Kardų audra

Tirionas

Tyliai kažką niūniuodamas, apsirengęs duksliais šilkiniais persikų spalvos apdarais, kurių skvernai einant plaikstėsi, pro duris įžengė citrinomis kvepiantis eunuchas. Pamatęs prie židinio įsitaisiusį Tirioną, jis staiga sustojo ir nutilo.

— Milorde Tirionai… — plonu balsu cyptelėjo ir nervingai sukikeno.

— Vadinasi, vis dėlto mane prisimeni? Jau buvau pradėjęs abejoti.

— Puiku vėl matyti tave tokį stiprų ir sveiką. — Veiris vos pastebimai šyptelėjo. — Nors pripažįstu, tikrai nesitikėjau tavęs rasti čia, savo kukliuose kambariuose.

— Jie tikrai kuklūs. Tiesą sakant, net pernelyg. — Tirionas palaukė, kol Veirį pasikvies tėvas, o tada įsmuko aplankyti eunucho. Jo buveinė buvo ankšta ir asketiška — trys belangiai kambarėliai prie šiaurinės pilies sienos. — Maniau, atskleisiu krūvą jaudinančių paslapčių ir laukti neprailgs, bet neradau jokio popierėlio. — Žinodamas, kad Voras tikrai turi kelius, kuriais išeina ir pareina nepastebėtas, jis ieškojo ir slaptų takų, bet taip pat nė vieno nerado. — Dievai gailestingi, ąsotyje buvo bent jau vandens, — pridūrė Tirionas, — tavo miegamoji celė ne platesnė už karstą, o jau lova… ar ji tikrai akmeninė, ar tik taip jautiesi joje gulėdamas?

Veiris uždarė duris ir užšovė skląstį.

— Mane kankina nugaros skausmai, milorde, tad mieliau renkuosi kietą lovą.

— Maniau, esi iš tų, kurie labiau mėgsta pūkų patalus.

— Aš nenuspėjamas žmogus. Pyksti ant manęs, kad po mūšio tave apleidau?

— Nenoromis pagalvojau, kad ir tu esi vienas iš mano šeimos.

— Nepasirodžiau visai ne dėl to, kad nemyliu tavęs, milorde. Bet aš labai jautrios prigimties, o tavo randas toks baisus… — Eunuchas pasimuistė leisdamas suprasti, kad jį nukrėtė šiurpas. — Ir ta vargšė nosis…

Tirionas suirzęs pasitrynė šašą.

— Gal reikėtų įsitaisyti naują, auksinę? Kaip manai, Veiri, kokia nosis man labiausiai tiktų? Tokia kaip tavo, suuodžianti visas paslaptis? O gal pasakyti kalviui, kad noriu tokios nosies kaip tėvo? — Tirionas šyptelėjo. — Kilnusis mano tėvas taip uoliai darbuojasi, kad pastarosiomis dienomis jo beveik nematau. Sakyk, ar tiesa, kad jis nori grąžinti didįjį meisterį Paiselį į Mažąją tarybą?

— Tiesa, milorde.

— Ar už tai turiu būti dėkingas savo mielai sesei? — Mat Paiselis buvo sesers statytinis; Tirionas atėmė iš jo tarnybą, nurėžė barzdą, pažemino ir įmetė į belangę, tamsos gaubiamą celę.

— Tikrai ne, milorde. Turi dėkoti tiems didiesiems Senmiesčio meisteriams, kurie užsispyrė grąžinti Paiselį į senąsias pareigas tvirtindami, girdi, paskirti arba atleisti didįjį meisterį gali tik konklava.

Prakeikti kvailiai, pagalvojo Tirionas.

— Rodos, pamenu, kad Meigoro Žiauriojo budelis tris iš jų atleido mostelėjęs kirviu.

— Tikra tiesa, — sutiko Veiris. — O Eigonas Antrasis didįjį meisterį Gerardį sušėrė savo drakonui.

— Deja, aš drakonų neturiu. Bet manau, galėjau apipurkšti Paiselį degiuoju skysčiu ir kyštelėti deglą. Ar tai Citadelei būtų labiau patikę?

— Na, bent jau būtum išlaikęs tradiciją, — sukikeno eunuchas. — Laimė, išmintingos galvos nugalėjo, konklava susitaikė su tuo, kad Paiselis atleistas, ir ėmėsi rinkti jo įpėdinį. Stropiai apsvarsčiusi vyndario sūnaus, meisterio Turkvino, bei nevykėlio riterio pavainikio, meisterio Ereko, kandidatūras ir, neslėpdama puikybės, parodžiusi, kad jų brolijoje asmeniniai gebėjimai vertinami labiau nei kilmė, konklava jau buvo besiunčianti meisterį Gormoną — Tairelį iš Haigardeno. Kai pasakiau apie tai tavo tėvui, jis nedelsdamas ėmė veikti.

Tirionas žinojo, kad konklava vyko Senmiestyje ir posėdžiavo už uždarų durų, tad oficialiai jos nutarimai turėjo būti slapti. Vadinasi, Veiris turi savo paukštelių ir Citadelėje.

— Suprantu. Kitaip sakant, tėvas nusprendė nugnybti rožės žiedą šiam dar neprasiskleidus. — Kad ir nenoromis, jis nusijuokė. — Tas Paiselis — tikra rupūžė. Bet geriau Lanisterių rupūžė, o ne Tairelių, tiesa?

— Didysis meisteris Paiselis nuo seno buvo geras jūsų giminės draugas, — maloniai priminė Veiris. — Gal tave paguos bent tai, kad į tarnybą bus grąžintas seras Borosas Blauntas?

Sersėja iš sero Boroso atėmė baltąjį apsiaustą už tai, kad šis nepadėjo galvos gindamas princą Tomeną, kai Rosbio kelyje berniuką pagrobė Bronas. Tas vyras nebuvo Tiriono draugas, bet davė jam dingstį dar labiau nekęsti Sersėjos. Ką gi, vis šis tas…

— Blauntas — pagyrūnas ir bailys, — geraširdiškai pasakė Tirionas.

— Šit kaip? O varge… Ir vis dėlto įprasta, kad karaliaus sargybos riteriai kaunasi iki paskutinio kraujo lašo. Gal ateityje seras Borosas įrodys esąs narsesnis? Šiaip ar taip, jis, be abejo, liks labai ištikimas.

— Mano tėvui, — pabrėžtinai priminė Tirionas.

— Jei jau kalbame apie karaliaus sargybą… Svarstau, ar šis maloniai netikėtas tavo apsilankymas gali būti susijęs su žuvusiu sero Boroso broliu, narsiuoju seru Mendonu Muru? — Eunuchas pirštais persibraukė pudruotą skruostą. — Rodos, tavo žmogus, Bronas, pastaruoju metu juo labai domisi.

Apie serą Mendoną Bronas išsiaiškino viską, ką galėjo, bet Veiris, suprantama, žinojo daug daugiau. Ak, jei tik sutiktų tomis žiniomis pasidalyti…

— Rodos, daug draugų tas vyras neturėjo, — atsargiai rinkdamas žodžius tarė Tirionas.

— Gaila, — linktelėjo Veiris, — bet taip ir buvo. Ten, Slėnyje, būdamas užtektinai drąsus dar būtų galėjęs rasti bendraminčių, bet čia… Į karaliaus sargybą jį atvedė lordas Arinas, Robertas apvilko jį baltu apsiaustu, tik bijau, kad nei vienas, nei kitas ypatingos meilės serui Mendonui nejautė. Ir turnyruose jis nebuvo iš tų riterių, kuriuos prastuomenė sveikina džiaugsmingais šūksniais, nors jo drąsa niekas neabejojo. Jo nepamėgo net karaliaus sargybos broliai, su kuriais kartu tarnavo. Seras Baristanas kartą girdėjo sakant, kad vienintelis vyro draugas — kalavijas, o gyvenimas — tai pareiga, bet manau, kad pats Selmis tokiai minčiai toli gražu nepritarė. Nors, kai pamąstai, tai gana keista, ar ne? Juk mes, galima sakyti, tokių savybių iš karaliaus sargybos ir tikimės: ieškome vyrų, kurie gyvena ne sau, o karaliui. Šiuo požiūriu mūsų narsusis seras Mendonas buvo tobulas baltasis riteris. Ir žuvo, kaip dera karaliaus sargybos riteriui: su kalaviju rankoje, gindamas karaliaus kraują. — Eunuchas vos pastebimai šyptelėjo Tirionui ir atidžiai jį nužvelgė.

Turbūt norėjai pasakyti, kad nuskendo, mėgindamas nužudyti vieną iš karaliaus sūnų, pagalvojo Tirionas. Jis svarstė, ar Veiris žino gerokai daugiau nei atskleidžia? Kol kas jis neišgirdo nieko nauja; maždaug tą patį sužinojęs papasakojo ir Bronas. O Tirionui reikėjo rasti sąsają su Sersėja, reikėjo kokio nors įrodymo, kad seras Mendonas buvo įrankis jo sesers rankose. Ne visada gauname tai, ko norime, niūriai tarė jis sau ir kai ką prisiminė…

— Atėjau ne dėl sero Mendono.

— Suprantama. — Eunuchas nužingsniavo į kitą kambario galą prie siaurakaklio ąsočio su vandeniu. — Ar galėčiau tau pasitarnauti, milorde? — paklausė pildamas į taurę vandens.

— Galėtum, bet ne girdydamas vandeniu. — Tirionas sukryžiavo rankas ant krūtinės. — Noriu, kad atvestum man Šają.

Veiris paėmė taurę su vandeniu.

— Ar tai išmintinga, milorde? Ji graži miela mergaitė. Būtų labai gaila, jei tavo tėvas ją pakartų.

Tiriono nenustebino tai, kad Veiris viską žino.

— Ne, tai neišmintinga, tai — visiška beprotybė. Bet prieš išsiųsdamas, noriu paskutinį kartą ją pamatyti. Negaliu gyventi, kai ji taip arti…

— Suprantu.

Kažin… Tirionas dar vakar matė ją, nešiną kubilu vandens ir lipančią vingiuotais laiptais. Matė, kaip jaunas riteris pasisiūlė panešti sunkų kubilą. Išvydus, kaip ji palietė jo ranką ir kaip nusišypsojo, jam net silpna pasidarė. Prasilenkiant juodu skyrė vos keli centimetrai; jis leidosi laiptais, o Šaja lipo aukštyn, ji buvo taip arti, kad jis užuodė gaivų ką tik ištrinktų jos plaukų kvapą. „Milorde…“ — tarė Šaja ir padarė reveransą, o jis norėjo ištiesti ranką, stverti ją į glėbį, pabučiuoti tiesiog ant laiptų, bet… tik manieringai linktelėjo ir nuklipytavo laiptais žemyn.

— Kelis kartus buvau ją sutikęs, — tarė jis Veiriui, — tik nedrįsau užkalbinti. Įtariu, kad kiekvienas mano žingsnis sekamas.

— Labai išmintingas įtarumas, gerasis milorde.

— Kas? — staiga kilstelėjęs galvą paklausė Tirionas.

— Ketlblekai nuolatos viską praneša tavo mielai seseriai.

— Kai pagalvoju, kiek monetų daviau tiems netikėliams… Kaip manai, ar galėčiau tikėtis, kad daugiau maniškio aukso susilpnintų jų ištikimybę Sersėjai?

— Tikėtis galima visuomet, bet daug vilčių nedėčiau. Dabar jie visi trys riteriai, be to, tavo sesuo vėl pažadėjo jiems paaukštinimą. — Eunuchas nešvankiai, nemaloniai sukikeno. — O vyriausias iš jų, seras Osmundas iš karaliaus sargybos, svajoja ir apie… kitokias… malones. Neabejoju, kad kiekvieną karalienės monetą gali padengti savąja, bet ji turi antrą kapšelį ir šis, galima sakyti, neišsemiamas.

Po septyniais galais… — pagalvojo Tirionas.

— Nori pasakyti, kad Sersėja tratinasi su Osmundu Ketlbleku?

— Ak, dievai, ne! Ar nemanai, kad tai būtų baisiai pavojinga? Ne, karalienė tik leidžia suprasti… gal rytoj, gal po vestuvių pokylio… ir dar vienas kitas šyptelėjimas, šnipštelėjimas, nepadorus pokštas… vos juntamas jos krūties brūkštelėjimas Osmundui per ranką prasilenkiant… Ir to, rodos, pakanka. Bet argi eunuchas apie tokius dalykus ką nors išmano? — Rausvas jo liežuvio galiukas nuslydo apatine lūpa nelyginant drovus rožinis žvėrelis.

Jei tik pavyktų pastūmėti juos užsiimti drąsesniais žaidimais, ne tik slaptu glamonėjimusi, ir pasirūpinti, kad tėvas užkluptų juodu lovoje… Tirionas apsičiupinėjo šašą ant nosies. Kol kas nežinojo, kaip galėtų tai padaryti, bet galbūt vėliau rasis koks nors planas.

— Ar mane seka tik Ketlblekai?

— O, kad tai būtų tiesa, milorde! Bijau, kad tave seka daugybė akių. Tu… kaip čia pasakius… Išskirtinis? Ir skaudama širdimi turiu pripažinti, kad nelabai mylimas. Keršydami už savo tėvą, tave mielai įskųstų Jano Slinto sūnūs, o mūsų mielasis lordas Petiras turi draugų bene pusėje Karaliaus Uosto viešnamių. Jei būtum toks neišmintingas, kad kuriame nors apsilankytum, jis tai iš karto sužinotų, o netrukus ta naujiena pasiektų ir tavo lordo tėvo ausis.

Viskas net prasčiau, nei įtariau.

— O mano tėvas? Kam jis pavedė mane šnipinėti?

Šį kartą eunuchas nusikvatojo.

— Ogi man, milorde.

Nusijuokė ir Tirionas. Jis nebuvo toks kvailas, kad patikėtų Veiriui daugiau paslapčių nei būtina, bet apie Šają eunuchas ir taip jau žinojo pakankamai ir galėjo pasirūpinti, jog mergina pakibtų kilpoje.

— Slapta atvesi pas mane Šają iš tvirtovės, nematomą šnipų akims. Kaip anksčiau.

Veiris ėmė grąžyti rankas.

— Ak, milorde, padaryčiau tai su didžiausiu malonumu, bet… karalius Meigoras nenorėjo, kad jo tvirtovėje šmirinėtų žiurkės, jei supranti, ką noriu pasakyti. Jis įsakė įrengti slaptą išėjimą, jei kada nors jį apsuptų ir užspeistų priešai, tačiau per tas duris neįmanoma patekti į jokius kitus slaptus takus. Žinoma, galiu trumpai išvogti Šają iš ledi Lolisės kambarių, bet man niekaip nepavyks atvesti jos į tavo miegamąjį niekieno nepastebėtos.

— Tada atvesk ją kur nors kitur.

— Tik kur? Saugios vietos niekur nėra.

— Yra. — Tirionas plačiai nusišypsojo. — Čia. Manau, pats laikas panaudoti tavo kietą kaip akmuo lovą geresniam užsiėmimui nei miegas.

Eunuchas iš nuostabos net išsižiojo. Paskui sukikeno.

— Pastaruoju metu Lolisė greitai nuvargsta. Ji netrukus gimdys. Numanau, kad, kol patekės mėnulis, ji jau giliai miegos.

Tirionas nušoko nuo krėslo.

— Vadinasi, kai patekės mėnulis. Ir nepamiršk atnešti vyno. Ir dviejų švarių taurių.

Veiris nusilenkė.

— Viską padarysiu taip, kaip milordas liepia.

Likusią dienos dalį laikas, rodos, slinko taip lėtai, kaip į sirupą įkritęs kirminas. Tirionas užlipo į pilies biblioteką ir mėgino prasiblaškyti skaitydamas Beldekaro „Roino karų istoriją“, bet per įsivaizduojamą Šajos šypseną jam buvo sunku įžiūrėti dramblius. Sulaukęs popietės, padėjo knygą į šalį ir įsakė paruošti vonią. Kuo stropiausiai prausėsi, kol atvėso vanduo, o tuomet liepė Podui lygiai pakirpti žandenas. Barzda Tirionui buvo gyva bėda: gelsvų, žilų ir juodų šerių raizginys, šiurkšti ir nelygi, be to, bjauri pažiūrėti, tačiau dengė dalį veido, o tai buvo tik į gera.

Išsimaudęs, raudonskruostis ir pasikirpęs taip, kaip norėjo, Tirionas apžiūrėjo savo drabužius ir išsirinko skaisčiai raudonos, Lanisterių spalvos aptemptas atlasines kelnes ir geriausią liemenę iš sunkaus juodo aksomo su liūto galvos sąsagomis. Būtų užsikabinęs ant kaklo ir iš auksinių rankų sunertą grandinę, jei jam gulint ir vaduojantis mirtimi tėvas nebūtų jos nugvelbęs. Ir tik baigęs rengtis jis suvokė savo kvailybės mastą. Po septyniais pragarais, nykštuk, ar kartu su nosimi praradai ir visą protą? Kiekvienas tave pamatęs nusistebės, kodėl apsirengei dvariškio drabužiais eidamas aplankyti eunucho. Plūsdamasis Tirionas nusirengė ir apsitaisė paprastesniais rūbais: apsimovė juodos vilnos kelnes, apsivilko seną baltą tuniką ir rudą, išblukusią odinukę. Nesvarbu, ką vilki, tarė jis sau, laukdamas patekant mėnulio, vis tiek esi nykštukas. Niekada nebūsi toks aukštas, kaip tas ant laiptų sutiktas riteris ilgomis tiesiomis kojomis, plokščiu raumeningu pilvu ir plačiais vyriškais pečiais.

Mėnuliui dirstelėjus per pilies sienos viršų, jis pasakė Podrikui Peinui, jog ketina aplankyti Veirį.

— Ilgai užtruksite, milorde? — paklausė berniukas.

— Na… tikiuosi…

Kadangi Raudonojoje pilyje buvo apsistoję tiek daug žmonių, Tirionas negalėjo tikėtis prasmukti nepastebėtas. Seras Beilonas Svonas budėjo prie durų, o seras Loras Tairelis ėjo sargybą prie pakeliamojo tilto. Tirionas stabtelėjo persimesti su abiem vyrais vienu kitu mandagiu žodžiu. Keista buvo matyti gėlių riterį vilkintį vien baltais drabužiais, juolab kad anksčiau jis rengdavosi spalvingai kaip vaivorykštė.

— Kiek tau metų, sere Lorai? — pasiteiravo jo Tirionas.

— Septyniolika, milorde.

Septyniolikos, tikras gražuolis ir jau spėjęs išgarsėti. Pusė Septyniose Karalystėse gyvenančių merginų nori su juo permiegoti ir visi jaunuoliai trokšta būti tokie kaip jis.

— Prašau man atleisti už klausimą, sere, bet… kodėl vos septyniolikos metų sulaukęs jaunuolis turėtų rinktis tarnybą karaliaus sargyboje?

— Princas Eimonas Drakono riteris prisiekė būdamas septyniolikos, — atsakė seras Loras, — o tavo brolis Džeimis buvo dar jaunesnis.

— Jų motyvai man žinomi. Bet kodėl tu įstojai į šią tarnybą? Tik dėl garbės tarnauti kartu su tokiais šaunuoliais kaip Merinas Trentas ir Borosas Blauntas? — Jis pašaipiai šyptelėjo vaikinui. — Už galimybę saugoti karaliaus gyvybę išsižadi savo gyvenimo. Atsisakai žemių ir titulų, vilties vesti ir susilaukti vaikų…

— Tairelių giminę pratęs mano broliai, — paaiškino seras Loras. — Trečiajam sūnui nebūtina nei vesti, nei turėti palikuonių.

— Nebūtina, bet kai kam tai atrodo malonu. Beje, o kaip meilė?

— Nusileidusios saulės žvakė neatstos.

— Ar tai žodžiai iš dainos? — Tirionas šypsodamasis kilstelėjo galvą. — Taip, tau septyniolika, dabar jau aiškiai matau.

Seras Loras įsitempė.

— Šaipaisi iš manęs?

Įžeidus vaikinukas…

— Ne. Atleisk, jei įžeidžiau. Kadaise aš taip pat mylėjau ir mudu turėjome savo dainą.

„Mylėjau merginą kaip vasarą tyrą ir jos plaukuose žaidė saulė.“ Palinkėjęs serui Lorui gero vakaro, Tirionas patraukė toliau.

Prie šunidžių būrys sunkiai ginkluotų raitelių pjudė porą šunų. Porai minučių stabtelėjęs, Tirionas pamatė, kaip mažesnis šuo nuplėšė pusę snukio didesniam, ir pasakęs, girdi, nugalėtasis dabar panašus į Sandorą Kligeiną, sulaukė atsako — šiurkštaus kelių vyrų juoko. Paskui, vildamasis, jog išsklaidė visus jų įtarimus, jis nužingsniavo prie šiaurinės pilies sienos ir laiptais nusileido į skurdžią eunucho buveinę. Vos spėjo kilstelėti ranką ketindamas pasibelsti, durys pačios atsivėrė.

— Veiri… — Tirionas įsmuko vidun. — Ar tu čia?

Prieblandoje degė vienintelė žvakė, kvėpindama kambario orą jazminų aromatu.

— Milorde…

Į žvakės metamą šviesos ratą nedrąsiai įžengė moteris: kresna, švelni, apkūnoka, rausvu apskritu veidu ir vešliomis tamsiomis garbanomis. Tirionas atsitraukė.

— Ar kas nors ne taip? — paklausė ji.

Veiris… — suirzęs suprato jis.

— Vieną akimirką apimtas siaubo pamaniau, kad atvedei man Lolisę, o ne Šają. Kur ji?

— Aš čia, milorde. — Priėjusi iš už nugaros, ji delnais uždengė Tirionui akis. — Ar atspėsi, kuo aš apsirengusi.

— Niekuo.

— Ak, koks tu nuovokus, — patempė lūpą ji ir staiga patraukė rankas. — Iš kur žinai?

— Nes, niekuo neapsirengusi, tu labai graži.

— Šit kaip? — nustebo ji. — Iš tiesų?

— O taip.

— Argi tuomet, užuot šnekėjęs, neturėtum manęs dulkinti?

— Pirmiausia turime atsikratyti „ledi“ Veirio. Aš ne iš tų nykštukų, kurie mėgsta žiūrovus.

— Jo nėra, — tarė Šaja.

Tirionas atsisuko. Mergina sakė tiesą. Eunuchas išnyko, lyg skradžiai žemę prasmego. Kažkur čia yra slaptos durys — turi būti. Tiek tespėjo pagalvoti, mat Šaja pasilenkė jo pabučiuoti. Merginos burna buvo drėgna ir alkana, ji, rodės, nematė nei Tiriono rando, nei iš nosies likusio skausmingo šašo. Pirštais jis lietė šiltą ir švelnią kaip šilkas jos odą. Nykščiui brūkštelėjus per kairės krūties spenelį, šis akimirksniu papuro.

— Paskubėk, — nesiliaudama bučiuoti paragino Tirioną Šaja ir jo pirštai nuslydo prie kelnių juosmens raiščių, — ak, greičiau, greičiau, noriu jausti tave savyje, savyje, savyje…

Jis net nespėjo visiškai nusirengti. Šaja ištraukė iš kelnių jo kotą, stumtelėjusi pargriovė Tirioną ant grindų ir apžergusi užsėdo.

— Milžine mano, milžine, milžine… — kartojo kaskart leisdamasi ant jo. Tirionas buvo taip pritvinkęs, kad nuleido jau po penkto stūmio, bet Šajos tai, rodės, nė kiek nepapiktino. Pajutusi Tirioną nuleidžiant, ji tik gašliai šyptelėjo ir pasilenkė bučiniais nudžiovinti prakaito jam nuo kaktos. — Mano milžinas Lanisteris, — sumurmėjo ji. — Prašau, pasilik manyje. Noriu tave jausti.

Tad Tirionas nė nekrustelėjo, tik ištiesęs rankas Šają apkabino. Kaip gera ją laikyti ir būti jos glėbyje, dingtelėjo jam. Argi toks malonumas gali būti nusikaltimas, už kurį Šaja nusipelno kartuvių?

— Šaja, — prabilo jis, — mieloji, tai turi būti paskutinis mudviejų kartas. Toliau susitikinėti per daug pavojinga. Jei mano lordas tėvas sužinotų…

— Man patinka tavo randas. — Šaja perbraukė jį pirštu. — Su juo atrodai labai piktas ir stiprus.

Tirionas nusijuokė.

— Turi omenyje, „labai bjaurus“.

— Man milordas niekada neatrodys bjaurus.

Ir Šaja pabučiavo rantytą nosies liekaną dengiantį šašą.

— Turėtum nerimauti ne dėl mano veido, o dėl tėvo…

— Aš jo nebijau. Ar dabar milordas man grąžins papuošalus ir šilko apdarus? Kai buvai sužeistas mūšyje, klausiau Veirio, ar negalėčiau jų atgauti, bet jis drabužių ir papuošalų man neatidavė. Kam jie būtų atitekę, jei būtum numiręs?

— Aš nenumiriau. Esu čia.

— Žinau. — Vis dar apžergusi jį ir šypsodamasi, Šaja pasimuistė. — Esi kaip tik ten, kur tau dera būti. — Ir nepatenkinta papūtusi lūpas paklausė: — Bet ar dabar, kai pasveikai, dar ilgai turėsiu patarnauti Lolisei?

— Ar tu manęs apskritai klausaisi? — atsakė Tirionas. — Jei nori, gali likti pas Lolisę, bet tau būtų geriau išvykti iš miesto.

— Nenoriu išvykti. Žadėjai, kad po mūšio vėl perkraustysi mane į namą. — Šaja truputį įtempė makšties raumenis ir įkištas jo kotas vėl ėmė standėti. — Sakei, kad Lanisteris niekada nelieka skolingas.

— Šaja, tegul mane dievai, liaukis. Paklausyk manęs. Turi iš čia išvažiuoti. Pastaruoju metu mieste pilna Tairelių ir aš esu atidžiai sekamas. Tu nesupranti, kaip tai pavojinga.

— Ar galėsiu dalyvauti karaliaus vestuvių puotoje? Lolisė ten neis. Patikinau Lolisę, kad karaliaus sosto menėje niekas nepuls jos prievartauti, bet ji tokia kvaiša. — Šaja vikriai nuo jo nulipo ir, tyliai plaptelėjęs, drėgnas Tiriono kotas išslydo laukan. — Simonas sako, kad vyks dainių turnyras, bus leidžiami karveliai, be to, bus ir juokdarių varžytuvės.

Tą triskart prakeiktą Šajos dainių Tirionas buvo beveik pamiršęs.

— Kaip tau pasitaikė proga šnekėtis su Simonu?

— Užsiminiau apie jį ledi Tandai, o ji pasamdė Simoną, kad grotų Lolisei. Kai kūdikis ima spardytis, muzika ją ramina. Simonas sako, kad puotoje turėtų būti ir šokantis lokys, ir Arboro vyno. Dar niekada nesu mačiusi šokančio lokio.

— Lokiai trypia prasčiau už mane. — Tirionas nerimavo ne dėl lokio, o dėl dainiaus. Vienas į netinkamą ausį šnipštelėtas neatsargus žodis, ir Šaja būtų pakarta.

— Simonas sako, kad bus patiekti septyniasdešimt septyni valgiai ir į didžiulį pyragą įkepta šimtas karvelių, — neslėpdama susijaudinimo tarškėjo Šaja. — Pralūžus plutai, jie visi išsiverš lauk ir nuskris.

— O tada nutūps ant sijų ir dergs svečiams ant galvų. — Tirionas tokių vestuvinių pyragų savo kailiu buvo iškentęs ir anksčiau. Karveliai itin mėgdavo dergti ant jo — bent jau jam visuomet taip atrodydavo.

— Ar negalėčiau apsivilkti šilkinių bei aksominių drabužių ir į vestuvių pokylį ateiti kaip ledi, o ne kaip tarnaitė? Niekas nesužinos, kas esu.

Visi žinos, kad nesi ledi, dingtelėjo Tirionui.

— Gali būti, kad ledi Tanda ims svarstyti, iš kur Lolisės kambarinė turi tiek daug brangių papuošalų.

— Anot Simono, vestuvių pokylyje bus tūkstantis svečių. Ji manęs net nepamatys. Atsisėsiu kur nors tamsioje kertėje, pačioje kukliausioje vietoje, bet kaskart, kai pakilsi nuo stalo ir eisi į išvietę, galėsiu išsmukti nepastebėta ir susitikti su tavimi. — Ji suspaudė delne jo kotą ir švelniai paglostė. — Apatinių drabužių po suknia nedėvėsiu, tad milordui net nereikės manęs atrišti. — Šaja jaudrino jį slankiodama pirštus aukštyn žemyn. — Arba, jei milordas pageidaus, galėčiau padaryti jam taip… — Ir ji apžiojo jo kotą.

Netrukus Tirionas jau vėl buvo pasiruošęs. Tik šį kartą ištvėrė gerokai ilgiau. Kai baigė, Šaja vėl užsiropštė ant jo ir įsirangė po pažastimi.

— Juk leisi man eiti, ar ne?

— Šaja, — sunkiai atsidusęs tarė jis, — tai pavojinga.

Paskui kelias minutes ji nepratarė nė žodžio. Tirionas mėgino šnekėtis apie kitus dalykus, bet vis atsitrenkdavo į niūraus mandagumo sieną — tokią pat šaltą ir neįveikiamą kaip ta, kurią kartą buvo matęs šiaurėje. Gerieji dievai, nusivylęs tarė sau jis, žiūrėdamas į bebaigiančią tirpti ir blėsčioti imančią žvakę, kaip galėčiau leisti, kad po to, kas nutiko Tišai, toks pat likimas ištiktų ir kitą merginą? O gal aš tikrai toks kvailys, kokiu tėvas mane laiko? Jis mielai būtų pažadėjęs Šajai tai, ko ji norėjo, mielai įsikibusią jam į parankę būtų parsivedęs į savo miegamąjį ir leidęs apsirengti šilkais ir aksomais, kuriuos ji taip mėgo. Jei būtų turėjęs galios nuspręsti, per Džofrio vestuvių puotą Šaja būtų sėdėjusi šalia jo ir šokusi su visais jai patikusiais lokiais. Bet nebūtų galėjęs žiūrėti į ją, tabaluojančią kilpoje.

Žvakei užgesus, Tirionas išsirangė iš jos glėbio ir uždegė kitą. Tada apėjo sienas, pirštais barbendamas į kiekvieną ir ieškodamas slaptų durų. Šaja sėdėjo sulenkusi kojas, pritraukusi kelius prie smakro, apkabinusi jas ir žiūrėjo į Tirioną. Pagaliau tarė:

— Jie po lova. Slapti laiptai.

Tirionas nepatikliai į ją žvilgtelėjo.

— Po lova? Bet ta lova — iš akmens luito. Ji sveria pusę tonos.

— Yra tokia vietelė, kurią Veiris spusteli ir lova iš karto pakyla. Klausiau, kaip taip gali būti, ir jis man paaiškino, girdi, tai — magija.

— Taip. — Tirionas nejučia šyptelėjo. — Atsvaros kerai.

Šaja atsistojo.

— Man jau reikia eiti. Kartais kūdikis ima spardytis ir pabudusi Lolisė kviečia mane.

— Netrukus turi grįžti Veiris. Jis tikriausiai slapta klausosi kiekvieno mudviejų žodžio.

Tirionas užgesino žvakę. Jo kelnių priekyje ties šakumu buvo drėgmės dėmė, bet tamsoje jos niekas neturėjo pastebėti. Jis liepė Šajai apsirengti ir laukti eunucho.

— Gerai, — pažadėjo ji. — Tu mano liūtas, tiesa? Mano milžinas Lanisteris?

— Taip, — linktelėjo Tirionas, — o tu esi…

— …tavo kekšė. — Šaja priglaudė pirštą jam prie lūpų. — Žinau. Mielai tapčiau tavo ledi, bet to niekada nebus. Kitaip vestumeis mane į puotą. Bet tai nesvarbu. Man patinka būti tavo kekše, Tirionai. Tiesiog pasilik mane, liūte mano, ir rūpinkis, kad būčiau saugi.

— Taip ir padarysiu, — pažadėjo jis.

Kvaily, kvaily! — suriko Tiriono vidinis balsas. Kodėl tai pasakei? Atėjai čia jos išsiųsti! Bet, užuot taip ir padaręs, Tirionas tik dar kartą ją pabučiavo.

Grįžtant Tirionui laikas prailgo, be to, jis jautėsi labai vienišas. Podrikas Peinas jau miegojo savo žemoje lovelėje, bet jis vaikinuką prikėlė.

— Broną, — burbtelėjo.

— Serą Broną? — Podas pasitrynė užmiegotas akis. — Hm… Ar man jį pakviesti, milorde?

— Ne, visai ne, prikėliau tave tik tam, kad truputį pasišnekučiuotume apie tai, kaip jis rengiasi, — atsakė Tirionas, bet jo pašaipa buvo visiškai nereikalinga. Podas suglumęs tik spoksojo į jį, kol Tirionas suirzęs kilstelėjo rankas ir pasakė: — Taip, surask jį. Atvesk. Tuoj pat.

Vaikinas paskubomis apsirengė ir išbėgo iš kambario. Ar aš tikrai keliu tokį siaubą? — apsivilkęs naktinius ir pildamasis taurę vyno nusistebėjo Tirionas.

Praėjo pusė nakties ir Tirionas gėrė trečią taurę vyno, kol pagaliau grįžo Podas, o paskui jį į miegamąjį įžengė ir samdinys riteris.

— Po galais, tikiuosi, kad vaikinukas turėjo labai rimtą priežastį ištempti mane iš Čatajos namų, — sėsdamasis pasakė Bronas.

— Iš Čatajos namų? — suirzęs tarė Tirionas.

— Gera būti riteriu. Daugiau nebereikia žvalgytis į pigius viešnamius gatvės gale. — Bronas vyptelėjo. — Dabar Alajaja ir Marėja guli pūkų pataluose, o tarp jų — seras Bronas.

Tirionui teko numaldyti savo irzulį. Bronas turėjo tokią pačią teisę gulėti su Alajaja kaip ir bet kuris kitas vyras, ir vis dėlto… Kad ir kaip troškau, aš jos niekada nepaliečiau, tačiau Bronas negalėjo to žinoti. Ir vis dėlto jam nederėjo lįsti prie jos su savo stačiu kotu. Pas Čatają apsilankyti jis nedrįso. Jei būtų nuėjęs, Sersėja tikrai būtų pasirūpinusi, kad šią naujieną išgirstų tėvas, ir Jajai būtų tekę iškęsti kur kas daugiau nei vien plakimą. Atsiprašydamas jis nusiuntė merginai sidabrinį vėrinį su nefritu ir porą prie jo derančių apyrankių, bet vis tiek…

Tai neturi prasmės.

— Yra toks dainius, vadinantis save Simonu Sidabrabalsiu, — neslėpdamas nuovargio ir atmesdamas antklodės kraštą pasakė Tirionas. — Kartais jis groja ledi Tandos dukteriai.

— Na ir kas?

Nužudyk jį, būtų galėjęs įsakyti Tirionas, nors tas vyras nieko bloga nepadarė, tik padainavo kelias dainas. Ir apsuko Šajai mielą galvelę savo pasakojimais apie karvelius ir šokančius lokius.

— Rask jį, — užuot išsidavęs, ką galvoja, liepė Tirionas. — Rask jį, kol to nepadarė kas nors kitas.