Karalių kova

Sansa

Sosto menė atrodė tarsi brangakmenių, kailių ir ryškių drabužių jūra. Lordai ir ledi rinkosi jos pakraščiuose, stoviniavo po aukštais langais, stumdydamiesi lyg žvejų žmonos prieplaukoje.

Džofrio dvariškiai šiandien stengėsi pranokti vienas kitą. Džalabaras Kso atėjo visas apsikaišęs plunksnomis, tokiu keistu ir neįtikėtinu apdaru, kad, atrodė, tuoj pakils skristi. Krištolinė aukštojo septono karūna, kaskart jam pajudinus galvą, tvyksčiojo vaivorykštėmis. Prie tarybos stalo karalienė Sersėja žibėjo auksu atausta suknia, pro kurios iškarpas švietė raudono vyno spalvos aksomas, šalia jos bruzdėjo ir maivėsi alyviniais brokatais pasipuošęs Veiris. Mėnuliukas ir seras Dontosas apsirengė naujus margus, švarius tarsi pavasario rytas juokdarių apdarus. Gražios atrodė net ir ledi Tanda su dukterimis, vilkinčios suderintas žalsvai melsvas sukneles su voverių kailiukais, o lordas Džailsas kosėjo į skaisčiai raudoną, auksiniais nėriniais apkraštuotą šilko skepetaitę. Karalius Džofris sėdėjo tarp Geležinio sosto smaigų ir geležčių iškilęs virš visų. Buvo apsivilkęs tamsiai raudono šilko liemenę ir juodą, rubinais nusagstytą mantiją, ant galvos turėjo sunkią auksinę karūną.

Prasibrovusi pro riterių, ginklanešių ir turtingų miestelėnų minią, Sansa atsidūrė priešakinėje galerijos eilėje kaip tik tada, kai trimitų garsai paskelbė, jog atvyksta lordas Taivinas Lanisteris.

Jis atjojo raitas per visą menę ir nulipo nuo žirgo prieš Geležinį sostą. Tokių šarvų Sansa niekada nebuvo mačiusi; vien raudonas poliruotas plienas su paauksuotais raižiniais ir papuošimais. Krūtinės šonuose žėrėjo saulės pavidalo diskai, ant šalmo keteros riaumojo liūtas su rubinų akimis, o ant pečių tupinčios liūtės laikė auksu ataustą apsiaustą, tokį ilgą ir sunkų, kad jis krito ir ant žirgo strėnų. Paauksuoti buvo net arklio šarvai, juos dengė tamsiai raudono šilko gūnios su išsiuvinėtu Lanisterių liūtu.

Kasterlių Uolos lordas atrodė taip įspūdingai, kad visi išsižiojo, kai jo žirgas čia pat prie sosto dribtelėjo mėšlo krūvą. Džofriui, lipant nuo sosto apkabinti senelio ir paskelbti jo Miesto išgelbėtoju, teko atsargiai ją peržengti. Sansa net užsidengė burną slėpdama baikščią šypseną.

Džofas pabrėžtinai iškilmingai kreipėsi į senelį prašydamas valdyti kraštą, ir lordas Taivinas taip pat iškilmingai pareiškė priimąs tą atsakomybę, „kol jo malonybė sulauks pilnų metų“. Tada ginklanešiai nuėmė jam šarvus, o Džofas ant kaklo užsegė karaliaus rankos pareigas žyminčią grandinę. Lordas Taivinas atsisėdo prie tarybos stalo greta karalienės. Žirgas buvo išvestas, jo pagarbos ženklas pašalintas. Sersėja, linktelėjusi galva, liepė tęsti ceremoniją.

Kiekvieną didvyrį, žengiantį pro didžiules ąžuolines duris, griausmingai sveikino vario trimitų gausmas. Šaukliai visiems skelbė jo vardą ir atliktus žygdarbius, o kilmingi riteriai ir aukštuomenės damos audringai džiūgavo lyg galvažudžiai gaidžių peštynėse. Didžiausia pagarba buvo skirta Meisui Taireliui, Haigardeno lordui, kadaise galingam, dabar jau sustorėjusiam, bet vis dar patraukliam vyrui. Jam iš paskos įžengė jo sūnūs: seras Loras ir jo vyresnysis brolis seras Garlanas Narsusis. Visi trys buvo apsirengę vienodai — sabalo kailiukais apkraštuotu žaliu aksomu.

Karalius, suteikdamas ypatingą garbę, dar kartą nulipo nuo sosto jų pasveikinti. Kiekvienam apie kaklą jis užsegė iš minkšto geltono aukso nukaltą rožių grandinę, ant kurios kybojo aukso diskas su rubinais papuoštu Lanisterių liūtu.

— Rožės palaiko liūtą taip, kaip Haigardeno galia palaiko karalystę, — paskelbė Džofris. — Jeigu norėtumėte manęs prašyti kokios malonės, tai prašykite ir ji bus jūsų.

Štai dabar ir prasideda, pagalvojo Sansa.

— Jūsų malonybe, — tarė seras Loras, — maldauju garbės tarnauti jūsų karališkojoje sargyboje ir ginti jus nuo priešų.

Džofris pakėlė Gėlių riterį nuo grindų ir pabučiavo į skruostą.

— Taip ir bus, broli.

Lordas Tairelis nulenkė galvą.

— Nėra didesnės malonės, negu tarnauti karaliui. Jeigu pasirodyčiau esąs tinkamas būti jūsų karališkojoje taryboje, nerastumėte ištikimesnio ir teisingesnio už mane.

Džofas uždėjo ranką lordui Taireliui ant peties ir, šiam atsistojus, pabučiavo.

— Jūsų noras įvykdytas.

Seras Garlanas Tairelis, penkeriais metais vyresnis už serą Lorą, į savo jaunesnį ir labiau pagarsėjusį brolį buvo labai panašus, tik aukštesnis ir barzdotas. Platesnės krūtinės ir pečių, gana dailaus veido, bet anaiptol ne toks pribloškiantis gražuolis kaip seras Loras.

— Jūsų malonybe, — karaliui priėjus prie jo, tarė Garlanas, — turiu netekėjusią seserį, Mardžerę, ji — mūsų giminės džiaugsmas ir pasididžiavimas. Kaip žinote, ji buvo sutuokta su Renliu Barateonu, bet lordas Renlis išėjo į karą taip ir neįgyvendinęs santuokos, tad ji liko nekalta. Mardžerė girdėjo daugybę pasakojimų apie jūsų išmintį, narsą ir taurumą ir net nemačiusi įsimylėjo jus. Maldauju, liepkite jai atvykti ir imkite jos ranką, ir tegu mano ir jūsų giminės susijungia amžiams.

Karalius Džofris apsimetė didžiai nustebęs.

— Sere Garlanai, garsas apie jūsų sesers grožį sklinda per visas Septynias Karalystes, bet aš esu pasižadėjęs kitai. Karalius privalo laikytis savo žodžio.

Šiurendama sijonais, pakilo karalienė Sersėja.

— Jūsų malonybe, mažoji taryba mano, kad nebūtų nei išmintinga, nei teisinga vesti dukterį žmogaus, kuriam už išdavystę nukirsta galva, merginą, kurios brolis net šiuo metu atvirai maištauja prieš sostą. Valdove, jūsų patarėjai maldauja, kad dėl krašto gerovės Sansą Stark paliktumėte nuošalyje. Ledi Mardžerė bus jums kur kas tinkamesnė karalienė.

Lordai ir ledi menėje tarsi mokytų šunų gauja pritardami prapliupo šūkauti:

— Mardžerė! — rėkė jie. — Norime Mardžerės! Jokių karalienių išdavikių! Taireliai! Taireliai!

Džofris iškėlė ranką.

— Labai norėčiau patenkinti savo žmonių norus, motin, bet esu davęs šventą priesaiką.

Aukštasis septonas žengė žingsnį pirmyn.

— Jūsų malonybe, dievai saugo sužadėtuvių sutartį, tačiau jūsų tėvas, tebūnie palaimintas jo atminimas, karalius Robertas, sudarė šį susitarimą, kai Vinterfelo Starkai dar nebuvo atskleidę savo apgavikiškos prigimties. Kraštui padaryti jų nusikaltimai išlaisvina jus nuo bet kokių jiems duotų pažadų. Tikėjimo požiūriu tarp jūsų ir Sansos Stark teisėtos vedybų sutarties nėra.

Sosto menėje kilo džiugus sąmyšis, visur aplinkui nuaidėjo šauksmai: „Mardžerė, Mardžerė!“ Sansa palinko priekin, rankomis tvirtai įsikibusi į medinius galerijos turėklus. Žinojo, kas bus toliau, bet vis tiek bijojo, ką gali pasakyti Džofris, nuogąstavo, kad jis nepaleis jos net ir dabar, kai nuo santuokos priklauso visa jo karalystė. Sansa pasijuto tarsi vėl atsidūrusi ant Didžiosios Beiloro septos laiptų — tada laukė, kad jos princas suteiktų malonę jos tėvui, bet išgirdo tą princą šaukiant Iliną Peiną ir liepiant nukirsti tėvui galvą. Labai prašau, karštligiškai meldėsi ji, tegu jis pasako, tegu ištaria tai.

Lordas Taivinas žiūrėjo į anūką. Džofas niūriai žvilgtelėjo į jį, pamindžikavo ir padėjo serui Garlanui Taireliui atsikelti.

— Dievai be galo maloningi. Esu laisvas elgtis kaip trokšta mano širdis. Vesiu jūsų mieląją seserį, sere, ir su didžiausiu džiaugsmu.

Jis pabučiavo serą Garlaną į apžėlusį skruostą, o aplink pasipylė džiugūs šūksniai.

Sansai keistai susvaigo galva. Aš laisva. Jautė į ją smingančius žvilgsnius. Privalau nesišypsoti, priminė pati sau. Karalienė buvo ją įspėjusi — nesvarbu, ką ji jaučianti viduje, pasauliui jos veidas turi atrodyti prislėgtas.

— Neleisiu, kad mano sūnus būtų žeminamas, — pasakė Sersėja. — Gerai supratai?

— Taip. Tačiau jei netapsiu karaliene, kas manęs laukia?

— Šitai spręsime vėliau. Kol kas liksi čia, dvare, kaip mūsų globotinė.

— Aš noriu grįžti namo.

Tai išgirdusi karalienė suirzo.

— Jau turėtum žinoti, kad niekas iš mūsų negauna to, ko nori.

Bet aš juk gavau, pagalvojo Sansa. Esu laisva nuo Džofrio. Man nereikės jo nei bučiuoti, nei atiduoti jam savo mergystės, nei gimdyti jam vaikų. Tegu visa tai daro ta vargšė mergina, Mardžerė Tairel.

Džiaugsmo bangai nutilus, Haigardeno lordas jau įsitaisė prie tarybos stalo, jo sūnūs atsistojo prie kitų riterių ir lordvaikių po salės langais. Sansa stengėsi atrodyti vieniša ir nelaiminga, o į salę atlygio atsiimti buvo kviečiami kiti Juodųjų Vandenų mūšio didvyriai.

Paksteris Redvainas, Arboro lordas, atžygiavo per visą salę lydimas dvynių sūnų Horo ir Hoberio, pirmasis šlubavo dėl mūšyje gautos žaizdos. Po jų sekė lordas Matis Rovanas balta kaip sniegas liemene, ant jo krūtinės aukso siūlais buvo išsiuvinėtas medis; liesas ir praplikęs lordas Rendilas Tarlis su didžiuliu kalaviju brangakmeniais aptaisytoje makštyje už nugaros; seras Kevanas Lanisteris, jau plinkantis kresnas vyras trumpai kirpta barzdele; seras Adamas Marbrandas ant pečių krintančiais vario spalvos plaukais; galingi vakarų lordai Lidenas, Kreikholas ir Braksas.

Paskui atėjo eilė keturiems kovoje pasižymėjusiems menkesnės kilmės vyrams: į salę žengė vienaakis riteris seras Filipas Futas, dvikovoje užmušęs lordą Braisą Karoną; laisvasis raitelis Lotoras Brunas, prasimušęs pro pusšimtį Fosovėjų, paėmęs į nelaisvę serą Džoną iš žaliojo obuolio, nukovęs serą Brianą bei serą Edvidą iš raudonojo ir šitaip pelnęs sau Lotoro Obuolėdžio vardą; Vilitas, senas žilas serui Hariui Sviftui tarnaujantis karys, ištraukęs savo šeimininką iš po dvesiančio arklio ir gynęs jį nuo tuzino puolančių priešų; ginklanešys Džosminas Pekldonas su ką tik ant skruostų sužėlusiais pūkeliais, nukovęs du riterius, trečiąjį sužeidęs, nors pats vargu ar vyresnis negu keturiolikos. Vilitas atvyko neštuvuose, taip sunkiai jis buvo sužeistas.

Seras Kevanas sėdėjo šalia savo brolio lordo Taivino. Šaukliams baigus skelbti visų šių didvyrių žygius, jis pakilo.

— Jo malonybė pageidauja, kad šiems puikiems vyrams būtų atlyginta už jų narsą. Jo įsakymu seras Filipas nuo šiol bus lordas Filipas iš Futų giminės ir jam pereina visos Karonų giminės žemės, teisės ir pajamos. Lotoras Brunas bus įšventintas į riterius ir, karui pasibaigus, gaus upių krašte žemių ir pilį. Džosminui Pekldonui skiriamas kalavijas ir šarvai, karo žirgas iš karališkųjų arklidžių jo paties pasirinktas, o sulaukęs pilnų metų bus įšventintas į riterius. Pagaliau ištikimajam Vilitui dovanojama ietis sidabru kaustyta rankena, nauji žiedmarškiniai ir šalmas su antveidžiu. Be to, šio kario sūnūs bus paimti tarnauti Lanisteriams Kasterlių Uoloje, vyresnysis ginklanešiu, jaunesnysis pažu, ir turės galimybę tapti riteriais, jeigu tarnaus uoliai ir ištikimai. Visa tai patvirtina karaliaus ranka ir mažoji taryba.

Toliau buvo pagerbti karaliaus karo laivų „Tyrų vėjas“, „Princas Eimonas“ ir „Upės strėlė“ kapitonai, taip pat kai kurie jūreiviai iš „Dievų malonės“, „Ieties“, „Šilko damos“ ir „Smaigalio“. Kiek Sansa pajėgė suprasti, svarbiausias jų nuopelnas buvo tas, kad jie per mūšį upėje liko gyvi, nes šitaip pasisekė nedaugeliui. Halinas Piromantas ir alchemikų gildijos vyresnieji taip pat sulaukė karaliaus padėkos, o Halinas gavo lordo titulą, nors Sansa pastebėjo, kad prie to vardo nepridėta nei žemių, nei pilies, tad alchemikas tapo tokiu pat netikru lordu, kaip ir Veiris. Kur kas reikšmingesnis titulas buvo skirtas serui Lanseliui. Džofris dovanojo jam žemes, pilis ir teises, priklausiusias Darių giminei, nes per kovas upių žemėse žuvo paskutinis jų lordas, dar vaikas, „nepalikęs teisėto Darių kraujo įpėdinio, tik pavainikį pusbrolį“.

Seras Lanselis dovanos priimti neatvyko; pasak kalbų, dėl savo žaizdos jis galįs netekti rankos, o gal ir gyvybės. Kipšas esą taip pat vadavosi mirtimi po siaubingo kirčio į galvą.

Šaukliui riktelėjus: „Lordas Petiras Beilišas!“ — šis išėjo priekin švytėdamas rausvais ir slyvų atspalviais, strazdais siuvinėtu apsiaustu. Klaupdamasis prieš Geležinį sostą, jis šypsojosi. Atrodo toks patenkintas. Sansa negirdėjo, kad Mažasis Pirštas mūšyje būtų nuveikęs ką nors itin didvyriška, bet, regis, jo vis tiek laukė apdovanojimas.

Vėl atsistojo seras Kevanas.

— Maloningasis karalius pageidauja, kad jo ištikimas patarėjas Petiras Beilišas būtų apdovanotas už uolią tarnybą kraštui ir karūnai. Tebūnie žinoma, kad lordui Beilišui skiriama Harenholo pilis su visomis jai priklausančiomis žemėmis ir pajamomis, ten jis nuo šiol gyvens ir valdys kaip aukštasis Trišakio lordas. Petiras Beilišas, jo sūnūs ir anūkai turės šias teises ir jomis naudosis iki amžių pabaigos, ir visi Trišakio lordai privalės jam prisiekti kaip teisėtam jų valdovui. Karaliaus ranka ir mažoji taryba visiškai pritaria.

Mažasis Pirštas tebeklūpodamas pakėlė akis į karalių Džofrį.

— Nuolankiai dėkoju, jūsų malonybe. Kaip suprantu, man reikia pasirūpinti, kad atsirastų sūnų ir anūkų.

Džofris nusijuokė, jam iš paskos nusikvatojo ir visas dvaras. Aukštasis Trišakio lordas, galvojo Sansa, ir dar Harenholo valdovas. Ji nesuprato, ko čia taip džiaugtis. Tie garbingi vardai tokie pat tušti, kaip Halinui Piromantui suteiktas titulas. Harenholas prakeiktas, visi tai žino, šiuo metu Lanisteriai jo net ir nevaldo. Be to, Trišakio lordai prisiekę Riveranui, Tulių giminei ir Šiaurės karaliui; jie niekada nepripažins Mažojo Piršto savo valdovu. Nebent būtų priversti. Nebent ir mano brolis, ir dėdė, ir senelis visi būtų nuversti ir nužudyti. Šitaip pagalvojusi Sansa išsigando, tačiau pati save sugėdino. Robas juos visada sumuša. Jei reikės, sumuš ir lordą Beilišą.

Tą dieną buvo įšventinta daugiau kaip šeši šimtai naujų riterių. Per visą naktį jie budėjo Didžiojoje Beiloro septoje, rytą ėjo per visą miestą į pilį basi, taip įrodydami savo širdies nuolankumą ir nusižeminimą. Dabar jie, vilkėdami nedažytos vilnos marškinius, žengė į priekį, kad būtų karaliaus sargybos įšventinti į riterius. Ceremonija užtruko ilgai, nes tai atlikti galėjo tik trys čia esantys Baltojo kalavijo broliai. Mendonas Muras žuvo mūšyje, Skalikas dingo, Aris Oukhartas su princese Mirsela buvo Dorne, o Džeimis Lanisteris — Robo nelaisvėje, tad iš karaliaus sargybos liko tik Beilonas Svonas, Merinas Trentas ir Osmundas Ketlblekas. Kiekvienas įšventintasis atsikeldavo, užsijuosdavo diržą su kalaviju ir stodavo prie kitų po langais. Kai kurie eidami per miestą susikruvino kojas, bet vis tiek, Sansos akimis, stovėjo išdidūs, iškėlę galvas.

Kol visi naujieji riteriai gavo savo „serus“, menė jau gerokai bruzdėjo, o visų labiausiai — Džofris. Kai kurie stovintys galerijoje patyliukais išsmukdavo lauk, bet kilmingieji apačioje, negalėdami išeiti be karaliaus leidimo, neturėjo kur dingti. Džofas akivaizdžiai nebenustygo Geležiniame soste ir, matyt, būtų mielai tokį leidimą davęs, bet tai dienai skirti darbai dar toli gražu nebuvo baigti. Atėjo eilė kitai kovojusiai pusei — į menę įvedė belaisvius.

Tame būryje taip pat buvo garsių lordų ir kilmingų riterių: rūstus lordas Seltigaras, Raudonasis Krabas; seras Boniferas Gerasis; lordas Estermontas, senesnis net ir už Seltigarą; lordas Varneris, jam buvo suskaldytas kelis, bet jis atklibikščiavo per visą menę pats, nė už ką nesutikdamas, kad jam padėtų; seras Markas Mulendoras papilkėjusiu veidu, be kairės rankos iki alkūnės; nuožmios išraiškos Raudonasis Ronetas iš Grifų Kalno; seras Dermotas iš Lietaus Girios; lordas Vilemas su sūnumis Džosua ir Eliju; seras Džonas Fosovėjus; seras Timonas Aštriakardis; Auranas, Driftmarko pavainikis; lordas Stedmonas, pravarde Pinigėlis; ir šimtai kitų.

Perbėgusiems į kitą pusę mūšyje užteko tik prisiekti ištikimybę Džofriui, tačiau kovojusieji už Stanį iki galo privalėjo kalbėti. Nuo jų žodžių priklausė jų likimas. Jeigu maldavo atleisti už išdavystę ir žadėjo nuo šiol ištikimai tarnauti, Džofris maloningai priimdavo atgal karaliaus globon ir grąžindavo visas jų žemes ir teises. Tačiau liko ir saujelė nenorinčių paklusti.

— Nemanyk, berniuk, kad taip viskas ir baigėsi, — pagrasino vienas, kažkurio Florento mergvaikis. — Karalių Stanį globoja Šviesos Valdovas, dabar ir visados. Visi tavo kalavijai ir visos gudrybės tavęs neišgelbės, kai ateis jo valanda.

— Tavo valanda jau atėjo! — Džofris mostelėjo serui Ilinui Peinui, kad išvestų tą vyrą ir nukirstų jam galvą.

Tačiau nespėjo išvilkti vieno, kai kitas atšiaurus riteris su liepsnojančia širdimi ant apsiausto riktelėjo:

— Tikrasis karalius — Stanis! Geležiniame soste sėdi baidyklė, kraujomaišos pagimdytas išsigimėlis!

— Tylėt! — subliuvo seras Kevanas.

Riteris, priešingai, ėmė šaukti dar garsiau.

— Džofris — tai juodas kirminas, graužiantis karalystės širdį! Jo tėvas — tamsa, ir mirtis — jo motina! Sunaikinkite jį, kol jūsų visų neužkrėtė puviniu! Sunaikinkite juos visus, kekšę karalienę ir kirminą karalių, šlykštų neūžaugą ir šnabždantį vorą, tuos apgaule mintančius žiedus. Tik šitaip galite išsigelbėti!

Vienas iš auksinių apsiaustų partrenkė tą žmogų ant grindų, bet jis vis vien šaukė:

— Ateis visa apvalančioji ugnis! Karalius Stanis sugrįš!

Džofris pašoko.

— Aš esu karalius! Nužudykite jį! Tuoj pat nužudykite! Įsakau! — Jis įniršęs, supykęs kapojo ranka orą… ir suklykė iš skausmo pataikęs į vieną aštrių metalo dantų, kyšančių visur aplink jį iš sosto. Ryškiai raudonas rankovės šilkas patamsėjo sugerdamas kraują. — Mama! — užbliovė Džofris.

Visų akims nukrypus į karalių, ant grindų gulintis vyras kažkaip sugebėjo iš vieno auksinio apsiausto atimti ietį ir ja pasiremdamas vėl atsistoti.

— Sostas jį atstumia! — riktelėjo jis. — Joks jis karalius!

Sersėja puolė prie sosto, tačiau lordas Taivinas liko sustingęs tarsi akmeninis. Užteko jam krustelėti pirštą, ir seras Merinas Trentas, išsitraukęs kalaviją, žengė priekin. Viskas baigėsi staigiai ir žiauriai. Auksiniai apsiaustai čiupo vyrą už parankių.

— Ne karalius! — vėl išrėkė jis tuo metu, kai seras Merinas persmeigė kalaviju jam krūtinę.

Džofas krito į motinos glėbį. Tuojau atskubėję trys meisteriai išgabeno jį pro karaliui skirtas duris. Tada prakalbo visi iš karto. Auksiniams apsiaustams išvilkus negyvėlį, po jo ant akmeninių grindų liko ryški kraujo šliūžė. Lordas Beilišas glostėsi barzdą, o Veiris jam kažką šnibždėjo į ausį. Gal dabar mums leis eiti? — vylėsi Sansa. Dar laukė didokas belaisvių būrys, bet kas galėjo žinoti — jie prisieks ištikimybę ar įžeidžiamai rėkaus?

Atsistojo lordas Taivinas.

— Tęsiame, — tarė jis aiškiu, tvirtu balsu, ir visi murmesiai nutilo. — Norintieji prašyti atleidimo už išdavystes gali dabar kalbėti. Bet daugiau jokių kvailysčių nebus.

Jis žengė arčiau Geležinio sosto ir atsisėdo ant laiptelio, vos per kokias tris pėdas nuo grindų.

Už langų jau temo, kai susirinkimas pagaliau baigėsi. Lipdama nuo galerijos žemyn, Sansa iš nuovargio vos laikėsi ant kojų. Kažin ar smarkiai įsipjovė Džofris? Sako, Geležinis sostas tiems, kuriems jis neskirtas, gali būti negailestingas.

Atsidūrusi savo miegamajame ir pagaliau pasijutusi saugi, ji prispaudė prie veido pagalvę, kad nebūtų girdėti, kaip ji spiegia iš džiaugsmo. Ak, dievai maloningiausieji, jis tai padarė, jis visų akivaizdoje manęs atsisakė. Kai tarnaitė atnešė vakarienę, Sansa jos vos neišbučiavo. Ten buvo karštos duonos, šviežiai sumušto sviesto, tirštos jautienos sriubos, gaidienos su morkomis ir persikų su medumi. Net maistas atrodo skanesnis, pagalvojo ji.

Sutemus užsimetė apsiaustą ir patraukė į dievų giraitę. Pakeliamąjį tiltą saugojo baltais šarvais šviečiantis seras Osmundas Ketlblekas. Linkėdama jam gero vakaro, kaip įmanydama stengėsi kalbėti kuo liūdniau. Riteris taip šnairai į ją žvilgtelėjo, kad Sansa pamanė jo neįtikinusi.

Seras Dontosas laukė tarp lapų mirgančioje mėnesienoje.

— Kodėl jūs toks liūdnas? — linksma paklausė Sansa. — Juk buvote tenai, girdėjote. Džofas manęs atsisakė, su manimi reikalai baigti, jis…

— Ak, Džonkvile, mano vargše Džonkvile, jūs nieko nesuprantate, — Dontosas paėmė ją už rankos. — Su jumis reikalai baigti? Jie ką tik prasidėjo.

Sansai apmirė širdis.

— Ką norite pasakyti?

— Karalienė niekada jūsų nepaleis, niekada. Esate per daug vertinga įkaitė. O Džofris… mieloji, jis tebėra karalius. Jeigu užsimanys, kad atsidurtumėte jo lovoje, tai ir atsidursite, tik jūsų įsčiose jis daigins mergvaikius, o ne teisėtus sūnus.

— Ne, — priblokšta ištarė Sansa. — Jis paleido mane, jis…

Seras Dontosas seilėtomis lūpomis pakštelėjo jai į ausį.

— Būkite stipri. Prisiekiau pasirūpinti, kad parkeliautumėte namo, ir dabar galiu tai padaryti. Diena jau paskirta.

— Kada? — sukruto Sansa. — Kada keliausime?

— Džofrio vestuvių naktį. Po puotos. Viskuo jau pasirūpinta. Raudonoji pilis bus pilna svetimų žmonių. Pusė dvaro pasigers, kita pusė stengsis padėti Džofriui sugulti su jo nuotaka. Kažkuriam laikui apie jus pamirš, ta sumaištis mums labai palanki.

— Vestuvės bus ne anksčiau kaip po mėnesio. Mardžerė Tairel dabar Haigardene, tik šiandien pasiuntiniai iškeliavo jos kviesti.

— Laukėte taip ilgai, turėkite dar truputį kantrybės. Štai, žiūrėkite, turiu jums šį tą. — Seras Dontosas pasikniso kapšelyje ir ištraukė tarsi sidabru žvilgantį voratinklį, kuris pakibo tarp storų jo pirštų.

Tai buvo dailiai numegztas sidabrinis plaukų tinklelis iš tokių plonų ir trapių siūlų, kad paėmus į ranką atrodė, jog sveria ne daugiau kaip vėjo dvelktelėjimas. Ten, kur siūlai kryžiavosi, blizgėjo mažyčiai brangakmeniai, labai tamsūs, tartum siurbiantys į save mėnesienos spindulius.

— Kokie čia akmenys?

— Juodieji ametistai iš Ašajaus. Ypač reti, dienos šviesoje tikros tamsiai violetinės spalvos.

— Labai gražus, — tarė Sansa galvodama, man reikia laivo, o ne tinklelio plaukams.

— Gražesnis nei gali numanyti, mielas vaikeli. Tai, ką regi, yra burtai. Tavo rankoje — teisingumas. Tai kerštas už tavo tėvą, — Dontosas pasilenkė arčiau ir vėl ją pabučiavo. — Tai namai.