Kardų audra

Daneiris

Dotrakiai žvalgai viską jai papasakojo, bet Dani norėjo įsitikinti pati. Seras Džora Mormontas kartu su ja jojo per beržyną ir smiltainio kalvagūbrio šlaitu aukštyn.

— Arčiau negalima, — kalvos viršūnėje įspėjo jis.

Dani sustabdė kumelę ir pažvelgė į plytinčius laukus, į tą pusę, kur priešais jos kelią stovėjo Junkajaus kariuomenė. Žilabarzdis išmokė ją, kaip geriausia skaičiuoti priešo pajėgas.

— Penki tūkstančiai, — po valandėlės tarė ji.

— Ir aš taip sakyčiau, — pritariamai linktelėjo seras Džora. — Šonuose stovi samdyti kalavijuočiai. Ietininkai ir raiti lankininkai su kalavijais ir kirviais artimai kovai. Antrieji Sūnūs — kairiame sparne, Audrašaukliai — dešiniame. Maždaug po penkis šimtus. Matai vėliavas?

Junkajaus harpija naguose laikė ne ilgą grandinės galą, o vytinį ir geležinį antkaklį. Tačiau po miesto, kuriam tarnavo, vėliava samdomi kalavijuočiai buvo išskleidę savąsias: dešinėje — keturis paukščius tarp susikryžiavusių žaibų, kairėje — perlaužtą kalaviją.

— Junkajaus kariuomenė išrikiuota centre, — pasakė Dani. Iš tolo jų karininkų nebuvo įmanoma atskirti nuo astaporiečių: jie dėvėjo aukštus, spindinčius šalmus, vilkėjo apsiaustus, apsiūtus daugybe spindinčių varinių diskų. — Ar jie vadovauja kariams vergams?

— Daugiausia, taip. Bet tie kariai vergai Grynuoliams neprilygsta. Junkajus garsėja vergais sugulovais, o ne kareiviais.

— Šit kaip? Kaip manai, ar galime nugalėti šią kariuomenę?

— Nesunkiai, — tarė seras Džora.

— Bet kraują vis dėlto teks pralieti. — Tą dieną, kai buvo parklupdytas Astaporas, kraujo liejosi daug, nors tik labai maža jo dalis buvo Daneiris arba jos žmonių. — Čia galėtume laimėti mūšį, bet su tokiais pačiais nuostoliais miesto neužimsime.

— Tai rizika, chalise. Astaporas buvo pernelyg patenkintas savimi ir pažeidžiamas. O Junkajus jau perspėtas.

Dani susimąstė. Vergų pirklių kariuomenė, palyginti su gausiomis jos pajėgomis, atrodė maža, bet kalavijuočiai buvo raiti. Ji pernelyg ilgai jodinėjo su dotrakiais, kad nemokėtų įvertinti to, ką raiti kariai gali padaryti pėstininkams. Grynuoliai išlaikys ir šį išmėginimą, bet mano išlaisvintieji žmonės bus išžudyti.

— Vergų pirkliai mėgsta šnekėti, — pareiškė ji. — Pranešk jiems, kad šiandien vakare savo palapinėje juos išklausysiu. Taip pat pakviesk kalavijuočių būrių vadus, tegul pas mane ateina. Bet ne drauge. Audrašaukliai — vidurdienį, Antrieji Sūnūs — po dviejų valandų.

— Kaip pageidauji, — linktelėjo seras Džora. — Bet jeigu jie neateis…

— Ateis. Jiems bus smalsu pamatyti drakonus ir išgirsti, ką pasakysiu, o tie, kurie turi košės galvoje, šį kvietimą palaikys galimybe įvertinti mano kariuomenės stiprumą. — Ji apgręžė Sidabrę. — Lauksiu jų savo palapinėje.

Pilkšvas dangus ir gaivus vėjas parlydėjo Dani prie jos kariuomenės. Gilus griovys, turėjęs juosti stovyklą, jau buvo pusiau iškastas, o miškuose buvo pilna Grynuolių, kertančių beržų šakas ir ketinančių tašyti iš jų mietus smailiais galais. Eunuchai negalėjo nakvoti neįtvirtintoje stovykloje, — bent jau taip tvirtino Pilkasis Kirminas. Jis čia prižiūrėjo darbus. Dani sustojo su juo šnektelėti.

— Junkajaus kariuomenė ruošiasi mūšiui.

— Gerai, tavo malonybe. Šie ištroškę kraujo.

Kai ji liepė Grynuoliams iš savo tarpo išsirinkti vadus, savo vyriausiuoju jie kone vienbalsiai paskelbė Pilkąjį Kirminą. Tada Dani liepė serui Džorai išmokyti jį vado pareigų bei komandų ir ištremtasis riteris sakė, girdi, jaunasis eunuchas yra griežtas, bet sąžiningas, greitai besimokantis, ištvermingas ir nepaprastai dėmesingas smulkmenoms.

— Išmintingieji šeimininkai subūrė vergų kariuomenę, kuri stos į mūšį su mumis.

— Junkajuje vergas išmoksta septynių skirtingų atodūsių ir šešiolikos malonumo pozų, tavo malonybe. O Grynuoliai išmokomi kautis trimis iečių rūšimis. Tavo Pilkasis Kirminas tikisi galėsiąs tai parodyti.

Užėmusi Astaporą, Dani pirmiausia panaikino paprotį kiekvieną dieną Grynuoliams duoti vis naujus vergų vardus. Dauguma tų, kurie buvo gimę laisvi, susigrąžino iš mažens gautus vardus; bent jau tie, kurie juos dar prisiminė. Kiti pasivadino herojų arba dievų vardais, treti — ginklų, brangakmenių ir net gėlių vardais, tad kai kurių karių vardai Dani ausiai skambėjo gana keistai. O Pilkasis Kirminas taip ir liko Pilkuoju Kirminu. Kai Daneiris paklausė jo, kodėl, šis atsakė: „Tas vardas laimingas. Vardas, kurį šis gavo gimęs, buvo prakeiktas. Kai vadinosi tuo vardu, šis buvo paimtas į vergiją. O Pilkasis Kirminas — tai vardas, priartinęs dieną, kurią Daneiris Audros Dukra šį išlaisvino.“

— Jei teks stoti į mūšį, tegul Pilkasis Kirminas parodo ir išmintį, ir narsą, — tarė jam Dani. — Nežudyk nė vieno bėgančio ar ginklą metusio vergo. Kuo mažiau jų nužudysime, tuo daugiau po mūšio galės prisidėti prie mūsų.

— Šis tai prisimins.

— Žinau, kad prisimins. Vidurdienį ateik prie mano palapinės. Noriu, kad būtum su kitais mano karininkais, kai vesiu derybas su kalavijuočių vadais.

Taip tarusi, Dani paragino Sidabrę ir nujojo į stovyklą.

Plote, kurį apsauginiu grioviu pažymėjo Grynuoliai, palapinės buvo statomos tvarkingomis eilėmis, o pačiame viduryje puikavosi aukšta, auksinė Daneiris palapinė. Antroji stovyklavietė buvo įkurta netoli tos, kurioje buvo apsistojusi Dani; ji buvo penkis kartus didesnė, čia viešpatavo netvarka ir chaosas, nebuvo nei apsauginio griovio, nei palapinių, nei sargybinių, nei tvarkingai nakčiai išrikiuotų arklių. Tie, kurie turėjo žirgus arba mulus, miegojo šalia gyvulių bijodami, kad jų kas nors nepavogtų. Ožkos, avys ir valkataujantys šunys laisvai trainiojosi moterų, vaikų ir senių minioje. Užėmusi Astaporą, valdyti miestą ji paliko iš buvusių vergų išrinktai tarybai, kuriai vadovavo žolininkas, mokslininkas ir žynys. Dani nuomone, jie visi trys buvo išmintingi ir teisingi vyrai. Ir vis dėlto dešimtys tūkstančių žmonių nutarė keliauti su ja į Junkajų, o ne pasilikti Astapore. Atidaviau tiems žmonėms miestą, bet didžioji jų dalis bijo jį pasiimti.

Nevienalytė išlaisvintųjų kariuomenė buvo gerokai didesnė už jos turimą, bet veikiau trukdė, nei padėjo. Mat asilą, kupranugarį arba jautį turėjo gal vienas iš šimto; dauguma karių turėjo pasičiupę ginklus iš apiplėšto vergų pirklių arsenalo, bet tik vienam iš dešimties pakako jėgų kautis ir nė vienas nebuvo ragavęs karinių pratybų. Pakeliui jie viską surydavo, palikdavo juodą žemę nelyginant sandalais apsiavę skėriai. Tačiau Dani niekaip neprisivertė jų atsikratyti, kaip ją ragino seras Džora ir kraujo raiteliai. Sakiau, kad jie laisvi. Tad dabar negaliu pareikšti, kad draudžiu jiems dėtis prie manęs. Stebeilydamasi į jų laužų dūmus, Daneiris tyliai atsiduso. Gal ji tikrai turėjo geriausią pėstininkų kariuomenę pasaulyje, bet taip pat turėjo ir prasčiausią.

Arstanas Žilabarzdis stovėjo prie įėjimo į palapinę, o Stipruolis Belvasas sėdėjo šalia, ant žolės sukryžiavęs kojas, ir iš dubens valgė figas. Per žygį pareiga saugoti Daneiris gulė ant jųdviejų pečių. Kraujo raitelius Džogą, Agą ir Racharą ji pakėlė į ko, nes dabar Daneiris labiau reikėjo, kad jie vadovautų jos dotrakiams, o ne būtų asmens sargybiniais. Jos chalasaras buvo mažas, vos per trisdešimt raitų karių, dauguma — dar kasų neturintys vaikinai arba gunktelėję seniai. Ir vis dėlto tai buvo visa Daneiris kavalerija ir be jos ji nedrįso niekur joti. Galbūt, kaip tvirtino seras Džora, Grynuoliai buvo puikiausi pėstininkai pasaulyje, bet jai reikėjo žvalgų ir raitininkų.

— Junkajus sulauks karo, — palapinėje tarė Dani Žilabarzdžiui.

Iri ir Džiki ištiesė palapinės grindis kilimais, o Misandėja uždegė smilkalų lazdelę, kad troškus oras maloniai kvepėtų. Drogonas ir Reigalas, susiviję į kamuolį, miegojo ant pagalvių, o Viserionas tupėjo ant tuščios jos vonios krašto.

— Misandėja, kokia kalba šnekės tie junkajiečiai, valyrų?

— Taip, jūsų malonybe, — atsakė mergaitė. — Kita tarme nei astaporiečiai, bet labai panašia ir nesunkia suprasti. Vergų pirkliai vadina save išmintingaisiais šeimininkais.

— Išmintingaisiais? — Sukryžiavusi kojas Dani sėdėjo ant pagalvės, o Viserionas ištiesė savo baltus ir auksinius sparnus ir plastelėjęs atskrido pas ją. — Tuoj pamatysime, ar jie tikrai išmintingi, — pridūrė ji, žemiau ragų kasydama žvynuotą drakono galvą.

Po valandos kartu su trimis Audrašauklių vadais grįžo seras Džora Mormontas. Visi trys nublizgintus savo šalmus buvo pasipuošę juodomis plunksnomis ir laikėsi taip, lyg ir šlove, ir valdžia prilygtų Daneiris. Iri ir Džiki pilstant vyną, Dani atidžiai juos stebėjo. Prendalis Na Geznas buvo kresnas giskarietis plačiu veidu ir juodais, šiek tiek pražilusiais plaukais; blyškų kvartietišką Seiloro Plikio skruostą darkė kreivas randas; Darijus Naharis, nors ir tirošis, buvo apsirengęs per daug puošniai. Jo barzda buvo pakirpta, su trimis smaigaliais, dažyta mėlynai — ta pačia spalva, kokios buvo ir jo akys, o garbanoti plaukai siekė apykaklę. Jo ūsai smailiais galiukais buvo nuauksinti. Jis vilkėjo geltonus, visų įmanomų atspalvių drabužius; iš po apykaklės ir rankogalių tarsi putos dribo sviesto spalvos Myro nėriniai, prie liemenės buvo prisiūta daug pienės pavidalo žalvarinių medalionų, o ilgų, blauzdas siekiančių odinių batų aulai buvo papuošti įmantriu auksiniu ornamentu. Švelnias geltono aksomo pirštines jis buvo užsikišęs už diržo, sunerto iš paauksuotų žiedų, be to, buvo mėlynai nusilakavęs nagus.

Tačiau visų samdomų kalavijuočių vardu kalbėjo Prendalis Na Geznas.

— Būtų geriau, jei tą savo tuntą vestumeis kur nors kitur, — pareiškė jis. — Astaporą paėmei apgaule, bet Junkajus taip paprastai nepasiduos.

— Penki šimtai tavo Audrašauklių prieš dešimt tūkstančių mano Grynuolių, — atsakė Dani. — Esu jauna mergina ir apie karą ne kažin ką išmanau, bet šį kartą jūsų reikalai man atrodo prasti.

— Audrašaukliai kausis ne vieni, — tarė Prendalis.

— Audrašaukliai apskritai nestos į mūšį. Vos sudundėjus pirmam griaustiniui jie spruks. Galbūt jums jau dabar reikėtų trauktis. Girdėjau, kad samdomi kalavijuočiai garsėja kaip neištikimi kariai. Kokia jums nauda iš to, kad laikysitės tvirtai, jei Antrieji Sūnūs pereis į mūsų pusę?

— Taip nenutiks, — nepaveiktas Dani žodžių ir užsispyręs pasakė Prendalis. — O jei ir nutiktų, tai nesvarbu. Antrieji Sūnūs — beveik tuščia vieta. Mes kausimės petys į petį su ištikimais ir stipriais Junkajaus vyrais.

— Kausitės petys į petį su ietimis ginkluotais jaunais vergais sugulovais. — Daneiris pasuko galvą ir du į jos kasą įpinti varpeliai švelniai suskambėjo. — Kai kariuomenės susidurs, nesugalvokite prašyti pasigailėjimo. Bet galite pereiti į mano pusę jau dabar ir pasilikti junkajiečių sumokėtą auksą, be to, jums priklausytų prisiplėšto grobio dalis, o vėliau, kai grįšiu į savo karalystę, ir dar didesnis atlygis. Jei kausitės už išmintinguosius šeimininkus, jūsų atlygis bus mirtis. O gal manote, kad, kai mano Grynuoliai skers jus prie miesto sienų, junkajiečiai atidarys jums vartus?

— Moterie, bliauni kaip asilė visiškas nesąmones.

— Moterie? — Dani nusijuokė. — Šiuo žodžiu norėjai mane įžeisti? Atsilyginčiau tau už šį įžeidimą, jei laikyčiau vyru. — Ji pažvelgė Prendaliui į akis. — Aš — Daneiris Audros Dukra iš Targarienų giminės, Nedegančioji, Drakonų Motina, Drogo raitininkų chalisė ir Septynių Vesteroso Karalysčių karalienė.

— Tu esi arklių lordo šliundra, — atrėžė Prendalis Na Geznas. — Kai jus sutriuškinsime, sukergsiu tave su savo eržilu.

Stipruolis Belvasas išsitraukė arachą.

— Jei karalienė nori, Stipruolis Belvasas padovanos tą šlykštų liežuvį savo mielai karalienei.

— Ne, Belvasai. Pažadėjau šiems vyrams, kad jiems nieko bloga nenutiks. — Ji šyptelėjo. — Pasakyk man, ar Audrašaukliai yra vergai, ar laisvi vyrai?

— Esame laisvų vyrų brolija, — įsiterpė Seiloras.

— Gerai. — Dani atsistojo. — Tada grįžkite ir perduokite savo broliams, ką sakiau. Gali būti, kad kai kurie iš jų susigundys auksu ir šlove, o ne mirtimi. Rytoj noriu išgirsti jūsų atsakymą.

Audrašauklių vadai atsistojo.

— Mes nesutinkame, — pasakė Prendalis Na Geznas. Jo bendrai nusekė paskui jį iš palapinės, bet… Darijus Naharis prieš išeidamas žvilgtelėjo atgal ir atsisveikindamas mandagiai linktelėjo.

Po dviejų valandų atvyko Antrųjų Sūnų vadas. Vienas. Tai buvo augalotas bravosietis šviesiai žaliomis akimis ir vešlia rausvai rusva kaip auksas barzda, beveik siekiančia diržą. Jis buvo vardu Meras, bet pats vadino save Titano Pavainikiu.

Meras godžiai gurkštelėjo vyno, delno viršumi nusibraukė burną ir geidulingai įsistebeilijo į Dani.

— Man rodos, namie, malonumų namuose dulkinau tavo seserį dvynę. O gal ten buvai tu?

— Nemanau. Neabejoju, kad tokį puikų vyrą prisiminčiau.

— Taip, tai tiesa. Dar jokia moteris nėra pamiršusi Titano Pavainikio. — Bravosietis ištiesė taurę Džiki, kad pripiltų vyno. — Kodėl tau nenusimetus drabužių ir neatsisėdus man ant kelių? Jei mane pamaloninsi, galbūt įkalbėsiu Antruosius Sūnus pereiti į tavo pusę.

— Jei perviliosi Antruosius Sūnus į mano pusę, galbūt paliksiu tave nekastruotą.

Stipruolis nusijuokė.

— Mažyte, kartą viena moteris jau mėgino iškastruoti mane dantimis. Dantų ji jau neturi, o mano kalavijas ilgas ir storas kaip visuomet. Gal ištraukti ir parodyti?

— Nereikia. Kai mano eunuchai jį nukirs, turėdama laisvo laiko apžiūrėsiu. — Dani išgėrė gurkšnelį vyno. — Tikrai dar esu jauna ir ne kažin ką išmanau apie karą. Paaiškink man, kaip turėdamas penkis šimtus vyrų ketini sumušti dešimties tūkstančių Grynuolių kariuomenę? Nors nesu patyrusi, tavo galimybės laimėti man atrodo menkos.

— Antrieji Sūnūs yra kovęsi su gausesnėmis pajėgomis ir laimėję.

— Antrieji Sūnūs yra kovęsi su mažesnėmis pajėgomis ir sprukę. Kohore, kai nesugebėjo nugalėti trijų tūkstančių Grynuolių. O gal sakysi, kad tai netiesa?

— Tai buvo prieš daugybę metų, kai Antriesiems Sūnums dar nevadovavo Titano Pavainikis.

— Vadinasi, drąsos jie semiasi iš tavęs? — Dani atsisuko į serą Džorą ir tarė: — Kai prasidės mūšis, pirmiausia nudėk šitą vyrą.

Ištremtasis riteris šyptelėjo.

— Mielai, tavo malonybe.

— Žinoma, — vėl kreipėsi ji į Merą, — galite ir vėl pabėgti. Mes jūsų nelaikysime. Pasiimkite Junkajaus auksą ir dinkite.

— Jei anksčiau bent kartą būtum mačiusi Titaną iš Bravoso, kvailute, žinotum, kad jis niekada apsisukęs nesprukdavo iš baimės.

— Tada likite ir kaukitės mano pusėje.

— Tiesa, tu verta, kad kautumės už tave, — pasakė bravosietis, — ir, jei būčiau laisvas, mielai leisčiau tau pabučiuoti savo kalaviją. Bet paėmiau junkajiečių monetas ir daviau jiems garbės žodį.

— Monetas galima grąžinti, — nenusileido ji. — Sumokėsiu tau tiek pat ir dar daugiau. Turiu užimti ir kitus miestus, be to, kitame pasaulio krašte manęs laukia karalystė ir jos sostas. Jei ištikimai man tarnausite, Antriesiems Sūnums daugiau niekada nereikės ieškoti, kas juos samdytų.

Bravosietis peštelėjo savo vešlią rusvą barzdą.

— Tiek pat, dar daugiau ir galbūt dar bučinį, kaip manai? O gal ir daugiau nei vien bučinį? Tokiam puikiam vyrui kaip aš…

— Gal…

— Manau, tavo liežuvio skonis man patiktų.

Dani pajuto, kad seras Džora pyksta. Šios kalbos apie bučinius mano juodajam lokiui nepatinka.

— Pagalvok apie tai, ką šį vakarą tau pasakiau. Ar rytoj galiu tikėtis tavo atsakymo?

— Gali. — Titano Pavainikis plačiai nusišypsojo. — Ar galėčiau gauti ąsotį šio puikaus vyno ir parnešti savo vadams?

— Gausi didelę statinę. Ji iš gerųjų šeimininkų astaporiečių rūsių, turiu tokių statinių kelis vežimus.

— Tuomet duok visą vežimą. Kaip nuoširdžios pagarbos man ženklą.

— Matau, tave kankina didžiulis troškulys.

— Aš apskritai visas didžiulis. Ir turiu daug brolių. Titano Pavainikis vienas negeria, chalise.

— Gerai, gausi vežimą, jei pažadėsi, kad išgersite į mano sveikatą.

— Sutarta! — sududeno jis. — Sutarta, sutarta! Pakelsime už tave tris tostus, o saulei patekėjus sulauksi atsakymo.

Bet kai Meras išėjo, Arstanas Žilabarzdis tarė:

— Šis vyras net Vesterose turi prastą vardą. Tegul geros jo manieros tavęs nesuklaidina, tavo malonybe. Šiandien vakare jis tris kartus išgers į tavo sveikatą, o rytoj išprievartaus.

— Bent kartą senis teisus, — pritarė seras Džora. — Antrieji Sūnūs — sena brolija ir jai priklauso narsūs vyrai, bet vadovaujama Mero ji nusmuko ir dabar ją galima lyginti su Smarkiaisiais Vyrukais. Tas vyras pavojingas ne tik priešams, bet ir tiems, kurie jį nusamdė. Dėl to čia jį ir radai. Nė vienas iš laisvųjų miestų jo nebesamdo.

— Man reikia ne gero jo vardo, o penkių šimtų jo žirgų. O kaip Audrašaukliai, ar yra kokios nors vilties?

— Ne, — tiesiai atsakė seras Džora. — Tas Prendalis yra tikras giskarietis. Greičiausiai Astapore jis turėjo giminių.

— Gaila. Ką gi, gal kautis mums nė nereikės. Palaukime ir paklausykime, ką pasakys junkajiečiai.

Saulei leidžiantis atvyko Junkajaus pasiuntiniai; penkiasdešimt vyrų ant puikių juodų žirgų ir vienas ant didelio balto kupranugario. Jų šalmai buvo du kartus didesni už galvas, kad nesudarkytų po jais paslėptų keistų šukuosenų, — iš aliejumi suteptų plaukų susuktų bangų, bokštų ir kitokio pavidalo. Jų sijonai ir tunikos buvo tamsiai geltonos, o ant apsiaustų prisiūta daugybė varinių diskų.

Ant balto kupranugario jojo vyras, vardu Grazdanas Mo Erazas. Jis buvo liesas, raumeningas ir šypsojosi rodydamas baltus dantis, — panašiai kaip Kraznis, kol Drogonas nenudegino jam veido. Grazdano Mo Erazo plaukai buvo sušukuoti į vienaragio ragą, kyšantį nuo kaktos viršaus, o jo tokaro kraštai buvo papuošti auksiniais Myro nėriniais.

— Junkajus — senovinis ir šlovingas miestas, vadinamas visų miestų motina, — pareiškė jis, kai Dani pasveikino jį, įžengusį į jos palapinę. — Mūsų sienos tvirtos, mūsų diduomenė išdidi ir narsi, mūsų prastuomenė nepažįsta baimės. Mūsų gyslomis teka kraujas Senojo Giso, kuris buvo sena imperija jau tais laikais, kai Valyrija buvo tik krykščiantis kūdikis. Išmintingai elgiesi norėdama atsisėsti ir pasikalbėti, chalise. Čia lengvos pergalės nepasieksi.

— Puiku. Mano Grynuoliai galės pasismaginti rimtesne kova. — Ji žvilgtelėjo į Pilkąjį Kirminą ir šis pritariamai linktelėjo.

Grazdanas demonstratyviai gūžtelėjo.

— Jei nori kraujo, tegul jis liejasi. Girdėjau, kad savo eunuchus išlaisvinai. Laisvė Grynuoliams reiškia tiek pat, kiek kepurė juodalopei menkei. — Jis nusišypsojo Pilkajam Kirminui, bet eunuchas stovėjo nepajudinamas kaip uola. — Tuos, kurie liks gyvi, mes vėl paversime vergais ir pasinaudosime jais vaduodami nuo prasčiokų Astaporą. Ir tave galime paimti į vergovę, gali tuo neabejoti. Lyse ir Tirošyje yra malonumų namų, kuriuose vyrai dosniai sumokės už meilę su paskutine iš Targarienų giminės.

— Malonu, kad žinai, kas esu, — tyliai tarė Dani.

— Didžiuojuosi savo žiniomis apie laukinius ir sveiko proto stokojančius vakarus. — Grazdanas taikiai skėstelėjo rankomis. — Ir vis dėlto, kodėl turėtume taip šiurkščiai šnekėtis? Tiesa, Astapore elgeisi kaip barbarė, bet junkajiečiai — atlaidūs žmonės. Didžiausias tavo priešas esame ne mes, tavo malonybe. Kam švaistyti jėgas šturmuojant tvirtas sienas, jei tau prireiks kiekvieno kareivio tolimajame Vesterose atsiimti savo tėvo sostui? Šioje kovoje Junkajus tau linki tik sėkmės. Ir norėdamas tai įrodyti, atgabenau dovaną. — Jis suplojo rankomis, ir du vyrai iš jo palydos įnešė sunkią kedrinę skrynią su bronziniais ir auksiniais apkaustais. Jie padėjo ją Daneiris prie kojų. — Penkiasdešimt tūkstančių auksinių monetų, — nesutrikęs paaiškino Grazdanas. — Išmintingieji Junkajaus šeimininkai duoda jas tau kaip draugystės įrodymą. Juk laisva valia duodamas auksas daug geriau, nei pagrobtas praliejus kraują, tiesa? Todėl ir sakau tau, Daneiris Targarien, imk šią skrynią ir keliauk sau.

Dailia kurpaite apauta pėda Dani pakėlė skrynios dangtį. Kaip pasiuntinys ir sakė, ji buvo pilna aukso monetų. Daneiris pasėmė saują ir vėl leido išbyrėti joms tarp pirštų. Monetos pabiro dzingčiodamos ir spindėdamos; dauguma iš jų buvo ką tik nukaldintos, su įspaustomis laiptuotomis piramidėmis vienoje pusėje ir Giso harpija kitoje.

— Labai gražios. Kaip tik svarstau, kiek tokių skrynių rasiu užėmusi miestą.

Grazdanas nusijuokė.

— Nė vienos, nes į miestą neįžengsi.

— Ir aš turiu tau dovaną. — Ji garsiai užvožė skrynios dangtį. — Tris dienas. Trečios dienos rytą išsiųskite savo vergus. Visus iki vieno. Kiekvienam vyrui, moteriai ir vaikui turite duoti ginklą ir tiek maisto, drabužių, monetų ir mantos, kiek jis gali panešti. Jiems turi būti leista laisvai rinktis iš visų jų šeimininkų daiktų — tai bus atlygis už vergovėje praleistus metus. Kai visi vergai išeis, atidarysite vartus ir leisite mano Grynuoliams įžengti į miestą ir jį apieškoti, kad įsitikinčiau, ar nepasilikote vergų. Jei padarysite, kaip liepiu, Junkajaus nesudeginsiu ir neapiplėšiu, neužpulsiu nė vieno jo gyventojo. Išmintingieji šeimininkai turės taip trokštamą taiką ir įrodys, kad iš tiesų yra išmintingi. Ką pasakysi?

— Pasakysiu, kad išprotėjai.

— Šit kaip? — gūžtelėjo Dani ir tarė: — Drakarys.

Drakonai pakluso. Reigalas sušnypštė ir išleido garų kamuolį, Viserionas kaptelėjo dantimis, o Drogonas išpūtė besiraitantį raudonos ir juodos ugnies liežuvį. Ugnis palietė Grazdano tokaro pamušalą ir šilkas akimirksniu užsidegė. Pasiuntinys kluptelėjo užkliuvęs už skrynios su auksu, auksinės monetos pažiro ant kilimų, jis keikdamasis plekšnojo sau per ranką, kol Žilabarzdis šliūkštelėjo ant jo ąsotį vandens ir užgesino ugnį.

— Prisiekei, kad man nieko bloga nenutiks! — verksmingai šūktelėjo pasiuntinys.

— Ar visi junkajiečiai dejuoja dėl apsvilusio tokaro? Nupirksiu tau naują, jei… per tris dienas paleisi vergus. Jei ne, Drogonas pabučiuos tave stipriau. — Ji suraukė nosį. — Priteršei kelnes. Pasiimk savo auksą ir eik, ir pasirūpink, kad išmintingieji šeimininkai išgirstų mano siunčiamą žinią.

Grazdanas Mo Erazas nukreipė pirštą į Daneiris.

— Dar pasigailėsi dėl savo išpuikimo, kekše. Patikėk, tie driežiukai tavęs neapsaugos. Jeigu jie priskris arčiau kaip per lygą prie Junkajaus, visą orą pripildysime strėlių. Manai, kad taip sunku nugalabyti drakoną?

— Sunkiau nei nužudyti vergų pirklį. Duodu tris dienas, Grazdanai. Pasakyk saviškiams. Baigiantis trečiajai dienai įžengsiu į Junkajų, nesvarbu, ar atidarysite man vartus, ar ne.

Iš stovyklos junkajiečiai išėjo jau visiškai sutemus. Rodės, naktis turėjo būti apniukusi: be mėnesienos, be žvaigždžių ir vėsi, nes vėjas pūtė iš vakarų. Puiki apsiniaukusi naktis, pagalvojo Dani. Aplink ją visur degė laužai — mažytės, gelsvai rausvos žvaigždės, išsibarsčiusios po kalvą ir lauką.

— Sere Džora, — įsakė ji, — pakviesk mano kraujo raitelius. — Dani įsitaisė ant pagalvių krūvos jų laukti, o drakonai rado vietos šalia. Kai raiteliai susirinko, ji tarė: — Valanda po vidurnakčio. Laiko turėtų pakakti.

— Taip, chalise, — linktelėjo Racharas, — tik… kam?

— Pasiruošti puolimui.

Seras Džora Mormontas susiraukęs dėbtelėjo į Dani.

— Samdomiems kalavijuočiams sakei, kad…

— …kad lauksiu jų atsakymo rytoj. O šiandien nieko jiems nežadėjau. Audrašaukliai ginčysis dėl mano siūlymo. Antrieji Sūnūs bus prisiplempę Merui mano dovanoto vyno ir girti. O junkajiečiai mano turintys tris dienas. Sutriuškinsime juos pasinaudoję nakties tamsa.

— Jie bus pastatę žvalgus mūsų stebėti.

— Taip, bet tamsoje jie matys vien šimtus liepsnojančių laužų, — pasakė Dani. — Jei apskritai ką nors matys.

— Chalise, — pasisiūlė Džogas. — Aš tuos žvalgus sudorosiu. Jie ne raitininkai, o viso labo ant žirgų užsiropštę vergai.

— Taip ir padaryk, — sutiko Daneiris. — Manau, turime smogti iš trijų pusių. Pilkasis Kirmine, tegul tavo Grynuoliai puola juos iš kairės ir dešinės, o mano ko, išrikiavę raitelius pleištu, smogs į vidurį. Vergai kariai prieš raitus dotrakius tikrai neatsilaikys. — Ji šyptelėjo. — Tiesa, aš tik jauna mergina, ne kažin ką išmananti apie karą. Ką manote apie mano planą, milordai?

— Rodos, esi tikra Reigaro Targarieno sesuo, — mąsliai šypsodamasis pasakė seras Džora.

— Taigi, — pritarė Arstanas Žilabarzdis, — ir karalienė.

Kol jie aptarė kiekvieną smulkmeną, praėjo valanda. Dabar prasideda pats pavojingiausias metas, tarė sau Dani, kai jos vadai išskubėjo pas savo karius. Jai beliko tik melstis, kad nakties tamsoje priešai nepastebės jos pasiruošimo pulti.

Artėjant vidurnakčiui, ją išgąsdino seras Džora, be ceremonijų prasiskynęs kelią pro Stipruolį Belvasą ir įžengęs į palapinę.

— Grynuoliai sučiupo vieną iš samdomų kalavijuočių, mėginusį slapta įsigauti į stovyklą.

— Šnipą?

Tai ją išgąsdino. Jei Grynuoliai pagavo vieną, kiek jų galėjo pasprukti?

— Jis tvirtina ėjęs su dovanomis. Kažkoks geltonas kvailys mėlynais plaukais.

Darijus Naharis.

— Ak, šitas… Ką gi, išklausysiu jį.

Kai ištremtas riteris jį atvedė, Daneiris nejučia pagalvojo, ar būtų įmanoma rasti du skirtingesnius vyrus. Tirošis buvo šviesiaplaukis, o seras Džora juodbruvas; tirošis buvo liaunas ir vikrus, o riteris — stiprus ir raumeningas; tirošio plaukai buvo ilgi ir garbanoti, o Mormontas jau buvo pradėjęs plikti; tirošio oda buvo plika, o sero Džoros plaukuota. Be to, jos riteris buvo apsirengęs labai paprastai, o atėjūnas išsipuošęs taip, kad net povui būtų padaręs gėdą, nors, naktį išsiruošęs į svečius, ant ryškiai geltonų drabužių buvo užsimetęs storą juodą apsiaustą. Persimetęs per petį, jis nešėsi sunkų storos drobės maišą.

— Chalise! — sušuko jis. — Ateinu su dovanomis ir geromis naujienomis. Audrašaukliai perėjo į tavo pusę. — Jis nusišypsojo ir jo burnoje žybtelėjo auksinis dantis. — Darijus Naharis taip pat!

Dani tuo abejojo. Jei šis tirošis atslinko čia šnipinėti, jo kalbos gali būti ne kas kita, kaip beviltiškas mėginimas išsaugoti galvą ant pečių.

— Ką apie tai sako Prendalis Na Geznas ir Seiloras?

— Nieko. — Darijus apvertė maišą ir ant Dani kilimo bumbtelėjo Seiloro Plikio bei Prendalio Na Gezno galvos. — Mano dovanos drakonų karalienei…

Viserionas užuodė iš Prendalio kaklo besisunkiantį kraują, išpūtė ugnį tiesiai numirėliui į veidą ir nuo liepsnų blyškūs nelaimėlio skruostai pajuodo ir nuėjo pūslėmis. Suuodę keptą mėsą, Drogonas ir Reigalas irgi subruzdo.

— Tu tai padarei? — neslėpdama pasišlykštėjimo paklausė Dani.

— Niekas kitas.

Jei Darijus Naharis šalia drakonų ir jautėsi nejaukiai, tai neišsidavė. Jis beveik nekreipė į juos dėmesio, tarsi drakonai būtų buvę trys su pele žaidžiantys kačiukai.

— Kodėl?

— Nes tu tokia graži… — Jo rankos buvo didelės ir stiprios, mėlynos jo akys žvelgė taip ryžtingai, o stambios nosies linija buvo tokia lenkta, kad Darijus Naharis priminė puikų ir nuožmų plėšrųjį paukštį. — Prendalis per daug plepėjo ir per mažai pasakė. — Buvo matyti, kad jo apdaras, nors ir prabangus, jau senokai dėvimas; ant batų buvo likusios druskos žymės, jo nagų lakas suskilinėjęs, nėriniai nešvarūs nuo prakaito, be to, Dani pastebėjo, kad jo apsiausto skvernas nuspuręs. — O Seiloras taip užrietė nosį, tarsi jo snarglys būtų buvęs auksinis. — Jis stovėjo per riešus sukryžiavęs rankas, delnus uždėjęs ant savo ginklų rankenų; prie kairio klubo kabojo lenktas dotrakių arachas, prie dešinio — Myro durklas. Jų rankenos buvo skulptūros, vaizduojančios dvi viena į kitą panašias auksines moteris, nuogas ir ištvirkusias.

— Ar gerai esi įgudęs valdyti šias gražias rankenas? — paklausė jo Dani.

— Prendalis ir Seiloras tai patvirtintų, jei tik mirusieji galėtų kalbėti. Jei nepamyliu moters, nenužudau priešo ir skaniai nepavalgau, laikau, kad tą dieną pragyvenau tuščiai, bet… dienų, kurias praleidau netuščiai, tiek daug, kiek žvaigždžių danguje. Žudau aš visada gražiai ir daug akrobatų bei ugnies šokėjų yra skundęsi dievams, kad nė iš tolo neprilygsta man nei greičiu, nei vikrumu. Išvardyčiau tau vardus visų vyrų, kuriuos esu nužudęs, bet, kol baigsiu, tavo drakonai užaugs dideli kaip pilys, iš Junkajaus sienų liks tik geltonų dulkių krūva, o žiema ateis, praeis ir vėl ateis.

Dani nusijuokė. Darijaus Nahario puikybė jai patiko.

— Išsitrauk kalaviją ir prisiek man ištikimybę.

Darijus akimirksniu išsitraukė iš makštų arachą. Jo ištikimybė buvo tokia pat bauginanti kaip jis visas, staiga puolęs jai po kojomis veidu į žemę.

— Mano kalavijas priklauso tau. Mano gyvybė priklauso tau. Meilė taip pat. Mano kraujas, mano kūnas, mano dainos — visa tavo. Gyvensiu ir mirsiu tavo įsakytas, gražioji karaliene.

— Tada gyvenk, — atsakė Dani, — ir šiąnakt kaukis už mane.

— Tai nebūtų išmintinga, mano karaliene. — Seras Džora šaltai ir rūsčiai nužvelgė Darijų. — Palik jį sargybiniams, kol susikausime ir laimėsime.

Daneiris valandėlę pasvarstė, o tada papurtė galvą.

— Jei jis gali atvesti į mūsų pusę Audrašauklius, tikrai užpulsime netikėtai.

— Bet jei dabar tave išduos, viskas nueis perniek.

Dani dar kartą pažvelgė į samdomą kalavijuotį. Šis jai taip nusišypsojo, kad Daneiris nuraudo ir nusuko žvilgsnį.

— Neišduos.

— Kaip gali žinoti?

Ji parodė dar kruvinus apskrudusios mėsos gabalus, kuriuos kąsnis po kąsnio dorojo drakonai.

— Aš tai pavadinčiau jo nuoširdumo įrodymu. Darijau Nahari, ar mūsų puolimui prasidėjus tavo Audrašaukliai bus pasiruošę smogti junkajiečiams iš užnugario? Ar gebėsi saugiai grįžti pas saviškius?

— Jei jie mane sustabdys, pasakysiu, kad buvau žvalgyboje, bet nieko nemačiau.

Tirošis atsistojo, nusilenkė ir išėjo.

O seras Mormontas pasiliko.

— Tavo malonybe, — tiesiai rėžė jis, — padarei klaidą. Mes apie tą vyrą nieko nežinome…

— Žinome, kad jis geras karys.

— Turi omenyje, geras kalbėtojas…

— Jis atvedė į mūsų pusę Audrašauklius. — Be to, jo akys žydros…

— Penkis šimtus samdomų kalavijuočių, kurių ištikimybė dar kelia abejonių.

— Šiais laikais dėl niekieno ištikimybės negali būti visiškai tikras, — priminė jam Dani. Aš dar du kartus turiu būti išduota: vieną kartą dėl aukso, kitą — dėl meilės.

— Daneiris, aš tris kartus vyresnis už tave, — tarė seras Džora. — Esu matęs, kokie vyrai veidmainiai. Labai maža tokių, kuriais verta pasitikėti, ir Darijus Naharis nėra iš jų. Net jo barzda nudažyta netinkamomis spalvomis.

Šie žodžiai Dani papiktino.

— O tavo barzda tokia, kaip reikia, ar ne tai nori man pasakyti? Tu esi vienintelis vyras, kuriuo turėčiau pasitikėti, ar ne?

Jis įsitempė.

— Aš taip nesakiau…

— Kartoji tai kasdien. Pijatas Prėjus melagis, Ksaras intrigantas, Belvasas pagyrūnas, Arstanas žmogžudys… Gal manai, kad tebesu jaunutė nekalta mergaitė ir negebu suprasti tikrosios žodžių prasmės?

— Tavo malonybe…

Dani drąsiai pažvelgė jam į akis.

— Iki šiol buvai man geriausias draugas iš visų, kuriuos pažinojau, ir geresnis brolis už Viseirį. Esi karalienės sargybos vadas, mano kariuomenės vadas, labiausiai vertinamas mano patarėjas ir gera dešinioji ranka. Gerbiu tave ir vertinu, bet… kaip vyro negeidžiu, Džora Mormontai, ir jau pavargau matyti, kaip mėgini atstumti nuo manęs visus kitus pasaulio vyrus, kad man neliktų nieko kita, tik pasikliauti tavimi vienu. Taip nieko nebus, ir tu nepriversi manęs tave pamilti.

Vos Dani pravėrus burną, Mormontas išraudo kaip vėžys, bet kai ji baigė kalbėti, jo veidas jau buvo išbalęs kaip drobė. Jis stovėjo tylus ir sustingęs kaip akmuo.

— Jei mano karalienė taip liepia… — šaltai ir šiurkščiai ištarė jis.

Bet Dani šilumos pakako jiems abiem.

— Liepia, — pasakė ji. — Įsako. Dabar eik rūpintis savo Grynuoliais, sere. Tavęs laukia kova, kurią privalai laimėti.

Kai jis išėjo, Daneiris krito ant pagalvių šalia drakonų. Ji nenorėjo būti tokia griežta serui Džorai, bet nesibaigiantis jo įtarumas galų gale pažadino joje drakoną.

Jis man atleis, tarė ji sau. Juk aš jo valdovė. Ir netrukus Dani ėmė svarstyti, ar sero Džoros žodžiuose apie Darijų nėra tiesos grūdo. Ir staiga pasijuto labai vieniša. Miri Maz Dur išpranašavo, kad ji niekada nepagimdys kūdikio. Man mirus Targarienų giminė išnyks. Ši mintis ją nuliūdino.

— Jūs turite būti mano vaikai, — kreipėsi ji į drakonus, — trys nirtūs vaikai. Arstanas sako, kad drakonai gyvena ilgiau už žmones, tad man mirus jūs dar gyvensite.

Drogonas kaklu apsivijo jai juosmenį ir švelniai krimstelėjo į ranką. Jo dantys buvo labai aštrūs, bet, kai jie taip žaisdavo, niekada neprakąsdavo odos. Dani nusijuokė ir ėmė raičioti drakoną pirmyn atgal, kol šis pradėjo šnypšti ir kaip bizūnu plakti uodega. Uodega jau ilgesnė nei anksčiau, pagalvojo ji, o rytoj bus dar ilgesnė. Dabar jie auga labai greitai, ir kai užaugs, turėsiu savo sparnus. Raita ant drakono ji galėtų pati vesti savo karius į kovą, kaip jau kartą vedė Astapore, bet kol kas drakonai buvo per maži ir negalėjo jos pakelti.

Vidurnaktį ir tuoj po vidurnakčio stovykloje įsiviešpatavo tyla. Dani liko savo palapinėje su tarnaitėmis, o Arstanas Žilabarzdis ir Stipruolis Belvasas ėjo sargybą. Sunkiausia laukti. Ji sėdėjo savo palapinėje rankas sudėjusi tuo metu, kai vyko mūšis, tik ji jame nedalyvavo ir dėl to Dani vėl pasijuto tarsi maža mergaitė.

Valandos slinko vėžlio žingsniu. Net kai Džiki išmasažavo įsitempusius pečių raumenis, Dani per daug jaudinosi ir negalėjo užmigti. Misandėja pasisiūlė padainuoti jai taikiosios tautos lopšinę, bet ji tik papurtė galvą.

— Pakviesk man Arstaną, — liepė.

Atėjęs senis rado ją susirangiusią ir susisupusią į rakaro odą, kurios plėktelėjęs kvapas vis dar priminė jai Drogą.

— Negaliu miegoti, kai vyrai miršta už mane, Žilabarzdi, — tarė Dani. — Būk geras, papasakok man daugiau apie mano brolį Reigarą. Man patiko laive tavo papasakota istorija apie tai, kaip jis nusprendė, jog turi tapti kariu.

— Tavo malonybė labai miela…

— Viseiris sakė, kad mūsų brolis laimėjo daug turnyrų.

Arstanas pagarbiai nulenkė žilą galvą.

— Esu per menkas neigti jo malonybės ištartus žodžius…

— Bet? — griežtai pareikalavo Dani: — Pasakok. Tai įsakymas.

— Visi žino, kad princas Reigaras buvo narsus karys, bet turnyruose dalyvaudavo retai. Jis niekada nemėgo kalavijų žvangesio taip, kaip Robertas arba Džeimis Lanisteris. Jam tai buvo tik pasaulio ant pečių užkrauta pareiga. Jis tą pareigą puikiai atliko, nes viską darydavo gerai. Tokia buvo jo prigimtis. Bet džiaugsmo kautynės jam neteikė. Žmonės šneka, kad savo arfą princas Reigaras mėgo labiau už ietį.

— Bet kelis turnyrus jis, be abejo, laimėjo, ar ne? — nusivylusi paklausė Dani.

— Būdamas jaunas, jo malonybė puikiai jojo riterių turnyre Vėtrų Gūžtoje, nugalėjo lordą Stefoną Barateoną, lordą Džeisoną Molisterį, Raudonąją Angį iš Dorno ir paslaptingąjį riterį, kuris pasirodė esąs liūdnai pagarsėjęs Saimonas Toinas, Karaliaus miško bastūnų gaujos vadas. Tą dieną, kaudamasis su seru Arturu Deinu, jis sulaužė dvylika iečių.

— Bet tapo nugalėtoju?

— Ne, tavo malonybe. Ta garbė atiteko kitam karaliaus sargybos riteriui, paskutinėje dvikovoje išmušusiam princą Reigarą iš balno.

Dani nenorėjo klausytis, kaip Reigaras buvo numestas nuo žirgo.

— O kokius turnyrus mano brolis laimėjo?

— Tavo malonybe… — Senis sudvejojęs nutilo. — Jis laimėjo patį didžiausią iš visų turnyrų.

— Kurį? — neatlyžo Dani.

— Turnyrą, kurį lordas Ventas suorganizavo Harenhole, prie Dievų Akies netikro rudens metais. Tai buvo didis įvykis. Be riterių dvikovų, dar buvo bendros kautynės, kuriose pagal seną paprotį kovėsi septyni riterių būriai, šaudymo iš lanko ir kirvių svaidymo varžybos, žirgų lenktynės, dainių varžytuvės, komediantų pasirodymas ir daug kitų linksmų pramogų. Lordas Ventas buvo ne tik dosnus, bet ir turtingas. Jis plačiai atvėrė savo kapšus ir tai sutraukė į turnyrą daugybę dalyvių. Į Harenholą atvyko net tavo karalius tėvas, nors daugybę metų nebuvo iškėlęs kojos iš Raudonosios pilies. Tame turnyre jojo garsiausi lordai bei stipriausi Septynių Karalysčių riteriai ir Drakono Uolos princas visus juos nugalėjo.

— Bet per tą turnyrą kaip meilės ir grožio karalienė buvo karūnuota Liana Stark! — sušuko Dani. — Ten buvo princesė Elija, jo žmona, bet mano brolis atidavė karūną Starkų merginai, o paskui pagrobė ją iš jos sužadėtinio. Kodėl jis šitaip padarė? Ar dornietė taip blogai su juo elgėsi?

— Ne man svarstyti, kas dėjosi tavo brolio širdyje, karaliene. Princesė Elija buvo gera ir maloni ledi, bet silpnos sveikatos.

Dani stipriau susisiautė į liūto kailį.

— Kartą Viseiris pasakė, kad tai dėl mano kaltės, nes gimiau per vėlai. — Ji prisiminė, jog susijaudinusi tai neigė ir net atšovė Viseiriui, kad dėl visko kaltas jis, kam negimė mergaite. Už tokį įžūlumą jis Daneiris žiauriai sumušė. — Jei būčiau gimusi kitu laiku, pareiškė jis, Reigaras būtų vedęs mane, o ne Eliją, ir viskas būtų susiklostę kitaip. Jei Reigaras būtų buvęs laimingas su žmona, jam nebūtų reikėję Starkų merginos.

— Gal ir taip, tavo malonybe. — Žilabarzdis valandėlę patylėjo. — Bet nesu tikras, ar Reigaras apskritai mokėjo būti laimingas.

— Pasiklausius tavęs atrodo, kad jis buvo labai niūrus, — paprieštaravo Daneiris.

— Ne, ne niūrus, bet… princas Reigaras buvo liūdnas ir jautėsi… — Senis vėl nutilo.

— Sakyk, — paragino ji. — Kaip jis jautėsi?

— Jautėsi… pasmerktas. Jis gimė sielvarte, mano karaliene, ir tas šešėlis persekiojo jį visą gyvenimą.

Viseiris apie Reigaro gimimą užsiminė tik kartą. Gal dėl to, kad ši istorija pernelyg jį liūdino.

— Jam nedavė ramybės Samerholo šešėlis, ar ne?

— Taip. Ir vis dėlto Samerholą princas labiausiai mėgo. Kartais jis ten nuvykdavo vienas, pasiėmęs tik arfą. Ten jo nelydėdavo net karaliaus sargybos riteriai. Jam patikdavo miegoti sugriuvusioje menėje, po atviru dangumi ir kiekvieną kartą jis grįždavo su nauja daina. Kai girdėdavai jį grojantį aukštąja arfa sidabrinėmis stygomis ir dainuojantį apie saulėlydį, ašaras ir karalių mirtį, jausdavai, kad dainuoja apie save ir apie tuos, kuriuos mylėjo.

— O kaipgi Grobikas? Ar ir jis traukdavo liūdnas dainas?

Arstanas nusijuokė.

— Robertas? Robertas mėgo dainas, kurios jį prajuokindavo ir buvo kuo nešvankesnės. Jis dainuodavo tik girtas, bet ir tada traukdavo tik „Statinaitę alaus“, „Penkiasdešimt keturias statines“ arba „Lokį ir gražiąją mergelę“. Robertas buvo labai…

Daneiris drakonai visi kaip vienas pakėlė galvas ir sušnypštė.

— Žirgai! — Spausdama prie krūtinės liūteną, Dani pašoko ant kojų. Lauke Stipruolis Belvasas kažką šaukė, paskui pasigirdo kiti balsai ir daugybės arklių kanopų bildesys. — Iri, nueik ir pažiūrėk, kas ten…

Palapinės atvartai prasiskleidė ir į vidų įžengė seras Džora Mormontas. Jis buvo apdulkėjęs, apsitaškęs krauju, bet šiaip per mūšį nenukentėjęs. Ištremtasis riteris priklaupė priešais Dani ir tarė:

— Tavo malonybe, parnešu tau pergalę. Audrašaukliai perėjo į mūsų pusę, vergai neišlaikė spaudimo, o Antrieji Sūnūs buvo per daug girti kautis, kaip ir sakei. Du šimtai vyrų žuvo, daugiausia junkajiečių. Jų vergai metė ietis ir pabėgo, o samdyti kalavijuočiai pasidavė. Turime kelis tūkstančius belaisvių.

— Kiek praradome saviškių?

— Tuziną. O gal ir mažiau.

Tik tada ji leido sau nusišypsoti.

— Stokis, mano gerasis narsusis loky. Ar Grazdanas paimtas į nelaisvę? O Titano Pavainikis?

— Grazdanas išvyko į Junkajaus miestą perduoti tavo iškeltų sąlygų. — Seras Džora atsistojo. — Meras paspruko supratęs, kad Audrašaukliai perėjo į tavo pusę. Pasiunčiau žmones jo gaudyti. Toli jis nenubėgo.

— Puiku, — tarė Daneiris. — Pasigailėkite visų, ir samdomų kalavijuočių, ir vergų, kurie prisieks man ištikimybę. Jei prie mūsų prisidės dauguma Antrųjų Sūnų, jų būrio neišardykite.

Kitą dieną jie nužygiavo likusias tris lygas iki Junkajaus. Miestas buvo pastatytas ne iš raudonų, o iš geltonų plytų, o šiaip atrodė visai kaip Astaporas: sienos trupėjo, dunksojo laiptuotos piramidės, o virš vartų puikavosi didžiulė harpija. Ant gynybinės sienos ir bokštuose knibždėte knibždėjo arbaletininkų ir stropuotojų. Seras Džora ir Pilkasis Kirminas išdėstė savo pajėgas, Iri ir Džiki pastatė palapinę ir Dani atsisėdo joje laukti.

Trečios dienos rytą miesto vartai plačiai atsivėrė ir pro juos ėmė eiti vergų vora. Sėdusi ant Sidabrės, Dani nujojo jų pasitikti. Žmonėms einant pro šalį mažoji Misandėja jiems pasakė, kad už laisvę jie turi dėkoti Daneiris Audros Dukrai, Nedegančiajai, Septynių Vesteroso Karalysčių karalienei ir Drakonų Motinai.

— Mhysa! — sušuko jai rudaodis vyras. Ant peties jis nešėsi mažą mergytę ir ji plonu balseliu pakartojo šį žodį: — Mhysa! Mhysa!

Dani atsisuko į Misandėją.

— Ką jie čia šaukia?

— Tai sena ir gryna giskariečių kalba. Šis žodis reiškia „motina“.

Dani tarsi akmuo nuo širdies nusirito. Aš niekada nepagimdysiu vaiko, prisiminė ji. Tada pakėlė virpančią ranką. Tikriausiai ir nusišypsojo. Turėjo nusišypsoti, nes vyras atsakė jai plačia šypsena ir šūktelėjo vėl, o jo šūksnį pasigavo kiti.

— Mhysa! — šaukė žmonės. — Mhysa! MHYSA!

Jie visi Daneiris šypsojosi, tiesė į ją rankas, klaupėsi prieš ją. Vieni ją vadino Maela, kiti šaukė: Aelalla! arba Quathei!, arba Tato!, bet, kad ir kokia kalba buvo tariamas tas žodis, jis reiškė tą patį. Motina. Jie mane vadina motina.

Tas skandavimas sustiprėjo, išplito, ritosi nelyginant banga. Žmonės šaukė taip garsiai, kad kumelė išsigando, sustojo kaip įbesta, papurtė galvą, sumosavo širma sidabrine uodega. Šauksmai skambėjo vis garsiau ir, rodės, sugriaus geltonas Junkajaus sienas. Kiekvieną akimirką pro vartus plūdo vis daugiau vergų ir dėjosi prie šaukiančiųjų. Dabar jie bėgo link jos, stumdėsi, klupčiojo, norėjo paliesti jos ranką, paglostyti kumelės karčius, pabučiuoti Daneiris pėdas. Jos vargšai kraujo raiteliai tokios minios negalėjo sulaikyti ir net Stipruolis Belvasas nerimaudamas ėmė niurnėti.

Seras Džora ragino ją joti, bet Dani prisiminė sapną, kuris ją aplankė Nemirtingųjų namuose.

— Jie manęs nenuskriaus, — tarė ji Mormontui. — Jie mano vaikai, Džora.

Daneiris nusijuokė, kulnais paragino kumelę ir nujojo pas juos, o varpeliai jos plaukuose dzingsėjo ir skelbė širdžiai mielą pergalę. Ji risnojo, paskui ėmė joti dar greičiau, galiausiai paleido kumelę šuoliais, o kasa plaikstėsi jai už nugaros. Išlaisvinti vergai traukėsi, duodami jai kelią.

— Motina! — šaukė jie šimtais, tūkstančiais, dešimtimis tūkstančių balsų. — Motina! — giedojo, Daneiris prajojant pirštais braukdami jai per kojas. — Motina, motina, motina!