Karalių kova

Tirionas

Jis sapnavo suskeldėjusias akmenines lubas, kraujo, išmatų, apdegusios mėsos smarvę. Oras buvo pilnas aitrių dūmų. Visur aplinkui dejavo ir inkštė žmonės, retkarčiais patalpą perskrosdavo skausmo kupinas klyksmas. Pamėginęs krustelėti suprato, kad pridergė ant savo čiužinio. Nuo dūmų ašarojo akys. Gal verkiu? Tėvas šito neturėjo matyti. Jis — Lanisteris iš Kasterlių Uolos. Liūtas, privalau būti liūtas, gyventi kaip liūtas ir mirti taip pat. Tačiau skaudėjo taip nežmoniškai. Neturėdamas jėgų net sudejuoti, liko gulėti savo paties išmatose ir užsimerkė. Netoliese kažkas dusliai ir vienodai keikė dievus. Klausydamas to burnojimo, jis svarstė, ar jau miršta. Po valandėlės patalpa nublanko.

Jis pasijuto esąs už miesto, bežingsniuojąs per bespalvį pasaulį. Pilkame danguje, išskleidę plačius juodus sparnus, sklandė krankliai, o jam einant pro šalį, tūžmingais debesimis aukštyn nuo savo puotos stalų kilo maitėdos varnos. Po juodus puvėsius šliaužiojo balti kirminai. Tai vienur, tai kitur šmėžavo pilki vilkai ir tokios pat pilkos tyliosios seserys; ir vieni, ir kiti darbavosi dorodami kritusiųjų kūnus, atskirdami mėsas nuo kaulų. Visa turnyrų aikštė buvo užversta lavonais. Saulė tarsi įkaitęs baltas pinigas tvieskė į pilką upę, veržlia srove plūstančią aplink apanglėjusius paskandintų laivų griaučius. Iš laužų, kuriuose degė lavonai, kilo juodų dūmų ir iki baltumo įkaitusių pelenų stulpai. Tai mano darbas, galvojo Tirionas Lanisteris. Jie mirė man įsakius.

Iš pradžių tas pasaulis atrodė begarsis, bet netrukus jo ausis pasiekė mirusiųjų balsai, tylūs ir klaikūs. Jie verkė ir dejavo, meldė palengvinti jiems skausmą, šaukėsi pagalbos ir savo motinų. Tirionas motinos niekada nepažino. Norėjo Šajos, bet čia jos nematė. Ėjo vienas tarp pilkų šešėlių mėgindamas prisiminti…

Tyliosios seserys nuiminėjo negyvėliams šarvus, vilko drabužius. Ryškios žuvusiųjų apsiaustų spalvos išbluko, liko tik balti ir pilki atspalviai, o kraujas buvo juodas ir sudžiūvęs it pluta. Tirionas žiūrėjo, kaip nuogus kūnus kelia už rankų ir kojų ir siūbuodami neša ant laužo pas jų draugus. Geležis ir drabužiai lėkė į baltą medinį vežimą, traukiamą dviejų aukštų juodų arklių.

Tiek žuvusiųjų, tokia daugybė. Jų lavonai gulėjo suglebę, bejausmiais ar sustingusiais, kartais jau išburkusiais nuo puvimo veidais, nebeatpažįstami, net nepanašūs į žmones. Apdarus, kuriuos nuo jų vilko tyliosios seserys, puošė juodos širdys, pilki liūtai, negyvos gėlės ir blyškūs pamėkliški elniai. Šarvai buvo aplankstyti, sukapoti, grandininiai marškiniai išdraskyti, suraižyti, perplėšti. Kodėl aš juos visus nužudžiau? Anksčiau jis tarsi žinojo, bet dabar kažkaip buvo pamiršęs.

Norėjo klausti vienos iš tyliųjų seserų, tačiau pabandęs prabilti suprato neturįs burnos. Dantis dengė lygi, be jokių plyšių oda. Atradus tokį dalyką, jį nukrėtė šiurpas. Kaipgi reikės gyventi be burnos? Jis puolė bėgti. Miestas buvo čia pat. Ten, toliau nuo visų šitų negyvėlių, bus saugu. Jam nedera būti su negyvėliais. Jis neturi burnos, bet tebėra gyvas žmogus. Ne, liūtas, tikras liūtas, ir gyvas. Tačiau pasiekus miesto sienas, vartai buvo užverti.

Kai vėl pramerkė akis, buvo tamsu. Iš pradžių jis nieko nematė, tačiau po valandėlės išryškėjo miglotos lovos apybrėžos. Užuolaidos buvo užtrauktos, bet jis įžiūrėjo raižytus lovos stulpus ir virš galvos kybantį išlinkusį aksominį baldakimą. Po savimi jautė maloniai minkštą plunksnų čiužinį, galva rėmėsi į žąsies pūkų pagalvę. Čia mano lova, aš savo lovoje, savo miegamajame.

Už užuolaidų, po didžiausia kailių ir antklodžių krūva buvo šilta. Jį pylė prakaitas. Karštinė, pagalvojo lyg apsvaigęs. Jautėsi labai silpnas, sukaupęs jėgas pabandė kilstelėti ranką, bet visą kūną iš karto nusmelkė skausmas. Daugiau nebesistengė. Galva atrodė milžiniška, didumo sulig lova, per daug sunki, kad galėtų ją pakelti. Kūno tarsi apskritai nejautė. Kaip aš čia atsiradau? Pamėgino prisiminti. Mūšis šmėsčiojo paskirais tarpais. Kautynės palei upę, riteris, siūlantis savo pirštinę, tiltas iš laivų…

Seras Mendonas. Išvydo jo negyvas tuščias akis, ištiestą ranką, ant balto šarvų emalio atsispindinčią žalią ugnį. Šalta banga užliejo baimė; jis pajuto, kaip po antklodėmis atsipalaidavo jo pūslė. Būtų riktelėjęs, jei būtų turėjęs burną. Ne, ten buvo sapnas, pamanė jis jausdamas galvoje dundantį būgną. Padėkite, ei, kas nors, padėkite. Džeimi, Šaja, Motina, kas nors… Tiša…

Niekas neišgirdo. Neatėjo. Vienas tamsoje jis vėl nugrimzdo į šlapimu pradvokusį miegą. Sapnavo, kad prie jo lovos stovi sesuo, o greta — susiraukęs jų lordas tėvas. Tai turėjo būti sapnas, nes lordas Taivinas juk už tūkstančio mylių kariavo su Robu Starku. Pasirodydavo, paskui dingdavo ir kiti. Veiris žvelgė žemyn į jį ir dūsavo, o Mažasis Pirštas kažką šmaikštavo. Prakeiktas niekšas, išdavikas, tūždamas pagalvojo Tirionas, pasiuntėme tave prie Karčiojo tilto, o tu taip ir negrįžai. Kartais girdėdavo juos kalbant tarpusavyje, bet žodžių nesuprato. Jų balsai ūžė ausyse tarsi širšės po storu veltiniu.

Jis norėjo paklausti, ar mūšis laimėtas. Tikriausiai taip, kitaip būčiau tik galva ant smaigo. Jeigu esu gyvas, vadinasi, laimėjome. Nežinojo, kas jam teikia daugiau džiaugsmo, pergalė ar tai, kad sugebėjo padaryti tokią išvadą. Protas po truputį ėmė grįžti, tegu ir labai lėtai. Tai gerai. Protas — tai visa, ką jis turi.

Kai pabudo kitą kartą, užuolaidos buvo atitrauktos, virš jo su žvake stovėjo Podrikas Peinas. Pamatęs Tirioną atsimerkiant, jis pabėgo. Ne, neišeik, padėk man, padėk, mėgino šaukti Tirionas, bet pasigirdo tik dusli dejonė. Neturiu burnos. Pakėlė ranką prie veido, nors liesti galėjo tik apgraibom ir nuo bet kokio judesio smaigstė skausmai. Ten, kur turėjo būti oda, lūpos, dantys, pirštai apčiuopė tik sukietėjusį audeklą. Jo veido apatinė dalis buvo standžiai sutvarstyta, tarsi su tvirto tinko kauke, turinčia skyles kvėpuoti ir maitintis.

Netrukus vėl pasirodė Podas. Šį kartą su juo atėjo nepažįstamas vyras, meisteris su grandine ir deramu apdaru.

— Milorde, privalote gulėti ramiai, — murmėjo tas žmogus. — Jūs sunkiai sužeistas. Galite sau labai pakenkti. Gal norėtumėt gerti?

Tirionas pajėgė nerangiai linktelėti. Į maitinti skirtą angą meisteris įstatė lenktą varinį piltuvėlį, ir į gerklę ėmė lėtai lašėti skystis. Tirionas rijo beveik nejausdamas skonio. Kai suprato, kad tai aguonų pienas, buvo jau vėlu. Meisteriui ištraukus piltuvėlį, jis jau vėl grimzdo į miegą.

Šį kartą sapnavo esąs puotoje, pergalės pokylyje, kažkokioje didingoje menėje. Sėdėjo garbingoje vietoje, ant pakylos, žmonės kėlė taures ir šlovino jį kaip didvyrį. Buvo čia ir Mariljonas, dainininkas, keliavęs su juo per Mėnulio kalnus. Jis skambino medine arfa ir dainavo apie narsius Kipšo žygius. Pritardamas šypsojosi net ir jo tėvas. Nutilus dainai, iš savo vietos pakilo Džeimis, liepė Tirionui klauptis ir savo auksiniu kardu palietė pirma vieną, paskui kitą petį, tad jis atsistojo tapęs riteriu. Čia pat laukė Šaja, pasiruošusi jį apkabinti. Stvarstė už rankų juokdamasi ir erzindama, šaukdama Lanisterių milžinu.

Jis pabudo tamsoje, šaltame tuščiame kambaryje. Užuolaidos vėl buvo užtrauktos. Kažkas atrodė kitaip, tarsi perstatyta, nors pats negalėjo suprasti, kas čia ne taip. Vėl buvo vienas. Nustūmęs antklodes, pamėgino atsisėsti, bet pervėrė toks skausmas, kad liko gulėti vos atgaudamas kvapą. Labiausiai kankino ne veidas. Visa dešinė kūno pusė buvo viena kančia, vos kilstelėjus ranką, krūtinę tarsi persmeigdavo durklo dūris. Kas man nutiko? Net ir mūšis atrodė vykęs lyg sapne, kai mėgino apie jį galvoti. Mane sužeidė sunkiau, negu maniau. Seras Mendonas…

Prisiminus jam pasidarė baisu, bet Tirionas prisivertė išlaikyti tą vaizdą, sukiojo jį mintyse, stengėsi įsižiūrėti. Taip ir yra, jis bandė mane nužudyti. Būtų perkirtęs pusiau, jei Podas ne… Podas, kur Podas?

Sukandęs dantis čiupo lovos užuolaidą ir trūktelėjo. Audeklas atitrūko nuo baldakimo viršuje ir krito žemyn, dalis ant nendrių, dalis ant jo paties. Net nuo tokio menko veiksmo iš karto apsvaigo galva. Kambarys ėmė suktis aplinkui, vien plikos sienos, tamsūs šešėliai ir vienintelis siauras langas. Jis pamatė savo turėtą skrynią, netvarkingai į krūvą sumestus drabužius, aplankstytus šarvus. Tai ne mano miegamasis, suvokė jis. Net ir ne Rankos bokštas. Kažkas jį pernešė. Piktai riktelėjęs, jis tik dusliai sudejavo. Jie perkėlė mane čia, kad numirčiau, pagalvojo liaudamasis kovoti ir vėl užsimerkęs. Kambarys buvo drėgnas ir šaltas, o jis pats degė.

Susapnavo malonesnę vietą, jaukų mažą namelį ant saulėlydžio nutviekstos jūros kranto. Sienos buvo pakrypusios ir suskilinėjusios, grindys — tik suplūkta žemė, bet ten jam visada buvo šilta, net jeigu jie pamiršdavo ugnį ir ši užgesdavo. Ji mane dėl to vis erzindavo, prisiminė jis. Man neateidavo į galvą pakurstyti ugniakurą, tai visada būdavo tarnų darbas. „Mes neturime tarnų“, — primindavo ji, o aš atsakydavau: „Tu turi mane, aš tavo tarnas“, — ji atšaudavo: „Tingus tarnas. Milorde, ką Kasterlių Uoloje daro tingiems tarnams?“ — tada jis sakydavo: „Bučiuoja juos.“ Tai išgirdusi ji visada kikendavo. „Ne, ne. Galvą guldau, juos muša“, — nenorėdavo sutikti ji, tačiau jis tvirtindavo: „Tikrai bučiuoja, štai taip. — Ir čia pat parodydavo. — Iš pradžių bučiuoja jiems pirštus, po vieną, paskui riešus, taip, ir alkūnės vidinę pusę. Tada bučiuoja jų juokingas ausis, visi mūsų tarnai ten juokingomis ausimis. Nesijuok! Paskui pereina prie skruostų ir nosyčių su juokingais gūbreliais, taip, štai tokiais, aha, šitaip, bučiuoja jų mielas kaktas, plaukus ir lūpas, jų… mmmm… burnas… taip…“

Jie bučiuodavosi valandų valandas, ištisas dienas nieko kita neveikdavo, tik tvarsydavosi lovoje klausydami bangų mūšos ir glamonėdami vienas kitą. Jos kūnas buvo jam tarsi stebuklas, o ji, regis, taip pat mėgavosi Tirionu. Kartais jam dainuodavo. Mergelė mano mylima graži kaip vasarėlė, švelnius jos plaukus puošia saulutės spindulėliai. „Myliu tave, Tirionai, — šnibždėdavo prieš jiems užmiegant vakare. — Myliu tavo lūpas. Myliu tavo balsą ir žodžius, kuriuos man sakai, ir pirštus, mane švelniai liečiančius. Myliu tavo veidą.“

„Mano veidą?“

„Taip. Taip. Myliu tavo rankas ir kaip tu mane lieti. Ir tavo gaidžiuką, myliu tavo gaidžiuką, man patinka, kai jis manyje.“

„Jis tave taip pat myli, mano ledi.“

„Man patinka tarti tavo vardą. Tirionas Lanisteris. Gražiai dera su mano. Ne, ne Lanisteris, kita dalis. Tirionas ir Tiša. Tiša ir Tirionas. Tirionas. Mano lordas Tirionas…“

Melas, pagalvojo jis, vien apsimetinėjimas, viskas dėl aukso, ji buvo kekšė, Džeimio kekšė, Džeimio dovana, melų ledi. Jos veidas tarsi nublanko, ištirpo už ašarų šydo, tačiau, net ir jai dingus, jis tebegirdėjo tolimą, silpną jos balso aidą, šaukiantį jį vardu.

— …milorde, ar girdite mane? Milorde? Tirionai? Milorde? Milorde?

Pro aguonų pieno ūkanas jis įžiūrėjo švelnų rausvą veidą, palinkusį virš jo. Vėl gulėjo drėgname kambaryje su nudraskytomis lovos užuolaidomis ir veidas buvo ne tas, ne jos, per daug apvalus, su rudu barzdos puslankiu.

— Ar norite gerti, milorde? Turiu jums pieno, to gerojo pienelio. Ne, nesipriešinkite, nebandykite judėti, jums reikia ilsėtis.

Vienoje drėgnoje rausvoje rankoje jis laikė varinį piltuvėlį, kitoje — plokščią buteliuką.

Jam palinkus arčiau, Tiriono pirštai slystelėjo po jo grandine iš daugelio metalų, pastvėrė ją ir trūktelėjo. Buteliukas išsprūdo meisteriui iš rankų, aguonų pienas išsitaškė ant lovos. Tirionas suko grandinę, kol pajuto, kaip grandys įsirėžia į storą to žmogaus kaklą.

— Ga-na, — krioktelėjo jis taip kimiai, kad nebuvo tikras, ar apskritai ką nors pasakė. Tačiau, matyt, žodis suskambėjo, nes meisteris atsakydamas išstenėjo:

— Paleiskite, prašau, milorde… to pieno reikia nuo skausmo… grandinę, ne, prašau paleisti, ne…

Tirionui atgniaužiant pirštus, rausvasis veidas jau gerokai patamsėjo. Meisteris atsilošė, burna gaudydamas orą. Giliai įsispaudusios baltos duobutės ant paraudusios gerklės aiškiai rodė, kur ją buvo suveržusi grandinė. Baltai švietė ir jo akys. Tirionas pakėlė ranką prie veido ir brūkštelėjo per sukietėjusią kaukę lyg plėšdamas. Dar kartą. Ir dar kartą.

— Jūs… jūs norite nuimti tvarsčius, taip? — pagaliau pratarė meisteris. — Bet aš ne… tai būtų… būtų itin neišmintinga, milorde. Jūs dar nepagijęs, karalienė bus…

Išgirdęs minint seserį Tirionas net suurzgė. Tai gal tu vienas iš jų? Dūrė į meisterį pirštu, tada sugniaužė plaštaką į kumštį. Spaudė pirštus kietai, tarsi traiškydamas, tarsi žadėdamas, kas bus, jeigu šitas kvailys nedarys, kaip jam įsakyta.

Laimei, jis suprato.

— Aš… aš padarysiu kaip milordas liepia, būtinai padarysiu, bet… tai neišmintinga, jūsų žaizdos…

— Da-ryk.

Šį kartą skambėjo aiškiau.

Nusilenkęs meisteris išėjo iš kambario, bet po valandėlės grįžo, nešinas ilgu peiliu su plonais pjūkliškais ašmenimis, vandens dubeniu, glėbiu minkšto audeklo atraižų ir keliais buteliukais. Tuo metu Tirionas šiaip ne taip pasislinko per kelis colius atgal, tad dabar pusiau sėdėjo atsirėmęs į pagalvę. Liepęs visiškai nejudėti, meisteris įkišo peilio galiuką jam po kauke, prie pat kaklo. Sudrebėtų jam dabar ranka, ir Sersėja nuo manęs išsivaduotų, pagalvojo jis. Jautė, kaip tas pjūklelis dreskia sustandėjusią drobę vos per colį nuo jo gerklės.

Laimei, šis minkštas rausvas žmogus nebuvo iš Sersėjos drąsiausiųjų. Po akimirkos Tirionas ant skruosto pajuto gaivaus oro dvelktelėjimą. Žinoma, skaudėjo, bet jis pasistengė nekreipti dėmesio. Meisteris nuėmė tvarsčius su pridžiūvusiais vaistų likučiais.

— Sėdėkite ramiai, dabar privalau išplauti žaizdą.

Jo rankos lietė švelniai, šiltas vanduo ramino. Žaizda, mąstė Tirionas, prisimindamas netikėtą ryškiai sidabrišką žybsnį, atrodo, švystelėjusį po pat akimi.

— Dabar šiek tiek skaudės, — įspėjo meisteris, merkdamas audeklo skiautę į vyną, kvepiantį trintomis žolelėmis. Iš tiesų suskaudo, ir toli gražu ne šiek tiek. Skausmas ugniniu brūkšniu įstrižai perrėžė visą veidą ir degantį žarsteklį sugrūdo giliai į nosį. Tirionas suleido nagus į patalus, užgniaužė alsavimą, bet sugebėjo ištverti neklykęs. Meisteris šalia jo kudakavo lyg višta perekšlė.

— Būtų buvę geriau palikti kaukę, kol žaizda užsitrauks, milorde. Bet, šiaip ar taip, ji atrodo švari, gerai, labai gerai. Kai radome jus ten, apačioje, tame rūsyje tarp negyvėlių ir mirštančiųjų, jūsų žaizdos buvo užsiteršusios. Vienas šonkaulis sulaužytas, tikriausiai ir dabar jaučiate, gal nuo smūgio buože ar kur nors parkritus, sunku pasakyti. Į ranką buvo pataikiusi strėlė, prie pat peties. Ten jau mačiau apmirusių audinių ir ilgokai bijojau, kad galite netekti visos rankos, tačiau plovėme žaizdą verdančiu vynu, dėjome kirminų, ir dabar, atrodo, ji gyja švariai…

— Vardas, — sušvokštė jam Tirionas. — Vardas.

Meisteris sumirksėjo.

— Na, jūs juk Tirionas Lanisteris, milorde. Karalienės brolis. Ar pamenate mūšį? Kartais po sužeidimų į galvą…

— Tavo vardas, — jo gerklė gergždė, o liežuvis buvo pamiršęs, kaip tarti žodžius.

— Aš — meisteris Balabaras.

— Balabaras, — pakartojo Tirionas. — Atnešk. Veidrodį.

— Milorde, — sunerimo meisteris, — aš nepatarčiau… tai galbūt, ak, neišmintinga, tiesą sakant… jūsų žaizda…

— Nešk, — tik tiek tepasakė Tirionas. Burna atrodė sustingusi, visur aplink skaudėjo, lyg kas kumščiu būtų perskėlęs jam lūpą. — Ir gerti. Vyno. Jokių aguonų.

Išraudęs meisteris pašoko ir išskubėjo. Grįžo su ąsočiu blyškiai gintarinio vyno ir mažučiu sidabriniu veidrodžiu puošniais aukso rėmeliais. Prisėdęs ant lovos krašto, jis įpylė pusę puodelio ir pakėlė prie ištinusių Tiriono lūpų. Vėsi srovelė maloniai nutekėjo žemyn, nors skonio jis beveik ir nejuto.

— Dar, — tarė puodeliui ištuštėjus. Meisteris Balabaras vėl įpylė. Po antrojo puodelio Tirionas Lanisteris pasijuto ganėtinai stiprus pažvelgti sau į veidą.

Atsukęs veidrodį, nebežinojo, juoktis jam ar verkti. Kirtis buvo ilgas ir kreivas, prasidedantis vos per plauką po kaire akimi ir pasibaigiantis ties dešiniuoju žandikauliu. Nebeliko trijų ketvirčių nosies ir nemažo gabalo lūpos. Kažkas buvo susiuvęs žaizdos kraštus iš žarnų suvytais siūlais, tie nelygūs dygsniai tebebuvo matyti ant raudono, šviežiai užsitraukusio, dar tik pusiau sugijusio rando.

— Gražu, — sugergždė jis mesdamas veidrodį šalin.

Dabar jis prisiminė. Tiltą iš laivų, serą Mendoną Murą, ranką, prie veido artėjantį kalavijo smaigalį. Jei nebūčiau atšlijęs, tas kirtis man būtų nunešęs pusę galvos. Džeimis visada sakydavo, kad iš visos karaliaus sargybos pats pavojingiausias yra seras Mendonas, nes jo negyvose tuščiose akyse niekada nematyti nė menkiausios užuominos, ką jis ketina daryti. Neturėjau pasikliauti nė vienu iš jų. Žinojo, kad seras Merinas ir seras Borosas, paskui ir seras Osmundas — jos sesers žmonės, bet vis dėlto leido sau patikėti, kad kiti dar turi išsaugoję garbės likučius. Sersėja tikriausiai sumokėjo jam, kad aš iš mūšio nebegrįžčiau. Dėl ko gi daugiau? Niekada nebuvau serui Mendonui kaip nors pakenkęs, bent jau kiek pats žinau. Tirionas savo storais trumpais pirštais palietė gyvmėsę ant rando. Dar viena mielosios sesutės dovanėlė.

Meisteris mindžikavo greta lovos lyg pasiruošusi skristi žąsis.

— Milorde, na, suprantate, čia tikriausiai liks randas…

— Tikriausiai? — prunkštelėjus iš juoko jo veidą tučtuojau iškreipė skausmas. Taip, tikrai, randas bus. Ir nosis vargu ar ataugs artimiausioje ateityje. Regis, žiūrėti jam į veidą bus dar menkesnis malonumas.

— Štai ir pamoka — nežaisk su kirviu, — jis šyptelėjo, varganai tempdamas lūpas. — Kur mes? Kas čia, kokia patalpa? — kalbant varstė skausmas, bet Tirionas pernelyg ilgai išbuvo tylėdamas.

— Ak, jūs esate Meigoro tvirtovėje, milorde. Šis kambarys — virš karalienės Pokylių menės. Jos malonybė pageidavo, kad būtumėt arčiau ir ji galėtų pati jus prižiūrėti.

Tikrai pageidavo, galvą guldau.

— Grąžinkite atgal, — liepė Tirionas. — Į mano lovą. Į mano paties kambarius.

Kur aplink mane bus mano žmonės, taip pat ir mano meisteris, jei tik rasiu tą, kuriuo galiu pasitikėti.

— Jūsų paties… milorde, tai neįmanoma. Jūsų buvusiuose kambariuose apsigyveno karaliaus ranka.

— Aš esu karaliaus ranka. — Jį jau vargino daug pastangų reikalaujantis kalbėjimas ir glumino tai, ką girdėjo.

Meisteris Balabaras atrodė sutrikęs.

— Ne, milorde, aš… jūs buvote sužeistas, visiškai prie mirties. Šias pareigas dabar perėmė jūsų lordas tėvas. Lordas Taivinas, jis…

— Čia?

— Nuo to vakaro, kai vyko mūšis. Lordas Taivinas visus mus išgelbėjo. Prasčiokai kalba, esą ten kovėsi karaliaus Renlio šmėkla, bet išmintingesni žmonės žino, kaip buvo iš tiesų. Ten buvo jūsų tėvas ir lordas Tairelis su Gėlių riteriu ir lordu Mažuoju Pirštu. Jie atžygiavo per plėnis ir grobikui Staniui smogė iš užnugario. Tai buvo didi pergalė, o dabar lordas Taivinas įsikraustė į Rankos bokštą ir padeda jo malonybei atkurti krašte tvarką, šlovė dievams.

— Šlovė dievams, — beprasmiškai pakartojo Tirionas. Mieliausias tėtušis, tas prakeiktas Mažasis Pirštas ir dar Renlio šmėkla? — Pašauk… — O ką pašaukti? Rausvajam Balabarui jis negalėjo liepti atvesti Šajos. Ką jis galėjo pasikviesti, kuo galėjo pasikliauti? Veiriu? Bronu? Seru Džeislinu? — … mano ginklanešį, — užbaigė pagaliau. — Podą. Peiną.

Ten, ant tilto iš laivų, buvo Podas, tas vaikinas išgelbėjo man gyvybę.

— Tą berniuką? Tokį keistą?

— Tokį keistą. Podriką Peiną. Tu eik. Atsiųsk jį.

— Kaip įsakysite, milorde, — meisteris Balabaras linktelėjo galva ir išskubėjo lauk. Tirionas jautė, kaip belaukiant senka jėgos. Mėgino suvokti, kiek laiko jis čia miegojo. Sersėja norėtų, kad užmigčiau amžinai, bet toks paslaugus aš nebūsiu.

Podrikas Peinas įžengė į miegamąjį tyliai tarsi pelytė.

— Milorde? — jis ant pirštų galų prislinko prie lovos. Kaip vaikinas, mūšyje toks drąsus, ligonio kambaryje gali būti toks išsigandęs? — nusistebėjo Tirionas. — Norėjau būti šalia jūsų, bet meisteris liepė išeiti.

— Pats liepk jam išeiti. Klausyk. Man sunku kalbėti. Noriu miegvynio. Ne aguonų pieno, o miegvynio. Eik pas Frenkeną. Frenkeną, ne Balabarą. Kai gamins, stovėk šalia. Tada atnešk.

Podas metė žvilgsnį į Tiriono veidą ir tuoj pat nusisuko. Na, negalėčiau jo dėl to kaltinti.

— Man reikia, — vėl tarė Tirionas, — mano sargybos. Brono. Kur Bronas?

— Jis pakeltas į riterius.

Skausmas nusmelkdavo net susiraukus.

— Surask jį. Atvesk.

— Kaip įsakysite, milorde. Broną.

Tirionas čiupo vaikiną už riešo.

— Seras Mendonas?

Berniukas susigūžė.

— Aš vi-visai nenorėjau jo u-u-už…

— Negyvas? Tikrai žinai? Negyvas?

Podas mindžikavo susigėdęs.

— Nuskendo.

— Gerai. Niekam nesakyk. Apie jį. Apie mane. Apie visa tai. Nieko.

Ginklanešiui išėjus, Tirioną paliko ir paskutinės jėgos. Jis atsilošė ir užsimerkė. Gal vėl pavyks susapnuoti Tišą. Kažin kaip jai dabar patiktų mano veidas, su kartėliu pagalvojo jis.