Karalių kova

Arija

Kelias sumenko iki poros per pievas vingiuojančių vėžių. Žinoma, sumažėjus keliautojų, nebeliko kas pirštu parodytų, kurion pusėn jie traukia. Pietuose Karališkuoju keliu plūdęs žmonių srautas čia vos lašnojo.

Liūdniau buvo tai, kad kelias lyg gyvatė sukiojosi tai į vieną, tai į kitą pusę, pynėsi su dar mažesniais takais, kartais, rodos, visiškai pranykdavo, bet vėl atsirasdavo už poros mylių, kai jie būdavo jau beprarandą viltį. Ariją tai siutino. Kraštas atrodė nesunkus keliauti, banguojantis švelniomis kalvomis, jų nuožulniais šlaitais kilo dirbamų laukų terasos, tarp jų įsiterpusios žaliavo tai laukymės, tai miškai ar nedideli slėniai, kuriuose palei ramiai čiurlenančius upeliukus spietėsi gluosnių būreliai. Vis dėlto kelias buvo toks siauras ir vingiuotas, kad jų vilkstinė vos šliaužė.

Sparčiai judėti labiausiai kliudė vežimai, jie sunkiai ritosi, girgždėdami krovinių svorio slegiamomis ašimis. Vos ne tuziną kartų per dieną tekdavo stoti ir traukti vėžėje įklimpusį ratą arba visiems sukibus stumti juos pažliugusiu šlaitu aukštyn. Kartą tankios ąžuolų giraitės viduryje, kur niekaip nebuvo įmanoma prasilenkti, jie susidūrė su trim vyrais ir jaučio traukiamu malkų vežimu. Neliko nieko kita, tik laukti, kol tie miškakirčiai iškinkys savo jautį, išves jį pro medžius, apsuks vežimą, vėl pakinkys jautį ir pajudės atgal, ten, iš kur atvažiavo. Jautis žengė dar lėčiau negu jų arkliai, tad tą dieną jie beveik ir nepasistūmėjo.

Arija nesusilaikiusi vis žvilgčiojo per petį nerimaudama, kada juos pasivys auksiniai apsiaustai. Naktį pabusdavo nuo menkiausio triukšmo ir čiupdavo Adatos rankeną. Dabar aplink stovyklą visada budėdavo sargybiniai, bet Arija jais, ypač našlaičiais, nepasitikėjo. Gal Karaliaus Uosto gatvėse jie ir tiko, bet čia, toli nuo miesto, nieko nesusigaudė. Sumaniusi elgtis tyliai tarsi šešėlis, Arija jiems po nosimi žvaigždžių šviesoje nesunkiai išsmukdavo nusilengvinti į mišką, kur niekas jos nepamatytų. Kartą, budint Lomiui Žaliarankiui, ji užsliuogė į ąžuolą ir karstėsi nuo vieno medžio ant kito, kol galų gale atsidūrė tiesiai jam virš galvos, o tas taip nieko ir nepastebėjo. Jai knietėjo nušokti ant Lomio, bet buvo aišku, kad savo klyksmu jis pažadintų visą stovyklą, o tada Jorinas, ko gero, vėl stvertųsi lazdos.

Lomis ir kiti našlaičiai dabar su Jaučiu elgėsi pagarbiai, nes jo galvos troško karalienė, tačiau pačiam Jaučiui tai visiškai nepatiko.

— Niekuo aš jai nenusikaltau, — kalbėjo jis piktai. — Dirbau savo darbą, ir tiek. Dumplės, žnyplės, čia paduok, ten nunešk. Turėjau tapti ginklininku, bet vieną dieną meistras Motas man staiga sako, kad privalau stoti į Nakties sargybą. Daugiau nieko ir nežinau.

Tada vėl imdavo blizginti savo šalmą. Tai buvo gražus daiktas, dailiai išlenktas ir užapvalintas, su plyšiu akims ir dviem puikiais metaliniais jaučio ragais. Arija vis žiūrėdavo, kaip jis valo šalmą aliejuje sumirkytu skuduru ir šveičia iki tokio blizgesio, kad plienas kuo ryškiausiai atspindi laužo liepsną. Vis dėlto ant galvos jo niekada neužsidėdavo.

— Galiu lažintis, jis išdaviko mergvaikis, — vieną vakarą patyliukais, kad Gendris nenugirstų, tarė Lomis. — To vilkų lordo, kurį nugalabijo ant Beiloro laiptų.

— Tikrai ne, — pareiškė Arija. Mano tėvas turėjo tik vieną pavainikį, tai Jonas. Ji nusėlino į tankmę trokšdama pasibalnoti žirgą ir joti namo. Dabar turėjo gerą kumelę — kaštoninio plauko, su balta žvaigžde kaktoje. Arija visada buvo gera jojikė. Nušuoliuotų ir niekas jos daugiau nebematytų, nebent ji pati apsigalvotų. Tačiau tada neturėtų žvalgų, kurie sektų, kas darosi priekyje ar už nugaros, niekas nebudėtų, kol ji miegotų, o jeigu pasivytų auksiniai apsiaustai, ji būtų vienut vienutėlė. Likti su Jorinu ir kitais buvo saugiau.

— Jau esame netoli Dievo Akies, — vieną rytą tarė juodasis brolis. — Karališkajame kelyje bus nesaugu, kol nepersikelsime per Trišakį. Tad suksime aplink ežerą vakariniu krantu, jie ten mūsų neieškos.

Artimiausioje kryžkelėje jis pasuko vilkstinę į vakarus.

Vietoj dirbamų žemių ten pasirodė miškai, sodybos ir kaimai tapo mažesni, toliau vieni nuo kitų, kalvos aukštesnės, o slėniai gilesni. Vis sunkiau buvo rasti maisto. Mieste Jorinas prikrovė vežimus sūdytos žuvies, duonos džiūvėsių, lašinių, ropių, miežių ir pupų, ne vieną galvą geltono sūrio, bet viskas iki paskutinio kąsnelio jau buvo suvalgyta. Teko maitintis tuo, ką rasdavo pakeliui, ir Jorinas pasišaukė Kosą ir Kurcą — šie buvo įkliuvę už medžioklę svetimuose miškuose. Siųsdavo juos pirma visų į girią, ir temstant jiedu grįždavo ant lazdos pasikabinę elnią ar su pora putpelių prie diržo. Jaunesni berniukai pakeliui rinkdavo gervuoges arba, jei šalia pasitaikydavo sodas, persiropštę per tvorą priskindavo maišą obuolių.

Arija puikiai laipiojo medžiais, mikliai rinkdavo uogas, bet mėgo bastytis ir viena. Kartą jai visiškai atsitiktinai pasipainiojo triušis. Jis buvo rudas ir riebus, ilgomis ausimis ir juokingai krutančia nosimi. Triušiai laksto greičiau už kates, bet į medį įsilipti nesugeba. Arija tvojo jam savo lazda ir čiupo už ausų. Jorinas ištroškino tą triušį su kažkokiais grybais ir laukiniais svogūnais. Arijai davė visą šlaunį, nes tai buvo jos triušis. Ji pasidalijo su Gendriu. Visi kiti gavo po samtį, net ir tie trys, kur sėdėjo supančioti. Džakenas Hagaras už tokį skanumyną jai mandagiai padėkojo, Kandžius palaimos kupinu veidu laižė taukus nuo purvinų pirštų, bet Rordžas, tas benosis, tik nusijuokė ir pareiškė:

— Pamanykit, atsirado medžiotojas. Gumbaveidis Gumbagalvis Triušmušys.

Prie sodybos, kurią vadino Baltuoju Erškėčiu, kažkokie valstiečiai apsupo juos kukurūzų lauke, reikalaudami sumokėti už nuskintas burbuoles. Jorinas pasižiūrėjo į jų pjautuvus ir švystelėjo kelis variokus.

— Kadaise juodai apsivilkęs žmogus nuo Dorno iki Vinterfelo valgydavo iki soties, net aukštieji lordai laikydavo garbe jį priglausti po savo stogu, — karčiai pasakė jis, — o dabar tokie kaip jūs bailiai reikalauja pinigo net už sukirmijusį obuolį. — Ir nusispjovė.

— Tai saldieji kukurūzai, tokie seni dvokiantys varnai kaip tu jų net nenusipelno, — šiurkščiai atrėžė vienas valstiečių. — Nešdinkis iš mūsų laukų su visais šitais vagimis ir galvažudžiais, nes pamausime tave ant kuolo ir pastatysim tarp kukurūzų, kad nubaidytume kitas tokias varnas.

Tą vakarą jie kepė neaižytus kukurūzus, vartydami burbuoles ilgomis dvišakomis lazdelėmis, ir graužė dar karštus tiesiai nuo koto. Arijai toks valgis labai patiko, bet Jorinas taip širdo, kad net nevalgė. Vaikštinėjo po stovyklą piktas, murmėdamas panosėje, tarsi paniręs į debesį, tokį pat juodą ir sudriskusį kaip jo apsiaustas.

Kitą dieną Kosas parskuodė įspėti Jorino, kad priekyje rado stovyklą.

— Dvidešimt ar trisdešimt vyrų, su šarvais ir pusšalmiais, — pasakojo jis. — Kai kurie gerokai apdaužyti, vienas, sprendžiant pagal dejones, mirtimi vaduojasi. Jis kėlė daug triukšmo, todėl prislinkau visai arti. Turi iečių ir skydų, bet tik vieną arklį, o ir tas apšlubęs. Man atrodo, jie čia jau senokai, labai aplink juos dvokia.

— Vėliavą matei?

— Laukinė katė, geltonai ir juodai dėmėta, purvinai rudame lauke.

Jorinas susigrūdo į burną rūgštlapį ir ėmė kramtyti.

— Nepamenu tokio, — pagaliau tarė. — Nesupaisysi, kieno jie pusėje. Kad ir kas jie tokie, jei taip smarkiai gavę į kailį, tikriausiai atimtų mūsų arklius. Gal ir ne vien juos. Manau, reikia apeiti juos plačiu lanku.

Teko pasukti iš kelio ne vieną mylią, prapuolė mažiausiai dvi dienos, bet senis tvirtino, kad tai niekai.

— Ant Sienos laiko turėsite į valias. Ko gero, visą likusį gyvenimą. Man regis, nėra ko labai tenai skubintis.

Vėl pasukus į šiaurę, Arija vis dažniau pastebėdavo žmones, saugančius laukus. Neretai jie tylėdami stovėdavo palei kelią ir niauriai žiūrėdavo į visus keliautojus. Kitur budėdavo raiteliai — jodinėdavo palei laukų gyvatvores, prie balnų pasikabinę kirvius. Kartą ji matė išdžiūvusiame medyje tupintį vyrą su lanku rankoje, greta ant šakos kybojo strėlinė. Vos išvydęs juos, tas žmogus į lanką įsidėjo strėlę ir nenuleido nuo jų akių, kol tolumoje nepranyko paskutinis vežimas. O Jorinas nesiliovė plūdęsis:

— Tupi jis, matai, medyje, pažiūrėsim, ar labai jam ten patiks, kai jo iškelti ateis Kiti. Klyks tada šitas niekdarys, šauksis Sargybos.

Kitą dieną Doberis vakaro danguje pamatė raudoną pašvaistę.

— Arba šitas kelias bevingiuodamas atsisuko atgal, arba čia saulė leidžiasi šiaurėje.

Jorinas, norėdamas geriau įsižiūrėti, pasilipo į kalvelę.

— Gaisras, — pareiškė jis. Lyžtelėjęs nykštį, iškėlė aukštyn. — Vėjas pučia nuo mūsų. Bet žiopsoti negalima.

Jie ir nežiopsojo. Kai viskas paskendo tamsoje, ugnis, regis, švytėjo vis ryškiau, kol pagaliau ėmė atrodyti, kad liepsnoja visas šiaurės dangus. Retkarčiais atsklisdavo dūmų kvapas, nors vėjo kryptis nesikeitė ir liepsna taip ir nepriartėjo. Apyaušriu gaisras nuslopo, bet visi jie tą naktį miegojo prastai.

Kol pasiekė tą vietą, kur anksčiau buvo kaimas, atėjo vidurdienis. Per kelias mylias aplinkui plytėjo ugnies nusiaubti, pajuodę laukai, vietoj namų — tik apanglėję jų griaučiai. Visur voliojosi negyvi, apdegę, išpjauti gyvuliai, tirštai nutūpti maitėdų varnų, kurios pabaidytos kildavo įnirtingai karkdamos. Daug kur dar rūko dūmai. Kaimą juosianti statinių tvora iš tolo atrodė tvirta, bet, matyt, jos nepakako.

Jodama pirma vežimų, Arija išvydo apsvilusius lavonus, pamautus ant užaštrintų kuolų ir užkeltus ant sienų, jų rankos styrojo atkištos, tarsi mėginant gintis nuo juos laižančių liepsnų. Jorinas liepė sustoti geroku atstumu, paliko Ariją ir kitus berniukus saugoti vežimų, o pats su Murču ir Kapokliu toliau patraukė pėsčiomis. Jiems perlipus sulaužytus vartus, iš už tvoros pakilo varnų pulkas, į jų krankimą garsiais klyksmais atsiliepė narvuose tupintys varnai.

— Gal einam ir mes iš paskos? — pasiūlė Arija, kai Jorinas ir visi kiti ilgai negrįžo.

— Jorinas sakė laukti, — Gendrio balsas skambėjo dusliai. Atsigręžusi Arija išvydo, kad jis užsidėjęs savo šalmą su dviem puikiais lenktais ragais, visą tviskantį nušveistu plienu.

Jiems pagaliau grįžus, Jorinas ant rankų turėjo mažą mergytę, o Murčas ir Kapoklis, pasidarę iš senos suplyšusios antklodės neštuvus, nešė moterį. Mergaitė buvo ne daugiau kaip dvejų metų ir be paliovos verkė, gal greičiau knirkė tyliu, prislopintu balseliu, lyg jai kas nors būtų įstrigę gerklėje. Gal ji dar nemokėjo kalbėti ar jau buvo užmiršusi, kaip tarti žodžius. Moteris vietoj dešinės rankos teturėjo kruviną strampą iki alkūnės, jos akys tarsi nieko nematė, nors ir žvelgė tiesiai. Ji kalbėjo, bet kartojo tik du žodžius: „Prašau, nereikia, — raudojo ji be galo, — prašau, nereikia, prašau, nereikia.“ Rordžui tai pasirodė juokinga. Jis nusikvatojo pro skylę veide, kur anksčiau buvo nosis, prapliupo juoktis ir Kandžius, kol Murčas juos iškeikė ir liepė užsičiaupti.

Jorinas liepė įtaisyti tą moterį vieno vežimo gale.

— Ir pasiskubinkite, — pridūrė, — nes sutemus čionai sulėks vilkai, o gal ir dar kas nors.

— Man baisu, — sumurmėjo Pyragėlis, žiūrėdamas į vežime besiblaškančią vienarankę moterį.

— Ir man, — prisipažino Arija.

— Iš tikrųjų, Ari, nesu jokio berniuko mirtinai suspardęs, — jis spustelėjo jai petį. — Pardavinėjau mamos bandeles, ir tiek.

Arija jojo nuo vežimų kiek tik drįso toliau, kad nereikėtų klausytis mergaitės verksmo ar tos moters šnabždesio: „Prašau, nereikia.“ Ji prisiminė vieną senosios auklės pasaką apie žmogų, kurį piktieji milžinai įkalino pilyje. Jis buvo labai narsus ir sumanus, pergudravo tuos milžinus ir paspruko… bet vos ištrūkęs iš pilies pateko į nagus Kitiems, ir šie gėrė jo karštą raudoną kraują. Dabar ji žinojo, kaip tas žmogus turėjo jaustis.

Vakarop vienarankė moteris mirė. Gendris su Kapokliu kalvos šlaite po svyrančiu gluosniu iškasė jai kapo duobę. Arijai pasirodė, kad vėjui pučiant girdėti, kaip nulinkusios ilgos šakos šnibžda: „Prašau, nereikia.“ Ji pajuto, kaip šiurpsta plaukeliai ant sprando, ir vos ne bėgte pasitraukė toliau nuo to kapo.

— Šiąnakt laužų nekursime, — perspėjo Jorinas.

Vakarienei buvo sauja Koso rastų laukinių ridikų, puodukas sausų pupų ir vandens iš greta tekančio upelio. Jo skonis atrodė keistas, ir Lomis ėmė aiškinti, kad tai dėl kažkur aukščiau pūvančių lavonų. Pyragėlis norėjo jam trenkti, bet senasis Reisenas spėjo juos išskirti.

Arija prisigėrė per daug vandens, mat norėjo kažko pripildyti pilvą. Manė, kad iš viso nesugebės užmigti, bet vis dėlto užsnūdo. Atsibudus buvo tamsu, nors į akį durk, o jos šlapimo pūslė buvo tokia pilna, kad, atrodė, tuoj sprogs. Aplink ją susigrūdę, susisupę į antklodes ir apsiaustus, miegojo kiti. Arija susirado Adatą, atsistojo, pasiklausė. Girdėjo tylius sargybinio žingsnius, neramiai besivartančių vyrų šiugždesį, garsų Rordžo knarkimą ir keistą šnypščiantį garsą, kurį miegodamas leisdavo Kandžius. Iš kito vežimo sklido vienodas ritmingas į akmenį besitrinančio plieno grikšėjimas — tai Jorinas sėdėjo ir, kramtydamas rūgštlapį, aštrino durklo briauną.

Kartu su kitais budėjo ir Pyragėlis.

— Kur eini? — paklausė jis pamatęs Ariją traukiant į tankmę.

Ji tik mostelėjo miško pusėn.

— Niekur neisi, — tarė Pyragėlis. Turėdamas už diržo kardą, dabar jis vėl išdrąsėjo, nors tai buvo tik trumpas kalavijas, kurį jis naudojo kaip kapoklę. — Senis sakė, kad niekas iš stovyklos nesitrauktų.

— Man reikia nusičiurkšti, — paaiškino Arija.

— Na, varyk kad ir prie šito medžio, — dūrė jis pirštu. — Nežinia, kas ten miške tyko. Anksčiau girdėjau staugiant vilkus.

Jorinui nepatiks, jeigu jie vėl susipeš. Arija apsimetė išsigandusi.

— Vilkus? Iš tikrųjų?

— Savo ausimis girdėjau, — patikino jis.

— Gal tada geriau neisiu.

Ji vėl susisupo į antklodę ir apsimetė mieganti, kol Pyragėlio žingsniai nutolo. Tada vėl atsikėlė ir tyliai tarsi šešėlis išsmuko į mišką pro kitą stovyklos pusę. Ten taip pat budėjo sargybiniai, bet Arija jų nesunkiai išvengė. Dėl visa ko nuėjo dvigubai toliau negu visada. Kai jau buvo tikra, kad arti nieko nėra, pritūpė savo reikalu.

Besišlapindama su nuleistomis kelnėmis, ji staiga išgirdo kažką po medžiais šiurenant. Pyragėlis, persigando Arija, jis sekė man iš paskos. Paskui pamatė tamsoje švytinčias, mėnesieną atspindinčias akis. Jai nusmelkė visą kūną; stverdama Adatą, jau nebesirūpino, ar neapšlapins kelnių, tik skaičiavo akis — dvi, keturios, aštuonios, dvylika, visa ruja…

Vienas vilkas atitipeno arčiau. Spoksojo į ją šiepdamas dantis, o Arija tik galvojo, kokia ji kvailė ir kaip piktdžiugiškai rytoj šnekės Pyragėlis, kai jie ras jos apgraužtą kūną. Bet vilkas apsisuko ir nušuoliavo į tamsą. Iš karto dingo ir visos kitos akys. Ji drebėdama susitvarkė, užsirišo kelnes ir pasuko ten, kur tolumoje tebebuvo girdėti brūžavimas, — atgal į stovyklą, pas Joriną. Įsiropštusi į vežimą, atsisėdo greta vis dar virpanti.

— Vilkai, — kimiai sušnibždėjo. — Ten, miške.

— Taigi. Yra ten jų, — Jorinas net nepakėlė galvos.

— Jie mane išgąsdino.

— Ko gi dabar? — jis nusispjovė. — Regis, taviškiai vilkus mėgo.

— Naimirija buvo didvilkė, — Arija sėdėjo susitraukusi. — Tai visai kas kita. Bet ir šiaip jos nebėra. Mes su Džoriu svaidėme į ją akmenimis, kol ji pagaliau pabėgo, kitaip karalienė būtų ją užmušusi, — kalbėdama apie tai, Arija pajuto užplūstant liūdesį. — Lažinuosi, jeigu būtų buvusi mieste, ji nebūtų leidusi, kad jie nukirstų tėvui galvą.

— Berniukai našlaičiai tėvų neturi, — tarė Jorinas, — gal pamiršai? — Nuo rūgštlapio jo seilės buvo raudonos, atrodė, kad burna kraujuoja. — Vieninteliai vilkai, kurių reikia bijoti, — tai tie, kur su žmogaus oda. Tokie aname kaime pasidarbavo.

— Noriu namo, — gailiai pratarė Arija. Taip, žinoma, ji labai stengėsi būti drąsi ir smarki kaip ernis, bet kartais vis dėlto pasijusdavo esanti tik maža mergaitė.

Juodasis brolis iš vežime gulinčio ryšulio ištraukė šviežią rūgštlapį ir susikimšo į burną.

— Verčiau reikėjo palikti tave ten, kur radau, berniuk. Ir ne tik tave. Ko gero, mieste saugiau.

— Man nesvarbu. Noriu namo.

— Vedžioju vyrus prie Sienos jau beveik trisdešimt metų, — Jorinui ant lūpų švysčiojo putos lyg kraujo purslai. — Per visą tą laiką praradau tik tris. Vieną senį paguldė karštinė, miesto berniokui, kai atsitūpė su reikalu, įgėlė gyvatė, o vienas kvailys norėjo nudėti mane miegantį, bet už savo vargą teko jam raudonai išsišiepti. — Kad Arijai būtų aiškiau, brūkštelėjo durklu sau per gerklę. — Tris per trisdešimt metų, — jis išspjovė sukramtytą rūgštlapį. — Gal dabar laivu būtų buvę protingiau. Pakeliui daugiau vyrų nerasčiau, bet… kur gudresni, plaukia laivu, o aš… jau trisdešimt metų pėdinu Karališkuoju keliu. — Jis įsikišo durklą į makštį. — Eik miegoti, berniuk. Girdi?

Arija labai stengėsi užmigti. Bet gulėdama po savo plona antklode, girdėjo stūgaujant vilkus… ir dar kažkokį garsą, silpnesnį, tarsi vėjas šnabždėtų, o gal kur toli klyktų žmogus.