Kardų audra

Jonas

— Na, ar tau jie atrodo pakankamai dideli?

Snaigės krito ant plataus Tormundo veido, plaukų, barzdos ir tirpo.

Milžinai jojo išsirikiavę po du ir lėtai sūpavosi sėdėdami ant mamutų nugarų. Išgąsdintas tokių keistenybių, Jono ristūnas baidėsi, tik sunku buvo pasakyti, ar jį gąsdino mamutai, ar jų raiteliai. Net Vaiduoklis per porą žingsnių atsitraukė ir, iššiepęs dantis, tyliai suurzgė. Didvilkis buvo stambus žvėris, bet mamutams didumu nė iš tolo neprilygo, be to, jų buvo daugybė.

Jonas suvaldė žirgą ir jį nuramino, kad galėtų skaičiuoti milžinus, vis išnyrančius iš už vėjo blaškomo sniego ir balzganų, nuo Balsvosios upės kylančio rūko draiskanų uždangos. Jau buvo priskaičiavęs jų gerokai per penkiasdešimt, bet Tormundas kažką pasakė ir jis pametė skaičių. Jų čia tikriausiai šimtai. Nesvarbu, kiek jų jau prajojo, — milžinų kolonai, rodės, nebus galo.

Senosios auklės pasakojimuose milžinai buvo ne kas kitas, o didžiuliai vyrai, gyvenę milžiniškose pilyse, kovęsi labai dideliais kalavijais ir avėję tokiais auliniais batais, į kuriuos berniukas būtų galėjęs įlipti ir pasislėpti. Bet šie atrodė visai kitaip, buvo panašesni į lokius, o ne į žmones, be to, ir vilnoti kaip mamutai, ant kurių jojo. Žiūrint į juos sėdinčius, sunku buvo tiksliai pasakyti, kokio jie augumo. Maždaug dešimties ar dvylikos pėdų ūgio, pagalvojo Jonas. Galbūt keturiolikos, bet ne aukštesni. Iškilios jų krūtinės buvo labai panašios į žmonių, bet rankos buvo per ilgos, o juosmens apimtis atrodė du kartus mažesnė nei krūtinės. Milžinų kojos buvo trumpesnės už rankas, bet labai storos, o batų jie apskritai neavėjo; jų pėdos buvo plačios, išklypusios, kietos, įdiržusios ir juodos. Kaklų beveik nebuvo matyti ir stambios sunkios milžinų galvos kyšojo tiesiog iš tarpumenčių, o veidai buvo raukšlėti ir bjaurūs. Mažytes, į žiurkių panašias akutes vos galėjai įžiūrėti tarp užkritusių storos odos vokų, bet milžinai nuolat šnarpštė uosdami orą ir ko negalėjo matyti, tą užuosdavo.

Jie neapsivilkę kailių, suprato Jonas. Jie patys tokie plaukuoti. Gauruotas kailis dengė visą jų kūną, tik žemiau juosmens gaurai buvo tankesni, o aukščiau jo — retesni. Nuo jų sklindanti smarvė rietė nosį, bet galėjo būti ir taip, kad dvokė ne jie, o mamutai. Ir Joramunas papūtė Žiemos ragą, ir prikėlė iš žemės milžinus. Jis žvalgėsi puikiųjų, dešimties pėdų ilgio kalavijų, bet matė tik lazdas. Daugiausia tai buvo tiesiog nestori nudžiūvusių medžių kamienai — dalis jų su aptrupėjusiomis šakomis. Kai kurie milžinai prie baisių savo tvoklių galų buvo prisirišę po stambų apvalainą akmenį. Dainoje neminima, ar ragas gali juos vėl užmigdyti…

Vienas iš milžinų, jojančių pro juos, atrodė senesnis už kitus. Jo kailis buvo pilkas, kai kur jau pražilęs, o mamutas, ant kurio jojo, taip pat didesnis už savo gentainius, taip pat pilkais ir jau žilti pradėjusiais gaurais. Milžinui jojant pro šalį, Tormundas šiurkščiai riktelėjo kelis skambius žodžius Jonui nesuprantama kalba. Milžinas išsišiepė parodydamas eilę didelių stačiakampių dantų ir lyg suraugėjo, lyg sudundėjo. Po kelių akimirkų Jonas suprato, kad jis juokiasi. Mamutas pasuko didžiulę galvą, žvilgtelėjo į juodu su Tormundu ir pradrimblino pro šalį, milžiniška iltimi vos neužkliudęs Jonui viršugalvio, ir minkštoje paupio žemėje, ir ką tik ją užklojusiame sniege palikęs didelius ir gilius pėdsakus. Atsakydamas milžinas kažką riktelėjo ta pačia šiurkščia kalba, kuria jį užšnekino Tormundas.

— Ar tai buvo jų karalius? — paklausė Jonas.

— Milžinai neturi karalių. Kaip ir mamutai, baltieji lokiai ar Pilkojoje jūroje nardantys didieji banginiai. Tai buvo Megas Martundovegas. Megas Galiūnas. Jei nori, gali prieš jį klauptis. Žinau, kad tau niežti linkstančius kelius, nes nėra karaliaus, prieš kurį galėtum pulti ant kelių. Tik žiūrėk, kad jis tavęs nesutryptų. Milžinai prastai mato ir gali nepastebėti tavęs, žemai prie kojų susmukusio mažo varno.

— Ką jam sakei? Kalbėjai senąja kalba?

— Taip. Paklausiau, ar tik ne ant savo tėvo joja, nes abu tokie panašūs, tik jo tėvas taip baisiai nedvokdavo.

— O ką jis tau atsakė?

Tormundas Perkūno Kumštis išsišiepė iki ausų parodydamas priekinius dantis su švarple.

— Jis paklausė, ar šalia manęs joja duktė plikais, glotniais ir rausvais skruostais. — Tyržmogis nusipurtė nuo rankos sniegą ir apgręžė arklį. — Gali būti, kad jis dar niekada nėra matęs bebarzdžio vyro. Suk žirgą, mums metas grįžti. Neradęs manęs įprastoje vietoje Mensas siaubingai įtūžta.

Jonas apsuko ristūną ir nusekė paskui Tormundą į kolonos priekį jausdamas, kaip naujas apsiaustas slegia jam pečius. Jis buvo pasiūtas iš neplautų avikailių ir dėvimas kailiu į vidų, kaip patarė tyržmogiai. Gerai saugojo nuo sniego, naktį su juo buvo šilta ir jauku, bet Jonas pasiliko ir juodąjį apsiaustą: sulankstė ir pakišo jį po balnu.

— Ar tiesa, jog kartą nužudei milžiną? — jiedviem bejojant paklausė Jonas Tormundo. Vaiduoklis tyliai liuoksėjo šalia, ką tik iškritusiame sniege palikdamas pėdsakus.

— Kodėl turėtum abejoti, kad toks tvirtas vyras kaip aš galėjo įveikti milžiną? Buvo žiema, aš tuomet tebuvau paauglys ir, kaip visi paaugliai, gana paikas. Per toli nuklydau, mano žirgas nugaišo, o tada mane dar užklupo pūga. Tikra pūga, ne kelios smulkios, vėjo blaškomos snaigės kaip dabar. Brrr! Supratau, kad dar neišaušus mirtinai sušalsiu. Tad susiradau miegančią milžinę, perrėžiau jai pilvą ir įropojau į vidurius. Tiesa, ji mane sušildė, bet vos neužtroškau nuo smarvės. O blogiausia buvo tai, kad pavasarį ji nubudo ir palaikė mane savo kūdikiu. Tris mėnesius mane žindė, kol pagaliau pasprukau. Brrr! Bet kartais pasiilgstu milžinės pieno skonio…

— Jei ji tave augino, vadinasi, negalėjai jos nužudyti.

— Ir nenužudžiau, bet prikąsk liežuvį ir niekam apie tai nepasakok. Juk tikra tiesa, kad Tormundas Milžino Prakeiksmas skamba daug geriau nei Tormundas Milžinės Kūdikis.

— O kaip tau prilipo kiti vardai? — smalsumo pagautas paklausė Jonas. — Mensas pavadino tave Rago Pūtiku, tiesa? Rudiholo Pievų Karaliumi, Meškų Vyru ir Kariuomenės Tėvu.

Labiausiai Jonui rūpėjo sužinoti istoriją apie rago pūtimą, bet tiesiai klausti jis nedrįso. Ir Joramunas papūtė Žiemos ragą, ir prikėlė iš žemės milžinus. Ar iš žemės išlindo ir jie, ir jų mamutai? Gal Mensas Plėšikas rado Joramuno ragą ir padavė Tormundui Perkūno Kumščiui, kad jį papūstų?

— Ar visi varnai tokie smalsūs? — nusistebėjo Tormundas. — Ką gi, štai tau dar viena istorija. Tai nutiko kitą žiemą, dar šaltesnę už tą, kurią praleidau milžinės pilve. Snigo ir dieną, ir naktį, o snaigės buvo didelės kaip galva — ne tokia smulkmė, kaip krinta dabar. Vertė taip smarkiai, kad visas kaimas buvo pusiau paskendęs pusnyse. Buvau Rudihole visiškai vienas, draugiją man palaikė tik statinaitė midaus, be to, neturėjau ko veikti, tik gerti tą midų. Ir kuo daugiau gėriau, tuo daugiau galvojau apie kaimynystėje gyvenusią moterį, — gražią, stiprią moterį, kurios papai buvo neregėto didumo. Ji buvo pasiutusi, bet — ak! — galėjo ir puikiai sušildyti, o viduržiemį vyrui reikia šilumos…

Kuo daugiau gėriau, tuo daugiau apie ją galvojau, o kuo daugiau apie ją galvojau, tuo labiau tįso mano kotas ir atėjo tokia akimirka, kai ilgiau tverti nebegalėjau. Tad kaip paskutinis kvailys nuo galvos iki kojų apsitaisiau kailiais, veidą apsivyniojau nuo vėjo saugančia vilna ir leidausi jos ieškoti. Snigo taip gausiai, kad porą kartų jau buvau begrįžtąs, be to, vėjas košė mane kiaurai ir vos nesustirau į ožio ragą, bet pagaliau radau ją, apsimuturiavusią kailiais kaip ir aš.

Ta moteris buvo siaubingo būdo ir, vos daviau valią rankoms, pasipriešino kaip reikiant. Man neliko nieko kita, tik parsinešti ją namo ir nuvilkti kailius, bet kai tai padariau… ak, ji pasirodė besanti kaitresnė, nei tikėjausi, mudu gerai pašėlome, o tada užmigome. Rytą prabudęs pamačiau, kad pūga nurimo ir nušvito saulė, bet džiaugtis tuo negalėjau, mat jaučiausi siaubingai. Buvau visas apdraskytas ir suraižytas, pusė mano koto buvo nukąsta, o ant grindų gulėjo lokės kailis. Netrukus laisvoji tauta ėmė pasakoti apie miškuose matytą pliką lokę ir paskui ją sekiojančius du labai keistus jauniklius. Cha! — Tormundas delnu pliaukštelėjo per storą savo šlaunį. — Gaila, kad daugiau nepavyko jos rasti. Smagu buvo pergulėti su ta loke. Jokia moteris taip niršiai man nesipriešino ir nepadovanojo tokių stipruolių sūnų.

— O jei būtum ją radęs, ką būtum galėjęs nuveikti? — šyptelėjęs paklausė Jonas. — Sakei, kad ji nukando tau kotą.

— Tik pusę. Ir likusi pusė mano koto du kartus ilgesnė už bet kurio kito vyro, — prunkštelėjęs paaiškino Tormundas. — Bet pašnekėkime apie tave… ar tiesa, kad stojant į tarnybą prie Sienos jie nupjauna tau kotą ir visa kita?

— Ne, — įsižeidęs atsakė Jonas.

— Manau, kad vis dėlto tiesa. Kitaip kam vis atstumi Igritę? Man rodos, kad ji tau išvis nesipriešintų. Mergina tavęs geidžia, tai aišku kaip dieną.

Po galais, net per daug aišku, pagalvojo Jonas, ir tai, rodos, jau pastebėjo bent pusė kolonos. Ir įsistebeilijo į krentančias snaiges, kad Tormundas nepamatytų, kaip jis nuraudo. Aš — Nakties sargybos vyras, priminė sau Jonas. Tad… kodėl jautėsi lyg dėl kiekvienos smulkmenos raudonuojanti mergelė?

Daugumą dienų ir beveik kiekvieną naktį jis leido Igritės draugijoje. Mensui Plėšikui nepraslydo pro akis, kad Barškalas „perbėgėliu varnu“ nepasitiki, todėl, davęs Jonui naują, iš avikailių pasiūtą apsiaustą, pasiūlė jam traukti į žygį kartu su Tormundu Milžino Prakeiksmu. Jonas mielai sutiko, o jau kitą dieną Igritė ir Rykas Ilgoji Ietis paliko Barškalo būrį ir taip pat prisidėjo prie Tormundo. „Laisvieji žmonės joja su kuo panorėję, — pareiškė jam mergina, — o tas Kaulų Maišas mums jau įgriso.“

Kiekvieną vakarą jiems įkūrus stovyklą nakčiai, Igritė numesdavo savo miegamuosius kailius šalia Jono guolio, — nesvarbu, ar jis įsitaisydavo prie laužo, ar toli nuo jo. Kartą nubudęs Jonas rado Igritę prisiglaudusią prie jo, uždėjusią ranką jam ant krūtinės. Jis ilgai gulėjo klausydamasis jos alsavimo ir stengdamasis nekreipti dėmesio į jaučiamą tempimą tarpkojyje. Ieškodami šilumos, žvalgai dažnai suguldavo po tais pačiais kailiais, bet jis nujautė, jog Igritė troško kur kas daugiau. Nuo to laiko jis pasišaukdavo Vaiduoklį ir pernelyg arti jos neprisileisdavo. Senoji auklė pasakodavo istorijas apie riterius ir jų ledi, kurie miegodavo vienoje lovoje per vidurį pasidėję iš makšties ištrauktą kalaviją, kad nebūtų peržengtas padorumas, bet jis pagalvojo, jog pirmą kartą kalavijo vietą užėmė didvilkis.

Bet net ir tuomet Igritė nenurimo. Užvakar Jonas suklydo prasitaręs, kad norėtų išsimaudyti karšto vandens kubile.

— Šaltame maudytis geriau, — iš karto paaiškino ji, — ypač jei turi, kas po maudynių tave sušildo. Upė dar nevisiškai užšalusi, yra properšų, gali maudytis.

Jonas nusijuokė.

— Sušaltum mirtinai.

— Ar visi varnai baiminasi, kad jiems pašiurps oda? Nuo vieno kito ledokšnio tikrai nenumirsi. Šoksiu į upę kartu, kad būtum tikras.

— O likusią dienos dalį josime vilkėdami šlapius ir prie odos prišalusius drabužius? — pašaipiai paklausė jis.

— Jonai Snou, tu nieko nesupranti. Į vandenį su drabužiais niekas nešoka.

— Aš apskritai nešoksiu į upę, — ryžtingai tarė Jonas ir po akimirkos išgirdo, kad jį šaukia Tormundas Perkūno Kumštis (jis Jono nešaukė, bet tai nesvarbu).

Rodės, dėl Igritės plaukų tyržmogiai ją laikė nepaprasta gražuole; laisvojoje tautoje žmonių vario spalvos plaukais buvo reta ir tikėta, kad variaplaukiai pabučiuoti ugnies, o tai, girdi, reiškia laimę. Gal ją ir lydėjo laimė, šiaip ar taip, Igritės plaukai tikrai buvo vario spalvos, bet tokie susivėlę, kad Jonui kilo pagunda paklausti, ar ji šukuojasi tik keičiantis metų laikams.

Jis puikiai žinojo, jog valdovo dvare niekam net nebūtų šovę į galvą, kad mergina kuo nors išsiskiria iš kitų. Jos veidas buvo apskritas kaip valstietės, nosis plati ir priplota, dantys kreivoki, o akys — pernelyg toli viena nuo kitos. Į visa tai Jonas atkreipė dėmesį jau pirmą kartą pamatęs Igritę, kai buvo įbedęs durklo smaigalį jai į gerklę. Tačiau pastaruoju metu jis ėmė pastebėti kitus dalykus. Kai ji šypsodavosi, kreivi dantys jam, rodės, nė kiek netrukdė. Be to, gal jos akys ir buvo pernelyg toli viena nuo kitos, užtat gražios, melsvai pilkšvos ir tokios spindinčios, kokių dar nebuvo matęs. Kartais ji dainuodavo žemu, dusliu balsu, kuris Joną nepaprastai jaudindavo. O kartais, kai ji sėdėdavo prie laužo, ant kurio buvo verdamas valgis, apglėbusi sau kelius, liepsnoms žėrint jos vario spalvos plaukuose, žiūrėdavo į jį ir tiesiog šypsodavosi… na, tai irgi jaudindavo kai kurias jo kūno vietas.

Bet Jonas buvo Nakties sargybos vyras, davęs priesaiką. „Neturėsiu žmonos, žemių ir palikuonių.“ Šiuos žodžius jis ištarė prie širdmedžio, girdint savo tėvo dievams. Ir dabar negalėjo jų išsižadėti… Taip pat, kaip negalėjo paaiškinti savo nepasitikėjimo Tormundu Perkūno Kumščiu, Meškų Vyru.

— Tau ta mergina nepatinka? — paklausė jo Tormundas, kai jiedu aplenkė dar maždaug dvidešimt mamutų, ant kurių jojo ne milžinai, o aukštuose mediniuose bokštuose įsitaisę tyržmogiai.

— Patinka, bet… — Ką man pasakyti, kad jis patikėtų? — Aš dar per jaunas vesti.

— Vesti?! — nusikvatojo Tormundas. — O kas kalba apie vedybas? Ar ten, pietuose, vyras turi vesti kiekvieną merginą, su kuria guli?

Jonas pajuto, kad jam vėl rausta skruostai.

— Jei Igritė nebūtų manęs užtarusi, Barškalas būtų mane nužudęs. Negaliu nuplėšti jai garbės.

— Dabar tu laisvas vyras, o Igritė — laisva moteris. Kas čia negarbinga, jei sumesite miegamuosius apsiaustus?

— Gali būti, kad ji pastos.

— Na taip, tikiuosi. Gims stiprus sūnus arba žvitri, linksma, ugnies liepsnų pabučiuota mergaitė… Ir kas čia blogo?

Akimirką Jonas nesumojo, ką atsakyti.

— Tas berniukas… vaikas būtų pavainikis.

— Ar pavainikiai silpnesni už kitus vaikus? Gal jie dažniau serga ir greičiau palūžta?

— Ne, bet…

— Juk ir tu pats nesantuokinis. O jei Igritė kūdikio nenorės, nueis pas kokią nors miškų raganą ir išgers taurę mėnulio arbatos. Kai įleisi sėklą, tavo darbas bus baigtas.

— Ne, pavainikio nepradėsiu…

Tormundas papurtė savo gauruotą galvą.

— Kokie jūs, klūpautojai, kvaili. Jei tos merginos nenori, kam ją grobei?

— Grobiau? Aš niekada…

— Pagrobei, — neatlyžo Tormundas. — Nužudei du vyrus, su kuriais ji buvo, ir nusivarei, — kas gi tai, jei ne pagrobimas?

— Paėmiau ją į nelaisvę.

— Tu ją privertei pasiduoti.

— Taip, bet… Tormundai, prisiekiu, aš jos niekada nepaliečiau.

— Ar tu tikras, kad jie tau nenupjovė koto? — nusistebėjo Tormundas ir gūžtelėjo tarsi norėdamas pasakyti, kad tokio kvailumo jis niekada nesuprastų. — Na, dabar esi laisvas vyras, bet jei neketini turėti merginos, tai geriau pasiieškok meškos. Nenaudojamas vyro kotas tolydžio mažėja, kol vieną dieną užsinorėjęs myžti jo nerandi.

Jonas nieko neatsakė. Nieko nuostabaus, kad Septyniose Karalystėse laisvoji tauta, galima sakyti, nebuvo laikoma žmonėmis. Jie neturi nei įstatymų, nei garbės, nei paprasčiausio padorumo. Nuolat vieni iš kitų vagia, veisiasi kaip gyvuliai, labiau mėgsta prievartavimą, o ne vedybas, ir pripildo pasaulį pavainikių. Ir vis dėlto Jonas po truputį ėmė mėgti Tormundą Milžino Prakeiksmą, nors šis buvo didelis niektauza ir melagis. Ir Ilgąją Ietį. Ir Igritę… Ne, apie Igritę negalvosiu…

Tačiau drauge su Tormundo ir Ilgosios Ieties būriais vilkstinėje jojo ir daug kitų tyržmogių. Tokie vyrai kaip Barškalas ir Verksnys, kuriems nužudyti žmogų buvo taip pat lengva, kaip nusispjauti. Kartu traukė ir Harma Šungalvė, kresna ir stora kaip statinė moteris išsipūtusiais kaip šviesios mėsos gabalai skruostais, nekenčianti šunų ir kas dvi savaites vieną nudedanti, kad galėtų pasimauti šviežią jo galvą ant mieto, atstojusio vėliavą; ir beausis Stiras, Teno magnaras, kurį jo žmonės laikė veikiau dievu nei valdovu; Varamiras Šešiaodis, smulkus kaip žiurkutis vyras, jam žirgą atstojo laukinis baltasis lokys, kuris atsistojęs ant užpakalinių kojų siekdavo trylika pėdų. O paskui lokį ir Varamirą visuomet traukdavo trys vilkai ir šešėlių katė. Jonas tik kartą buvo susidūręs su Varamiru ir to karto jam pakako; vos jį pamatęs, Jonas pašiurpo, o Vaiduoklis pašiaušė keterą, vos išvydęs lokį ir tą ilgą juodmargę katę.

Bet vilkstinėje buvo giminių, nuožmesnių ir už Varamirą, atkeliavusių iš toliausiai šiaurėje esančių vaiduoklių miškų platybių, iš atkampių Speigilčių slėnių ir net dar keistesnių vietų; čia buvo vyrų nuo Įšalusio kranto, dardančių iš jūrų vėplių kaulų sumeistrautais kovos vežimais, kuriuos traukė gaujos laukinių šunų, siaubą keliančių ledinių upių giminių, kurios, — bent jau sklido tokios kalbos, — valgydavo žmogieną, urvų gyventojų mėlynai, skaisčiai raudonai ir žaliai dažytais veidais. Jonas savo akimis regėjo kanopėdžius vyrus, žygiuojančius su vilkstine ir tapsinčius į žemę basais padais, tvirtais nelyginant kietinta oda. Jis nematė nei snarkų, nei grumpkinų, bet, kaip suprato, Tormundas būtų mielai vieną kitą sukirtęs vakarienei.

Bene pusė tyržmogių kariuomenės Sieną savo gyvenime buvo matę tik trumpai ir tik iš tolo, nusprendė Jonas, ir dauguma jų bendrąja kalba nemokėjo pasakyti nė žodžio. Bet tai nebuvo svarbu. Mensas Plėšikas mokėjo senąją kalbą, net ja dainavo ir brązgino savo liutnią, naktimis dažnai sklisdavo keista tyržmogių muzika.

Mensas kelerius metus rinko šią milžinišką, sunkiai plumpinančią kariuomenę, šnekėjosi su vienos giminės motina ir su kitos magnaru, vieną kaimą palenkė savo pusėn meiliais žodžiais, kitą daina, trečią — kalavijo ašmenimis, sutaikė Harmą Šungalvę su Kaulų Lordu, kanopėdžius su naktinėtojais, o jūrų vėplių vyrus nuo Įšalusio kranto su kanibalų giminėmis, įsikūrusiomis prie didžiųjų ledo upių; iš šimto skirtingų durklų jis nukalė vieną didžiulę ietį, nutaikytą į pačią Septynių Karalysčių širdį. Jis neturėjo nei karūnos, nei skeptro, nei šilkinės ir aksominės mantijos, bet Jonui buvo visiškai aišku, jog Mensas Plėšikas, nors taip ir nesivadina, yra tikras karalius.

Jonas prisidėjo prie tyržmogių palieptas Korino Pusrankio. „Jok su jais, valgyk su jais ir kaukis kartu su jais, — savo mirties išvakarėse prisakė jam žvalgas. — Ir stebėk.“ Bet, kad ir kaip atidžiai viską stebėjo, sužinojo ne kažin ką. Pusrankis spėjo, kad į šiaurę, į atšiaurius ir nederlingus Speigilčius tyržmogiai patraukė ieškodami kažkokio ginklo, kažkokios galios, kažkokių žiaurių kerų, turėjusių padėti jiems pralaužti Sieną, bet… Net jei tyržmogiai ką nors panašaus rado, nė vienas iš jų atvirai tuo nesigyrė, nė vienas neparodė Jonui to ginklo. Ir Mensas Plėšikas neskubėjo atskleisti nei savo planų, nei taktikos. Po pirmojo vakaro Jonas to vyro beveik nebematė, o jei pamatydavo, tai tik iš tolo.

Jei reikės, aš jį nužudysiu. Bet tokia galimybė Jono nė kiek nedžiugino; ta žmogžudystė nesuteiktų jam garbės, be to, neišvengiamai reikštų ir jo paties mirtį. Ir vis dėlto Jonas negalėjo leisti tyržmogiams paimti Sienos, sukelti grėsmę Vinterfelui ir šiaurei, kalvotiems kraštams ir Šaltiniams, Baltajam Uostui, Akmenuotajam krantui ir net Sąsmaukai. Aštuonis tūkstančius metų Starkų giminės vyrai gyveno ir mirė gindami savo žmones nuo įsibrovėlių ir plėšikų… Pavainikis ne pavainikis, o jo gyslomis irgi tekėjo tas pats kraujas. Be to, Vinterfele tebėra Branas ir Rikonas. Meisteris Luvinas, seras Rodrikas, Senoji auklė, šunidžių prižiūrėtojas Farlenas, kalvis Mikenas prie savo žaizdro, o virėjas Geidžas prie savo krosnių… visi, kuriuos kitados pažinojau ir mylėjau. Jei Jonui teks nužudyti vyrą, kuriuo jis slapta žavėjosi ir net truputėlį mėgo, kad apsaugotų saviškius nuo Barškalo, Harmos Šungalvės ir beausio Teno magnaro „malonių“, jis tai ir padarys.

Ir vis dėlto Jonas meldėsi savo tėvo dievams, kad jam nereikėtų atlikti šios baisios užduoties. Kariuomenė judėjo, bet labai palengva, mat ją stabdė ir tyržmogių gyvulių bandos, vaikai, visa, kad ir skurdi, manta, ir — dar labiau — nesiliaujantis sniegas. Didžioji kolonos dalis jau paliko prieškalnes ir dabar plūdo vakariniu Balsvosios upės krantu, tekėjo tarsi medus šaltą žiemos rytą, laikydamasi upės, ir traukė į pačią Vaiduoklių miško gūdumą.

O kažkur tenai, netoliese, — Jonas tai puikiai žinojo, — iškilęs virš medžių viršūnių, dunksojo Pirmųjų Žmonių Kumštis, tvirtovė, tapusi namais trims šimtams juodųjų Nakties sargybos brolių — ginkluotų, raitų ir pasiruošusių. Be Pusrankio, Senasis Lokys išsiuntė ir kitų žvalgų, ir Džarmanas Bakvelas arba Torinas Smolvudas dabar jau tikrai bus grįžę ir pranešę, kokia kariuomenė leidžiasi nuo kalnų.

Mormontas nespruks, pagalvojo Jonas. Jis per daug senas ir sukorė pernelyg ilgą kelią. Jis puls, nors priešo pajėgos daug kartų gausesnės. Vieną dieną ir jau visai netrukus jis išgirs gaudžiant karo ragus ir pamatys raitininkų koloną, sunkia žingine traukiančią link jų, pamatys brolius, vilkinčius juodais besiplaikstančiais apsiaustais su šalto plieno kalavijais rankose. Žinoma, trys šimtai vyrų negalėjo tikėtis išžudyti šimteriopai gausesnės kariuomenės, bet Jonas nemanė, kad to prireiktų. Jam nereikia nužudyti tūkstančio, tik vieną. Visus juos sieja tik Mensas.

Užusienio karalius iš kailio nėrėsi, bet tyržmogiai vis tiek liko beviltiškai nedrausmingi ir todėl pažeidžiami. Šen bei ten, per daugelį lygų ištįsusioje ir gyvatę primenančioje jų vilkstinėje buvo karių, narsumu prilygstančių Nakties sargybos vyrams, bet daugiau nei trečdalis jų buvo susitelkę arba kolonos gale, prie Harmos Šungalvės vežimo, arba priekyje, grėsmingai atrodančiame ariergarde prie milžinų, taurų ir ugnies svaidytojų. Kitas trečdalis jojo kartu su Mensu maždaug per kolonos vidurį ir saugojo vežimus, roges ir šunų traukiamas vežėčias, kur buvo sukrauta didžioji dalis kariuomenės daiktų ir maisto atsargų — viskas, kas liko iš praėjusios vasaros derliaus. Likusieji kariai, susiskirstę į mažus būrelius, laikėsi arčiau tokių vadukų kaip Barškalas, Jarlas, Tormundas Milžino Prakeiksmas ir Verksnys, atstojo jiems palydos raitininkus, pašarininkus ir vežėjus, raiti nuolat šuoliavo iš vieno kolonos galo į kitą ir rūpinosi, kad kariuomenė nepakriktų, o žengtų į priekį kiek įmanoma tvarkingesnėmis gretomis.

Negana to, tik vienas iš šimto tyržmogių buvo raitas. Senasis Lokys pereis per juos kaip peilis per sviestą. Ir kai tai nutiks, Mensas bus priverstas pulti su kolonos centre turimomis pajėgomis ir pamėginti atitolinti pavojų. Jei per tą kovą jis žūtų, Siena būtų saugi dar šimtą metų, nusprendė Jonas. O jei ne…

Šalčio deginamais pirštais jis vėl suspaudė savo kalavijo rankeną. Ilganagis kabojo jam prie balno, ir iš akmens iškalta, vilko galvą vaizduojanti buožė, ir jo didžiojo kalavijo rankena, aptraukta minkšta oda, buvo lengvai pasiekiami.

Po kelių valandų, kai jie pasivijo Tormundo būrį, vis dar smarkiai snigo. Vaiduoklis pakeliui atsiskyrė — suuodęs grobį išnyko miške. Kai jie nakčiai įkurs stovyklą, didvilkis grįš, bent jau prieš auštant. Kad ir kaip toli nuklysdavo, Vaiduoklis visuomet parsirasdavo… Igritė, rodės, taip pat.

— Na, — pamačiusi jį šūktelėjo mergina, — ar dabar tiki mumis, Jonai Snou?! Matei ant mamutų jojančius milžinus?

— Cha! — Jonui nespėjus atsakyti riktelėjo Tormundas. — Varnas įsimylėjo! Vieną iš jų nori vesti!

— Milžinę? — nusijuokė Ilgoji Ietis.

— Ne, mamutę! — garsiai nusikvatojo Tormundas. — Cha!

Kai Jonas pristabdė savo ristūną ir paleido jį žingine, Igritė raita prie jo prisigretino. Ji tvirtino esanti trejais metais už jį vyresnė, bet buvo žemesnė kone per pusę pėdos; nesvarbu, kiek Igritė turėjo metų, ji vis tiek buvo atkakli ir stipri mergina. Aidžiojoje perėjoje Akmenžalčio būrio paimta į nelaisvę, Igritė buvo praminta „ietininke“. Igritė buvo netekėjusi ir mėgstamiausias jos ginklas buvo trumpas, kreivas, iš rago ir burtmedžio pagamintas lankas, bet „ietininkės“ pravardė jai vis tiek tiko. Igritė Jonui šiek tiek priminė jo seserį Ariją, nors ši buvo jaunesnė ir tikriausiai liesesnė. Per Igritės vilkimus kailius ir odas sunku buvo pasakyti, ar ji putli, ar sudžiūvusi.

— Ar žinai dainą „Paskutinis iš milžinų“? — paklausė mergina Jono ir, nelaukusi atsakymo, pridūrė: — Kad daina nuskambėtų kaip dera, turi ją traukti žemesniu balsu nei maniškis.

Ir ji uždainavo:

— Ak, aš paskutinis iš milžinų, maniškių šioj žemėj nebėr.

Išgirdęs šiuos žodžius, Tormundas Milžino Prakeiksmas plačiai nusišypsojo ir, atskirtas gausaus sniego uždangos, garsiai pritarė:

— Aš paskutinis iš didžiųjų kalnų milžinų, kurie valdė pasaulį tada.

Prie jų prisidėjo ir Rykas Ilgoji Ietis:

— Ak, mažieji žmonės užgrobė mano miškus, atėmė mano upes ir kalvas.

— Pastatė didžiulę sieną per mano slėnius ir iš mano upokšnių išgaudė žuvis, — atitarė Igritė ir Tormundas milžinų vertais balsais.

Storai jiems pritarė ir Tormundo sūnūs Toregas ir Dormundas, duktė Munda ir visi kiti. Kai kurie kariai į dainos taktą ietimis daužė odinius skydus ir netrukus ją pasigavo visa pirmyn traukianti kariuomenė.

Kai daina baigėsi, ant Igritės skruostų tviskėjo ašaros.

— Kodėl verki? — paklausė Jonas. — Juk tai tik daina. Milžinų čia šimtai, aš ką tik juos mačiau.

— Taip, šimtai, — įniršusi atrėžė ji. — Nieko tu neišmanai, Jonai Snou. Tu… JONAI!

Staiga išgirdęs sparnų plasnojimą, Jonas atsigręžė. Jam prieš akis šmėstelėjo melsvai pilkos plunksnos ir į veidą susmigo aštrūs paukščio nagai. Jį akimirksniu nudiegė aštrus veriantis skausmas, — toks aštrus kaip ir veidą plakančios plasnojamosios paukščio plunksnos. Jis pamatė snapą, bet nespėjo nei pakelti rankos, nei išsitraukti ginklo. Susvyravęs loštelėjo, pėda išsprūdo iš balnakilpės, jo ristūnas išsigandęs pasibaidė, o jis vos nežnektelėjo ant žemės. Bet erelis nuo veido nesitraukė, plasnodamas nagais draskė odą, klykė ir kirto snapu. Šioje plunksnų, žirgo kūno ir kraujo sumaištyje pasaulis apvirto, o paskui žemė priartėjo ir Jonas trenkėsi į ją.

Atsipeikėjo gulėdamas kniūbsčias, burnoje jausdamas purvo ir kraujo skonį, o šalia, išsitraukusi kaulinį durklą ir pasiruošusi jį ginti, klūpojo Igritė. Jonas tebegirdėjo sparnų plasnojimą, nors erelio niekur nebuvo matyti. Pusę jo pasaulio gaubė tamsa.

— Mano akis… — tarė jis staiga apimtas panikos, keldamas ranką prie veido.

— Tai tik kraujas, Jonai Snou. Į akį erelis nepataikė, tik prakirto odą.

Jono veidas tvinkčiojo. Braukdamasis kraują nuo kairės akies, dešine jis pamatė prie jųdviejų stovintį ir garsiai kvatojantį Tormundą. Paskui išgirdo kanopų bildesį, riksmus ir senų sausų kaulų tarškėjimą.

— Kaulų Maiše! — sugriaudėjo Tormundas. — Pasišauk tą savo prakeiktą varną!

— Čia tavo prakeiktas varnas! — rodydamas į Joną atšovė Barškalas. — Apsipylęs krauju tyso purve kaip neištikimas šuo! — Plakdamas sparnais, erelis nutūpė ant perskeltos milžino kaukolės, atstojusios Kaulų Lordui šalmą. — Atjojau jo pasiimti.

— Tai ir pasiimk, — tarė Tormundas, — bet geriau ateik su kalaviju rankoje, nes tikrai sutiksi manąjį. Gali būti, kad išsivirsiu tavo kaulus, o tavo kaukolė bus mano myžpuodis. Cha!

— Kai bakstelėjęs pradursiu tave ir išeis oras, subliūkši ir tapsi mažesnis už tą mergiotę. Pasitrauk, kitaip viską pranešiu Mensui.

Igritė atsistojo.

— Ką, jį kviečiasi Mensas?

— Juk sakiau, ar ne? Kaip nors pastatyk jį ant tų juodų kojų.

Tormundas susiraukęs žvilgtelėjo į Joną.

— Geriau nujok, jei pats Mensas tavęs ieško.

Igritė padėjo jam atsistoti.

— Jis plūsta krauju kaip padurtas šernas. Žiūrėk, kaip Orelis subjaurojo mielą jo veidą.

Ar gali paukštis jausti neapykantą? Jonas nužudė tyržmogį Orelį, bet dalis to vyro asmenybės liko erelyje. Paukštis žvelgė į jį auksinėmis, šaltos piktdžiugos kupinomis akimis.

— Nujosiu, — tarė Jonas. Į jo dešinę akį tebetekėjo kraujas, o skruostą degino baisus skausmas. Kai palietė jį, juodos jo pirštinės susitepė krauju. — Tik leiskite pasigauti žirgą.

Iš tiesų Jonas troško, kad dabar šalia būtų ne žirgas, o Vaiduoklis, bet didvilkio niekur nebuvo matyti. Dabar jis gali būti už daugelio lygų nuo čia ir draskyti kokiam nors elniui gerklę. Galbūt taip net geriau.

Jonas pamėgino prieiti prie ristūno, bet šis, — žinoma, išsigandęs krauju aptekusio šeimininko veido, — jo neprisileido. Ir vis dėlto ištaręs kelis ramius žodžius Jonas gyvulį nuramino ir pagaliau priėjo taip arti, kad paėmė vadeles. Vikriai klestelėjus į balną jam susvaigo galva. Reikės, kad kas nors pasirūpintų žaizdomis ir mane paslaugytų, pagalvojo jis, bet ne dabar. Tegul Užusienio karalius mato, ką jo erelis man padarė. Jis ištiesė dešinės rankos pirštus, vėl sugniaužė kumštį, paskui paėmė Ilganagį, persimetęs per petį pasikabino kalaviją, o tada apsuko žirgą ir nurisnojo ten, kur jo laukė Kaulų Lordas ir jo būrys.

Igritė sėdėjo ant arklio ir, nutaisiusi rūsčią veido išraišką, taip pat laukė.

— Ir aš josiu kartu.

— Eik šalin. — Barškalo krūtinės šarvus atstoję kaulai subarškėjo. — Mane siuntė atvesti varno, o ne ko kito.

— Laisva moteris joja ten, kur nori, — atrėžė Igritė.

Vėjas nešė sniegą Jonui į akis. Jis jautė ant veido šąlant kraują.

— Plepame ar jojame?

— Jojame, — tarė Kaulų Lordas.

Jie leido arklius šuoliais, bet nuotaika buvo niūri. Siaučiant pūgai dvi mylias jojo link kolonos galo, paskui, prasibrovę pro maisto ir visokios mantos prikrautų vežimų grūstį, taškydami vandenį ties didžiuliu vingiu į rytus perbrido Balsvąją upę. Upės sekluma jau buvo apsitraukusi plono ledo pluta; sulig kiekvienu žingsniu jų žirgai tą ledą trupino kanopomis, kol už dešimties jardų pasiekė gilesnius vandenis. Rytiniame krante, rodės, snigo dar smarkiau ir pusnys buvo gilesnės. Čia net vėjas žvarbesnis. Be to, artinosi naktis.

Tačiau net ir per pūgą nesunku buvo atpažinti didžiulės, apsnigtos, virš medžių iškilusios kalvos kontūrus. Pirmųjų Žmonių Kumštis. Jonas girdėjo jam virš galvos klykaujant erelį. Jojant pro aukštą pušį, joje tupintis varnas pažvelgė žemyn ir kranktelėjo. Gal Senasis Lokys jau puolė? Bet Jonas negirdėjo nei plieno žvangėjimo, nei leidžiamų strėlių švilpesio, — tik traškančią ledo plutą po savo ristūno kanopomis.

Tylėdami jie padarė lankstą ir pasuko prie pietinio šlaito, kuriuo joti buvo lengviausia. Ir čia, kalvos papėdėje, Jonas išvydo tysant kritusį, pusiau užsnigtą arklį. Išvirtę gyvulio viduriai driekėsi nelyginant sušalusios gyvatės, be to, jam buvo nuplėšta viena koja. Vilkai, iš pradžių dingtelėjo Jonui, bet jis apsiriko. Vilkai savo grobį suėda.

Visas šlaitas buvo nuklotas negyvų ristūnų keistai suklaipytomis kojomis, išlestomis, į mirtį spoksančiomis akiduobėmis. Tyržmogiai ropojo per juos nelyginant musės, glemžėsi balnus, kamanas, kelionmaišius ir šarvus, o prišalusius atkirsdavo akmeniniais kirviais.

— Aukštyn, — paragino Joną Barškalas. — Mensas ant kalvos.

Prie tvirtovę juosiančios sienos jie nulipo nuo arklių ir prasispraudė pro apgriuvusią spragą tarp akmenų. Pamauta ant nusmailintų mietų, kuriais Senasis Lokys buvo užtvėręs visus įėjimus, stirksojo gauruoto sarto ristūno maita. Žmogus mėgino išjoti iš tvirtovės, o ne į ją patekti. Bet raitelio nebuvo nė ženklo.

Kieme buvo daugiau negyvų arklių ir viskas atrodė dar kraupiau. Jonas dar niekada nebuvo matęs rausvo sniego. Gūsingas vėjas plaikstė jo sunkų avikailių apsiaustą. Krankliai plasnojo nuo vienos arklio gaišenos prie kitos. Ar tai laukiniai varnai, ar mūsiškiai? Šito Jonas negalėjo pasakyti. Jis svarstė, kur dabar vargšas Semas. Ir kuo jis pavirto.

Po jo bato kulnu trakštelėjo sušalusio kraujo pluta. Tyržmogiai nuo kritusių arklių plėšė viską, net mažiausius plieno gabalėlius ir odos skiautes, — lupo net pasagas nuo kanopų. Keli iš jų, iškratę kelionmaišius, rausėsi po daiktus ieškodami ginklų ir maisto. Jonas praėjo pro vieną iš Četo šunų, tiksliau — pro jo liekanas purviname sušalusio kraujo klane.

Tolimajame stovyklos pakraštyje kelios palapinės tebestovėjo ir ten jie rado Mensą Plėšiką. Po suraižytu juodos vilnos ir raudono šilko apsiaustu jis dėvėjo juodus šarvinius marškinius, mūvėjo gauruotas kailines kelnes, o jam ant galvos pūpsojo puikus iš bronzos ir geležies nukaldintas šalmas, prie abiejų smilkinių papuoštas varno plunksnomis. Su juo buvo Jarlas ir Harma Šungalvė; taip pat Stiras ir Varamiras Šešiaodis su savo vilkais ir šešėlių kate.

Mensas nuvėrė Joną akimis šaltai ir niūriai.

— Kas nutiko tavo veidui?

Igritė užbėgo Jonui už akių.

— Orelis mėgino iškabinti jam akį.

— Liepiau atvesti jį. Ar jis liežuvį prarijo? Gal turėtų taip ir padaryti, kad daugiau nepūstų mums miglos į akis.

Magnaras Stiras išsitraukė ilgą peilį.

— Gal turėdamas vieną akį, o ne dvi vaikinas viską matys aiškiau…

— Norėtum išsaugoti akį, Jonai? — paklausė Užusienio karalius. — Jei taip, pasakyk, kiek jų čia buvo. Ir šį kartą pasistenk nemeluoti, Vinterfelo pavainiki.

Jonui išdžiūvo gerklė.

— Milorde… Kas…

— Aš tau ne milordas, — pertraukė jį Mensas. — O kas čia įvyko, aišku kaip ant delno. Tavo broliai žuvo. Tad belieka sužinoti, kiek jų čia buvo?

Jonas jautė tvinksint veidą, snigti vis nesiliovė ir jam buvo sunku mąstyti. Kad ir ko tavęs klaus, neturėtum sutrikti, mokė jį Korinas. Šie žodžiai įstrigo Jonui gerklėje, bet jis prisivertė pasakyti:

— Mūsų čia buvo trys šimtai.

— „Mūsų“? — griežtai pakartojo Mensas.

— Jų. Jų buvo trys šimtai. — Kad ir ko tavęs klaus, sakė Pusrankis. Tad kodėl jaučiuosi kaip paskutinis bailys? — Du šimtai iš Juodosios pilies ir šimtas iš Šešėlių bokšto.

— Šį kartą pragydai teisingiau, nei suokei mano palapinėje. — Mensas pažvelgė į Harmą Šungalvę. — Kiek arklių radome?

— Per šimtą, — atsakė stuomeningoji moteris, — bet mažiau nei du šimtus. Traukiant į rytus, po sniegu dar yra žuvusių, tik sunku pasakyti, kiek.

Jai už nugaros stovėjo vėliavininkas, laikantis kartį su pamauta šuns galva, kuri buvo dar visiškai šviežia ir iš kurios sruvo kraujas.

— Geriau nebūtum man melavęs, Jonai Snou, — tarė Mensas.

— Aš… žinau…

Ką dar galiu pasakyti?

Tyržmogių karalius atidžiai pažvelgė jam į veidą.

— Kas vadovavo stovyklai? Ir geriau klok tiesą. Raikeris? Smolvudas? Tik jau ne Vitersas, jis per daug paliegęs. Kieno buvo ši palapinė?

Ir taip per daug pasakiau.

— Neradai jo kūno?

Harma niekinamai prunkštelėjo ir išpūtė iš šnervių du garų kamuolius.

— Kokie tie juodi varnai kvaili…

— Jei dar kartą atsakysi man klausimu, atiduosiu tave Kaulų Lordo žinion, — pagrasino Jonui Mensas Plėšikas. Ir žingtelėjo arčiau. — Kas vadovavo stovyklai?

Dar vienas žingsnis… — pagalvojo Jonas. Dar pėda… — Jis patraukė ranką arčiau Ilganagio rankenos. Jei laikysiu prikandęs liežuvį…

— Tik pamėgink siekti to kalavijo ir aš nuręsiu tavo benkarto galvą greičiau, nei spėsi jį išsitraukti, — įspėjo Mensas. — Mano kantrybė sparčiai senka, varne.

— Sakyk, — paragino Joną Igritė. — Kad ir kas čia vadovavo, jis vis tiek jau žuvęs.

Jonas susiraukė ir pajuto, kad veidą apšalusio kraujo plutoje atsirado įtrūkis. Man tai per sunku, apimtas nevilties pagalvojo Jonas. Kaip galiu apsimesti perbėgėliu juo netapdamas? To Korinas jam nepaaiškino. Bet žengti pirmą žingsnį visuomet būna sunkiausia.

— Senasis Lokys.

— Tas senis? — nusistebėjo Harma neslėpdama, kad Jonu netiki. — Pats čia atjojo? Kas tuomet vadovauja Juodosios pilies įgulai?

— Bouvenas Maršas. — Šį kartą Jonas atsakė iškart. Kad ir ko tavęs klaus, neturėtum sutrikti.

Mensas nusijuokė.

— Na, jei taip, tai karą jau laimėjome. Bouvenui daug geriau sekasi skaičiuoti kalavijus, bet jis niekada neišmanė, kaip jais naudotis.

— Čia vadovavo Senasis Lokys, — pakartojo Jonas. — Tvirtovė įsikūrusi ant kalvos ir ji buvo stipri, o jis dar labiau ją sustiprino. Liepė iškasti duobių ir prikalti į žemę smaigų, sukaupti maisto ir vandens atsargų. Jis buvo pasiruošęs ir laukė…

— …manęs? — pabaigė mintį Mensas Plėšikas. — Na taip, jis tikrai buvo pasiruošęs. Jei būčiau buvęs toks kvailas ir šturmavęs šią kalvą, būčiau už vieną nužudytą varną praradęs penkis savo vyrus ir galėjęs manyti, kad man dar labai pasisekė. — Jis stipriai sučiaupė lūpas. — Bet kai žengia mirusieji, sienos, nusmailinti mietai ir kalavijai nieko nereiškia. Mirusiųjų nenugalėsi, Jonai Snou. Niekas nepažįsta jų pasaulio geriau už mane. — Pažvelgęs į sutemų gaubiamą dangų, Mensas pridūrė: — Gali būti, jog varnai, patys to nežinodami, labai mums pasitarnavo. Stebėjausi, kodėl mūsų niekas nepuola. Bet turime įveikti dar daug lygų, o šąla vis smarkiau. Varamirai, pasiųsk savo vilkus, tegul pašniukštinėja, gal aptiks tų padarų pėdsakus, kad jie neužgriūtų mūsų nepasiruošusių. Kaulų Lorde, padvigubink sargybą ir pasirūpink, kad visi vyrai turėtų po deglą ir titnago. Stirai, Jarlai, judu išjosite auštant.

— Mensai, — kreipėsi į vadą Barškalas, — noriu gauti kelis varno kaulus.

Žingtelėjusi pirmyn Igritė kūnu užstojo Joną.

— Negali žudyti vyro dėl to, kad melavo saugodamas savo buvusius brolius.

— Jie tebėra jo broliai, — pareiškė Stiras.

— Ne, nebėra, — užsispyrė Igritė. — Jonas manęs nenužudė, nors varnai jam liepė. Be to, jis nudėjo Pusrankį, visi matėme.

Jonui iškvepiant iš burnos virto garas. Jeigu jam meluosiu, jis iš karto supras. Jis pažvelgė Mensui Plėšikui į akis, ištiesė nudegusią plaštaką ir vėl sugniaužė kumštį.

— Dėviu apsiaustą, kurį man davei, tavo malonybe.

— Avikailių apsiaustą! — šūktelėjo Igritė. — Ir mudu jau ne vieną naktį po juo šokome!

Jarlas nusijuokė ir net Harma Šungalvė paikai šyptelėjo.

— Ar tai tiesa, Jonai Snou? — truputį atlyžęs paklausė Mensas Plėšikas. — Kad judu…

Atsidūrus už Sienos lengva buvo peržengti ir visas kitas ribas. Jonas jau nežinojo, ar begali atskirti, kas yra garbė, o kas gėda, kas teisinga, o kas ne. Atleisk man, tėve.

— Tiesa, — patvirtino jis.

Mensas linktelėjo.

— Gerai. Tuomet rytoj josi kartu su Jarlu ir Stiru. Abu josite. Ne mano būdui išskirti dvi širdis, jei jos plaka kaip viena.

— O kur josime? — paklausė Jonas.

— Prie Sienos. Jau seniai laikas savo ištikimybę įrodyti darbais, o ne žodžiais, Jonai Snou.

Magnarui tokios kalbos nepatiko.

— Kam man tas varnas?

— Ir Sieną, ir sargybą, — paaiškino Mensas, — ir Juodąją pilį jis pažįsta geriau, nei galėtų pažinoti koks nors plėšikas. Jei nesi visiškai kvailas, sugalvosi, kaip išpešti iš jo naudos.

Stiras rūsčiai dėbtelėjo.

— Bet gali būti, kad jo širdis vis dar juoda.

— Tada išpjauk ją. — Ir Mensas kreipėsi į Barškalą. — Kaulų Lorde, žiūrėk, kad kolona bet kokia kaina judėtų į priekį. Jei pasieksime Sieną anksčiau už Mormontą, mes laimėsime.

— Jie judės, — dusliai ir piktai tarstelėjo Barškalas.

Mensas linktelėjo ir nuėjo, o Harma ir Šešiaodis nupėdino su juo. Varamiro vilkai ir šešėlių katė nusekė iš paskos. Jonas ir Igritė liko su Jarlu, Barškalu ir magnaru. Abu pagyvenę tyržmogiai žvelgė į Joną neslėpdami pagiežos, o Jarlas tarė:

— Girdėjai, rytoj auštant išjojame. Pasiimk kuo daugiau maisto, nes medžioti nebus kada. Ir susitvarkyk veidą, varne. Atrodai kaip kruvinas mėsgalys.

— Gerai, — linktelėjo Jonas.

— O tu, mergužėle, geriau nemeluok, — pasakė Igritei Barškalas, pro didžiulės kaukolės akiduobes žvelgdamas spindinčiomis akimis.

Jonas išsitraukė Ilganagį.

— Atstok nuo mūsų, nebent nori baigti savo dienas kaip Korinas.

— Tavo vilko čia nėra ir jis tau nepadės, vaikėze. — Barškalas taip pat siektelėjo kalavijo.

— Ar tu tikras dėl vilko? — nusijuokė Igritė.

Ant tvirtovės sienos akmenų susikūprinęs ir pašiaušęs baltą keterą tupėjo Vaiduoklis. Jis neišleido nė garso, bet tamsiai raudonos jo akys trokšte troško kraujo. Kaulų Lordas palengva patraukė ranką nuo savo kardo, žingtelėjo atatupstas ir plūsdamasis nuėjo.

Jonui ir Igritei raitiems leidžiantis nuo Kumščio kalvos, Vaiduoklis tyliai žingsniavo šalia žirgų. Tik brendant per Balsvąją upę, pasiekus jos vidurį, Jonas pasijuto saugiai ir tarė:

— Niekada neprašiau, kad dėl manęs meluotum.

— Aš ir nemelavau, — atsakė Igritė. — Tiesiog kai ką nutylėjau.

— Tu sakei…

— …kad po tavo apsiaustu mes ne vieną naktį dulkinomės. Bet neužsiminiau, kada tai prasidėjo. — Ir mergina, galima sakyti, droviai jam šyptelėjo. — Tegul šiąnakt Vaiduoklis nakvoja kur nors kitur, Jonai Snou. Mensas sakė tiesą. Darbai pasako daugiau nei žodžiai.