Kardų audra

Jonas

Jonas sėlino aplink Šilkinį lėtai sukdamas ratą, laikydamas kalaviją ir versdamas jį taip pat suktis.

— Pakelk skydą, — liepė.

— Jis per sunkus, — pasiskundė vaikinukas iš Senmiesčio.

— Jis tokio svorio, kokio reikia atmušti kalavijo kirčiui, — paaiškino Jonas. — Nagi, pakelk. — Ir, kirsdamas kalaviju, žingtelėjo į priekį. Šilkinis staiga kilstelėjo skydą ir suspėjo jo kraštu atmušti kirtį, o tada dūrė savuoju kalaviju Jonui į šonkaulius. — Gerai, — pagyrė Jonas, savo skydu pajutęs smūgį. — Taip buvo gerai. Bet turi pulti visu kūnu. Prie kalavijo ašmenų pridėk dar savo kūno svorį ir priešui padarysi daugiau žalos, nei naudodamas vien rankos jėgą. Nagi, pamėgink dar kartą, pulk mane, bet skydą laikyk pakeltą, nes trenksiu taip, kad galva sugaus kaip varpas…

Bet, užuot puolęs, Šilkinis žingtelėjo atatupstas ir pakėlė šalmo antveidį.

— Jonai… — nerimaudamas ištarė.

Atsisukęs Jonas pamatė ją stovinčią už nugaros, apsuptą kelių karalienės vyrų. Nenuostabu, kad kieme įsiviešpatavo tokia tyla. Jis trumpai buvo matęs Melisandrą vakare prie degančio laužo, taip pat įeinančią ir vaikščiojančią po pilį, bet niekada nestovėjo taip arti. Ji graži, dingtelėjo Jonui. Bet tos jos raudonos akys kėlė nemenką nerimą.

— Miledi…

— Karalius nori su tavimi kalbėtis, Jonai Snou.

Jonas įbedė mokomąjį kalaviją į žemę.

— Gal galėčiau persirengti? Negaliu toks pasirodyti karaliui.

— Lauksime tavęs ant Sienos, — pasakė Melisandra.

Lauksime, išgirdo Jonas, ne lauks. Vadinasi, yra taip, kaip žmonės kalba. Tikroji karalienė yra ji, o ne ta, kur liko Rytų sargyboje.

Ginklinėje jis pakabino savo šarvus ir šarvinius marškinius, paskui grįžo į savo kambarį, nusivilko prakaitu permirkusius drabužius ir apsivilko švarius juodus rūbus. Jonas žinojo, kad narve bus vėjuota ir šalta, o ant ledo Sienos viršaus dar šalčiau ir dar labiau vėjuota, todėl pasirinko storą apsiaustą su gobtuvu. Pagaliau pasiėmė Ilganagį ir pasikabino kalaviją ant nugaros.

Melisandra laukė jo Sienos papėdėje. Karalienės vyrus ji buvo paleidusi.

— Ko jo malonybė iš manęs nori? — kai jiedu įžengė į narvą, paklausė Jonas.

— Visko, ką gali duoti, Jonai Snou. Jis — karalius.

Jis uždarė duris ir trūktelėjo virvę, ant kurios buvo parištas varpas. Gervė ėmė suktis. Jie kilo. Diena buvo giedra ir Siena verkė, ilgi vandens pirštai sruvo jos veidu ir spindėjo saulėje. Geležinio narvo ankštumoje Jonas nemaloniai jautė, kad šalia stovi raudonoji moteris. Ji net kvepia raudoniu. Tas kvapas jam priminė Mikeno kalvę: tokį kvapą skleisdavo iki raudonumo įkaitinta geležis. Tai buvo dūmų ir kraujo kvapas. Ugnies pabučiuota, pagalvojo jis ir prisiminė Igritę. Vėjas įsisuko į ilgus raudonus Melisandros apdarus ir jų skvernai ėmė plaktis į šalia stovinčio Jono kojas.

— Tau nešalta, miledi? — paklausė jis.

Melisandra nusijuokė.

— Man niekada nebūna šalta. — Rubinas jai ant kaklo, rodos, pulsavo jos plakančios širdies ritmu. — Manyje gyvena Valdovo ugnis, Jonai Snou. Pats pajusk. — Ji priglaudė jo delną sau prie skruosto ir palaikė, kol Jonas pajuto, koks jis šiltas. — Štai koks turi būti gyvenimas, — paaiškino ji Jonui. — Tik mirtis šalta.

Stanį Barateoną jiedu rado stovintį vieną ant Sienos krašto, mąsliai žvelgiantį į jo laimėto mūšio lauką ir už jo ošiantį žalią mišką. Jis mūvėjo tas pačias juodas kelnes, vilkėjo tuniką ir avėjo tokius pat batus kaip ir Nakties sargybos broliai. Iš kitų jis išsiskyrė tik savo apsiaustu: šis buvo storas, aukso spalvos, juodo kailio kraštais, susegtas liepsnojančios širdies formos sege.

— Atvedžiau pas tave Vinterfelo pavainikį, tavo malonybe, — tarė Melisandra.

Stanis atsisukęs atidžiai Joną nužvelgė. Jo akys po vešliais antakiais atrodė kaip bedugniai mėlyni duburiai. Įdubę karaliaus skruostai ir stambus smakras buvo apžėlę trumpai kirpta melsvai juoda barzda, bet ji menkai temaskavo nuovargį sulysusiame jo veide, be to, karalius buvo kietai sukandęs dantis. Jo sprandas ir pečiai buvo įsitempę, o dešinė plaštaka sugniaužta. Jonas staiga prisiminė, ką Donalas Nojus kartą pasakė apie brolius Barateonus. „Robertas buvo grynas plienas. O Stanis — gryna geležis, kieta ir stipri, bet, kaip dera geležiai, trapi. Lenkdamasis jis palūš.“ Nerimaudamas ir svarstydamas, ko šiam trapiam karaliui iš jo prireikė, Jonas priklaupė.

— Kelkis. Daug apie tave girdėjau, lorde Snou.

— Aš ne lordas, valdove. — Jonas atsistojo. — Žinau, ką girdėjai. Kad esu perbėgėlis ir bailys. Kad nužudžiau savo brolį, Koriną Pusrankį, tikėdamasis, jog tyržmogiai paliks mane gyvą. Kad keliavau su Mensu Plėšiku ir buvau paėmęs į žmonas tyržmogę.

— Tiesa. Girdėjau ir tai, ir dar daugiau. Sklinda kalbos, kad tu dar ir várgas, odos keitikas, kuris naktį vaikščioja pasivertęs vilku. — Karalius Stanis blankiai šyptelėjo. — Kiek tose kalbose tiesos?

— Turiu didvilkį, Vaiduoklį. Palikau jį prieš lipdamas į Sieną netoli Pilkosios sargybos ir nuo to laiko nemačiau. Korinas Pusrankis įsakė man prisidėti prie tyržmogių. Jis žinojo, kad tyržmogiai lieps man jį nužudyti ir įrodyti savo ištikimybę, ir patarė man daryti viską, ką jie lieps. O ta moteris buvo vardu Igritė. Su ja sulaužiau duotus įžadus, bet prisiekiu savo tėvo vardu, jog niekada nebuvau perbėgėlis.

— Tikiu tavimi, — linktelėjo karalius.

Šie žodžiai Joną nustebino.

— Kodėl?

Stanis prunkštelėjo.

— Pažįstu Janą Slintą. Ir Nedą Starką pažinojau. Su tavo tėvu nebuvome draugai, bet tik kvailys būtų galėjęs abejoti jo sąžine ir garbe. Tu paveldėjai iš jo žvilgsnį. — Stanis Barateonas buvo tvirtas vyras, gerokai aukštesnis už Joną, bet toks sulysęs, jog atrodė dešimčia metų vyresnis, nei iš tiesų buvo. — Žinau daugiau, nei tu manai, Jonai Snou. Žinau, kad tu radai drakonų stiklo durklą, kuriuo Rendilo Tarlio sūnus nudūrė Kitą.

— Tą durklą rado Vaiduoklis. Ginklas buvo suvyniotas į žvalgo apsiaustą ir užkastas po Pirmųjų Žmonių Kumščio pamatu. Ten buvo ir daugiau tokių ginklų… iečių ir strėlių antgalių iš drakonų stiklo.

— Žinau, kad gynei šios pilies vartus, — pridūrė karalius Stanis. — Jei nebūtum gynęs, būčiau pavėlavęs.

— Vartus gynė Donalas Nojus. Jis ir žuvo ten, tunelyje kovodamas su milžinų karaliumi.

Stanis susiraukė.

— Nojus nukaldino man pirmą kalaviją ir karo kūjį Robertui. Jei dievas būtų norėjęs išsaugoti jį gyvą, jis būtų buvęs geresnis lordas vadas jūsų ordinui už visus tuos kvailius, kurie dabar riejasi dėl tų pareigų.

— Koteris Paikas ir seras Denis Molisteris ne kvailiai, valdove, — tarė Jonas. — Jie geri ir gabūs vyrai. Otelas Jarvikas taip pat savotiškai sumanus. Lordas Mormontas pasitikėjo jais visais.

— Tavo lordas Mormontas apskritai buvo lengvatikis. Kitaip nebūtų žuvęs nuo saviškių rankos. Bet mes kalbėjome apie tave. Aš nepamiršau, kad atnešei mums stebuklingą ragą ir paėmei į nelaisvę Menso Plėšiko žmoną ir sūnų.

— Dala mirė. — Jonui dėl to vis dar buvo liūdna. — Vala — jos sesuo. Ją ir mažylį paimti į nelaisvę buvo visai nesunku, tavo malonybe. Tu privertei tyržmogius kautis, o persivertėlis odos keitikas, kurį Mensas paliko saugoti savo karalienės, ereliui sudegus išprotėjo. — Jonas žvilgtelėjo į Melisandrą. — Kai kas sako, jog tai tavo darbas.

Ji stovėjo ant veido krentančiais vario spalvos plaukais ir jam nusišypsojo.

— Šviesos Valdovo nagai labai karšti, Jonai Snou.

Jonas pritariamai linktelėjo ir vėl atsisuko į karalių.

— Tavo malonybe, kalbėjai apie Valą… Ji prašė leisti pasimatyti su Mensu Plėšiku ir nunešti parodyti jam sūnų. Tai būtų… malonė.

— Tas žmogus dezertyravo iš jūsų ordino. Visi jūsų broliai primygtinai reikalauja jam mirties bausmės. Kodėl turėčiau suteikti jam malonę?

Jonas nesumojo, ką atsakyti.

— Ta malonė būtų ne jam, o Valai. Jos velionės sesers, kūdikio motinos, atminimui.

— Tau ta Vala patinka?

— Aš jos beveik nepažįstu.

— Girdėjau šnekant, kad ji graži.

— Labai, — pripažino Jonas.

— Grožis gali būti apgaulingas. Mano brolis šią pamoką išmoko gyvendamas su Sersėja Lanister. Ji jį nužudė, dėl to neverta abejoti. Tavo tėvą ir Joną Ariną — taip pat. — Stanis suraukė antakius. — Tu gyvenai su tyržmogiais. Kaip manai, ar jie bent supranta, kas yra garbė?

— Taip, — linktelėjo Jonas, — supranta, bet savaip, valdove.

— O Mensas Plėšikas — garbingas žmogus?

— Taip. Manau, kad garbingas.

— O Kaulų Lordas?

Jonas suabejojo.

— Mes vadiname jį Barškalu. Jis klastingas ir trokšta kraujo. Jei ir turi garbės, tai slepia ją giliai, po savo kauliniais šarvais.

— O tas kitas vyras, tas Tormundas su daug vardų, kuriuos visus po mūšio pamiršome? Sakyk tiesą.

— Tormundas Milžino Prakeiksmas man pasirodė esąs žmogus, kuris būtų geras draugas ir blogas priešas, tavo malonybe.

Stanis linktelėjo.

— Tavo tėvas buvo garbingas vyras. Jis nebuvo mano draugas, bet mačiau, ko jis vertas. Tavo brolis buvo maištininkas ir išdavikas, ketinęs užgrobti pusę mano karalystės, bet niekas negalėtų abejoti jo drąsa. O tu?

Ar jis nori išgirsti, kad jį myliu?

Įsitempęs Jonas santūriai ištarė:

— Aš esu Nakties sargybos vyras.

— Žodžiai. Žodžiai — kaip vėjas. Kaip manai, kodėl palikau Drakono Uolą ir atplaukiau prie Sienos, lorde Snou?

— Aš ne lordas, valdove. Tikiuosi, kad atplaukei, nes šaukėmės pagalbos. Nors negaliu pasakyti, kodėl taip ilgai užtrukai.

Keista, bet išgirdęs tokį atsakymą Stanis nusišypsojo.

— Tu drąsus, tikras Starkas. Taip, turėjau atplaukti anksčiau. Jei ne mano ranka, galėjau ir išvis neatplaukti. Lordas Sivortas žemos kilmės vyras, bet jis priminė man mano pareigą, kai tegalvojau apie savo teises. Davosas pareiškė, kad viską darau ne iš to galo. Mėginau laimėti sostą, kad galėčiau išgelbėti karalystę, o turėjau gelbėti karalystę, kad laimėčiau sostą. — Stanis mostelėjo į šiaurę. — Ten rasiu priešą, su kuriuo esu gimęs kautis.

— Jo vardo nevalia tarti, — tyliai pridūrė Melisandra. — Jis — Nakties ir Siaubo dievas, Jonai Snou, o tie pavidalai ant sniego yra jo kūriniai.

— Girdėjau, kad gindamas lordo Mormonto gyvybę vieną iš tų vaikščiojančių lavonų nužudei, — tarė Stanis. — Gali būti, jog tai ir tavo karas, lorde Snou. Jei tik ateisi man į pagalbą.

— Aš prisiekęs tarnauti Nakties sargyboje, tavo malonybe, — atidžiai rinkdamas žodžius atsakė Jonas Snou.

Karaliui tai nepatiko. Pro sukąstus dantis Stanis burbtelėjo:

— Man reikia daugiau, nei vien tavo kalavijo.

Jonas visai sutriko.

— Nesuprantu, milodre…

— Man reikia šiaurės.

Šiaurės…

— Aš… Šiaurės karalius buvo mano brolis Robas…

— Tavo brolis buvo teisėtas Vinterfelo lordas. Jei būtų likęs namie ir vykdęs savo pareigą, o ne užsidėjęs karūną ir išjojęs užkariauti upių kraštų, šiandien tebebūtų gyvas. Bet tiek jau to. Tu — ne Robas, o aš — ne Robertas.

Girdint šiuos šiurkščius žodžius visa Jono simpatija Staniui išgaravo.

— Mylėjau savo brolį, — pasakė Jonas.

— O aš savąjį. Ir vis dėlto jiedu buvo vienokie žmonės, o mudu esame kitokie. Aš — vienintelis teisėtas Vesteroso, šiaurės ir pietų, karalius. O tu — Nedo Starko pavainikis. — Stanis vėl atidžiai nužvelgė Joną savo tamsiai mėlynomis akimis. — Taivinas Lanisteris paskyrė Ruzą Boltoną savo Šiaurės sergėtoju atsidėkodamas už tai, kad šis išdavė tavo brolį. Po Beilono Greidžojaus mirties geležiniai riejasi tarpusavyje, bet tebelaiko užėmę Keilino Griovą, Gūdmiškį, Toreno Kertainį ir didžiąją dalį Akmenuotojo kranto. Tavo tėvo žemės plūsta krauju, o aš neturiu nei jėgų, nei laiko pasirūpinti tomis žaizdomis. Mums reikia Vinterfelo lordo. Ištikimo Vinterfelo lordo.

Jis žiūri į mane, suglumęs pagalvojo Jonas.

— Vinterfelo nebėra. Teonas Greidžojus paleido jį pelenais.

— Granitas taip lengvai nedega, — atsakė Stanis. — Ilgainiui pilį galima atstatyti. Kad būtum lordu, sienos nereikalingos, pakanka būti asmenybe. Jūsų šiauriečiai manęs nepažįsta, neturi dėl ko manęs mylėti, bet artėja mūšiai, kuriuose man reikės jų pagalbos. Man reikia Edardo Starko sūnaus, kad įkalbėtų juos prisiekti man ištikimybę.

Jis nori padaryti mane Vinterfelo lordu. Pasiautė vėjo šuoras, ir Jonas taip apsvaigo, jog išsigando, kad nulėks nuo Sienos.

— Tavo malonybe, — pasakė Jonas, — gal pamiršai, bet aš ne Starkas, o Snou.

— Tai tu kai ką pamiršti, — atrėmė karalius Stanis.

Melisandra uždėjo šiltą plaštaką Jonui ant rankos.

— Karalius nesantuokinę kilmę gali panaikinti vienu brūkštelėjimu, lorde Snou.

Lorde Snou. Šią pravardę jam prilipdė seras Aliseris Tornas, tyčiodamasis iš to, kad jis pavainikis. Ilgainiui jį taip ėmė vadinti ir dauguma brolių, — vieni su meile, kiti norėdami pasišaipyti. Bet staiga šis titulas ir vardas Jono ausims nuskambėjo visiškai kitaip. Nuskambėjo… tikroviškai.

— Taip, — netvirtai tarė jis, — karaliai ir anksčiau yra įteisinę pavainikius, bet… aš vis dar Nakties sargybos brolis. Klūpodamas prie širdmedžio prisiekiau neturėti nei žemių, nei vaikų.

— Jonai… — Melisandra stovėjo taip arti, kad jis jautė jos iškvepiamo oro šilumą. — Vienintelis tikras dievas yra Rhloras. Medžiui duota priesaika ne svarbesnė už duotą savo batams. Atverk savo širdį ir įsileisk Valdovo šviesą. Sudegink tas dievų giraites ir priimk Vinterfelą kaip Šviesos Valdovo dovaną.

Būdamas dar labai jaunas, toks jaunas, kad nesuprato, ką reiškia būti pavainikiu, Jonas svajodavo, kad vieną gražią dieną Vinterfelas priklausys jam. Vėliau, paaugęs, tų svajonių gėdijosi. Vinterfelas turėjo atitekti Robui, o paskui jo sūnums, arba Branui ir Rikonui, jei Robas mirtų neturėdamas vaikų. Po jų dar buvo Sansos ir Arijos eilė. Net svajoti, kad galėtų būti kitaip, rodės išdavikiška, tarsi širdyje juos visus išduotum ir trokštum jų mirties. Niekada to nenorėjau, pagalvojo jis, stovėdamas priešais mėlynakį karalių ir raudonąją moterį. Mylėjau Robą, visus juos mylėjau… Niekada netroškau, kad kuriam nors iš jų nutiktų kas nors bloga, bet nutiko. Ir dabar likau aš vienas. Jam reikėjo tarti tik vieną žodį ir būtų tapęs Jonu Starku, ir niekada daugiau nebūtų vadinęsis Snou. Jam tik reikėjo prisiekti ištikimybę šiam karaliui ir Vinterfelas būtų buvęs jo. Jam reikėjo tik… vėl išsižadėti duotų įžadų.

Ir šį kartą tai nebūtų vien gudrybė. Kad gautų tėvo pilį, Jonui reikėjo atsukti nugarą tėvo dievams.

Karalius Stanis vėl stebeilijosi į šiaurę, o auksinis jo apsiaustas bangavo plaikstomas vėjo.

— Gali būti, kad aš dėl tavęs apsirikau, Jonai Snou. Mes abu žinome, kas kalbama apie pavainikius. Tu gali ir nebūti toks garbingas, koks buvo tavo tėvas, gali nebūti toks geras kovotojas, kaip tavo brolis. Tačiau esi įrankis, duotas man dievo. Čia radau tave, o tu radai drakonų stiklo slėptuvę Kumščio papėdėje ir ketinu gauti iš tavęs naudos. Net Azoras Ahajus vienas savo karo nelaimėjo. Nužudžiau tūkstantį tyržmogių, dar tūkstantį paėmiau į nelaisvę, likusius išvaikiau, bet abu žinome, kad jie grįš. Melisandra tai matė liepsnose. Tas Tormundas Perkūno Kumštis tikriausiai jau dabar juos perrikiuoja ir rengia naują puolimą. Ir kuo daugiau vieni kitiems nuleisime kraujo, tuo silpnesni būsime, kai mus užgrius tikras priešas.

Jonas ir pats puikiai tai suprato.

— Teisybę sakai, tavo malonybe.

Jam pasidarė įdomu, kodėl karalius apie tai prašneko.

— Kol tavo broliai galynėjasi ir sprendžia, kas turėtų jiems vadovauti, aš pasikalbėjau su Mensu Plėšiku. — Karalius sugriežė dantimis. — Tas žmogus užsispyręs ir išdidus. Jis nepaliko man kito pasirinkimo, tik atiduoti jį liepsnoms. Bet turime ir kitų belaisvių, kitų vadų. Vyrą, vadinantį save Kaulų Lordu, kelis genčių vadus ir naująjį Teno magnarą. Tai nepatiks nei tavo broliams, nei tavo tėvo lordams, bet ketinu leisti tyržmogiams peržengti Sieną… tiems, kurie prisieks man ištikimybę, pasižadės laikytis karaliaus taikos ir karaliaus įstatymų ir priims Šviesos Valdovą kaip savo dievą. Net ir milžinams, jei tik jie išvis galės sulenkti savo stambius kelius. Įkurdinsiu juos Dovanoje, kai tik gausiu ją iš jūsų naujo lordo vado. Kai pakils šaltas vėjas, turime kartu gyventi arba mirti. Atėjo laikas mums visiems susivienyti prieš bendrą priešą. — Jis pažvelgė į Joną. — Sutinki?

— Mano tėvas svajojo vėl apgyvendinti Dovaną, — pripažino Jonas. — Jiedu su mano dėde Bendžinu apie tai kalbėdavosi. — Bet jam nė į galvą nešovė įkurdinti joje tyržmogius. Kita vertus, jis niekada su tyržmogiais ir nekeliavo. Jonas savęs neapgaudinėjo: laisvoji tauta būtų neklusnūs valdiniai ir pavojingi kaimynai. Ir vis dėlto, palyginus rusvus Igritės plaukus ir šaltas mėlynas numirėlių akis, nebuvo sunku apsispręsti. — Aš pritariu.

— Puiku, — tarė karalius Stanis. — Naują sąjungą geriausiai sutvirtina vedybos. Ketinu savo Vinterfelo lordą apvesdinti su tyržmogių princese.

Gali būti, kad Jonas per ilgai klajojo su tyržmogiais; jis nesusilaikęs nusijuokė.

— Tavo malonybe, — tarė jis, — nesvarbu, kad ji belaisvė, bet jei manai galįs Valą man atiduoti, bijau, kad apie tyržmogių moteris tau dar reikia daug ką sužinoti. Kad ir kas sugalvos ją vesti, tam teks įlipti pro pilies bokšto langą ir išsinešti ją ant kalavijo smaigalio…

— „Kad ir kas“? — Stanis mąsliai nužvelgė Joną. — Ar tai reiškia, kad tu merginos nevesi? Įspėju, kad ji — dalis kainos, kurią turi sumokėti, jei nori savo tėvo vardo ir pilies. Ši santuoka būtina, kad sustiprintų naujųjų mūsų valdinių ištikimybę. Atmeti mano siūlymą, Jonai Snou?

— Ne, — pernelyg greitai atsakė Jonas. Karalius šnekėjo apie Vinterfelą, o Vinterfelo lengva ranka jis negalėjo atsisakyti. — Aš tik… Viskas taip staiga užgriuvo, tavo malonybe. Ar galėčiau paprašyti, kad duotum man šiek tiek laiko pagalvoti?

— Jei taip nori… Bet galvok greitai. Aš nesu kantrus vyras, ir tavo juodieji broliai netrukus tuo įsitikins. — Stanis uždėjo liesą, išdžiūvusią ranką Jonui ant peties. — Niekam nepasakok, apie ką šiandien čia kalbėjomės. Niekam. O kai grįši, tau reikia tik priklaupti, padėti kalaviją man po kojomis, prisiekti, kad man tarnausi, ir atsistosi jau būdamas Jonas Starkas, Vinterfelo lordas.