Kardų audra

Daneiris

— Visus? — nepatikliai paklausė vergė mergaitė. — Jūsų malonybe, ar šios niekam tikusios ausys teisingai tave išgirdo?

Blausi žalia šviesa plūdo žemyn per rombo pavidalo langus spalvotais stiklais, įstatytus į nuožulnias trikampes sienas, o pro terasos duris pūtė švelnus vėjelis, iš netoliese augančio sodo nešdamas vaisių ir gėlių aromatą.

— Tavo ausys išgirdo teisingai, — tarė Dani. — Noriu nupirkti juos visus. Būk maloni, pasakyk tai geriesiems šeimininkams.

Šiandien ji nusprendė apsivilkti kvartietišką drabužį. Tamsiai violetinis jo šilkas išryškino tamsiai mėlynas Dani akis. Drabužis buvo pasiūtas taip, kad apnuogintų dalį kairės jos krūties. Kol gerieji Astaporo šeimininkai tyliai tarpusavyje tarėsi, Dani iš sidabrinės taurės aukšta kojele gurkšnojo rūgštų persimonų vyną. Iš to, ką jie kalbėjo, ji suprato nedaug, bet aiškiai girdėjo godulį.

Kiekvieną iš aštuonių pardavėjų atlydėjo du arba trys asmens sargybiniai vergai, nors… vienas iš jų, Grazdanas, atsivedė net šešis. Kad neatrodytų kaip elgeta, ir Dani atsivedė palydą: Iri ir Džiki šviesiai rusvomis šilkinėmis kelnėmis ir spalvingomis liemenėmis, senąjį Žilabarzdį, Stipruolį Belvasą ir savo kraujo raitelius. Seras Džora stovėjo jai už nugaros apsivilkęs žalią, ant šarvų dėvimą apsiaustą su ant jo išsiuvinėtu juodu Mormontų lokiu ir alpėjo nuo karščio. Jo prakaito dvokas buvo tarsi žemiškas atsakas į salsvus kvepalus, kuriais buvo persismelkę astaporiečiai.

— Visus… — suniurnėjo Kraznis Mo Naklozas, šiandien kvepiantis persikais. Vergė mergaitė pakartojo žodį Vesteroso bendrąja kalba. — Jų yra aštuoni tūkstančiai. Ar juos turi galvoje sakydama, kad pirks „visus“? Dar yra šešios šimtinės, kurios turi priklausyti devintam tūkstančiui, kai jis bus suformuotas. Ar ji norėtų pirkti ir jas?

— Norėčiau, — išgirdusi klausimo vertimą linktelėjo Dani. — Aštuonis tūkstančius ir šešias šimtines… ir dar tuos, kurie ruošiami. Tuos, kurie dar neužsitarnavo smailėjančių šalmų.

Kraznis vėl kreipėsi į savo kolegas vergų pirklius. Jie vėl ėmė tyliai tartis. Vertėja pasakė Dani jų vardus, bet juos buvo sunku įsiminti. Keturi iš pirklių, rodos, buvo Grazdanai, tikriausiai gavę šį vardą norint pagerbti Grazdaną Didįjį, kadaise įkūrusį Senąjį Gisą. Visi jie atrodė kaip vienas: neaukšti ir apkūnūs gelsvai rusva veido oda, plačiomis nosimis ir tamsiomis akimis. Šiurkštūs jų plaukai buvo arba juodi, arba tamsiai raudoni, arba dar keistesni — juodi ir raudoni, būdingi tik giskariečiams. Visi jie vilkėjo tokarus — drabužį, kurį turėjo teisę dėvėti tik laisvieji Astaporo vyrai.

Kapitonas Grolėjus jai paaiškino, kad apie vyro visuomeninį statusą galima spręsti iš tokaro apvado. Šioje vėsioje žalsvai apšviestoje patalpoje piramidės viršūnėje du vergų pirkliai vilkėjo tokarus sidabriniais apvadais, penki — auksiniais, o vieno — vyriausio Grazdano — tokaro apvadas buvo puoštas stambiais baltais perlais, kurie, jam sujudėjus krėsle arba kilstelėjus ranką, tyliai sutarškėdavo.

— Negalime parduoti nebaigtų ruošti berniukų, — pasakė savo kolegoms vienas iš Grazdanų sidabriniu tokaro apvadu.

— Jei jos auksas geras, galime, — paprieštaravo tuklesnis vyras, jo tokaro apvadas buvo auksinis.

— Bet jie ne Grynuoliai. Jie dar nenužudė kūdikio. Jei mūšio lauke pasirodys niekam tikę, tie vaikai užtrauks mums gėdą. Be to, net jei rytoj nupjaustysime penkis tūkstančius naujų berniukų, kol jie bus tinkami parduoti, praeis dešimt metų. Ką pasakysime kitam pirkėjui, atvykusiam ieškoti Grynuolių?

— Pasakysime, kad teks palaukti, — atšovė storulis. — Auksas mano kapše — kur kas geriau nei auksas ateityje.

Dani leido jiems ginčytis, gurkšnojo rūgštų persimonų vyną ir kaip įmanydama mėgino apsimesti rami ir nesuprantanti nė žodžio. Gausiu juos visus, nesvarbu, kiek teks sumokėti, tarė sau ji. Mieste buvo šimtas vergų pirklių, bet aštuoni įtakingiausi sėdėjo čia. Pardavinėdami vergus sugulovus, vergus laukų darbininkus, raštininkus, amatininkus ir mokytojus, šie vyrai tarpusavyje varžėsi, bet prekybai Grynuoliais buvo susivieniję jau jų protėviai. „Iš plytų ir kraujo Astaporas kilo, iš plytų ir kraujo jo žmonės.“

Pagaliau Kraznis paskelbė pirklių sprendimą.

— Pasakyk, kad gali gauti aštuonis tūkstančius, jei tik jai pakaks aukso susimokėti. Jei nori, gali pirkti ir šešias šimtines. Dar pasakyk, kad grįžtų čia po metų, tada parduosime jai dar du tūkstančius.

— Po metų būsiu Vesterose, — išklausiusi vertimo pasakė Dani. — Karių man reikia dabar. Grynuoliai puikiai paruošti, bet mūšyje vis tiek daug jų žus. Ir man reikės jaunuolių, galėsiančių stoti į kritusiųjų vietą. — Ji stumtelėjo vyno taurę ir pasilenkė prie vergės mergaitės. — Perduok geriesiems šeimininkams, kad noriu pirkti net tuos geltonsnapius, kurie tebeturi savo šuniukus. Pasakyk, kad už vakar nupjaustytą berniuką sumokėsiu tiek pat, kiek ir už Grynuolį su smailėjančiu šalmu.

Mergaitė išvertė Daneiris žodžius. Bet vergų pirkliai vis tiek nesutiko.

Suirzusi Dani susiraukė.

— Ką gi… Perduok, kad, jei gausiu juos visus, mokėsiu du kartus brangiau.

— Du kartus brangiau? — Storuliui auksiniu tokaro apvadu nepavyko nuslėpti džiaugsmo.

— Dievaži, ji ne tik ištvirkėlė, bet ir kvaiša, — tarė Kraznis Mo Naklozas. — Siūlau užsiprašyti tris kartus daugiau. Niekur ji nedings, sumokės. Taip, už kiekvieną vergą prašykite dešimteriopai daugiau, nei jis vertas.

Aukštą visuomeninę padėtį užimantis Grazdanas smailia barzdele prabilo bendrąja kalba, nors ir ne taip sklandžiai kaip vergė mergaitė.

— Tavo malonybe, — dusliai prabilo jis, — visi žino, kad Vesterosas turtingas, bet dabar nesi jo karalienė. Galbūt niekada ja ir netapsi. Mūšius su laukiniais ir plieniniais Septynių Karalysčių riteriais gali pralaimėti ir Grynuoliai. Noriu priminti, kad gerieji Astaporo šeimininkai neparduoda karių už tuščius pažadus. Ar turi pakankamai aukso ir kitų vertingų prekių, kad galėtum susimokėti už visus trokštamus gauti eunuchus?

— Atsakymą žinai geriau už mane, gerasis šeimininke, — tarė Dani. — Jūsų žmonės perėjo mano laivus ir susirašė kiekvieną gintaro grynuolį ir šafrano puodynę. Tad kiek turto aš turiu?

— Jo pakaks susimokėti už tūkstantį Grynuolių, — niekinamai šyptelėjęs, atsakė gerasis šeimininkas. — Bet sakai, kad mokėsi du kartus daugiau. Vadinasi, gali nusipirkti penkias šimtines.

— Už gražiąją savo karūną galėtum gauti dar vieną šimtinę, — valyrų kalba pridūrė storulis. — Už savo trijų drakonų karūną.

Dani palaukė, kol jo žodžiai bus išversti.

— Mano karūna neparduodama. — Kai Viseiris pardavė savo motinos karūną, jo gyvenime neliko nė lašelio džiaugsmo, vien įniršis. — Taip pat nepaversiu vergais savo žmonių, neparduosiu nei jų turto, nei žirgų. Bet galite pasiimti mano laivus. Didįjį karo laivą „Balerioną“ ir galeras — „Vagarą“ ir „Meraksą“. — Ji įspėjo Grolėjų ir kitus du kapitonus, kad taip galėtų nutikti, nors jie visi trys atkakliai priešinosi ir tikino, girdi, nėra jokio reikalo atiduoti laivų.

— Trys puikūs laivai turėtų būti verti daugiau nei keli niekingi eunuchai.

Storulis Grazdanas vėl atsigręžė į saviškius. Jie vėl ėmė tyliai tartis.

— Du tūkstančius, — atsisukęs tarė pirklys smailia barzdele. — Gal ir per daug, bet gerieji šeimininkai kilnūs, o tavo reikalas tikrai svarbus.

Du tūkstančiai jos sumanymui nepasitarnaus. Privalau gauti juos visus. Dani žinojo, ką dabar privalo daryti, bet burnoje juntamo šleikštulio nenuplovė net persimonų vynas. Ji ilgai ir įtemptai mąstė, bet kito sprendimo nerado. Tai vienintelė išeitis.

— Parduokite man visus, kurių noriu, — pasakė ji, — ir už tai gausite drakoną.

Šalia jos stovinti Džiki garsiai aiktelėjo. Kraznis nusišypsojo savo bičiuliams.

— Ar aš jums nesakiau? Ji mums viską atiduotų.

Žilabarzdis spoksojo į ją priblokštas, netikėdamas tuo, ką išgirdo. Lazdą laikanti jo ranka ėmė drebėti. „Ne.“ Jis priklaupė prieš Daneiris.

— Tavo malonybe, maldauju, iškovok sostą pasitelkusi drakonus, o ne vergus. Tau nederėtų taip elgtis…

— O tau nederėtų manęs mokyti. Sere Džora, išvesk Žilabarzdį, kad mano akys jo nematytų.

Mormontas šiurkščiai suspaudė seniui alkūnę, trūktelėjęs privertė atsistoti ir išvedė į terasą.

— Pasakyk geriesiems šeimininkams, kad apgailestauju dėl šio trukdymo, — kreipėsi į vergę mergaitę Dani. — Sakyk, kad laukiu jų atsakymo.

Bet Daneiris žinojo, ką jie atsakys; atsakymą ji įžvelgė spindinčiose pirklių akyse ir šypsenose, kurias šie kaip įmanydami stengėsi slėpti. Astaporas turėjo tūkstančius eunuchų ir dar daugiau vergų berniukų, laukiančių pjaustymo, bet visame plačiame pasaulyje buvo tik trys gyvi drakonai. O giskariai drakonų tiesiog trokšta. Ir kaip galėjo netrokšti? Kai pasaulis buvo dar jaunas, Senasis Gisas penkis kartus kovėsi su Valyrija ir penkis kartus niekingai pralaimėjo. Nes laisvoji karalystė turėjo drakonų, o imperija — ne.

Vyriausias Grazdanas krustelėjo savo krėsle, ir jo perlai švelniai sutarškėjo.

— Bet drakoną išsirinksime mes, — spigiai, bet ryžtingai pareiškė jis. — Tas juodas yra didžiausias ir sveikiausias.

— Jo vardas Drogonas, — linktelėjo Dani.

— Taip pat paimsime visas tavo gėrybes, išskyrus karūną ir karališkus apdarus, šiuos leidžiame tau pasilikti. Dar paimsime tris laivus. Ir Drogoną.

— Sutarta, — bendrąja kalba pasakė Dani.

— Sutarta, — tarstelėjo vyriausias Grazdanas darkyta valyrų kalba.

Kiti vergų pirkliai pritarė seniui, vilkinčiam tokarą perlais puoštais apvadais.

— Sutarta, — išvertė vergė mergaitė, — sutarta, sutarta, aštuonis kartus sutarta.

— Grynuoliai labai greitai išmoks tavo laukinę kalbą, — kai viskas buvo nuspręsta, pridūrė Kraznis Mo Naklozas, — bet iš pradžių tau reikės vergės, kad padėtų su jais susišnekėti. Paimk šią mergaitę kaip dovaną mūsų sudarytam sandoriui atminti.

— Sutinku, — tarė Dani.

Vergė mergaitė perdavė pirklio žodžius jai, o jos žodžius jam. Net jei mergaitė ir jaudinosi staiga tapusi dovana, kaip įmanydama stengėsi to neparodyti.

Ir Arstanas Žilabarzdis prikando liežuvį, kai Dani terasoje skubriai pro jį praėjo. Jis tylėdamas nulipo paskui ją laiptais, bet jiems žingsniuojant Dani girdėjo į raudonas plytas bumbsint jo kietmedžio lazdą. Ji nekaltino senio už tai, kad pyksta. Ji pasielgė bjauriai. Drakonų Motina pardavė stipriausią savo vaiką. Vien pagalvojus apie tai, Dani darėsi šleikštu.

Bet kai jie pasiekė Didybės aikštę ir stabtelėjo ant įkaitusių raudonų plytų tarp vergų pirklių piramidės ir eunuchų barakų, Dani pati užkalbino senį:

— Žilabarzdi, — tarė ji, — noriu tavo patarimų ir niekada neturėtum bijoti man pasakyti, ką manai, kai… esame vieni du. Bet niekada neprieštarauk man svetimų akivaizdoje. Supratai?

— Taip, tavo malonybe, — niūriai atsakė senis.

— Aš ne maža mergaitė, — pridūrė Daneiris. — Aš — karalienė.

— Vis dėlto klysta ir karalienės. Tie astaporiečiai tave apgavo, tavo malonybe. Drakonas vertas daug daugiau nei bet kokia kariuomenė. Prieš tris šimtus metų Ugnies Lauke tai įrodė Eigonas.

— Žinau, ką įrodė Eigonas. O aš ketinu įrodyti savo tiesas. — Dani nusisuko nuo senio ir kreipėsi į vergę mergaitę, nuolankiai stovinčią prie jos neštuvų: — Ar turi vardą, ar iš kokios nors statinės kasdien išsitrauki vis kitokį?

— Taip daro tik Grynuoliai, — atsakė mergaitė. Ir staiga suvokė, kad Daneiris jos klausia valyrų kalba. Ji iš nuostabos išpūtė akis. — Ak!..

— „Ak“? Toks tavo vardas?

— Ne. Jūsų malonybe, atleisk man už šį jausmų protrūkį. Tavo vergės vardas Misandėja, bet…

— Misandėja jau ne vergė. Nuo šios akimirkos suteikiu tau laisvę. Lipk į neštuvus šalia manęs, noriu su tavimi pasišnekėti. — Racharas padėjo joms įlipti, o tada, gindamasi nuo dulkių ir karščio, Dani užtraukė neštuvų užuolaidas. — Jei liksi pas mane, galėsi būti viena iš mano tarnaičių, — neštuvams pajudėjus vėl prabilo ji. — Visur vesiuos tave kartu, kad kalbėtum mano vardu, kaip anksčiau kalbėjai Kraznio. Bet tarnybą pas mane gali palikti kad ir dabar, jei turi tėvą arba motiną ir nori pas juos grįžti.

— Ši tarnaitė pasiliks, — atsakė mergaitė. — Ši… Aš… neturiu kur eiti. Ši… Aš mielai tau tarnausiu.

— Galiu garantuoti tau laisvę, bet ne saugumą, — įspėjo ją Daneiris. — Man teks keliauti per pasaulį ir kariauti. Gali būti, kad tau teks kęsti alkį. Gali ir susirgti. Gali būti nužudyta.

— Valar morgulis, — valyriškai pasakė Misandėja.

— Visi mirsime, — pritariamai linktelėjo Dani, — bet melskimės, kad tai nutiktų dar negreitai. — Ji pasirėmė į pagalves ir paėmė mergaitę už rankos. — Ar Grynuoliai tikrai nebijo?

— Tikrai, jūsų malonybe.

— Dabar tarnauji man. Ar jie tikrai nejaučia skausmo?

— Narsos vynas tokius jausmus numarina. Kai žudo naujagimius, jie tą vyną jau būna gėrę daug metų.

— Ir jie klusnūs?

— Be klusnumo, jie daugiau nieko ir nežino. Jei įsakysi nekvėpuoti, tai padaryti jiems pasirodys lengviau nei nepaklusti.

Dani linktelėjo.

— O ką daryti, kai man jų nebereikės?

— Kaip suprasti, jūsų malonybe?

— Kai laimėsiu karą, užimsiu sostą, kuris priklausė mano tėvui, mano riteriai įsikiš kalavijus į makštis ir grįš į savo pilis pas žmonas, vaikus, motinas ir… toliau gyvens savo gyvenimą. Bet šie eunuchai neturi savo gyvenimo. Ką reikės daryti su aštuoniais tūkstančiais eunuchų, kai karas baigsis?

— Grynuoliai yra puikūs namų ir miesto sargybiniai, jūsų malonybe, — tarė Misandėja. — Be to, tokiai puikiai kariuomenei niekada nebus sunku rasti pirkėją.

— Man sakė, kad Vesterose vyrai nei perkami, nei parduodami.

— Su visa pagarba, jūsų malonybe, Grynuoliai — ne vyrai…

— Jei Grynuolius perparduosiu, kaip galėsiu žinoti, kad jie nebus paleisti į kovą su manimi? — kandžiai paklausė Dani. — Ar jie tai padarytų? Ar eitų prieš mane, o gal ir nužudytų?

— Taip, jei jų šeimininkai įsakytų. Jie nieko neklausinėja, jūsų malonybe. Nuo klausinėjimo visi jie seniausiai atpratinti. Grynuoliai pratę paklusti. — Mergaitė atrodė sutrikusi. — Kai tau… kai tau jų nebereikės, galėsi jiems liepti pulti ant kalavijo ašmenų.

— Ir jie… kristų?

— Taip, — linktelėjo Misandėja ir tyliai pridūrė: — Tavo malonybe.

Dani spustelėjo jai ranką.

— Bet nenorėtum, kad kada nors duočiau jiems tokį įsakymą, tiesa? Kodėl? Kodėl tau jie rūpi?

— Šiai nerūpi… Aš… Tavo malonybe…

— Sakyk man tiesą.

Mergaitė nudūrė akis ir tarė:

— Trys iš jų kadaise buvo mano broliai, tavo malonybe.

Tada tikiuosi, kad tavo broliai bus tokie pat drąsūs ir protingi kaip tu. Dani vėl atsirėmė į pagalvę ir leidosi paskutinį kartą nešama atgal į „Balerioną“ — susitvardyti ir baigti tvarkyti reikalų. Ir pas Drogoną. Pagalvojusi apie tai, ji nusiminusi kietai sučiaupė lūpas.

Naktis buvo ilga, tamsi ir vėjuota. Dani kaip visada pašėrė drakonus, bet pati alkio nejautė. Tada, užsidariusi kajutėje, truputį paverkė, paskui kruopščiai nusišluostė ašaras ir pasiruošė dar vienam kivirčui su Grolėjumi.

— Magistro Ilyrijaus čia nėra, — galų gale neapsikentusi pasakė ji kapitonui, — o jei ir būtų, jam nepavyktų manęs atkalbėti. Dabar Grynuolių man reikia labiau nei laivų ir daugiau nieko apie tai nenoriu girdėti!

Pyktis išdegino jos širdyje slypėjusius sielvartą ir baimę, — bent jau kelioms artimiausioms valandoms. Vėliau ji pasikvietė į kajutę savo kraujo raitelius ir serą Džorą. Jais vieninteliais Daneiris visiškai pasitikėjo.

Po to ji ketino pamiegoti, kad rytą būtų žvali ir pailsėjusi, bet visą valandą neramiai prasivarčiusi ant savo gulto tvankioje ir mažoje kajutėje suprato, jog bluosto tikrai nesudės. Koridoriuje prie durų ji pamatė Agą, siūbuojančios aliejinės lempos šviesoje tempiantį ant lanko naują templę. Šalia jo sukryžiavęs kojas sėdėjo Racharas ir galando savo arachą. Dani abiem jiems liepė darbuotis toliau ir užlipo ant denio įkvėpti vėsaus nakties oro. Laivo įgula jai neįkyrėjo ir užsiėmė savo reikalais, bet netrukus šalia Dani prie laivo turėklų sustojo seras Džora. Jis visada šalia, dingtelėjo Daneiris. Jis per daug gerai mane pažįsta.

— Chalise… Turėtum miegoti. Patikėk, rytoj mūsų laukia karšta ir ilga diena. Tau reikės daug jėgų.

— Pameni Erėją? — paklausė ji.

— Tą lazarinų mergaitę?

— Jie prievartavo ją, bet sudraudžiau juos ir ėmiausi merginą globoti. Bet kai mano saulė ir žvaigždė mirė, Magas ją susigrąžino, vėl ja pasinaudojo, o paskui nužudė. Agas sakė, kad toks buvo jos likimas.

— Prisimenu, — linktelėjo seras Džora.

— Labai ilgai buvau viena, Džora. Visiškai viena. Turėjau tik brolį. Buvau maža ir išsigandusi. Viseiris turėjo manimi rūpintis, bet, užuot taip ir daręs, nuskriaudė mane ir dar labiau išgąsdino. Jam nederėjo taip elgtis. Jis buvo ne tik mano brolis, bet ir karalius. Kam dievai skiria karalius ir karalienes, jei ne ginti tų, kurie patys yra bejėgiai?

— Kai kurie patys pasiskelbia karaliais. Robertas taip pasielgė.

— Jis nebuvo tikras karalius, — neslėpdama paniekos atsakė Dani. — Ir nebuvo teisingas. Juk karalius tam ir yra, kad vykdytų… teisingumą.

Seras Džora nesumojo, ką atsakyti. Tik šyptelėjo ir labai švelniai palietė jai plaukus. Ir to pakako.

Tą naktį Daneiris sapnavo, kad ji Reigaras, jojantis į Trišakį. Tik ji sėdėjo raita ant drakono, o ne ant žirgo. Kitame upės krante ji išvydo Grobiko maištininkų kariuomenę, apsišarvavusią lediniais šarvais, bet užliejo juos drakono ugnimi ir kariai ištirpo, dingo tarsi rytmečio rasa, o Trišakis gerokai patvino. Kažkur sąmonės paribyje Dani suvokė sapnuojanti, tačiau likusioji jos asmenybės dalis nesitvėrė džiaugsmu. Štai kaip turėjo būti. Košmaras buvo visa tai, kas vyko anksčiau, o aš ką tik prabudau.

Staiga ji iš tikrųjų pakirdo iš miego tamsos gaubiamoje kajutėje, vis dar įraudusi nuo sapnuoto triumfo. Kartu su ja, rodos, pabudo ir „Balerionas“: Dani girdėjo tyliai girgžčiojant medį, į laivo korpusą teškenant bangas, virš galvos denyje kažką vaikštant. Ir dar kai ką.

Čia, jos kajutėje, kažkas buvo.

— Iri… Džiki… Kur jūs? — Bet Dani tarnaitės neatsiliepė. Kajutėje buvo taip tamsu, kad Daneiris nieko nematė, tik girdėjo kažką alsuojant. — Džora, tai tu?

— Jie miega, — atsakė moteris. — Jie visi miega. — Sprendžiant iš balso, ji stovėjo visai čia pat. — Net drakonams reikia miegoti.

Ji stovi prie manęs.

— Kas čia? — Įtempusi regą, Dani pažvelgė į tamsą. Ir jai pasirodė, jog mato šešėlį, kažkokio vos įžiūrimo pavidalo apybrėžas. — Ko tau iš manęs reikia?

— Nepamiršk… Kad pasiektum šiaurę, turi traukti į pietus. Kad pasiektum vakarus, turi keliauti į rytus. Jei nori eiti į priekį, turi grįžti, o jei nori prisiliesti prie šviesos, turi pereiti po šešėliu.

— Kveite, čia tu?

Dani šoko iš lovos ir plačiai atvėrė duris. Kajutę apšvietė blausi gelzgana žibinto šviesa, ir Iri su Džiki mieguistos atsisėdo.

— Chalise… — trindamasi akis sumurmėjo Džiki. Viserionas nubudęs prasižiojo ir iš jo nasrų išsiveržęs ugnies kamuolys apšvietė net tamsiausius kajutės kampelius. Moters raudona lakuota kauke niekur nebuvo nė kvapo. — Chalise, tau bloga? — pasiteiravo Džiki.

— Ne, tik sapnavau, — purtydama galvą atsakė Dani. — Sapnavau, ir tiek. Gulkitės miegoti. Visi miegokime.

Bet, kad ir kaip norėjo, daugiau užmigti Dani nepavyko.

Jei imsiu gręžiotis į praeitį, man galas, kitą rytą žengdama į Astaporo miestą pro uosto vartus, tarė sau Dani. Ji kaip įmanydama stengėsi negalvoti apie tai, kokia maža ir menka iš tiesų jos palyda, nes kitaip būtų praradusi drąsą. Šiandien ji jojo ant sidabrinės kumelės, mūvėjo ašutines kelnes, vilkėjo dažytos odos liemenę, juosėjo iš bronzinių medalionų sunertą diržą ir dar du tokius buvo susikryžiavusi tarp abiejų krūtų. Iri ir Džiki supynė Daneiris plaukus ir prikabino mažytį sidabrinį varpelį, kurio skambesys priminė Nemirtinguosius iš Kvarto, palaidotus Dulkių rūmuose.

Šiandien raudonomis plytomis grįstose Astaporo gatvėse, galima sakyti, buvo susirinkusios minios žmonių. Žemai būriavosi vergai ir tarnai, o vergų pirkliai ir jų žmonos, apsivilkę tokarais, žvelgė stovėdami ant savo laiptuotų piramidžių terasų. Vis dėlto jie nė kiek nesiskiria nuo kvartiečių, pagalvojo Daneiris. Jie nori bent trumpai pamatyti drakonus, kad turėtų ką papasakoti savo vaikams ir vaikų vaikams. Ir ji ėmė svarstyti, ar daug iš jų dar apskritai turės vaikų.

Agas jojo prieš Daneiris, laikydamas didįjį dotrakių lanką. Stipruolis Belvasas žingsniavo jos kumelei iš dešinės, mergaitė, vardu Misandėja, — iš kairės. Seras Džora traukė Dani iš paskos apsivilkęs šarvus ir apsiaustą, grėsmingai dėbčiodamas į kiekvieną, priėjusį pernelyg arti. Racharas ir Džogas saugojo neštuvus. Dani liepė nuimti jų stogą, kad tris jos drakonus būtų galima grandine prikaustyti prie pagrindo. Iri ir Džiki buvo su jais neštuvuose ir kaip įmanydamos juos ramino. Ir vis dėlto Viserionas plakė uodega ir iš pykčio jam iš šnervių sklido garai. Reigalas taip pat jautė, kad čia kažkas ne taip. Tris kartus jis mėgino ištiesti sparnus ir pakilti, bet sunki, Džiki laikoma ir vis trūktelėjama grandinė vis grąžindavo jį į neštuvus. Priglaudęs sparnus ir paspaudęs uodegą, Drogonas susirietė į kamuolį. Tik akys išdavė, kad jis nemiega.

Iš paskos sekė visi jos žmonės: Grolėjus ir kiti kapitonai su savo įgulų nariais, taip pat aštuoniasdešimt trys dotrakiai, primindami Dani šimtą tūkstančių tokių karių, kadaise jojusių Drogo chalasare. Seniausius ir silpniausius savo žmones, žindančias ir besilaukiančias moteris, mažas mergaites ir berniukus, dar per jaunus, kad galėtų pintis plaukus, ji išrikiavo kolonos viduryje. Jos kariai, kad ir kokie jie buvo, jojo kolonos kraštuose ir ragino judėti į priekį šį liūdną pažiūrėti žmonių būrį ir per šimtą nusikamavusių arklių, ištvėrusių kelionę raudonąja dykyne ir juoda sūria jūra.

Man reikėjo liepti pasiūti vėliavą, vedant savo nudriskusį būrį vingiuojančios Astaporo upės pakrante dingtelėjo Dani. Užsimerkusi ji pamėgino įsivaizduoti, kaip ta vėliava būtų atrodžiusi: juoda, šilkinė, vėjo plaikstoma, o ant jos — raudonas trigalvis Targarienų giminės drakonas, pučiantis auksines liepsnas. Vėliava, kurią būtų galėjęs iškelti ir Reigaras. Upės pakrantėse buvo keistai ramu. Astaporiečiai šią upę vadino Kirmiu. Ji buvo plati, lėta ir vingiuota, prisėta nedidelių medžiais apaugusių salelių. Vienoje iš jų Daneiris pamatė žaidžiant vaikus: jie lakstė tarp grakščių marmurinių statulų. Kitoje salelėje, aukštų žaliuojančių medžių pavėsyje, bučiavosi įsimylėjėliai — taip pat begėdiškai, kaip dotrakiai per vestuves. Kadangi porelė buvo be drabužių, Dani negalėjo pasakyti, ar jie vergai, ar laisvieji žmonės.

Didybės aikštė su didžiule bronzine harpijos statula buvo per maža ir visi Dani nusipirkti Grynuoliai joje netilpo. Todėl jie buvo atvesti į Bausmės aikštę, plytinčią priešais pagrindinius Astaporo miesto vartus, kad, Daneiris perėmus vadovavimą, jos kariuomenė iš karto galėtų žygiuoti iš miesto. Šioje aikštėje bronzinių statulų nebuvo, — tik medinė pakyla, ant kurios buvo kankinami, plakami ir kariami maištaujantys vergai.

— Gerieji šeimininkai laiko juos čia tam, kad naujas vergas, vos įkėlęs koją į miestą, pirmiausia pamatytų šiuos nelaiminguosius, — kai jie įžengė į aikštę, paaiškino Dani Misandėja.

Vos užmetus į juos akį Daneiris dingtelėjo, kad jų oda dryžuota kaip zorsų iš Džogo Najaus lygumų. Bet paskui, prijojusi su savo Sidabre arčiau, po tais kirbančiais baltais dryžiais ji pamatė ant vergų kūnų rimbo paliktas atviras žaizdas. Musės. Musės ir jų lervos. Maištauti mėginę vergai buvo lupami, kaip žmogus luptų obuolio žievę, ringuodamas ilgą įviją juostą. Vieno vyro ranka nuo pirštų iki alkūnės atrodė juoda nuo ją aptūpusių musių, o po jomis — rauzgana ir balta. Prijojusi prie jo Dani sustabdė kumelę.

— Ką jis padarė?

— Pakėlė ranką prieš savo šeimininką.

Jausdama šleikštulį, Dani apsuko Sidabrę ir ristele nujojo į aikštės vidurį, pas karius, kuriuos taip brangiai nusipirko. Jie stovėjo išsirikiavę nesibaigiančiomis gretomis — jos akmeniniai pusvyriai plytų širdimis; aštuoni tūkstančiai šeši šimtai kautynėms visiškai parengtų Grynuolių į viršų smailėjančiomis bronzinėmis kepurėmis, o už jų — per penkis tūkstančius karių be jokių galvos apdangalų, bet apginkluotų ietimis ir trumpais kalavijais. Dani atkreipė dėmesį, kad kolonos gale buvo išsirikiavę berniukai, bet stovėjo ištiesinę pečius ir ramūs kaip ir visi kiti kariai.

Į aikštę jos sutikti atėjo Kraznis Mo Naklozas ir visi jo bičiuliai vergų pirkliai. Jiems už nugarų, susibūrę į mažas grupeles, stoviniavo kiti kilmingi ir turtingi astaporiečiai; iš sidabrinių taurių jie gurkšnojo vyną, o vergai vaikščiojo tarp jų nešini padėklais su alyvuogėmis, vyšniomis ir figomis. Vyriausias Grazdanas sėdėjo dengtuose neštuvuose, kuriuos laikė keturi aukšti, stuomeningi ir stiprūs vergai vario spalvos oda. Aikštės pakraščiais nuolat jodinėjo pustuzinis raitelių neleisdami susirinkusių smalsuolių miniai prieiti pernelyg arti. Apšviesti skaisčios saulės šviesos, blizgūs, prie jų apsiaustų prisiūti variniai diskai akinamai spindėjo, bet Dani vis tiek nepraslydo pro akis, kad jų žirgai labai nervingi. Jie bijo drakonų. Ir ne be reikalo.

Kraznis pasiuntė vergą, kad šis padėtų Dani nulipti nuo kumelės. Mat jo paties rankos buvo užimtos: viena laikė tokarą, o kita — puošnų rimbą.

— Štai Grynuoliai. — Jis pažvelgė į Misandėją. — Pasakyk Daneiris, kad ši kariuomenė jos, jei tik… gali susimokėti.

— Ji gali, — tarė mergaitė.

Seras Džora garsiai riktelėjo komandą ir į priekį buvo atneštos mainams skirtos prekės. Šeši ryšuliai tigro kailių ir trys šimtai rietimų ploniausio šilko. Daug puodynių šafrano, miros, pipirų, aštrių prieskonių ir kardamono, onikso kaukė, dvylika nefrito beždžionėlių, nemažai statinaičių raudono, juodo ir žalio rašalo, dėžė retų juodų ametistų, dėžė perlų, statinė alyvuogių išimtais kauliukais ir įdarytų vikšrais, tuzinas statinių marinuotų dugninių žuvų, milžiniškas žalvarinis gongas ir kūjis jam mušti, septyniolika dramblio kaulo akių ir didžiulė skrynia knygų, parašytų Dani nesuprantamomis kalbomis. Ir dar daugybė visokių kitokių gėrybių. Jos žmonės viską sukrovė priešais vergų pirklius.

Kol buvo skaičiuojama, Kraznis Mo Naklozas suteikė Dani malonę ir ištarė kelis paskutinius žodžius, susijusius su jos kariuomenės priežiūra.

— Kol kas jie neturi jokios patirties, — aiškino jis per Misandėją. — Pasakyk tai ištvirkėlei iš Vesteroso, kad būtų išmintinga ir nedelstų išmėginti jų mūšio lauke. Tarp Astaporo ir tų vietų, į kurias ji ketina traukti, netrūksta mažų miestų, kuriuose yra ko prisiplėšti. Visa, ką prisiplėš, priklausys vien jai. Grynuoliai negeidžia nei aukso, nei brangakmenių. O jei paimtų į nelaisvę žmonių, pakaktų kelių sargybinių parvaryti jiems į Astaporą. Sveikus mes nupirksime ir gerai sumokėsime. Ir… kas žino, gal po dešimties metų vienas kitas jos atsiųstas berniukas taps Grynuoliu? Taigi viskas tik į gera.

Pagaliau mainams skirtos gėrybės baigėsi ir daugiau nebuvo kuo papildyti jų krūvos. Dotrakiai vėl sėdo ant arklių, o Dani tarė:

— Tai viskas, ką galėjome atnešti. Likusias prekes pasiimsite iš laivų: juose daug gintaro, vyno ir juodųjų ryžių. Be to, jums atitenka ir laivai. Taigi belieka…

— …atiduoti drakoną, — baigė Dani mintį Grazdanas smailia barzdele, kalbėjęs darkyta bendrąja kalba.

— Štai jis, jau laukia.

Seras Džora ir Belvasas kartu su Dani žengė prie neštuvų, ant kurių tysojo Drogonas su savo broliais ir šildėsi saulėje. Džiki atrišo vieną grandinės galą ir padavė jį Daneiris. Jai trūktelėjus grandinę, juodasis drakonas pakėlė galvą, sušnypštė ir ištiesė tamsos ir ugnies sparnus. Kai ant Kraznio Mo Naklozo krito tų sparnų šešėlis, vergų pirklys patenkintas nusišypsojo.

Dani padavė jam Drogono grandinės galą. Jis atsilygindamas atidavė jai rimbą. Jo rankena buvo iš juodo, įmantriai išraižyto ir auksu inkrustuoto drakonų kaulo. Prie jos buvo pritaisyti devyni ilgi odiniai dirželiai, o kiekvieno iš jų gale pririštas paauksuotas žvėries nagas. Paauksuotos rankenos buožė priminė moters galvą aštriais dantimis. Kraznis šį rimbą vadino „harpijos pirštais“.

Dani pakėlė rimbą ir šmaukštelėjo juo orą. Koks lengvas ir… skaudus.

— Vadinasi, sutarta? Dabar jie mano?

— Sutarta, — pritariamai linktelėjo vergų pirklys ir stipriai trūktelėjo grandinę, norėdamas nutempti Drogoną nuo neštuvų.

Dani vėl sėdo į balną. Ji jautė, kaip smarkiai krūtinėje daužosi širdis. Jautėsi bejėgė ir apimta baimės. Ar mano brolis irgi būtų taip pasielgęs? Ir Daneiris pagalvojo, ar princas Reigaras, pamatęs kitame Trišakio krante išrikiuotą Grobiko kariuomenę su visomis vėjyje besiplaikstančiomis jos vėliavomis, irgi taip jaudinosi?

Ji pasistiebė pėdomis įsiremdama į balnakilpes ir iškėlė harpijos pirštus virš galvos, kad visi Grynuoliai matytų.

— SANDORIS BAIGTAS! — visa gerkle suriko ji. — DABAR JŪS MANO! — Kulnais paraginusi kumelę, Dani nušuoliavo palei pirmąją gretą, laikydama harpijos pirštus aukštai iškėlusi. — DABAR JŪS PRIKLAUSOTE DRAKONUI! JŪS NUPIRKTI, UŽ JUS SUMOKĖTA! SUMOKĖTA! SUMOKĖTA!

Akies krašteliu Dani pamatė, kad senasis Grazdanas staiga pasuko savo žilą galvą. Jis išgirdo mane kalbant valyriškai. Kiti vergų pirkliai jos nesiklausė. Rėksmingai patarinėdami, jie susibūrė aplink Kraznį ir drakoną. Ir vis dėlto, kad ir kiek astaporiečiai traukė ir tempė, nuvilkti Drogono nuo neštuvų jiems nepavyko. Jis tysojo pražiojęs nasrus, leido garą, o kai pamėgino dantimis kaptelėti vergų pirkliui veidą, jo kaklas susirietė ir akimirksniu vėl išsitiesė.

Laikas keltis į kitą Trišakio krantą, tarė sau Dani, sukdama kumelę ir ketindama palikti miestą. Kraujo raiteliai jojo glaudžiai ją apsupę.

— Turite sunkumų, — pasakė Dani vergų pirkliui.

— Pats jis nenulips, — pareiškė Kraznis.

— To ir reikėjo tikėtis. Drakonas — ne vergas.

Ir, sėdėdama balne, Dani iš visų jėgų rimbu kirto vergų pirkliui per veidą. Kraznis riktelėjo, žingtelėjo atatupstas ir per jo skruostus į iškvėpintą barzdą plūstelėjo skaisčiai raudonas kraujas. Pakako vieno kirčio ir harpijos pirštai negailestingai sudarkė jam veidą, bet apžiūrėti sužalojimų Dani nė nestabtelėjo.

— Drogonai! — garsiai, skardžiai, meiliai ir visiškai pamiršusi savo baimę suriko ji. — Drakarys!

Juodasis drakonas išskleidė sparnus ir suklykė.

Iš jo nasrų išsiveržęs tamsus liepsnos kamuolys pataikė tiesiai Krazniui į veidą. Vergų pirklio akys išsilydė ir nutekėjo skruostais žemyn, o į plaukus ir barzdą įtrintas aliejus taip staiga užsidegė, kad jam ant galvos plykstelėjo du kartus už veidą didesnė ugnies karūna. Staiga pasklidęs svylančios mėsos tvaikas nustelbė net Kraznio kvepalus, o jo aimanos, rodės, nuslopino visus kitus garsus.

Bausmės aikštė apsipylė krauju ir joje įsiviešpatavo chaosas. Gerieji šeimininkai kliegė nesavais balsais, lėkė, vieni kitus stumdė ir klupinėjo, per skubėjimą užmynę ant savo tokarų kraštų. Plakdamas juodais sparnais, Drogonas neskubėdamas vėl priskrido prie Kraznio. Kai vėl pavaišino vergų pirklį ugnimi, Iri ir Džiki atrišo Viserioną ir Reigalą, ir staiga ore skraidė jau trys drakonai. Atsisukusi pasižiūrėti, kas vyksta, Dani pamatė, kad trečia dalis išdidžiųjų Astaporo karių demonų ragais kaip įmanydami bando tramdyti žirgus ir neiškristi iš balno, o kitas trečdalis, žybsėdami saulės apšviestais spindinčiais apsiaustais, sprunka. Vienam iš karių pavyko išsilaikyti balne taip ilgai, kad spėjo išsitraukti kalaviją, bet Džogo rimbas akimirksniu apsivijo jo kaklą ir užgniaužė beišsiveržiantį šūksnį. Kitam Racharo arachas nurėžė ranką ir nelaimėlis suko arklį ratu aplink taškydamas kraują. Agas sėdėjo ramiai statydamas į lanką strėles, tempdamas ir laidydamas jas į tokarus. Ir jam visiškai nerūpėjo, kokie drabužio apvadai — sidabriniai, auksiniai ar visai paprasti. Stipruolis Belvasas irgi išsitraukė arachą ir sukdamas jį puolė priešus.

— Leiskite ietis! — Dani išgirdo šūktelint vieną iš astaporiečių. Tai buvo Grazdanas, kilmingasis Grazdanas, vilkintis tokarą nuo perlų apsunkusiais kraštais. — Grynuoliai! Ginkite mus, sulaikykite juos, ginkite savo šeimininkus! Ietis! Kalavijus!

Kai Racharo strėlė pervėrė Grazdanui gerklę, jo dengtus neštuvus laikę vergai neištvėrė ir spruko, šiurkščiai nubloškę savo šeimininką ant žemės. Krauju gausiai laistydamas grindinio plytas, senis prišliaužė prie pirmos eunuchų gretos. Bet Grynuoliai net nepažvelgė žemyn pasižiūrėti, kaip jis miršta. Jie stovėjo išsirikiavę darniomis gretomis.

Ir nejudėjo. Dievai išklausė mano maldos.

— Grynuoliai! — šuoliuodama palei pirmąją gretą sušuko Dani, jos sidabru ir auksu puošta kasa maskatavo į šonus, o varpelis švelniai skambėjo sulig kiekvienu kumelės šuoliu. — Žudykite geruosius šeimininkus, žudykite karius, žudykite kiekvieną vyrą, kuris vilki tokarą ir laiko rimbą, bet nelieskite jaunesnių nei dvylikos metų vaikų ir nukirskite grandines visiems vergams, kuriuos tik pamatysite. — Ji iškėlė virš galvos harpijos pirštus ir… nusviedė rimbą šalin. — Laisvė! — skardžiai sušuko. — Drakarys! Drakarys!

— Drakarys! — vienu balsu atsiliepė jie, ir Dani ausiai tai buvo pats mieliausias žodis. — Drakarys! Drakarys!

Ir vergų pirkliai kūkčiodami puolė bėgti, maldavo pasigailėjimo ir mirė, o dulkių pilnas oras prisipildė iečių ir ugnies.