Kardų audra

Jonas

Jis sapnavo, kad grįžo į Vinterfelą, kad šlubčiojo pro akmeninius, sostuose sėdinčius karalius. Jie lydėjo jį praeinantį pilkomis granito akimis ir pilkais granito pirštais stipriau spaudė ant kelių padėtų surūdijusių kalavijų rankenas. Tu ne Starkas, Jonas girdėjo juos murmant dusliais granitiniais balsais. Tau čia nėra vietos. Eik iš čia. Jis žengė giliau į tamsą. „Tėve! — šūktelėjo. — Branai! Rikonai!“ Niekas neatsiliepė. Jam į sprandą pūstelėjo šaltas vėjas. „Dėde! — vėl sušuko jis. — Dėde Bendžinai! Prašau, tėve, padėk man.“ Virš galvos Jonas išgirdo tratant būgnus. Jie puotauja Didžiojoje menėje, bet aš ten nelaukiamas. Aš ne Starkas ir čia man ne vieta. Jo ramentas paslydo ir Jonas suklupo. Kriptas apgaubė dar tirštesnė tamsa. Šviesa kažkur užgeso. „Igrite? — sušnabždėjo jis. — Atleisk man. Prašau…“ Bet čia buvo tik didvilkis, pilkas ir baisus, apsitaškęs krauju, aukso spalvos akimis, liūdnai šviečiančiomis tamsoje…

Kambaryje buvo tamsu, lova — kieta. Jonas prisiminė, kad tai senoji jo lova tarno kambaryje po Senojo Lokio menėmis. Tiesą sakant, šioje lovoje jį turėjo lankyti malonesni sapnai. Net po kailiais jis šalo. Prieš pradedant bastytis su tyržmogiais kartu miegodavo Vaiduoklis ir jį šildydavo. Tyruose šalia miegodavo Igritė. O dabar nėra nei vieno, nei kito. Jis pats palaidojo Igritę, palaidojo taip, kaip ji būtų norėjusi, o Vaiduoklis… Kurgi tu? Ar jis taip pat žuvęs, ar tai ir reiškė jį aplankęs sapnas, ar kruvinas vilkas kriptose ir buvo Vaiduoklis? Bet sapne vilkas buvo pilkas, ne baltas. Pilkas kaip Brano didvilkis. Ar pasitraukę nuo Karalienės Karūnos teniečiai rado jį ir užmušė? Jei taip, tuomet Braną jis prarado amžinai.

Jonas mėgino susigaudyti, ką reiškia gaudžiantis ragas.

Žiemos ragas, vis dar mieguistas pamanė jis. Bet Mensas Joramuno rago nerado, tad ir pūsti jo negalėjo. Pasigirdo antras gausmas, toks pat ilgai trunkantis ir duslus kaip pirmasis. Jonas suprato, kad privalo keltis ir skubėti prie Sienos, bet jam buvo taip sunku…

Jis nužėrė šalin kailius ir atsisėdo. Kojos skausmas atrodė prislopęs — tokį maudimą jis galėjo kęsti. Jonas miegojo su kelnėmis, tunika ir apatiniais, kad būtų šilčiau, tad jam beliko apsiauti batus, apsivilkti kietintos odos ir šarvinius marškinius, dar užsimesti apsiaustą. Ragas vėl sugaudė, pasigirdo du ilgi pūstelėjimai, todėl jis per vieną petį persimetė Ilganagį, susirado ramentą ir nušlubavo laiptais žemyn.

Lauke buvo tamsi naktis, baisiai šalta ir apsiniaukę. Iš bokštų ir pilių virto jo broliai segdamiesi kardasaičius ir ėjo link Sienos. Jonas pasižvalgė Pipo ir Greno, bet jų niekur nebuvo matyti. Galbūt vienas iš jų buvo sargyboje ir pūtė ragą. Tai Mensas, pagalvojo Jonas. Pagaliau jis atėjo. Tai buvo gerai. Susikausime, o tada pailsėsime. Gyvi arba mirę, bet pailsėsime.

Sienos papėdėje, ten, kur anksčiau buvo laiptai, dabar riogsojo didžiulė apdegusių rąstų ir sutrupėjusių ledo luitų krūva. Į viršų juos kėlė suktuvas, bet narvu galėjo keltis tik po dešimt žmonių, ir kol Jonas priėjo, narvas jau buvo gerokai pakilęs. Reikėjo laukti, kol jis vėl nusileis. Kartu su juo laukė ir kiti broliai: Šilkinis, Malis, Batas Be Poros, Kegsas, stambuolis šviesiaplaukis Haretas atsikišusiais dantimis. Visi vadino jį Arkliu. Kurmių mieste jis dirbo arklininko padėjėju ir buvo vienas iš nedaugelio miestiečių, pasilikusių Juodojoje pilyje. Kiti iškurnėjo atgal į savo laukus ir lūšneles arba į po žeme įsikūrusių viešnamių lovas. Bet Arklys, tas paikšis atsikišusiais dantimis, troško apsivilkti juodą apsiaustą. Pasiliko ir Zėja — kekšė, kuri, kaip paaiškėjo, puikiai valdė arbaletą, be to, Nojus pasiliko tris našlaičius berniukus, kurių tėvas žuvo ant laiptų. Jie buvo dar visai vaikai — devynerių, aštuonerių ir penkerių metų, — bet daugiau jų, rodos, niekas nenorėjo.

Belaukiant grįžtančio narvo Klaidas atnešė jiems po puodelį karšto, prieskoniais pagardinto vyno, o Tripirštis Hobas padalijo po gabalą juodos duonos. Jonas paėmė iš jo kriaukšlį ir ėmė jį graužti.

— Ar tai Mensas Plėšikas? — baikščiai paklausė Šilkinis.

— Galime tikėtis, kad jis.

Buvo ir blogesnių dalykų už tamsa prisidengusius tyržmogius. Jonas prisiminė žodžius, kuriuos ištarė tyržmogių karalius, stovėdamas ant rožinio sniego Pirmųjų Žmonių Kumštyje. Kai ateina mirusieji, negelbsti nei sienos, nei nusmailinti kuolai, nei kalavijai. Mirusiųjų nenugalėsi, Jonai Snou. Niekas nežino to geriau už mane. Vien pagalvojus apie tai, Jonui pasidarė dar šalčiau.

Pagaliau narvas, parištas ant ilgos grandinės, siūbuodamas ir žvangėdamas, nusileido, jie tylomis suėjo į jį ir užsidarė duris.

Malis tris kartus trūktelėjo varpo virvę. Po akimirkos jie ėmė kilti, iš pradžių trūkčiodami ir stabčiodami, paskui sklandžiau. Niekas nepratarė nė žodžio. Viršuje narvas pasviro į šoną ir jie vienas po kito išlipo. Arklys padavė Jonui ranką ir padėjo atsistoti ant ledo. Šaltis smogė jam į dantis nelyginant kumštis.

Ant Sienos viršaus liepsnojo eile išrikiuoti laužai, sukrauti geležiniuose krepšiuose ir iškelti ant polių, aukštesnių už žmogų. Šalto vėjo peilis liepsnas kapojo ir blaškė, tad vaiduokliška gelsvai rausva šviesa, rodės, nuolat juda. Kiekvienam gynėjui po ranka buvo padėta ryšuliai iečių ir strėlių lankams, arbaletams ir svaidyklėms. Akmenys buvo sukrauti į dešimties pėdų aukščio krūsnį, o šalia į eilę sustatytos didelės medinės statinės, pilnos deguto ir lempų aliejaus. Bouvenas Maršas paliko Juodąją pilį puikiai aprūpintą viskuo, išskyrus karius. Juodus palei gynybinius įtvirtinimus prismaigstytų sargybinių-kaliausių apsiaustus plaikstė vėjas.

— Tikiuosi, ragą pūtė ne vienas iš jų, — šlubčiodamas šalia tarė Jonas Donalui Nojui.

— Girdėjai? — suklusęs paklausė Nojus.

Buvo girdėti vėjas, arkliai ir dar kažkas.

— Mamutas, — tarė Jonas. — Tai buvo mamutas.

Pro plačios, suplotos nosies šnerves ginklininko pučiamas oras virto baltais garų tumulais. Į šiaurę nuo Sienos plytėjo tamsos jūra ir jai, rodės, nebus galo. Jonas šiaip taip įžiūrėjo blyškų raudoną tolimų, per mišką slenkančių deglų žioravimą. Kiti deglų nedegdavo.

— Kaip mes kausimės jų nematydami? — paklausė Arklys.

Donalas Nojus atsisuko į dvi didžiules svaidykles, kurias Bouvenas Maršas buvo pataisęs.

— Pašvieskite! — suriko jis.

Deguto statinės paskubomis buvo užkeltos ant svaidyklių ir padegtos deglu. Plaikstoma vėjo ugnis greitai įsišėlo.

— DABAR! — riktelėjo Nojus.

Krito atsvarai, svirtys šovė į viršų ir dunkstelėjo į paminkštintus skersinius. Liepsnojantis degutas perskrodė tamsą ir šiurpia šviesa nutvieskė žemę apačioje. Jonas akimirką išvydo mamutus, nerangiai einančius per prieblandą, ir staiga žvėrys vėl dingo jam iš akių. Keliolika, o gal ir dar daugiau. Statinės tėškėsi į žemę ir suskilo. Jie išgirdo storą duslų trimitavimą, milžinas kažką suriko senąja kalba, o jo balsas priminė senovės griaustinį, nuo kurio Jonui kūnas nuėjo pagaugais.

— Dar kartą! — šūktelėjo Nojus ir svaidyklės buvo užtaisytos vėl.

Per tamsą spragsėdamos nuskriejo dar dvi liepsnojančio deguto statinės ir nusileidusios ištiško priešui po kojomis. Šį kartą viena pataikė į sausuolį ir medis paskendo liepsnose. Ne keliolika mamutų, pamatęs suprato Jonas, o šimtas.

Jis priėjo prie bedugnės krašto. Atsargiai, tarė sau, nes kristi tektų iš labai aukštai. Raudonasis Eilinas vėl papūtė sargybos ragą. „Ahūūūūūū! Ahūūūūūū!“ Dabar tyržmogiai atsakė, ir ne vienu ragu, o visu tuzinu, be to, dar būgnais ir dūdelėmis. „Mes atėjome, — rodos, norėjo paskelbti jie, — atėjome pralaužti jūsų Sienos, užimti jūsų žemių ir pagrobti jūsų dukterų.“ Švilpė vėjas, svaidyklės girgždėjo ir dunksėjo, lėkė statinės. Už milžinų ir mamutų Jonas pamatė vyrus, traukiančius prie Sienos su lankais ir kirviais. Kiek jų buvo: dvidešimt ar dvidešimt tūkstančių? Tamsoje nebuvo įmanoma pasakyti. Tai aklųjų mūšis, bet Mensas jų turi keliais tūkstančiais daugiau nei mes.

— Vartai! — sušuko Pipas. — Jie jau prie VARTŲ!

Siena buvo per didelė, kad ją būtų galima pulti pasitelkus įprastus ginklus; kopėčioms ir apgulties bokštams per aukšta, taranams — per stora. Jokia katapulta nebuvo įmanoma paleisti tokio didelio akmens, kad ją pramuštų, o jei mėgintum ją padegti, tirpstantis ledas kaipmat užgesintų ugnį. Tiesa, ją buvo galima perlipti, kaip tai prie Pilkosios sargybos padarė plėšikai, bet reikėjo būti stipriam, sveikam ir turėti tvirtą ranką, bet ir tuomet galėjai baigti gyvenimą kaip Jarlas, persmeigtas medžio šakos. Jie turi įsiveržti pro vartus, kitaip Sienos neįveiks.

Tačiau vartai buvo kreivas ledo tunelis, siauresnis už visų Septynių Karalysčių pilių vartus, — toks siauras, kad plėšikai turėjo vesti savo arklius vora. Be to, tunelio viduje buvo treji geležiniai vartai — visi užrakinti, apraizgyti grandinėmis ir apsaugoti užmaskuota duobe žudike. Išorinės durys buvo iš seno ąžuolo, devynių colių storio ir kaustytos geležimi, tad jas išlaužti nebuvo lengva. Bet Mensas turi mamutų, prisiminė Jonas, ir milžinų.

— Ten apačioje turėtų būti šalta, — tarė Nojus. — Ką pasakysite, vaikinai, gal juos sušildykime?

Ant sienos krašto buvo sustatyta keliolika indų su lempų aliejumi. Pipas brūkštelėjo per indų eilę deglu ir visus juos uždegė. Ouvenas Kvailelis vieną po kito ėmė stumti juos nuo krašto. Krentančius indus laižė blyškios liepsnos liežuviai. Kai iš akių dingo paskutinis, Grenas paspyręs išmušė deguto statinės kaiščius ir ši dundėdama taip pat persirito per Sienos kraštą. Triukšmas apačioje virto šauksmais ir klyksmais, kurie brolių ausims atrodė tarsi muzika.

Tačiau būgnai tebedundėjo, svaidyklės trūkčiojo ir dunksėjo, o dūdmaišių garsai sklido nakties tamsoje nelyginant keistų, įniršusių paukščių giesmės. Virpančiu, nuo vyno prikimusiu balsu užgiedojo ir septonas Seladoras:

Donalas Nojus jį užsipuolė:

— Jei kuris nors iš vyrų nuleis kalaviją, iš karto permesiu jo susiraukšlėjusį užpakalį per Sieną. Ir pradėsiu nuo tavęs, septone. Lankininkai! Ar dar turime prakeiktų lankininkų?

— Jie čia, — atsiliepė Šilkinis.

— Ir čia, — tarė Malis. — Tik kaip man rasti taikinį? Čia tamsu kaip kiaulės pilve. Kur tie priešai?

Nojus parodė į šiaurę.

— Negailėkite strėlių, gal kelis taikinius ir kliudysite. Bent jau išgąsdinsite juos. — Jis apžvelgė ratu sustojusių vyrų veidus, apšviestus liepsnų. — Man reikia dviejų šaulių ir dviejų ietininkų, kad padėtų atsilaikyti tunelyje, jei priešai pralaužtų vartus. — Į priekį žingtelėjo per dešimt vyrų ir kalvis išsirinko keturis. — Jonai, kol manęs nebus, Siena tavo.

Akimirką Jonas pamanė, kad jam pasigirdo. Įspūdis buvo toks, tarsi Nojus palieka jį vadovauti.

— Milorde…

— Lordas? Aš kalvis. Sakiau, Siena tavo.

Yra vyresnių vyrų, norėjo paprieštarauti Jonas, ir geresnių. Aš vis dar geltonsnapis. Be to, sužeistas ir kaltinamas dezertyravimu. Jam išdžiūvo burna.

— Klausau, — šiaip taip ištarė.

Paskui Jonui Snou atrodė, tarsi tą naktį jis sapnavo. Petys į petį su šiaudiniais kariais, iš šąlančiomis rankomis tvirtai spaudžiamų didlankių ir arbaletų keliolika šaulių paleido šimtą salvių strėlių į nematomą priešą. Retkarčiais jie sulaukdavo atsako: prašvilpiančios tyržmogių strėlės. Jis pasiuntė vyrus prie mažesnių katapultų ir pripildė orą skaldytų, milžino kumščio dydžio akmenų, bet tamsa prarijo juos kaip žmogus praryja saują riešutų. Tamsoje trimitavo mamutai, keisti balsai kažką šaukė nepažįstamomis kalbomis, o girtas septonas Seladoras taip garsiai ir padrikai meldėsi, kad greičiau išauštų, jog Jonui kilo pagunda pačiam nustumti jį nuo Sienos. Jie girdėjo žemai paskutinį kvapą leidžiantį mamutą ir matė kitą, degantį ir svirduliuojantį per mišką, trypiantį medžius ir žmones. Pūtė vis šaltesnis vėjas. Narvu pakilo Hobas ir atgabeno puodelių su svogūnų nuoviru, Ouvenas su Klaidu nunešę išdalijo juos šauliams, kad šie galėtų išgerti nuovirą leisdami strėles. Zėja su arbaletu stovėjo tarp jų. Po kelių valandų trukusio indų svaidymo ir nuolatinio dunksėjimo dešinė svaidyklė šiek tiek išklibo, staiga krentantis atsvaras nepataikė tiksliai į savo vietą, svaidyklės svirtis pakrypo į šoną ir garsiai triokštelėjusi sulūžo. Kairė svaidyklė tebeveikė, bet tyržmogiai greitai susiprotėjo vengti to ploto, kur krito jos metami daiktai.

Mums reikėtų turėti dvidešimt svaidyklių, o ne dvi, ir jos turėtų būti pastatytos ant pavažų ir besisukančių platformų, kad galėtume jas sukioti ir stumdyti. Tačiau tai buvo paika mintis. Lygiai taip Jonas galėjo pageidauti ir dar tūkstančio vyrų, ir galbūt trijų ar bent vieno drakono.

Donalas Nojus vis nesirodė, negrįžo ir nė vienas iš vyrų, nusileidusių su juo ginti tamsoje skendinčio šalto tunelio. Siena mano, pajutęs, kad jėgos senka, primindavo sau Jonas. Jis pats buvo paėmęs į rankas didlankį ir jautė, kad pirštai nuvargę, beveik sušalę ir sugrubę. Be to, jis vėl ėmė karščiuoti, o koja nevalingai drebėjo ir skausmas raižė ją nelyginant peilis. Dar vieną strėlę ir pailsėsiu, jau pusšimtį kartų sakė sau jis. Dar vieną strėlę. Kai strėlinėje baigdavosi strėlės, vienas iš našlaičių kurmiečių atnešdavo jam pilną. Dar vieną strėlinę, ir viskas. Netrukus turėjo švisti.

Rytas išaušo iš pradžių jiems to nė nesupratus. Pasaulis tebeskendėjo tamsoje, bet juoduma virto pilkuma ir prieblandoje ėmė ryškėti pavidalai. Jonas nuleido lanką ir pažvelgė į tirštus sunkius debesis, nuklojusius dangų rytuose. Už jų jis matė švytėjimą, bet galbūt tik sapnavo. Tada įstatė į templę dar vieną strėlę.

Kylanti saulė prasismelkė pro debesis ir blyškiomis šviesos ietimis apipylė kovos lauką. Pamačius pusės mylios žemės plotą, įsiterpusį tarp Sienos ir pamiškės, Jonui nejučia užgniaužė kvapą. Per pusę nakties broliai pavertė jį dykyne, kurioje juodavo sudegusi žolė, kunkuliavo derva, mėtėsi suskilę akmenys, tysojo lavonai. Supleškėjusio mamuto griaučiai jau traukė varnas. Ant žemės gulėjo ir žuvusių milžinų, bet už jų…

Kažkas jam iš kairės sudejavo ir Jonas išgirdo septoną Seladorą sakant:

— Ak, Motin, pasigailėk! Ojojoi, Motin, pasigailėk!

Po medžiais buvo susitelkę visi pasaulio tyržmogiai: plėšikai ir milžinai, aiškiaregiai ir várgai, kalnų vyrai, Sūriosios jūros jūreiviai, Ledo upės kanibalai, urvų gyventojai dažytais veidais, kovos vežimai iš Įšalusio kranto su pakinkytais šunimis, kanopėdžiai, kurių padai buvo kaip kietinta oda, ir visos kitos keistos gentys, kurias Mensas sutelkė Sienos šturmui. Čia ne jūsų žemė, norėjo riktelėti jiems Jonas. Jums čia nėra vietos. Eikite sau. Ir jo sąmonėje iš karto nuskambėjo Tormundo Milžino Prakeiksmo juokas. „Tu nieko neišmanai, Jonai Snou“, — būtų pasakiusi jam Igritė. Jis pagniaužė dešinę ranką, pamiklino pirštus, nors puikiai žinojo, kad ant Sienos kalavijų neprireiks.

Jonas buvo sušalęs ir karščiavo, staiga jį apleido jėgos ir jis negalėjo nulaikyti didlankio. Jis suvokė, kad kova su magnaru buvo niekis, o apie nakties kautynes išvis neverta kalbėti, jos tebuvo mėginimas, tik durklas tamsoje, kuriuo magnaras norėjo užklupti juos nepasiruošusius. Tikras mūšis turėjo prasidėti tik dabar.

— Niekada nepagalvojau, kad jų gali būti tiek daug, — pasakė Šilkinis.

O Jonas tai žinojo. Buvo juos matęs, bet tik ne būryje, ne išsirikiavusius kautynėms. Per žygį tyržmogių kolona tęsėsi daugybę lygų, šliaužė tarsi milžiniškas kirminas, kurio viso iškart niekada nematydavai. Bet dabar…

— Jie ateina, — kažkas dusliai tarstelėjo.

Jonas matė, kad mamutai žengia tyržmogių kolonos viduryje, — jų buvo per šimtą, o jiems ant nugarų sėdėjo milžinai, nusitvėrę tvokles ir didžiulius akmeninius kirvius. Dar daugiau milžinų sliūkino šalia, ant didžiulių medinių ratų stumdami medžio kamieną nusmailintu galu. Taranas, niūriai pagalvojo Jonas. Net jei išorinės vartų durys tebebuvo sveikos, keli šio medžio kamieno trinktelėjimai turėjo paversti jas šipulių krūva. Abipus milžinų tarsi besiritanti banga jojo raitininkai su kietintos odos šarvais ir ugnyje grūdintomis ietimis, plūdo nesuskaičiuojama minia šaulių, šimtai pėstininkų su ietimis, mėtyklėmis, lazdomis ir odiniais skydais. Sparnuose dardėjo kauliniai kovos vežimai iš Įšalusio kranto, šokčiodami per akmenis ir šaknis, traukiami didelių baltų šunų kinkinio. Tyrų įniršis, vėl pagalvojo Jonas klausydamasis dūdmaišių, šunų lojimo ir urzgimo, mamutų trimitavimo, laisvosios tautos švilpčiojimų bei riksmų ir milžinų, kažką rėkaujančių senąja kalba. Būgnų tratėjimas aidėjo nuo ledo lyg besiritantis griaustinis.

Jis pajuto aplink baisią neviltį.

— Jų čia tikriausiai šimtas tūkstančių, — gailiai tarstelėjo Šilkinis. — Kaip mes tokią daugybę sulaikysime?

— Siena juos sulaikys, — nė nepajuto, kaip atsakė Jonas. Jis atsisuko ir pakartojo tuos žodžius garsiau. — Siena juos sulaikys. Siena ginasi pati. — Tai buvo tušti žodžiai, bet Jonas turėjo juos pasakyti broliams, o šiems labai reikėjo juos išgirsti. — Mensas siekia palaužti mūsų drąsą savo karių gausa. Ar jam atrodo, kad mes kvailiai?! — Dabar jis garsiai šaukė pamiršęs savo koją ir visi iki vieno jo klausėsi. — Kovos vežimai, raiteliai, visi tie pėsti pusgalviai… ką jie padarys mums, esantiems ant Sienos? Gal kas nors iš jūsų yra matęs į Sieną kopiantį mamutą? — Jonas nusijuokė ir jo pavyzdžiu pasekė Pipas, Ouvenas ir dar keli vyrai. — Jie — tuščia vieta, iš jų naudos mažiau nei iš mūsų šiaudinių brolių, jie negali mūsų nei pasiekti, nei sužeisti, nei įbauginti, ar ne?

— NEGALI! — suriko Grenas.

— Jie apačioje, o mes viršuje, — pridūrė Jonas, — ir kol vartai mūsų, jie nepraeis.

„Nepraeis!“ — dabar jau šaukė visi, garsiai kartojo Jonui jo paties ištartus žodžius, mosavo kalavijais ir didlankiais, o jų skruostai atrodė įraudę.

— Broli, — paragino Jonas, — pūsk ragą ir skelbk kovą.

Plačiai šypsodamasis Kegsas pakėlė prie lūpų ragą ir du kartus ilgai papūtė, o šis signalas reiškė, kad artinasi tyržmogiai. Tą signalą pasigavo kiti ragai ir netrukus Siena, rodės, drebėjo, o to duslaus ir žemo gaudimo aidas užgožė visus kitus garsus.

— Šauliai, — ragams nutilus įsakė Jonas, — visi iki vieno taikysitės į taraną stumiančius milžinus. Šaukite gavę mano įsakymą, bet ne anksčiau. Į MILŽINUS IR TARANĄ. Noriu, kad kiekviename žingsnyje juos pasitiktų strėlių lietus, bet palauksime, kol jie prieis arčiau. Tas, kuris be reikalo paleis strėlę, turės lipti žemyn jos pasiimti, supratote?

— Supratau! — sušuko Ouvenas Kvailelis. — Supratau, lorde Snou.

Jonas prajuko, juokėsi kaip girtas arba išprotėjęs, o jo vyrai kvatojosi drauge. Jis matė, kad dabar kovos vežimai ir šuoliuojantys raiteliai kolonos sparnuose gerokai aplenkė centre traukiančius karius. Tyržmogiai dar neįveikė nė trečdalio mylios, o jų kovos gretos jau byrėjo.

— Prikraukite katapultas kamuolinių vielų kliūčių, — liepė Jonas. — Ouvenai, Kegsai, pasukite jas į centrą. Svaidykles užtaisykite degančiomis ietimis ir šaukite sulaukę mano komandos. — Jis ištiesė ranką į Kurmių miesto berniukus. — Tu, tu ir tu, stovėkite ir laikykite liepsnojančius deglus.

Priartėję tyržmogių šauliai ėmė laidyti strėles; jie pabėgėdavo į priekį, sustodavo, iššaudavo ir vėl dešimt jardų bėgdavo. Jų buvo tiek daug, kad ore be perstojo švilpė strėlės, bet jų skrydis buvo apgailėtinai trumpas. Tuščias strėlių švaistymas, dingtelėjo Jonui. Matyti, kad jų kariuomenei trūksta drausmės. Mažesni iš rago ir medžio padaryti laisvosios tautos karių lankai nenušaudavo strėlių taip toli, kaip Nakties sargybos kukmedžio didlankiai, be to, tyržmogiai mėgino pataikyti į vyrus, esančius per septynis šimtus pėdų aukščiau jų.

— Tegul šaudo, — pasakė Jonas. — Laukite. Būkite pasiruošę. — Broliams už nugarų vėjas plaikstė apsiaustus. — Vėjas pučia mums į veidus, tad strėlės lėks ne taip toli. Laukite.

Arčiau, arčiau…

Gaudė dūdmaišiai, tratėjo būgnai, tyržmogių strėlės lėkė ir krito nepasiekusios tikslo.

— ĮTEMPKITE TEMPLES.

Jonas pakėlė savo lanką ir įstatęs įtempė strėlę prie ausies. Šilkinis padarė tą patį, šio pavyzdžiu pasekė Grenas, Ouvenas Kvailelis, Batas Be Poros, Juodasis Džekas Bulveris, Aronas ir Emrikas. Zėja pakėlė prie peties arbaletą. Jonas matė artėjantį taraną ir abipus jo nerangiai kėblinančius mamutus ir milžinus. Jie atrodė tokie maži, kad būtum galėjęs sutriuškinti juos viena ranka. Jei tik ta mano ranka būtų tokio didumo. Jie traukė per išdegintą plotą. Nuo kritusio mamuto griaučių pakilo šimtas varnų, o tyržmogiai tapnojo iš abiejų pusių juos aplenkdami. Vis artyn ir artyn, kol pagaliau…

— ŠAUK!

Juodos strėlės švilpdamos smigo žemyn tarsi gyvatės su plunksnų sparnais. Jonas nelaukė, kol pamatys, ar jos kam nors pataikė. Vos paleidęs pirmą, jis išsitraukė antrą strėlę. „ĮSTATYK. ĮTEMPK. ŠAUK.“ Vos strėlė atsiskyrė nuo templės, jis paėmė kitą. „ĮSTATYK. ĮTEMPK. ŠAUK.“ Dar ir dar kartą. Jonas riktelėjo prie svaidyklės dirbantiems broliams, išgirdo girgždesį, sunkų dunkstelėjimą ir oru besisukdami nuskriejo daugybė dygliuotų vielų kamuolių. „Katapultos! — riktelėjo jis, — svaidyklės! Šauliai, šaukite kada panorėję.“ Dabar tyržmogių strėlės smigo į Sieną šimtu pėdų žemiau, nei buvo užsilipę gynėjai. Antras milžinas apsisuko ir susvirduliavo. „Įstatyk, įtempk, šauk.“ Mamutas pasisuko, atsitrenkė į šalia žingsniavusį ir pargriovė milžinus. „Įstatyk, įtempk, šauk.“ Jonas matė, kad taranas nukritęs ir nepavojingas, o jį stūmę milžinai žuvę arba besivaduojantys mirtimi.

— Degančias strėles! — riktelėjo jis. — Noriu, kad tas taranas sudegtų.

Sužeistų mamutų baubimas ir milžinų klyksmai maišėsi su būgnų tratėjimu ir dūdelių švilpimu ir skambėjo lyg šiurpi muzika, o jo šauliai leido strėlę po strėlės, tarsi būtų apkurtę kaip kurčiasis Dikas Folardas. Gal jie ir nebuvo klusniausi kariai, bet vis dėlto Nakties sargybos vyrai arba beveik — dabar tai nebuvo taip svarbu. Štai kodėl priešas neturėtų mūsų įveikti.

Vienas iš mamutų įniršęs talžė straubliu tyržmogius ir trypė jų šaulius. Jonas dar kartą pasiėmė lanką ir paleido į gauruotą žvėries nugarą strėlę, norėdamas dar labiau jį įaudrinti. Ir rytuose, ir vakaruose, kiek akis užmato, tyržmogių kariuomenės gretos pasiekė Sieną nesutikusios jokio pasipriešinimo. Vieni kovos vežimai dardėjo, kiti suko atgal, o raiteliai be tikslo susibūrė po dunksančia ledo iškyša.

— Prie vartų! — suriko kažkas, galbūt Batas Be Poros. — Mamutas prie vartų!

— Ugnies! — įsakė Jonas. — Grenai, Pipai.

Grenas numetė lanką, parvertė ant šono statinę aliejaus ir nuritino prie Sienos krašto, o Pipas iškalė jos kaištį, įgrūdo į skylę susuktą audeklo skiautę ir deglu ją uždegė. Tuomet jiedu drauge statinę nustūmė. Šimtu pėdų žemiau ji trenkėsi į Sieną pripildydama orą liepsnojančių lempų aliejaus purslų. Grenas negaišuodamas ritino prie prarajos krašto antrą statinę, o Kegsas trečią. Pipas abi jas padegė.

— Pataikiau! — šūktelėjo Šilkinis taip toli iškišęs galvą, kad Jonas išsigando, jog vaikinas nugarmės žemyn. — Pataikiau, pataikiau, PATAIKIAU!

Jis išgirdo ugnies šniokštimą. Tada pamatė liepsnojantį milžiną, klupčiojantį ir besiraičiojantį ant žemės.

Ir staiga mamutai pasileido bėgti, spruko nuo dūmų bei ugnies ir persigandę trypė tuos, kurie ėjo jiems iš paskos. Šie irgi pasileido atgal, o jiems įkandin žygiavę milžinai ir tyržmogiai stumdėsi skubėdami pasitraukti žvėrims iš kelio. Po akimirkos subyrėjo visas jų kariuomenės rikiuotės centras. Raiteliai sparnuose apsižiūrėjo, kad juos paliko vienus, ir taip pat nusprendė grįžti, nors nė vienas nebuvo praliejęs nė lašo kraujo. Net kovos vežimai nudardėjo atgal, nors jie nebuvo pavojingi, tik bauginančiai atrodė ir kėlė daug triukšmo. Kai ima bėgti, jie bėga visi, pagalvojo Jonas Snou žvilgsniu nulydėdamas tolstančią priešo kariuomenę. Būgnų tratėjimas liovėsi. Ar tau patinka ši muzika, Mensai? Ar patinka dornietės moters bučinys?

— Ar turime sužeistų? — paklausė jis saviškių.

— Prakeikti šunsnukiai kliudė man koją. — Batas Be Poros išsitraukė strėlę ir, iškėlęs ją virš galvos, pamosavo. — Medinę!

Nuskambėjo nervingas juokas. Zėja čiupo Ouveną už rankų, ėmė sukti jį ratu ir visiems matant karštai pabučiavo. Mėgino pabučiuoti ir Joną, bet jis suėmė merginą už peties ir švelniai, bet tvirtai ją atstūmė.

— Ne, — tarė. Daugiau su niekuo nesibučiuosiu.

Ir staiga jam ėmė linkti kojos, o sužeistąją skaudėjo nuo kelio iki kirkšnies. Jonas apgraibomis ėmė ieškoti ramento.

— Pipai, padėk man nusigauti iki narvo. Grenai, siena tavo.

— Mano? — išsižiojo Grenas.

— Jo? — nustebo ir Pipas.

Sunku buvo pasakyti, kuris iš jų labiau pasibaisėjo.

— Bet, — užsikirsdamas tarė Grenas, — b-bet ką aš darysiu, jei tyržmogiai vėl puls?

— Sustabdyk juos, — tarė jam Jonas.

Jiems narvu besileidžiant žemyn, Pipas nusiėmė šalmą ir nusišluostė nuo kaktos prakaitą.

— Sušalęs prakaitas. Kas gali būti šlykščiau už sušalusį prakaitą? — nusijuokė jis. — Dievai, nemanau, jog kada nors jaučiausi toks alkanas. Prisiekiu, nekramtęs jautį suryčiau. Kaip manai, ar Hobas išvirs mums Greną? — Kai pamatė Jono veidą, jo šypsena išblėso. — Kas yra? Tavo koja?

— Koja, — linktelėjo Jonas. Jam net kalbėti buvo sunku.

— Vadinasi, tai ne dėl mūšio? Mūšį mes laimėjome.

— Paklausk manęs, kai pamatysiu vartus, — niūriai atsakė Jonas. Noriu židinio ugnies, karšto maisto, šiltos lovos ir ko nors, kad nebeskaudėtų koja, pagalvojo jis. Bet pirmiausia turėjo apžiūrėti tunelį ir sužinoti, koks likimas ištiko Donalą Nojų.

Po mūšio su teniečiais jiems prireikė beveik visos dienos išlaisvinti vidiniams vartams nuo ledo ir sulūžusių sijų. Spuoguotasis Peitas, Kegsas ir dar keli statytojai susijaudinę ėmė įrodinėti, kad geriausia būtų nuolaužas palikti, — girdi, Mensui tai būsianti dar viena kliūtis. Tačiau tai būtų reiškę, jog tunelis nebus ginamas, o Nojus apie tai nenorėjo nė girdėti. Keli vyrai žudymo duobėse, po kelis šaulius ir ietininkus prie kiekvienų vidinių vartų ir keli ryžtingai nusiteikę broliai galėjo sulaikyti šimteriopai gausesnes tyržmogių pajėgas ir nukloti kelią jų lavonais. Jis neketino leisti Mensui Plėšikui netrukdomam pereiti ledo tunelio. Tad, pasiėmę kirtiklius, kastuvus ir virves, jie patraukė sulūžusius laiptus ir prisikasė prie vartų.

Pipas nuėjo pas meisterį Eimoną atsarginio rakto, o Jonas laukė prie šaltų geležinių grotų. Ir labai nustebo, kad su Pipu atėjo ir meisteris, ir žibintu pasišviesdamas Klaidas.

— Kai baigsi darbus, ateik pas mane, — pasakė Jonui senis, o Pipas tuo metu čiupinėjosi su grandinėmis. — Turiu pakeisti tvarstį ir uždėti naują šuteklį, be to, tikriausiai norėsi gurkšnelio migdančio vyno, kad taip neskaudėtų.

Jonas vos pastebimai linktelėjo. Durys plačiai atsivėrė. Pipas rodė jiems kelią, o paskui jį ėjo Klaidas su žibintu. Jonas vos suspėjo koja kojon su meisteriu Eimonu. Visur aplink juos dunksojo ledas, jis pajuto į kaulus besismelkiantį šaltį ir Sienos svorį virš galvos. Jonas jautėsi, tarsi žingsniuotų ledo drakono gerkle. Jie pasiekė tunelio posūkį, paskui dar vieną. Pipas atrakino antrus geležinius vartus. Jie traukė toliau, įveikė trečią posūkį ir priekyje išvydo šviesą — silpną ir blankią, besiskverbiančią per ledą. Blogai, iš karto suprato Jonas. Labai blogai.

Tada Pipas tarė:

— Ant grindų kraujas…

Paskutinės dvidešimt tunelio pėdų buvo tas mūšio laukas, kuriame broliai kovėsi ir žuvo. Išorinės geležimi kaustytos ąžuolinės durys buvo sukapotos ir pralaužtos, paskui nuplėštos nuo vyrių ir pagaliau pro jų nuolaužas į vidų prasibrovė milžinai. Žibintas niūria rausva šviesa apšvietė šiurpią kovos sceną. Pipas nusisukęs ėmė lupti ožius, o Jonas staiga susigriebė pavydintis meisteriui Eimonui aklumo.

Nojus su savo vyrais laukė viduje, už storų geležinių grotų vartų, — tokių pačių, kokius Pipas jau du kartus buvo atrakinęs. Milžinui nerangiai prie jų artinantis, du arbaletininkai paleido į jį keliolika strėlių. Tada, matyt, į priekį išėjo ietininkai ir badė jį ietimis. Bet pabaisai vis tiek dar pakako jėgų įkišti pro grotas leteną, nusukti Spuoguotajam Peitui galvą ir palenkus praskirti grotas. Pabirę ant grindų mėtėsi grandinės žiedai. Vienas milžinas. Visa tai — vieno milžino darbas.

— Ar jie visi žuvę? — tyliai paklausė meisteris Eimonas.

— Taip. Donalas mirė paskutinis. — Nojaus kalavijo ašmenys buvo suvaryti milžinui į gerklę iki pat rankenos. Ginklininkas Jonui visada atrodė toks stambus ir stiprus vyras, bet suspaustas didžiulių priešo letenų dabar jis atrodė kaip vaikas. — Milžinas sutraiškė jam stuburą. Nežinau, kas mirė pirmas. — Jis paėmė žibintą ir žingtelėjo artyn, kad geriau matytų. — Megas. — Aš paskutinis iš milžinų. — Giliai širdyje Jonui pasidarė liūdna, bet dabar liūdėti nebuvo laiko. — Tai buvo Megas Galiūnas. Milžinų karalius.

Jonui būtinai reikėjo saulės. Tunelyje buvo pernelyg šalta ir tamsu, o nuo kraujo ir mirties dvoko galėjai uždusti. Jis atidavė žibintą Klaidui, prasispraudė pro lavonus ir sulankstytas grotas ir nužingsniavo link šviesos pasižiūrėti, ką pamatys už sukapotų durų.

Kelią iš dalies užtvėrė negyvas mamutas. Jonui praeinant apsiausto skvernas užsikabino už žvėries ilties ir įplyšo. Lauke, iki pusės užversti akmenų, purvo ir sustingusio deguto, tysojo dar trys milžinai. Jonas atkreipė dėmesį, kad ugnis aptirpino Sieną, didžiuliai ledo luitai buvo nukritę ant juodos žemės ir sutrupėję. Jis pakėlė akis norėdamas pamatyti, nuo kur jie nukrito. Kai čia stovi, Siena atrodo milžiniška, tarsi tuoj tave sutraiškytų.

Jonas grįžo į tunelį, kur jo laukė kiti.

— Turime kaip galėdami sutaisyti išorinius vartus, o tada šią tunelio vietą kuo nors užversti. Nuolaužomis, ledo gabalais, dar kuo nors… Jei galime, net iki antrųjų vartų. Serui Vintonui teks perimti vadovavimą, jis paskutinis likęs riteris, bet turi pradėti veikti nedelsiant, nes nespėsime mirktelėti, o milžinai vėl bus čia. Turime jam pasakyti…

— Sakyk jam, ką tik nori, — švelniai pertraukė Joną meisteris Eimonas. — Jis nusišypsos, linktelės ir viską pamirš. Prieš trisdešimt metų seras Vintonas Stautas gavo keliolika balsų daugiau ir tapo lordu vadu. Jis buvo geras vadas. Prieš dešimt metų jis dar būtų gebėjęs vadovauti. Bet dabar jau ne. Puikiai tai žinai, kaip žinojo ir Donalas, Jonai.

Tai buvo tiesa.

— Tuomet vadovauk tu, — tarė Jonas meisteriui. — Tu visą gyvenimą praleidai prie Sienos, vyrai tavęs klausys. Turime uždaryti vartus.

— Aš meisteris — prisiekęs ir nešiojantis grandinę. Negaliu įsakinėti, Jonai. Mes dalijame patarimus, o ne įsakymus.

— Bet kažkas turi…

— Tu. Vadovauti turi tu.

— Ne.

— Taip, Jonai. Ta pareiga tau teks neilgai. Tik kol grįš įgula. Donalas pasirinko tave, o dar anksčiau ir Korinas Pusrankis. Lordas vadas Mormontas paskyrė tave savo padėjėju. Esi Vinterfelo sūnus, Bendžino Starko sūnėnas. Vadovauti turi tu arba liksime visai be vado. Siena tavo, Jonai Snou.