Kardų audra

Jonas

Kumelė pūtavo, bet Jonas negalėjo leisti jai pailsėti. Turėjo pasiekti Sieną anksčiau už magnarą. Jei būtų turėjęs balną, būtų jame pamiegojęs, bet neturėjo, tad išsilaikyti kumelei ant nugaros buvo sunku net ir būdraujant. Sužeistą koją vis labiau skaudėjo. Jonas nedrįso ilsėtis tiek, kad žaizda užsitrauktų. Užuot ramiai gulėjęs, jis iš naujo ją perplėšdavo kaskart, kai sėsdavo ant kumelės.

Užjojęs į kalvos viršūnę ir priešais pamatęs rudą, provėžomis išraižytą Karališkąjį kelią, per lygumas ir kalveles vingiuojantį į šiaurę, jis patapšnojo kumelei per kaklą ir tarė:

— Dabar mums belieka traukti šiuo keliu, gerute. Netrukus pasieksime Sieną.

Jono koja buvo sustirusi nelyginant medis, o nuo prasidėjusio karščiavimo jam taip sukosi galva, kad du kartus apsižiūrėjo jojantis priešinga kryptimi.

Netrukus pasieksime Sieną. Jam prieš akis iškilo draugai, bendrojoje menėje gurkšnojantys prieskoniais pagardintą vyną. Hobą jis tikriausiai ras besičiupinėjantį su savo katilais, Donalą Nojų — stovintį prie žaizdro, meisterį Eimoną — savo kambariuose, po varnų narvais. O Senąjį Lokį? O Semą, Greną, Paniurėlį Edą, Daiveną mediniais dantimis… Jonui beliko viltis, kad bent kai kurie iš jų ištrūko iš Pirmųjų Žmonių Kumščio.

Apie Igritę jis taip pat daug galvojo. Prisiminė jos plaukų kvapą, jos kūno šilumą ir… jos veido išraišką, kai perrėžė seniui gerklę. Neturėjai teisės jos mylėti, atsklido silpnas vidinis balsas. Neturėjai teisės jos palikti, atkakliai kartojo kitas balsas. Jonas svarstė, ar jo tėvas irgi buvo draskomas tokių prieštaravimų, kai paliko jo motiną ir grįžo pas ledi Ketliną? Jis buvo įsipareigojęs ledi Stark, o aš esu įsipareigojęs Nakties sargybai.

Jis vos neprajojo per Kurmių miestą dėl karščiavimo nė nesuvokęs, kur atsidūrė. Dauguma gyvenamųjų namų buvo po žeme, dylančio mėnulio šviesoje buvo matyti tik kelios lūšnelės. Viešnamį atstojo pašiūrė, ne didesnė už išvietę; raudonas jos žibintas girgždėdamas suposi vėjyje tarsi į tamsą besistebeilijanti, krauju pasruvusi akis. Jonas nulipo nuo kumelės šalia esančiose arklidėse — šlumštelėjo nerangiai, iš skausmo šūktelėjo ir pažadino du arklininkus.

— Man reikia pailsėjusio arklio, pabalnoto ir su apynasriu bei vadžiomis, — valdingai pasakė jis vaikinukams. Šie iš karto atvedė žirgą; dar atnešė odmaišį vyno ir puskepalį juodos duonos. — Pakelkite miestiečius, — paragino juos Jonas. — Įspėkite žmones. Į pietus nuo Sienos eina tyržmogiai. Pasiimkite mantą ir skubėkite į Juodąją pilį.

Skaudama koja ir sukandęs dantis, jis šiaip taip užsėdo ant juodo arklio, kurį jam davė vaikinai, ir negaišuodamas pasileido į šiaurę.

Kai rytiniame dangaus pakraštyje žvaigždės ėmė blėsti, jam prieš akis iškilo Siena, dunksanti virš medžių ir besidraikančio ryto rūko. Atspindėdamas mėnesienos šviesą, ledas tviskėjo. Jonas paragino arklį ir purvinu, slidžiu keliu jojo tol, kol pamatė akmeninius Juodosios pilies bokštus ir iš rąstų pastatytus namus, tarsi sulaužyti vaikų žaislai netvarkingai išmėtytus po didžiule ledo uola. Tuo metu, apšviesta pirmųjų tekančios saulės spindulių, Siena jau tviskėjo rožine ir ryškiai raudona spalva.

Jojančio pro nuošalesnius pastatus, Jono nesustabdė jokie sargybiniai. Niekas nepastojo jam kelio. Iš Juodosios pilies, rodės, buvo likę tik griuvėsiai, kaip ir iš Pilkosios sargybos. Kiemų grindinio plyšiuose žėlė ruda šiurkšti žolė. Ant Flinto kareivinių stogo tebegulėjo senas sniegas, jo pusnys buvo užklojusios visą šiaurinę Hardino bokšto pusę, kuriame, prieš tapdamas Senojo Lokio tarnu, Jonas nakvodavo. Ant Lordo vado bokšto, tose vietose, kur pro langus veržėsi dūmai, buvo matyti suodžių ruožai. Po gaisro Mormontas persikėlė į Karaliaus bokštą, bet ir jame Jonas nematė šviesos. Būdamas žemai, jis negalėjo pasakyti, ar ant Sienos viršaus, septynių šimtų pėdų aukštyje budi sargybiniai, bet ant didžiulių vingiuotų laiptų, tarsi milžiniškas medinis žaibas įsirėžusių į pietinį Sienos šlaitą, nematė nė vieno.

Tačiau iš ginklinės kamino rūko dūmas; menkutis, pilkšvame šiaurės danguje beveik nematomas, bet vis dėlto dūmas. Nulipęs nuo arklio, Jonas nuklibinkštavo prie ginklinės. Pro atidarytas duris nelyginant karštas vasaros alsavimas plūstelėjo šiluma. Viduje vienarankis Donalas Nojus prie laužo pūtė dumples. Išgirdęs triukšmą, jis pakėlė galvą.

— Jonas Snou?

— Tas pats…

Nepaisydamas karščiavimo, išsekimo, sužeistos kojos, magnaro, senio, Igritės ir Menso, nepaisydamas visko, Jonas nusišypsojo. Jam buvo gera grįžti, gera buvo vėl pamatyti pilvotą Nojų, jo kalvio dumples ir jo skruostus, apsipylusius juodais barzdos šeriais.

Kalvis paleido dumples.

— Tavo veidas…

Jonas buvo beveik užmiršęs, kad jo veidas irgi sužalotas.

— Várgas mėgino išlupti man akį.

Nojus susiraukė.

— Nesvarbu, subjauroto ar sveiko, bet tavo veido tikrai jau nesitikėjau pamatyti. Girdėjome, kad perbėgai ir susidėjai su Mensu Plėšiku.

Kad neparvirstų, Jonas įsikibo į duris.

— Kas tau taip sakė?

— Džarmanas Bakvelas. Jis grįžo prieš dvi savaites. Jo žvalgai tvirtina savo akimis matę tave jojantį tyržmogių kolonoje ir vilkintį avikailio apsiaustą. — Nojus atidžiai jį nužvelgė. — Matau, kad jų kalbos apie apsiaustą teisingos.

— Viskas, ką jie sakė, yra tiesa, — pripažino Jonas. — Viskas iki paskutinio žodžio.

— Gal man jau traukti kalaviją ir paleisti tau žarnas?

— Ne. Aš tik vykdžiau įsakymą. Paskutinį Korino Pusrankio įsakymą. Nojau, kur įgula?

— Gina Sieną nuo tavo bičiulių tyržmogių.

— Taip, bet kur?

— Visur. Harma Šungalvė pastebėta netoli Miško sargybos prie duburio, Barškalas — prie Ilgosios Kalvos, Verksnys — prie Ledkraščio. Palei visą Sieną… Jie čia, jie čia, jie kopia į Sieną netoli Karalienės vartų, kapoja Pilkosios sargybos vartus, telkiasi prie Rytų sargybos… Bet, vos pamatę juodą apsiaustą, sprunka. O kitą dieną pasirodo jau kitoje vietoje.

Jonas užgniaužė dejonę.

— Apsimetėliai. Mensas nori, kad mes išsiskirstytume, argi nematai? — Ir Bouvenas Maršas jiems pakluso. — Vartai čia. Čia jie ir puls.

Nojus perėjo per kambarį.

— Tavo koja permirkusi krauju.

Jonas abejingai žvilgtelėjo žemyn. Tai buvo tiesa. Žaizda vėl atsivėrė.

— Strėlė pervėrė…

— Tyržmogio strėlė. — Tai nebuvo klausimas. Nojus turėjo tik vieną ranką, bet ši buvo tikrai raumeninga. Jis pasilenkė, apglėbė Joną, kad šis nepargriūtų. — Tu išbalęs kaip drobė, be to, karščiuoji. Nuvesiu tave pas Eimoną.

— Nėra laiko. Tyržmogiai — pietuose nuo Sienos, nuo Karalienės Karūnos jie traukia čionai ketindami pralaužti vartus.

— Kiek jų? — Nojus, galima sakyti, nešė Joną prie durų.

— Šimtas ir dvidešimt, be to, kaip tyržmogiai, jie gerai ginkluoti. Turi bronzinius šarvus, plieninių ginklų. Kiek vyrų čia liko?

— Truputį daugiau nei keturiasdešimt, — atsakė Donalas Nojus. — Luoši, ligoti ir dar keli tarnybai besiruošiantys geltonsnapiai.

— Ką išjodamas Maršas paskyrė pilies valdytoju?

Ginklininkas nusijuokė.

— Serą Vintoną, tegul dievai jį saugo. Vienintelį pilyje likusį riterį. Bet svarbiausia, kad Stautas, rodos, pamiršo esąs pilies valdytojas ir niekas neskuba jam to priminti. Manau, kad dabar čia vadovauju aš. Mažiausiai suluošintas.

Bent jau tai buvo gerai. Vienarankis ginklininkas buvo ryžtingas, užsispyręs ir kovose užgrūdintas vyras. Kita vertus, seras Vintonas Stautas… na, kadaise jis buvo geras vyras, visi taip manė, bet dabar jis buvo aštuoniasdešimties metų žvalgas, jau netekęs ir jėgų, ir sveiko proto. Kartą jis per vakarienę užmigo ir vos neprigėrė žirnių sriubos dubenyje.

— Kur tavo vilkas? — jiedviem einant per kiemą paklausė Nojus.

— Vaiduoklis. Turėjau jį palikti, kai kopiau į Sieną. Tikėjausi, kad ras kelią čionai.

— Deja, vaikine… Čia jis nepasirodė. — Jiedu prišlubčiojo prie aukšto medinio bokšto durų, kur po varnų lizdais gyveno meisteris. Ginklininkas spyrė į duris. — Klaidai!

Netrukus pro durų plyšį žvilgtelėjo gunktelėjęs, neaukštas, juodais drabužiais vilkintis vyras nuolaidžiais pečiais. Išvydęs Joną, jis išplėtė savo mažas paraudusias akutes.

— Paguldyk vaikiną, aš atvesiu meisterį.

Židinyje kūrenosi ugnis ir oras patalpoje buvo gana tvankus. Nuo šilumos Joną suėmė miegas. Vos tik Nojus paguldė jį ant nugaros, Jonas užsimerkė, kad pasaulis nesisuktų ratu. Jis girdėjo viršuje, lizduose krankčiojant ir skundžiantis varnus.

Snou, karksėjo vienas paukštis. Snou, Snou, Snou.

Jonas prisiminė, jog tai — Semo darbas. Ir dar pagalvojo, ar Semvelis Tarlis saugiai grįžo namo, ar parsirado tik paukščiai?

Netrukus atėjo meisteris Eimonas. Jis judėjo lėtai, viena rudų dėmių išmarginta ranka remdamasis į Klaido dilbį ir atsargiai šlepsėdamas mažais žingsneliais. Ant plono jo kaklo kabojo sunki grandinė, sunerta iš auksinių ir sidabrinių žiedų, spindinčių tarp geležies, švino, alavo ir kitų ne tokių taurių metalų.

— Jonai Snou, — tarė jis, — kai sustiprėsi, būtinai turėsi man papasakoti, ką regėjai ir ką nuveikei. Donalai, uždėk ant ugnies vyno virdulį ir mano geležinį peilį. Noriu, kad jis įkaistų iki raudonumo. Klaidai, man reikės tavo gerojo aštraus peilio.

Meisteriui jau buvo per šimtą metų; jis buvo raukšlėtas, silpnas, plikas ir beveik aklas. Bet, nors balsvu valkčiu aptrauktos jo akys beveik nieko nematė, vis dėlto protas buvo šviesus kaip ir anksčiau.

— Ateina tyržmogiai, — pasakė jam Jonas, o tuo metu Klaidas peiliu rėžė jo kelnių klešnę: storas juodas audinys buvo suragėjęs nuo seno kraujo ir permirkęs nauju. — Iš pietų. Mes kopėme į Sieną…

Klaidui nupjovus negrabų Jono tvarstį, meisteris Eimonas jį pauostė.

— Mes?

— Buvau su jais. Korinas Pusrankis įsakė man prie jų prisidėti. — Kai meisteris pirštais ėmė čiuopti žaizdą, baksnoti ją ir spaudyti, Jonas susiraukė. — Teno magnaras… Oi, skauda… — Jis sukando dantis. — Kur Senasis Lokys?

— Jonai… man labai skaudu, bet lordą vadą Mormontą Krasterio pilies bokšte nužudė prisiekę broliai.

— Bro… mūsų vyrai? — Eimono žodžiai žeidė šimtą kartų skaudžiau nei jo pirštai.

Jonas prisiminė Senąjį Lokį, kai matė jį paskutinį kartą: stovintį priešais savo palapinę, su varnu, tupinčiu ant dilbio ir prašančiu grūdų. Mormontas žuvęs? Pamatęs, kaip baigėsi mūšis Pirmųjų Žmonių Kumštyje, Jonas baiminosi, kad taip gali nutikti, bet tai nė kiek nesušvelnino dabar patirto smūgio.

— Kas tai padarė? Kas pakėlė prieš jį ranką?

— Gartas iš Senmiesčio, Olas Berankis, Dirkas… vagys, bailiai ir žudikai, visa jų gauja. Turėjome numatyti, jog taip nutiks. Nakties sargyba jau ne tokia, kokia buvo kadaise. Joje per mažai dorų vyrų, galinčių sutramdyti nenaudėlius. — Donalas Nojus apvertė ugnyje kaistantį meisterio peilį. — Gera dešimtis ištikimų vyrų grįžo. Paniurėlis Edas, Milžinas, tavo bičiulis Tauras. Jie mums viską ir papasakojo.

Tik dešimtis? Su lordu vadu Mormontu iš Juodosios pilies išjojo du šimtai vyrų, du šimtai geriausių Nakties sargybos vyrų.

— Vadinasi, dabar lordas vadas yra Maršas? — Senasis Granatas buvo draugiškas ir stropus tarnų viršininkas, bet visiškai netiko vadovauti susirėmimui su tyržmogiais.

— Laikinai, kol išsirinksime kitą vadą, — atsakė meisteris Eimonas. — Klaidai, atnešk man gertuvę.

Kol išsirinks kitą vadą… Tik iš ko jį rinkti, jei Korinas Pusrankis ir seras Džeremis Raikeris žuvę, o Benas Starkas dingęs? Nei Bouvenas Maršas, nei seras Vintonas Stautas lordu vadu tapti negali, tai buvo aišku kaip dieną. Gal po mūšio Kumštyje liko gyvi Torinas Smolvudas arba seras Otinas Vitersas? Ne, išrinktas bus arba Koteris Paikas, arba seras Denis Molisteris. Tik… kuris iš jų? Šešėlių bokšto ir Rytų sargybos vadai buvo geri vyrai, bet labai skirtingi. Seras Denis — mandagus, atsargus ir kilnus, be to, jau pagyvenęs žmogus, o Paikas — jaunesnis, pavainikis, šiurkščiakalbis ir per daug drąsus. Negana to, abu vyrai vienas kitą niekino. Senasis Lokys nuolat žiūrėjo, kad jiedu būtų kuo toliau vienas nuo kito, priešinguose Sienos galuose. Jonas žinojo, kad Molisteriai labai nepasitiki iš geležinių kilusiais vyrais.

Kūną pervėręs skausmas priminė jam savus vargus. Meisteris spustelėjo Jonui ranką.

— Klaidas tuoj atneš aguonpienio.

Jonas pamėgino sėstis.

— Man nereikia…

— Reikia, — tvirtai pareiškė Eimonas. — Tau tikrai skaudės.

Perėjęs kambarį, Donalas Nojus vėl paguldė Joną ant nugaros.

— Gulėk ramiai, o jei ne, pririšiu. — Net turėdamas tik vieną ranką, kalvis tvarkė Joną tarsi mažą vaiką. Nešinas žalia gertuve ir apvaliu akmeniniu puodeliu, grįžo Klaidas. Meisteris Eimonas pripylė pilną puodelį.

— Išgerk.

Besigalynėdamas Jonas įsikando į lūpą. Ir dabar burnoje jautė kraujo, sumišusio su tirštu, vaistiniu gėrimu, skonį. Jis nieko negalėjo padaryti, nebent pasistengti neišvemti skysčio.

Klaidas atnešė dubenį šilto vandens ir meisteris Eimonas nuo žaizdos nuplovė pūlius ir kraują. Kad ir kaip švelniai jis darbavosi, Jonas norėjo rėkti net nuo menkiausio prisilietimo.

— Magnaro vyrai drausmingi ir vilki bronzinius šarvus, — pasakė jiems Jonas. Mat kalbėdamas mažiau galvojo apie savo koją.

— Magnaras — Skagoso salos lordas, — tarė Nojus. — Kai atvykau prie Sienos, Rytų sargyboje buvo skagosiečių. Pamenu juos kalbėjus apie magnarą.

— Manau, Jonas šį žodį pavartojo senesne reikšme, — pasakė meisteris Eimonas, — ne kaip giminės vardą, bet kaip titulą. Šis žodis kilęs iš senosios kalbos.

— Jis reiškia „lordą“, — linktelėjo Jonas. — Stiras yra magnaras kažkokios toli Speigilčių šiaurėje esančios vietovės, vadinamos Tenu. Jis turi šimtą savų vyrų ir dvidešimt plėšikų, Dovaną pažįstančių beveik taip pat gerai kaip mes. Bet rago Mensas taip ir nerado, o tai jau šis tas. Žiemos rago — štai ko jis ieškojo kasinėdamas Balsvosios upės pakrantes.

Laikydamas rankoje šluostę, meisteris Eimonas trumpam liovėsi darbavęsis.

— Žiemos ragas yra viso labo senovinė legenda. Ar Užusienio karalius tiki, kad kažkur tikrai yra toks daiktas?

— Jie visi tuo tiki, — patvirtino Jonas. — Igritė sakė, kad jie atvėrė daugybę kapų… karalių ir didvyrių kapų visame Balsvosios upės slėnyje, bet taip ir nerado…

— Kas ta Igritė? — kandžiai paklausė Donalas Nojus.

— Laisvajai tautai priklausanti moteris. — Kaip Jonas galėjo jiems paaiškinti, kas ta Igritė? Ji miela, protinga, sąmojinga, ji gali pabučiuoti vyrą arba perrėžti jam gerklę. — Ji keliauja su Stiru, bet ji ne… Ji jauna, tiesą sakant, dar mergina, laukinė, bet… — Ji nužudė senį už tai, kad šis susikūrė laužą. Jonui ėmė pintis liežuvis, buvo sunku kalbėti. Aguonpienis ėmė niaukti sąmonę. — Su ja sulaužiau duotą priesaiką. Nenorėjau, bet… — Tai buvo klaida. Klaida buvo ją mylėti, klaida buvo ją palikti… — Nepajėgiau atsispirti. Pusrankis man įsakė joti su jais, žiūrėti, neturėjau svyruoti, aš… — Jonui rodės, kad jo galva prikimšta šlapios vilnos.

Meisteris Eimonas vėl pauostė Jono žaizdą. Tada įmetė kruviną šluostę į dubenį ir tarė:

— Donalai, paduok įkaitusį peilį. Man reikės, kad laikytum jį prispaudęs.

Aš nerėksiu, prisiekė sau Jonas, pamatęs iki raudonumo įkaitintą peilio geležtę. Bet šią priesaiką irgi sulaužė. Donalas Nojus laikė jį prispaudęs, o Klaidas padėjo meisterio rankai rasti žaizdą. Jonas nesiblaškė, tik kumščiu trankė stalą. Skausmas buvo toks, kad nuo jo Jonas pasijuto mažas, silpnas ir bejėgis kaip tamsoje verkšlenantis vaikas. Igrite, pagalvojo jis, kai jo šnerves pasiekė svylančios mėsos dvokas, o jo klyksmas, ko gera, pasiekė jos ausis. Igrite, aš privalėjau. Akimirką skausmas atslūgo. Bet tada peilio geležtė vėl palietė žaizdą ir Jonas nualpo.

Atsimerkęs jis pamatė esąs suvyniotas į storą vilną ir susivokė klejojantis. Rodos, negalėjo nė pajudėti, bet tai nebuvo svarbu. Kelias minutes jam rodėsi, kad su juo yra Igritė ir slaugo jį savo švelniomis rankomis. Pagaliau jis užsimerkė ir vėl užmigo.

Kai nubudo kitą kartą, jausmas nebuvo toks malonus. Kambarį gaubė tamsa, bet po antklodėmis skausmas grįžo, koja tvinksėjo ir nuo menkiausio krustelėjimo atrodė, kad prie jos kažkas vėl prikišo įkaitintą peilį. Jonas suprato tai skausmingai, pamėginęs pasižiūrėti, ar tebeturi koją. Jis be garso aiktelėjo, susitvardė neriktelėjęs ir vėl sugniaužė kumštį.

— Jonai… — Šmėstelėjo žvakės šviesa, ir Jonas pamatė į jį žiūrintį puikiai pažįstamą veidą didelėmis ausimis. — Tau nereikėtų judėti.

— Pipai? — Jonas ištiesė ranką ir kitas vyrukas stipriai ją paspaudė. — Maniau, kad dingai…

— …kartu su Senuoju Granatu? Ne, jo nuomone, esu per menkas ir per mažai patyręs. Grenas irgi čia.

— Taip, ir aš čia. — Iš kitos pusės prie lovos priėjo Grenas. — Užmigau…

Jonui išdžiūvo gerklė.

— Vandens… — sušnabždėjo jis. Grenas atnešė vandens, pakėlė puodelį jam prie lūpų. — Mačiau, kas dėjosi Kumštyje, — godžiai gurkštelėjęs tarė Jonas. — Mačiau kraują, negyvus arklius… Nojus sakė, kad per dešimt vyrų grįžo. Kas?

— Daivenas grįžo. Milžinas, Paniurėlis Edas, Donelis Hilas Meilusis, Ulmeris, Kairiarankis Liu, Gartas Pilkaplunksnis. Dar keturi ar penki. Ir aš.

— O Semas?

Grenas nusuko akis į šalį.

— Jis nužudė vieną iš Kitų, Jonai. Pats mačiau. Padūrė jį tavo duotu durklu iš drakonų stiklo, tad praminėme jį Semu Žudiku. Bet jam nepatiko.

Semas Žudikas. Jonui sunku buvo įsivaizduoti labiau nevykusį karį nei Semas Tarlis.

— Kas jam nutiko?

— Palikom jį. — Gūžtelėjęs gailiai tarė Grenas. — Purčiau jį, rėkiau ant jo, net tėškiau per veidą. Milžinas mėgino padėti Semui atsistoti ant kojų, bet jis buvo per sunkus. Pameni, kaip per pratybas jis atsiguldavo ant žemės, susiriesdavo ir verkšlendavo? Krasterio bokšte jis net neverkšleno. Dirkas ir Olas ieškodami maisto griovė sienas, abu Gartai kovėsi, kai kurie kiti prievartavo Krasterio žmonas. Paniurėlis Edas sumetė, jog Dirko gauja išžudys visus ištikimus vyrus, kad nepapasakotume, ką jie padarė, be to, jų buvo du kartus daugiau nei mūsų. Semą palikome su Senuoju Lokiu. Jis tiesiog atsisakė judintis, Jonai.

Buvai jo brolis, vos garsiai neištarė Jonas. Kaip galėjai palikti jį tarp tyržmogių ir žudikų?

— Gali būti, kad jis gyvas, — įsiterpė Pipas. — Semas visus mus gali nustebinti ir parjoti kad ir rytoj.

— Taigi. Ir pargabenti Menso Plėšiko galvą. — Jonas matė, kad Grenas mėgina kalbėti linksmai. — Semas Žudikas!

Jonas vėl pabandė atsisėsti. Bet, kaip ir pirmą kartą, tai buvo klaidingas sprendimas. Jis riktelėjo ir nusikeikė.

— Grenai, nueik ir prikelk meisterį Eimoną, — liepė Pipas. — Pasakyk, kad Jonui reikia dar aguonpienio.

Taip, pagalvojo Jonas.

— Ne, — pasakė jis. — Magnaras…

— Mes žinome, — nuramino jį Pipas. — Ant Sienos budintiems sargybiniams įsakyta nenuleisti akių nuo pietų, o Donalas Nojus išsiuntė kelis vyrus ant Vėtrų kalno viršūnės stebėti Karališkojo kelio. Be to, meisteris Eimonas išsiuntė paukščius į Rytų sargybą ir Šešėlių bokštą.

Meisteris Eimonas, viena ranka remdamasis į Greno petį, prišlepsėjo prie lovos.

— Patausok save, Jonai. Gerai, kad pabudai, bet turi duoti sau laiko pasveikti. Užpylėme žaizdą verdančiu vynu ir užvėrėme ją uždėję dilgėlių, garstyčių grūdų ir apipelijusios duonos šuteklį, bet jei nesiilsėsi…

— Negaliu. — Nepaisydamas skausmo, Jonas atsisėdo. — Netrukus čia bus Mensas… daugybė vyrų, milžinų, mamutų… Ar pasiuntėte žinią į Vinterfelą? Ar pranešėte karaliui? — Kakta jam sruvo prakaitas. Jonas vėl užsimerkė.

Grenas keistai žvilgtelėjo į Pipą.

— Jis dar nežino…

— Jonai, — tarė meisteris Eimonas, — kol tavęs nebuvo, čia labai daug kas nutiko ir daugiausia — blogų dalykų. Beilonas Greidžojus vėl užsidėjo karūną ir pasiuntė savo karo laivus kariauti su šiaure. Karaliai randasi kaip grybai po lietaus ir mes išsiuntėme pagalbos prašymus jiems visiems, bet nė vienas neatjos padėti. Jų kalavijai turi skubesnio darbo, o mes — toli ir visų užmiršti. O Vinterfelas… Jonai, laikykis… Vinterfelo nebėra…

— Nebėra? — Jonas įsistebeilijo į balsvas Eimono akis ir raukšlėtą veidą. — Mano broliai Vinterfele. Branas ir Rikonas…

Meisteris palietė jo kaktą.

— Man labai gaila, Jonai. Savo tėvo vardu užėmęs Vinterfelą, Teonas Greidžojus liepė tavo brolius nužudyti. O kai tavo tėvo vėliavininkai pamėgino Vinterfelą atsiimti, jis pilį padegė.

— Bet už tavo brolius atkeršyta, — įsiterpė Grenas. — Boltono sūnus išžudė visus geležinius, be to, sklinda kalbos, kad Teoną Greidžojų už tai, ką jis padarė, stropiai plakė tol, kol ant jo kūno neliko sveikos vietos.

— Užjaučiu, Jonai, — tarstelėjo ir Pipas. — Mums visiems labai gaila.

Jonas niekada nemėgo Teono Greidžojaus, bet šis buvo jo tėvo globotinis. Skausmingas spazmas vėl pervėrė jam koją ir Jonas vėl atsipeikėjo tysantis ant nugaros.

— Tai kažkoks nesusipratimas, — niekaip nenorėjo patikėti jis. — Prie Karalienės Karūnos mačiau didvilkį, pilką didvilkį… pilką… ir jis mane pažino.

Jei Branas miręs, ar gali būti, kad dalis jo esybės toliau gyvena persikūnijusi į vilką, panašiai kaip Orelis gyveno savo erelyje?

— Išgerk.

Grenas prikišo puodelį Jonui prie lūpų. Jo galvoje knibždėte knibždėjo vilkų ir erelių, skambėjo brolių juokas. Veidai virš jo ėmė lietis ir blankti. Jie negali būti mirę. Teonas niekada to nepadarytų. O Vinterfelas… pilkas granitas, ąžuolas ir geležis, aplink bokštus ratus sukantys krankliai, iš duburių dievų giraitėje kylantis garas, akmeniniai karaliai, sėdintys savo sostuose… ar gali būti, kad Vinterfelo nebėra?

Kai sapnai Joną įveikė, jis vėl atsidūrė namie ir taškėsi šiltose versmėse po didžiuliu baltu burtmedžiu su jo tėvo veidu. Su juo buvo Igritė, žiūrėjo į jį ir juokėsi, vieną po kito mėtė savo kailius, kol liko nuoga kaip tik ką gimusi, ir mėgino jį pabučiuoti, bet jis negalėjo, tik ne tėvo akyse. Jis buvo Vinterfelo kraujas, Nakties sargybos vyras. Pavainikio nepradėsiu, tarė jai Jonas. Nepradėsiu. Nepradėsiu. „Tu nieko neišmanai, Jonai Snou“, — sušnabždėjo Igritė tirpdama karštame vandenyje, jos mėsos luposi ir krito nuo kaulų, kol iš jos liko tik kaukolė ir skeletas, o tirštas ir raudonas duburys suburbuliavo.