Kardų audra

Arija

Kiekvieną rytą pabudusi viduje ji jautė tuštumą. Tai nebuvo alkis, nors kartais, tiesa, Arija būdavo ir alkana. Tuštuma atsirado ten, kur anksčiau buvo širdis, kur gyveno jos broliai ir tėvai. Be to, jai skaudėjo ir galvą. Ne taip baisiai, kaip iš pradžių, bet vis dėlto gana stipriai. Bet prie to Arija buvo pripratusi, juolab kad gumbas ėmė slūgti ir mažėti. O tuštuma viduje liko. Ta tuštuma niekada neužsipildys, tarė ji sau eidama miegoti.

Būdavo rytų, kai Arija apskritai nenorėdavo pabusti. Susigūždavo po apsiaustu, kietai užsimerkdavo ir mėgindavo prisiversti dar pamiegoti. Jei tik Skalikas būtų davęs jai ramybę, ji būtų miegojusi ir dieną, ir naktį.

Arija ir sapnuodavo. Tai buvo geriausia miego dalis. Beveik kasnakt ji sapnuodavo vilkus. Didelę vilkų gaują, kuriai ji vadovavo. Ji buvo už visus didesnė, stipresnė, vikresnė, greitesnė. Galėdavo aplenkti arklius ir įveikti liūtus. Kai iššiepdavo dantis, nuo jos sprukdavo net žmonės, jos pilvas niekada ilgai nebūdavo tuščias, su kailiu jai buvo šilta net pučiant šaltam vėjui. O jos broliai ir seserys buvo šalia, jų buvo daugybė, — nuožmių, keliančių siaubą ir priklausančių jai. Jie niekada nebūtų jos palikę.

Bet, nors naktimis Arija sapnuodavo vilkus, dieną priklausė šuniui. Sandoras Kligeinas kiekvieną rytą versdavo ją keltis, nesvarbu, ar ji to norėjo, ar ne. Gergždžiančiu balsu ją iškeikdavo arba trūktelėjęs už rankos priversdavo atsistoti ir papurtydavo. O kartą išpylė jai ant galvos visą šalmą šalto vandens. Žiopčiodama ir drebėdama Arija pašoko ir pamėgino jam įspirti, bet Skalikas tik nusijuokė.

— Išsidžiovink ir pašerk tuos velnio arklius, — liepė jis Arijai ir ji pakluso.

Dabar jie turėjo du arklius: Pašalietį ir bėrą jojamą kumelę, kurią Arija pavadino Baile, mat Sandoras pasakė, kad ji greičiausiai pabėgo iš Dvynių, kaip ir jiedu. Rytą po skerdynių jie rado ją be raitelio klajojančią po laukus. Kumelė pasirodė esanti visai neprasta, bet mylėti Bailės Arija negalėjo. Pašalietis būtų kovojęs. Ir vis dėlto Arija kaip įmanydama kumele rūpinosi. Tai buvo geriau nei joti su Skaliku ant vieno žirgo. Gal ir Bailė, tačiau ji buvo jauna ir stipri. Arija manė, kad prireikus Pašalietį ji tikriausiai būtų aplenkusi.

O Skalikas jau nesaugojo Arijos taip stropiai, kaip anksčiau. Kartais atrodydavo, kad jam tas pats, ar ji pasiliks, ar patrauks savo keliais, be to, nakčiai jis nesurišdavo jos įsupęs į apsiaustą. Vieną naktį aš jį nužudysiu miegantį, sakydavo sau Arija, bet to nepadarė. Vieną naktį sėsiu ant Bailės, ir jis manęs nepagaus, pagalvodavo, bet taip ir nemėgino sprukti. Kur ji būtų jojusi? Vinterfelas žlugo. Arijos senelio brolis gyveno Riverane, bet jos nepažinojo, o ji nepažinojo jo. Galbūt ledi Smolvud būtų ją priglaudusi Akornhole, o gal ir ne. Be to, Arija abejojo, ar vėl rastų Akornholą. Kartais pagalvodavo, jog galbūt galėtų grįžti į Šarnos užeigą, jei tik potvynis jos nenuplovė. Ji galėtų likti su Pyragėliu arba galbūt ten ją rastų lordas Berikas. Engvis išmokytų šaudyti iš lanko, ji galėtų jodinėti su Gendriu ir būti bastūne kaip dainose minima Venda Baltoji Elniukė.

Tačiau tai buvo kvailystė, tokias svajas galėjo puoselėti tik Sansa. Pyragėlis ir Gendris paliko ją, kai tik pasitaikė proga, o lordas Berikas ir bastūnai tik norėjo gauti už ją išpirką, kaip ir Skalikas. Niekas iš jų netroško jos draugijos. Jie niekada nebuvo mano gauja, net Pyragėlis ir Gendris. Buvau kvaila, kad taip maniau, tiesiog paika maža mergaitė, visai ne vilkė.

Taigi ji pasiliko su Skaliku. Jie kasdien jodavo, bet niekada dvi naktis nemiegodavo toje pačioje vietoje ir kaip įmanydami vengė miestų, kaimų ir pilių. Kartą ji paklausė Sandoro Kligeino, kur jiedu traukia.

— Tolyn, — atsakė šis. — Daugiau tau nieko nereikia žinoti. Dabar tu man nieko neverta ir nenoriu girdėti tavęs inkščiant. Geriau būčiau leidęs tau bėgti į tą prakeiktą pilį.

— Tikrai, geriau būtum leidęs, — sutiko Arija, galvodama apie motiną.

— Jei būčiau leidęs, dabar būtum negyva. Turėtum man padėkoti. Turėtum padainuoti man gražią dainelę, kaip kad padainavo tavo sesuo.

— Ar jai irgi trenkei kirviu?

— Trenkiau tau kirvio pentimi, kvaila kalaite. Jei būčiau kirtęs ašmenimis, Žaliąja Šaka tebeplauktų tavo galvos gabalai. O dabar, po galais, užsičiaupk. Jei cyptelėsi, atiduosiu tave tyliosioms seserims. Per daug plepioms mergaitėms jos išpjauna liežuvius.

Bet taip sakydamas Skalikas nebuvo sąžiningas. Išskyrus tą vieną kartą, Arija apskritai beveik nekalbėdavo. Neretai visą dieną jiedu nepratardavo nė žodžio. Arija jautė per didelę tuštumą, kad šnekėtų, o Skalikas būdavo per daug įpykęs. Ji matė, kad Kligeinas siunta: matė iš veido, iš kietai sučiauptų ir kartais persikreipiančių lūpų, iš žvilgsnio. Paėmęs kirvį pakapoti malkų laužui, jis pasiduodavo šaltam įtūžiui, kaip pamišęs kapodavo medį arba sausuolį, arba nulūžusią šaką ir galų gale jie turėdavo dvidešimt kartų daugiau prakurų ir malkų, nei jiems reikėjo. Kartais po tokio malkavimo jis būdavo toks suirzęs ir pavargęs, kad atsiguldavo ir užmigdavo net neužkūręs laužo. Arija labai širsdavo, kai taip nutikdavo, ir Kligeino nekęsdavo. Tokiomis naktimis ji ilgiausiai stebeilydavosi į kirvį. Jis atrodo baisiai sunkus, bet lažinuosi, kad pajėgčiau juo užsimoti. Ir ji Skalikui būtų trenkusi tikrai ne pentimi.

Kartais beklajodami jie pamatydavo ir kitų žmonių; ūkininkų savo laukuose, kiauliaganių su kiaulėmis, karvę vedančią melžėją, ginklanešį, jojantį su žinia provėžų suraikytu keliu. Bet kalbėtis su jais nenorėjo ir Arija. Rodės, tarsi jie gyventų kažkokioje tolimoje šalyje ir kalbėtų keista svetima kalba; jie neturėjo nieko bendra su ja, o ji — su jais.

Be to, rodytis kitiems buvo nesaugu. Kartkartėmis vingiuotais ūkių keliais prajodavo būriai raitelių su priekyje plevėsuojančia Frėjų vėliava. „Medžioja išsilaksčiusius šiauriečius, — jiems nutolus paaiškindavo Skalikas. — Kai tik išgirsti kanopų bildesį, greitai nuleisk galvą, nes tas raitelis greičiausiai nebus tavo bičiulis.“

Vieną dieną žeminėje po nuvirtusio ąžuolo šaknimis jie akis į akį susidūrė su vyru, likusiu gyvu po įvykių Dvyniuose. Ženkle ant jo krūtinės buvo pavaizduota šilkų sūkuryje šokanti rožinė mergelė ir jis pasisakė esantis sero Marko Paiperio žmogus; šaulys, nors lanką buvo pametęs. Kairys jo petys buvo išsuktas ir sutinęs; jis paaiškino gavęs smūgį vėzdu, kuris sutrupino žastikaulį ir suvarė šarvinių marškinių geležį į kūną.

— Tai buvo šiaurietis, — pravirko jis. — Jo ženklas buvo kruvinas vyras, pamatęs mano ženklą jis pajuokavo, girdi, raudonas vyras ir rožinė mergelė galėtų susieiti. Gėriau už jo lordą Boltoną, jis gėrė už serą Marką, kartu gėrėme už lordą Edmurą ir ledi Rosliną ir už Šiaurės karalių. O paskui jis mane nužudė.

Kai vyras kalbėjo, karščiuojančios jo akys spindėjo, ir Arija suprato, kad visa tai tiesa. Jo petys buvo bjauriai sutinęs, pūliais ir krauju buvo ištepta visa kairė jo kūno pusė. Be to, jis dvokė. Jis trenkia lavonu. Vyras maldavo duoti gurkštelėti jam vyno.

— Jei būčiau turėjęs vyno, pats jau būčiau jį išgėręs, — pasakė jam Skalikas. — Galiu duoti tik vandens ir pasigailėti.

Šaulys ilgai į jį žiūrėjo, o paskui tarė:

— Tu — Džofrio šuo.

— Dabar jau laisvas šuo. Nori vandens?

— Noriu. — Vyras nurijo seiles, o tada pridūrė: — Ir malonės. Prašau…

Visai neseniai jie buvo praėję nedidelę kūdrą. Sandoras padavė Arijai savo šalmą ir liepė prisemti jį vandens, tad ji nuplumpino prie kranto. Iš po jos batų tryško purvas. Šuns šalmą ji panaudojo kaip dubenį. Pro skyles akims tekėjo vanduo, tačiau šalmo dugne vis tiek jo liko užtektinai.

Kai grįžo, šaulys atlošė galvą ir ji įpylė vandens jam į burną. Vandenį jis rijo greitai, Arija vos spėjo pilti, o jo nenurytas vanduo sruvo skruostais ir tekėjo nuo sudžiūvusio kraujo sustirusiomis žandenomis, kol pagaliau jam ant barzdos pasirodė blyškiai rožiniai lašai. Kai vanduo baigėsi, jis stvėrė šalmą ir ėmė laižyti plieną.

— Gerai, — tarė nelaimėlis, — tik gaila, kad tai nebuvo vynas. Norėjau vyno.

— Ir aš. — Skalikas, galima sakyti, švelniai suvarė durklą vyrui į krūtinę, užgulė ginklą visu svoriu ir pervėrė apsiaustą, šarvinius marškinius ir paminkštinimą po jais. Ištraukęs geležtę ir nuvalęs ją į mirusįjį, jis pakėlė akis į Ariją. — Štai kur yra širdis, mergaite. Štai kaip nužudomas žmogus.

Tai tik vienas būdas.

— Ar laidosime jį?

— O kam? — gūžtelėjo Sandoras. — Jam jau tas pats, o mes neturime kastuvo. Palik jį vilkams ir laukiniams šunims. Tavo ir mano broliams. — Jis atidžiai pažvelgė į Ariją. — Bet pirmiausia jį apiplėšime.

Šaulio kapše buvo du sidabriniai elniai ir beveik trisdešimt variokų. Jo durklo rankena buvo inkrustuota gražiu rausvu akmeniu. Skalikas pakilnojo ginklą ir švystelėjo Arijai. Ši sučiupo jį už rankenos, užsikišo už diržo ir pasijuto truputį geriau. Tai nebuvo Adata, bet vis dėlto plienas. Miręs vyras dar turėjo ir strėlių pilną strėlinę, bet šios be lanko niekam nebuvo reikalingos. Jo batai buvo per dideli Arijai ir per maži Skalikui, tad batus jiedu irgi paliko. Arija pasiėmė apvalų jo šalmą, nors jo kraštas dengė nosį ir, norėdama ką nors pamatyti, ji turėjo jį pasikelti.

— Jis tikrai turėjo ir arklį, kitaip nebūtų pasprukęs, — dairydamasis aplink pasakė Kligeinas, — bet sakyčiau, kad arklys bus velniškai toli nuklydęs. Nežinia, ar ilgai jis čia glaudėsi.

Kol jiedu pasiekė Mėnulio kalnų prieškalnes, lietūs beveik liovėsi. Arija matė saulę, mėnulį bei žvaigždes ir jai rodės, kad jiedu traukia į rytus.

— Kur keliaujame? — vėl paklausė ji.

Šį kartą Skalikas jai atsakė:

— Lizde turi tetą. Gal ji norės išpirkti tavo liesą užpakalį, nors dievai žino, kodėl. Kai rasime vieškelį, juo pasieksime Kruvinuosius vartus.

Teta Lisa. Pagalvojusi apie ją Arija vėl pajuto tuštumą. Ji norėjo grįžti pas motiną, o ne pas motinos seserį. Savo motinos sesers ji nepažinojo, kaip ir didžiojo savo dėdės, Juodosios Žuvies. Mums reikėjo eiti į pilį. Jie tikrai nežinojo, ar jos motina ir Robas žuvę. Jiedu nematė jų mirštančių. Gal lordas Frėjus tik paėmė juos į nelaisvę? Gal jie, surakinti grandinėmis, tūno jo pilies požemyje arba gal Frėjai gabena juos į Karaliaus Uostą, kad Džofris nukirstų jiems galvas. Jiedu su Skaliku nežinojo.

— Turime grįžti, — staiga nusprendė Arija. — Turime grįžti į Dvynius ir pasiimti mano motiną. Ji negali būti mirusi. Turime jai padėti.

— Maniau, tik tavo sesers galvoje buvo dainos, — suniurnėjo Skalikas. — Tiesa, Frėjus galėjo pasilikti tavo motiną tikėdamasis išpirkos. Bet, po septyniais pragarais, kaip aš ištrauksiu ją iš tos pilies ir dar vienui vienas?

— Ne vienas. Ir aš josiu kartu.

Jis išleido garsą, primenantį juoką.

— Pamatęs tave, senis tikrai iš baimės prišvilps kelnes.

— Tu tik bijai mirti! — niekinamai šūktelėjo Arija.

Dabar Kligeinas nenusijuokė.

— Mirties aš nebijau. Tik ugnies. O dabar tylėk, nes kitaip pats nupjausiu tau liežuvį ir išvaduosiu tyliąsias seseris nuo šio nemalonaus darbo. Mes Slėnyje.

Arija nemanė, kad Skalikas tikrai gali nupjauti jai liežuvį; jis tik taip kalba, panašiai kaip Raudonakis grasindavo prikulti ją negyvai. Ir vis dėlto erzinti Kligeino ji nenorėjo. Sandoras Kligeinas buvo ne Raudonakis. Raudonakis neperkirsdavo žmonių išilgai ir netvodavo jiems kirviais. Net ir kirvių pentimis.

Šiąnakt ji užmigo galvodama apie savo motiną ir svarstydama, ar negalėtų nužudyti miegančio Skaliko ir pati išgelbėti ledi Ketlinos. Vos užsimerkdavo, jai prieš akis iškildavo motinos veidas. Ji taip arti, kad beveik galiu ją užuosti…

…ir staiga Arija tikrai ją užuodė. Kvapas nebuvo stiprus, be to, buvo sumišęs su kitais kvapais — samanų, dumblo, vandens, — taip pat su pūvančių nendrių ir žmonių lavonų dvoku. Per minkštą žemę ji palengva nutipeno prie upės kranto, palakė, ir pakėlusi galvą ėmė uosti orą. Dangus buvo pilkas ir debesuotas, o upė — žalia ir pilna vandens paviršiuje plūduriuojančių daiktų. Seklumos buvo užkimštos žmonių lavonų, vieni, stumiami vandens srovės, plaukė, kitus bangos buvo priplakusios prie kranto. Prie jų būriavosi jos broliai ir seserys ir dantimis plėšė sultingas mėsas.

Čia buvo ir daugybė varnų: jos piktai krankė ant vilkų, po orą skraidė plunksnos. Jų kraujas buvo karštesnis, ir viena iš jos seserų kaptelėjo dantimis praskrendančią varną ir sučiupo ją už sparno. Arija irgi užsinorėjo varnos. Norėjo pajusti kraujo skonį, išgirsti tarp dantų traškančius kaulus ir prisikimšti pilvą šiltos, o ne šaltos mėsos. Ji buvo alkana, aplink mėsos netrūko, bet ji suprato negalinti ėsti.

Dabar kvapas sustiprėjo. Ji pastatė ausis ir įsiklausė į gaujos urzgimą, įpykusių varnų krankimą, sparnų plazdėjimą ir tekančio vandens šniokštimą. Kažkur toli girdėjo arklius ir gyvų žmonių balsus, bet tai nebuvo svarbu. Svarbus buvo tik tas kvapas. Ji vėl pauostė orą. Kvapas vėl buvo čia, dabar ji ir matė, kas jį skleidžia, — kažkas blyškus ir balsvas, upės srovės nešamas žemyn ir, atsitrenkęs į kerplėšą, vis pasisukantis. Nendrės lenkėsi ir davė jam kelią.

Garsiai taškydama vandenį ji puolė į seklumą, o tada, plakdama kojomis, nėrė giliau. Srovė buvo stipri, bet ji — stipresnė. Ji plaukė vadovaudamasi savo nosimi. Upės kvapai buvo stiprūs ir drėgni, bet ją traukė ne jie. Ji yrėsi paskui raudoną šalto kraujo kvapo draiskaną, paskui salstelėjusį šleikštų mirties dvoką. Ji vijosi tuos kvapus, kaip dažnai per mišką vydavosi taurųjį elnią, ir galų gale tuos kvapus sučiupo — dantimis nusitvėrė už blyškios balsvos rankos. Ji papurtė ranką, kad ši sujudėtų, bet nasruose jautė tik mirtį ir kraują. Palengva jos jėgos ėmė sekti ir daugiau ji nieko negalėjo padaryti, tik išvilkti kūną į krantą. Kai ištempė jį į dumbliną pakrantę, iškoręs liežuvį atklydo vienas iš jos brolių. Jai teko suurgzti ir jį nuvyti, kitaip jis būtų pradėjęs ėsti. Tik tada ji sustojo ir pasipurtė taškydama iš kailio vandenį. Balsvas grobis gulėjo veidu į purvą, lavonas buvo susiraukšlėjęs ir baltas, iš gerklės tekėjo šaltas kraujas. Kelkis, pagalvojo ji. Kelkis, ėsk ir bėk su mumis.

Išgirdusi arklių keliamą triukšmą, ji pasuko galvą. Žmonės. Jie artinosi pavėjui, tad ji jų neužuodė, o dabar jau buvo visai arti. Raiti žmonės plazdančiais juodais, geltonais ir rožiniais sparnais ir ilgais spindinčiais rankų nagais. Kai kurie iš jaunesnių jos brolių iššiepė dantis ketindami ginti rastą maistą, bet ji urgztelėjo ir jie išsilakstė. Tai buvo laukinės gamtos įstatymas. Elniai, kiškiai ir varnos sprukdavo nuo vilkų, o vilkai bėgdavo nuo žmonių. Ji paliko šaltą balsvą grobį dumble, kur buvo jį išvilkusi, ir, visai nesigėdydama, pasileido bėgti.

Rytą Skalikui nereikėjo šaukti ant Arijos arba ją purtyti, kad keltųsi. Bent kartą ji pabudo anksčiau už jį ir net pagirdė arklius. Tylėdami jiedu papusryčiavo, o tada Sandoras tarė:

— Dėl tavo motinos…

— Tai nesvarbu, — dusliai atsakė Arija. — Žinau, kad ji mirusi. Mačiau ją sapne.

Skalikas atidžiai ją nužvelgė ir linktelėjo. Daugiau jie apie tai nešnekėjo. Ir jojo toliau kalnų link.

Pasiekę aukštesnes kalvas jie rado nuo pasaulio atskirtą kaimelį, apsuptą pilkai žalsvų sargmedžių ir aukštų mėlynųjų pušų, ir Kligeinas nusprendė surizikuoti ir į jį užsukti.

— Mums reikia maisto, — paaiškino jis, — ir stogo virš galvos. Neatrodo, kad jie žinotų, kas atsitiko Dvyniuose, o jei truputį pasiseks, jie ir manęs nepažins.

Kaimelio gyventojai aplink savo namus statė aštriatvorę ir, kai pamatė, kokie platūs Skaliko pečiai, pasiūlė jiems maisto, pastogę ir net monetų už darbą. „Jei gaučiau dar ir vyno, sutikčiau“, — suniurnėjo jis. Galų gale jis nusileido, sutiko paimti alaus ir kiekvieną vakarą prieš užmigdamas jo prisiplempdavo.

Tačiau jo svajonė parduoti Ariją ledi Arin sudužo čia, kalnuose.

— Aukščiau kalnuose spaudžia šaltis, o kalnų perėjose guli sniegas, — pasakė kaimo vyresnysis. — Jei nesušalsite ir nemirsite badu, jus sudoros šešėlių katės arba urviniai lokiai. Be to, ten kalnų gentys. Kai Vienaakis Timetas grįžo iš karo, Apdegėliai veikia be jokios baimės. O prieš pusę metų Guntoras, Gurno sūnus, su Akmeninėmis Varnomis vos už aštuonių mylių nuo čia užpuolė kaimą. Jie pasiėmė visus grūdus, visas moteris, be to, išžudė pusę kaimo vyrų. Dabar jie turi plieno, gerų kalavijų, šarvažiedžių marškinių ir visi karaliauja vieškelyje, — Akmeninės Varnos, Pieno Gyvatės ir Ūkanos Sūnūs. Galbūt ir patiesi kelis, bet galų gale jie tave nužudys ir pagrobs tavo dukterį.

Aš nesu jo duktė! — būtų surikusi Arija, jei nebūtų buvus tokia pavargusi. Dabar ji nebuvo niekieno duktė. Ji apskritai buvo niekas. Nei Arija, nei Kiaunė, nei Aris, nei netgi Gumbagalvis. Tiesiog mergaitė, kuri dieną keliaudavo su šunimi, o naktį sapnuodavo vilkus.

Kaime buvo ramu. Jie turėjo lovas su šiaudiniais čiužiniais ir ne per daugiausia utėlių, maistas buvo paprastas, bet sotus, o oras kvepėjo pušų sakais. Ir vis tiek netrukus Arija nusprendė, kad jai čia nepatinka. Kaimelio gyventojai buvo bailiai. Nė vienas iš jų nedrįso pažvelgti Skalikui į veidą, o jei ir pažvelgdavo, tai tik trumpam. Kelios moterys pamėgino apvilkti jai suknelę ir pasodinti prie siuvinio, bet jos toli gražu nebuvo ledi Smolvud ir Arija apie tai nė girdėti nenorėjo. Be to, viena mergaitė, kaimo vyresniojo duktė, ėmė paskui ją sekioti. Ji buvo Arijos amžiaus, bet dar visai vaikas; nusibrozdinusi kelį žliumbdavo ir visur, kur eidavo, nešdavosi paiką skudurinę lėlę. Lėlė buvo aprengta taip, kad atrodytų panaši į kovų meistrą, tad mergaitė vadino ją seru Kareiviu ir gyrėsi, kaip ta lėlė ją saugo. „Eik sau, — sakydavo jai Arija, — duok man ramybę.“ Tačiau mergaitė neatstojo, tad Arija neapsikentusi atėmė iš jos lėlę, praplėšė ją ir, įkišusi pirštą, ištraukė iš pilvo skudurinį užpildą. „Dabar ji tikrai atrodo kaip kareivis!“ — sušuko ji ir švystelėjo lėlę į upokšnį. Tada mergaitė nuo jos atstojo ir Arija leido dienas rūpindamasi Baile ir Pašaliečiu arba bastydamasi po miškus. Kartais susiradusi pagalaitį imdavosi pratybų, bet paskui prisimindavo, kas nutiko Dvyniuose, ir trankydavo tą pagalį į medį tol, kol šis sulūždavo.

— Gali būti, kad mums teks pasilikti čia ilgiau, — po dviejų savaičių pasakė jai Skalikas. Jis buvo prisigėręs alaus, bet labiau susimąstęs nei mieguistas. — Lizdo niekada nepasieksime, o upių kraštuose Frėjai vis dar medžios likusius gyvus po vestuvių. Dabar, kai siaučia bastūnų gaujos, kaimiečiams, rodos, reikės tvirto vyro. Pailsėsime ir galbūt rasime kaip nusiųsti tavo tetai laišką.

Išgirdus šiuos žodžius Arijos veidas apsiniaukė. Likti kaimelyje ji nenorėjo, bet ir keliauti nebuvo kur. Kitą rytą, Skalikui išėjus kirsti medžių ir tampyti rąstų, ji įslinko atgal į lovą.

Bet kai darbas buvo baigtas ir aukšta statinių aštriatvorė pastatyta, kaimelio vyresnysis aiškiai pasakė, kad jiems vietos čia nėra.

— Artėja žiema, ir mes sunkiai išmaitinsime saviškius, — paaiškino jis. — O tu… toks vyras kaip tu visur palieka kraujo šliūžę.

Sandoras kietai sučiaupė lūpas.

— Vadinasi, žinote, kas aš?

— Taip. Tiesa, pas mus neužsuka jokie keliautojai, bet mes važiuojame į turgų ir į muges. Apie karaliaus Džofrio šunį esame girdėję.

— Kai čia ateis tos Akmeninės Varnos, džiaugsitės turėdami šunį.

— Gal ir taip. — Vyresnysis padvejojo, paskui sukaupė drąsą. — Bet sklinda kalbos, kad po Juodųjų Vandenų mūšio kautis tau nepatinka. Žmonės šneka…

— Žinau, ką jie šneka, — gergždžiančiu kaip du pjūklai balsu tarė Sandoras. — Sumokėkite man ir mes išeisime.

Kai jie išjojo, Skalikas turėjo kapšą variokų, odmaišį rūgštaus alaus ir naują kalaviją. Tiesą sakant, ginklas buvo labai senas, bet jam — naujas. Skalikas išmainė jį į ilgąjį kirvį, kurį buvo pasičiupęs Dvyniuose ir kuriuo kaukštelėjo Arijai per pakaušį. Alus baigėsi dar tą pačią dieną, bet kalaviją Kligeinas galąsdavo kiekvieną vakarą keikdamas vyrą, su kuriuo jį išmainė, dėl kiekvienos ištrupos ir kiekvienos rūdžių dėmelės. Jei kautis jam nepatinka, kodėl jis taip rūpinasi, kad kalavijo ašmenys būtų aštrūs? Paklausti Arija nedrįso, bet daug apie tai galvojo. Ar todėl jis pabėgo iš Dvynių ir nusinešė kartu ją?

Grįžę į upių kraštus jiedu pamatė, kad lietūs apstojo, o potvynio vandenys po truputį ėmė slūgti. Skalikas pasuko į pietus, link Trišakio.

— Josime į Riveraną, — jiedviem bekepant jo sumedžiotą kiškį pasakė Kligeinas. — Gal Juodoji Žuvis norės nusipirkti vilkiūkštę.

— Jis manęs nepažįsta. Jis net nebus tikras, jog tai tikrai aš. — Arija jau pavargo keliauti į Riveraną. Ji, rodės, traukė į Riveraną kelerius metus, ir tai kelionei nebuvo galo. Kaskart, kai išsiruošdavo į Riveraną, atsidurdavo visai kitoje, prastesnėje vietoje. — Jis tau neduos jokios išpirkos. Tikriausiai tik pakars tave.

— Tegul pabando. — Sandoras pasuko iešmą.

Iš jo šnekos neatrodo, kad jam būtų nusibodę kautis.

— Žinau, kur galėtume joti, — pasakė Arija. Ji vis dar turėjo vieną gyvą brolį. Jonas manęs tikrai norės, net jei visi kiti nenorėtų. Jis pavadins mane „mažąja sesute“ ir pataršys plaukus. Tačiau kelias buvo tolimas ir ji nemanė, kad galėtų sukarti jį viena. Juk jai net nepasisekė nusigauti į Riveraną. — Galėtume joti prie Sienos.

Sandoro juokas priminė staugimą.

— Mažoji vilkiūkštė nori stoti į Nakties sargybą, ar ne?

— Prie sienos mano brolis, — atkakliai laikėsi savo ji.

Kligeinas vyptelėjo.

— Iki Sienos nuo čia — tūkstantis lygų. Kad nusigautume bent iki Sąsmaukos, mums tektų susiremti su prakeiktais Frėjais ir juos nugalėti. Tose pelkėse knibžda pusiau driežų, pusiau liūtų, kurie pusryčiams kasdien ryja vilkus. Net jei išnešę sveiką kailį atsidurtume šiaurėje, pusę pilių ten valdo geležiniai, be to, žioplinėja ir daug prakeiktų šiauriečių.

— Tu jų bijai? — paklausė ji. — Kautis tau jau nepatinka?

Akimirką ji pamanė, kad Skalikas jai trenks. Bet tuo metu kiškis jau apskrudo, odelė ėmė trūkinėti, o į laužo ugnį lašantys taukai šnypšti. Sandoras numovė kepsnį nuo iešmo, stambiomis rankomis padalijo jį į dvi dalis ir pusę kiškio švystelėjo Arijai į sterblę.

— Viskas man patinka, — atsakė jis, plėšdamas kiškio koją, — bet man nusispjaut ir ant tavęs, ir ant tavo brolio. Ir aš turiu brolį.