Kardų audra

Branas

Bokštas dunksojo saloje, o jo dvynys atsispindėjo ramiame melsvame vandenyje. Papūtus vėjui ežero vandens paviršių sušiaušdavo bangelės, besivaikančios viena kitą tarsi žaidžiantys berniukai. Ežero krantas buvo tankiai apaugęs ąžuolais, jie augo nelyginant siena, prie kurios buvo storai prikritę gilių. Už medžių driekėsi kaimas, — tiksliau tai, kas iš jo liko.

Tai buvo pirmas kaimas, kurį jie pamatė nusileidę nuo kalvų. Mira išėjo į žvalgybą patikrinti, ar kas netūno griuvėsiuose. Šmėsčiodama tarp ąžuolų ir obelų su tinklu ir trišakiu rankose, ji išbaidė tris tauriuosius elnius ir šie nubildėjo per krūmus. Pastebėjusi staigų judesį, Vasara iš karto puolė žvėris vytis. Branas žiūrėjo į liuoksintį didvilkį ir akimirksnį nieko taip netroško, kaip įlįsti į jo kailį ir lėkti kartu, bet Mira pamojo jiems eiti toliau. Jis nenoromis nusisuko nuo Vasaros, paragino Hodorą ir jie patraukė į kaimą. Džodženas irgi ėjo kartu.

Branas žinojo, kad nuo čia iki pat Sienos tęsiasi pievos; tušti, pūdymuojantys laukai ir neaukštos banguojančios kalvos, aukštumų ganyklos ir žemumų pelkynai. Keliauti lygumomis buvo daug lengviau nei kalvomis, kurias jie ką tik įveikė, bet tokiose atvirose vietovėse Mirai buvo neramu.

— Jaučiuosi, lyg būčiau nuoga, — prisipažino ji. — Čia nėra kur pasislėpti.

— Kam priklauso šios žemės? — paklausė Brano Džodženas.

— Nakties sargybai, — atsakė jis. — Tai Dovana. Naujoji Dovana, o šiauriau nuo jos — Brandono Dovana. — Meisteris Luvinas išmokė jį istorijos. — Žemes per dvidešimt penkias mylias į pietus nuo Sienos Brandonas Statytojas atidavė juodiesiems broliams. Atsidėkodamas už jų… už jų suteiktą paramą ir palaikymą. — Jis didžiavosi, kad vis dar tai prisimena. — Kai kurie meisteriai sako, kad tai padarė kažkoks kitas Brandonas, ne Statytojas, bet šios žemės vis tiek vadinamos Brandono Dovana. Praėjus keliems tūkstančiams metų raita ant drakono, vardu Sidabrinis Sparnas, Sieną aplankė geroji karalienė Alisana ir, jos nuomone, Nakties sargybos vyrai buvo tokie narsūs, kad ji paprašė senojo karaliaus padvigubinti jiems priklausančių žemių plotus ir išplėsti juos iki penkiasdešimties lygų. Tai buvo Naujoji Dovana. — Branas mostelėjo. — Štai, visi šie plotai.

Branas matė, jog kaime jau daug metų niekas negyveno. Visi namai palengva griuvo. Net užeiga. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad užeiga niekada ir nebuvo didelė ir gerai prižiūrima, bet dabar iš jos tebuvo likęs akmeninis kaminas ir dvi pertrūkusios sienos, dunksančios tarp daugiau kaip dešimties obelų. Viena iš jų augo tiesiog svečių menėje, kurios grindis buvo nuklojęs storas šlapių rudų lapų ir pūvančių obuolių sluoksnis. Šlykštus prarūgusių jų sulčių dvokas nustelbė visus kitus kvapus. Mira bakstelėjo kelis obuolius smaigu varlėms medžioti mėgindama rasti kokį, tinkamą valgyti, bet visi vaisiai buvo parudę ir sukirmiję.

Ši vieta iš pirmo žvilgsnio buvo graži ir nuošali, rami ir tyli, bet Branui kažkodėl buvo liūdna žiūrėti į tuščią užeigą, o Hodoras, rodos, irgi jautėsi panašiai.

— Hodoras? — sutrikęs tarė jis. — Hodoras? Hodoras?

— Žemė čia derlinga. — Džodženas pasėmė saują žemių ir patrynė tarp pirštų. — Kaimas, užeiga, tvirtas apsaugos bokštas ežero saloje, tos obelys… bet kur žmonės, Branai? Kodėl jie paliko tokią vietą?

— Nes bijojo tyržmogių, — tarė Branas. — Tyržmogiai ateina iš už Sienos ir per kalnus siaubti, plėšti, grobti moterų. Senoji auklė sakydavo, kad, pagavę tave, jie iš tavo kaukolės pasidaro indą kraujui gerti. Nakties sargyba nėra tokia stipri, kaip buvo Brandono arba karalienės Alisanos laikais, tad dabar jų prasmunka daugiau. Žemės aplink Sieną taip dažnai siaubiamos, kad žmonės pasitraukė į pietus, į kalnus arba persikėlė į Amberių žemes į rytus nuo Karališkojo kelio. Didžiojo Džono žmonės irgi kenčia nuo antpuolių, bet ne taip baisiai, kaip kentė tie, kurie gyveno Dovanos krašte.

Džodženas Ridas lėtai pasuko galvą klausydamasis tik jam vienam girdimos muzikos.

— Turime rasti vietą nakvynei. Artėja audra. Smarki audra.

Branas pakėlė akis į dangų. Buvo graži, vaiski rudens diena, saulėta ir, galima sakyti, šilta, bet… tiesa, vakaruose jau ėmė telktis debesys, be to, pakilo vėjas.

— Užeiga be stogo, be to, likusios tik dvi jos sienos, — pasakė jis. — Turime nusigauti į bokštą.

— Hodoras, — tarstelėjo Hodoras. Galbūt pritardamas.

— Neturime valties, Branai, — priminė Mira, atsainiai badydama lapus smaigu varlėms medžioti.

— Čia yra slaptas klojinys. Akmeninis takas, paslėptas po vandeniu. Bokštą galime pasiekti juo.

Bent jau jie galėjo pasiekti; jam būtų tekę joti Hodorui ant nugaros, bet taip keliaudamas jis nors nebūtų sušlapęs.

Brolis ir sesuo Ridai susižvalgė.

— Iš kur žinai? — paklausė Džodženas. — Jau esi čia buvęs, mano prince?

— Ne. Bet Senoji auklė pasakojo. Apsaugos bokštas turi aukso karūną, matai? — Branas ištiesė ranką į ežerą. Ir tikrai: ant dantyto tvirtovės sienos viršaus buvo matyti besilupantys aukso spalvos dažai. — Čia nakvojo karalienė Alisana, tad jos garbei bokšto dantys buvo paauksinti.

— Slaptas takas? — Džodženas atidžiai pažvelgė į ežero vandenį. — Tikrai žinai?

— Tikrai, — linktelėjo Branas.

Žinodama, kad reikia ieškoti, Mira gana lengvai rado slapto klojinio pradžią; tai buvo trijų pėdų pločio akmenimis grįstas takas, einantis tiesiai į ežerą. Ji vedė juos atsargiai, žingsnis po žingsnio, stropiai badydama vandenį savo trišakiu. Lipdami iš vandens į salos pakrantę, jie matė, kur takas išnyra ir virsta neilgais akmeniniais laiptais, vedančiais prie bokšto durų.

Takas, laiptai ir durys sudarė tiesią liniją, tad galėjai pamanyti, kad slaptas klojinys eina tiesiai, bet taip nebuvo. Po ežero vandeniu jis rangėsi tai į vieną, tai į kitą pusę, buvo pasistūmėjęs į šoną per trečdalį salos, o tada vingiavo atgal. Posūkiai buvo klastingi, o kadangi takas buvo ilgas, bokšto gynėjai turėjo užtektinai laiko laidyti strėlėms į atėjūnus. Be to, po vandeniu glūdintys akmenys buvo apžėlę dumbliais ir slidūs. Du kartus Hodoras vos nepargriuvo ir baimingai riktelėjo: „HODORAS!“, bet šiaip taip išlaikė pusiausvyrą. Antrą kartą Branas siaubingai išsigando. Jei Hodoras būtų įkritęs į ežerą su Branu pintinėje, berniukas būtų prigėręs, juolab jei milžiną arklininką būtų apėmusi panika ir jis būtų pamiršęs, kad ant nugaros neša Braną, — o kartais taip ir nutikdavo. Gal mums geriau reikėjo likti užeigoje, po obelimi, pagalvojo Branas, bet dabar jau buvo per vėlu.

Laimė, trečią kartą Hodorui kojos nepaslydo ir vanduo nepasiekė jam juosmens, nors Ridai ėjo įsibridę iki krūtinės. Netrukus jie atbrido į salą ir laiptais užlipo prie bokšto. Durys tebebuvo tvirtos, nors sunkios ąžuolinės lentos, iš kurių jos buvo sukaltos, per daugelį metų persimetė, tad iki galo jos neužsidarė. Mira vis tiek jas pastūmė, sugirgždėjo aprūdiję vyriai, ir jos atsivėrė. Durų stakta buvo žemai.

— Pasilenk, Hodorai, — paprašė Branas, milžinas pasilenkė, bet per mažai ir Branas vis tiek susimušė viršugalvį. — Skauda, — pasiskundė berniukas.

— Hodoras, — tiesdamasis visu ūgiu sumurmėjo Hodoras.

Jie atsidūrė prieblandoje skendinčioje saugykloje, — tokioje ankštoje, kad keturiese vos tilpo. Vidinėje bokšto sienoje sumūryti laiptai sukdamiesi į kairę vedė į viršų, sukdamiesi į dešinę vedė į apačią, bet kelias prie jų buvo užtvertas geležinių grotų. Branas pakėlė akis ir tiesiai virš galvos pamatė dar vienas grotas. Žudymo skylė. Jis džiaugėsi, kad viršuje nebuvo nieko, kas būtų galėjęs pilti ant jų verdantį aliejų.

Grotos buvo užrakintos, o geležiniai strypai gerokai aprūdiję. Hodoras suėmė kairę grotų pusę ir stipriai, net stenėdamas trūktelėjo. Bet niekas nepasikeitė. Tada jis pamėgino stumti grotas, bet irgi nieko nepešė. Jis pakratė geležinius strypus, spyrė į juos, vėl pastūmė, padaužė, stambiu delnu plojo į vyrius ir oras prisipildė rūdžių, bet geležinės grotos nepasidavė. Kitų, į rūsį vedančių grotų durų taip pat nepavyko atidaryti.

— Neįeisime, — gūžtelėjusi pasakė Mira.

Žudymo skylė buvo tiesiai Branui virš galvos, o jis sėdėjo pintinėje, Hodorui ant nugaros. Ištiesęs rankas įsitvėrė grotų ir trūktelėjo. Vos patrauktos grotos ištrūko iš lubų, pažerdamos rūdžių ir akmenų nuotrupų.

— HODORAS! — riktelėjo Hodoras.

Sunkios geležinės grotos vėl kliudė Branui viršugalvį, o kai jis numetė jas šalin, grotos su trenksmu dunkstelėjo Džodženui po kojomis. Mira nusijuokė.

— Tik pažiūrėk, prince, — pasakė ji, — tu stipresnis už Hodorą.

Branas nuraudo.

Grotoms iškritus Hodoras be vargo pakėlė Mirą su Džodženu ir jie pro žudymo skylę užsiropštė į viršų. Tada saliečiai paėmė Braną už rankų ir taip pat užsitraukė aukštyn. Sunkiausia buvo užlipti Hodorui. Jis buvo per sunkus ir Ridai negalėjo užtempti jo į viršų taip, kaip užtempė Braną. Pagaliau Branas liepė jam pasiieškoti stambių akmenų. Saloje to gero netrūko ir Hodoras sukrovė jų tiek, kad pasiekė įsikibti į trupančius skylės kraštus ir šiaip taip pro ją pralįsti.

— Hodoras, — šnopuodamas, laimingas ir plačiai šypsodamasis tarė jis.

Jie atsidūrė mažų, tamsių ir tuščių kambarėlių labirinte, bet Mira tyrinėjo juos tol, kol rado kelią prie laiptų. Kuo aukščiau jie kopė, tuo darėsi šviesiau; trečiame aukšte stora išorinė siena buvo išvarpyta šaudymo angų, ketvirtame buvo iškirsti tikri langai, o penktame ir paskutiniame aukšte buvo didelė apvali menė su skliautinėmis durimis ir į tris puses išeinančiais nedideliais akmeniniais balkonėliais. Ketvirtoje pusėje, virš tiesiai į ežerą nuleisto nutekamojo vamzdžio buvo įrengta išvietė.

Kol jie užlipo iki stogo, dangus visiškai apsiniaukė ir vakaruose susitelkė juodi debesys. Pūtė toks stiprus vėjas, kad jo gūsiai pakėlė Brano apsiaustą ir ėmė jį garsiai plakti nelyginant burę.

— Hodoras, — išgirdęs tą garsą tarstelėjo Hodoras.

Mira apsisuko aplink.

— Stovėdama taip aukštai ir matydama visą pasaulį, jaučiuosi kaip milžinė.

— Sąsmaukoje yra medžių, du kartus aukštesnių už šį bokštą, — priminė jai brolis.

— Tiesa, bet aplink juos auga kiti tokie pat aukšti medžiai, — pasakė Mira. — Sąsmaukoje pasaulis tarsi susispaudžia ir dangus atrodo daug mažesnis. O čia… jauti tą vėją, broli? Žiūrėk, kaip padidėjo pasaulis.

Ir tikrai: iš čia galėjai matyti labai toli. Pietuose bangavo kalvos, už kurių ties horizontu dunksojo pilki ir žalsvi kalnai. Į kitas tris puses, kiek akys užmatė, driekėsi Naujosios Dovanos lygumos.

— Tikėjausi, kad iš šio bokšto matysime Sieną, — nusivylęs pasakė Branas. — Kvailas buvau, juk iki Sienos dar penkiasdešimt lygų. — Vien užsiminęs apie Sieną jis pasijuto nuvargęs ir sušalęs. — Džodženai, ką darysime pasiekę Sieną? Mano dėdė vis pasakodavo, kokia ji milžiniška. Septynių šimtų pėdų aukščio, o prie žemės tokia stora, kad jos vartai — tarsi lede iškirsti tuneliai. Kaip prasmuksime pro tuos vartus, kaip rasime triakę varną?

— Girdėjau, prie Sienos yra apleistų pilių, — atsakė jam Džodženas. — Tai kadaise Nakties sargybos vyrų pastatytos tvirtovės, bet dabar jos paliktos tuščios. Galbūt iš kurios nors pavyks patekti už Sienos.

Pilys vaiduoklės, štai kaip jas vadindavo Senoji auklė. Kartą meisteris Luvinas uždavė Branui išmokti visų Sienos sargybos postų pavadinimus. Tai buvo sunki užduotis; iš viso jų buvo devyniolika, nors tik septyniolika kada nors turėjo įgulą. Puotoje, iškeltoje karaliaus Roberto apsilankymo Vinterfele proga, savo dėdei Bendžinui Branas išpoškino visus tuos pavadinimus: iš rytų į vakarus ir iš vakarų į rytus. Bendžinas Starkas nusijuokė ir tarė: „Tu juos žinai geriau už mane, Branai. Gal tau reikėtų tapti pirmuoju žvalgu? O aš likčiau pilyje vietoj tavęs.“ Tačiau tai nutiko prieš Branui nukrintant. Prieš susižeidžiant. Kai jis, ilgai miegojęs, atsibudo luošas, jo dėdė jau buvo grįžęs į Juodąją pilį.

— Dėdė sakė, kad vartai užlipinami sniegu ir akmenimis kiekvieną kartą, kai pilis paliekama tuščia, — pasakė Branas.

— Tuomet mums teks vėl juos atidaryti, — gūžtelėjo Mira.

Branas pasijuto nejaukiai.

— Neturime teisės. Atvėrus vartus per Sieną gali patekti visokių niekšų. Turėtume keliauti tiesiai į Juodąją pilį ir paprašyti lordo vado, kad mus išleistų anapus.

— Tavo malonybe, — paprieštaravo Džodženas, — Juodosios pilies turime vengti, kaip kad vengėme Karališkojo kelio. Ten — šimtai vyrų.

— Nakties sargybos vyrų, — nenusileido Branas. — Jie prisiekia nedalyvauti karuose ir nesivelti į jokias intrigas.

— Žinau, — linktelėjo Džodženas, — bet pakaks ir vieno vyro, sulaužiusio priesaiką, kuris parduos tavo paslaptį geležiniams arba tam Mergvaikiui Boltonui. Be to, negalime būti tikri, ar sargyba mus išleis. Jie gali nuspręsti mus sulaikyti arba išsiųsti atgal.

— Bet mano tėvas buvo Nakties sargybos draugas, o mano dėdė yra pirmasis žvalgas. Jis galėtų žinoti, kur ieškoti triakės varnos. Be to, Juodojoje pilyje yra ir Jonas. — Branas tikėjosi vėl pasimatyti su Jonu ir su dėde. Paskutinį kartą Vinterfele lankęsi juodieji broliai pasakojo, kad Bendžinas Starkas pradingo išjojęs į žvalgybą, bet dabar jau tikrai turėjo būti parsiradęs. — Galiu lažintis, kad sargyba mums net žirgus duos, — pridūrė jis.

— Tyliau… — Džodženas delnu prisidengė nuo saulės akis ir įsistebeilijo į tą pusę, kur leidosi saulė. — Žiūrėkite. Ten kažkas yra… man rodos, raitelis. Matote jį?

Branas taip pat pakėlė prie kaktos delną, bet vis tiek jam teko prisimerkti. Iš pradžių nieko nematė, bet paskui atkreipė dėmesį, jog kažkas juda. Pirmą akimirką jam dingtelėjo, kad tai Vasara, bet ne… Raitas vyras. Jis buvo per toli, tad Branas nieko daugiau negalėjo pasakyti.

— Hodoras? — Ir Hodoras prisidengė akis nuo saulės, tik jis žvelgė ne į tą pusę. — Hodoras?

— Rodos, jis niekur neskuba, — tarė Mira, — bet, mano nuomone, traukia link kaimo.

— Geriau eikime į vidų, kol mūsų nepamatė, — pasiūlė Džodženas.

— Netoli kaimo klajoja Vasara, — paprieštaravo Branas.

— Vasarai nieko bloga nenutiks, — patikino jį Mira. — Tai tik vienišas vyras ant nuvargusio arklio.

Kai jie grįžo į aukštu žemiau esančią menę, ant akmenų ištiško keli stambūs lietaus lašai. Keliauninkai grįžo vidun pačiu laiku: netrukus smagiai įsilijo. Net per storas sienas buvo girdėti, kaip lietaus lašai pliekia ežero paviršių. Jie sėdėjo ant grindų didelėje apvalioje menėje, gaubiamoje vis tirštesnių sutemų. Šiaurinis balkonas išėjo į apleistą kaimą. Mira nušliaužė ant pilvo žvilgtelėti į kitą ežero krantą ir įsitikinti, kur yra raitelis.

— Jis prisiglaudė užeigos griuvėsiuose, — grįžusi pasakė ji bičiuliams. — Rodos, židinyje mėgina užsikurti laužą.

— Gaila, kad mes negalime susikurti laužo, — atsiduso Branas. — Man šalta. Mačiau, laiptų apačioje yra sulaužytų baldų. Galėtume liepti Hodorui juos sukapoti ir sušiltume.

Hodorui ši mintis patiko.

— Hodoras, — viltingai ištarė jis.

Bet Džodženas papurtė galvą.

— Kur ugnis, ten ir dūmai. O iš šio bokšto kylantys dūmai bus matomi labai toli.

— Jei tik bus kam į juos žiūrėti, — paprieštaravo jo sesuo.

— Kaime yra vyras.

— Tik vienas.

— Vieno vyro, jeigu jis ne mūsų pusėje, pakaks išduoti Braną jo priešams. Dar turime pusę vakarykštės anties. Reikėtų pavalgyti ir pailsėti. Rytoj rytą tas vyras nujos savo keliu, o mes toliau trauksime savuoju.

Džodženas pasiekė, ko norėjo — visada pasiekdavo. Mira padalijo antieną į keturias dalis. Prieš dvi dienas ji pagavo paukštį tinklu, mėginantį pakilti iš pelkės, kurioje mergaitė jį ir užklupo. Šalta mėsa nebuvo tokia skani kaip vakar, traški ir karšta, ką tik numauta nuo iešmo, bet jiems bent jau neteko alkti. Branas su Mira pasidalijo krūtinėlę, o Džodženas suvalgė šlaunį. Hodoras sudorojo sparną ir kulšį murmėdamas: „Hodoras…“ ir po kiekvieno kąsnio laižydamas nuo pirštų taukus. Šiandien buvo Brano eilė pasakoti istoriją, tad jis papasakojo jiems apie kitą Brandoną Starką, kuris buvo vadinamas Laivų Statytoju ir nuplaukė toli už Saulėlydžio jūros.

Kol baigėsi antiena ir pasakojimas, visiškai sutemo, bet lietus vis nesiliovė. Branas susirūpino, ar toli nuklydo Vasara ir ar sumedžiojo taurųjį elnią.

Bokštas paskendo pilkšvoje prieblandoje, kuri palengva virto tamsa. Hodoras ėmė nerimauti ir vaikščioti, vis žingsniavo ratu palei sienas ir kaskart stabtelėjęs užmesdavo akį į išvietę, tarsi būtų pamiršęs, kas ten. Džodženas stovėjo prie šiaurinio balkono pasislėpęs šešėliuose ir žiūrėjo į naktį bei lietų. Kažkur šiaurėje dangų perskėlė žaibas, akimirką apšviesdamas bokšto vidų. Hodoras pašoko ir iš baimės šūktelėjo. Branas suskaičiavo iki aštuonių, laukdamas griaustinio. Kai jis nudundėjo, Hodoras riktelėjo:

— Hodoras!

Tikiuosi, Vasara neišsigando, tarė sau Branas. Šunys Vinterfelo šunidėse visuomet baidydavosi griaustinio, kaip ir Hodoras. Reikėtų nueiti ir didvilkį nuraminti…

Vėl plykstelėjo žaibas ir šį kartą griaustinis trenkė suskaičiavus iki šešių.

— Hodoras! — vėl suriko Hodoras. — HODORAS! HODORAS!

Jis čiupo savo kalaviją, tarsi ketindamas susikauti su audra.

Džodženas pamėgino jį numaldyti:

— Tylėk, Hodorai. Branai, pasakyk, kad nerėkautų. Ar galėtum paimti iš jo kalaviją, Mira?

— Galiu pamėginti.

— Ša, Hodorai, — tarė Branas. — Dabar tylėk. Nešūkauk kaip paskutinis kvailys. Sėsk.

— Hodoras? — Jis gana klusniai atidavė Mirai kalaviją, bet milžino veide buvo matyti didžiulė sumaištis.

Džodženas vėl nusisuko į tamsą ir netrukus visi išgirdo jį giliai ir garsiai įkvepiant.

— Kas yra? — paklausė Mira.

— Kaime vyrai.

— Tas vyras, kurį matėme anksčiau?

— Kiti. Ginkluoti. Mačiau kirvį ir ietis. — Džodženas staiga prašneko kaip berniukas. — Tvykstelėjus žaibui mačiau juos einančius po medžiais.

— Kiek?

— Daugybę. Per daug, kad būčiau spėjęs suskaičiuoti.

— Jie raiti?

— Ne.

— Hodoras, — išgąstingai tarė Hodoras. — Hodoras, Hodoras…

Branui ir pačiam buvo baisoka, nors Mirai girdint nenorėjo to pripažinti.

— O jeigu jie ateis čia?

— Neateis. — Ji atsisėdo prie Brano. — Kodėl turėtų čia eiti?

— Ieškodami prieglobsčio, — niūriai įsiterpė Džodženas. — Nebent audra nurimtų. Mira, gal galėtum nusileisti žemyn ir užsklęsti duris?

— Aš jų net uždaryti negaliu. Lentos suskilusios. Bet per geležines grotas jie nepraeis.

— Galėtų praeiti. Galėtų išlaužti spyną arba vyrius. Arba įsliuogti pro žudymo skylę, kaip užlipome mes.

Dangų vėl perskrodė žaibas ir Hodoras vėl ėmė verkšlenti. Staiga ežerą sudrebino griaustinis.

— HODORAS! — paleido gerklę jis, delnais užsispaudęs ausis ir nerangiai bėgdamas ratu tamsoje. — HODORAS! HODORAS! HODORAS!

— NE! — pakėlė balsą ir Branas. — NEŠAUK!

Bet tai nepadėjo.

— HOOODOOORAS! — garsiai sumykė Hodoras. Mira mėgino jį sulaikyti ir nuraminti, bet jis buvo pernelyg stiprus. Vos krustelėjęs petį, jis nubloškė Mirą šalin. — HOOODOOORAS! — suklykė arklininkas, kai dangų vėl nutvieskė žaibas, ir dabar rėkė net Džodženas — rėkė ant Brano ir Miros, kad užčiauptų Hodorą.

— Tylėk! — išsigandęs iš visos gerklės suspigo Branas, beviltiškai mėgindamas įsikibti Hodorui į koją, skaudžiai griūdamas, bet vis tiek stengdamasis kabintis.

Hodoras klupinėdamas žengė kelis žingsnius ir užsičiaupė. Lėtai papurtė galvą, dribtelėjo ant grindų ir atsisėdo sukryžiavęs kojas. Kai sudundėjo griaustinis, trenksmo jis, rodos, negirdėjo. Jie visi keturi sėdėjo tamsos apgaubtame bokšte, vos drįsdami kvėpuoti.

— Branai, ką tu padarei? — paklausė Mira.

— Nieko. — Branas papurtė galvą. — Nežinau.

Bet žinojo. Įsikibau į jį, kaip įsikibdavau į Vasarą. Akimirką jis buvo persikūnijęs į Hodorą. Tai jį išgąsdino.

— Aname ežero krante kažkas vyksta, — prabilo Džodženas. — Rodos, mačiau vyrą, rodantį į bokštą.

Aš nebijosiu. Jis buvo Vinterfelo princas, Edardo Starko sūnus, beveik suaugęs vyras ir várgas, o ne mažvaikis kaip Rikonas. Vasara nebijotų.

— Greičiausiai tai Amberių vyrai, — pasakė Branas. — Gal Knotai, gal Norėjai arba Flintai, nusileidę iš kalnų, o gal net Nakties sargybos broliai. Ar jie vilkėjo juodus apsiaustus, Džodženai?

— Naktį visi apsiaustai atrodo juodi, prince. O žaibas tvykstelėjo tik akimirką, tad negaliu pasakyti, ką jie vilkėjo.

Mira ėmė nerimauti.

— Jeigu jie būtų juodieji broliai, jotų žirgais, ar ne?

Bet Branas pagalvojo apie kai ką kita.

— Tai nesvarbu, — kupinas pasitikėjimo savimi pareiškė jis. — Jie neprisikas iki mūsų, net jei norėtų. Nebent turėtų valtį arba žinotų, kad ežere yra slaptas klojinys.

— Slaptas takas! — Mira pataršė Branui plaukus ir pakštelėjo jam į kaktą. — Mielasis mūsų princas! Jis teisus, Džodženai, apie slaptą taką jie nieko nežino. O net jei ir žino, vis tiek jo neras naktį lietui lyjant.

— Naktis baigsis. Jeigu jie liks iki ryto… — Džodženas nebaigė minties. Ir po kelių akimirkų pridūrė: — Jie kursto laužą, kurį įkūrė pirmasis čia pasirodęs vyras.

Dangų vėl perskėlė žaibas, apšvietė bokštą ir pavertė juos šešėliais. Tyliai mykdamas, Hodoras lingavo pirmyn atgal.

Staiga Branas patyrė nušvitimo akimirką ir pajuto Vasaros išgąstį. Jis užmerkė abi akis, atmerkė trečiąją, išsinėrė iš berniuko kūno tarsi iš apsiausto, paliko bokštą ir… atsidūrė lietuje, elnienos prikimštu pilvu, susigūžęs krūmuose, o jam virš galvos skilo dangus ir dundėjo griaustinis. Pūvančių obuolių ir šlapių lapų kvapas beveik užgožė žmogaus kvapą, bet jis čia buvo. Jis girdėjo gurgždančią ir slystančią kietintą odą, matė po medžiais judančius vyrus. Klupinėdamas apgraibomis praėjo vyras su lazda, užsitraukęs ant galvos gyvulio odą, kad nieko nematytų ir negirdėtų. Vilkas bėgo pernelyg prie jo nesiartindamas, nėrė per varvantį erškėčių krūmą ir po nuogomis obels šakomis. Jis girdėjo juos kalbantis ir pro lietaus, lapų ir žirgų kvapus prasimušė aštrus, raudonas baimės tvaikas…