Karalių kova

Sansa

Karaliaus Džofrio vardadienio rytas išaušo skaistus ir vėjuotas, pro aukštai lekiančius debesis švysčiojo ilga kometos uodega. Sansa žiūrėjo į ją pro savo bokšto langą, kai jos lydėti apačion į turnyrų aikštę atvyko seras Aris Oukhartas.

— Kaip manote, ką ji reiškia? — paklausė ji.

— Šlovę jūsų sužadėtiniui, — akimirksniu atsakė seras Aris. — Tik pažvelkite, kaip šiandien, per jo malonybės vardadienį, ji liepsnoja danguje, tarsi patys dievai būtų iškėlę vėliavą jo garbei. Prasčiokai vadina ją karaliaus Džofrio kometa.

Žinoma, jie šitaip sakė Džofriui; pati Sansa dėl to turėjo abejonių.

— Girdėjau tarnus vadinant ją Drakono Uodega.

— Karalius Džofris sėdi soste, kuris kadaise priklausė Eigonui Drakonui, ir gyvena jo sūnaus statytoje pilyje, — atsiliepė seras Aris. — Jis — drakono įpėdinis, o raudona yra Lanisterių giminės spalva, tai dar vienas ženklas. Nėmaž neabejoju, kad ši kometa pasiųsta skelbti Džofrio įžengimo į sostą. Ji reiškia, kad Džofris nugalės visus priešus.

Ar tikrai? — svarstė Sansa. Nejaugi dievai būtų tokie žiaurūs? Prie Džofrio priešų dabar priklausė jos motina, taip pat ir Robas. Karaliui įsakius, mirė jos tėvas. Ar dabar turės mirti ir Robas, ir motina? Kometa iš tiesų buvo raudona, bet Džofris — ne tik Lanisteris, bet ir Barateonas, o jų ženklas — juodas elnias auksiniame lauke. Gal dievai turėjo pasiųsti Džofriui auksinę kometą?

Sansa uždarė langines ir ryžtingai nusigręžė nuo lango.

— Labai gražiai šiandien atrodote, miledi, — tarė seras Aris.

— Ačiū, sere.

Žinodama, jog Džofris norės, kad ji ateitų stebėti jo garbei rengiamo turnyro, Sansa ypač kruopščiai susitvarkė drabužius ir veidą. Ji vilkėjo blyškiai violetinio šilko suknelę, plaukus dengė tinklelis su mėnulio akmenukais, kurį jai dovanojo Džofris. Suknelė buvo su ilgomis rankovėmis, kad nesimatytų mėlynių, kurias jai taip pat dovanojo Džofris. Išgirdus, kad Robas paskelbtas Šiaurės karalium, jį apėmė baisus įniršis, ir jis pasiuntė serą Borosą, kad ją primuštų.

— Jau eisime? — seras Aris pasiūlė jai ranką, ir Sansa leidosi išvedama iš kambario. Jeigu jau kažkas turėjo visur sekioti jai iš paskos, Sansai labiausiai tiko būtent jis. Seras Borosas buvo labai ūmaus būdo, seras Merinas šaltas, sero Mendono keistos negyvos akys vertė jaustis nejaukiai, o seras Prestonas elgėsi su ja kaip su žiopla mergiote. Aris Oukhartas visada būdavo mandagus ir kalbėdavo su ja šiltai. Kartą, Džofriui įsakius smogti jai, jis net paprieštaravo. Galų gale jis vis dėlto sudavė jai, bet ne taip smarkiai, kaip būtų tvoję seras Merinas ar seras Borosas, ir jis bent jau ginčijosi. Kiti paklusdavo netardami nė žodžio… išskyrus Skaliką, tačiau Džofas niekada neliepdavo Skalikui jos bausti. Tokiam reikalui jam užtekdavo kitų penkių.

Seras Aris buvo šviesiai rusvais plaukais ir malonaus veido. Šiandien jis atrodė itin įspūdingai — baltą šilkinį apsiaustą ant peties prisegtą laikė aukso lapas, tunikos krūtinę puošė tviskančiu auksiniu siūlu išsiuvinėtas plačiašakis ąžuolas.

— Kaip manote, kas pelnys šiandien garbę? — jiems susikibus už parankės ir leidžiantis laiptais, paklausė Sansa.

— Žinoma, aš, — atsakė seras Aris šypsodamasis. — Tačiau bijau, kad pergalė nesuteiks labai daug džiaugsmo. Laukas nedidelis ir prastas. Varžytis rengiasi vos keturios dešimtys, įskaitant ginklanešius ir laisvuosius raitelius. Menka garbė vartyti iš balno neapsiplunksnavusius jauniklius.

Paskutinis turnyras buvo kitoks, pagalvojo Sansa. Karalius Robertas jį surengė jos tėvo garbei. Iš atokiausių karalystės kraštų varžytis susirinko aukštieji lordai ir pagarsėję kariai, jų pažiūrėti atėjo visas miestas. Ji prisiminė, kaip puikiai viskas atrodė: plačiame lauke palei upę išsirikiavusios palapinės, prie kiekvienos kybantys riterių skydai, vėjyje besiplaikstančių šilkinių gairelių eilės, saulės atšvaitai nuo tviskančių šarvų plieno ir paauksuotų pentinų. Dienomis nuolat skardėdavo trimitai ir dundėdavo žirgų kanopos, o naktys buvo pilnos pokylių ir dainų. Tie laikai buvo patys nuostabiausi jos gyvenime, tačiau dabar tai atrodė lyg prisiminimai iš kito pasaulio. Robertas Barateonas buvo nebegyvas, nebeliko ir jos tėvo, kuriam kaip išdavikui nukirto galvą ant Didžiosios Beiloro septos laiptų. Krašte atsirado trys karaliai, už Trišakio siautė karas, į miestą plūdo minios išgąsdintų žmonių. Nenuostabu, kad Džofo turnyrą teko rengti už storų Raudonosios pilies sienų.

— Kaip manote, ar karalienė ateis?

Sansa visada jautėsi saugesnė, kai šalia būdavo Sersėja, galinti sutramdyti savo sūnų.

— Bijau, kad ne, miledi. Šiandien posėdžiauja taryba, kažkoks skubus reikalas, — seras Aris prakalbo tyliau. — Lordas Taivinas, užuot vedęs kariuomenę į miestą, kaip jam įsakė karalienė, išsilaipino Harenhole. Jos malonybė įtūžusi.

Pro šalį nužygiavo Lanisterių gvardijos būrys raudonais apsiaustais ir su liūtais ant šalmų, seras Aris tuo metu tylėjo. Jis mėgo paliežuvauti, tačiau tik tada, kai būdavo tikras, kad niekas nesiklauso.

Išoriniame kieme dailidės pastatė galeriją ir aptvėrė varžybų aikštę. Ji iš tiesų buvo menka, o susirinkęs skystas žiūrovų būrelis užpildė vos pusę vietų. Dauguma jų buvo kareiviai auksaspalviais miesto sargybos ar raudonais Lanisterių apsiaustais. Iš aukštuomenės atėjo tik vienas kitas, dvare jų buvo likę vos saujelė. Į keturkampę rausvo šilko nosinę kosčiojo pilkaveidis lordas Džailsas Rosbis. Ledi Tanda laukė iš abiejų pusių pasisodinusi po dukterį — tylenę ir nuobodą Lolisę bei aštrialiežuvę Falisę. Sėdėjo ir Džalabaras Kso tamsia kaip juodmedis oda, tremtinys, likęs be jokio prieglobsčio, ir ledi Ermesanda, dar visai kūdikis ant žindyvės kelių. Sklido kalbos, jog ji netrukus ištekės už vieno iš karalienės pusbrolių, kad Lanisteriai galėtų pasisavinti jos žemes.

Karalius, nuo saulės dengiamas raudono baldakimo, sėdėjo vieną koją atsainiai užmetęs ant raižyto medinio krėslo ranktūrio. Jam už nugaros įsitaisė princesė Mirsela ir princas Tomenas. Karaliaus ložės gilumoje, susidėjęs rankas ant kardasaičio, sargybą ėjo Sandoras Kligeinas. Jo plačius pečius gaubė baltas karaliaus sargybos apsiaustas, susegtas brangakmeniais aptaisyta sege; ryškus lyg sniegas audinys tarsi nederėjo prie rudos tunikos iš šiurkščios vilnos ir metalu nusagstytos odinės liemenės.

— Ledi Sansa, — išvydęs ją, trumpai ir atšiauriai paskelbė Skalikas. Jo balsas skambėjo šiurkščiai, tartum į medį besigraužiantis pjūklas. Jam kalbant, dėl veidą ir kaklą bjaurojančių nudegimų randų viena burnos pusė trūkčiodavo.

Išgirdusi Sansos vardą, princesė Mirsela droviai linktelėjo sveikindamasi, užtat apkūnus mažasis princas Tomenas džiugiai stryktelėjo.

— Sansa, ar girdėjai? Šiandien ir aš dalyvausiu turnyre. Mama man leido.

Tomenui jau buvo aštuoneri. Sansai jis priminė jos mažąjį brolį Braną. Abu buvo to paties amžiaus. Branas vėl gyveno Vinterfele, tegu luošas, bet saugus.

Sansa būtų kažin ką atidavusi, kad tik atsidurtų ten kartu su juo.

— Man neramu dėl tavo priešininko gyvybės, — rimtai tarė ji Tomenui.

— Jo priešininkas bus prikimštas šiaudų, — stodamasis pasakė Džofas. Karalius buvo užsidėjęs paauksuotą antkrūtinį su išraižytu riaumojančiu liūtu, tarsi bet kurią akimirką aplinkui būtų galėjęs užvirti mūšis. Šiandien jam sukako trylika, pagal savo amžių atrodė aukštas, žaliomis akimis ir aukso spalvos Lanisterių plaukais.

— Jūsų malonybe, — tarė Sansa, žemai tūpteldama su reveransu.

Seras Aris nusilenkė.

— Meldžiu man atleisti, jūsų malonybe. Privalau pasirengti varžyboms.

Džofris abejingai mostelėjo jam, kad gali eiti, o pats įdėmiai nužvelgė Sansą nuo viršaus iki apačios.

— Malonu, kad nešioji mano akmenėlius.

Vadinasi, karalius nusiteikęs šiandien būti galantiškas. Sansa lengviau atsikvėpė.

— Dėkoju jums už šią dovaną… ir už malonius žodžius. Meldžiu jums laimingo vardadienio, jūsų malonybe.

— Sėskis, — paliepė Džofas, rodydamas tuščią krėslą šalia savojo. — Girdėjai? Karalius Elgeta nebegyvas.

— Kas? — akimirką Sansa nusigando, kad jis kalba apie Robą.

— Viseiris. Paskutinis karaliaus Eirio Pamišėlio sūnus. Dar iki man gimstant jis šlaistėsi po laisvuosius miestus ir vadino save karalium. Ką gi, motina sako, esą dotrakiai galų gale jį karūnavo. Išlydytu auksu, — Džofas nusikvatojo. — Tikrai juokinga, kaip manai? Jų ženklas buvo drakonas. Maždaug būtų tas pats, jeigu koks vilkas sudraskytų tavo išdaviką brolį. Gal jį pagavęs sušersiu vilkams. Ar sakiau, kad ketinu kviesti jį į dvikovą?

— Norėčiau pamatyti tą kovą, jūsų malonybe.

Kur kas labiau, negu tu įsivaizduoji. Sansa stengėsi kalbėti ramiai ir mandagiai, bet Džofrio akys vis tiek susiaurėjo — jis mėgino nuspręsti, ar ji nesityčioja.

— Ar josite šiandien turnyre? — nedelsdama paklausė Sansa.

Karalius susiraukė.

— Miledi motina sakė, kad taip nedera, nes turnyras — mano garbei. Nes būčiau nugalėtojas. Ar ne taip, šunie?

Skaliko burna trūktelėjo.

— Tarp šitų pašlemėkų? Kodėl gi ne?

Jis nugalėjo mano tėvo turnyre, prisiminė Sansa.

— Ar šiandien kausitės, milorde? — paklausė ji.

Kligeino balsas iš paniekos net prikimo.

— Per daug vargo šarvus vilktis. Čia mašalų turnyras.

Karalius nusijuokė.

— Mano šuo loja nuožmiai. Gal reikėtų įsakyti jam kautis su šios dienos nugalėtoju. Iki mirties.

Džofris mėgo versti vyrus kautis iki mirties.

— Liktų jums vienu riteriu mažiau.

Skalikas niekada nedavė riterio priesaikos. Jo brolis buvo riteris, o jis jo nekentė.

Nuaidėjo trimitų garsai. Karalius atsilošė savo krėsle ir paėmė Sansą už rankos. Kadaise jos širdis būtų smarkiau suplastėjusi, tačiau taip būdavo anksčiau, iki tos dienos, kai į jos maldas pasigailėti jis atsakė parodydamas nukirstą jos tėvo galvą. Dabar jo prisilietimas kėlė jai pasibjaurėjimą, tačiau ji žinojo, kad geriau tokių jausmų nerodyti. Ir pasistengė sėdėti labai ramiai.

— Seras Merinas Trentas iš karaliaus sargybos, — paskelbė šauklys.

Seras Merinas pasirodė iš vakarinės kiemo pusės; buvo apsitaisęs tviskančiais baltais kaltinio metalo šarvais su aukso raižiniais, jojo baltu kaip pienas žirgu, kurio pilkus karčius plaikstė vėjas. Apsiaustas plevėsavo jam už nugaros tarsi krintantis sniegas. Rankoje laikė dvylikos pėdų ilgio ietį.

— Seras Hoberis iš Redvainų giminės, iš Arboro, — išdainavo šauklys.

Seras Hoberis įjojo iš rytų, sėdėdamas ant juodo eržilo, apdengto vyno raudonio ir mėlynos spalvos gūnia. Jo ietį puošė tokių pačių spalvų juostos, o skyde buvo pavaizduota vynuogių kekė — jo giminės herbas. Redvainų dvyniai buvo priversti gyventi pilyje kaip karalienės svečiai, lygiai kaip ir Sansa. Ji pasvarstė, kas sumanė, kad jie turi dalyvauti Džofrio turnyre. Tikriausiai ne patys, nutarė Sansa.

Turnyro vadovui davus ženklą, varžovai nuleido ietis ir suragino žirgus. Iš žiūrovų galerijos, kur sėdėjo gvardiečiai, lordai ir ponios, pasigirdo šauksmai. Kiemo viduryje riteriai susitiko, supoškėjo smūgiai į medį ir plieną. Abi ietys — ir baltoji, ir ruožuotoji — akimirksniu virto šipuliais. Hoberis Redvainas nuo smūgio susverdėjo, bet sugebėjo išsilaikyti balne. Aikštės galuose apsukę žirgus, riteriai metė šalin lūženas ir iš ginklanešių pastvėrė atsargines. Sero Hoberio dvynys brolis, seras Horas Redvainas, drąsindamas brolį kažką šaukė.

Susikovus antrą kartą, seras Merinas ieties galu pataikė serui Hoberiui į krūtinę ir išmušė jį iš balno. Seras Hoberis krito ant žemės garsiai dunksteldamas. Seras Horas keiktelėjo ir nubėgo padėti nukentėjusiam broliui.

— Prasti jojikai, — pareiškė karalius Džofris.

— Seras Beilonas Svonas iš Stounhelmo Raudonojoje sargyboje, — pasigirdo šauklio balsas.

Sero Beilono didšalmį puošė platūs balti sparnai, o skyde kovėsi juodos ir baltos gulbės.

— Morosas iš Slintų giminės, lordo Jano iš Harenholo įpėdinis.

— Tik pažiūrėk į tą stuobrį išsišokėlį, — sukvykė Džofas garsiai, kad išgirdo bent pusė kiemo.

Morosas, paprastas ginklanešys ir, tiesą sakant, dar visiškai naujokas, sunkiai valdė skydą ir ietį. Sansa žinojo, kad ietis — riterių ginklas, o Slintai žemakilmiai. Iki tada, kai Džofris pakėlė lordą Janą iki Harenholo ir tarybos, jis buvo tik miesto sargybos vadas.

Tikiuosi, kad jis kris ir patirs gėdą, su kartėliu galvojo Sansa. Tikiuosi, seras Beilonas jį užmuš. Džofriui paskelbus apie jos tėvo mirtį, ne kas kitas, tik Janas Slintas griebė nukirstą lordo Starko galvą už plaukų ir iškėlė, kad pamatytų ir karalius, ir minia, o Sansa ašarojo ir klykė.

Morosas vilkėjo juodais ir auksaspalviais keturkampiais margintą apsiaustą ant juodų, auksu ornamentuotų šarvų. Skydas vaizdavo kruviną ietį — tokį ženklą jo tėvas pasirinko naujai sukurtos giminės herbui. Tačiau paraginęs arklį Morosas, regis, nežinojo, ką su tuo skydu daryti, ir sero Beilono smaigalys kirto tiesiai į herbą. Morosui ietis išsprūdo iš rankų, jis dar mėgino išsilaikyti, bet vis dėlto griuvo. Viena jo koja įstrigo balnakilpėje, ir pasibaidęs žirgas nuvilko jaunuolį iki pat aikštės pakraščio. Velkamo Moroso galva daužėsi į žemę. Džofas niekinamai ūktelėjo. Sansa sėdėjo pašiurpusi, stebėdamasi, nejaugi dievai bus tikrai išgirdę jos kerštingą maldą. Tačiau ištraukus Morosą iš balnakilpės, pasirodė, kad jis kruvinas, bet gyvas.

— Tomenai, būsime tau parinkę ne tą priešininką, — tarė karalius broliui. — Šiaudinis riteris už šitą kovoja geriau.

Tada atėjo sero Horo Redvaino eilė. Jam sekėsi geriau negu dvyniui — pavyko nugalėti pagyvenusį riterį, kurio žirgas buvo išpuoštas sidabriniais grifais baltų ir mėlynų juostų lauke. Nors atrodė dailiai, senasis raitelis kovėsi prastai. Džofris išsiviepė:

— Labai jau silpnas pasirodymas.

— Juk sakiau, — atsiliepė Skalikas. — Mašalai.

Karalius ėmė nuobodžiauti. Sansa tuoj pat sunerimo. Ji nuleido akis žemyn ir pasiryžo tylėti, kad ir kas atsitiktų. Kai Džofrį Barateoną apimdavo prasta nuotaika, bet koks atsitiktinis žodelis galėjo sukelti jam įniršio priepuolį.

— Lotoras Brunas, laisvasis raitelis, tarnaujantis lordui Beilišui, — suriko šauklys. — Seras Dontosas Raudonasis iš Holardų giminės.

Laisvasis raitelis, nedidukas vyras aplamdytais kaltiniais šarvais be herbo, tvarkingai pasirodė vakariniame kiemo pakraštyje, tačiau jo priešininko nebuvo nė ženklo. Pagaliau į aikštę įšuoliavo kaštoninis eržilas su plevėsuojančiais tamsiai ir skaisčiai raudonais šilkais, tačiau be sero Dontoso. Po akimirkos atsirado ir riteris: jis keikėsi ir svirdinėjo, ant kūno turėdamas vien tik šarvų antkrūtinį ir plunksnomis puoštą šalmą. Jam besivaikant žirgą, švytravo jo baltos ir kaulėtos kojos, vyriškoji esybė nepadoriai tabalavo. Žiūrovai griausmingai kvatojo ir svaidė įžeidimus. Nutvėręs žirgą už vadelių, seras Dontosas mėgino ant jo užšokti, bet arklys ramiai stovėti nenorėjo, o riteris buvo toks girtas, kad nepajėgė basa pėda pataikyti į balnakilpę.

Minia tuo metu jau staugė iš juoko… kvatojo visi, išskyrus karalių. Džofrio žvilgsnis buvo toks, kokį Sansa puikiai atsiminė, — jis taip žiūrėjo Didžiojoje Beiloro septoje tą dieną, kai nuteisė mirti lordą Edardą Starką. Pagaliau seras Dontosas Raudonasis liovėsi beprasmiškai vargęs, atsisėdo tiesiai į purvą ir nusiėmė plunksnuotą šalmą.

— Gana, pasiduodu, — suriko jis. — Duokite man vyno.

Karalius atsistojo.

— Statinę iš rūsio čionai! Joje mes jį tuoj ir prigirdysime.

Sansa nė nepajuto, kaip aiktelėjo:

— Ne, ne, jokiu būdu.

Džofris pasuko galvą.

— Ką tu pasakei?

Sansa pati negalėjo patikėti tuo, ką padarė. Ar jai pasimaišė protas? Pasakyti jam ne, girdint vos ne pusei dvaro? Ji nieko nenorėjo pasakyti, tik… Seras Dontosas buvo girtas, elgėsi kvailai ir nevykusiai, bet nedarė nieko bloga.

— Pasakei: „Ne, jokiu būdu“? Ar taip?

— Labai prašau, — tarė Sansa, — aš tik norėjau… jūsų malonybe, tai būtų bloga lemiantis ženklas… nužudyti žmogų per savo vardo dieną.

— Meluoji, — atšovė Džofris. — Turėčiau nuskandinti tave kartu su juo, jei jau taip rūpiniesi tuo žmogum.

— Aš juo nesirūpinu, jūsų malonybe, — žodžiai karštligiškai krito nuo jos lūpų. — Skandinkite jį ar nukirskite jam galvą, tik… jei norite, žudykite jį rytoj, tik prašau… ne šiandien, ne per savo vardadienį. Man būtų baisu, jeigu jus lydėtų blogas ženklas… baisus ženklas, net ir karaliams, dainiai visada apie tai dainuoja…

Džofris žvelgė piktai. Jis suprato, kad ji meluoja, Sansa aiškiai tai matė. Jis privers ją už tai atkentėti.

— Mergaitė sako tiesą, — sugergždė Skalikas. — Ką žmogus pasėja savo vardo dieną, tą pjauna per visus metus.

Jo balsas skambėjo abejingai, tarsi jam nėmaž nerūpėtų, tiki karalius jo žodžiais ar ne. Gal tai tiesa? Sansa šito nežinojo, paprasčiausiai sugalvojo, iš paskutiniųjų stengdamasi išvengti bausmės.

Džofris nepatenkintas pasimuistė krėsle ir spragtelėjo pirštais sero Dontoso pusėn.

— Išveskite jį. Liepsiu nudėti tą kvailį rytoj.

— Iš tiesų, — pritarė Sansa, — juk jis kvailys. Kaip jūs įžvalgiai pastebėjote! Juk jam kur kas labiau tinka būti ne riteriu, o kvailiu. Turėtumėte aprengti jį margais drabužiais ir tegu jus linksmina. Jis nenusipelno tokios malonės kaip greita mirtis.

Karalius kelias akimirkas tiriamai į ją žiūrėjo.

— Ko gero, nesi tokia kvaila, kaip galvoja motina, — čia jis pakėlė balsą. — Dontosai, girdėjai, ką miledi pasakė? Nuo šios dienos esi mano naujas kvailys. Miegosi su Mėnuliuku ir vilkėsi juokdario apdarą.

Seras Dontosas, ką tik per plauką išvengęs mirties ir iš karto prablaivėjęs, puolė ant kelių.

— Dėkoju, jūsų malonybe. Ir jums, miledi. Nuoširdžiausiai dėkoju.

Lanisterių gvardiečiams jį išvedus, prie karaliaus ložės prisiartino turnyro vyresnysis.

— Jūsų malonybe, — tarė jis, — ar turėčiau kviesti Brunui naują priešininką, ar tegu rungiasi kita pora?

— Nieko nereikia. Čia mašalai, o ne riteriai. Visus juos nukirsdinčiau, bet šiandien mano vardo diena. Turnyras baigtas. Tegu visi jie dingsta man iš akių.

Turnyro vyresnysis nusilenkė, tačiau princas Tomenas nesirengė paklusti.

— Aš dar turiu kautis su šiaudažmogiu.

— Kitą kartą.

— Bet aš noriu kautis!

— Man nerūpi tavo norai.

— Mama sakė, kad galėsiu kautis.

— Tikrai, taip sakė, — patvirtino princesė Mirsela.

— Mama sakė, — nusišaipė karalius. — Nebūkite maži vaikai.

— Mes ir esame maži vaikai, — išdidžiai pareiškė Mirsela. — Mums dera elgtis vaikiškai.

Skalikas nusijuokė.

— Štai ir pagavo jus.

Džofris pasidavė.

— Labai gerai. Net ir mano brolis kaunasi ne prasčiau už šituos. Neškite čionai iškamšą, Tomenas nori pabūti mašalu.

Tomenas sukvykė iš džiaugsmo ir, tankiai tapsėdamas putliomis kojytėmis, nukūrė, kad jį aprengtų.

— Sėkmės! — jam pavymui šūktelėjo Sansa.

Iškamša išdygo kitame aikštės gale, tuo metu tarnai pabalnojo ir princo ponį. Tomeno priešininkas buvo vaiko ūgio iš odos pasiūtas ir šiaudų prikimštas karys, užsodintas ant strypo, su skydu vienoje rankoje ir kuoka kitoje. Kažkas tam riteriui prie galvos pritvirtino ragų porą. Kiek Sansa atminė, šalmą su ragais turėjo Džofrio tėvas, karalius Robertas… bet tokį dėvėjo ir jo dėdė lordas Renlis, Roberto brolis, dabar tapęs išdaviku ir pats pasiskelbęs karalium.

Du ginklanešiai uždėjo ir pritvirtino princui jo tamsiai raudonus ir sidabro spalvos šarvus. Šalmo viršugalvyje siūbavo aukšta raudonų plunksnų puokštė, o ant skydo drauge laigė Lanisterių liūtas ir karūnuotas Barateonų elnias. Ginklanešiai padėjo Tomenui atsidurti balne, tada priekin žengė seras Aronas Santagaras, Raudonosios pilies vyriausiasis ginklininkas, ir padavė jam vaiko rankai pritaikytą, sidabru tviskantį buką kalaviją su lapo pavidalo geležte.

Tomenas aukštai iškėlė savo ginklą.

— Kasterlių Uola! — plonu vaikišku balseliu riktelėjo jis, spustelėjo kulnais poniui šonus ir pasileido per kietai suplūktą aikštę prie iškamšos. Ledi Tanda ir lordas Džailsas nedarniais balsais stengėsi jį palaikyti, prie jų prisijungė ir Sansa. Karalius stebėjo tylėdamas.

Iš visų jėgų mojuodamas kalaviju, Tomenas ponį pavarė risčia ir, pasiekęs priešininką, stipriai smogė į to riterio skydą. Nuo smūgio iškamša pasisuko, o jos minkšta kuoka sukdamasi ratu kaip reikiant tvojo princui į pakaušį. Tomenas dribtelėjo iš balno žemėn, naujieji jo šarvai sutarškėjo lyg senų puodų prigrūstas maišas. Kalavijas nuskriejo į šalį, ponis pasibaidęs nušuoliavo per kiemą tolyn, tarp žiūrovų kilo pašaipų audra. Karalius Džofris juokėsi garsiau ir ilgiau už kitus.

— Ak! — sušuko princesė Mirsela. Ji ištrūko iš ložės ir nubėgo prie mažojo broliuko.

Sansa pasijuto kupina keistos ir svaigios drąsos.

— Turėtumėt eiti kartu su ja, — tarė ji karaliui. — Galbūt jūsų brolis susižeidė.

Džofris gūžtelėjo pečiais.

— Na ir kas, jei susižeidė?

— Turėtumėt jam padėti ir pasakyti, kaip šauniai jis kovėsi, — Sansa, regis, negalėjo sustoti.

— Jis nuvirto nuo arklio ir krito į purvą, — nesutiko karalius. — Koks čia šaunumas.

— Nagi, — įsiterpė Skalikas, — berniukui narsos nestinga. Jis mėgins dar sykį.

Tarnai tuo metu kėlė Tomeną ant ponio. Kad taip vyresnysis būtų ne Džofris, o Tomenas, mąstė Sansa. Visai mielai tekėčiau už Tomeno.

Visi sukluso, išgirdę kažkokius garsus prie vartų. Grotoms kylant į viršų, sudžeržgėjo grandinės, didžiuliai vartai, cypdami geležiniais vyriais, atsivėrė.

— Kas leido atidaryti? — riktelėjo Džofas. Mieste buvo neramu, tad Raudonosios pilies vartai ištisomis dienomis likdavo užverti.

Prie įėjimo į pilį sudzingsėjo ginklai, pasigirdo kanopų kaukšėjimas — į kiemą įjojo raitelių būrys. Kligeinas, vieną ranką uždėjęs ant kalavijo rankenos, žengė arčiau karaliaus. Atvykėliai buvo apšiurę, purvini, išvargę, tačiau jiems virš galvų plevėsavo vėliava su auksiniu Lanisterių liūtu tamsiai raudoname lauke. Dalis vilkėjo raudonus Lanisterių kariuomenės apsiaustus ir šarvus, bet dauguma buvo laisvieji raiteliai ir samdiniai, apsitaisę įvairiausiais šarvais ir iki dantų ginkluoti. Dar ten buvo ir kitų — pabaisų laukinių iš senosios auklės pasakų, tų pačių šiurpiausių, kurias ypač mėgdavo Branas. Šie vilkėjo nutriušusius kailius, kietintą odą, jų plaukai buvo ilgi, barzdos didžiulės ir tankios. Kai kurie jojo apsitvarstę galvas ar rankas kruvinais tvarsčiais, kiti buvo be vienos akies ar ausies, ar kokio piršto.

Būrio viduryje ant stambaus raudo arklio keistame aukštame, raitelį iš priekio ir iš nugaros prilaikančiame balne sėdėjo karalienės brolis, nykštukas Tirionas Lanisteris, visų vadinamas Kipšu. Buvo atsiauginęs barzdą, kad uždengtų įdubusį veidą, dabar ta barzda panėšėjo į susivėlusį gelsvų ir juodų, šiurkščių it viela plaukų gniutulą. Ant pečių turėjo užsimetęs sutemų katės kailio apsiaustą — juodą su baltais dryžiais. Vadeles laikė kaire ranka, dešinė kybojo parišta balta šilkine skarele, bet šiaip atrodė toks pat keistas ir atgrasus, kokį Sansa atsiminė iš tų laikų, kai jis lankėsi Vinterfele. Atsikišusi kakta, skirtingos spalvos akys — tai buvo pats negražiausias vyras, kokį jai kada pasitaikė regėti.

Bet Tomenas bakstelėjo pentinais ponį ir nušuoliavo tiesiai per kiemą rėkdamas iš džiaugsmo. Vienas iš tų laukinių, nerangus milžinas, toks plaukuotas, kad žandenos dengė vos ne visą veidą, stvėrė berniuką iš balno su visais šarvais ir pastatė ant žemės greta dėdės. Tirionas plekšnojo jam per nugaros šarvų plokštę, Tomenas kvatojo neatgaudamas kvapo, ir jo juokas, atsimušdamas nuo sienų, aidėjo per pilį, o Sansa šiurpdama pastebėjo, kad jie abu — vienodo ūgio. Paskui brolį atskuodė Mirsela, nykštukas čiupo ją už liemens ir spiegiančią puolė sukti ratu.

Netrukus nuleidęs mergaitę ant žemės, mažasis žmogutis ją švelniai pabučiavo į kaktą ir krypuodamas patraukė per kiemą prie Džofrio. Du jo vyrai neatsilikdami sekė iš paskos — juodaplaukis ir juodaakis samdinys, kurio judesiai priminė sėlinančią katę, ir liesas jaunuolis su tuščiu įdubimu ten, kur anksčiau buvo akis. Tomenas ir Mirsela tipeno kartu.

Nykštukas prieš karalių priklaupė ant vieno kelio.

— Jūsų malonybe.

— Tu, — pratarė Džofris.

— Aš, — sutiko Kipšas, — nors kaip dėdei ir vyresniam amžiumi pritiktų ir malonesnis pasveikinimas.

— Žmonės kalba, kad tu negyvas, — tarė Skalikas.

Mažasis žmogus žvilgtelėjo į didįjį. Viena jo akis buvo žalia, kita juoda, ir iš abiejų padvelkė šaltis.

— Kalbu su karaliumi, ne su jo šunimi.

— Džiaugiuosi, kad tu gyvas, — įsiterpė princesė Mirsela.

— Šiuo atžvilgiu abu galvojame panašiai, mielas vaike, — Tirionas atsigręžė į Sansą. — Miledi, užjaučiu dėl to, ką jums teko prarasti. Dievai kartais būna iš tiesų žiaurūs.

Sansa niekaip nesugalvojo, ką jam atsakyti. Kaip jis gali užjausti dėl to, ko ji neteko? Gal jis šaiposi iš jos? Ne dievai buvo žiaurūs, tik Džofris.

— Užjaučiu ir tave, Džofri, dėl to, ką praradai, — pridūrė nykštukas.

— Ką aš praradau?

— Savo karališkąjį tėvą. Toks stambus ir smarkus vyras juoda barzda; prisiminsi jį, jei tik pasistengsi. Karaliavo iki tavęs.

— Ak, jis. Taip, tai buvo labai liūdnas įvykis, jį užmušė šernas.

— Ar taip „žmonės“ kalba, jūsų malonybe?

Džofris susiraukė. Sansa pajuto privalanti ką nors pasakyti. Kaip ten ją mokydavo septonė Mordeina? Damos šarvas — mandagumas, štai taip. Ji pasitelkė tą šarvą ir tarė:

— Apgailestauju, milorde, kad mano ledi motina paėmė jus į nelaisvę.

— Dėl to apgailestauja daugybė žmonių, — atsiliepė Tirionas, — ir kol dar esu gyvas, kai kurie pasigailės dar smarkiau… tačiau dėkoju, kad atjaučiate. Džofri, kur galėčiau rasti tavo motiną?

— Ji posėdžiauja su mano taryba, — atsakė karalius. — Tavo brolis Džeimis pralaimi mūšį po mūšio. — Jis piktai pažvelgė į Sansą, tarsi ši būtų dėl to kalta. — Starkai paėmė jį į nelaisvę, o mes praradome Riveraną, ir dabar jos kvailas brolis apsiskelbė karalium.

Nykštukas kreivai šyptelėjo.

— Šiais laikais visokiausi žmonės vadina save karaliais.

Džofas nesusigaudė, kaip tai suprasti, bet žvelgė įtariai ir atrodė šiek tiek suglumęs.

— Taip. Žinoma. Malonu, kad esi gyvas, dėde. Ar atvežei dovaną mano vardo dienai?

— Taip. Savo protą.

— Verčiau norėčiau Robo Starko galvos, — tarė Džofas, klastingai žvilgtelėjęs į Sansą. — Tomenai, Mirsela, eime.

Sandoras Kligeinas akimirkai stabtelėjo.

— Jumis dėtas, mažasis žmogau, pasaugočiau liežuvį, — įspėjo jis ir nužingsniavo paskui savo senjorą.

Sansa liko su nykštuku ir jo pabaisomis. Mėgino sugalvoti, ką dar galėtų pasakyti.

— Susižeidėte ranką, — pagaliau rado tinkamus žodžius.

— Mūšyje prie Žaliosios Šakos vienas jūsų šiauriečių pataikė man blokštu. Išsigelbėjau virsdamas nuo žirgo. — Tirionas įdėmiai pažvelgė jai į veidą, ir jo šypsena sušvelnėjo. — Jūs tokia liūdna, nes sielvartaujate dėl savo lordo tėvo?

— Mano tėvas buvo išdavikas, — iš karto pareiškė Sansa. — Taip pat ir mano brolis bei ledi motina yra išdavikai. — Šitaip atsakinėti ji išmoko greitai. — Esu ištikima savo mylimajam Džofriui.

— Be abejo. Ištikima kaip elnias, kurį apsupo vilkai.

— Liūtai, — sušnibždėjo ji negalvodama. Čia pat nerimastingai apsidairė, tačiau aplinkui buvo tuščia, nugirsti niekas negalėjo.

Lanisteris ištiesė ranką ir, suėmęs jos plaštaką, spustelėjo.

— Aš — nedidelis liūtas, vaikeli, ir, prisiekiu, tavęs nepulsiu.

Nusilenkęs pridūrė:

— Dabar prašau man atleisti, turiu skubių reikalų su karaliene ir taryba.

Sansa žiūrėjo, kaip jis tolsta, sulig kiekvienu žingsniu, lyg koks keistas padaras, sunkiai krypuodamas į šonus. Jis kalba švelniau negu Džofris, svarstė ji, bet ir karalienė anksčiau su manimi kalbėdavo švelniai. Jis vis dėlto Lanisteris, jos brolis ir Džofo dėdė, joks draugas. Kadaise ji visa širdimi mylėjo princą Džofrį, žavėjosi ir pasitikėjo jo motina karaliene. Už tą meilę ir pasitikėjimą jie atsilygino jos tėvo galva. Daugiau taip klysti Sansa neketino.