls mus.

— Štai, — parodė Gendris.

Pro degančius namus prie sodybos artinosi raitelių būrys. Ant jų metalinių šalmų žybčiojo liepsnų atšvaitai, grandininius šarvus ir antkrūtinius išmarginę oranžinėmis ir geltonomis dėmėmis. Vienas ant ilgos ieties iškėlęs nešė vėliavą. Arijai ji pasirodė raudona, bet naktį aiškiai įžiūrėti buvo sunku, juo labiau aplink besiplaikstant ugnies liežuviams. Viskas atrodė raudonos, juodos ar oranžinės spalvos.

Ugnis plito nuo vieno namo prie kito. Staiga Arijos akyse užsiliepsnojo medis, ugnies liežuviai nušliaužė jo šakomis, kol pagaliau nakties juodumoje jis iškilo lyg apsisiautęs plevenančia oranžine skraiste. Visiems miegai jau buvo išdulkėję, jie lakstė sienos tilteliais ar apačioje tramdė išgąsdintus gyvulius. Arija girdėjo Joriną šūkaujant nurodymus. Kažkas dunkstelėjo jai į koją — žvilgtelėjusi žemyn pamatė į ją įsikibusią verksnę.

— Bėk šalin! — ji išlaisvino koją. — Ką čia veiki? Slėpkis kur nors, kvaiša. — Ir stumtelėjo mergaitę šalin.

Raiteliai sustojo priešais vartus.

— Ei jūs ten, už sienų! — šūktelėjo riteris aukštu šalmu su dygliais pasišiaušusia ketera. — Karaliaus vardu — atidarykite!

— Taip, o tai čia kurio karaliaus? — atsiliepdamas suriko senis Reisenas, bet Votas suskubo kumštelėti jam, kad užsičiauptų.

Jorinas užkopė ant sienos šalia vartų. Savo išblukusį juodą apsiaustą laikė pririšęs prie karties.

— Vyrai, palaukite, — riktelėjo jis. — Miesto gyventojų nebėra.

— O tu kas toks, seni? Vienas iš lordo Beriko silpnakinkių? — sviedė riteris dygliuotu šalmu. — Jeigu ten pas jus yra tas storas kvailys Toras, paklauskite, kaip jam patinka šitos liepsnos.

— Nėra čia tokių žmonių, — šūktelėjo Jorinas, — tik keli vaikinai Nakties sargybai. Jūsų kare mes nedalyvaujame. — Jis kilstelėjo kartį, kad visi gerai įsižiūrėtų į jo apsiausto spalvą. — Pakelk akis. Jis juodas, iš Nakties sargybos.

— Arba juodas kaip Dondariono giminės, — pareiškė priešo vėliavą laikantis vyras. Dabar degančio miesto šviesoje Arija aiškiai matė jos spalvas: auksinį liūtą raudoname lauke. Lordo Beriko ženklas — purpurinė žaibo strėlė juodame lauke.

Staiga Arija prisiminė tą rytą, kai ji Sansai į veidą sviedė apelsiną ir aptaškė sultimis visą jos kvailą šilkinę dramblio kaulo spalvos suknelę. Į turnyrą buvo atvykęs kažkoks jaunas lordas pietietis, kurį jos sesers kvaiša draugė Džeinė įsimylėjo. Ant skydo jis turėjo žaibo strėlę. Jos tėvas vėliau pasiuntė jį nudobti Skaliko brolio. Visa tai dabar atrodė buvę prieš kokį tūkstantį metų ir nutikę kitai mergaitei kitame gyvenime — Arijai Stark, karaliaus rankos dukteriai, o ne našlaičiui Ariui. Iš kur Aris būtų galėjęs pažinoti lordus ir kitus didžiūnus?

— Žmogau, gal tu aklas? — Jorinas pamojavo kartimi, kad apsiaustas suplevėsuotų. — Ar matai čia tą prakeiktą žaibą?

— Naktį visos vėliavos atrodo juodos, — atsakė riteris dygliuotu šalmu. — Atidarykite, nes kitaip manysime, kad esate plėšikai, palaikantys karaliaus priešus.

Jorinas nusispjovė.

— Kas jūsų vadas?

— Aš.

Raiteliai prasiskyrė, leisdami priekin tai ištarusį riterį; ant jo žirgo šarvų blausiai blykčiojo degančių namų atšvaitai. Tai buvo stotingas vyras su mantikora ant skydo ir vingriai raižytu plieniniu antkrūtiniu. Po pakeltu antveidžiu bolavo paršo snukį primenantis veidas.

— Esu seras Eimoris Lorčas, lordo Taivino Lanisterio iš Kasterlių Uolos, karaliaus rankos, didikas. Tikrojo karaliaus, Džofrio, — jis kalbėjo aukštu spigiu balsu. — Jo vardu įsakau atidaryti šiuos vartus.

Aplinkui visame mieste siautė liepsnos. Akis graužė kamuoliais virstantys dūmai, ore sklandančios raudonos žarijos gožė žvaigždes. Jorinas piktai susiraukė.

— Nematau reikalo. Mieste darykite ką tinkami, man vis vien, bet mus palikite ramybėje. Nesame jums priešai.

Žiūrėkite savo akimis, — norėjo Arija šaukti tiems vyrams apačioje.

— Negi jie nemato, kad mes nei lordai, nei riteriai? — sušnibždėjo ji.

— Man rodos, jiems tai nerūpi, Ari, — pašnibždomis atsiliepė Gendris.

Arija pažvelgė į sero Eimorio veidą taip, kaip ją mokė žiūrėti Sirijus, ir išvydo, kad Gendris teisus.

— Jeigu nesate išdavikai, atverkite vartus, — šūktelėjo seras Eimoris. — Įsitikinsime, kad sakote tiesą, ir trauksim savais keliais.

Jorinas kramtė rūgštlapį.

— Juk sakau, išskyrus mus, čia nieko nėra. Duodu žodį.

Riteris su dygliuotu šalmu nusikvatojo.

— Varna mums duoda žodį.

— Seni, gal pasiklydai? — nusišaipė vienas iš ietininkų. — Nuo čia iki Sienos šiaurėje — tolimas kelias.

— Dar kartą karaliaus Džofrio vardu įsakau tau įrodyti, kad esi ištikimas ne tik žodžiais, ir atidaryti šiuos vartus, — tarė seras Eimoris.

Jorinas kramtydamas ilgokai mąstė. Paskui nusispjovė.

— Nemanau, kad verta.

— Na, ir gerai. Jūs atsisakote paklusti karaliaus įsakymui, vadinasi, esate maištininkai, nesvarbu, ar jūsų apsiaustai juodi, ar kokie kitokie.

— Čia su manimi berniukai, dar visai vaikai, — riktelėjo žemyn Jorinas.

— Vaikai, seniai — miršta visi vienodai, — atšovė seras Eimoris ir kilstelėjo suglebusį kumštį. Iš šešėlio, kur nesiekė liepsnos šviesa, atzvimbė ietis. Tikriausiai buvo taikyta į Joriną, bet kliuvo greta stovinčiam Votui. Ieties smaigalys susmigo jam į gerklę ir iššoko pakaušyje tamsus ir drėgnas. Votas stvėrė rankomis už ieties koto ir nudribo nuo tiltelio kaip maišas.

— Pulkite juos ir visus nužudykite, — nuobodžiaujančiu balsu įsakė seras Eimoris. Atskriejo dar kelios ietys. Timptelėjusi už marškinių, Arija nutraukė žemyn Pyragėlį. Už sienos jau tarškėjo šarvai, džerškėjo iš makštų traukiami kalavijai, į skydus daužėsi ietys, aidėjo keiksmai, pasigirdo arklių kanopų dundesys. Virš jų galvų sukdamasis, paskui save skleisdamas liepsnos pirštus, pralėkė deglas ir dunkstelėjo į žemę.

— Čiupkit ginklus! — suriko Jorinas. — Išsiskirstykite, ginkite sieną, kur tik jie smogs. Kosai, Uregai, laikykite užpakalinius vartus. Lomi, ištrauk iš Voto tą ietį ir stok jo vieton.

Pyragėlis pamėgino ištraukti savo kalaviją iš makšties, bet ginklas išsprūdo iš rankos. Arija pastvėrusi įgrūdo rankeną jam atgal į delną.

— Nemoku kautis kalaviju, — sumurmėjo berniukas, žvelgdamas pabalusiomis akimis.

— Tai labai lengva, — tarė Arija, bet melas jai įstrigo gerklėje pamačius už sienos krašto užsikabinusią ranką. Miestą siaubiančios liepsnos šviesoje išvydo ją taip aiškiai, tarsi laikas būtų sustojęs. Pirštai buvo trumpi, grubūs, pilni nuospaudų, tarp krumplių prižėlę šiurkščių juodų plaukų, nykščio panagė purvina. Baimė kerta giliau už kalaviją, prisiminė Arija, o už rankos tuo metu išniro apvalaus šalmo viršugalvis.

Ji kirto iš visų jėgų, ir pilyje kaltas Adatos plienas įsirėžė tarp krumplių.

— Vinterfelas! — suklykė ji. Čiurkšlėmis ištryško kraujas, į šalis išlakstė pirštai, ir šalmo dengiamas veidas pranyko taip pat staiga, kaip ir atsirado.

— Už nugaros! — riktelėjo Pyragėlis.

Arija žaibiškai atsisuko. Antrasis vyras buvo barzdotas, be šalmo, durklą įsikandęs į dantis, kad turėtų laisvas rankas kabarotis aukštyn. Kai jis kėlė koją per sieną, Arija smeigė jam tiesiai į tarpuakį. Adata to žmogaus nepasiekė — jis atsilošė ir nuvirto. Tikiuosi, kad jis griuvo ant veido ir nusikando liežuvį.

— Į juos žiūrėk, ne į mane! — riktelėjo ji Pyragėliui. Kai netrukus kažkas vėl ties jais pamėgino lipti per sieną, berniukas kapojo tas rankas tol, kol žmogus nukrito žemyn.

Seras Eimoris neturėjo kopėčių, tačiau sodybos sienos buvo sudėtos iš stambių akmenų, netinkuotos, patogios kopti, ir priešai plūdo, regis, be galo. Vos Arija nukirsdavo, perdurdavo ar nustumdavo vieną, per sieną jau ropšdavosi kitas. Pylimo viršuje atsidūrė ir riteris su dygliuotu šalmu, bet Jorinas savo juodąja vėliava pagavo jo ietį, ir kol riteris mėgino ją išlaisvinti, jam pro šarvų tarpą suvarė durklą. Kaskart apsidairiusi Arija vis matydavo atskriejančius deglus, paskui juos besivelkantys ugnies liežuviai niekaip nenyko jai iš akių. Išvydo raudoną vėliavą su auksiniu liūtu ir, prisiminusi Džofrį, pasigailėjo, kad jo čia nėra, tada galėtų smeigti Adatą tiesiai jam į pašaipų veidą. Prie vartų prišoko keturi kirviais ginkluoti vyrai, ir Kosas juos po vieną nudėjo strėlėmis. Doberis vieną vyrą nugriovė nuo tiltelio, Lomis jam dar nespėjus atsikelti sutraiškė galvą akmeniu ir džiūgaudamas šūkavo, kol pamatė Doberio pilve styrantį peilį ir suprato, kad šis ant kojų taip pat nebeatsistos. Arija peršoko per negyvą vaikiną, tikrai ne vyresnį už Joną, kuris gulėjo nukirsta ranka. Ji lyg ir nežudė jo, bet tvirtai įsitikinusi nebuvo. Išgirdo, kaip Kailas maldauja pasigailėti, o riteris su širše ant skydo sutraiško jam veidą dygliuota kuoka. Aplinkui dvokė krauju, dūmais, geležimi, šlapimu, tačiau ilgainiui tai virto vienu bendru kvapu. Ji nepastebėjo, kaip ant sienos viršaus atsirado liesas vyras, bet tuoj užgriuvo jį kartu su Gendriu ir Pyragėliu. Gendris kalaviju suskaldė ir numušė jam nuo galvos šalmą. Tas žmogus buvo nuplikęs, bedantis, žilės išmarginta barzda, persigandęs. Arija pajuto gailestį, bet nieko nepaisydama nužudė jį šaukdama: „Vinterfelas! Vinterfelas!“ — tuo metu Pyragėlis greta jos kapojo gyslotą vyro kaklą ir rėkė: „Karšti pyragėliai!“

Kai jie pribaigė liesąjį karį, Gendris čiupo jo kalaviją ir puolė į kiemą ieškoti kitų priešų. Arija pažvelgė tolyn ir išvydo po sodybą lakstančius, plienu blykčiojančius šešėlius, gaisro pašvaistės atspindžius ant jų šarvų ir ginklų. Tapo aišku, kad priešai kažkur perlipo sieną ar prasiveržė pro užpakalinius vartus. Ji nušoko žemyn pas Gendrį taip, kaip ją mokė Sirijus. Tamsoje žvangėjo plienas, dejavo sužeistieji ir mirštantieji. Akimirką Arija stovėjo sutrikusi, nežinodama, į kurią pusę eiti. Visur aplinkui ją supo mirtis.

Staiga šalia jos išdygo Jorinas. Papurtė ir sustaugė tiesiai į veidą:

— Berniuk! — rėkė jis jai kaip visada. — Bėk, viskas baigta, pralaimėjome. Surink visus, ką gali, jį ir kitus berniukus, ir bėkite. Greičiau!

— Kur bėgti? — nesuprato Arija.

— Pro tą duobę, — užbaubė Jorinas. — Po daržine.

Ir taip pat staiga išnyko laikydamas kalaviją, pasirengęs kautis. Arija čiupo Gendrį už rankos.

— Jis liepė bėgti, — suriko ji, — pro daržinę, pro tą išėjimą.

Pro šalmo išpjovas Jaučio akys švytėjo atspindėdamos ugnį. Jis linktelėjo. Jie pasišaukė nuo sienos Pyragėlį ir susirado Lomį Žaliarankį, gulintį su kraujuojančia ieties žaizda blauzdoje. Rado ir Gereną, bet šis buvo per daug sunkiai sužeistas ir nebegalėjo judėti. Bėgdama prie daržinės, Arija pastebėjo verksnę, kuri sėdėjo toje sumaištyje, aplinkui siaučiant liepsnai ir žudynėms. Stvėrė ją už rankos ir nutempė su savimi, nors kiti jau buvo nukūrę tolyn. Mergaitė spyriojosi, nepadėjo net pliaukštelėjimas. Arija vilko ją dešine ranka, kairiąja laikė Adatą. Priekyje naktis atrodė grėsmingai rausva. Daržinė dega, pagalvojo ji. Ten, kur ant šiaudų krito deglas, šonines sienas jau laižė ugnies liežuviai, buvo girdėti, kaip baubia ir blaškosi viduje uždaryti gyvuliai. Iš daržinės iššoko Pyragėlis.

— Ari, greičiau! Lomis jau ten, palik ją, jeigu neina!

Arija užsispyrusi puolė dar smarkiau tempti verksnę. Palikęs jas, Pyragėlis vėl nėrė vidun… bet sugrįžo Gendris. Ugnis taip ryškiai atsispindėjo nuo jo šalmo, kad ragai, regis, švytėjo oranžine šviesa. Jis prilėkė ir užsimetė verksnę ant peties.

— Bėk!

Šokti pro daržinės duris buvo tas pats, kaip žengti į besikūrenančią krosnį. Visur virto dūmai, galinė siena degė nuo viršaus iki apačios. Jų arkliai ir asilai spardėsi, stojosi piestu, bliovė. Vargšai gyvuliai, pagalvojo Arija. Tada pamatė vežimą ir tris vyrus, prikaustytus prie jo dugno. Kandžius iš visų jėgų draskė grandines, jo riešai ten, kur juos spaudė geležis, smarkiai kraujavo. Rordžas baisiai keikėsi ir spardė vežimo lentas.

— Berniuk! — pašaukė Džakenas Hagaras. — Mielas berniuk!

Nuo atidengtos landos skyrė vos kelios pėdos, tačiau ugnis plito labai sparčiai, Arija net nebūtų patikėjusi, kad sena mediena ir šiaudai gali įsidegti taip staigiai. Ji prisiminė šiurpų apdegusį Skaliko veidą.

— Tunelis siauras, — riktelėjo Gendris, — kaip mes ją nutempsime.

— Trauk ją, — tarė Arija, — arba stumk.

— Gerieji, mielieji berniukai, — vėl pašaukė Džakenas Hagaras kosėdamas.

— Nuimkite šitas prakeiktas grandines! — staugė Rordžas.

Gendris nekreipė į juos dėmesio.

— Tu lįsk pirma, tada ji, paskui aš. Paskubėk, eiti reikės toli.

— Kai kapojai malkas, kur palikai kirvį? — pagaliau prisiminė Arija.

— Lauke, prie užuoglaudos, — jis akies kraštu pažvelgė į sukaustytus vyrus. — Asilus gelbėčiau pirmiau. Nebėra laiko.

— Laikyk mergaitę! — šūktelėjo Arija. — Išvesk ją! Greičiau!

Kai bėgo iš degančios daržinės, ugnis tarsi vijosi ją plakdama svilinančiais raudonais sparnais. Lauke atrodė palaimingai vėsu, bet aplinkui, kur tik pažvelgsi, gulėjo mirštantys vyrai. Arijos akyse Kosas pasiduodamas metė žemėn kardą, bet jį čia pat užkapojo nespėjusį nė krustelėti. Visur tvyrojo dūmai. Jorino nebuvo matyti, bet kirvis tebestyrojo ten, kur jį paliko Gendris — prie malkų krūvos šalia užuoglaudos. Arija čiupo jį traukti iš kaladės, bet tą akimirką ją už peties pastvėrė šarvuota ranka. Staigiai sukdamasi Arija tam vyrui iš visų jėgų suvarė kirvį ašmenimis į tarpukojį. Jo veido taip ir nepamatė, tik spėjo pastebėti, kaip pro šarvinių marškinių grandis sunkiasi tamsus kraujas. Grįžti į tą daržinę buvo klaikiai sunku. Pro atvirą durų angą lyg besiraitanti juoda gyvatė virto dūmai, viduje bliovė ir staugė vargšai gyvi padarai — arkliai, asilai, žmonės. Arija prikando lūpą ir, pasilenkusi prie pat žemės, kur dūmai buvo ne tokie tiršti, nėrė pro duris.

Ugnis žiedu supo asilą, klaikiai bliaunantį iš siaubo ir skausmo. Šleikščiai dvokė svylančiais plaukais. Stogas jau buvo nudegęs, iš viršaus krito jo gabalai — liepsnojantys lentgaliai, šiaudų ar šieno kuokštai. Arija ranka užsidengė nosį ir burną. Pro dūmus vežimo nematė, bet girdėjo Kandžiaus klyksmus, tad nušliaužė to garso pusėn.

Staiga virš galvos išvydo vežimo ratą. Visas vežimas šoktelėjo ir pasislinko per pusę pėdos, Kandžiui iš visų jėgų pamėginus išrauti grandines. Ją pastebėjo Džakenas, tačiau kalbėti nepajėgė, nes ir kvėpuoti buvo neįmanoma. Arija švystelėjo kirvį į vežimą. Rordžas pagavo jį ir iškėlė virš galvos, visas apsipylęs suodinu prakaitu, kuris upeliais pliaupė per jo benosį veidą. Arija kosėdama pasileido bėgti. Dar spėjo išgirsti plieno smūgį į seną medieną, paskui antrą, trečią. Po akimirkos kažkas griausmingai pokštelėjo, ir vežimo dugnas subyrėjo į šipulius.

Arija puolė į landą galva žemyn ir nusirito per penkias pėdas iki dugno. Burna buvo pilna žemių, bet jai tai nerūpėjo, net atrodė skanu — jausti purvą, drėgmę, sliekus, gyvybę. Po žeme buvo vėsu ir tamsu. Viršuje — tik kraujas, raudonos staugiančios liepsnos, dusinantys dūmai ir žūstančių arklių žvengimas. Ji pasuko diržą taip, kad Adata netrukdytų, ir nušliaužė tolyn. Įveikus gal tuziną pėdų, pasigirdo garsas lyg riaumotų kokia klaiki pabaisa ir ją pasivijo pragaru atsiduodantis karštų dūmų ir juodų dulkių debesis. Arija sustingo užgniaužusi kvapą, pabučiavo tunelio žemę ir pravirko. Kodėl, nė pati nežinojo.