Kardų audra

Semvelis

Semas kūkčiodamas žengė dar vieną žingsnį. Šis paskutinis, tikrai paskutinis, daugiau negaliu, negaliu. Bet jo kojos vėl pajudėjo. Viena, paskui kita. Jis žengė dar vieną žingsnį, paskui dar vieną ir tarė sau: Tai ne mano kojos, jos kažkieno kito, eina kažkas kitas, aš tikrai nebegaliu eiti.

Pažvelgęs žemyn matė jas, brendančias per sniegą; gremėzdiškas ir nevikrias. Semas lyg ir prisiminė, kad jo batai buvo juodi, bet dabar jie buvo aplipę sniegu ir atrodė kaip paploti balti rutuliai. Kaip dvi ledinės bigės.

O snigti vis nesiliovė. Pusnys siekė jam kelius, o blauzdas nelyginant antblauzdžiai dengė aptirpusio ir suledėjusio sniego pluta. Jis ėjo svirduliuodamas, sunkiai vilkdamas kojas. Su kelionmaišiu ant pečių Semas atrodė tarsi siaubingas kuprius. Be to, jautėsi baisiai pavargęs. Toliau eiti nebegaliu. Pasigailėk manęs, Motin, nebegaliu…

Kas ketvirtas ar penktas žingsnis jam tekdavo pasilenkti ir pasikelti kardasaitį. Kalaviją jis prarado Kumštyje, bet sunkus kardasaitis tebekabojo prie diržo. Jis turėjo du peilius: Jono duotą drakonų stiklo durklą ir plieninį, kuriuo pjaustydavo mėsą. Tempti visus šiuos daiktus buvo sunku, be to, Semo pilvas buvo toks didelis ir apvalus, kad jei pamiršdavo timptelėti diržą aukštyn, šis, nors ir labai stipriai suveržtas, nuslysdavo ir supančiodavo jam kulkšnis. Kartą Semas pamėgino susiveržti diržą aukščiau kyšančio pilvo, bet tuomet šis beveik siekė jam pažastis. Pamatęs taip pakeltą diržą, Grenas vos nesprogo iš juoko, o Paniurėlis Edas pasakė: „Kadaise pažinojau vyrą, kuris kalaviją nešiojosi pasikabinęs ant grandinės, o šią — ant kaklo. Vieną dieną jis suklupo ir kalavijo rankena taukštelėjo jam į nosį.“

Semas dažnai suklupdavo. Po sniegu buvo akmenų, medžių šaknų, o kai kur sušalusioje žemėje pasitaikydavo ir gilių duobių. Prieš tris dienas, — o gal prieš keturias, o gal… tiesą sakant, jis tiksliai jau neprisiminė, kada, — Juodasis Bernaras į vieną iš jų įmynė ir susilaužė kulkšnį. Tada lordas vadas pasodino Bernarą ant žirgo.

Kūkčiodamas Semas žengė dar vieną žingsnį. Jautėsi taip, tarsi ne eitų, o kristų — kristų ir kristų be galo, niekada nepasiekdamas žemės, kristų ir kristų… pirmyn. Turiu sustoti, tas skausmas nepakeliamas. Aš toks sušalęs, pavargęs, man reikia pamiegoti — truputį nusnausti prie laužo ir užkąsti nesušalusio maisto.

Bet, jei būtų sustojęs, būtų miręs. Jis tai žinojo. Jie visi tai suprato — tie keli vyrai, kurie dar buvo likę. Iš Kumščio tvirtovės jų pabėgo penkiasdešimt, o gal ir dar daugiau, bet kai kurie pasiklydo sniegynuose, kiti buvo sužeisti ir mirtinai nukraujavo, be to… kartais Semo ausis pasiekdavo iš už nugaros, iš ariergardo sklindantys riksmai, o vieną kartą — siaubingas klyksmas. Išgirdęs jį, Semvelis leidosi bėgti kiek įkabindamas ir, apšalusiomis kojomis žarstydamas sniegą, įveikė gal dvidešimt, o gal ir visus trisdešimt jardų. Jei kojos būtų buvusios stipresnės, jis dar ir dabar būtų bėgęs. Jie mus vejasi, vejasi, žudo mus po vieną.

Tebekūkčiodamas Semas žengė dar vieną žingsnį. Jis šalo jau taip seniai, kad ėmė pamiršti, ką reiškia jausti šilumą. Buvo apsimovęs trejas kelnes, po dvigubo avikailio tunika vilkėjo dvi eiles apatinių, ant tunikos — storą dygsniuotą švarką, saugantį nuo šalto šarvinių marškinių plieno. Ant ilgų šarvažiedžių marškinių Semas buvo užsimetęs laisvą apsiaustą, ant jo — trijų sluoksnių vilnos mantiją, po pagurkliu susegtą kauline saga. Jo gobtuvas buvo pakeltas, užkritęs ant kaktos. Ant rankų su plonomis vilnonėmis ir odinėmis pirštinėmis jis dar buvo apsimovęs storas kailines, smakrą ir burną tvirtai apsirišęs kaklaskare, o po gobtuvu ant ausų užsitraukęs gerai prigludusią, vilna pamuštą kepurę. Ir vis tiek šalo. Ypač jam stiro kojos. Dabar Semas kojų jau nejautė, bet vakar jas taip skaudėjo, kad vos galėjo pastovėti, — ką jau kalbėti apie ėjimą. Kas žingsnis jį imdavo noras rėkti. Ar tai buvo vakar? Jis tiksliai neprisiminė. Nuo tos akimirkos, kai išgirdo pučiant ragą ir jie pabėgo iš Kumščio, Semvelis dar nebuvo sumerkęs akių. Nebent būtų nusnūdęs beeidamas. Bet ar miegodamas žmogus gali žingsniuoti? Semas to nežinojo, o jei žingsniavo snausdamas, buvo tai pamiršęs.

Kūkčiodamas žengė dar žingsnį. Aplink jį sukosi sniego sūkuriai. Kartais snaigės krisdavo iš šviesaus, kartais iš tamsaus dangaus, bet diena nuo nakties tik tuo ir skyrėsi. Sniegą jis nešė ant pečių tarsi antrą mantiją, ant kelionmaišio pūpsojo didelė sniego krūva ir ją tempti buvo vis sunkiau ir sunkiau. Jam bjauriai maudė strėnas, tarsi kažkas būtų įsmeigęs peilį ir kas žingsnis sukinėjęs žaizdoje geležtę. Jo pečiai vos išlaikė šarvinių marškinių svorį. Semas nežinia ką būtų atidavęs, kad tik būtų galėjęs juos nusivilkti, bet bijojo. Be to, pirma būtų reikėję nusimesti mantiją ir apsiaustą, o tuomet šaltis jį būtų surietęs į ožio ragą.

Jei tik būčiau stipresnis… Tačiau stiprus nebuvo ir tai jam nežadėjo nieko gera. Semas buvo silpnas ir storas — toks storas, kad ir šiaip vos paėjo, o tempti dar ir šarvinių marškinių tiesiog nepajėgė. Jis jautė, kad jų plienas ant pečių trina pūsles, nors odą nuo plieno saugojo keli sluoksniai drabužių ir dygsniuotas paminkštinimas. Semui beliko tik verkti, o kai verkė, jam ant skruostų šalo ašaros.

Kūkčiodamas jis žengė dar vieną žingsnį. Toje vietoje, kur pastatė koją, sniego pluta buvo pertrūkusi, — Semveliui atrodė, kad, jei būtų buvusi sveika, apskritai nebūtų galėjęs jos pralaužti. Smarkiai sningant kairėje ir dešinėje, iš už medžių šmėsčiojantys deglai atrodė tarsi išskydusios rausvai gelsvos dėmės. Pasukęs galvą jis matė juos, tyliai plaukiančius per mišką, šokčiojančius aukštyn žemyn, pirmyn atgal. Senojo Lokio ugnies žiedas, priminė sau Semas, ir vargas tam, kas iš jo pasitrauks. Žingsniuojant jam atrodė, kad vejasi prieš akis šmėžuojančius deglus, bet tie deglai turėjo kojas — ilgesnes ir stipresnes už jo, — tad Semas negalėjo jų pasivyti.

Vakar jis maldavo vyrų, kad leistų jam nešti deglą, — nesvarbu, jog tai reiškė, kad reikės eiti šalia kolonos, ties tamsos riba. Semvelis norėjo ugnies, troško jos. Jei turėčiau ugnies, nešalčiau. Bet kažkas jam priminė, kad jis iš pat pradžių turėjo deglą, bet numetė į sniegą ir užgesino. Semas neprisiminė, kad būtų numetęs deglą, bet numanė, jog tai tiesa. Jis buvo per silpnas, kad galėtų ilgai išlaikyti pakeltą ranką. Kas priminė jam apie deglą: Edas ar Grenas? Šito jis taip pat neprisiminė. Aptekęs taukais, silpnas ir niekam nereikalingas. Dabar jau net smegenis ima kaustyti šaltis. Jis žengė dar vieną žingsnį.

Kaklaskare apsivyniojo nosį ir burną, bet vilna jau buvo tokia snarglėta ir standi, kad Semas baiminosi, ar tik nebus prišalusi prie veido. Net kvėpavo jis sunkiai: oras buvo toks šaltas, kad įkvepiant skaudėjo plaučius.

— Motin, pasigailėk, — tyliai ir dusliai iš po prišalusios savo kaukės tarė jis. — Motin, pasigailėk, Motin, pasigailėk. — Sulig kiekvienu maldos žodžiu Semvelis, vilkdamas per sniegą kojas, žengdavo po vieną žingsnį. — Motin, pasigailėk, Motin, pasigailėk, Motin, pasigailėk.

Tikroji jo motina dabar buvo per tūkstantį lygų į pietus nuo čia ir su jo seserimis bei mažuoju broliuku Dikonu saugiai leido laiką Rago Kalvos pilyje. Ji manęs negirdi — nei ji, nei Dangiškoji Motina. Visi septonai kartojo, kad Motina gailestinga, bet už Sienos Septynetas neturėjo galių. Čia valdė senieji, bevardžiai medžių, vilkų ir sniegynų dievai.

— Pasigailėkite, — sušnabždėjo Semvelis ir jo žodžiai buvo skirti visiems, kas galėjo juos girdėti: ir naujiems, ir seniems dievams, ir net demonams. — Ak, pasigailėkite, pasigailėkite manęs, pasigailėkite manęs.

Ir Meislinas šaukėsi pasigailėjimo. Kodėl jis dabar staiga tai prisiminė? Šito Semas tikrai nenorėjo prisiminti. Tas vyras klupinėdamas traukėsi, numetė kalaviją, maldavo, pasidavė, paskui net nusitraukė storą juodą pirštinę ir metė jam po kojomis, tarsi tai būtų šarvinė pirštinė. Tebesišaukiantį pasigailėjimo, ta būtybė stvėrė jį už gerklės, pakėlė į orą ir vos nenurovė galvos. Mirusieji nejaučia nė menkiausio gailesčio, o Kiti… ne, neturėčiau apie tai galvoti, geriau neprisiminti, tik eiti, eiti, eiti…

Kūkčiodamas jis žengė dar vieną žingsnį.

Kojos nykščiu užkliuvęs už sniegu užklotos medžio šaknies, Semas suklupo ir vienu keliu taip smarkiai dunkstelėjo į žemę, kad įsikando liežuvį. Burnoje pajuto kraujo skonį — nuo tos akimirkos, kai pabėgo iš Kumščio tvirtovės, nieko šiltesnio dar nebuvo jautęs. Štai ir viskas, dingtelėjo Semui. Parkritęs jis, rodės, tikrai neturės jėgų atsistoti. Pagrabinėjęs aplink, užčiuopė medžio šaką, stipriai jos nusitvėrė ir pamėgino keltis, bet sustirusios kojos jo nelaikė. Šarviniai marškiniai buvo pernelyg sunkūs, be to, jis buvo per storas, per silpnas ir per daug pavargęs.

— Stokis, Kiauliuk! — riktelėjo kažkas praeidamas, bet Semas nekreipė į tą vyrą dėmesio. Tiesiog atsigulsiu į sniegą ir užmerksiu akis. Numirti čia nebūtų buvę taip blogai. Šalčiau vis tiek jau negalėjo būti ir netrukus jis būtų nejautęs nei maudžiančių strėnų, nei baisaus pečių skausmo, kaip kad nebejautė savo pėdų. Nebūsiu pirmasis, kuris mirė, jie negalės taip apie mane sakyti. Šimtai vyrų žuvo Kumštyje, krito ant žemės jam iš visų pusių, o dar daugiau mirė vėliau, — jis pats matė. Drebėdamas Semas paleido medžio šaką ir susmuko sniege. Jis suprato, kad čia drėgna ir šalta, bet per kelis drabužių sluoksnius nei drėgmės, nei šalčio nejautė. Tik spoksojo į balsvai pilką dangų ir snaiges, krentančias ant pilvo, krūtinės ir akių vokų. Sniegas užklos mane tarsi balta stora antklodė. Po sniegu bus šilta ir, jei apie mane kalbės, turės pasakyti, kad numiriau būdamas Nakties sargybos vyru. Aš įvykdžiau. Įvykdžiau. Savo užduotį įvykdžiau. Niekas negali sakyti, kad sulaužiau priesaiką. Aš storas ir silpnas, aš bailys, bet savo pareigą atlikau.

Jis buvo atsakingas už varnus. Dėl to jie ir liepė Semui joti kartu į Kumščio tvirtovę. Jis nenorėjo, — taip jiems ir pasakė, paaiškino, koks yra bailys. Bet meisteris Eimonas buvo labai senas, be to, aklas, tad rūpintis varnais jie pasiuntė Semą. Kai atvykę į Kumštį jie įsikūrė, lordas vadas davė Semui nurodymus. „Nesi karys. Abu tai žinome, vaikine. Jei mus kas nors užpultų, nemėgink įrodyti juo esąs, nes tik painiosies kitiems po kojomis. Tavo pareiga — pasiųsti žinią. Ir nelėk pas mane tekinas klausti, ką rašyti laiškelyje. Pats nuspręsk ir vieną paukštį pasiųsk į Juodąją pilį, o kitą — į Šešėlių bokštą. — Senasis Lokys nukreipė pirštine apmautą pirštą Semui į veidą. — Man nerūpi, kad galbūt būsi toks išsigandęs, jog prikrausi į kelnes, man nerūpi, kad galbūt tūkstantis tyržmogių perlips per gynybinę sieną ir kaukdami įsiverš čia, ištroškę tavo kraujo, tu paleisi tuos paukščius, o jei ne, prisiekiu, ieškosiu tavęs po visus septynis pragarus, kol surasiu, ir labai gailėsies, kad neišsiuntei varnų.“ Mormonto varnas palinksėjo galva ir sukarksėjo: Gailėsies, gailėsies, gailėsies.

Ir Semas gailėjosi; gailėjosi, kad nebuvo narsesnis ir stipresnis, kad nemokėjo geriau valdyti ginklų, kad nebuvo geresnis sūnus savo tėvui ir geresnis brolis Dikonui ir mergaitėms. Taip pat jam buvo gaila, kad miršta, bet tvirtovėje mirė ir geresni už jį vyrai — geri ir ištikimi, ne tokie kvykiantys paršeliai kaip jis. Senajam Lokiui bent jau nereikės vaikytis jo po septynis pragarus. Aš išsiunčiau paukščius. Bent jau tai padariau gerai. Laiškelius jis pasirašė iš anksto, brūkštelėjo trumpas ir aiškias žinutes, pranešančias apie Pirmųjų Žmonių Kumščio tvirtovės užpuolimą, tada, įkišęs į pergamento kapšą, patikimai jas paslėpė tikėdamasis, kad niekada neteks jų išsiųsti.

Kai sugaudė pučiami ragai, Semas miegojo. Iš pradžių pamanė, kad sapnuoja, bet atsimerkęs pamatė, kad stovykloje sninga ir kad juodieji broliai sukrutę čiumpa lankus, ietis ir bėga prie tvirtovę juosiančios gynybinės sienos. Šalia jo liko tik Četas, buvęs meisterio Eimono tarnas šunvotėmis nusėtu veidu ir su dideliu riebaliniu naviku ant kaklo. Semas dar niekada nebuvo matęs tokios baimės, kokią išvydo Četo veide per medžius trečią kartą nuvilnijus papūsto rago gausmui. „Padėk man išimti iš narvų paukščius“, — ėmė maldauti jis, bet tarnas atsuko jam nugarą ir, čiupęs durklą, nubėgo. Jis turi rūpintis šunimis, prisiminė Semas. Lordas vadas tikriausiai buvo davęs nurodymų ir Četui.

Semvelio pirštai, nors ir apmauti pirštinėmis, buvo sugrubę ir nevikrūs, jis drebėjo iš baimės ir šalčio, bet rado pergamento kapšą ir ištraukė parašytas žinutes. Varnai krankė kaip patrakę, ir kai Semas atidarė Juodosios pilies narvą, vienas iš jų, mėgindamas išsiveržti, tėškėsi jam į veidą. Kol jis vieną sugavo, du spėjo ištrūkti, o sučiuptas paukštis snapu prakirto pirštinę ir sužeidė plaštaką — net kraujas ištryško. Ir vis dėlto Semveliui šiaip taip pavyko išlaikyti varną tol, kol pririšo prie kojos mažytį pergamento ritinėlį. Karo ragas nutilo, bet tvirtovės kieme aidėjo garsiai duodamos komandos ir žvangėjo plienas. „Skrisk!“ — sušuko Semas ir švystelėjo varną aukštyn.

Šešėlių bokšto narve varnai taip pat laidė gerkles ir kaip paklaikę plakė sparnais, tad Semas bijojo atidaryti dureles, bet šiaip taip prisivertė. Šį kartą jam pavyko pagauti patį pirmą į laisvę besiveržiantį varną. Po kelių akimirkų paukštis jau skrido per gausų sniegą nešdamas žinią apie Kumščio tvirtovės užpuolimą.

Atlikęs savo pareigą, Semvelis baigė rengtis: sugrubusiais ir iš baimės virpančiais pirštais užsimaukšlino kepurę, apsivilko ant šarvų nešiojamą apsiaustą, kitą su gobtuvu, prisisegė kardasaitį ir kiek galėdamas tvirčiau jį suveržė, kad nesmuktų. Tada susirado kelionmaišį ir sugrūdo į jį visus savo daiktus: atsarginius apatinius ir sausas kojines, Jono duotus, iš drakonų stiklo išlietus strėlių antgalius ir ietigalį, seną ragą, pergamento ritinėlius, rašalą, rašomąsias plunksnas, žemėlapius, kuriuos jis piešė, ir kietą kaip akmuo česnakinę dešrą, kurią pasiėmė dar išvykdamas nuo Sienos ir laikė atsargai. Užrišęs kelionmaišį, užsimetė jį ant pečių. Lordas vadas sakė, kad nelėkčiau nei prie gynybinės sienos, prisiminė jis, nei pas jį. Ir sunkiai atsidusęs Semas suprato, kad nežino, ką jam daryti toliau.

Jis prisiminė, kad sutrikęs vaikštinėjo po kiemą, o krūtinę, kaip visuomet, vis labiau spaudė baimė. Skalijo šunys, žvengė arkliai, bet sniegas slopino garsus ir atrodė, tarsi visa tai vyksta kažkur toli. Už trijų jardų Semas jau negalėjo įžiūrėti nieko, net palei žemą, iš akmenų sukrautą ir kalvos viršūnę juosiančią sieną degančių deglų. Ar galėjo deglai užgesti? — Apie tai buvo baisu ir pagalvoti. Žvalgai tris kartus pūstelėjo ragą, o trys ilgi pūstelėjimai reiškia, kad artinasi Kiti. Baltos miškų šmėklos, šalti šešėliai, siaubūnai iš sakmių, vaikystėje vertę jį spiegti ir drebėti iš baimės, raiti ant milžiniškų ledo vorų, ištroškę kraujo…

Jis nerangiai išsitraukė kalaviją ir, jį iškėlęs, sunkiai nubrido per sniegą. Pro šalį lodamas prabėgo šuo, be to, Semas pamatė kelis vyrus iš Šešėlių bokšto — stuomeningus barzdotus karius, apsiginklavusius ilgakočiais kirviais ir aštuonių pėdų ietimis. Šioje draugijoje Semvelis jautėsi saugiau, tad nusekė paskui juos prie gynybinės sienos. Pamačius, kad ant akmenų tvoros viršaus deglai tebeliepsnoja, jam taip palengvėjo, kad net nukrėtė drebulys.

Juodieji broliai stovėjo pasiruošę kalavijus ir ietis, žiūrėjo į krentančias snaiges ir laukė. Pro šalį su apsnigtu šalmu ant galvos prajojo seras Maladoras Lokas. Semas stoviniavo kitiems už nugarų ir žvalgėsi Greno arba Paniurėlio Edo. Jei turiu mirti, leiskite man mirti šalia draugų, Semas prisiminė tuomet pagalvojęs. Bet tarp jį supančių vyrų nebuvo nė vieno pažįstamo, mat tai buvo Šešėlių bokšto vyrai, kuriems vadovavo žvalgas, vardu Bleinas.

— Jie ateina, — išgirdo Semas sakant vieną iš brolių.

— Įstatyk, — davė komandą Bleinas ir iš dvidešimties strėlinių buvo ištraukta dvidešimt juodų strėlių ir įstatyta į tiek pat templių.

— Te dievai būna maloningi, jų čia šimtai… — vėl pasigirdo tas pats tylus balsas.

— Įtempk, — sukomandavo Bleinas, — ir laikyk.

Semas negalėjo ir nenorėjo jų matyti. Nakties sargybos vyrai stovėjo už deglų ir, įtempę strėles templėse, laukė tų būtybių, per sniegą kopiančių tamsos gaubiamu, slidžiu šlaitu.

— Laikyk, — vėl liepė Bleinas, — laikyk, laikyk… — O tada šūktelėjo: — Leisk!

Strėlės švilptelėjusios perskrodė orą.

Aplink gynybinę sieną susibūrę vyrai paleistas strėles palydėjo padrikais džiaugsmo šūksniais, bet šie greitai nutilo.

— Jie nestoja, milorde, — pranešė Bleinui vienas vyras, o kitas susijaudinęs pridūrė:

— Dievai tebūna gailestingi, jie kopia toliau. Jie jau čia, tuoj mus pasieks!

Tada Semas jau traukėsi drebėdamas kaip paskutinis ant medžio šakos likęs lapas pūstelėjus vėjui, tirtėjo ir iš šalčio, ir iš baimės. Tą naktį buvo labai šalta. Net šalčiau nei dabar. Sniegas, galima sakyti, net šiltas. Ir jaučiuosi geriau. Man tik reikėtų truputį pailsėti. Gal dar po valandėlės atgausiu jėgas ir galėsiu eiti toliau? Po valandėlės…

Pro jo galvą pražingsniavo žirgas — stambus gauruotas bėris apsnigtais karčiais ir apledėjusiomis kanopomis. Semas nulydėjo jį žvilgsniu. Tada iš už smarkaus sniego uždangos išniro kitas, tik ant šio, laikydamas vadeles, sėdėjo juodai apsirengęs vyras. Pamatęs jam ant kelio tysantį Semą, nusikeikė ir, pasukęs žirgą į šalį, aplenkė kliūtį. Gaila, kad neturiu arklio, pagalvojo Semas. Jei turėčiau, galėčiau judėti pirmyn. Galėčiau atsisėsti ir sėdėdamas balne net truputį nusnūsti. Tačiau daugumos savo arklių jie neteko tvirtovėje, o tie, kurie liko, nešė jų maistą, deglus ir sužeistuosius. Semas nebuvo sužeistas. Tik storas, silpnas ir didžiausias bailys Septyniose Karalystėse.

Jis buvo toks bailys… Jo tėvas, lordas Rendilas Tarlis, visada taip sakydavo ir buvo teisus. Semas buvo jo įpėdinis, nors to nevertas, todėl tėvas išsiuntė jį prie Sienos. Dabar Tarlių žemes ir pilį, taip pat didįjį kalaviją, vadinamą Širdžių Pražūtim, kurį šimtmečius didžiuodamiesi nešiojo Rago Kalvos lordai, paveldės jo mažasis broliukas Dikonas. Semvelis trumpai pasvarstė, ar Dikonas išlies bent ašarą dėl savo brolio, mirusio sniege, kažkur netoli pasaulio krašto. Kodėl jis turėtų verkti? Dėl bailio neverta lieti ašarų. Jis keliasdešimt kartų girdėjo tėvą sakant jo motinai, kad jos sūnus bailys. Ir Senasis Lokys tai žinojo.

— Penkias strėles! — tą naktį Kumščio tvirtovėje visa gerkle suriko lordas vadas, staiga pasirodęs raitas ant žirgo. — Pavaišinkite juos ugnimi! — Ir tada jis pamatė drebantį Semą. — Tarli! Dink iš čia! Tavo vieta prie varnų.

— Aš… aš… jau… pasiunčiau žinią.

— Gerai.

Mormontui ant peties tupintis varnas pakartojo: Gerai, gerai… Vilkėdamas šarvinius marškinius ir kailinį apsiaustą, lordas vadas atrodė tarsi milžinas. Jis buvo užsileidęs juodą geležinį šalmo antveidį, bet jo žvilgsnis buvo liepsningas ir rūstus.

— Maišaisi kariams po kojomis. Eik prie savo narvų. Nenoriu, kad prireikus pasiųsti dar vieną žinią man pirmiausia tektų ieškoti tavęs. Žiūrėk, kad varnai būtų paruošti skristi. — Nelaukęs atsakymo, lordas vadas apsuko žirgą ir nurisnojo palei akmenų sieną šaukdamas: — Ugnies! Duokite jiems ugnies!

Kartoti įsakymo Semui nereikėjo. Greitai, kiek tik nešė tuklios kojos, jis grįžo prie paukščių. Reikia iš anksto parašyti žinią, pagalvojo, kad būtų galima kuo greičiau paleisti paukščius. Bet, kol susikūrė šiokį tokį lauželį ir išsitirpino sušalusį rašalą, Semas užtruko ilgiau nei visada. Tada atsisėdo ant akmens, pasidėjo pašildytą rašalą, pasiėmė plunksną bei pergamento ir ėmė rašyti žinias.

Mus užpuolė sningant ir spaudžiant šalčiui, bet atmušėme juos su degančiomis strėlėmis, parašė jis, girdėdamas visame kieme aidintį komandas duodančio Torino Smolvudo balsą: „Įtempk, laikyk… leisk!“ Lekiančių strėlių švilpesys ausiai buvo toks pat malonus kaip motinos malda.

— Dekit, stipenos, liepsnokit! — kikendamas riktelėjo Daivenas.

Broliai ir džiaugsmingai šūkčiojo, ir keikėsi. Pavojus praėjo, parašė jis. Mes liekame Pirmųjų Žmonių Kumštyje. Semas vylėsi, kad tie vyrai iš lanko šaudo taikliau už jį.

Padėjęs tą laiškelį, jis paėmė kitą pergamento skiautelę. Vis dar kaunamės Kumščio tvirtovėje smarkiai sningant, brūkštelėjo jis ir tuo metu kažkas riktelėjo: „Jie vis tiek eina!“ — Mūšio baigtis neaiški.

— Ietininkai, pasiruoškite, — kažkas pasakė. Tai galėjo būti seras Maladoras, bet Semas nebuvo visiškai tikras.

Mirusieji užpuolė mus Kumštyje smarkiai sningant, vėl parašė jis, bet atmušėme juos ugnimi. Jis pasuko galvą. Bet per siaučiančią pūgą nematė nieko daugiau, tik stovyklos viduryje sukurtą didžiulį laužą, aplink kurį susijaudinę suko ratus raiti vyrai. Semas suprato, kad tai atsarginiai kariai, pasiruošę sutrypti priešus, prasiveržusius pro gynybinę sieną. Rankose jie laikė ne kalavijus, o deglus ir kaišiojo juos į laužą norėdami uždegti.

Tos būtybės supa mus iš visų pusių, išgirdęs nuo šiaurinio šlaito sklindančius riksmus, parašė Semas. Puola ir iš pietų, ir iš šiaurės. Ietys ir kalavijai negali jų sustabdyti, padeda tik ugnis. „Leisk, leisk, leisk!“ — kažkas garsiai riktelėjo tamsoje, kitas karys tarė: „Po galais, koks didžiulis…“, trečias sušuko: „Milžinas!“, o ketvirtas subliuvo: „Lokys, lokys!“ Sužvingo žirgas, ėmė loti šunys ir dabar jau rėkavo tiek daug karių, kad Semas nebegalėjo atskirti, kas ką sako. Jis ėmė rašyti greičiau, pylė žinią po žinios. Mus iš visų pusių puola tyržmogių šmėklos ir milžinas arba galbūt lokys. Tada išgirdo plieniniais ašmenimis kapojamo medžio traškesį, o tai galėjo reikšti tik viena. Šmėklos pralaužė gynybinę sieną. Kaunamės stovykloje. Pro Semvelį, link rytinės sienos pralėkė gera dešimtis raitų brolių, kiekvienas nešinas liepsnojančiu fakelu. Lordas vadas Mormontas pasitinka juos su ugnimi. Mes nugalėjome. Persvara mūsų. Mes neužleidžiame pozicijų. Skinamės kelią ir traukiamės link Sienos. Mus apsiautė Kumštyje ir smarkiai puola.

Vienas iš Šešėlių bokšto karių išsvirduliavo iš tamsos ir parkrito Semui prie kojų. Dar mėgino šliaužti, bet išleido paskutinį atodūsį ir liko gulėti per pėdą nuo laužo. Pralaimėjome, brūkštelėjo Semas, mūšis pralaimėtas. Mes visi pražuvę.

Ir kam jam dabar reikėjo prisiminti mūšį tvirtovėje? Semas to visai nenorėjo. Tik ne tą mūšį. Jis pamėgino prisiminti motiną, mažąją sesutę Talą arba tą merginą, vardu Džilė, iš Krasterio pilies. Kažkas suėmęs už peties jį papurtė.

— Kelkis, — išgirdo jis. — Semai, negali čia miegoti. Kelkis ir žingsniuok.

Aš nemiegojau, tik prisiminiau.

— Eik sau, — pasakė Semas, o jo žodžiai šaltame ore akimirksniu sušalo. — Man viskas gerai. Noriu pailsėti.

— Kelkis, — šiurkščiai ir dusliai tarstelėjo Grenas. Jis stovėjo prie Semo — aukštas, juodais apsnigtais drabužiais. — Senasis Lokys aiškiai pasakė: jokio poilsio. Tu numirsi.

— Grenai… — Semvelis nusišypsojo. — Ne, tikrai, man čia gera. Jūs keliaukite. Aš truputį pailsėsiu ir jus pasivysiu.

— Ne, nepasivysi. — Ruda vešli Greno barzda aplink burną buvo apšarmojusi. Su ta barzda jis atrodė kaip senis. — Tu sušalsi arba tave pačiups Kiti. Semai, kelkis!

Semas prisiminė, jog vakarą prieš jiems išvykstant nuo Sienos, Pipas, kaip paprastai, traukė Greną per dantį; šypsodamasis postringavo, girdi, joti su Grenu į žvalgybą — vienas malonumas, nes jis per daug kvailas ko nors bijoti. Grenas įsikarščiavęs ėmė tai neigti, kol staiga suvokė, ką šneka. Jis buvo kresnas, storasprandis ir stiprus — seras Aliseris Tornas praminė jį „Tauru“ (Semą jis vadino „seru Kiauliuku“, o Joną — „lordu Snou“), — tačiau su Semu elgėsi gana maloniai. Bet tik dėl Jono. Jei ne Jonas, nė vienas iš jų nebūtų su manimi draugavęs. O dabar Jono čia nebuvo, jiedu su Korinu Pusrankiu dingo Aidžiojoje perėjoje, greičiausiai žuvo. Semas būtų jį apraudojęs, bet tos ašaros būtų prišalusios prie skruostų, o jam taip lipo akys, kad vos laikėsi atsimerkęs.

Prie jų stabtelėjo pro šalį ėjęs aukštas, deglu nešinas brolis ir vieną nuostabią akimirką Semas pajuto, kad ugnis šildo jam veidą.

— Palikite jį, — patarė tas vyras Grenui. — Jei jis negali paeiti, tai yra pasmerktas. Pataupyk jėgas sau, Grenai.

— Jis atsistos, — atsakė Grenas. — Tik reikia, kad kas nors paduotų ranką.

Vyras nuėjo, kartu nusinešdamas ir palaimingą šilumą. Grenas pamėgino trūktelėti Semą už rankos ir pastatyti ant kojų.

— Skauda, — pasiskundė šis. — Liaukis, Grenai, nuplėši ranką. Liaukis.

— Po galais, tu toks sunkus… — Grenas pakišo rankas Semveliui po pažastimis, suniurnėjo ir trūktelėjęs pakėlė. Bet vos tik paleido, storulis vėl klestelėjo į sniegą. Tada Grenas jam spyrė — stipriai, net ledo pluta atšoko nuo bato ir sniegas pažiro į visas puses. — Stokis! — Jis spyrė vėl. — Stokis ir eik. Privalai eiti.

Semas pavirto ant šono ir susirietė mėgindamas apsisaugoti nuo spyrių. Per visus vilnos, odos ir šarvų sluoksnius ne kažin ką jautė, bet vis tiek skaudėjo. Maniau, kad Grenas mano draugas. Draugų spardyti nederėtų. Kodėl jie nepalieka manęs ramybėje? Man tik reikia pailsėti, ir tiek, pailsėti, truputį pamiegoti ir… galbūt truputį numirti.

— Jei paneši deglą, aš galėsiu nešti storulį.

Staiga jį kažkas išplėšė iš malonaus, minkšto sniego ir pakėlė; jis pakibo šaltame ore. Kažkas vieną ranką buvo pakišęs jam po pakinkliais, o kitą — po nugara. Semas pakėlė galvą, sumirksėjo. Jam prieš akis iškilo veidas — platus, negražių bruožų veidas su paplota nosimi, mažomis tamsiomis akutėmis ir vešlia, šiurkščia, ruda barzda. Jis tą veidą buvo matęs ir anksčiau, tik ne iš karto pažino. Polas. Mažasis Polas. Nuo deglo skleidžiamos šilumos ledas tirpo ir vanduo tekėjo Semui į akis. „Ar paneši jį?“ — išgirdo klausiant Greną.

— Kartą nešiau veršiuką. Sunkesnį už jį. Nunešiau jauniklį pas motiną, kad galėtų pažįsti.

Sulig kiekvienu Mažojo Polo žingsniu Semo galva linktelėdavo.

— Nereikia, — murmėjo jis, — paleisk mane, aš ne mažas vaikas. Aš — Nakties sargybos vyras. — Ir kūkčiodamas pridūrė: — Tiesiog leiskite man numirti.

— Patylėk, Semai, — sudraudė jį Grenas. — Pataupyk jėgas. Pagalvok apie savo seseris ir brolį. Apie meisterį Eimoną. Apie savo mėgstamus valgius. Jei nori, gali net padainuoti.

— Garsiai?

— Tyliai, kad niekas negirdėtų.

Semas mokėjo daugybę dainų, bet kai pamėgino bent vieną prisiminti, jam nieko neišėjo. Visi žodžiai išgaravo iš galvos. Vėl sukūkčiojęs, jis tarė:

— Nemoku jokių dainų, Grenai. Kelias mokėjau, bet jau nepamenu.

— Žinoma, kad pameni, — atsakė Grenas. — O kaip „Lokys ir mergelė“? Ją moka visi. Buvo kartą lokys, lokys! Juodas ir rudas plaukų kamuolys.

— Ne, tik ne šitą, — ėmė maldauti Semas. Į Kumštį įsiveržęs lokys buvo be plaukų, o pūvanti mėsa vos laikėsi ant kaulų. Apie lokius Semas nenorėjo galvoti. — Nereikia dainų. Prašau, Grenai…

— Tada galvok apie savo varnus.

— Jie niekada nebuvo mano. — Jie buvo lordo vado ir Nakties sargybos varnai. — Jie priklausė Juodajai piliai ir Šešėlių bokštui.

Mažasis Polas susiraukė.

— Četas sakė, kad galėsiu turėti Senojo Lokio varną, tą, kuris šneka. Prikaupiau jam lesalo ir viso kito. — Jis papurtė galvą. — Bet pamiršau. Palikau lesalą ten, kur buvau paslėpęs. — Mažasis Polas sunkiai plumpino į priekį, sulig kiekvienu žingsniu išleisdamas iš burnos balsvą garą, ir staiga paklausė: — Gal galėčiau gauti vieną iš tavo varnų? Tik vieną. Niekada neleisčiau Larkui jo suvalgyti.

— Varnų nebėra, — paaiškino Semas. — Man labai gaila… — Ir jam iš tiesų buvo labai gaila. — Dabar jie grįžta prie Sienos.

Vėl išgirdęs karo ragus, duodančius Nakties sargybos vyrams ženklą lipti ant arklių, jis paukščius paleido. Du trumpi pūstelėjimai ir vienas ilgas — tai buvo įsakymas sėsti ant arklių. Bet sėsti į balnus nebuvo jokios prasmės, nebent būtų buvę nuspręsta palikti Kumštį, o tai reiškė, kad mūšis pralaimėtas. Tuomet Semą apėmė tokia baimė, kad daugiau nieko negalėjo imtis, tik atidaryti narvus. Ir tik žvilgsniu nulydėjęs paskutinį per pūgą plasnojantį ir tolstantį varną jis prisiminė, kad pamiršo išsiųsti bent vieną iš parašytų laiškelių.

— Ne! — suklykė jis. — Ak, ne, ne, ne…

Snigo ir gaudė karo ragai. „Tū-tū-tūūū… — ūkė jie, — ant arklių, ant arklių, ant arklių!“ Ant didelio akmens Semas pamatė tupint du varnus ir tekinas leidosi jų gaudyti, bet paukščiai pakilo ir, tingiai mosuodami sparnais, per pūgą nuskrido į skirtingas puses. Vieną jis dar mėgino vytis, — sunkiai šnopuodamas, leisdamas iš nosies tirštus baltus garų kamuolius, paskui suklupo, pargriuvo ir atsidūrė už dešimties pėdų nuo gynybinės sienos.

O paskui… jis prisiminė, kad žengdami per akmenis pasirodė numirėliai su veiduose ir gerklėse įstrigusiomis strėlėmis. Vieni vilkėjo šarvinius marškinius, kiti buvo beveik nuogi… daugiausia tyržmogiai, bet keli buvo apsirengę ir juodais pablukusiais drabužiais. Semas prisiminė, kad vienas Šešėlių bokšto vyrų ietimi kiaurai perdūrė tai būtybei balsvą minkštą pilvą, bet ši svirduliuodama nukrypavo link koto galo, ištiesė juodas rankas ir suko broliui galvą tol, kol jam iš burnos plūstelėjo kraujas. Semas beveik neabejojo, kad būtent tuomet jam pirmą kartą neišlaikė pūslė.

Jis neprisiminė bėgęs, bet, matyt, bėgo, nes atitoko jau kitoje stovyklos pusėje, prie laužo, su senuoju seru Otinu Vitersu ir keliais šauliais. Seras Otinas klūpojo sniege įsistebeilijęs į aplink juos siaučiančią sumaištį, kol pro šalį lekiantis žirgas be raitelio kanopa įspyrė jam į veidą. Šauliai nekreipė į jį dėmesio. Jie į tamsą laidė degančias strėles. Semas matė, kaip į vieną numirėlį pataikė strėlė, matė, kaip jį prarijo liepsnos, bet jam už nugaros šmėžavo dešimtys kitų ir dar milžiniškas blyškus pavidalas, — greičiausiai tai ir buvo lokys, — negana to, netrukus šauliams baigėsi strėlės.

O tada Semas kažkaip atsidūrė ant žirgo. Tai nebuvo jo žirgas ir jis neprisiminė, kad būtų lipęs į balną. Gal tai buvo arklys, kanopa suknežinęs serui Otinui veidą? Pučiami ragai vis dar gaudė, tad jis paragino žirgą ir pasuko jį į tą pusę, iš kurios sklido garsas.

Vykstant skerdynėms, viešpataujant chaosui ir siaučiant pūgai Paniurėlį Edą jis rado sėdintį ant savo ristūno ir laikantį ietį, ant kurios buvo užmauta paprasta juoda vėliava.

— Semai, — paprašė Edas, — gal galėtum mane pažadinti? Sapnuoju siaubingą košmarą.

Kiekvieną akimirką į balnus sėdo vis daugiau vyrų. Juos kvietė karo ragai. „Tū-tū-tūūū!“

— Jie prie vakarinės sienos, milorde! — sušuko Torinas Smolvudas Senajam Lokiui, iš paskutiniųjų mėginančiam suvaldyti žirgą. — Pasiunčiau rezervą…

— NE! — Mormontui teko šaukti visa gerkle, kad perrėktų pučiamus ragus. — Grąžink juos, turime prasiskinti sau kelią ir trauktis. — Priešakinis būry! — sugriaudėjo jis. — Išsirikiuokite pleištu, josime. Pietiniu šlaitu, o tada į rytus!

— Milorde, pietiniame šlaite jų knibždėte knibžda!

— Kiti šlaitai per statūs, — atsakė Mormontas. — Mums reikia…

Pamatęs per sniegą atsvirduliuojantį lokį, lordo vado eržilas sužvengė, atsistojo piestu ir vos neišmetė jo iš balno. Semas vėl prileido kelnes. Nemaniau, kad pūslėje dar ko nors likę… Lokys buvo negyvas, išblyškęs ir pūvantis, kailis ir oda apirę, nusilaupę, pusė priekinės dešinės kojos apdegusi, bet pabaisa vis tiek žingsniavo. Gyvos buvo tik jo akys. Skaisčiai mėlynos, kaip Jonas ir sakė. Jos švietė nelyginant sušalusios žvaigždės. Torinas Smolvudas žvėrį puolė ilguoju kalaviju, laužo šviesoje gelsvai ir rausvai tviskančia geležte. Užsimojęs jis vos nenukirto lokiui galvos. O tada lokys nusuko galvą jam.

— JOJAM! — sukdamas žirgą riktelėjo lordas vadas.

Kai pasiekė gynybinę sieną, jų žirgai lėkė šuoliais. Anksčiau Semas visuomet labai bijodavo šokti su žirgu per kliūtį, bet neaukšta akmenų siena grėsmingai artėjo ir jis suprato neturįs iš ko rinktis. Tad paragino žirgą, užsimerkė, suinkštė ir ristūnas pernešė jį per sieną, — nežinia kaip, bet pernešė. Jam iš dešinės jojančio kario žirgas suklupo ir kartu su raiteliu nusirito kūliais tarsi plieno, odos ir iš siaubo klaikiai žvengiančio gyvulio kamuolys, paskui juodu apspito numirėliai, ir properša pleište užsivėrė. Staiga jie nėrė šlaitu žemyn per juos sučiupti mėginančias juodas rankas, degančias mėlynas akis ir siaučiančią pūgą. Kai kurie arkliai klupo ir ritosi, skriejo išmesti iš balnų vyrai, sukdamiesi ore lėkė deglai, kirviai ir kalavijai smigo į negyvus kūnus, o Semvelis Tarlis kūkčiojo beviltiškai ir taip stipriai įsikibęs savo žirgo, kad anksčiau nė nenumanė turintis tiek jėgų.

Semvelis jojo pačiame besitraukiančio priešakinio būrio viduryje, iš visų pusių apsuptas brolių. Iš pradžių kartu su jais bėgo ir šuo, liuoksėdamas žemyn apsnigtu šlaitu, tai nuklysdamas į šalį, tai vėl painiodamasis arkliams po kojomis, bet paskui atsiliko. Numirėliai nesitraukė, tad žirgai griovė juos ir trypė kanopomis. Tačiau net ir parkritę jie mėgino sučiupti kalavijus ir balnakilpes, graibstė lekiančių žirgų kojas. Semas matė, kaip vienas numirėlis dešinės rankos nagu perrėžė ristūnui pilvą, o kaire įsitvėrė jo balno.

Paskui jie atsidūrė tarp medžių, Semo žirgas, taškydamas vandenį, perbrido beužšąlantį upokšnį ir už nugaros vykstančių skerdynių triukšmas ėmė slopti. Jis atsisuko iš palengvėjimo vos nepraradęs žado… tik staiga iš krūmų iššoko juodai apsirengęs vyras ir išvertė jį iš balno. Semas taip ir nepamatė, kas tai padarė; užpuolikas akimirksniu liuoktelėjo ant žirgo ir nušuoliavo. Jis dar mėgino vytis žirgą, tačiau bėgant kojos užkliuvo už medžio šaknies, jis skaudžiai žnektelėjo ant žemės ir tysojo ten verkdamas kaip mažas vaikas tol, kol jį rado Paniurėlis Edas.

Tai buvo paskutinis ryškus Semo prisiminimas apie Pirmųjų Žmonių Kumštį. Paskui, po kelių valandų, jis drebėdamas stovėjo tarp kitų likusių gyvųjų, iš kurių maždaug pusė buvo raiti, o kita pusė — pėsti. Tuomet jie buvo jau už kelių mylių nuo Kumščio, nors Semas neprisiminė, kaip sukorė tokį kelią. Daivenas nuvedė šlaitu penkis nešulinius arklius, tempusius sunkų maisto, alyvos ir deglų krovinį, ir dabar jiems buvo likę trys. Senasis Lokys įsakė perskirstyti nešulius taip, kad kurio nors vieno arklio ir jo nešulio praradimas nebūtų didelė nelaimė. Jis atėmė žirgus iš sveikų vyrų ir atidavė juos sužeistiems, tvarkingai surikiavo pėstininkus ir paskyrė deglų nešėjus, turinčius saugoti jų kolonos šonus ir galą. Man tik reikia eiti, tarė sau Semas ir žengė pirmą žingsnį link namų. Bet nepraėjus nė valandai turėjo sukaupti paskutines jėgas, o dar vėliau ėmė atsilikti…

Semas matė, kad jie ir dabar atsilieka. Jis prisiminė, jog Pipas kartą sakė, girdi, Mažasis Polas — stipriausias Nakties sargybos vyras. Tikrai stipriausias, nes mane neša. Ir vis dėlto pusnys vis gilėjo, kelias darėsi vis pavojingesnis ir Polo žingsniai vis trumpėjo. Prajojo dar vienas būrelis raitelių, — sužeistų vyrų, abejingai nužvelgusių Semą apsiblaususiomis akimis. Juos pralenkė ir keli deglų nešikai.

— Atsiliekate, — pasakė vienas iš jų.

Kitas jam pritarė:

— Niekas nenori tavęs laukti, Polai. Palik tą paršą negyvėliams.

— Jis žadėjo, kad gausiu paukštį, — paaiškino Polas, nors, tiesą sakant, Semas nieko panašaus nesakė. Varnai ne mano, kaip galiu juos dalyti? — Noriu varno, kuris šnekėtų ir lestų man iš delno.

— Prakeiktas kvailys, — nusikeikė deglą nešantis vyras. Ir nuėjo sau.

Po valandėlės Grenas staiga sustojo.

— Likome vieni, — dusliai tarė. — Nematau kitų deglų. Ar tai buvo ariergardas?

Mažasis Polas nesumetė, ką jam atsakyti. Stipruolis tik suniurnėjo ir suklupo. Drebančiomis rankomis švelniai paguldė Semą į pusnį.

— Daugiau negaliu tavęs nešti. Norėčiau, bet… negaliu, — tirtėdamas visu kūnu pasakė.

Siūbtelėjęs vėjas sujudino medžių šakas ir bloškė jiems į veidus sniego. Šalo taip smarkiai, kad Semas jautėsi nuogas. Jis apsižvalgė dairydamasis kitų deglų, bet nebuvo matyti nė vieno. Tik tas, kurį nešė Grenas. Nuo jo galo, tarsi blyškios rausvai gelsvų šilkų draiskanos, kilo liepsnos. Per jas Semas matė tamsą. Šis deglas greitai užges, dingtelėjo jam, ir mes liksime visiškai vieni, be maisto, be draugų ir be ugnies.

Bet jis klydo. Jie toli gražu nebuvo čia vieni.

Sušnarėjusios apatinės didžiulio spygliuočio šakos tyliai nusimetė sniego naštą. Grenas atsisuko ištiesęs ranką ir mėgindamas pasišviesti deglu.

— Kas čia eina?

Iš tamsos išniro žirgo galva. Semas pajuto palengvėjimą, bet paskui atidžiau įsižiūrėjo į gyvulį. Žirgas buvo apšerkšnijęs, tarsi apgaubtas tviskančia sušalusio prakaito skraiste, o iškritęs iš prarėžto pilvo vilkosi juodų sušalusių žarnų gumulas. Ant jo sėdintis raitelis buvo išbalęs kaip sniegas. Semas tyliai ir bailiai suinkštė. Jis taip išsigando, kad vėl vos neapsišlapino, bet jo kūnas buvo sukaustytas šalčio, — tokio stipraus, kad, rodės, užšalo ir pūslė. Kitas grakščiai nulipo nuo arklio ir atsistojo sniege. Jis buvo plonas kaip kalavijo ašmenys ir balsvas. Judant jo šarvai slankiojosi ir ribuliavo, o pėdos neduobė ką tik iškritusio sniego paklotės.

Mažasis Polas nusijuosė ant nugaros pakabintą ilgakotį kirvį.

— Kam paskerdei žirgą? Tai buvo Mounėjaus žirgas.

Semas ėmė apgraibomis ieškoti kalavijo rankenos, bet jo makštis buvo tuščia. Jis tik dabar prisiminė, kad ginklą prarado Kumščio tvirtovėje.

— Eik sau! — riktelėjo Grenas atkišęs deglą ir žingtelėjo į priekį. — Eik sau arba sudegsi! — Ir pagrasino tai būtybei ugnimi.

Nuo Kito kalavijo sklido blausi melsva šviesa. Jis šoko prie Greno greitai kaip žaibas, mosuodamas ginklu. Kai melsvi kaip ledas ašmenys perėjo kiaurai liepsnas, Semui ausis užgulė nepakeliamai šaižus klyktelėjimas. Užkliudytas liepsnojantis deglo galas nukrito į šoną ir įsmuko į gilią pusnį, o ugnis akimirksniu užgeso. Ir Grenas liko vien su trumpa medine lazdele rankoje. Plūsdamasis jis sviedė ją į Kitą, o Mažasis Polas puolė tą būtybę kirviu.

Staiga Semą apėmė tokia baimė, kokios niekada anksčiau nebuvo jautęs, — o Semveliui Tarliui buvo pažįstami visi baimės atspalviai. „Motin, pasigailėk, — pro ašaras ištarė jis, iš to siaubo pamiršęs senuosius dievus. — Tėve, apsaugok mane, ak… ak…“ Pirštais užčiuopęs durklo kotą, Semas jį tvirtai suspaudė.

Numirėliai buvo lėti ir nerangūs, bet Kitas buvo vikrus ir lengvas kaip vėjo nešamas sniegas. Jis išsilenkė Polo kirvio, jo šarvai suribuliavo, o tada krištolinis jo kalavijas pasviro, pasisuko, pataikęs į Polo šarvinių marškinių grandinių tarpą, pervėrė odą ir vilną, ir minkštuosius kūno audinius. Kalavijo geležtė tęsiamai čekštelėjusi išlindo jam per nugarą, ir Semas išgirdo kirvį paleidusį Polą tarstelint: „Oi…“ Pervertas, kraujui plūstant ant kalavijo ir garuojant, galiūnas ištiesė rankas mėgindamas pasiekti žudiką ir tikriausiai būtų pasiekęs, bet parkrito. Krentančio jo kūno svoris ištraukė keistą blyškų kalaviją Kitam iš rankų.

Daryk ką nors. Liaukis verkšlenti ir kovok, mažvaiki. Kaukis, baily. Semui atrodė, kad išgirdo savo tėvą, Aliserį Torną, savo brolį Dikoną ir rekrūtą Rastį. Baily, baily, baily. Jis nervingai sukikeno svarstydamas, ar jie ir jį pavers numirėliu, didžiuliu, taukais aptekusiu, baltu numirėliu, visur kliūvančiu savo negyvomis pėdomis ir klupinėjančiu. Padaryk tai, Semai. Ar dabar prabilo Jonas? Jonas buvo miręs. Tu gali. Gali. Tiesiog imk ir padaryk. Ir jau po akimirkos Semas netvirtais žingsniais puolė į priekį ir užsimerkęs, veikiau krisdamas, nei bėgdamas, abiem rankomis laikydamas durklą ir nesitaikydamas suvarė jį į tą, kuris stovėjo priešais. Jis išgirdo trakštelėjimą — taip trakšteli ledas, kai ant jo užlipa vyras, — ir tokį garsų ir šaižų klyksmą, kad delnais užsispaudęs ausis svirduliuodamas žingtelėjo atatupstas ir skaudžiai klestelėjo ant užpakalio.

Atsimerkęs pamatė Kito šarvus, tirpstančius ir srovelėmis tekančius tai būtybei per kojas, ir blankiai melsvą kraują, šnypščiantį ir garuojantį aplink juodą, gerklėje stirksantį drakonų stiklo durklą. Numirėlis abiem baltomis kaip kaulas rankomis pamėgino durklą ištraukti, bet jo pirštai, vos palietę vulkaninį stiklą, ėmė tirpti ir garuoti.

Semas pasivertė ant šono ir išpūtęs akis žiūrėjo, kaip Kitas traukiasi, tirpsta palikdamas balą, o ši sparčiai garuoja. Po dvidešimties širdies dūžių jis išgaravo ir virto vos matomu, balsvu rūku. Liko tik balti, sustiklėję kaulai, trapūs ir spindintys, bet palengva nyko ir jie. Pagaliau liko tik drakonų stiklo durklas, apgaubtas garų kamuolio, tarsi būtų buvęs gyvas ir prakaitavęs. Grenas pasilenkė paimti ginklo, bet akimirksniu jį paleido.

— Dievai, koks šaltas…

— Vulkaninis stiklas. — Semas šiaip taip atsiklaupė. — Dar vadinamas obsidianu. Drakonų stiklas. Drakonų stiklas. — Jis sukikeno, paskui pravirko ir pasilenkęs išvėmė visą savo drąsą ant sniego.

Grenas padėjo Semui atsistoti, patikrino Mažojo Polo pulsą ir užspaudė jam akis, o tada vėl čiupo durklą. Ir šį kartą jo nenumetė.

— Pasilik jį, — tarė Semas. — Tu nesi bailys kaip aš.

— Tu toks bailys, kad nudūrei Kitą. — Grenas mostelėjo durklu. — Pažvelk ten, už medžių. Matai rauzganą šviesą? Aušta rytas, Semai. Švinta. Ten turėtų būti rytai. Jei eisime į rytus, turėtume pasivyti Mormontą.

— Jei taip sakai… — Semas padaužė kairę pėdą į medžio kamieną norėdamas nupurtyti sniegą. Paskui dešinę. — Pamėginsiu. — Vyptelėjęs jis žengė vieną žingsnį. — Labai pasistengsiu. — Ir žengė dar vieną.