Kardų audra

Daneiris

Mirinas buvo vos ne didesnis kaip Astaporas ir Junkajus kartu sudėti. Kaip ir jo miestai-broliai, jis buvo pastatytas iš plytų, bet Astaporo plytos buvo raudonos, Junkajaus — geltonos, o Mirino — įvairių spalvų. Jo sienos buvo aukštesnės už Junkajaus ir geresnės būklės, nusagstytos bastionais ir kiekviename kampe sutvirtintos galingais gynybiniais bokštais. Už jų, milžiniška dangaus fone, buvo matyti viršūnė Didžiosios Piramidės, — didžiulio, aštuonių šimtų pėdų aukščio statinio su bronzine harpijos statula ant viršaus.

— Harpija — bailus padaras, — ją pamatęs tarė Darijus Naharis. — Ji turi moters širdį ir vištos kojas. Nenuostabu, kad jos sūnūs slepiasi už šių sienų.

Bet karžygys nesislėpė. Jis išjojo pro vartus vilkėdamas žvyninius, iš vario ir juodojo gintaro pagamintus šarvus, raitas ant šyvio, kurio dryžuoti, rožinės ir baltos spalvos apsauginiai šarvai derėjo prie karžygiui už nugaros besiplaikstančio šilkinio apsiausto. Rankoje jis laikė keturiolikos pėdų ilgio ietį, apvyniotą rožine ir balta medžiaga, be to, jo plaukai buvo sušukuoti, sušiaušti ir sutepti laku taip, kad atrodė kaip sukti avino ragai. Jis jodinėjo pirmyn atgal palei spalvingas mūro sienas, mesdamas iššūkį miestą apgulusiam priešui ir ragindamas atsiųsti savo galiūną, kuris susikautų su juo dvikovoje.

Ištikimieji jos raiteliai taip nerimavo ir veržėsi su juo susikauti, kad vos nesusimušė tarpusavyje.

— Mano kraujo broliai, — tarė jiems Dani, — jūsų vieta čia, greta manęs. Šis vyras — viso labo zirzianti musė. Nekreipkite į jį dėmesio, jis netrukus nujos.

Agas, Džogas ir Racharas buvo narsūs kariai, bet jauni ir per daug brangūs, kad būtų galima rizikuoti jų galvomis. Jie neleido subyrėti jos chalasarui, be to, buvo geriausi žvalgai.

— Išmintingai pasielgei, — tarė seras Džora, jiems žvelgiant pro priekinius palapinės atvartus. — Tegul tas kvailys jodinėja pirmyn atgal ir šūkauja, kol jam žirgas apšlubs. Jis mums nė kiek nekenkia.

— Kenkia, — primygtinai įsiterpė Arstanas Žilabarzdis. — Karai laimimi ne vien kalavijais ir ietimis, sere. Gali susiremti dvi vienodo stiprumo kariuomenės, bet viena neišlaikys ir spruks, o kita liks, kur buvusi. Šis karys žadina saviškių širdyse drąsą, o mūsiškių karių širdyse sėja abejonės sėklą.

Seras Džora prunkštelėjo.

— O jei mūsų karžygys pralaimės dvikovą, kokia sėkla tada bus pasėta?

— Vyras, bijantis mūšio, pergalių nepasieks, sere.

— Kalbame ne apie mūšį. Net jei tas kvailys bus išmestas iš balno, Mirino vartai neatsivers. Kam tuščiai rizikuoti kario gyvybe?

— Sakyčiau, kad ne tuščiai, o dėl garbės.

— Išgirdau iki valiai, — nutraukė juos Dani.

Ir be šių rietenų rūpesčių jai buvo iki kaklo. Mirino miestas kėlė daug rimtesnių pavojų, nei vienas rožine ir balta spalva apsitaisęs ir įžeidimais besisvaidantis kareiva, ir ji negalėjo leisti, kad nors blaškytų dėmesį. Užėmusi Junkajų, ji turėjo didesnę nei aštuoniasdešimties tūkstančių vyrų kariuomenę, bet vos ketvirta jos dalis buvo tikri kariai. O visi kiti… na, seras Džora juos vadino kojas turinčiomis burnomis, be to, netrukus jie pradės badauti.

Didieji Mirino šeimininkai pasitraukė prieš ateinant Dani nusiėmę derlių ir sudeginę viską, ko negalėjo nuimti. Kiekviename žingsnyje ją pasitiko pelenais paleisti laukai ir užnuodyti šaltiniai. O blogiausia, kad miriniečiai palei visą jūros pakrante nuo Junkajaus einantį kelią, prie kiekvieno mylias žyminčio stulpo, vinimis prikalė po vergą vaiką, prikalė juos dar gyvus, išvirtusiais ir kabančiais viduriais, vieną ranką visuomet ištiesusius ir rodančius kelią į Miriną. Daneiris kariuomenės avangardui vadovavęs Darijus liepė nuimti vaikų lavonus, kol Dani jų nepamatė, bet, kai tik jai pranešė šią žinią, ji uždraudė Darijui taip elgtis.

— Aš juos pamatysiu, — tarė ji, — pažvelgsiu į kiekvieną, suskaičiuosiu ir įsidėmėsiu jų veidus. Ir to nepamiršiu.

Kol jie pasiekė Miriną, įsikūrusį ant druskingo kranto prie jūros, Daneiris suskaičiavo jų šimtą ir šešiasdešimt tris.

Užimsiu šį miestą, tyliai prisiekė ji sau.

Rožine ir balta spalva pasipuošęs karžygys visą valandą tyčiojosi iš miestą apgulusių karių, šaipėsi iš jų vyriškumo, motinų, žmonų ir dievų. Mirino gynėjai garsiais šūksniais pritarė jam nuo miesto gynybinių sienų.

— Jis vardu Oznakas Zo Palas, — pasakė Daneiris į karo tarybos posėdį atvykęs Rudasis Benas Plumas. Jis buvo naujasis Antrųjų Sūnų vadas, išrinktas balsavus jo ginklo broliams, samdomiems kalavijuočiams. — Kadaise, prieš prisidėdamas prie Antrųjų Sūnų, buvau jo dėdės asmens sargybinis. Didieji šeimininkai, tai bent riebių musių lervų gauja! Moterys nebuvo tokios blogos, bet jei žvilgtelėdavai ne į tą ir netinkamu laiku, sumokėdavai mirtimi. Pažinojau tokį vyrą, vardu Skarbas, kuriam Oznakas išpjovė kepenis. Jis tvirtino gynęs moters garbę, pareiškė, girdi, Skarbas žvilgsniu ją prievartavęs. Pasakykit man, kaip išprievartauti bobą žvilgsniu? Bet jo dėdė — turtingiausias Mirino vyras, o jo tėvas vadovauja miesto sargybai, tad, kol manęs nenužudė, man teko sprukti kaip žiurkei.

Jie matė, kaip Oznakas Zo Palas nulipo nuo šyvio, prasiskleidė drabužius, išsitraukė penį ir nukreipė šlapimo srovę į alyvmedžių giraitę, kur tarp sudegintų medžių stovėjo auksinė Daneiris palapinė. Jam tebesišlapinant prijojo Darijus Naharis, laikydamas rankoje arachą.

— Gal nupjauti tą daiktą ir sugrūsti jam į burną, tavo malonybe?

Pro mėlyną dvišakę barzdą jo dantys spindėjo auksu.

— Noriu gauti jo miestą, o ne jo niekingą vyriškumą.

Tačiau Dani vis labiau pyko. Jei ir toliau nekreipsiu dėmesio į tai, kas čia vyksta, mano žmonės ims manyti, kad esu silpna. Tik… ką jai pasiųsti? Darijaus jai reikėjo taip pat kaip ir kraujo raitelių. Be išsipusčiusio tirošio ji neturėjo įtakos Audrašaukliams, kurių dauguma buvo Prendalio Na Gezno ir Seiloro Plikio šalininkai.

O nuo aukštų Mirino gynybinių sienų patyčios liejosi dar garsiau, dabar jau keli šimtai miesto gynėjų, pasekę karžygio pavyzdžiu, šlapinosi nuo tvirtovės pylimo, norėdami parodyti savo panieką miestą apsiautusiai kariuomenei. Jie telžia ant vergų norėdami pasakyti, kad mūsų visai nebijo, pagalvojo ji. Ir niekada nedrįstų taip elgtis, jei už vartų stovėtų dotrakių chalasaras.

— Į tokį iššūkį reikia atsakyti, — vėl tarė Arstanas.

— Atsakysime, — linktelėjo Dani, o karžygys tuo metu įsikišo penį atgal. — Pasakyk Stipruoliui Belvasui, kad man jo reikia.

Stambų rudaodį eunuchą jie rado sėdintį Daneiris palapinės šešėlyje ir valgantį dešrą. Trimis kąsniais ją pabaigęs, jis į kelnes nusibraukė taukuotus pirštus ir pasiuntė Arstaną Žilabarzdį atnešti jo ginklo. Pagyvenęs ginklanešys kas vakarą galąsdavo Belvaso arachą ir įtrindavo jo geležtę rausvu aliejumi.

Kai Žilabarzdis atnešė kardą, Stipruolis Belvasas prisimerkęs pažvelgė išilgai jo ašmenų, suniurnėjo, įsikišo jį į odines makštis ir prisijuosė kardasaitį. Arstanas atnešė jam ir skydą: plieninį, už lėkštę ne didesnį diską, kurį eunuchas grybštelėjo laisva plaštaka, o ne pasiėmė užkišęs rankos dilbį už jo diržo, kaip buvo įprasta Vesterose.

— Paieškok kepenų ir svogūnų, Žilabarzdi, — pasakė Belvasas. — Man jų reikės ne dabar, o vėliau. Žudydamas Stipruolis Belvasas labai išalksta.

Ir, nelaukęs atsakymo, iš alyvų giraitės nerangiai nupėdino link Oznako Zo Palo.

— Kodėl pasiuntei būtent jį, chalise? — paklausė Racharas. — Jis storas ir kvailas.

— Šiame mieste, kovų duobėse, Stipruolis Belvasas buvo vergas. Jei kilmingasis Oznakas žus nuo tokio priešininko rankos, didiesiems šeimininkams bus didžiulė gėda, o jei nugalės… na, tai bus menka pergalė tokiam kilmingam vyrui ir Mirino miestas negalės ja didžiuotis.

Be to, kitaip nei seras Džora, Darijus, Rudasis Benas ir trys jos kraujo raiteliai, eunuchas jokiam kariuomenės būriui nevadovavo, mūšių neplanavo ir nebuvo jos patarėjas. Jis nieko neveikia, tik valgo, giriasi ir šaukia ant Arstano. Be Belvaso Daneiris galėjo nesunkiai apsieiti. Be to, pats laikas buvo įsitikinti, kokį sergėtoją magistras Ilyrijus jai atsiuntė.

Kai miestą apsiautę kariai pamatė Belvasą nerangiai einant link gynybinių sienų, per jų gretas nuvilnijo susijaudinimo šurmulys, o nuo Mirino sienų ir bokštų pasipylė šūksniai ir įžeidimai. Oznakas Zo Palas vėl sėdo ant žirgo ir, laikydamas ietį stačią, laukė. Žirgas nekantriai purtė galvą ir kanopa kasė smėlingą žemę. Kad ir koks stambus buvo, šalia raito karžygio eunuchas vis tiek atrodė menkas.

— Tikras riteris nuliptų nuo žirgo, — tarė Arstanas.

Oznakas Zo Palas nuleido ietį ir puolė.

Plačiai išsižergęs Belvasas sustojo. Vienoje rankoje jis laikė nedidelį apvalų skydą, kitoje — lenktą, Arstano taip rūpestingai išgaląstą arachą. Jo storas rudas pilvas ir įdubusi krūtinė buvo nuogi, tik ant juosmens užrišta geltona juosta, be to, Belvasas nedėvėjo šarvų, buvo apsivilkęs vien odinę, kniedėmis nusagstytą liemenę — tokią juokingai mažą, kad jos skvernai net nedengė spenelių.

— Mums reikėjo apvilkti jam šarvinius marškinius, — staiga sunerimusi tarė Dani.

— Su šarviniais marškiniais jis nebūtų toks vikrus, — paprieštaravo seras Džora. — Kautynių duobėse jie šarvų nedėvi. Minia susirenka pamatyti kraujo.

Po šuoliuojančio šyvio kanopomis pakilo dulkės. Oznakas lėkė prie Stipruolio Belvaso, o jam už nugaros vėjyje plaikstėsi dryžuotas apsiaustas. Rodos, šūksniais jį ragino visas Mirinas. Palyginti su jais, apgulėjų drąsinamieji šauksmai buvo gana skysti; jos Grynuoliai stovėjo išsirikiavę gretomis, tylūs ir žvelgė suakmenėjusiais veidais. Rodės, kad Belvasas taip pat suakmenėjo. Jis stovėjo žirgui ant kelio su liemene, standžiai aptempusia jo nugarą. Oznako ietis buvo nukreipta jam į krūtinę. Šviesus plieninis ieties antgalis tviskėjo saulėje. Jį persmeigs ietis, pagalvojo Dani, bet… eunuchas staiga pasisuko šonu. Ir po akimirkos raitelis pro jį prašoko, apsigręžė ir vėl pakėlė ietį. Belvasas nei krustelėjo, nei mėgino jam smogti. Ant gynybinių sienų užsilipę miriniečiai rėkė dar garsiau.

— Ką jis daro? — paklausė Dani.

— Dovanoja miniai reginį, — paaiškino seras Džora.

Oznakas plačiu ratu apjojo Belvasą, tada pentinais paragino žirgą ir puolė vėl. Belvasas vėl laukė, paskui pasisuko ir nustūmė ieties smaigalį į šoną. Raitelis vėl pralėkė pro šalį, ir tada Daneiris išgirdo per lygumą ritantis griausmingą eunucho juoką.

— Ietis per ilga, — tarė seras Džora. — Belvasui nieko daugiau nereikia daryti, tik vengti jos smaigalio. Užuot mėginęs jį persmeigti, tas kvailys turėtų leisti žirgą tiesiai ant Belvaso.

Oznakas Zo Palas puolė trečią kartą ir dabar Dani jau aiškiai matė, kad jis joja šalia Belvaso, kaip įprasta Vesteroso riteriui, artėjančiam prie priešininko per turnyrą, o ne tiesiai į jį, kaip įprasta priešą puolantiems dotrakiams. Lygi žemė leido puolančiajam gerai įsibėgėti, bet ir eunuchui buvo lengva išsisukti nuo keturiolikos pėdų ilgio ieties.

Šį kartą rožinis ir baltas Mirino karžygys mėgino sulaukti tinkamos akimirkos ir paskutinę sekundę pakreipė ietį, norėdamas užklupti Stipruolį Belvasą besisukantį. Bet eunuchas to tikėjosi ir šį kartą, užuot atšokęs į šalį, žemai pritūpė. Ietis pranėrė virš galvos jo nekliudžiusi. Ir staiga Belvasas ėmė ristis ir plačiai mostelėjo aštriu kaip skustuvas, spindinčiu arachu. Ašmenims brūkštelėjus per kojas žirgas sužvingo, paskui suklupo, o karžygys iškrito iš balno.

Ant Mirino mūro sienų staiga įsiviešpatavo tyla. Dabar Dani žmonės džiūgavo ir laidė gerkles.

Palikęs žirgą, Oznakas pašoko ir, prieš Stipruoliui Belvasui puolant, spėjo išsitraukti kalaviją. Sužvangėjo plienas — taip greitai ir įnirtingai, kad Dani nespėjo sekti smūgių. Bet, vos dešimtį kartų sutvinksėjus širdžiai, Belvaso krūtinė jau plūdo krauju nuo drykstelėjimo po krūtimis, o Oznakui Zo Palui aracho ašmenys įsirėžė tiesiai tarp avino ragų. Eunuchas trūktelėjęs ištraukė kardą ir trimis galingais kirčiais per kaklą atskyrė karžygio galvą nuo kūno. Tada aukštai ją iškėlė, kad miriniečiai matytų, švystelėjo link miesto vartų ir ši šokinėdama nusirito per smėlį.

— Štai ir po Mirino karžygio, — juokdamasis pasakė Darijus.

— Beprasmė pergalė, — įspėjo Dani seras Džora. — Žudydami Mirino gynėjus po vieną miesto neužimsime.

— Ne, — sutiko Daneiris, — bet aš patenkinta, kad sudorojome šitą.

Ant sienų stovintys miesto gynėjai ėmė šaudyti į Belvasą iš arbaletų, bet strėlės jo nepasiekdavo arba nuslysdavo žeme nepadarydamos jokios žalos. Eunuchas atsuko nugarą plieninių smaigalių lietui, nusimovė kelnes, atsitūpė ir nusilengvino ant miesto. Tada nusivalė užpakalį dryžuotu Oznako apsiaustu, neskubėdamas apkraustė nukautą priešininką, nutraukė mirtinai sužeisto žirgo kančias ir sunkiais žingsniais grįžo į alyvmedžių giraitę.

Kai Belvasas parėjo į stovyklą, miestą apsiautę kariai sutiko jį triukšmingais sveikinimais. Dani dotrakiai džiūgaudami ūkavo ir rėkė, o Grynuoliai garsiai žvangino ietimis į skydus.

— Puikiai padirbėta, — pagyrė jį seras Džora.

Rudasis Benas švystelėjo jam nunokusią slyvą ir tarė:

— Saldus vaisius už saldžią pergalę.

Jį pagyrė net dotrakių kambarinės.

— Įpintume tau į plaukus varpelį, Stipruoli Belvasai, — pasakė Džiki, — bet tu neturi plaukų.

— Stipruoliui Belvasui žvangančių varpelių nereikia. — Keturiais dideliais kąsniais eunuchas suvalgė Rudojo Beno duotą slyvą ir numetė šalin kauliuką. — Stipruoliui Belvasui reikia kepenų ir svogūnų.

— Tuoj gausi, — pažadėjo Dani. — Stipruolis Belvasas sužeistas.

Jo pilvas buvo raudonas nuo kraujo, tekančio iš didokos plėštinės žaizdos tarp krūtų.

— Menkniekis. Kiekvienam vyrui leidžiu įpjauti prieš jį nužudydamas. — Jis pasitapšnojo kruviną pilvą. — Suskaičiuok randus ir žinosi, kiek jų Stipruolis Belvasas nukirto.

Bet Dani prarado panašiai sužeistą chalą Drogą ir nebuvo linkusi į šią žaizdą numoti ranka. Ji pasiuntė Misandėją atvesti vieno Junkajuje išlaisvinto vergo, garsėjančio gydymo meno išmanymu. Belvasas rėkė ir skundėsi, bet Dani jį išbarė, išvadino dideliu narsiu kūdikiu ir pagaliau jis leido, kad gydytojas actu sustabdytų kraujavimą iš žaizdos, susiūtų ją ir aprištų krūtinę verdančiame vyne pamirkytais lino tvarsčiais. Tik tada ji nusivedė savo kapitonus ir kariuomenės vadus į palapinę ir paprašė jų patarimo.

— Turiu užimti šį miestą, — pareiškė jiems Daneiris, sukryžiavusi kojas sėdėdama ant pagalvių krūvos, iš abiejų pusių apsupta drakonų. Iri ir Džiki pilstė vyną. — Jo grūdų aruodai pilni kaip akis. Ant piramidžių terasų auga figos, datulės ir alyvuogės, o rūsiuose suslėpta daugybė statinaičių sūdytos žuvies ir rūkytos mėsos.

— Ir didelės skrynios aukso, sidabro bei brangakmenių, — priminė jiems Darijus. — Nepamirškime brangakmenių.

— Apžiūrėjau į sausumą išeinančias sienas, bet silpnos vietos neradau, — tarė seras Mormontas. — Jei turėtume daugiau laiko, galėtume pasikasti po bokštu ir pasirūpinti tuneliu, tik… ką kasdami valgysime? Mes beveik nebeturime atsargų.

— Į sausumą išeinančios sienos neturi silpnos vietos? — paklausė Dani. Mirinas dunksojo ant smėlio ir akmens iškyšos toje vietoje, kur nesraunūs, rudi Skahazadano vandenys tekėjo į Vergų įlanką. Šiaurinė miesto siena ėjo upės pakrante, o vakarinė — palei įlankos krantą. — Ar tai reiškia, kad galėtume pulti iš upės arba jūros?

— Su trimis laivais? Būtų gerai turėti čia kapitoną Grolėjų, kad jis gerai apžiūrėtų palei upę einančią sieną, bet, kol ji netrupa, tai tereiškia mirtį vandenyje.

— O jei pastatytume apgulties bokštus? Mano brolis Viseiris apie juos pasakodavo, žinau, jog tokius galima pastatyti.

— Iš medžio, tavo malonybe, — tarė seras Džora. — Vergų pirkliai sudegino visus medžius dvidešimties lygų spinduliu. Neturėdami medžių, neturėsime nei katapultų miesto sienoms pramušti, nei kopėčių joms perlipti, nei apgulties bokštų, nei vėžlių, nei taranų. Žinoma, galime pulti vartus su kirviais, bet…

— Ar matėte virš vartų jų iškeltas bronzines galvas? — įsiterpė Rudasis Benas Plumas. — Kelias eiles harpijos galvų pražiotomis burnomis? Iš tų burnų miriniečiai ims lieti aliejų ir iškeps kirviais ginkluotus karius ten, kur jie stovės.

Darijus Naharis šyptelėjo Pilkajam Kirminui.

— Gal Grynuoliai imtųsi kirvių? Girdėjau, kad verdantis aliejus jums kaip šilta vonia.

— Klysti. — Pilkasis Kirminas jam šypsena neatsakė. — Šie nejaučia deginimo kaip paprasti žmonės, bet toks aliejus akina ir žudo. Tačiau Grynuoliai mirti nebijo. Duokite šiems taranus ir mes išlaušime tuos vartus arba žūsime mėgindami tai padaryti.

— Jūs žūsite, — tarė Rudasis Benas.

Junkajuje, perimdamas vadovavimą Antriesiems Sūnums, jis tvirtino esąs senas, patyręs karys, dalyvavęs šimte mūšių. „Nors nepasakyčiau, kad visuose narsiai koviausi. Yra seni kariai ir narsūs kariai, bet nėra senų narsių karių“, — sakė jis. Dani suprato, kad tai tiesa.

Ji atsiduso.

— Grynuolių gyvybėmis nesišvaistysiu, Pilkasis Kirmine. Galbūt galėtume paimti miestą badu?

Seras Džora gailiai žvilgtelėjo į Dani.

— Mes mirsime badu anksčiau už juos, tavo malonybe. Čia nėra nei maisto, nei pašaro mūsų mulams ir žirgams. Ir šios upės vanduo man nepatinka. Mirinas į Skahazadaną leidžia išmatas, o geriamą vandenį semia iš gilių šulinių. Jau gavome pranešimų, kad stovykloje sergama karštine, viduriuojama, o trys vyrai susirgo prakeikta cholera. Jei čia liksime, tokių ligonių bus daugiau. Vergai nuo žygio nusilpę.

— Išlaisvintieji, — pataisė jį Dani. — Jie jau ne vergai.

— Vergai ar ne vergai, bet jie alkani ir tuoj susirgs. Miestas turi daugiau maisto atsargų ir gero vandens nei mes, be to, jūra gali atsigabenti daugiau maisto. Trijų tavo laivų per mažai, kad užkirstų jiems kelią susisiekti su pasauliu ir upe, ir jūra.

— Ką tuomet patartum, sere Džora?

— Tau mano patarimas nepatiks.

— Vis tiek norėčiau jį išgirsti.

— Kaip nori. Siūlau palikti šį miestą. Negali išlaisvinti visų pasaulio vergų, chalise. Tavęs laukia karas Vesterose.

— Vesteroso nepamiršau. — Kartais Dani sapnuodavo tą legendinį kraštą, kurio niekada nebuvo mačiusi. — Bet jei leisiuosi taip lengvai nugalima senų Mirino plytų sienų, kaip paimsiu didžiąsias akmenines Vesteroso pilis?

— Taip, kaip jas paėmė Eigonas, — atsakė seras Džora, — ugnimi. Kol pasieksime Septynias Karalystes, užaugs tavo drakonai. Be to, ten turėsime apgulties bokštus ir svaidykles, viską, ko neturime čia. Bet… kelias per Ilgosios Vasaros šalis tolimas ir sunkus, be to, ten mūsų laukia pavojai, apie kuriuos nė nenumanome. Stabtelėjai Astapore nusipirkti karių, o ne pradėti karo. Savo ietis ir kalavijus pasaugok Septynioms Karalystėms, karaliene. Palik Miriną ir miriniečius ramybėje ir žygiuokime į vakarus, Pentoso link.

— Pralaimėjusi? — šiurkščiai paklausė Dani.

— Jei bailiai slepiasi už didžiulių sienų, tai jie bijo pralaimėjimo, chalise, — tarė ko Džogas.

Kiti ištikimieji jos kraujo raiteliai irgi taip manė.

— Mano kraujo broliai, — įsiterpė Racharas, — jei bailiai slepiasi ir degina maistą ir pašarą, didieji chalai turi ieškoti narsesnių priešų. Visi tai žino.

— Visi tai žino, — pakartojo Džiki, pilstydama vyną.

— Aš nežinau. — Dani labai vertino sero Džoros patarimus, bet palikti Miriną neužimtą… ne, šito ji negalėjo pakęsti. Ji negalėjo pamiršti prie mylias žyminčių stulpų prikaltų vaikų, paukščių, lesančių jų vidurius, į pakrantės kelią rodančių liesų ištiestų rankų. — Sere Džora, sakai, kad neturime maisto. Jei žygiuosiu į vakarus, kuo turėsiu maitinti savo išlaisvintus vergus?

— Neturėsi kuo jų maitinti. Man labai gaila, chalise. Jiems patiems teks kaip nors prasimaitinti arba mirti iš bado. Taip, žygio metu daugybė jų mirs. Sunku bus su tuo susitaikyti, tačiau išgelbėti jų nėra kaip. Mums reikia kuo greičiau palikti šią išdegintą vietovę.

Kirsdama Raudonąją dykumą Dani irgi nužymėjo savo nueitą kelią lavonais. Daugiau tokio vaizdo ji nenorėjo matyti.

— Ne, — tarė Daneiris. — Nesileisiu su savo žmonėmis į žygį, kuriame jie mirs. — Jie mano vaikai. — Turi būti koks nors kelias patekti į šį miestą.

— Žinau kelią. — Rudasis Benas Plumas paglostė savo margą, pražilusią barzdą. — Nuotekų tuneliai.

— Nuotekų tuneliai? Ką turi omenyje?

— Didžiulius mūrinius nuotekų tunelius, kuriais į Skahazadano upę plūsta miesto atmatos. Jais būrelis karių galėtų patekti į miestą. Skarbui netekus galvos, jais aš ir pasprukau iš Mirino. — Rudasis Benas susiraukė. — Bet tą dvoką ir dabar, rodos, užuodžiu. Kartais naktimis jį sapnuoju.

Seras Džora abejojo.

— Manau, išeiti tais tuneliais lengviau nei įeiti. Sakai, atmatos jais išteka į upę? Tai reikštų, kad tunelių angos — po pat miesto sienomis.

— Ir užtvertos geležinėmis grotomis, — pripažino Rudasis Benas, — bet vietomis jos visiškai surūdijusios, kitaip būčiau nuskendęs išmatose. Patekus vidun tektų ilgai bristi smarvėje ir visiškoje tamsoje per mūrinių tunelių labirintą, kuriame galima pasiklysti ir niekada nerasti išėjimo. Atmatos niekada nesiekia žemiau juosmens, o sprendžiant iš mano matytų žymių, kartais gali pakilti ir virš galvos. Be to, ten yra ir kitos bjaurasties. Didžiausių žiurkių, kokias tik esu matęs, ir dar baisesnių dalykų. Šlykščių…

Darijus Naharis nusijuokė.

— Tokių šlykščių kaip tu, išropojęs iš tų tunelių? Jei atsirastų toks kvailys, kuris sutiktų išmėginti šį kelią, visi Mirino vergų pirkliai užuostų jį tą pačią akimirką, kai jis pasirodytų mieste.

Rudasis Benas gūžtelėjęs tarė:

— Jos malonybė klausė, ar nėra kokio nors kelio patekti į miestą, tad jai ir pasakiau. Bet… Benas Plumas neketina vėl leistis į tuos atmatų tunelius, net jei už tai gautų visą Septynių Karalysčių auksą. Tačiau, jei yra kitų, norinčių pamėginti, tegul jie eina.

Agas, Džogas ir Pilkasis Kirminas vienu metu pravėrė burnas, bet Dani kilstelėjo ranką ir juos nutildė.

— Tie nuotekų tuneliai neatrodo labai daug žadantys. — Dani žinojo, kad, jei būtų įsakiusi, Pilkasis Kirminas savo Grynuolius tais tuneliais būtų vedęs; ištikimieji jos raiteliai irgi ten būtų ėję. Bet nei vieni, nei kiti tokiai užduočiai netiko. Dotrakiai buvo raiteliai, o stiprioji Grynuolių pusė buvo drausmė mūšio lauke. Ar galiu siųsti vyrus mirti tamsoje, kai viltis tokia menka? — Man dar reikia pagalvoti. Grįžkite prie savo pareigų.

Daneiris kapitonai nusilenkė ir paliko ją su kambarinėmis ir drakonais. Bet Rudajam Benui išeinant, Viserionas išskleidė balsvus sparnus ir atsainiai pliaukštelėjo jam per galvą. Vienu sparnu kepštelėjo samdomam kalavijuočiui veidą. Baltasis drakonas nerangiai nutūpė, viena koja pasirėmė į jo galvą, kita į petį, klyktelėjo ir vėl nuskrido.

— Tu jam patinki, Benai, — pasakė Dani.

— Galimas daiktas, — nusijuokė Rudasis Benas. — Ir aš turiu lašelį drakonų kraujo.

— Tu? — nustebusi paklausė Dani. Plumo gyslomis tekėjo trijų giminių kraujas ir jis buvo draugiškas, bet maišytas. Jo veidas buvo platus, oda rusva, nosis sulaužyta ir kumpa, o galva apaugusi švelniais žilais plaukais, be to, iš savo motinos dotrakės jis buvo paveldėjęs dideles, tamsias, migdolo formos akis. Jis tvirtino, girdi, jo giminėje yra buvę bravosiečių, žmonių iš Vasaros salų, ibeniečių, kohoriečių, dotrakių, dorniečių ir vesterosiečių, bet tik dabar Dani pirmą kartą išgirdo Rudąjį Beną turint ir Targarienų giminės kraujo. Ji įdėmiai jį nužvelgė ir paklausė: — Iš kur?

— Na, — paaiškino Rudasis Benas, — kadaise Saulėlydžio karalystėse buvo senasis Plumas, vedęs drakonų princesę. Šią istoriją man papasakojo senelė. Jis gyveno karaliaus Eigono laikais.

— Kurio karaliaus Eigono? — susidomėjo Daneiris. — Vesterosą valdė penki Eigonai.

Jos brolio sūnus būtų buvęs šeštasis, bet Grobiko vyrai trenkė jį galva į sieną.

— O jų buvo penki? Tai labai painu. Negaliu pasakyti, kuriam Eigonui valdant, mano karaliene. Bet tas senasis Plumas buvo lordas ir tais laikais, matyt, turėjo būti garsus vyras, apie kurį kalbėjo visa šalis. O svarbiausia, — meldžiu karalienę atleisti, — jo kotas buvo šešių pėdų ilgio.

Dani taip nusikvatojo, kad suskambo trys jos plaukuose įpinti varpeliai.

— Tikriausiai norėjai pasakyti „šešių colių“?

— Pėdų, — tvirtai pakartojo Rudasis Benas. — Jei tas daiktas būtų buvęs šešių colių, argi kas nors būtų norėjęs apie jį šnekėti, tavo malonybe?

Dani sukikeno lyg maža mergaitė.

— Ir tavo senelė tvirtina tikrai mačiusi tą nepaprastą vyrą?

— Ta senė niekada jo nematė. Jos gyslomis tekėjo ibeniečių ir kohoriečių kraujas, ji niekada nesilankė Vesterose, tad šią istoriją, matyt, bus jai papasakojęs mano senelis. Kažkoks dotrakis nužudė jį dar prieš man gimstant.

— O iš ko šią istoriją girdėjo tavo senelis?

— Manau, tai buvo viena iš sakmių, kurią jis, kaip sakoma, įtraukė su motinos pienu, — gūžtelėjęs paaiškino Rudasis Benas. — Bijau, kad tai ir viskas, ką žinau apie Eigoną nežinia kurį ir galingą senojo lordo Plumo vyriškumą. Geriau pažiūrėsiu, ką veikia Antrieji Sūnūs.

— Taip ir padaryk, — linktelėjo Dani.

Kai Rudasis Benas išėjo, ji vėl atsisėdo ant pagalvių.

— Jei būtum suaugęs, — kreipėsi ji į Drogoną, kasydama jam tarpuragį, — sėsčiau ant tavęs, perskrisčiau per sieną ir iš tos harpijos liktų tik nuodegos.

Bet turėjo praeiti dar ne vieneri metai, kol drakonai bus tinkami joti. O kai užaugs, kas jais jodinės? Drakonas turi tris galvas, o aš tik vieną. Ji prisiminė Darijų. Jei apskritai kada nors buvo toks vyras, kuris galėjo išprievartauti moterį žvilgsniu…

Žinoma, ji ir pati buvo šiek tiek kalta. Kai jos kapitonai susirinko į pasitarimą, Dani sugavo save slapta žvilgčiojant į tirošį, o kartais vakare prisimindavo jam šypsantis žybtelėjusį auksinį dantį. Dantį ir jo akis. Žydras akis. Žygiuojant iš Junkajaus, Darijus kiekvieną vakarą atėjęs su pranešimu atnešdavo jai gėlę arba kokio nors augalo šakelę, kaip pats sakydavo, kad ji geriau pažintų kraštą. Ožkarožių, tamsių rožių, laukinių mėtų, kraujažolių, viksvenių, smilgų, gudobelių, ugniažolių… Be to, jis nenorėjo, kad pamatyčiau nužudytus vaikus. Darijui nereikėjo to daryti, bet jis norėjo pasielgti kilniai. Darijus Naharis ją prajuokindavo, o serui Džorai niekuomet nepavykdavo to padaryti.

Dani pamėgino įsivaizduoti, koks būtų jausmas, jei leistų Darijui ją pabučiuoti, kaip kad laive leidosi pabučiuojama Džoros. Ta mintis sukėlė jai ir jaudulį, ir nerimą. Per daug rizikinga. Tirošis samdinys nebuvo doras vyras, ji ir pati tai suprato. Jis šypsojosi ir pokštavo, bet iš tiesų buvo pavojingas ir net žiaurus. Seiloras ir Prendalis vieną rytą prabudo būdami jo partneriai; o vakare Darijus jau atidavė jai jų galvas. Chalas Drogas irgi galėjo būti žiaurus ir nebuvo pasaulyje už jį pavojingesnio vyro. Ir Daneiris jį vis tiek pamilo. Ar galėčiau pamilti Darijų? Jei įsileisčiau jį į lovą, ką tai reikštų? Ar jis taptų viena iš drakono galvų? — Ji žinojo, kad seras Džora supyktų, tačiau pats sakė, kad ji turi turėti du vyrus. Gal turiu ištekėti už jų abiejų, ir tiek?

Tačiau tai buvo paikos mintys. Ji turėjo užimti miestą ir svajos apie bučinius ir žydras kažkokio samdomo kalavijuočio akis negalėjo jai padėti pramušti Mirino sienų. Mano gyslomis teka drakonų kraujas, priminė sau Dani. Jos mintys sukosi ratu nelyginant savo uodegą gaudanti žiurkė. Staiga ji pajuto, kad ankštoje palapinėje daugiau neištvers nė akimirkos. Noriu jausti į veidą pučiantį vėją ir užuosti jūrą.

— Misandėja! — šūktelėjo Daneiris. — Pabalnok mano Sidabrę. Ir savo žirgą.

Mažoji vertėja nusilenkė.

— Kaip tavo malonybė įsakys. Ar pakviesti ištikimuosius tavo raitelius, kad tave saugotų?

— Pasiimsime Arstaną. Neketinu joti už stovyklų.

Tarp savo vaikų priešų ji neturėjo. O senasis ginklanešys neplepės tiek, kiek plepėtų Belvasas, ir nežiūrės į ją kaip Darijus.

Sudeginta alyvmedžių giraitė, kurioje Dani buvo pasistačiusi savo palapinę, buvo prie jūros, tarp dotrakių ir Grynuolių stovyklų. Kai žirgai buvo pabalnoti, Dani ir jos palyda nujojo jūros pakrante, tolyn nuo miesto. Bet ji vis tiek nugara jautė, kaip Mirinas iš jos tyčiojasi. Žvilgtelėjusi per petį ji pamatė tą miestą su popiečio saulės apšviesta tviskančia bronzine harpija, iškilusia ant Didžiosios Piramidės viršaus. Mirine vergų pirkliai netrukus apsivilks savo tokarus puošniais kraštais, patogiai įsitaisys ir ims puotauti: valgys ėrieną, alyvuoges, negimusius šunyčius, medumi užpiltas miegapeles ir kitus skanumynus, o už miesto sienų jos vaikai slampinės alkani. Staiga ją apėmė baisus pyktis. Aš užimsiu šį miestą, prisiekė sau Dani.

Jiems jojant pro baslius ir duobes, kurios juosė eunuchų stovyklą, Dani girdėjo Pilkąjį Kirminą ir jo karininkus pratybų lauke muštruojant vieną būrį, ginkluotą trumpais kalavijais ir sunkiosiomis ietimis. Kitas būrys maudėsi jūroje, jo vyrai buvo apsimovę vien linines baltas apatines kelnes. Ji atkreipė dėmesį, kad eunuchai labai žiūrėjo švaros. Kai kurie jos samdomi kalavijuočiai dvokė taip, tarsi nebūtų prausęsi ir keitę drabužių nuo tos dienos, kai jos tėvas prarado Geležinį sostą, o Grynuoliai maudydavosi kiekvieną vakarą, net po visą dieną trukusio žygio. Jei arti nebūdavo vandens, jie švarindavosi smėliu, kaip buvo įpratę dotrakiai.

Daneiris jojant pro šalį, eunuchai puolė ant kelių ir priglaudė kumščius prie krūtinių. Ji taip pat juos pasveikino. Jūroje prasidėjo potvynis ir putotos bangos laižė Sidabrei kojas. Dani matė jūroje išmetusius inkarus savo laivus. Arčiausiai stovėjo „Balerionas“, didelis karo laivas, kadaise vadintas „Saduleonu“, jo burės buvo nuleistos ir suvyniotos. Toliau ant bangų sūpavosi galeros, „Meraksas“ ir „Vagaras“, anksčiau vadinti „Džoso išdaiga“ ir „Vasaros saule“. Tiesą sakant, šie laivai priklausė ne jai, o magistrui Ilyrijui, ir vis dėlto, daug negalvojusi, ji davė jiems naujus vardus. Drakonų ir dar kilnesnių būtybių vardus; senojoje Valyrijoje prieš Pražūtį Balerionas, Meraksas ir Vagaras buvo dievai.

Į pietus nuo tvarkingos nusmailintų mietų, duobių, pratybų ir besimaudančių eunuchų karalystės buvo išlaisvintųjų stovyklos, — daug triukšmingesnės ir sujauktos. Dani kaip įmanydama geriau apginklavo buvusius vergus ginklais, paimtais iš Astaporo ir Junkajaus, o seras Džora kovoti galinčius vyrus subūrė į keturis stiprius būrius, bet ji čia nematė nė vieno, plušančio pratybų lauke. Jie prajojo pro laužą, sukrautą iš medžių, išmestų į krantą, aplink kurį susirinkę koks šimtas žmonių kepė visą arklį. Daneiris užuodė mėsą ir išgirdo nuo vaikinų sukamo iešmo varvančius ir šnypščiančius riebalus, bet pamačiusi šį kepsnį tik susiraukė.

Paskui jų žirgus straksėdami ir juokdamiesi bėgo vaikai. Užuot pasveikinę, žmonės iš visų pusių šaukė ją daugybe kalbų. Vieni išlaisvintieji vadino ją „motina“, kiti maldavo gėrybių ir malonių. Kai kurie keistų dievų maldavo jai palaimos, kiti prašė, kad ji juos palaimintų. Dani jiems šypsojosi, sukiojosi į kairę ir į dešinę, lietė į viršų iškeltas rankas, o tiems, kurie klūpojo, leido liesti jos balnakilpes arba kojas. Daugybė išlaisvintųjų tikėjo, kad palietę ją susilauks sėkmės. Jei tai įkvėps jiems drąsos, tegul mane liečia, pagalvojo ji. Mūsų laukia sunkūs išmėginimai…

Dani sustojo šnektelėti su besilaukiančia moterimi, norėjusia, kad Drakonų Motina išrinktų jos kūdikiui vardą, tik staiga kažkas pakėlęs ranką sučiupo jai už kairio riešo. Atsisukusi ji žvilgtelėjo į aukštą, skarmalais apsitaisiusį vyrą plikai nuskusta galva ir įdegusiu veidu. Ne taip smarkiai, prasižiojo sakyti Dani, bet, nespėjusią baigti sakinio, vyras nutraukė ją nuo balno. Ji nukrito ir akimirkai prarado žadą, o jos Sidabrė sužvengė ir žingtelėjo atgal. Priblokšta Dani pasivertė ant šono, pasirėmė alkūne ir… išvydo kalaviją.

— Štai kur tu, klastinga kiaule, — pasakė vyras. — Žinojau, jog vieną dieną atjosi, kad žmonės bučiuotų tau kojas. — Jo galva buvo glotni kaip arbūzas, nosis buvo raudona ir luposi, bet balsas ir tos žalios akys Dani buvo pažįstamos. — Pirmiausia nurėšiu tau papus. — Daneiris menkai tesuvokė, kad Misandėja šaukiasi pagalbos. Kažkoks išlaisvintasis žengė artyn, bet tik vieną žingsnį. Staigus kirtis — ir jis suklupo, o jo veidu ėmė srūti kraujas. Meras nusivalė kalavijo geležtę į kelnes. — Kas nori būti kitas?

— Aš.

Arstanas Žilabarzdis nušoko nuo žirgo ir užstojo ją abiem rankomis laikydamas kietmedžio lazdą, o sūrus jūros vėjas kedeno baltus kaip sniegas jo plaukus.

— Seneli, — tarė Meras, — kuisk iš čia, kol neperlaužiau lazdos ir nepasiunčiau tavęs po…

Vienu lazdos galu senis padarė klaidinantį judesį, o kitu smogė vikriau, nei Dani galėjo patikėti. Titano Pavainikis susverdėjęs atatupstas žingtelėjo į bangas, spjaudydamas kraują ir išmaltus dantis. Žilabarzdis stumtelėjo Dani sau už nugaros. Meras kirto jam į veidą. Senis atšoko vikriai kaip katinas. Jo lazda dunkstelėjo Merui į šonkaulius ir šis ne juokais susverdėjo. Arstanas ėmė bristi į šoną, atmušė galingą smūgį, išvengė antro, sukdamasis lazda sutiko trečią. Judesiai buvo tokie staigūs, kad Daneiris vos spėjo juos sekti. Misandėja padėjo Dani atsistoti, tik staiga ji išgirdo garsų trakštelėjimą. Ir pamanė, kad lūžo Arstano lazda, bet netrukus pamatė sutrupintą ir per odą išlindusį Mero blauzdikaulį. Kai senis pargriuvo, Titano Pavainikis apsigręžęs jį puolė, o jo kalavijo smaigalys buvo nukreiptas tiesiai priešininkui į krūtinę. Žilabarzdis niekinamai nubloškė kalavijo geležtę į šalį ir kitu lazdos galu taukštelėjo stipruoliui į smilkinį. Meras išsitiesė kiek ilgas, jam iš burnos plūstelėjo kraujas, o tada jį užliejo jūros bangos. Dar po akimirkos jį apipuolė įtūžę išlaisvintieji su peiliais, akmenimis ir iš pykčio niežtinčiais kumščiais.

Jausdama pykinimą, Dani šiaip taip atsistojo. Dabar ji bijojo labiau nei tada, kai vyko kautynės. Jis galėjo mane nužudyti.

— Tavo malonybe… — Arstanas priklaupė. — Aš senas žmogus ir apvyliau tave. Neturėjau leisti jam prisiartinti ir tavęs paliesti. Apsileidau. Be barzdos ir plaukų nepažinau jo.

— Ir aš nepažinau. — Dani giliai įkvėpė stengdamasi nuslopinti drebulį. Visur aplink priešai. — Palydėk mane į palapinę. Prašau…

Kai atėjo Mormontas, ji buvo susisiautusi į liūteną ir iš taurės gėrė prieskoniais pagardintą vyną.

— Apžiūrėjau į upę išeinančią sieną… — prabilo jis. — Ji keliomis pėdomis aukštesnė nei kitos ir tokia pat stipri. Be to, po įtvirtinimais miriniečiai pririšo gerą dešimtį ugninių senų laivų korpusų…

Daneiris jį pertraukė:

— Galėjai mane įspėti, kad Titano Pavainikis pabėgo.

Jis susiraukė.

— Nemačiau reikalo tavęs gąsdinti, tavo malonybe. Pasiūliau atlygį už jo galvą…

— Sumokėk jį Žilabarzdžiui. Visą kelią nuo Junkajaus Meras traukė kartu su mumis. Jis nusiskuto barzdą, įsimaišė tarp išlaisvintų vergų ir laukė galimybės atkeršyti. Arstanas jį nužudė.

Seras Džora atidžiai nužvelgė senį.

— Ar teisingai supratau, kad ginklanešys lazda nužudė Merą iš Bravoso?

— Lazda, — patvirtino Dani. — Bet jau ne ginklanešys. Sere Džora, noriu, kad Arstanas būtų pakeltas į riterius.

— Ne.

Atviras atsisakymas vykdyti karalienės valią buvo tikrai netikėtas. Dar keisčiau, kad tą žodį abu vyrai ištarė kartu.

Seras Džora išsitraukė kalaviją.

— Titano Pavainikis buvo bjaurus niekšas. Ir neprastas žudikas. Kas esi, seni?

— Geresnis riteris už tave, sere, — santūriai atsakė Arstanas.

Riteris? Dani suglumo.

— Sakei, kad esi ginklanešys…

— Buvau, tavo malonybe. — Jis priklaupė ant vieno kelio. — Jaunystėje tarnavau ginklanešiu pas lordą Svoną, paskui, magistro Ilyrijaus įsakytas, tarnavau ir Stipruoliui Belvasui. Bet tarp šių tarnysčių daugelį metų buvau riteris Vesterose. Nemelavau tau, mano karaliene. Bet už tai, ką nutylėjau, ir už visas kitas savo nuodėmes galiu tik maldauti tavo atleidimo.

— Ką nutylėjai? — Daneiris tai visai nepatiko. — Viską man pasakysi. Tuojau pat.

Jis nulenkė galvą.

— Kvarte, kai klausei, kuo aš vardu, pasakiau, kad mane vadina Arstanu. Tai buvo tiesa. Kai mudu su Belvasu keliavome į rytus tavęs ieškodami, daug žmonių vadino mane būtent šiuo vardu. Bet tai nėra tikras mano vardas.

Ji jautėsi labiau sutrikusi, o ne supykusi. Jis mane apgaudinėjo, kaip Džora ir buvo įspėjęs, ir vis dėlto dabar išgelbėjo man gyvybę.

Seras Džora staiga išraudo.

— Meras nusiskuto barzdą, o tu užsiželdinai, ar ne? Po galais, nenuostabu, kad atrodei man kažkur matytas…

— Tu jį pažįsti? — visiškai suglumusi paklausė Dani ištremto riterio.

— Mačiau jį gal dešimtį kartų… dažniausiai iš tolo, stovintį su savo broliais arba jojantį kokiame nors turnyre. Bet Septyniose Karalystėse Baristaną Narsųjį pažinojo visi. — Jis priglaudė kalavijo smaigalį seniui prie gerklės. — Chalise, prieš tave klūpo seras Baristanas Selmis, karaliaus sargybos lordas vadas, išdavęs karalių ir tarnavęs Grobikui Robertui Barateonui.

Senasis riteris nė nemirktelėjo.

— Juokiasi puodas, kad katilas juodas, o tu kalbi apie išdavystę?

— Kodėl tu čia? — paklausė jo Dani. — Jei Robertas siuntė tave manęs nužudyti, kodėl išgelbėjai man gyvybę? — Jis tarnavo Grobikui. Jis išdavė Reigaro atminimą ir paliko ištremtą Viseirį likimo valiai. Ir vis dėlto, jei norėjo, kad mirčiau, jam reikėjo tik pasitraukti į šalį… — Noriu sužinoti visą tiesą ir išgirsti, kad prisieki riterio garbe ją atskleisti. Kam tarnauji: Grobikui ar man?

— Tau, jei tik manęs dar norėsi. — Sero Baristano akyse sužibo ašaros. — Taip, Robertas manęs pasigailėjo. Tarnavau jam karaliaus sargyboje ir taryboje. Tarnavau su Karalžudžiu ir dar blogesniais vyrais, suteršusiais baltą apsiaustą, kurį vilkėjau. Pasiteisinti negaliu. Ir dabar tebetarnaučiau Karaliaus Uoste, jei tas niekšas vaikėzas, sėdintis Geležiniame soste, nebūtų manęs išvaręs. Gėda prisipažinti, bet tai tiesa. Ir vis dėlto, kai jis nutraukė man nuo pečių Baltojo Buliaus užsuptą apsiaustą ir tą pačią dieną pasiuntė vyrus manęs nužudyti, man tarsi akys atsivėrė. Tada supratau, jog turiu rasti tikrą karalių ir mirti jam tarnaudamas…

— Ši norą galiu išpildyti, — niūriai įsiterpė seras Džora.

— Patylėk, — sudraudė jį Dani. — Noriu jį išklausyti.

— Gali būti, kad man teks mirti kaip išdavikui, — tarė Baristanas Selmis. — Jei taip, neturėčiau mirti vienas. Prieš priimdamas Roberto atleidimą, koviausi su juo prie Trišakio. Ir tu buvai mano priešininko kariuomenės gretose, Mormontai, tiesa? — Atsakymo jis nelaukė. — Tavo malonybe, gailiuosi, kad tave suklaidinau. Tai buvo vienintelis būdas nuslėpti nuo Lanisterių, kad prisidėjau prie tavęs. Tu sekama, kaip buvo sekamas ir tavo brolis. Lordas Veiris daugybę metų pranešdavo apie kiekvieną Viseirio žingsnį. Sėdėdamas Mažojoje taryboje girdėjau šimtus tokių pranešimų. O nuo tos dienos, kai ištekėjai už chalo Drogo, tau pašonėje buvo šnipas, pardavinėjęs tavo paslaptis, penėjęs žiniomis Vorą už auksą ir pažadus.

Tikriausiai jis kalba ne apie…

— Klysti. — Dani pakėlė akis į Džorą Mormontą. — Pasakyk jam, kad klysta. Nėra jokio šnipo. Sere Džora, pasakyk jam. Mudu drauge peržygiavome Dotrakių jūrą, perėjome Raudonąją dykumą… — Jos širdis daužėsi kaip paukštis spąstuose. — Pasakyk jam, Džora. Pasakyk jam, kad klysta.

— Kad tave kur Kiti, Selmi. — Seras Džora numetė savo ilgąjį kalaviją ant kilimo. — Chalise, taip buvo tik iš pradžių, kol geriau tavęs nepažinau… kol nepamilau…

— Apie meilę geriau nė neužsimink! — Daneiris pasitraukė toliau juo jo. — Kaip tu galėjai? Ką Grobikas tau pažadėjo? Aukso? Darei tai dėl aukso? — Nemirtingoji sakė, kad ji bus išduota dar du kartus: kartą dėl aukso ir kartą dėl meilės. — Klok, kas tau buvo žadėta?

— Veiris sakė, kad… galėsiu grįžti namo. — Seras Džora nuleido galvą.

Aš ketinau grąžinti tave namo! Drakonai pajuto jos įtūžį. Viserionas sušnypštė ir jam iš nasrų išsiveržė garas. Drogonas suplakė juodais sparnais, o Reigalas atsisuko ir išpūtė liepsnos liežuvį. Turėčiau ištarti tą žodį ir sudeginti juos abu. Ar šalia nebuvo nė vieno žmogaus, kuriuo ji būtų galėjusi pasitikėti, nė vieno, kuris galėtų ją apsaugoti?

— Ar visi Vesteroso riteriai tokie veidmainiai kaip judu? Išeikite, kol mano drakonai jūsų dar neiškepė. Kažin, kaip kvepia keptas melagis? Gal dvokia kaip Rudojo Beno nuotekų tuneliai? Eikite!

Seras Baristanas neskubėdamas nevikriai atsistojo. Dabar jis pirmą kartą atrodė pagal savo amžių.

— Kur mums eiti, tavo malonybe?

— Į pragarą, tarnauti karaliui Robertui. — Dani ant skruostų pajuto karštas ašaras. Plakdamas uodega, Drogonas klyktelėjo. — Tegul jus abu Kiti traukia.

Eikite abu ir daugiau negrįžkite, jei dar kartą jus pamatysiu, išdavikai, nukirsiu galvas. Tačiau šių žodžių ištarti negalėjo. Jie mane išdavė. Bet ir išgelbėjo. Bet melavo.

— Eikite…

Mano lokys, mano narsus stiprus lokys, ką aš be jo darysiu? O senis, mano brolio draugas…

— Eikite, eikite…

Kur?

Ir tada ji suprato.