Kardų audra

Sansa

Rytą buvo baigti siūti nauji jos apdarai, tarnaitės pripylė Sansai kubilą karšto garuojančio vandens ir trynė kūną nuo galvos iki kojų tol, kol oda įraudo ir ėmė spindėti. Pačios Sersėjos tarnaitė pakirpo jai nagus, sušukavo ir susuko plaukus, kad kristų ant nugaros švelniomis garbanomis. Taip pat ji atnešė tuziną mėgstamiausių karalienės kvepalų. Sansa išsirinko gana aštrų, salsvą gėlių aromatą su citrinų priekvapiu. Tarnaitė užlašino lašelį kvepalų sau ant piršto ir vieną po kito palietė juo Sansos paausius, paskui pasmakrę ir, vos juntamai, abu krūtų spenelius.

Netrukus kartu su siuvėja pasižiūrėti, kaip Sansa velkasi naujus drabužius, atėjo ir Sersėja. Visi jos apatiniai buvo šilkiniai, bet suknia buvo pasiūta iš dramblio kaulo spalvos aksomo ir sidabro brokato, pamušta tokios pat spalvos atlasu. Kai Sansa nuleisdavo rankas, ilgi, su įkarpomis rankovių galai beveik siekė žemę. Be to, ši suknia, be jokios abejonės, buvo skirta moteriai, o ne mergaitei. Korsažas buvo su gilia iškirpte priekyje, beveik siekiančia Sansai pilvą, o toje iškirptėje buvo įsiūti šviesiai pilki, įmantrūs Myro nėriniai. Suknios sijonai buvo ilgi ir pūsti, o juosmuo taip stipriai suveržtas, kad, kai tarnaitės mazgė raištelius, Sansai teko sulaikyti kvėpavimą. Taip pat ji gavo naujus batelius, — laivutes, pasiūtas iš minkštos pilkos elnių odos, — ir jos pėdos akimirksniu atsidūrė tarsi meilužio glėbyje.

— Nepaprastai gražiai atrodai, miledi, — kai Sansa buvo aprengta, pagyrė ją siuvėja.

— Tikrai gražiai, tiesa? — Sansa nusijuokė, apsisuko ir jos sijonai taip pat ėmė suktis. — Ak, aš tikrai graži. — Ji nekantriai laukė, kad ją tokią pamatytų Vilas. Jis mane pamils, pamils, turi pamilti… Mane pamatęs, pamirš Vinterfelą, aš jau tuo pasirūpinsiu.

Karalienė Sersėja priekabiai nužvelgė Sansą.

— Manau, trūksta brangakmenių. Džofrio jai dovanotų mėnulio akmenų.

— Tuoj, jūsų malonybe, — tarstelėjo tarnaitė.

Kai mėnulio akmenys jau puošė Sansai ausis ir kaklą, karalienė pritariamai linktelėjo.

— Taip. Dievai buvo tau maloningi, Sansa. Tu žavinga mergina. Net šlykštu pagalvoti, kad tokia miela ir nekalta mergina atiteks tam išgamai.

— Kokiam išgamai? — nieko nesuprasdama paklausė Sansa. Ar karalienė turi omenyje Vilą? Iš kur ji gali žinoti? To nežinojo niekas, tik ji, Mardžerė ir Erškėčių karalienė… Ak, ir dar Dontosas, bet jis nesiskaito.

Į šį klausimą Sersėja Lanister nesiteikė atsakyti.

— Apsiaustą, — liepė ji, ir moterys jį atnešė: ilgą, baltą, aksominį apsiaustą, apsunkusį nuo perlų. Ant jo sidabro siūlais buvo išsiuvinėtas niršus didvilkis. Sansa pažvelgė į jį ir staiga ją apėmė baimė.

— Tavo tėvo spalvos, — kol tarnaitės Sansai po smakru segė ploną sidabrinę apsiausto grandinę, pasakė Sersėja.

Nekaltos mergelės apsiaustas. Sansa nejučia pakėlė ranką prie kaklo. Jei būtų drįsusi, būtų nusiplėšusi šį drabužį ir nusviedusi šalin.

— Susičiaupusi tu gražesnė, Sansa, — vėl tarė Sersėja. — Dabar eime, septonas jau laukia. Ir vestuvininkai jau susirinko.

— Ne, — Sansa papurtė galvą. — Ne.

— Taip. Tu esi sosto globotinė. Dabar tėvą tau atstoja karalius, nes tavo brolis pripažintas išdaviku. Tai reiškia, kad karalius turi teisę ištekinti tave už ko panorėjęs. Tau teks tekėti už mano brolio Tiriono.

Man priklausantis palikimas… — dingtelėjo Sansai ir jai pasidarė bloga. Dontosas Kvailelis vis dėlto nebuvo toks kvailas; jis tai numatė. Sansa pasitraukė toliau nuo karalienės.

— Netekėsiu.

Aš turiu tekėti už Vilo, turiu tapti Haigardeno ledi, maldauju…

— Suprantu, kad nenori. Jei reikia, išsiverk. Tavimi dėta, tikriausiai nusiraučiau plaukus nuo galvos. Be abejo, jis bjaurus neūžauga, bet vis tiek privalėsi už jo tekėti.

— Jūs manęs nepriversite.

— Žinoma, kad priversim. Gali ateiti tyliai, ramiai ir duoti santuokos įžadus, kaip dera ledi, arba spyriotis ir klykti, iškelti sceną ir prajuokinti arklininkus, bet vis tiek ištekėsi už Tiriono ir atsigulsi su juo į lovą. — Karalienė atidarė duris. Už jų laukė seras Merinas Trentas ir seras Osmundas Ketlblekas su baltais žvyniniais karaliaus sargybos riterių šarvais. — Palydėkite Sansą į septą, — liepė ji vyrams. — Jei reikės, nešte nuneškite, tik pasistenkite nesuplėšyti drabužių — jie labai brangūs.

Sansa mėgino sprukti, bet, nenubėgusią nė jardo, ją sučiupo Sersėjos tarnaitė. Seras Merinas Trentas pervėrė ją tokiu žvilgsniu, kad ji net susigūžė, bet Ketlblekas, galima sakyti, švelniai paėmė ją už alkūnės ir tarė:

— Daryk, kas tau liepta, mieloji, ir nebus taip blogai. Juk vilkai turi būti narsūs, ar ne?

Narsūs… — Sansa sunkiai atsiduso. Taip, aš iš Starkų giminės, galiu būti narsi. Visų akys buvo nukreiptos į ją, kaip ir tądien kieme, kai seras Borosas Blauntas nuplėšė jai drabužius. Tą kartą būtent neūžauga išgelbėjo ją nuo smurto — tas pats vyras, kuris dabar jos laukė. Jis nėra toks blogas kaip kiti, tarė ji sau.

— Eisiu.

Sersėja nusišypsojo.

— Žinojau, kad pasielgsi protingai.

Paskui Sansa neprisiminė, nei kaip išėjo iš kambario, nei kaip nusileido laiptais, nei kaip perėjo kiemą. Rodės, visą dėmesį sutelkė į tai, kur stato koją. Seras Merinas ir seras Osmundas žingsniavo šalia vilkėdami tokius pačius šviesius apsiaustus kaip ir jos, tik ant jų nebuvo perlų ir jos tėvo ženklo — didvilkio. Ant pilies septos laiptų jos laukė pats Džofris. Karalius buvo apsirengęs prabangiais, tamsiai raudonos ir aukso spalvos drabužiais ir ant galvos užsidėjęs karūną.

— Šiandien esu tavo tėvas, — pareiškė jis.

— Ne, nesi, — niršiai atšovė Sansa. — Ir niekada nebūsi.

Jo veidas apsiniaukė.

— Esu. Esu tavo tėvas ir turiu teisę tave išleisti už ko panorėjęs. Už bet ko. Jei liepsiu, tekėsi už kiaulių šėriko ir sugulsi su juo kiaulidėje. — Žalios jo akys linksmai žybtelėjo. — O gal labiau norėtum, kad atiduočiau tave Ilinui Peinui?

Sansai ėmė daužytis širdis.

— Prašau, tavo malonybe, — ėmė maldauti ji, — jei kada nors bent truputėlį mane mylėjai, neversk manęs tekėti už savo…

— …dėdės? — Pro septos duris ant laiptų išėjo Tirionas Lanisteris. — Tavo malonybe, — paprašė jis Džofrio, — būk toks malonus ir leisk man valandėlę pasikalbėti su ledi Sansa akis į akį.

Karalius jau žiojosi jam atsakyti, bet Džofrio motina rūsčiai dėbtelėjo į sūnų. Jiedu paėjėjo kelis žingsnius į šalį.

Tirionas vilkėjo juodo aksomo liemenę su užraitų ornamentais, avėjo aulinius, iki pusės blauzdų siekiančius batus, su kuriais atrodė keliais centimetrais aukštesnis, o ant kaklo buvo pasikabinęs rubinų ir liūtų galvų vėrinį. Bet per veidą einantis randas buvo dar skausmingas ir raudonas, o vietoj nosies buvo matyti tik didžiulis šašas.

— Tu labai graži, Sansa, — tarė Tirionas.

— Man didelė garbė girdėti tai iš tavęs, milorde. — Sansa nesumetė, ką daugiau atsakyti. Gal pasakyti, kad ir jis gražus? Bet pamanys, kad esu kvaiša arba melagė. Tad tik nuleido akis ir prikando liežuvį.

— Miledi, ne taip turėtum atvykti į savo vestuves. Atsiprašau už tai. Atleisk, kad viskas taip staiga ir slapta. Mano lordui tėvui ši santuoka atrodė būtina… karalystės labui. Jei aplinkybės būtų kitokios, būčiau atėjęs pas tave anksčiau, kaip ir norėjau. — Jis prikrypavo arčiau. — Žinau, kad šių vestuvių netroškai. Apie save galiu pasakyti tą patį. Bet jei nebūčiau sutikęs tavęs vesti, jie būtų tave ištekinę už mano pusbrolio Lanselio. Gal jis tau būtų buvęs labiau prie širdies. Jis artimesnis tau amžiumi ir gražesnis pažiūrėti. Jei to nori, tik pasakyk, ir tuoj pat nutrauksiu šį juokingą spektaklį.

Nenoriu nė vieno iš Lanisterių, norėjo atrėžti Sansa. Noriu Vilo, noriu Haigardeno, šunyčių, baržos ir sūnų, kurių vardai būtų Edardas, Branas ir Rikonas. Bet staiga vėl prisiminė, ką dievų giraitėje jai sakė seras Dontosas. Nesvarbu, ar Tairelis, ar Lanisteris: jiems reikia ne manęs, o mano palikimo.

— Tu labai malonus, milorde, — susitaikiusi su likimu tarė Sansa. — Esu sosto globotinė ir mano pareiga tekėti už to, kurį nurodo karalius.

Tirionas atidžiai pažvelgė į ją savo skirtingų spalvų akimis.

— Žinau, kad nesu iš tų vyrų, apie kokius svajoja jaunos merginos, Sansa, — tyliai pasakė jis, — bet aš ir ne Džofris.

— Ne, — pritarė ji. — Tu buvai man geras. Aš pamenu.

Tirionas ištiesė jai ranką stora plaštaka ir bukais pirštais.

— Tuomet eime. Atlikime pareigą.

Sansa padavė jam ranką ir Tirionas nusivedė ją prie santuokos altoriaus, kur tarp Motinos ir Tėvo septonas laukė, kol galės sujungti jųdviejų gyvenimus. Sansa matė Dontosą spalvingu juokdario kostiumu, žiūrintį į ją iš nuostabos išpūstomis akimis. Seras Beilonas Svonas ir seras Borosas Blauntas stovėjo apsivilkę baltais karaliaus sargybos vyrų drabužiais, o sero Loro niekur nebuvo. Čia apskritai nėra nė vieno iš Tairelių, staiga suvokė Sansa. Užtat kitų liudininkų netrūko: čia buvo eunuchas Veiris, seras Adamas Marbrandas, lordas Filipas Futas, seras Bronas, Džalabaras Kso ir tuzinas kitų. Lordas Džailsas kosčiojo, ledi Ermesanda atrodė nuoširdžiai susijaudinusi, o besilaukianti ledi Tandos duktė nežinia kodėl kūkčiojo. Tegul verkšlena, pagalvojo Sansa. Galbūt dar nesulaukusi vakaro raudosiu ir aš.

Tuoktuvių ceremonija praėjo nelyginant sapne. Sansa darė viską, ko iš jos buvo reikalaujama. Skambėjo maldos, priesaikos, giesmės, degė aukštos žvakės ir jai, žvelgusiai į jas ašarų pilnomis akimis, šimtai šokčiojančių liepsnelių atrodė lyg tūkstančiai. Laimė, niekas nematė, kad, stovėdama prie altoriaus ir vilkėdama savo tėvo spalvų apsiaustą, ji verkia; o jei kas nors ir matė, apsimetė, kad nieko nepastebėjo. Ir, rodės, labai greitai jauniesiems atėjo laikas apsikeisti apsiaustais.

Džofris, kaip karalystės tėvas, užėmė lordo Edardo Starko vietą. Kai jis uždėjo rankas jai ant pečių ir ėmė negrabiai segti apsiausto sąsagą, Sansa stovėjo tiesi kaip ietis. Viena Džofrio ranka brūkštelėjo jai per krūtį ir, akimirksnį stabtelėjusi, ją spustelėjo. Tada sagtis atsisegė ir Džofas šypsodamasis karališku mostu nusiautė jai apsiaustą.

Jo dėdei sekėsi gerokai prasčiau. Nuotakos apsiaustas, kurį jis laikė, buvo didžiulis ir sunkus, tamsiai raudonas, aksominis, išsiuvinėtas liūtų figūromis, aukso spalvos atlasu apsiūtais ir rubinais papuoštais kraštais. Bet niekas nesusiprotėjo atnešti aukštos kėdės ir dabar Tirionas stovėjo pusantros pėdos žemesnis už savo nuotaką. Kai užėjo jai už nugaros, Sansa pajuto, kad būsimas sutuoktinis trūktelėjo jai sijoną. Jis nori, kad atsiklaupčiau, susivokė ji ir nuraudo. Jaunoji pasijuto pažeminta. Ceremonija turėjo vykti ne taip. Ji daug kartų galvojo apie savo vestuves ir visada įsivaizduodavo, kad jos sužadėtinis stovės jai už nugaros aukštas ir stiprus, apgaubs jai pečius apsaugą garantuojančiu savo apsiaustu, o pasilenkęs užsegti segės, švelniai pabučiuos į skruostą.

Ji vėl pajuto, kad Tirionas timptelėjo sijoną, tik šį kartą stipriau. Nesiklaupsiu. Kodėl man turėtų rūpėti jo jausmai, jei niekam neįdomūs manieji?

Neūžauga trūktelėjo sijoną trečią kartą. Sansa užsispyrusi stipriai sučiaupė lūpas ir apsimetė nieko nepastebėjusi. Kažkas jiedviem už nugarų sukikeno. Karalienė, dingtelėjo Sansai, bet tai nebuvo svarbu. Netrukus jie visi juokėsi, o garsiausiai kvatojo Džofris.

— Dontosai, ant keturių! — įsakė karalius. — Mano dėdei reikia padėti užsilipti ant savo nuotakos.

Ir jos lordas vyras apsiautė ją Lanisterių giminės spalvomis, pasilipęs juokdariui ant nugaros.

Atsisukusi Sansa pamatė į ją spoksantį mažąjį vyrą, stipriai sučiaupusį lūpas, iškaitusiu, kaip jos apsiaustas raudonu veidu. Ir staiga ji susigėdo savo užsispyrimo. Delnais persibraukė sijoną ir atsiklaupė prieš jį, kad jųdviejų galvos būtų vienodame aukštyje.

— Šiuo bučiniu iškilmingai prisiekiu tave mylėti ir laikyti savo viešpačiu bei vyru.

— Šiuo bučiniu iškilmingai prisiekiu tave mylėti, — dusliai tarė neūžauga, — ir laikyti savo ledi bei žmona. — Jis pasilenkė į priekį, ir jųdviejų lūpos trumpai susilietė.

Jis toks šlykštus, pagalvojo Sansa, kai Tirionas prikišo prie jos veidą. Šlykštesnis net už Skaliką.

Septonas aukštai pakėlė krištolinį rutulį, kad vaivorykštės šviesa kristų ant jaunavedžių.

— Dievų ir žmonių akivaizdoje, — prabilo jis, — Tirioną iš Lanisterių giminės ir Sansą iš Starkų giminės iškilmingai skelbiu vyru ir žmona, vienu kūnu, viena širdimi, viena siela, dabar ir per amžius, ir tegul būna prakeiktas tas, kas tarp jųdviejų įsiterps.

Sansa prikando lūpą, kad nepravirktų.

Vestuvių pokylis vyko Mažojoje menėje. Susirinko maždaug penkios dešimtys svečių, — daugiausia Lanisterių vasalų ir sąjungininkų, o prie jų prisidėjo ir žmonių, atvykusių į karaliaus vestuves. Ir čia Sansa pamatė Tairelius. Mardžerė pažvelgė į ją labai liūdnai, o pro šalį, tarp Kairio ir Dešinio svirduliavusi Erškėčių karalienė apskritai nesiteikė pakelti į ją akių. Elinora, Ala ir Mega, rodės, atkakliai dėjosi jos nepažįstančios. Mano draugės… — niūriai pagalvojo Sansa.

Jos vyras daug gėrė, o valgė mažai. Kam nors atsistojus pasiūlyti tosto, jis išklausydavo tariamų žodžių ir kartais dėkodamas santūriai linktelėdavo, bet šiaip jo veidas atrodė tarsi akmeninis. Pokylis, rodės, užtruko visą amžinybę, nors valgio Sansa nė neparagavo. Ji troško, kad šventė greičiau baigtųsi, bet, kita vertus, tos pabaigos baiminosi. Mat po pokylio jaunieji eidavo į lovą. Vyrai turėjo nunešti nuotaką į santuokinę lovą, pakeliui išrengdami ir šiurkščiai bei pašaipiai leisdami suprasti, kas jos tuose pataluose laukia, o moterys panašiai turėjo pagerbti Tirioną. Tik abu nuogi paguldyti į lovą ir apkloti, jiedu galėjo likti vieni, bet ir tuomet, pagal paprotį, vestuvininkai turėjo stovėti už jaunavedžių miegamojo durų ir šūkauti savo storžieviškus patarimus. Kai buvo mergaitė, pirmas jaunavedžių sugulimas į lovą Sansai atrodė ir nuodėmingas, ir jaudinantis, bet dabar, kai tai iš tiesų vyko, jautė vien didžiulę baimę. Ji nemanė, kad galėtų ištverti ir leistis vyrų nurengiama, ir buvo tikra, jog apsipils ašaromis išgirdusi pirmą nešvankų pokštą.

Užgrojus muzikantams, ji klusniai padavė Tirionui ranką ir tarė:

— Milorde, ar pradėsime šokį?

Neūžauga vyptelėjo.

— Manau, šiandien pakankamai visus prijuokinome, ar ne?

Tad juos pavadavo Džofris ir Mardžerė. Kaip toks pabaisa gali taip gražiai šokti? — nusistebėjo Sansa. Ji dažnai pasvajodavo, kaip šoks savo vestuvių pokylyje ir kaip visi svečiai negalės atitraukti akių nuo jos ir jos gražuolio lordo. Jos svajose visi svečiai šypsojosi. O dabar net mano vyras nesišypso.

Kiti svečiai taip pat išėjo šokti ir prisidėjo prie karaliaus ir jo sužadėtinės. Elinora šoko su savo jaunuoju skvairu, o Mega su princu Tomenu. Ledi Meriveter, Myro gražuolė juodais plaukais ir didelėmis tamsiomis akimis, sukosi taip gundomai, kad netrukus prikaustė visų menėje esančių vyrų dėmesį. Lordas ir ledi Taireliai šoko santūriau. Seras Kevanas Lanisteris maldavo, kad ledi Jana Fosovėj, lordo Tairelio sesuo, suteiktų jam garbę ir su juo pašoktų. Merė Krein išėjo į šokių aikštelę su princu tremtiniu Džalabaru Kso, kuris buvo apsirengęs plunksniškais, puošniais drabužiais ir atrodė tikrai žavingai. Sersėja Lanister pasiėmė sau į porą lordą Redvainą, paskui šoko su lordu Rovanu, o galų gale — su savo tėvu, kuris judėjo grakščiai, bet labai santūriai.

Sansa sėdėjo susidėjusi rankas į sterblę, žiūrėjo į šokančią, besijuokiančią ir šviesias garbanas nuo veido vis nusibraukiančią karalienę. Ji visus žavi, niūriai pagalvojo Sansa. Kaip aš jos nekenčiu… Ji nusuko akis ir pamatė su Dontosu šokantį Mėnuliuką.

— Ledi Sansa… — prie pakylos stovėjo seras Garlanas Tairelis. — Ar suteiksi man garbę? Jei tavo vyras leis…

Kipšas primerkė skirtingų spalvų akis.

— Mano ledi gali šokti su kuo tik nori.

Gal būtų buvę geriau, jei Sansa būtų likusi sėdėti šalia savo vyro, bet ji taip norėjo šokti… o seras Garlanas buvo Mardžerės ir Vilo, Gėlių riterio, brolis.

— Dabar suprantu, kodėl tau davė Garlano Narsiojo vardą, sere, — tarė Sansa, duodama jam ranką.

— Miledi labai maloni. Taip jau susiklostė, kad šį vardą man sugalvojo Vilas. Mat norėjo mane apsaugoti.

— Apsaugoti? — Sansa pažvelgė į jį suglumusi.

Seras Garlanas nusijuokė.

— Vaikystėje buvau tikras rubuilis, o mes turėjome dėdę, vadinamą Gartu Apkūniuoju. Tad Vilas nusprendė visiems užbėgti už akių, tiesa, iš pradžių pagrasinęs man tokiais vardais kaip Garlanas Geltonsnapis, Garlanas Akiplėša ir Garlanas Pabaisa.

Šie žodžiai buvo tokie mieli ir paiki, kad, nepaisant visko, Sansa nusijuokė. Paskui pasijuto keistai dėkinga. Nežinia kodėl, bet tas juokas grąžino jai viltį, nors ir trumpam. Šypsodamasi ji atsidavė muzikai ir šokio žingsneliams, fleitos, dūdelių ir arfos garsams, ritmingam būgno dunksėjimui… o kartkartėmis — ir sero Garlano rankoms, kai bešokdami jiedu vėl susitikdavo.

— Mano ledi žmona dėl tavęs labai nerimauja, — vieną iš tokių kartų tyliai pasakė jis.

— Ledi Leonetė man labai maloni. Perduok jai, kad laikausi neblogai.

— Jaunoji per savo vestuves turėtų jaustis geriau nei „neblogai“, — gana meiliai tarė seras Garlanas. — Rodos, vos neapsiverkei.

— Iš džiaugsmo, sere.

— Akys verčia tavo liežuvį meluoti. — Seras Garlanas apsuko Sansą ir priglaudė prie šono. — Miledi, mačiau, kaip žiūri į mano brolį. Loras šaunus, gražus ir mes visi jį labai mylime, bet… Kipšas tau bus geresnis sutuoktinis. Manau, jis yra didesnis vyras, nei iš pirmo žvilgsnio atrodo.

Sansai dar nesumojus, ką atsakyti, muzika pareikalavo iš šokėjų sukinio ir jiedu išsiskyrė. Priešais ją atsidūrė įraudęs ir prakaitu apsipylęs Meisas Tairelis, paskui — lordas Meriveteris, o tada — princas Tomenas.

— Ir aš noriu vesti, — tarė putlus, vos devynerių berniukas. — Aš aukštesnis už savo dėdę!

— Žinau, kad aukštesnis, — atsakė Sansa ir partneriai vėl pasikeitė. Seras Kevanas tarstelėjo, kad ji graži, Džalabaras Kso pasakė kažką Vasaros salų kalba, kurios ji nesuprato, o lordas Redvainas palinkėjo daug rubuilių vaikų ir ilgų bei džiaugsmingų santuokos metų. Pagaliau šokis suvedė Sansą akis į akį su Džofriu.

Kai jis palietė jos ranką, Sansa įsitempė, bet karalius suspaudė ją stipriau ir prisitraukė.

— Neturėtum taip liūdėti. Mano dėdė mažas ir bjaurus, bet juk tebeturi mane.

— Tu vesi Mardžerę!

— Karalius gali turėti ir kitų moterų. Kekšių. Mano tėvas turėjo. Vienas iš Eigonų taip pat. Rodos, trečiasis ar ketvirtasis. Jis turėjo daug sugulovių ir daugybę pavainikių. — Besisukant pagal muzikos ritmą, Džofris pasiuntė jai nepadorų, geidulingą oro bučinį. — Dėdė pristatys tave man į lovą, kai tik liepsiu.

Sansa papurtė galvą.

— Nepristatys.

— Pristatys, o jei ne, nukirsiu jam galvą. Karalius Eigonas gaudavo kiekvieną moterį, kurios užsigeisdavo, nesvarbu, ar ji būdavo ištekėjusi, ar ne.

Laimė, šokėjams vėl atėjo laikas keistis vietomis. Bet Sansos kojos buvo kaip medinės ir lordas Rovanas, seras Taladas bei Elinoros skvairas tikriausiai pagalvojo, kad ji labai prasta šokėja. Paskui priešais ją vėl atsidūrė seras Garlanas ir, laimė, netrukus šokis baigėsi.

Sansa pajuto palengvėjimą, bet neilgai. Vos tik nutilo muzika, ji išgirdo Džofrį sakant:

— Laikas paguldyti juodu į lovą! Nuvilkime jai drabužius ir pažiūrėkime, ką ta vilkė gali pasiūlyti mano dėdei!

Kiti vyrai garsiai ir entuziastingai pritarė karaliui.

Jos neūžauga vyras lėtai pakėlė akis nuo vyno taurės.

— Aš į lovą neisiu.

Džofris paėmė Sansą už rankos.

— Jei liepsiu, tai ir eisi.

Staiga Kipšas įbedė durklą į stalą ir ginklas liko ten stirksoti virpančia rankena.

— Tada galėsi aptarnauti savo nuotaką pagaliu. Aš tave iškastruosiu, prisiekiu.

Visi nuščiuvo, įsiviešpatavo tyla. Sansa atšlijo nuo Džofrio, bet jis jos nepaleido ir įplėšė suknios rankovę. Bet to drykstelėjimo, rodos, niekas neišgirdo. Karalienė Sersėja kreipėsi į tėvą:

— Girdėjai, ką jis pasakė?

Lordas Taivinas atsistojo.

— Manau, apsieisime ir be jaunųjų gultuvių. Tirionai, esu tikras, kad nenorėjai grasinti jo malonybei karaliui?

Sansa matė, kaip jos vyro veide šmėstelėjo įniršis.

— Aš netyčia leptelėjau, — tarė jis. — Tai buvo tik nevykęs pokštas, valdove.

— Grasinai mane iškastruosiąs! — šaižiai riktelėjo Džofris.

— Tikrai, tavo malonybe, — linktelėjo Tirionas, — bet tik dėl to, kad pavydžiu tavo vyriškos galybės. Manoji tokia menka, kad neverta nė kalbėti. — Jis klastingai šyptelėjo. — O jei išplėši man liežuvį, visai neturėsiu kaip teikti malonumo žavingai žmonai, kurią man davei.

Seras Osmundas Ketlblekas neištvėręs nusikvatojo. Kažkas prunkštelėjo. Bet nei Džofas, nei lordas Taivinas nesijuokė.

— Tavo malonybe, — tarė jis, — juk matai, kad mano sūnus girtas.

— Aš tikrai girtas, — prisipažino Kipšas, — bet ne toks girtas, kad negalėčiau dalyvauti savo gultuvėse. — Jis nušoko nuo pakylos ir šiurkščiai sugriebė Sansą. — Eikš, žmona, laikas tau pakelti nuleidžiamąsias tvirtovės grotas. Noriu pažaisti įsiveržimą į pilį.

Išraudusi kaip vėžys, Sansa išėjo su juo iš Mažosios menės. Argi turiu iš ko rinktis? Tirionas ėjo krypuodamas, juolab dabar, kai taip skubėjo. Dievai buvo maloningi ir nei Džofris, nei niekas kitas iš svečių paskui juodu nenusekė.

Povestuvinę naktį jiems buvo leista naudotis erdviu miegamuoju, įrengtu aukštai, Rankos bokšte. Kai jiedu įėjo, Tirionas koja užtrenkė duris.

— Ant indaujos stovi ąsotis gero Arboro auksinio, Sansa. Gal būsi tokia maloni ir pripilsi man taurę?

— Ar išmintingai elgiesi, milorde?

— Dar niekada nesu pasielgęs išmintingiau. Kaip matai, nesu toks girtas. Bet ketinu pasigerti.

Sansa įpylė po taurę jam ir sau. Viskas eisis lengviau, jei ir aš būsiu girta. Sėdėdama ant didžiulės lovos su baldakimu krašto, ji trimis gurkšniais nugėrė pusę taurės. Vynas, be jokios abejonės, buvo rinktinis, bet Sansa taip jaudinosi, kad apskritai nejuto skonio. Jai ėmė suktis galva.

— Nurengsi mane, milorde?

— Vadink mane Tirionu. — Jis pakreipė galvą. — Toks mano vardas, Sansa.

— Tirionai. Milorde. Ar man nusivilkti suknią, ar norėsi pats mane nurengti?

Ir ji vėl gurkštelėjo vyno.

Kipšas nuo jos nusigręžė.

— Kai vedžiau pirmą kartą, buvome tik mes, jaunieji, ir girtas septonas, o mūsų santuoką paliudijo kelios kiaulės. Vieną iš liudininkių suvalgėme per verstuvių pokylį. Tiša maitino mane paskrudusia kiaulės odele, aš laižiau taukus jai nuo pirštų, o paskui juokdamiesi sukritome į lovą.

— Tu jau buvai vedęs? Buvau… pamiršusi.

— Ne, nepamiršai. Tu šito nežinojai.

— Kas ji buvo, milorde? — Sansą nejučia apėmė smalsumas.

— Ledi Tiša. — Jis kreivai šyptelėjo. — Iš Silverfistų giminės. Jų skyde buvo pavaizduota viena auksinė ir šimtas sidabrinių monetų skaisčiai raudoname fone. Mūsų santuoka truko labai trumpai… kaip, manau, ir dera „trumpam“ vyrui.

Sansa įsispoksojo sau į plaštakas ir nepratarė nė žodžio.

— Kiek tau metų, Sansa? — po valandėlės paklausė Tirionas.

— Kai pasikeis mėnulis, — atsakė ji, — bus trylika.

— Dievai tebūna maloningi… — Neūžauga vėl gurkštelėjo vyno. — Ką gi, kalbos metų tau nepridės. Gal jau eikime prie reikalo, miledi? Jei tik nori…

— Aš noriu to, ko nori mano lordas vyras.

Bet šie žodžiai Tirioną, rodos, supykdė.

— Slepiesi už savo kuklumo lyg už pilies gynybinės sienos.

— Kuklumas — ledi šarvai, — tarė Sansa. Taip visuomet sakydavo jos septonė.

— Aš — tavo sutuoktinis. Šarvus jau gali nusiimti.

— O drabužius irgi nusivilkti?

— Nusivilk. — Laikydamas taurę, jis mostelėjo ranka ir pridūrė: — Mano lordas tėvas liepė pasirūpinti, kad santuoka nekeltų jokių abejonių.

Virpančiomis rankomis Sansa ėmė rengtis. Rodės, tarsi vietoj pirštų turėtų dešimt nykščių ir visi jie būtų sulaužyti. Ir vis dėlto jai kažkaip pavyko atsirišti raištelius ir atsisagstyti sagas, tad netrukus jos apsiaustas, suknia, korsažas ir šilkiniai pasijoniai šleptelėjo ant grindų, o paskui ji pagaliau nusivilko ir apatinius. Jos rankų ir kojų oda buvo pašiurpusi. Sansa stebeilijosi į grindis, mat nedrįso pakelti akių į vyrą, tačiau baigusi rengtis vis dėlto sukaupė drąsą, žvilgtelėjo ir pamatė, kad jis į ją spokso. Sansai atrodė, kad žalioje jo akyje atsispindi alkis, o juodoje — įtūžis. Mergina ir pati nežinojo, kas ją labiau gąsdino.

— Tu dar vaikas, — pasakė Tirionas.

Ji delnais prisidengė krūtis.

— Jau kraujavau.

— Vaikas, — pakartojo Kipšas, — bet aš geidžiu tavęs. Ar tave tai baugina, Sansa?

— Taip.

— Ir mane. Žinau, kad aš bjaurus…

— Ne, milorde…

Jis pasirėmė rankomis ir atsistojo.

— Nemeluok, Sansa. Aš išsigimęs, randuotas, mažas, bet… — Ji matė, kad Tirionas ieško tinkamų žodžių. — Bet lovoje, kai žvakės užpūstos, darbuojuosi ne prasčiau už kitus vyrus. Tamsoje aš — Gėlių riteris. — Jis vėl godžiai gurkštelėjo vyno. — Be to, aš dosnus. Ir ištikimas tiems, kurie ištikimi man. Įrodžiau, kad nesu bailys. Ir aš protingesnis už daugelį, o juk protas vyrui taip pat šį tą reiškia. Galiu būti net kilnus. Bijau, kad Lanisteriai nepratę būti kilnūs, bet žinau, jog kažkur manyje glūdi kilnumas… Galėčiau… Galėčiau būti tau geras.

Jis išsigandęs ne mažiau už mane, suvokė Sansa. Galbūt dėl to būtų turėjusi pajusti Tirionui daugiau palankumo, bet nepajuto. Tik užjautė jį, o užuojauta visuomet nuslopina aistrą. Tirionas žiūrėjo į ją laukdamas, gal ką nors pasakys, bet Sansa pritrūko žodžių. Tik stovėjo ir drebėjo.

Pagaliau įsitikinęs, kad atsakymo nesulauks, Tirionas Lanisteris baigė gerti vyną ir ištuštino taurę.

— Suprantu… — niūriai tarstelėjo. — Lipk į lovą, Sansa. Turime atlikti pareigą.

Puikiai žinodama, kad Tirionas į ją žiūri, Sansa įlipo į lovą. Ant žemo stalelio prie lovos degė kvapni bičių vaško žvakė, o pūkų patalai buvo nubarstyti rožių žiedlapiais. Ji trūktelėjo antklodę norėdama prisidengti ir tada išgirdo jį sakant:

— Ne.

Nuo šalčio Sansą nukrėtė šiurpas, bet ji pakluso. Užsimerkė ir laukė. Po akimirkos išgirdo savo vyrą aunantis batus, o paskui sušiugždėjo jo nusivelkami drabužiai. Kai jis liuoktelėjo į lovą ir delnu palietė krūtį, Sansa neištvėrė ir suvirpėjo visu kūnu. Ji gulėjo užsimerkusi, baisiai įsitempusi, baimindamasi to, kas dabar bus. Ar jis vėl ją palies? Gal pabučiuos? Ar dabar ji turi prasižergti? Sansa nežinojo, ko Tirionas iš jos tikisi.

— Sansa… — Jis patraukė ranką. — Atsimerk.

Ji buvo iškilmingai prisiekusi paklusti, tad atsimerkė. Jis nuogas sėdėjo jai prie kojų. Jo tarpkojyje iš šiurkščių gelsvų plaukų tankmės styrojo vyro kotas — tiesus ir kietas, — bet… tai buvo bene vienintelė tiesi šio žmogaus kūno dalis.

— Miledi, — pasakė Tirionas, — tu žavinga, gali tuo neabejoti, bet… aš negaliu. Tebūnie mano tėvas prakeiktas. Palauksime vieną mėnulį, vienerius metus, vieną metų laiką, — tiek, kiek reikės. Kol geriau mane pažinsi ir galbūt imsi bent truputį pasitikėti. — Savo šypsena Tirionas tikriausiai norėjo Sansą nuraminti, bet benosis jo veidas atrodė tik dar bjauresnis ir grėsmingesnis.

Pažiūrėk į jį, tarė sau Sansa, pažiūrėk į savo vyrą, gerai įsižiūrėk! Septonė Mordeina sakydavo, kad visi vyrai gražūs, tai rask dabar tą jo grožį, pamėgink! — Ji įsispoksojo į tas trumpas kojas, į gumbuotą gyvulišką kaktą, į žalią ir juodą akį, į skausmingą nosies šašą ir kreivą rožinį randą, į šiurkščių juodų ir aukso spalvos plaukų šabakštyną, atstojantį jam barzdą. Net jo vyriškumas buvo šlykštus, storas, gyslotas, ryškiai raudonu, svogūno pavidalo galu. Tai neteisinga, nesąžininga, kuo aš nusidėjau, kad dievai taip mane nubaudė, kuo?!

— Prisiekiu Lanisterio garbe, — pareiškė Kipšas, — neliesiu tavęs, kol pati to nenorėsi.

Sukaupusi visą drąsą, Sansa pažvelgė į tas skirtingų spalvų akis ir tarė:

— O jei niekada tavęs nenorėsiu, milorde?

Tirionas susiraukė, tarsi žmona būtų skėlusi jam antausį.

— Niekada?

Sansos kaklo raumenys buvo tokie įtempti, kad ji tik vos pastebimai linktelėjo.

— Na ir kas? — atsainiai mostelėjo ranka jis. — Tokiems neūžaugoms kaip aš dievai sukūrė kekšes.

Jis sulenkė trumpus ir bukus pirštus, sugniaužė kumštį ir nulipo nuo lovos.