Kardų audra

Semvelis

— Jis čiulpia godžiau nei manasis.

Laikydama prie krūties, Džilė paglostė kūdikiui galvytę.

— Jis alkanas, — atsakė šviesiaplaukė moteris, vardu Vala, kurią juodieji broliai vadino tyržmogių princese. — Iki šiol jis buvo gyvas tik ožkos pienu ir stebuklingais gėrimais, gautais iš to aklo meisterio.

Berniukas, kaip ir Džilės kūdikis, vardo dar neturėjo. Tyržmogiams taip buvo įprasta. Net Menso Plėšiko sūnus vardą, atrodė, gaus tik sulaukęs trejų, nors Semas girdėjo brolius jį vadinant „mažuoju princu“ ir „gimusiu per mūšį“.

Jis žiūrėjo, kaip vaikas žinda Džilės krūtį, ir staiga atkreipė dėmesį, kad ir Jonas negali atitraukti nuo jos akių. Jonas šypsosi. Tiesa, ta šypsena buvo liūdna, bet vis dėlto šypsena. Ją pamačius Semui palengvėjo. Nuo tos dienos, kai grįžau, pirmą kartą matau jį šypsantis.

Iš Nakties forto jie keliavo į Gilųjį Ežerą, iš Giliojo Ežero — į Karalienės vartus, siauru keliuku traukė iš vienos pilies į kitą nepamesdami iš akių Sienos. Už pusantros paros kelio nuo Juodosios pilies, iš paskutiniųjų plumpinant pūslių pritrintomis kojomis, už nugarų Džilė išgirdo arklius ir atsisukusi pamatė iš vakarų artėjančią juodų raitelių koloną.

— Tai mano broliai, — nuramino ją Semas. — Be Nakties sargybos vyrų, šiuo keliu niekas nesinaudoja.

Paaiškėjo, kad tai — seras Denis Molisteris iš Šešėlių bokšto, sužeistas Bouvenas Maršas ir vyrai, likę gyvi po mūšio prie Kaukolių tilto. Pamatęs Daiveną, Milžiną ir Paniurėlį Edą Toletą, Semas neišlaikė ir apsiverkė.

Jie ir papasakojo jam apie mūšį prie Sienos.

— Stanis su savo riteriais išsilaipino Rytų sargyboje, o Koteris Paikas vedė juos žvalgų keliais, kad galėtų tyržmogius užklupti netikėtai, — papasakojo jam Milžinas. — Jis juos sutriuškino. Mensas Plėšikas pateko į nelaisvę, o tūkstantis geriausių jo karių žuvo, taip pat ir Harma Šungalvė. Kiti, kaip girdėjome, išsilakstė lyg prieš audrą vėjo blaškomi lapai.

Dievai geri, dingtelėjo Semui. Jei keliaudamas iš Krasterio pilies į pietus jis nebūtų pasiklydęs, jiedu su Džile galėjo atsidurti pačiame mūšio sūkuryje… arba bent jau Menso Plėšiko stovykloje. Tai būtų buvusi nebloga išeitis Džilei ir berniukui, bet tik ne jam. Semas buvo girdėjęs nemažai pasakojimų apie tai, kaip tyržmogiai elgiasi su į nelaisvę paimtais varnais. Jį nukrėtė šiurpas.

Tačiau jokie brolių pasakojimai nepadėjo jam pasiruošti tam, ką pamatė įkėlęs koją į Juodąją pilį. Bendroji menė buvo sudegusi iki pamatų, o didieji mediniai laiptai virtę ledo nuoskilų ir apanglėjusių rąstgalių krūva. Donalas Nojus, Rastis, Kurčiasis Dikas, Raudonasis Eilinas ir daug kitų vyrų žuvo, ir vis dėlto žmonių pilyje buvo daugiau, nei Semas kada nors buvo matęs; tiesa, tie žmonės buvo ne juodieji broliai, o karaliaus kariai, kurių čia atvyko per tūkstantį. Pirmą kartą, kiek tik siekia atmintis, Karaliaus bokšte buvo įsikūręs karalius, be to, vėliavos plevėsavo ant Ieties, Hardino, Pilkojo bokštų, ant Skydo menės ir ant kitų pastatų, kurie ilgus metus stovėjo tušti ir apleisti.

— Ta didelė, auksinė su juodu elniu yra karališka Barateonų giminės vėliava, — paaiškino jis Džilei, anksčiau niekada nemačiusiai vėliavų. — Lapė ir gėlės — Florentų giminės ženklas. Vėžlys — Estermontų, kardžuvė — Bar Emonų, o sukryžiuoti trimitai — Vensingtonų.

— Jos visos spalvingos kaip gėlės, — tarė Džilė. — Man patinka tos geltonos su liepsnomis. Žiūrėk, tos liepsnos išsiuvinėtos ir ant kai kurių kareivių palaidinių.

— Tai liepsnojanti širdis. Nežinau, kieno tas ženklas.

Tačiau netrukus Semas sužinojo.

— Karalienės vyrų, — paaiškino jam Pipas, džiaugsmingai jį sutikęs ir šūktelėjęs: „Bėkite ir užsidėkite ant durų skersinį, vaikinai, Semas Žudikas grįžo iš kapo.“ Tuo metu Grenas taip stipriai suspaudė glėbyje Semą, kad šiam rodės, jog lūš šonkauliai. — Bet kur karalienė, geriau neklausk. Stanis paliko ją Rytų sargyboje su savo dukterimi ir flotile. Į žygį moterų jis neėmė, išskyrus raudonąją.

— Raudonąją? — nustebęs paklausė Semas.

— Melisandrą iš Ašajaus, — paaiškino Grenas. — Karaliaus burtininkę. Sklinda kalbos, jog Drakono Uoloje ji gyvą ant laužo sudegino vieną vyrą, kad Staniui plaukiant į šiaurę pūstų palankus vėjas. Per mūšį ji taip pat buvo šalia ir davė jam stebuklingą kalaviją. Tą ginklą jie vadina Spindulinguoju. Palauk, kol jį pamatysi. Tas kalavijas spindi, tarsi į jo ašmenis būtų įlieta saulės. — Jis vėl pažvelgė į Semą ir dar kartą plačiai ir paikai nusišypsojo. — Vis dar negaliu patikėti, kad tu čia.

Jį išvydęs nusišypsojo ir Jonas Snou, bet toje šypsenoje ir vėl matėsi nuovargis.

— Vis dėlto grįžai, — pasakė jis. — Ir išgelbėjai Džilę. Puikiai pasidarbavai, Semai.

Sprendžiant iš Greno pasakojimo, Jonas ir pats šauniai pasidarbavo. Tačiau, nors atkovojo Žiemos ragą ir paėmė į nelaisvę tyržmogių princą, serui Aliseriui Tornui ir jo draugužiams to buvo per maža ir jie vis tiek vadino Joną perbėgėliu. Meisteris Eimonas sakė, kad jo žaizda gyja gerai, bet Jonas turėjo kitų randų, slypinčių giliau nei veide prie akies. Jis gedi savo tyržmogės merginos ir žuvusių brolių.

— Keista, — tarė jis Semui. — Krasteris nemėgo Menso, o Mensas — Krasterio, bet dabar Krasterio duktė maitina Menso sūnų.

— Pieno turiu pakankamai, — tyliai ir droviai pasakė Džilė. — Mano vaikelis išgeria nedaug. Jis ne toks godus kaip šis.

Staiga į juos atsisuko netoliese stovėjusi tyržmogė Vala.

— Girdėjau karalienės vyrus šnekant, kad raudonoji moteris ketina sudeginti Mensą gyvą, kai tik šis truputį atgaus jėgas.

Jonas šaltai ją nužvelgė.

— Mensas dezertyravo iš Nakties sargybos. Už tokį nusižengimą laukia mirties bausmė. Jei jį būtų sugavę Nakties sargybos vyrai, dabar jis jau būtų pakartas, bet jis — karaliaus belaisvis, o karaliaus ketinimų nežino niekas, tik raudonoji moteris.

— Noriu jį pamatyti, — paprašė Vala. — Noriu parodyti jam jo sūnų. Prieš mirdamas Mensas nusipelno bent jau pamatyti savo sūnų.

Semas pamėgino jai paaiškinti.

— Niekam neleidžiama su juo matytis, tik meisteriui Eimonui, miledi.

— Jei tai priklausytų nuo manęs, Mensui būtų leista palaikyti ant rankų savo sūnų.

Šypsena Jono veide dingo.

— Atleisk, Vala. — Jis nusisuko. — Mudu su Semu turime reikalų. Na, bent jau Semas jų turi. Paklausime, ar negalėtum aplankyti Menso. Daugiau nieko negaliu pažadėti.

Semas dar pastoviniavo, spustelėjo Džilei ranką ir pažadėjo grįžti pas ją po vakarienės. Tada nuskubėjo paskui Joną. Prie durų stovėjo sargyba — ietimis ginkluoti karalienės vyrai. Jonas jau buvo įveikęs pusę laiptų, bet, išgirdęs paskui jį pūtuojantį Semą, palaukė.

— Džilei jauti daugiau nei vien simpatiją, ar ne?

Semas nuraudo.

— Džilė gera. Gera ir kilni. — Jis džiaugėsi, kad ilgai trukęs košmaras baigėsi, džiaugėsi grįžęs pas brolius į Juodąją pilį, bet… būdavo naktų, kai gulėdamas vienas savo kambarėlyje galvodavo, kokia šilta būdavo Džilė, kai įsirangydavo po kailių krūva ir tarp jųdviejų paguldydavo kūdikį. — Ji… ji įkvėpė man drąsos, Jonai. Narsuoliu netapau, tik pasidariau drąsesnis…

— Juk žinai, kad negali jos pasilikti, — švelniai tarė Jonas, — kaip ir aš nebūčiau galėjęs likti su Igrite. Mes abu ištarėme priesaikos žodžius, Semai. Visi ištarėme.

— Žinau. Džilė sakė, kad galėtų būti mano žmona, bet… pasakiau jai apie priesaiką ir paaiškinau, ką ji reiškia. Nežinau, ar ji nuliūdo, ar apsidžiaugė, bet viską jai išklojau. — Jis susinervinęs kiek patylėjo ir paklausė: — Jonai, ar melas gali būti garbingas, jei meluojama… turint kilnų tikslą?

— Manau, tai priklauso ir nuo melo, ir nuo tikslo. — Jonas pažvelgė į Semą. — Meluoti nepatarčiau. Tu nemoki meluoti, Semai. Iš karto nurausti, imi mekenti ir užsikerti.

— Tiesa, — linktelėjo Semas, — bet galiu meluoti laiške. Su plunksna rankoje man sekasi geriau. Kai ką… sugalvojau. Pamaniau, kai čia viskas nurims, galbūt Džilei būtų geriausia… pamaniau, galėčiau išsiųsti ją į Rago Kalvą. Pas savo motiną, seseris ir… t-tėvą. Jei Džilė pasakytų, kad kūdikis… mano… — Jis vėl nuraudo. — Žinau, mano motina jo norėtų. Ji rastų vietos ir Džilei, rastų jai kokią nors tarnybą, ne sunkesnę už vergavimą Krasteriui. O lordas Re-rendilas, jis… niekada nepasakytų: „Ne“, be to, jam gali būti net malonu manyti, kad pradėjau pavainikį su tyržmoge. Taip bent jau įrodyčiau, kad esu tikras vyras, kad galiu sugulti su moterimi ir pradėti vaiką. Kartą jis man pasakė, jog neabejoja, kad ir mirsiu nekaltas, kad jokia moteris niekada… na, žinai… Jonai, jei tai padaryčiau, jei parašyčiau melagingą laišką… ar tai būtų geras darbas? Berniuko lauktų visai kitoks gyvenimas…

— Jis būtų pavainikis ir augtų savo senelio pilyje, ar ne? — Jonas gūžtelėjo. — Labai daug kas priklauso nuo tavo tėvo ir nuo to, koks bus berniukas. Jei atsigimė į tave…

— Neatsigimė. Jo tėvas — Krasteris. Tu jį matei, jis tvirtas kaip senas kelmas, o Džilė stipresnė, nei atrodo.

— Jei berniukas bus gabus ir išmoks valdyti kalaviją bei ietį, tikrai gaus vietą bent jau tavo tėvo namų sargyboje, — pasakė Jonas. — Yra nemažai pavainikių, tapusių ginklanešiais, o vėliau net pakeltų į riterius. Bet geriau pirma pasirūpink, kad Džilė gebėtų įtikinamai žaisti šį žaidimą. Sprendžiant iš to, ką esi pasakojęs apie lordą Rendilą, abejoju, ar jam patiktų būti mulkinamam.

Ant išorinių bokšto laiptų stovėjo ir daugiau sargybinių. Tačiau jie buvo karaliaus vyrai; Semas netruko pajusti skirtumą. Karaliaus vyrai buvo paprasti ir nedievobaimingi, kaip ir visi kariai, o karalienės vyrai buvo aistringai atsidavę Melisandrai iš Ašajaus ir Šviesos Valdovui.

— Vėl eini į pratybų aikštę? — jiedviem žingsniuojant per kiemą paklausė Semas. — Ar išmintinga tiek daug praktikuotis, kol dar nebaigė gyti žaizda?

Jonas gūžtelėjo.

— O ką man daugiau veikti? Maršas nušalino mane nuo tarnybos, mat bijo, kad tebesu perbėgėlis.

— Tuo tiki tik maža saujelė brolių, — nuramino jį Semas. — Seras Aliseris ir jo draugai. O dauguma brolių mano kitaip. Lažinuosi, kad ir karalius Stanis žino tiesą. Atnešei jam Žiemos ragą ir paėmei į nelaisvę Menso Plėšiko sūnų.

— Kai tyržmogiai paspruko, aš tik gyniau Valą ir kūdikį nuo plėšikautojų ir pasaugojau juos, kol mus rado žvalgai. Nieko nepaėmiau į nelaisvę. Akivaizdu, kad karalius Stanis savo žmones valdo kieta ranka. Jis leidžia jiems truputį pasiplėšti grobio, bet girdėjau apie viso labo tris išprievartautas tyržmoges, o vyrai, kurie tai padarė, iš karto buvo iškastruoti. Kaip suprantu, turėjau žudyti bėgančius laisvosios tautos žmones. Seras Aliseris visiems pasakoja, jog kalaviją išsitraukiau vienintelį kartą — mūsų priešams ginti. Jis tvirtina, girdi, nenužudžiau Menso Plėšiko, nes buvau su juo susimokęs.

— Taip sako tik seras Aliseris, — nuramino jį Semas. — Visi žino, koks jis žmogus.

Seras Aliseris Tornas buvo kilmingas riteris, daug metų tarnaujantis Nakties sargyboje, ir galėjo būti rimtas kandidatas į lordo vado vietą, tačiau beveik visi vyrai, kuriuos jis mokė būdamas kovų meistru, jo nemėgo. Žinoma, jis buvo pasiūlytas į vadus, bet po savaitės pirmą dieną buvo šeštas, o antrą prarado dar balsų, Tornas pasitraukė ir paragino brolius balsuoti už lordą Janą Slintą.

— Visi žino, kad seras Aliseris yra kilmingas, santuokoje gimęs riteris, o aš — pavainikis, nužudęs Koriną Pusrankį ir miegojęs su tyržmogių ietininke. Girdėjau juos mane vadinant várgu. Bet paaiškink man, kaip galiu būti vilkolakis, jei neturiu vilko? — Jonas vyptelėjo. — Vaiduoklio jau net nebesapnuoju. Dabar sapne matau tik kriptas ir akmeninius karalius savo sostuose. Kartais girdžiu Robo ir savo tėvo balsą, tarsi jie dalyvautų puotoje. Bet mus skiria siena ir žinau, kad man ten vietos nėra.

Gyviesiems mirusiųjų puotose ne vieta. Skausmo draskoma širdimi Semas vis dėlto nutylėjo, ką žino. Branas nemiręs, Jonai, norėjo ištarti jis. Jis su draugais ir jie traukia į šiaurę raiti ant milžiniško briedžio, joja į Vaiduoklių miško tankmę ieškoti triakės varnos. Tai atrodė visiškas kliedesys, ir kartais Semas Tarlis pagalvodavo, ar tik nebus viso to susapnavęs, išsigalvojęs apimtas karštinės, kankinamas baimės ir alkio, bet… vis tiek viską būtų išplepėjęs Jonui, jei nebūtų davęs žodžio tylėti.

Tris kartus jis prisiekė saugoti paslaptį: vieną kartą Branui, antrą kartą — tam keistuoliui vaikinui Džodženui Ridui, o trečią kartą — Šaltarankiui. „Visi mano, kad berniukas miręs, — prieš jiems išsiskiriant pasakė jo gelbėtojas. — Tegul jo kaulai ilsisi ramybėje. Nenorime, kad ieškotojai imtų lipti mums ant kulnų. Prisiek, Semveli iš Nakties sargybos. Prisiek savo gyvybe, kurią tau išgelbėjau.“

Semas nuliūdęs krustelėjo ir tarė:

— Lordas Slintas niekada nebus išrinktas lordu vadu. — Tai buvo geriausia ir vienintelė paguoda, kurią jis galėjo suteikti Jonui. — Taip nenutiks.

— Semai, tu mielas, bet paikas. Atsimerk. Tai vyksta jau ne pirmą dieną. — Jonas nusibraukė nuo akių plaukus ir pridūrė: — Gal aš nieko daugiau neišmanau, bet tai tikrai žinau. O dabar atleisk man, turiu kai kam iš visų jėgų kirsti kalaviju.

Semas nieko negalėjo padaryti, tad stovėjo ir žiūrėjo į Joną, žingsniuojantį link ginklinės ir pratybų aikštės. Ten jis praleisdavo didžiąją dienos dalį. Serui Endriui žuvus, o serui Aliseriui šio reikalo netvarkant, Juodojoje pilyje neliko kovų meistro, todėl Jonas pats apsiėmė treniruoti kelis dar gana žalius naujokus: Šilkinį, Arklį, Klišakojį Robiną, Aroną ir Emriką. O kai vaikinai turėdavo pareigų, jis valandų valandas liedavo prakaitą vienas, praktikuodamasis su kalaviju, skydu ir ietimi arba galynėdamasis su visais, kas tik sutikdavo su juo susiremti.

„Semai, tu mielas, bet paikas, — grįžtant į meisterio bokštą nuskambėjo jam ausyse Jono žodžiai. — Atsimerk. Tai vyksta jau ne pirmą dieną.“ Ar gali būti, kad Jonas teisus? Kad taptų Nakties sargybos lordu vadu, už kandidatą turėjo balsuoti du trečdaliai prisiekusių brolių, o po devynių dienų ir devynių balsavimų iki šios ribos nė vienas nebuvo net priartėjęs. Tiesa, už lordą Slintą balsavo vis daugiau vyrų, iš pradžių jis aplenkė Bouveną Maršą, paskui Otelą Jarviką, bet vis dar gerokai atsiliko nuo sero Denio Molisterio iš Šešėlių bokšto ir Koterio Paiko iš Rytų sargybos prie jūros. Kuris nors iš jųdviejų tikriausiai ir taps naujuoju lordu vadu, tarė sau Semas.

Stanis pastatė sargybinius ir prie meisterio durų. Jo kambariuose buvo karšta ir pilna per mūšį sužeistų vyrų; juodųjų brolių, karaliaus karių ir karalienės kovotojų. Klaidas šlepsėjo tarp jų nešinas ožkos pienu ir migdančiu vynu, bet meisteris Eimonas buvo išėjęs aplankyti Menso Plėšiko ir dar negrįžęs. Semas pasikabino apsiaustą ant gembės ir nuėjo padėti. Bet net ir nešiojant migdantį vyną, pilstant jį ir keičiant tvarsčius, jam nedavė ramybės Jono žodžiai. „Semai, tu mielas, bet paikas. Atsimerk. Tai vyksta jau ne pirmą dieną.“

Po geros valandos Semas atsiprašė pasakęs, kad jam reikia pasirūpinti varnais. Lipdamas į varnų lizdus, jis stabtelėjo užmesti akies į lentelę, kurioje buvo surašyti vakarykščiai balsai. Pačioje rinkimų pradžioje buvo pasiūlyta per trisdešimt kandidatų, bet dauguma pasitraukė įsitikinę, jog tikrai nelaimės. Vakar vakare buvo likę septyni. Seras Denis Molisteris surinko du šimtus trylika balsų, Koteris Paikas šimtą aštuoniasdešimt septynis, lordas Slintas septyniasdešimt keturis, Otelas Jarvikas šešiasdešimt, Bouvenas Maršas keturiasdešimt devynis, Tripirštis Hobas penkis, o Paniurėlis Edas Toletas vieną. Pipas ir jo kvaili pokštai. Semas peržiūrėjo ankstesnio balsavimo rezultatus. Pradedant trečia balsavimo diena, seras Denis, Koteris Paikas ir Bouvenas Maršas ėmė prarasti balsus, tas pats nuo šeštos dienos nutiko ir Otelui Jarvikui. Tik lordas Janas Slintas kasdien rinko vis daugiau balsų.

Semas girdėjo pastogėje kranksint paukščius, tad padėjo popierius ir užlipo jų palesinti. Pamatęs, kad atsirado trys nauji varnai, jis maloniai nustebo. Snou, kranksėjo paukščiai, Snou, Snou, Snou. To žodžio Semas buvo juos išmokęs. Net atskridus naujokams varnų buveinė atrodė beviltiškai tuščia. Kol kas grįžo vos keli iš Eimono išsiųstų paukščių. Bet vienas pasiekė Stanį. Vienas rado Drakono Uolą ir riterį, kuriam teberūpėjo Sienos likimas. Semas žinojo, kad už tūkstančio lygų į pietus jo tėvas, kaip Tarlių giminės galva, prisiekė ištikimybę berniukui karaliui, sėdinčiam Geležiniam soste, bet nei karalius Džofris, nei mažasis karalius Tomenas nepasivargino padėti pagalbos besišaukiančiai Sienai. Ko vertas karalius, neginantis savo karalystės? — piktai pagalvojo Semas, prisiminęs naktį Pirmųjų Žmonių Kumštyje ir siaubingą, varginančią kelionę per tamsą, sniegą ir baimės maršką į Krasterio pilį. Tiesa, šalia karalienės vyrų jis jautėsi nesmagiai, tačiau jie bent jau atjojo.

Tą vakarą per vakarienę Semas ieškojo Jono Snou, bet taip ir nepamatė jo skliautuotoje, į urvą panašioje menėje, kurioje broliai dabar valgydavo. Pagaliau jis atsisėdo ant suolo šalia savo bičiulių. Pipas pasakojo Paniurėliui Edui apie buvusias lažybas, kuris iš kareivių-kaliausių surinks daugiau tyržmogių strėlių.

— Tu ilgai pirmavai, bet Vatas iš Ilgojo Ežero paskutinę dieną gavo tris ir tave aplenkė.

— Aš niekada nieko nelaimiu, — nusiskundė Paniurėlis Edas. — O Vatui dievai visuomet būdavo palankūs. Kai tyržmogiai numetė jį nuo Kaukolių tilto, jis kažkaip įsigudrino įkristi į puikų gilų upės duburį. Argi jam nepasisekė, kad nesitėškė į kurį nors iš akmenų?

— Ar iš aukštai jis krito? — pasiteiravo Grenas. — Ar įkritęs į duburį liko gyvas?

— Ne, — papurtė galvą Paniurėlis Edas. — Jis jau buvo negyvas, mat gavo kirviu į galvą. Ir vis tiek jam labai pasisekė, kad nesitėškė į akmenis.

Tripirštis Hobas pažadėjo broliams tą vakarą iškepti ant laužo mamuto šlaunį, galbūt tikėdamasis taip išprašyti daugiau balsų. Jei toks buvo jo sumanymas, reikėjo paieškoti jaunesnio mamuto, pagalvojo Semas, traukdamas iš tarpdančio sausgyslės skiautelę. Atsidusęs jis pastūmė lėkštę.

Netrukus turėjo vykti dar vienas balsavimas ir menėje tvyranti įtampa buvo juntama labiau nei dūmai. Koteris Paikas sėdėjo prie ugnies apsuptas Rytų sargybos žvalgų. Seras Denis Molisteris buvo įsitaisęs prie durų su mažesniu būriu Šešėlių bokšto vyrų. Janas Slintas sėdi geriausioje vietoje, dingtelėjo Semui, pusiaukelėje tarp ugnies ir skersvėjo. Jis sunerimo pamatęs šalia jo Bouveną Maršą, išblyškusį ir sulysusį, sutvarstyta galva, bet atidžiai klausantį kiekvieno lordo Slinto žodžio. Kai Semas atkreipė į tai draugų dėmesį, Pipas tarė:

— Dar pažiūrėk tenai, kur seras Aliseris šnabždasi su Otelu Jarviku.

Po vakarienės meisteris Eimonas atsistojęs paklausė, ar prieš balsuojant kas nors iš brolių norės kalbėti. Nuo stalo pakilo Paniurėlis Edas, kaip visada akmeniniu veidu ir paniuręs.

— Aš tik noriu pasakyti tam, kas už mane balsavo, kad tikrai būčiau niekam tikęs lordas vadas. Bet kiti — taip pat.

Po jo kalbėjo Bouvenas Maršas, atsistojęs ir viena ranka remdamasis lordui Slintui į petį.

— Broliai ir bičiuliai, prašau, kad mano vardas būtų išbrauktas. Aš vis dar sunkiai sužeistas ir bijau, kad šios pareigos man ne pagal jėgas… bet su jomis puikiai susitvarkys lordas Slintas, kuris daug metų vadovavo auksiniams apsiaustams Karaliaus Uoste. Visus kviečiu jį paremti.

Semas išgirdo piktą niurnėjimą, sklindantį iš menės galo, kuriame buvo Koteris Paikas, o seras Denis pažvelgė į vieną iš saviškių ir papurtė galvą. Per vėlu, žala jau padaryta. Jis vis svarstė, kur Jonas ir kodėl neatėjo vakarienės.

Dauguma brolių buvo neraštingi, todėl pagal tradiciją lordas vadas buvo renkamas metant ženklus į didelį pilvotą geležinį virdulį, kurį Tripirštis Hobas ir Ouvenas Kvailelis atvilko iš virtuvės. Statinaitės su ženklais stovėjo kampe už sunkios užuolaidos, kad broliai galėtų balsuoti niekieno nematomi. Jei tuo metu būdavai tarnyboje, tavo ženklą galėjo įmesti bičiulis, tad kai kurie vyrai paėmė po du, tris ar net keturis ženklus, o seras Denis ir Koteris Paikas balsavo ir už savo pilyse paliktus įgulos vyrus.

Kai pagaliau visi išsiskirstė ir menėje liko tik Semas ir Klaidas, jie apvertė virdulį priešais stovintį meisterį Eimoną. Ant stalo pažiro krūva jūros kriauklių, akmenų ir varinių monetų. Raukšlėtos Eimono rankos dirbo neįtikėtinai sparčiai, atskirai dėliodamos kriaukles, akmenis, variokus, taip pat kartais pasitaikančius strėlių antgalius, vinis ir vieną kitą gilę. Semas su Klaidu skaičiavo ženklus krūvose ir abu turėjo po atskirą lentelę su balsų skaičiumi.

Šį vakarą buvo Semo eilė pirmam paskelbti rezultatus.

— Du šimtai trys už serą Denį Molisterį, — tarė jis. — Šimtas šešiasdešimt devyni už Koterį Paiką. Šimtas trisdešimt septyni už lordą Janą Slintą, septyniasdešimt du už Otelą Jarviką, penki už Tripirštį Hobą ir du už Paniurėlį Edą.

— Aš turiu šimtą šešiasdešimt aštuonis už Paiką, — paskelbė Klaidas. — Pagal mano skaičiavimą trūksta dviejų balsų, pagal Semo — vieno balso.

— Semas suskaičiavo teisingai, — tarė meisteris Eimonas. — Jonas Snou nemetė ženklo. Bet tai nesvarbu. Niekas net nepriartėjo prie dviejų trečdalių.

Semas ne tiek nusivylė, kiek jam palengvėjo. Net palaikomas Bouveno Maršo, lordas Slintas tebebuvo tik trečias.

— Kas tie penki broliai, balsuojantys už Tripirštį Hobą? — nusistebėjo jis.

— Gal broliai, kurie nori išgrūsti jį iš virtuvės? — gūžtelėjo Klaidas.

— Palyginti su vakarykščiu balsavimu, seras Denis prarado dešimt balsų, — atkreipė jų dėmesį Semas. — O Koteris Paikas — beveik dvidešimt. Negerai.

— Žinoma, negerai, nes žlunga jų viltys tapti lordu vadu, — pritarė meisteris Eimonas. — Bet Nakties sargybai galų gale tai gali išeiti į naudą. Ne mums spręsti. Dešimt dienų nėra pernelyg ilgas laikas. Kartą buvo rinkimai, kurie užtruko beveik dvejus metus, o balsuota buvo beveik septynis šimtus kartų. Atėjus laikui broliai nuspręs.

Taip, pagalvojo Semas, tik — ką?

Vėliau gurkšnojant vandeniu skiestą vyną Pipo kambarėlyje Semui atsirišo liežuvis ir jis ėmė garsiai samprotauti.

— Koteris Paikas ir seras Denis Molisteris praranda pozicijas, bet drauge vis tiek surenka beveik du trečdalius balsų, — tarė jis Pipui ir Grenui. — Ir vienas, ir kitas būtų puikus lordas vadas. Vieną iš jų kas nors turėtų įtikinti pasitraukti iš rinkimų ir palaikyti savo varžovą.

— Kas nors? — abejodamas gūžtelėjo Grenas. — Tik kas?

— Grenas toks kvailas, jog mano, kad tas kas nors galėtų būti jis, — nusišaipė Pipas. — Galbūt, kai tas kas nors sutvarkys reikalus su Paiku ir Molisteriu, turėtų įkalbėti karalių Stanį vesti karalienę Sersėją?

— Karalius Stanis vedęs, — priminė bičiuliui Grenas.

— Ak, ką man su juo daryti, Semai? — atsiduso Pipas.

— Koteris Paikas ir seras Denis vienas kito nemėgsta, — užsispyręs laikėsi savo nuomonės Grenas. — Jiedu dėl nieko nesutaria.

— Taip, bet tik dėl to, kad kiekvienas kitaip įsivaizduoja, kas būtų geriausia Sienai, — atsakė Semas. — Jei paaiškintume…

— Mes? — įsiterpė Pipas. — Kaip kas nors staiga tapome mes? Juk aš juokdarys, pameni? O Grenas… na, Grenas yra Grenas. — Jis nusišypsojo Semui ir pakrutino ausis. — O štai tu… Tu esi lordo sūnus ir meisterio tarnas…

— Ir Semas Žudikas, — pridūrė Grenas. — Nužudei Kitą.

— Drakonų stiklas jį nužudė, — gal jau šimtąjį kartą priminė jiems Semas.

— Lordo sūnus, meisterio tarnas ir Semas Žudikas… — mąsliai ištarė Pipas. — Gal tu galėtum su jais pakalbėti…

— Gal ir galėčiau, — niūriai kaip Paniurėlis Edas tarė Semas, — jei tik išdrįsčiau jiems akyse pasirodyti.